Jo didenybė atsitiktinumas

Penki keleiviai, jau turėję lėktuvo bilietus, taip ir neišskrido mirtinu Irkutsko reisu, nusinešusiu 120 gyvybių. Per stebuklą išsigelbėjo ir tie, kurie jo didenybės atsitiktinumo valia sėdėjo lėktuvo gale. O gal tai nebuvo atsitiktinumas?..

2000 metais visą pasaulį apskriejo prancūzų stiuardesės Izabelės Sarjan istorija. Moteris turėjo skristi reisu Paryžius – Niujorkas, tačiau prieš pat išeidama iš namų įsipjovė pirštą. Kol ji dezinfekavo žaizdą ir ieškojo pleistro, paaiškėjo, kad jos 12 metų sūnus smarkiai karščiuoja.

Izabelė paskambino mamai, kad ši atvažiuotų slaugyti anūko, bet mama, išlipusi iš mašinos, pataikė ant mandarino žievės, paslydo ir susilaužė koją. Izabelei neliko nieko kita, kaip pačiai likti namuose.

Vos pakilęs, lėktuvas, kuriuo ji turėjo skristi, nukrito. Visi keleiviai ir ekipažas žuvo. Vėliau Izabelė sužinojo, kad paskutinę akimirką, jau oro uoste, šiuo lėktuvu atsisakė skristi dar 33 keleiviai. Jie pasikeitė bilietus į vėlesnį reisą.

Tai karma

Pasak astrologų, visus “laimės kūdikius” galima sąlygiškai padalyti į dvi grupes: pasisekėlius, kurie savo horoskope turi “stiprų ir gerai aspektuotą kylantį Mėnulio mazgą”, ir laiminguosius, kurių horoskope yra stiprūs Saulė arba Mėnulis ir Venera bei Jupiteris.

Pirmieji esą traukia sėkmę pozityvios karmos dėka (ją užsitarnavę praėjusiame gyvenime). Jie sugeba atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir gali vieni susidoroti su užduotimis, kurių neįveikia net visa komanda.

Laimingieji – tai ryškios individualybės, ir kuo aktyviau jie dirba su savo talentais ir gebėjimais, tuo platesniais žingsniais žengia per gyvenimą. Likusiesiems, pasak astrologų, sėkmei pasiekti prireikia daugiau laiko, jėgų ir išteklių.

Objektyvus reiškinys

Matematinės formulės, nusakančios nesėkmės tikimybę, dar niekam nepavyko sukurti. Pasak matematikų, atsitiktinumas yra objektyvus procesas, reiškinys, kurį lemia daugybė faktorių. Mokslas turi matematinių teorijų, aprašančių tikimybes, galimybes ir jų dažnumą, tačiau bandymų susieti atsitiktinumą ir chronišką sėkmę su matematikos reiškiniais dar nebuvo.

Įsikalbėjimas

Psichologų požiūriu, laimės kūdikiu gali tapti kiekvienas. Nesėkmingumas, pasak jų, tėra įsiteigtas mitas.

Dar Froidas sakė, kad serija atsitiktinumų negali būti atsitiktinė. Kitaip tariant, jeigu jūs nuolat patiriate buitines traumas, tai nereiškia, kad jums chroniškai nesiseka; tai rodo, kad savo pasąmonėje turite nuostatą gauti traumą. Reikalas tas, kad žmogus, patyręs vieną nesėkmę, jau modeliuoja kitą – į ją panašią.

Mes skirtingai reaguojame į nesėkmes, vieni – negatyviai, kiti – pozityviai. Pirmuoju atveju žmogus fiksuoja tai, kas buvo blogiausia. Pavyzdžiui, mergina, susipykusi su vaikinu, savo atmintyje nesiliauja kartojusi kivirčo vaizdo. Ji mato piktą mylimojo veidą. Tas vaizdinys ją skaudina, ir galų gale pasąmonėje įsitvirtina psichologiniai barjerai, kliudantys jai kurti naujus santykius. Taip atsiranda nusiteikimas nesėkmei.

“Negatyvistai” nesėkmių priežastis mato savyje ir palaipsniui išsiugdo nepasitikėjimą savo jėgomis ir nuostatą, kad nesėkmės vis kartosis. Jie įpranta tikėtis nemalonumų. Dažnas žmogus, paveiktas neprofesionalios astrologijos ar psichologijos, įsiteigia sau naujų kompleksų.

Psichologai pataria į nesėkmę žvelgti kaip į naują patirtį ir pagalvoti, ko iš jos išmokta. Jeigu į nesėkmę reaguojame pozityviai, tai ją paverčiame ne kompleksu, o gyvenimiškąja patirtimi, kuri vėliau praverčia.

Mokslas netiria

Stebuklingų išsigelbėjimų atvejų mokslas kol kas negali paaiškinti. Paskutinis tyrimas šioje srityje vyko 1958 metais. Amerikiečių sociologas Džeimsas Stauntonas išanalizavo 50 lėktuvų ir traukinių katastrofų. Jis lygino žmonių, patekusių į katastrofą, skaičių, žuvusiųjų skaičių ir transporto talpumą. Ir gretino su lėktuvais ir traukiniais, per tą patį laiką sėkmingai pasiekusiais tikslą.

Jo išvada tokia. Dauguma tragedijų įvyksta tada, kai transportas keleivių pripildytas tik 60 proc. Ir atvirkščiai: jeigu transportas pripildytas 75 proc., – katastrofa mažai įtikima.

Keleivių, paskutiniu momentu atsisakiusių kelionės pasmerktu reisu, ir tuomet būta nemažai. Žmonės, išvengę žūties, negalėjo pripažinti pajutę nelaimę: kas nors nenumatyta sukliudydavo jiems išvykti – pavyzdžiui, vienas prieš kelionę savo namuose išsisuko koją, kitam paprasčiausiai paleido vidurius.

Tai pasąmonės signalas

Rašytojas Stefanas Kingas ilgai domėjosi nepaprastais žmonių išsigelbėjimais katastrofų metu ir mąstė apie nuojautos dovaną, kurią, jo įsitikinimu, visi žmonės turėjo prieš tūkstančius metų.

Šeštasis jausmas atrofavęsis tik per paskutiniuosius keletą šimtmečių – nes jis žmogui jau nereikalingas. “Kokia prasmė sėdint kontoroje staiga pajusti, kad tavo žmoną nutrenkė mašina, jeigu tau vis tiek apie tai praneš telefonu?” – samprotauja Kingas.

Tačiau gyvūnai tokią nuojautą išsaugojo. 2004 m. gruodį po cunamio Šri Lankoje nebuvo rastas nė vienas žuvęs žvėrelis. Netgi Jalos draustinyje, kur gyveno daugybė laukinių gyvūnų. “Mes neradome nė vieno žuvusio gyvūno, – pareiškė parko direktorius Ch. D. Ratnajakė. – Visi drambliai ir leopardai gyvi. Nenukentėjo nė vienas triušis. Matyt, gyvūnai nujautė pavojų.”

Kingo manymu, nuojautos dovana nugrimzdo žmoguje kažkur labai giliai. Todėl pasąmonė dažnai ir siunčia mums signalus apie artėjantį pavojų – negalavimo, išsiblaškymo ir netgi rimtų traumų pavidalu. “Liga prieš skrydį yra ne kas kita, kaip pasąmonės signalas”, – mano rašytojas. Ši teorija neva galinti paaiškinti daugelį stebuklingų išsigelbėjimų.