Kas sieja spiritizmo seansus ir lunatizmą?

Pirmąkart spiritizmo seanse teko dalyvaut dar vaikystėje, kai buvau maždaug dešimties metų amžiaus. Tame spiritizmo seanse buvo iškvietinėjama Napoleono dvasia, su kuria buvo bendraujama per adatą pakabintą ant siūlo, kurį laikė savo rankoje mediumas.

Ant siūlo kabanti adata, judėdama virš popieriaus lapo, kuriame surašytos abėcėlės raidės, priartėdavo tai prie vienos tai prie kitos abėcėlės raidės, tokiu būdu suformuodama žodžius ir sakinius. Bestebint spiritizmo seanso eigą, man iškart iškilo elementarus klausimas: iš kurgi Napoleonas moka lietuvių kalbą? Kaip gi čia taip gali būt kad Napoleonas supranta lietuviškai užduotus klausimus ir atsakinėja į klausimus lietuviškai?

Žmonės, tikintys dvasių egzistavimu, teigia kad dvasios su žmonėm atseit gali bendraut telepatiškai ir todėl atseit užsieninės kalbos barjeras neegzistuoja – kad šis teiginys yra klaidingas, tapo iškart aišku iš to, kad iškviestoji Napoleono dvasia judindama adatą iš raidžių sudėliodavo būtent lietuviškus žodžius ir lietuviškus sakinius, o ne jokius ne „telepatinius sakinius“.

Tuo metu nežinojau atsakymo į šį ir kitus iškilusius klausimus, tačiau jau tuomet buvo akivaizdu, kad standartiniai klasikiniai religinių adeptų pasakojimai apie dvasias, kurios skraido kaip „debesėliai“ per orą, neatitinka realių eksperimentinių faktų. Ir tiktais po daugybės metų, įgijus daug mokslinių žinių ir jas susisteminus, tapo aiškūs moksliniai principai ir mechanizmai, kurie slypi už daugelio „okultinių-mistinių“ reiškinių.

Dauguma Okultinių-Mistinių dalykų yra paaiškinama elementariai, daug kas mėgsta apsimetinėti, o daug kas save įtikina, kad sugeba bendrauti su dvasiom, nors realiai, čia jau psichikos sutrikimas, Paminėsiu bendrauti su dvasiomis gali tiktais vienetai ir tai, kad tai daryti reikia tai pasiaukot visam gyvenimui, nebent jei jau žmogus gimęs su tokių gebėjimu lengvai ir greitai pagaut ryšį.

Teko dalyvaut daugybėje spiritizmo seansų, kurių metu atkreipiau dėmesį į šiuos dėsningumus.

1) Adata su siūlu turi būti būtinai laikoma rankoje kokio nors gyvo žmogaus. Jeigu siūlą su adata pririšim prie kokio nors negyvo objekto (tarkim prie lempos, prie lubų, ar panašiai), tai jokia dvasia negalės tos adatos pajudint iš vietos ir sudėliot iš raidžių žodžių. Adata tiesiog kabos vietoj nejudėdama. Kitaip sakant, dvasia save apreikšt gali tiktais per gyvą žmogų.

Jei nėra gyvo žmogaus, kuris laiko rankoj siūlą su adata, tai dvasia niekaip negalės apsireikšt. Jeigu siūlas su adata pririštas prie negyvo objekto, tai nepadės jokie magiški burtažodžiai, jokios maldos, jokie magiški smilkalai ar žvakės, jokie grojimai būgnu ar rėkavimai visa gerkle, nepadės niekas – adata tiesiog kabos vietoj nejudėdama.

O juk remiantis teiginiais, kad dvasios atseit mėto ir judina sunkius daiktus (spintą, stalą ir panašiai), tai pajudint siūlą su adata dvasiom turėtų būt tikras menkniekis. Spiritistinių seansų technikos akivaizdžiai įrodo, kad dvasios negali pajudint negyvų daiktų – nei viena dvasia nėra pajėgi pajudint adatą su siūlu iš vietos, jei tas siūlas pririštas prie negyvo daikto. Dvasia gali pasireikšt tiktais per judesius, kurios atlieka gyvas žmogus.

2) Ne visiem spiritistinės grupės dalyviam pavyksta iškviest norimą dvasią X laikant siūlą su adata rankoje. Tarkim, jeigu grupėje yra 10 žmonių, tai gali pavykt bendraut su dvasia X iš 10-ties žmonių grupės tarkim 3 žmonėm, arba 5 žmonėm, arba 7 žmonėm ar panašiai. Tik labai retais atvejais su dvasia X gali bendraut visi grupės dalyviai laikydami siūlą su adata rankoje.

3) Kiekvienas žmogus turi savo unikalų „psichologinį portretą“, ir žmogų galima identifikuoti pagal jo unikalią charakteringą kalbos manierą, unikalų charakteringą žodyną, unikalų charakteringą sakinių stilių, netgi pagal charakteringas gramatines klaidas ir taip toliau. Kaip kad pavyzdžiui, jei turime prieš akis 10 sakinių ilgio teksto ištrauką, tai dažnai galime pakankamai gerai atpažint ar tekstą rašė Petras ar Jonas ar Marytė ar Onutė.

Vykdant spiritistinius seansus, viena ir ta pati dvasia X (tarkim Napoleono dvasia) įgauna vienokį arba kitokį „psichologinį portretą“, priklausomai nuo to, kuris žmogus laiko siūlą su adata rankoje. Kaip kad pavyzdžiui, jei siūlą su adata rankoje laikys Jonas, tai Napoleono dvasia viską labai gerai išmanys apie muziką, tačiau nesusigaudys techninėje srityje; o jei siūlą su adata rankoje laikys Petras, tai Napoleono dvasia pataps nieko nesiorientuojanti muzikoje, tačiau gerai išmananti techninius dalykus; sugražinus siūlą su adatą vėl atgal Jonui, Napoleono dvasia vėl pataps išmananti muziką ir nesiorientuojanti technikoj.

Kitaip sakant, eksperimentiniai rezultatai aiškiai rodo, kad Napoleono dvasia kaitalioja savo „psichologinį portretą“ priklausomai nuo to, kurio žmogaus rankose yra siūlas su adata. Akivaizdu, kad jei Napoleono dvasia būtų nepriklausomas savarankiškai egzistuojantis objektas, tai jos „psichologinis portretas“ nesikeistų ir nepriklausytų nuo to, kuris žmogus laiko rankoje siūlą su adata.

O tai reiškia, kad Napoleono dvasia yra modeliuojama neuronų klasterio žmogaus smegenyse. Kadangi skirtingi žmonės turi skirtingas žinias apie tą patį Napoleoną, tai skirsis ir Napoleono modeliai skirtingų žmonių smegenyse. Kai kurie dalykai sutaps, bet bus ir skirtumų. Ir kuo daugiau skiriasi žmonių žinios apie Napoleoną, tuo labiau skiriasi Napoleono dvasios „psichologinis portretas“, kai tie žmonės kalbina Napoleono dvasią naudodami siūlą su adata. Jeigu žmogaus smegenyse yra nepakankamas kiekis žinių apie Napoleoną, tai yra, jei žmogaus smegenyse yra labai silpnas Napoleono modelis, tai tokiam žmogui nepavyks iškviest Napoleono dvasios spiritistinio seanso metu.

Eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dvasios, kurios yra iškviečiamos spiritistinių seansų metu, yra viso labo to paties žmogaus smegenų neuronų sisteminiai indai kurie kaupia informaciją, kurie modeliuoja tos dvasios X personažą. Kitaip sakant, spiritistinių seansų metu žmogus kalbasi su savo paties smegenų neuronų sistemą kurie kaupia informaciją.

4) Reguliariai vykdant spiritizmo seansus, po tam tikro laiko gan dažnai mediumams prasidėdavo „nesuprantami, keisti ir baisūs baisus dalykai“ – namuose „patys savaime“ daiktai atsirasdavo kitose vietose nei kad jiems priklauso būt, iš spintų buvo išmėtomi drabužiai, nuverčiamos ant grindų spintos, apverčiami stalai, sulaužomi daiktai ir taip toliau.

Tačiau visose šiose istorijose visąlaik kartojosi vienas dėsningumas – kai to žmogaus paklausi „o ar tu matei pats savo akimis kaip tie daiktai juda, skraido arba lūžta?“, tai atsakymas visada būdavo kad „savo akimis nemačiau, tačiau kai atidariau kambarį, tai radau visus daiktus išmėtytus, spintą nuverstą ant grindų ir t.t.“, kitaip sakant, žmogus visą laik matydavo tik jau galutinį rezultatą (perdėliotus ir sulaužytus daiktus), tačiau niekada nematydavo paties veiksmo – kaip gi tie daiktai juda arba lūžta. Vieniems mediumams šie „nesuprantami, keisti ir baisūs baisus dalykai“ praeina patys ir daugiau nebesikartoja, tačiau kitiems mediumams šie įvykiai nepraeina ir kartojasi, kartojasi, iki žmogui galutinai pakrinka nervai dėl nuolatinės baimės ir tas žmogus atsiduria psichiatrinėje ligoninėje.

Reikalas tame, kad reguliariai vykdant spiritizmo seansus autonominės smegenų zonos vis stipriau išlavina gebėjimą valdyt žmogaus kūną nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės (pagrindinės asmenybės) – iš pradžių tiktais mikroskopiniai rankų judesiai, o vėliau jos tampa pajėgios pergriebt viso kūno valdymą – ir šis reiškinys vadinamas lunatizmu.

Lunatizmo priepuolio metu žmogus atsikelia iš lovos, perdėlioja daiktus iš vienos vietos į kitą, atlieka visokius sudėtingus veiksmus, o atsibudęs ryte nieko neatsimena ką darė naktį ir labai nustemba radęs daiktus ne savo vietoje. Tam kad žmogus neišprotėtų, tai reikalingas pasaulio modelis paaiškinantis įvykius vykstančius žmogaus aplinkoje, ir tada žmonės prisigalvoja „paaiškinimų“ kad tuos daiktus perdėliojo/sulaužė piktoji dvasia kaip „debesėlis“ skraidanti po namus ar panašiai.

Jeigu „nesuprantami, keisti ir baisūs baisus dalykai“ nutinka naktį, tai tokiu atveju turime klasikinį lunatizmo atvejį, tačiau jeigu „nesuprantami, keisti ir baisūs baisus dalykai“ vyksta ir dienos metu (toks atvejis yra daug daug retesnis) tai tada turime „daugialypį asmenybės sutrikimą“ (angliškai „multiple personality disorder“ arba „dissociative identity disorder“).

„Daugialypis asmenybės sutrikimas“ – tai kai viename žmoguje „gyvena“ keletas asmenybių, ir tos asmenybės persijungia viena iš kitos neprognozuojamai netikėtai panašiai kaip kad perjungus televizijos kanalą. Pavyzdžiui, žmogus vardu Petras, kurio profesija muzikantas, sėdi ramiai ant kėdės kambary, ir netikėtai suskamba telefonas ir staiga per vieną akimirką asmenybė persijungia (kaip televizoriaus kanalas) ir dabar staiga tas pats žmogus patapo Jonu, kurio profesija dailininkas.

Jonas ničnieko nežino apie Petrą, o Petras ničnieko nežino apie Joną – dvi absoliučiai nepriklausomos asmenybės. Po kažkiek laiko neprognozuojamai netikėtai tas Jonas ir vėl atgal atsiverčia į Petrą. Ir tokiu būdu junginėjasi asmenybė pirmyn atgal iš vienos asmenybės į kitą asmenybę. Jei žmogus suserga „daugialypiu asmenybės sutrikimu“ tai visiems jo šeimos nariams gyvenimas tampa pragaru, nes su tokiu žmogum tampa nebeįmanoma sugyvent.

Straipsnio autorius: Sirius

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.