Sovietų eksperimentai su gyvais begalviais ir dvigalviais šunimis

demixNuo 1920 iki 1950 m. sovietų mokslininkas Sergejus Briuchonenka begales valandų praleido triūsdamas savo laboratorijoje. Savo Tėvynėje jis buvo gerbiamas mokslininkas dėl savo įžvalgų apie kraujo perpylimo procedūrą. Tačiau mokslininkas norėjo savo darbais pasiekti įmanomumo ribą.

 

Makabriški jo eksperimentai buvo sutelkti į galimybę palaikyti gyvybę dirbtiniu būdu. Nieko nuostabaus, kad jo laborantams teko priprasti prie gyvų begalvių šunų ir dekapituotų gyvūnų galvų kasdienybės. O po šiurpių eksperimentų mokslininkai šunis atgaivindavo. Kur nuvedė šie šunų-zombių likimais grįsti transplantacijos istorijos keliai ir klystkeliai?

 

Kad ir kaip atgrasiai ir šiurpiai tai skambėtų, jo tyrinėjimai turėjo įtakos daugeliui dabartinių medicinos procedūrų. S. Briuchonenkos (likimo ironija, žodis „брюхо“ rusų kalba reiškia „pilvas“) intencija buvo sukurti pirmą pasaulyje nepriekaištingai veikiančią širdies-plaučių mašiną. Trumpai tariant, tai yra įrenginiai, kurie aprūpina kūną deguonimi praturtintu krauju, kai paciento organizmas pats to daryti nebesugeba. Toks įrenginys būtų nepamainomas įvairiose situacijose, taip pat ir širdies persodinimo operacijų metu. Operuoti plakančią širdį yra nepaprastai sunku, tad įrenginys palaikytų paciento gyvybę, kol širdis operuojama.

 

dogh

Sergejaus Briuchonenkos eksperimento su dekapituota ir prie kraujo cirkuliavimo aparatų prijungta šuns galva, fragmentas

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pradėjęs savo darbą 1920 m., po 5 metų S. Briuchonenka jau turėjo aparatą, pavadinimų „autožektorius“ (autojector), kurį noriai demonstravo visuomenei. Aparatą sudarė automatinės pompos, kraujo rezervuaras ir du vamzdeliai – vienu kraujas ištraukiamas, kitu – tiekiamas. Nūdienos standartais toks aparatas būtų pavojinga ir primityvi mašina. Vis dėlto daugeliu atveju ji savo darbą atlikdavo nepriekaištingai ir adekvačiai.

 

Paakintas sėkmės, S. Briuchonenka ėmėsi naujo projekto. Dar makabriškesnio. Panaudodamas visą autožektoriaus projekto patirtį ir rezultatus, mokslininkas pradėjo eksperimentuoti su šunimis. Ankstyvieji jo bandymai su šunimis buvo sutelkti į mėginimus atjungti šuns organus nuo kūnų. Jo laborantai išmokė šunų širdis plakti, o plaučius kvėpuoti atskirai ir savarankiškai nuo viso kūno. Laboratorijos darbuotojams netgi pavykdavo trumpam išsaugoti nuo kūno atskirtos galvos sąmoningumą. Maža to, jie įgudo prikelti šunis iš mirusiųjų. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, tai yra dokumentuoti faktai, kuriuos savo akimis matė nepriklausomi liudininkai.

 

Visi šie pasiekimai įamžinti „Experiments in the Revival of Organisms“ („Organizmų atgaivinimo eksperimentai“) – 1940-ųjų filme su rūsčiu rusų medicinos personalu ir įvairias mirties stadijas patiriančiais šunimis.

 

Bene beprotiškiausias net ir dabar kraupokos ir šokiruojančios medžiagos fragmentas yra garsioji „šuns galvos“ prezentacija.

 

Jos metu technikai prie ant operacinės stalo padėtos ką tik dekapituotos šuns galvos prijungia vamzdelių ir pompų aparatą, kurį įjungus, nuo kūno atskirta šuns galva atgyja ir reaguoja į įvairiausius išorės dirgiklius (žr. „Youtube“ vaizdo siužeto 5:45 min.): šuns snukis sutrūkčioja timptelėjus už ūsų, akių vyzdžiai susitraukia į akies obuolį nukreipus šviesos spindulį, burna išskiria seiles ir laižosi, liežuvį suvilgius citrinos sultimis, akys nuo tam tikrų cheminių dirgiklių ašaroja. Šuns galva reagavo net į netoliese pasigirdusį stiprų plaktuko smūgio garsą.

 



 

Tarsi nebūtų gana sąmoningos nuo kūno atskirtos galvos, S. Briuchonenka filmą užbaigia prikeldamas šunį iš numirusiųjų. Pasakojama, kad proceso metu iš šuns kūno buvo išpumpuotas kraujas – tokioje būsenoje šuo buvo paliktas maždaug 10 min. Tada laborantai prijungė šuns kūną prie autožektoriaus, kūną pripumpavo kraujo ir trumpai palaukė, kol vėl pradės plakti širdis. Anot filmo pasakotojo, šie atgaivinti šunys po tokių operacijų gyvendavo normalų šuns gyvenimą.

 

Deja, ne visada viskas yra taip, kaip atrodo.

 

Filmo žiūrovų gretose netruko atsirasti kritikų. Daugelis ginčijasi, kad šis filmas yra vienas geriausių sovietinės propagandos pavyzdžių, o blogiausiu atveju – atvira klastotė. Žiūrint filmą, gan akivaizdu, kad nėra jokių galimybių įrodyti daugumą filme rodomų dalykų. Nes kadrai paslinkti į šoną, dažnai keičiami, pati kamera niekada nejuda, atkakliai vengiama filmuoti detaliai.

 

Pasigilinus į S. Briuchonenkos tyrimų detales, paaiškėja keletas strateginių praleidimų. Atskirta šuns galva, prijungta prie kraujotakos aparato, gyvavo tik keletą minučių, o tai prieštarauja filmo pasakotojo tvirtinimui, kad ji gyva buvo ištisas valandas. Atgaivintų šunų smegenys būdavo pažeistos ir po operacijos paprastai jie išgyvendavo ne ilgiau kaip keletą dienų – ką ir kalbėti apie ištisus metus paprasto, šuniškų džiaugsmų kupino gyvenimo.

 

demi

 

Šiaip ar taip, šie argumentai negali paneigti S. Briuchonenkos tyrimų suteikto tiesioginio impulso tam tikroms medicinos mokslo sferoms ir gyvybės palaikymo sistemų bei transplantacijos operacijų proveržiams. Jo eksperimentai didžiąja dalimi buvo sėkmingi, tačiau vadinti juos nepriekaištingai sėkmingais vargu ar galima. Už savo pasiekimus medicinos mokslo tyrimuose, po mirties S. Briuchonenka buvo apdovanotas Lenino ordinu.

 

Deja, sovietai tuo savųjų eksperimentų su geriausiais žmogaus draugais dar nebaigė. Netrukus po S. Briuchonenkos darbų, tūlas Vladimiras Demichovas nusprendė, kad eksperimentuoti su viengalviu šunimi yra pernelyg paprasta. V. Demichovas jau buvo garsus mokslininkas, pripažinimo sulaukęs dėl šunų organų transplantacijos tyrimų. Būtent todėl 1954 m. jis į pasaulį paleido pirmąjį pasaulyje chirurginėmis priemonėmis „susiūtą“ dvigalvį šunį.

 

Makabriškumu net ir S. Briuchonenkos tyrimus pranokstantys V. Demichovo eksperimentai turi tam tikrų įtikinamų filmuotų įrodymų, patvirtinančių teiginių moksliškumą. Skirtingai nei “Experiments in the Revival of Organisms”, filmai apie dvigalvius šunis dažnai buvo rodomi viešumoje, juose daugiau neiškarpytų fragmentų. V. Demichovo filmai galbūt kiek artimesni tikrovei, nors vietų tam tikroms dvejonėms yra likę.

 



 

Pasiekimai medicinos srityje neliko nepastebėti ir anapus Atlanto. Amerikoje buvo atliekami savarankiški kūno dalių atskyrimo ir transplantavimo eksperimentai. S. Briuchonenkos amžininkas Robertas Kornišas (Robert E. Cornish) vykdė savo eksperimentus ir pasiekė savų laimėjimų „šunų prikėlimo iš numirusiųjų srityje“. Jis įgudo mirusius šunis atgaivinti cheminiais preparatais (antikoaguliantų ir adrenalino mišiniu), naudodamas ne tokius pažangius cirkuliacijos mechanizmus.

 

Nors pirmieji jo eksperimentai nebuvo sėkmingi, netrukus jis įgudo atgaivinti uždusintus šunis. Visus savo atgaivintus šunis R. Kornišas vadindavo „Lozoriais“. Kaip ir S. Briuchonenkos tyrimų atveju, „Lozorių“ smegenys būdavo smarkiai pažeistos, šunys po eksperimentų likdavo akli. Nors R. Kornišo namuose išgyvendavo po keletą mėnesių, jų klibinkščiavimas ir luošumas varydavo siaubą kitiems gydytojo namuose gyvenusiems šunims. Skirtingai nei kolega iš Rusijos, R. Kornišas nebuvo apdovanotas kaip didvyris. Iš tikrųjų, galiausiai jis buvo atleistas iš tyrimų instituto Berklyje – tikėtina, dėl šunų-zombių eksperimentų baigties.

 

demi2

 

Septintajame ir aštuntajame XX a. dešimtmetyje Robertas Vaitas (Robert J. White) iš Klivlendo (Ohajas, JAV) į mokslo istoriją įėjo kaip sėkmingų organų ir kūno dalių transplantacijos autorius. Septintame dešimtmetyje jis sukūrė šunį su dviem smegenimis – siekdamas įrodyti, kad smegenys yra „imunologinio pašaukimo“ organas. Skirtingai nei širdis ar inkstai, smegenys gali būti persodintos procedūromis, kurios mažai kuo panašios į organo atskyrimą nuo kūno. Aštuntame dešimtyje, tęsdamas savo darbus, R. Vaitas su kolegomis sugebėjo vienai beždžionei prisiūti kitos beždžionės galvą.

 

Tačiau mokslininkai nemokėjo prijungti nutrauktus nervus, tad atgijusi beždžionė su kitos beždžionės galva buvo paralyžiuota žemiau kaklo. Nepaisant to (ir savaime suprantama), gyvūnas supyko už tokį „pokštą“, tad pirmasis sąmonę atgavusios beždžionės galvos veiksmas buvo mėginimas įkąsti šalia dirbusiam laborantui. Beždžionė ne tik liko paralyžiuota, bet ir negalėjo mirksėti, ėsti, judinti mimikos raumenų.

 

Sunku įsivaizduoti, kad tokie eksperimentai būtų vykdomi XXI a. Vis dėlto, kad ir kokie šokiruojantys atrodytų šie XX a. eksperimentai, reikia pripažinti, kad medicinai jie davė nemažai. S. Briuchonenkos autožektorius tapo modernių gyvybės palaikymo aparatų prototipu, o R. Vaito transplantacijos eksperimentai padėjo geriau suprasti fiziologines kūno prisitaikymo galimybes. Jei ne šie vyrai ir jų pamišėliški eksperimentai, kas žino, galbūt gyvybės palaikymo mechanizmai ar širdies transplantacijos vis dar nebūtų įmanomos. Tiesa, kas pasakys, kurie proveržiai išties veda į platesnius horizontus ir kurie iš jų yra verti tų gyvybių, kurios buvo savavališkai ir barbariškai paaukotos kelyje į atradimus?

 


2500
6 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
REDdog

Manau kad žmogus yra pats žiauriausias padaras žemėje…
Vargšai gyvūnai…Už ką jiems tokios kančios…

Coco

Gaila suniuku juk galejo visai normalu gyvenima gyvent

ViktorijA

Slykstus zmones. Gaila gyvunu.

shin

vargsai gyvunai….. :(

jd

Galvos raumenys

aha

Kaip ta suns galva galejo judet neturedama kaklo??..