Gnomų miestai po žeme

Mažuosius žmones valdė dievai?

70-metis archeologas Muhamedas Džeidabaras, atkasinėjęs vieną didžiausių Turkijos Kapadokijos požeminių miestų Ozkonaką, mano, kad požemių „pirmasis sluoksnis“ – 10-12 aukštų – tik ledkalnio viršūnė. Jis mano, kad paslėptų gyvenviečių gylis gali siekti šimtą aukštų, o gal dar daugiau. „Dešimtmečiais kasame ir kasame. Vos išvalome nuo žemių vieną aukštą, po juo iškart atsiranda kitas.

Man pačiam įdomu, kuo galų gale viskas baigsis.“ Archeologas mano, kad požemio žmonės, be abejonės, konfliktavo su „antžemiečiais“ – gal dėl religijos ar politikos, todėl ir pasislėpė. Tačiau svarbiausia ne tai. Kapadokijos labirintuose archeologai nerado patalpų, skirtų dievams garbinti. Tai labai keista. Jokių figūrėlių – nei žmonių, nei gyvūnų, nei maldų akmenų.

Derinkujaus žemiausiuose lygiuose buvusi religinė mokykla ir net krucifikso formos bažnyčia – žymiai vėlesni statiniai, juos III amžiaus uolose iškalė nuo Romos kareivių besislepiantys krikščionys.

M.Džeidabaras sako: „Mažai tikėtina, kad Kapadokijos požemiuose gyveno nykštukų ateistų rasė. Dievų įsikūnijimu arba pačiais dievais buvo paslaptingi miestų valdovai – požemio karaliai.“

„Šiandien daugelis archeologinių šaltinių rodo, kad istorijos apyaušryje Žemėje gyveno žemaūgiai žmonės, – tvirtina austras antropologas Hansas Hetzke. – Anksčiau įrodymų, kad jie egzistavo, pasitaikydavo tik salose. Pavyzdžiui, nykštukinių naminių gyvulių palaikai Maltos grotuose leidžia spėti, kad dar prieš 10 tūkst. metų tose vietose gyveno liliputų civilizacija.“

Kitas radinys – žmonių skeletai Indonezijos Floreso salos Ling Bua urve liudija: maždaug prieš 20 tūkst. metų salos gyventojų ūgis siekdavo daugiausia metrą. Tas miniatiūrines būtybes mokslininkai pavadino homo floresiensis (žmogus iš Floreso), o pasaulio spauda – hobitais. Nors tų žmonių smegenys buvo tokios pat kaip šimpanzių, jie puikiai gamindavosi akmeninius darbo įnagius.

Kai kurie specialistai jau padarė išvadą: pirmieji mūsų planetos gyventojai buvo liliputai, vėliau jų rasė išmirė. Bet radiniai Ozkonake, Derinkujuje ir Kaimahe duoda medžiagos kitai hipotezei – ne išmirė, o galbūt nusileido į Žemės gelmes, kad išsigelbėtų nuo išmirimo.

Miestus sujungė tuneliai

Jau minėjome, kad Kapadokijos požeminių miestų gyventojai buvo 1,3-1,5 metro ūgio. Kiekviename mieste gyveno nuo 15 iki 50 tūkst. žmonių – tiems laikams tai nepaprastai daug; net tokiame dideliame mieste kaip Paryžius XIV amžiuje buvo apie 100 tūkst. gyventojų. Derinkujaus miesto teritorija – 1500 kvadratinių metrų (iš to, ką pavyko atkasti archeologams).

Kaimaho požeminės gyvenvietės (ji – už dvidešimties kilometrų nuo Nevšehiro) kambariai iškalti vulkaniniame tufe ir sujungti su Derinkujumi devynių kilometrų tuneliu – įėjimai iš vidaus, kaip ir visur, uždengiami akmeniniais girnakaliais; pastovi temperatūra mieste žiemą ir vasarą dėl vėdinimo būdavo 25 laipsniai šilumos. Apie pačių požemio karalių asmenybes mokslininkai kol kas nežino nieko – tik šių miegamieji milžiniškomis lubomis leidžia manyti, kad jie buvo žymiai aukštesni už savo pavaldinius.

Kadangi kasinėjimų metu nepavyko rasti urvų gyventojų skeletų, mokslininkai turi tik dvi teorijas: arba liliputai patys paliko savo miestus, grįžo į žemės paviršių ir susimaišė su žmonėmis, arba užkariautojai paėmė juos į nelaisvę ir išsivarė į vergiją. „Tikiu, kad ateityje gausime tikslų atsakymą, – sako archeologas Muhamedas Džeilabaras. – Juk mokslas nestovi vietoje.“

Inf. šaltinis: „Lietuvos žinios“