Vaiduoklių pasireiškimų teorijos

ghost-identityTikėjimas vaiduokliais yra svarbi mūsų ir kitų tautų kultūros dalis. Jais tikima nuo gilios senovės. Jei prieš daugelį amžių, tikėjimas vaiduokliais buvo išimtinai religijos arba magijos sritis, tai nuo XIX amžiaus į šį fenomeną bandoma žvelgti moksliškai. Vykdomi įvairūs tyrimai, vieni iš jų rimti, kiti gal ne tokie rimti, tačiau kaip ten bebūtų tai atveria kelią platesniam fenomeno pažinimui.

 

Kviečiame jus kartu pasižvalgyti po įvairias teorijas, kurios vienaip ar kitaip stengiasi paaiškinti kas gi yra tie vaiduokliai. Teorijų yra begalė, tad čia apžvelgsime tik pačias populiariausias ir įdomiausias iš jų, nes praktiškai kiekviena ezoterikos, parapsichologijos ar mokslo sritis kelia savas idėjas, tad jų visų apžvelgti praktiškai yra neįmanoma.

 

Ko gero labiausiai paplitusi teorija yra ta, jog vaiduokliai laikomi mirusiųjų dvasiomis kurios nerado ramybės. Ši teorija teigia, jog kartais taip nutinka, jog mirusieji, dėl nepabaigtų darbų, mirties baimės, prisirišimo prie materialaus pasaulio, savižudybės ar panašių dalykų, nesuvokia to jog jau numirė, tad nesugeba pereiti į anapusybę, todėl jų sielos lieka klajoti žemėje. Manoma, jog tai gali būti ir ne siela, o eterinis arba astralinis kūnas. Ši teorija okultizme yra vadinama grįžtamąja spontaniška psichokineze.

 

Kita labai paplitusi teorija teigia jog tai informacinio lauko fantomas. Šių fantomų pasirodymo tikslas yra pranešimas iš anapusinio pasaulio. Anot šios teorijos žmogus mirtino pavojaus atveju paskleidžia specifinį telepatinį signalą, kuris užsifiksuoja informaciniame pasaulio lauke ir tampa regimu plika akimi.
Parapsichologija, vadovaudamasi vieno iš psichoanalizės tėvų, Karlo Gustavo Jungo teorijomis, mano, jog vaiduokliai gali būti žmogaus sąmonės ir pasąmonės produktas, esantis tarpinėje būsenoje tarp anapusinės realybės ir regėjimo, religine jo prasme.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Žmogus, šiuo atveju, gali matyti archetipus, susijusius su kolektyvine pasąmone. Vaiduoklių regėjimai, parapsichologijos manymu, nėra pririšti prie kokios nors konkrečios vietos ir paprastai turi kokį nors konkretų tikslą, pavyzdžiui, pranešti apie gresiančią nelaimę ir panašiai. Vaiduoklis gi kaip toks, yra anapusybės pasireiškimas. Anapusybe, taip pat galima pavadinti ir mūsų pasąmonės veikimą per archetipinius modelius. Priešingai nei regėjimai, kurie gali būti sukelti pasąmonės šėlsmo ar psichinių sutrikimų, vaiduoklių pasirodymai būna gąsdinantys.

 

Taip pat manoma, jog vaiduokliais gali būti ir ateiviai iš kosmoso, paralelinio pasaulio arba iš ateities. Paprastai teigiama, jog pasirodo ne pats ateivis, bet jo energetinis kūnas, kuris astrališkai arba hologramos pavidalu atkeliauja iš svetur. Ši teorija taip pat teigia, jog į mūsų pasaulį gali atkeliauti ir negyvi objektai, tokie kaip traukiniai bei įvairūs daiktai. Paprastai yra manoma, jog vaiduokliai ir NSO yra skirtingi reiškiniai, tačiau paranormalių reiškinių tyrėjas S. V. Gordejevas mano, jog šie reiškiniai susiję tarpusavyje.

 

Čia jis remiasi liudininkų parodymais. Štai Anglijoje nuo seno būdavo regimi šunys su degančiomis akimis (beje būtent šie mitai paskatino Artūra Konaną Doylį parašyti kūrinį “Baskervilių šuo”), tie šunys pasirodydavo taip dažnai jog kiekvienas turėjo savo pravardes: Harpuneris, Kaliausė ir t.t..

 

1972 metais nutiko toks įvykis: Dartmuro mieste į vieno vietinio gyventojo namus užėjo juodas šuo. Kai žmogus užvožė vaiduokliui su kačiarga, staiga plykstelėjo balta šviesa, dingo elektra ir buvo apgadinti net kaimyninių namų stogai.

 

Gordejevas mini, jog II a. pr Kr. biblinis veikėjas Enochas aprašė kaip šimtai žmonių susitiko su ateiviais ant Hermono kalno, kurio metu ateiviai lytiškai santykiavo su žmonėmis, o štai patį Enochą mirgančios švieselės atvedė prie krištolinės sienos, kuri švytėjo ir ten Enochas bendravo su dievais, kurie iš tiesų buvo ateiviai arba jų hologramos. Anot Gordejevo, panašūs įvykiai yra akivaizdžiai įrodo NSO ir vaiduoklių ryšį, nes tiek NSO, tiek vaiduokliai pasirodo rajonuose su ypatingomis geomagnetinėmis savybėmis.

 

Todėl tai gali būti racionalūs, tačiau oficialiam mokslui dar nepažinūs gamtos reiškiniai, nors iš kitos pusės, gal matomi vaiduokliai ir yra tie patys ateiviai. O gal viskas yra atvirkščiai ir mes vaiduoklius palaikome ateiviais? Ši teorija taip pat kalba apie tai, jog vaiduoklių fenomenas yra vienas iš nežemiškos civilizacijos invazijos parengimo būdų.

 

Didelė dalis religijų, tame tarpe ir kai kurios krikščionių denominacijos mano, jog vaiduokliai yra puolę angelai arba demonai, kurie atėjo į mūsų pasaulį gąsdinti ar gundyti žmonių, bei taip juos atitraukti nuo Dievo. Tokio tikėjimo apraiškų gausu inkvizicijos teismų bylose. Taip pat apie tai nemažai pasakoja ir egzorcistai.

 

Taip pat yra manoma jog vaiduoklių pasireiškimams turi įtakos ir paveldimumas. Ši teorija susijusi ir su psichologine ir kultūrine terpe.

 

Manoma, jog dažnas vaiduoklis gali būti šeimos įsitikinimų ir tikėjimų dalis, perduodama iš kartos į kartą. Viena vertus, įsitikinimai gali sąlygoti įvairių nesusijusių įvykių pritempimą prie šeimos vaiduoklio, kita vertus, šios teorijos šalininkai, mano jog toks šeimos tikėjimas geba pagimdyti substanciją kuri atsiskyrusi nuo minčių ir šeimos informacinio lauko, pradeda gyventi nepriklausomą gyvenimą. Ši teorija teigia, jog kuo senesnė giminė, tuo materialesnis būna vaiduoklis. Vienintelis patikimas būdas apsisaugoti nuo tokio vaiduoklio, tai nustoti į jį kreipti dėmesį, tada ši substancija pamažu praranda savo energijos šaltinį (vaiduoklio baimė ir mintys apie jį) ir taip neturėdama galimybės išlaikyti savo formą, ši substancija išnyksta.

 

Kita populiari teorija yra labai panaši į paveldimumo teoriją. Ji vadinama istoriniu filmu. Ši teorija teigia, jog vaiduokliai yra kolektyvinės sąmonės atspindys informaciniame pasaulio lauke arba Planetiniame Prote. Tokie vaiduokliai paprastai atsiranda kokiose nors istorinėse vietose, pavyzdžiui mūšių laukuose ar senovinėse pilyse, kuriuose įvyko kažkas itin svarbaus. Šis istorinis įvykis yra fiksuojamas visuotinėje sąmonėje, t.y. apie jį daug kas prisimenama. Kai istorinis įvykis užmirštamas, paprastai išnyksta ir su juo susiję vaiduokliai. Kol kas nors mena senoviniu įvykius, tol Planetinis Protas transliuoja šiuos “vaizdo įrašus” ir būtent todėl žmonės regi įvairias pasikartojančias mūšių, žmogžudysčių ar panašias scenas.

 

Kai kurie vaiduoklių fenomeno tyrėjai mano, jog vaiduoklių pasirodymus gali iššaukti žmogaus psichinė negalė, todėl ši teorija vadinama šizofrenine projekcija. Šios teorijos rėmuose yra manoma, jog kai kurie psichiniai ligoniai geba materializuoti savo mintis. Paprastai jos pasireiškia kaip poltergeistas, tačiau kartais ir kaip regimas vaiduoklis ar fantomas. Su šia teorija yra susijusi kita, vadinamoji nesąmoningoji telekinezė kurios metu, asmuo, paprastai tai būna paauglys, geba generuoti energetinius laukus, kurie judina daiktus. Ši teorija labiau kalba apie poltergeisto pasireiškimus, nei apie regimus vaiduoklius.

 

Astralinio dvynio teorija teigia, jog vaiduokliai yra kito žmogaus suprojektuota astralinė projekcija, kurią mes ir regime. Kartais mes galime matyti ir savo astralinį kūną, nors tokie atvejai yra reti. Astraliniai dvyniai dažnai pasirodo prieš žmogaus mirtį.

 

Dar viena teorija teigia, jog vaiduokliai, projekcijų pavidalu, pasirodo tokiose vietose kur yra padidėjusi Žemės gravitacija. Manoma, jog būsimas vaiduoklis susikuria iš žmogaus psichinės energijos, kuri susijungia su konkrečios vietovės gravitaciniu lauku. Teigiama jog žmogaus smegenys generuoja žemo dažnio elekromagnetinius impulsus, nuo 1 iki 30 hercų diapazone. Šie impulsai, lyg audio kasetėje yra įrašomi į namų ar žemės paviršių. Esant tinkamoms aplinkybėms, tarkime esant požeminėms srovėms, įrašytieji vaizdai yra projektuojami išorėn. Teigiama, jog šios projekcijos ir yra mūsų regimi vaiduokliai, lervų pavidalu matomos emocijos ir savaiminis daiktų judėjimas poltergeisto pagalba.

 

Taip pat apie vaiduoklius kalba ir įvairių šalių mitologija. Taigi šiuo atveju vaiduokliai yra mitologinės būtybės. Vienu iš tokių mitologinių vaiduoklių yra Airijos ir Škotijos sakmėse minima banšė. Banšė yra laikoma ragana vaiduokliu, kurios klyksmas pranašauja greitai ateisiančią mirtį. Pati legenda greičiausiai kilo iš airių laidojimo apeigose dalyvaujančių raudotojų. Tikėta, jog didžiosios gėlų (viena iš keltų tautų) giminės turi savo raudotojas fėjas, kurios buvo aiškiaregės ir nuspėdavo tautos narių mirtį. Žodis “banši” yra kilęs arba iš airių arba škotų kalbos (air. bean sí ir škot. bean shìth t.y. sidhių moteris arba fėjų kalvų moteris).

 

Greičiausiai sidhiai buvo ikikrikščioniškosios gėlų mitologijos gamtos dvasios arba protėviai. Škotijoje tikima, jog banšes dažnai galima išvysti prie ežerų ar kitų vandens telkinių, skalbiančias savo apsiaustus ir giedančias laidotuvių giesmes. Taigi pasakojimai apie jas kažkiek primena lietuviškas sakmes apie laumes raganas.

 

Tradiciškai, banšės apibūdinamos, kaip liesos moterys, baltais veidais, ilgais plaukais ir paraudusiomis nuo verkimo akimis, nors kartais pasitaiko ir pasakojimų kuriuose banšės apibūdinamos kaip šlykščios išvaizdos moteriškės. Pačiu baisiausiu dalykus banšėse laikomas jų veriantis klyksmas, jis yra toks baisus, jog jį išgirdę asmenys dažniausiai tuoj pat mirdavo, na arba mirdavo po kelių dienų, nes iš baimės sunkiai susirgdavo. Sakoma, jog savo klyksmu, banšės kvietė gyvuosius į mirusiųjų karalystę. Tikėta, jog banšės klyksmą, girdi tik tas kuriam jau ir taip lemta numirti, tačiau jei turi mirti koks nors karalius arba nacionalinis herojus, banšės klyksmą gali girdėti ir visa šalis.

 

Psichoanalizės tėvas Zigmundas Froidas, vaiduoklių pasireiškimus siejo su Id pasireiškimu. Id vardu yra vadinamas nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys, kuris taip pat yra vienintelis psichinės energijos šaltinis. Id veikia ieškodamas malonumo. Id geba išsilaisvinti nuo įtampos, procesų vadinamų reflektoriniais veiksmais arba pirminiu procesu. Reflektoriniai veiksmai – id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą. Froidas teigė, jog “vaiduoklis” yra sąmonės atplaišėlė, kuri ištrūko iš kūno ir taip nubaudė savo nešiotoją. Id vaiduoklis dažnai primena gyvūno bruožus, dažnai palieka žymes ant aukos kūno, taip pat gali skatinti žmogų žudyti ar savižudybei. Žinoma, čia nereikia visko suvokti mistiškai, nes anot Froido vaiduokliai tėra mūsų sąmonėje ir pasąmonėje vykstantys procesai, paskatinti kaltės jausmo.

 

Kai kurie mokslininkai mano, jog vaiduoklių vaizdinius gali sukelti infragarsas arba kiti įvairūs žemo dažnio garsai, kuriuos gali skleisti gamtos sukeltos audros, bei paprasčiausia, kasdien naudojama, buitinė technika. Šie procesai, gali judinti žmogaus organus ir todėl šis gali pradėti jausti nerimą. Infragarso skleidžiamos vibracijos taip pat gali sutrikdyti regėjimą, todėl žmogus kartais gali išvysti įvairius regėjimus, kaip kad vaiduokliai, šventieji, ateiviai ar panašiai. Ši teorija, taip pat paaiškintų dalį religinių regėjimų ar išgyvenimų, kuriuos patiria įvairių religijų atstovai.

 

Taip pat teigiama, jog vaiduokliais gali būti paprasčiausios haliucinacijos. Šią teoriją paprastai palaiko skeptiškai nusiteikę asmenys. Haliucinacijų žmogus paprastai negeba neatskirti nuo realybės, nes matant, girdint, jaučiant haliucinaciją veikia tos pačios smegenų sritys kurios yra atsakingos už pojūčius, tad mes haliucinacijas dažniausiai traktuojame kaip realybę.

 

Žinoma, mes iškart suabejojame nerealiomis haliucinacijomis, tačiau kuo haliucinacija artimesnė realybei tuo sunkiau ją atpažinti. Apie galimą, haliucinacinę, vaiduoklių prigimtį, kalbėjo dar Hipokratas, o dabartinė psichiatrija išsiaiškino, kad net visiškai psichiškai sveiki žmonės laikas nuo laiko regi haliucinacijas. Be to egzistuoja begalė psichikos ligų, apie kurių turėjimą, mes net neįtariame, kas taip pat gali sukelti haliucinacijas.

 

Kaip sakoma: visi yra išprotėję, tik ne visi turi diagnozes. O jei rimtai, tai nebūtina sirgti kokia psichikos liga, kad pamatytume haliucinaciją, čia užtenka būti pavargus, nevalgius ir panašiai ir gali pamatyti haliucinaciją, o po to visiems pasakoti kokį keistą vaiduoklį regėjai. Štai pavyzdžiui speleologai yra pastebėję, jog ilgą laiką būnant uždarose urvuose tamsoje jie pradeda regėti žmones, daiktus ir kitokius įdomius reiškinius.

 

Kitas reiškinys yra iliuzijos. Šios iliuzijos kyla dėl įvairiausių priežasčių: neįprasto apšvietimo, ar matant neįprastus akiai vaizdus, pavyzdžiui neįprastu rakursu matomus objektus ir panašiai. Taip pasireiškia vadinamo pareidolija, kai žmogus neįprastuose objektuose mato daiktus, veidus, žmogaus siluetus ir t.t. Mūsų sąmonė sukuria tuos vaizdinius bandydama atpažinti objektą, esantį prieš akis ar nuotraukoje. Kaip žinia, tada žmonės labiau linkę pasiduoti įspūdžiams ar mistifikuoti, teigia kad matė vaiduoklį, ufonautą, skraidančią lėkštę ar dar kokį mistinį reiškinį. Deja taip jau surėdyta mūsų sąmonė.

 

Fata morgana arba miražų teorija yra panaši į prieš tai buvusią, tik šiuo atveju objektas yra realus, tačiau iškraipytas dėl šviesos ar kitokio optinio triukšmo. Tas triukšmas paprastai apsunkina objekto atpažinimą. Man pačiam prieš kelias dienas teko matyti šunį tamsoje, o priėjus arčiau suprasti jog tai paprasčiausias akmuo.
Defektų teorija teigia, jog nepaisant to, kad vaiduokliai dažnai fiksuojami medijos pagalba, dauguma užfiksuotų vaiduoklių, orbų ir kitokių panašių fenomenų pasireiškia dėl juostelės defekto, šviesos ir šešėlių žaismo, dulkių, vabzdžių, dūmų ir kitokių panašaus pobūdžio reiškinių.

 

Legendų ir urbanistinių mitų teorija mano, jog mitai, gali sudėlioti socialinėje sąmonėje pavidalą, kurį daug kas manysis matę. Greičiausiai jie bus matę visai ne mituose minimą objektą, o kažką kito, tik tas socialiai suformuotas pavidalas bus pirma kas ateis galvon nesugebėjus tiksliai atpažinti objekto ar reiškinio. Be to tokie mitai sklando tarp žmonių sugedusio telefono principu. Vaiduoklį paprastai būna matęs draugo draugas ar panašus neidentifikuojamas asmuo. Dažnai tas pats asmuo yra savotiškas niekada neegzistavęs fantomas, juk daug kartų girdėjote pasakymą: o štai vienam vyrui nutiko tas ir tas. Tokie reiškiniai paprastai parodo, kad tai greičiausiai yra urbanistinis mitas.

 

Paskutinė teoriją kurią norėtųsi paminėti, yra sąmoninga apgaulė arba mistifikacija. Vaiduoklių fenomeno tyrėjai gana dažnai susiduria su apgaulėmis ir sąmoningomis mistifikacijomis atvejų, kaip kad pavyzdžiui pažaidimas su dvigubu kadravimu, fotografavimu per stiklą arba paprasčiausiai photoshopu bei kitomis vaizdo redagavimo programomis. Vienas iš senesnių apgaulės atvejų nulėmė spiritizmo doktrinos atsiradimą.

 

Čia kalbama apie seseris Fox kurios 1848 metais išgirdo beldimą į sieną. Viena iš dukterų pabandė pabelsti atgal, beldimas atsikartojo. Vėliau seserys sugalvojo beldimo kodą kuriuo buvo galima susišnekėti su bedusia dvasia. Ne už ilgo šie beldimai susilaukė populiarumo visuomenėje ir žmonės plūste plūdo jų pasiklausyti. Deja vėliau paaiškėjo jog tai buvo seserų sugalvota apgaulė, nes jos pačios prisipažino jog visus maustė pačios keldamos šiuos bilsnojimus. Tačiau tai nesumažino spiritizmo ir dvasių ieškotojų entuziazmo tad spiritizmas išpopuliarėjo, pradžioje JAV, o vėliau ir kitose pasaulio šalyse.

 

Taigi, apžvelgėme kai kurias vaiduoklių pasireiškimo teorijas. Vienus tokios teorijos skatina gilintis į dvasių pasaulį bei ieškoti su juo ryšį, kitus gi atkrato nuo bet kokio tikėjimo anapusybės pasireiškimais mūsų pasaulyje.. Nepamirškite, jog teorijų yra visokiausių ir viena įdomesnė už kitą, tad kuri iš jų jus įtikina arba verčia atmesti vaiduoklių fenomeną, spręskite patys.

 

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Kviečiame aplankyti asmeninį G. E. Klimenkos blogą: Paranormaleco.blogspot.com)

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


Leave a Reply

2500