Raganų medžioklė: Kas žūdavo inkvizicijos liepsnose

burningAtStake-586x293Nuo viduramžių, kai inkvizicijos laužuose buvo nukankinta tūkstančiai moterų, apie raganų medžiokles sklando nemažai mistinių istorijų. Vieni tvirtina, kad dauguma pražudytųjų viso labo buvo vaistininkės ir žolininkės, nekaltai nukentėjusios nuo žiaurių viduramžių tamsuolių. Kiti cituoja Bibliją, kurios Išėjimo knygoje nurodyta: „Nepaliksi kerėtojos gyvos“.

 

Biblija ragina žudyti

 

Seniausiose žmonijos civilizacijose pikti kerėtojai – tiek vyrai, tiek moterys – minimi gana dažnai. Dar prieš 4000 metų karaliaus Hamurabio išleistuose įstatymuose skelbiama: „Jei žmogus apkaltinamas burtininkavimu ir jis tai neigia, jį dera mesti į upę, ir jei burtininkas paskęsta, jį apkaltinęs žmogus gali pasiimti nuskendusiojo namus“.

 

Biblijoje, Senojo Testamento Kunigų knygoje, tiesiai sakoma kerėtojus bausti mirtimi – „Vyrai ar moterys, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis – jų kraujo kaltė kris ant jų pačių“ (20:27).

 

Velnio žymių beieškant

 

Kuo gi vargšės raganos taip nusikalto žmonėms? Be tradicinių Bažnyčios kaltinimų erezija bei bendravimu su Šėtonu, raganos dar, manyta, įvairiais būdais kenkė aplinkiniams. Jos esą nuodijo gyvulius, prišaukdavo audras ir uraganus, nėščiosioms nulemdavo persileidimus, žudydavo mažus vaikus, o į gyvenvietes atnešdavo marą ir kitas baisias ligas…

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Piktąją kerėtoją, esą, buvo galima atpažinti pagal ypatingas žymes ant kūno, tad inkvizitoriai nesidrovėdami išrengdavo įtariamąsias ir imdavosi atidžiai jų ieškoti. „Velnio žymėmis“ paprastai pripažindavo keistos formos apgamus, įbrėžimus ir pan. Taip pat manyta, kad raganos nejautrios skausmui ir jei, pavyzdžiui, jai susmeigsi adatą, ši nieko nepajus.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Šabašo orgijos

 

Kiekviena ragana esą turėdavo familiarą, dar vadintą „impu“, – stebuklingą padarą, padėjusį jai kerėti – paprastai tokiu pavadindavo juodą katę ar katiną, pelėdą, rupūžę, kartais ir šunį. Manyta, kad raganos gali be vargo pasiversti įvairiais žvėrimis, taip pat skraidyti. Tai daryti joms padėdavęs stebuklingasis tepalas. Į tepalą pridėdavo nuodingų augalų – kiauliauogės, akonito (dar vadinto vilkų šaknimi), drignių, dėmėtosios maudos ir pan. Visa tai ragana sumaišydavo su gyvuliniais taukais, o vėliau juo išsitepusi regėdavo haliucinacijas ir išties pradėdavo „skraidyti“, tiesa, tik savo vaizduotėje…

 

Manyta, kad raganos skraido ant šluotos, žarsteklio, grėblio, kartais – šepečio. Kur kerėtojos taip keliaudavo? Žinoma, į raganų susirinkimą – šabašą (pavadinimas, manoma, kilęs nuo hebr. „šabbat“ – šeštadienis). Tokių naktinių susirinkimų metu raganos aukodavo Šėtonui (paprastai juodo katino ar ožio pavidalu sėdinčiam už geležinio stalo), bučiuodavo jį į pauodegį, šokdavo bei rengdavo begėdiškas orgijas.

 

Įdomu, kad kai kur teigiama, jog fiziškai raganos šabaše nedalyvaudavo, ten nuskriedavo tik jų dvasia, o kūnas likdavo gulėti trobelėje. Tikėta, kad jei tuo metu raganos kūną apsuksi taip, kad galva atsidurtų ten, kur kojos, tai dvasia jau nebesugebės sugrįžti ir ragana mirs.

 

Inkvizitorius – įtariamasis

 

Manoma, kad pirmiausia raganos, o tiksliau jomis pavadintos moteriškės, pradėtos persekioti Šveicarijoje ir Kroatijoje. Tai vyko chaotiškai, dažniausiai prietaringų valstiečių iniciatyva. Tik XV a., kai raganų ėmėsi inkvizicija, Europoje prasidėjo masinė raganų medžioklė.

 

Pagrindiniu dokumentu, kuriuo vadovavosi raganų medžiotojai, buvo garsusis „Raganų kūjis“, dviejų inkvizitorių parašytas maždaug 1487 m. Šioje knygoje smulkiai aprašyta, kaip atpažinti raganas, kokiais būdais išgauti jų prisipažinimą ir kaip jas bausti.

 

Įdomu, kad vienas knygos autorių taip įsijautė smulkiai aprašinėdamas, kaip demonai apsėda moteris, kad pats kitiems inkvizitoriams sukėlė įtarimų ir vos nepakliuvo ant laužo…

 

Nelemtas išbandymas vandeniu

 

Raganų dažniausiai niekas negindavo, nes manyta, kad jas ginti gali tik kerėtojų sąjungininkai. Tiesa, tai negaliojo Škotijoje, čia ragana galėjo turėti „advokatą“, taip pat Anglijoje, kur kaltintojas raganavimu turėjo patvirtinti savo žodžius realiais įrodymais.

 

XVII a. Anglijoje buvo raganų medžiotojas „profesionalas“ – Metju Hopkinsas (Matew Hopkins). Kadangi šioje šalyje kankinimai buvo uždrausti, todėl neretai buvo imamasi įvairių gudrybių, norint išgauti raganavimu apkaltintos moters prisipažinimą. Jis paromis neleisdavo joms miegoti, skandindavo vandenyje, badė adatomis.

 

Galų gale šį raganų medžiotoją sučiupo įtūžę valstiečiai ir jam pačiam surengė „išbandymą vandeniu“. Tokį išbandymą dažnai atlikdavo su įtariamąja raganavimu – tikėta, kad moteris, tapdama ragana, atsisako krikšto, tad vanduo jos „nepriims“. Tad jei moteriškei pavykdavo išsilaikyti vandens paviršiuje – jos laukdavo laužas, o jei nuskęsdavo (dažnai jos nebespėdavo išgelbėti) – nieko baisaus, nekaltos aukos juk keliauja tiesiai į dangų.

 

Metju nenuskendo, taigi pats kaip raganius buvo pakartas ant artimiausio ąžuolo.

 

Dešimtys tūkstančių aukų

 

Beje, raganas kankindavo ne tik inkvizitoriai, bet ir pasauliečių teismai. Pastarųjų kankinimai būdavo net žiauresni, nes dvasiškiams buvo draudžiama pralieti kraują, luošinti ir nužudyti. Dažniausiai naudotas kankinimo būdas vadintas „strappado“ – auką surištomis rankomis pakabindavo už virvės palubėje ir rankos, neatlaikiusios kūno svorio, išsisukdavo. Taip pat naudotas ir „ispaniškasis batas“ – kai auką apaudavo geležiniu apavu, kurį lėtai įkaitindavo.

 

Reta ragana galėdavo iškentėti tokias kančias, tėra žinomi vos keli atvejai, kai moterys neprisipažino raganavusios. Bet ir tuomet jų likimas dažnai būdavo liūdnas – kankintojai pareikšdavo, kad įtariamoji neprisipažino, nes ištverti skausmą jai padėjo Šėtonas.

 

Dažniausia bausmė raganoms būdavo laužas. Jei ragana prisipažindavo, jai suteikdavo „malonę“: prieš sudegindamas budelis ją pasmaugdavo, kad mirtis būtų ne tokia skausminga.

 

Istorikai suskaičiavo, kad nuo XV iki XVII a. vien tik Vokietijoje raganų medžioklių metu žuvo apie 100 tūkst. žmonių, o Anglijoje – 30 tūkst. Persekioti raganas liautasi tik 1782-aisiais.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
sara

Net šlykštu skaityti, vienu zodziu buvo baisiai susidorojama su zmonemis.

do

kokia laimė gyventi dabartyje
bet vistiek andriukaitis žada karą raganoms

Sharikovas

Vakar kaip tik ziurejau filma sia tematika, vienas is gereniu, „Black Death“ vadinasi.