Gamtos jėgos aplink mus

Mūsų protėviai žinojo, kad egzistuoja vandens, kalnų ir vėjo dvasios, undinės, nimfos, elfai, miškiniai, ugnies deivė Gabija, nykštukai ir kiti keisti gamtos padarėliai, jie buvo jų gyvenimo dalis. Su tais gamtos kūrinukais, dvasiomis bei su jais siejamais reiškiniais mūsų protėviai stengdavosi sutarti, siekė gyventi harmonijoje.

 

Dabar tapome labai išdidūs, reikalaujame įrodymų, kad jie egzistuoja, teigiame, kad jie – nesąmonė ir prietarai. Bet… jei yra pavadinimas, yra ir reiškinys. Jei kas nors yra įvardytas, jis egzistuoja ir mus veikia. Jei egzistuoja žmogui nesuvokiamų ir nepaaiškinamų reiškinių, juos sukelti gali ir undinės, ir nimfos, ir kiti padarai, tik gal jie kitaip vadinami. Šios dvasios egzistuoja ir veikia mūsų gyvenimą. Nesakau, kad joms turime melstis, bet jas gerbti reikia.

 

Savo kiemo dvasios

 

Štai žmogus pasistatė namą. Mums būdinga siekti, kad namas iškiltų atokioje vietoje, kuri toliau nuo kitų, kurioje dar niekada nebuvo gyvenama. Ir dar – saugantis nuo vėjų ir galvojant apie šilumos ekonomiją, pasirenkama dauba, o ne kalvos viršūnė. Taip vengiama, kad jį apipūstų visi keturi vėjai, visus šonus pamalonintų saulutė, apiplautų lietutis, kad tarp visų keturių pasaulio šalių vyrautų harmonija… Iš tiesų net ne tarp keturių, o kaip mes, ezoterikai, sakome, šešių – t.y. Pridedame, kas yra virš mūsų ir po mumis.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Ir kas dažnai atsitinka namelį pasistačiusiam įdaubėlėje? Ima vaidentis, atsiranda nerimas, šaltos zonos kambariuose – nei iš šio, nei iš to ima kristi temperatūra… Sulaukiate žiemos, užsakote patikrinti namo izoliaciją ir išsiaiškinti, kur dingsta namo šiluma. Prietaisai nerodo jokių šalčio tiltų, temperatūrų šokinėjimo patalpose priežastis lieka neaiški… Šalčio zonos ir toliau kankina namo gyventojus. Beje, pastarosios pirmiausia parodo, kad kažkam „užmynėme ant kojos“.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kai inžinieriai, remdamiesi mokslo žiniomis, nesugeba paaiškinti šių reiškinių, naujakuriai kreipiasi į mane ir mano vyrą Gaudentą. Mus dažniausiai ir kviečia aiškintis šių temperatūros svyravimų bei padėti panaikinti nepageidaujamus reiškinius, kuriuos sukelia dvasios.

 

Beje, dauboje namo visai nepatartina statytis. Geriausia – kaip galima aukščiau arba bent lygumoje. Taip stovinčiam namui vienodą įtaką darys visos gamtos stichijos. Tuomet bus harmonija: ir šeimos gyvenimas, ir sveikata, ir finansiniai reikalai klostysis sėkmingiau. Nėra palanku harmoningam gyvenimui ir maži atstumai iki kaimynų namo. Jų gyvenimas, ypač jei jis triukšmingas, gali paveikti ir gretimų namų gyventojus.

 

Vėjo nelabieji – pavojingiausi

 

Lietuvoje namams pavojingiausios vėjo dvasios, arba, kaip mes dažnai sakome, skersvėjai. Kodėl žmonės bijo skersvėjo? Kodėl nuolat sakoma: nesėdėk ant skersvėjo – peršalsi, nebūk ant skersvėjo – sutrauks… Dar projektuodami namą žiūrėkite, kad prieš vienas duris kambaryje neatsirastų kitos ar langas. Ir tai ne šiaip sau – tokia kombinacija ištrauks iš namų viską: sėkmę, laimę, turtus. Manoma, kad skersvėjyje gyvena pikčiausios griaunančios dvasios – jos kenkia ir namams, ir žmogui. Pačios jos gal ir neturi didelės griaunamosios galios, bet suardo mūsų biolauką.

 

Žmogus yra tarsi uždarytas kokone ir todėl jaučia saugumą. Nuo paprasto vėjo mus saugantis kokonas vos sujuda, bet išlieka sveikas. O skersvėjis mūsų kokone numuša kampą ar pramuša skylę. Tuomet žmogus tampa pažeidžiamas ir bet kokia dvasia jį gali apsėsti ir jam pakenkti. Tačiau jei žmogus turi ypač stiprų imunitetą ir biolauką, tai jo neturėtų paveikti. Čia kaip per epidemijas – visas kaimelis išmiršta, o vienas kitas žmogelis išgyvena. Ir, kaip paprastai būna, toks žmogus ne tik biologiškai stiprus, bet ir yra tikintis, meldžiasi ar medituoja, t.y. stiprina savo bioenergetiką, kaip mes dabar sakome, imuninę sistemą. Juk mūsų sąmonę valdo psichinė energija. O jei žmogus netiki nei dievu, nei velniu, jis yra pažeidžiamas. Juk retas ugdo savo valią, dažnai gyvena kaip gyvuliukas.

 

Nors lyginti žmogų su gyvuliukais – nuodėmė. Jie gyvena pagal nuojautą, instinktus, o mes gyvename vadovaudamiesi proto balsu. Kas tas proto balsas? Kai juo vadovaujamasi, nupučiamas biolaukas. Vadovaujantis proto balsu mąstoma: jei pabuvau ant skersvėjo – sutraukė strėnas. O kodėl taip nutiko, jei buvau apsimūturiavęs, vilkėjau šiltą apsiaustą? Intuicija ir senosios pasaulio žinios atsako: priežastis yra dvasia, kuri nuo žmogaus nupūtė biolauką ir jis tapo pažeistas, dalis jo energijos nebefunkcionuoja. Tuomet ir prasideda nesėkmės, pavyzdžiui, ligos, namiškiai pradeda pyktis, kyla gaisrai.

 

Gaisrą maitina vėjas

 

Beje, vėjas labai dera su ugnimi, nes vėjas ugnį maitina. Todėl kai susipyksti su vėjo dvasiomis, dažnai kyla gaisrai. Suprantama, vėjas gaisro nesukelia, jo priežastis – ugnis, bet, kaip jau minėjau, gaisrą maitina vėjas – kai jis stiprus, ir gaisrai būna galingesni. Todėl vėjo stichijos žmonėms kėlė daug baimės, su jomis visąlaik stengtasi susidraugauti labiau nei su bet kuriomis kitomis dvasiomis.

 

Šią stichiją proseneliai bandė suvaldyti mums ir dabar gerai žinomu būdu – vėtrungėmis. Jos tartum žaislas, kuris duodamas vėjui ir jo dvasioms nuraminti. Mokslininkai tokį teiginį gali vertinti skeptiškai, įrodinėti, kad vėtrungė statoma vėjo krypčiai nustatyti. Tačiau, patikėkite manimi, jokiam kaimiečiui nereikėdavo išeiti į lauką ir kelti akis į vėtrungę, kad nustatytų vėjo kryptį. Jis tai galėdavo padaryti žvilgtelėjęs pro langelį, suprantama, pro kurį vėtrungės ant savo stogo nematydavo.

 

Ir vėtrungių forma buvo ne bet kokia. Juk daugelis jų – aitvaro, raganos, gaidžio (beje, šis gyvūnas su raudona skiautere nuo neatmenamų laikų yra gaisro simbolis) formos. Jos buvo ir paprastos – vėliavėlės ar vimpelo – formos su užrašytais šventais žodžiais ar magijos ženklais. Beje, šios formos ne šiaip sau pasirinktos – juk po vėliava visuomet mėgsta burtis gerosios dvasios. Taigi vėtrungės ir skirtos vėjo dvasioms pamaloninti.

 

Gabija – ugnies deivė

 

Kita lietuvių garbinta dvasia yra ugnies. Lietuvių pagonių ugnies deivė yra Gabija, dar maloningai ir Gabyte įvardijama.

 

Su šia dvasia žmonės stengdavosi taip pat įvairiai sutarti. Dar ir dabar, kai krosnyje ugnis nesikuria, kai sakoma, kad slėgis ne tas, įmetama žiupsnelis druskos ant pakuros, ir ugnis plyksteli. Ir aš pati taip Gabiją pamaloninu, aukoju druskos ir ugnį židinyje paskatinu.

 

Beje, kai kurios moterys šį ritualą painioja su krikščioniškomis tradicijomis ir, paaukojusios druskos, persižegnoja. Čia dėl viso pikto: pamalonina senąsias dvasias ir nusilenkia Viešpačiui Kristui. Tai tik rodo, kad mums iki šiol brangios senosios vertybės.

 

Ugnį garbino ne tik todėl, kad tai buvo šilumos šaltinis ar ant jos ruošdavo maistą. Šios dvasios labai bijojo, nes supykusi ji buvo nesutramdoma. Todėl jai buvo reiškiama pagarba. Jokiu būdu nedrįsdavo į ugnį spjauti, šlapintis, nes dėl to, sakydavo, „visas nušaši“.

 

Beje, dar savo jaunystėje teko daryti užkalbėjimus iš karto keturiems bernams. Pasirodo, penkiese žvejojo, ūžavo draustinyje, kur gamta ypač švari, ir prisilinksminę laužą nusprendė užgesinti savo čiurkšlėmis. Sunku patikėti, bet keturi nušašo. Kokių tik ligų per tris mėnesius pas gydytojus jie neieškojo, bet priežasties taip ir nerado. Kai kreipėsi į mane, dar nežinodama ligos priežasties, iš karto paklausiau: „Ką visi kartu pridirbote blogo?“ Pavyko juos užkalbėti ir išgydyti nuo Gabijos pykčio.

 

Taigi pagarba gamtos stichijoms privaloma: ar tu jomis tiki, ar ne, jos vis tiek yra ir mus veikia. Geriau gyvenkime su jomis sutardami.

 

Vandens būtybės

 

Taip pat šalia mūsų yra undinės, nimfos ir kitos vandens stichijos dvasios. Šios mažesnių vandenų, o visiems žinomas Neptūnas – jūrų ir vandenynų. Sakoma, kad vandens dvasia gali būti ir varlėje. Juk ne be reikalo vaikai gąsdinami: „Neikit prie vandens, varlė įtrauks“.

 

Su vandeniu taip pat reikia elgtis pagarbiai, kad jis mūsų nenuskandintų ar nepridarytų kitų bėdų. Kaip gali sektis žmogui, kuris, pavyzdžiui, eina žuvų galabyti su elektros laidu rankoje, kaip galima painioti dvi stichijas!? Juk taip viskas aplink žudoma. Nereikia stebėtis, kad tokiam žmogui nesiseka: ir namus žaibas padega, ir traktorius apvirsta, ir prasigeria, ir šeima palieka… Tokius žmones anksčiau ar vėliau nubaudžia kuri nors gamtos dvasia.

 

Prieš gerą dešimtmetį važiavome su keliais verslininkais į Nidą. Keliamės per Kuršių marias, o vienas bendrakeleivis išgėrė butelį alaus ir nuvažiuojant nuo kelto – švyst į vandenį. Nustėrau. Juk tai net ne šiaip vanduo ar miškelis, tai draustinis, kur gali būti ypatingų dvasių. Jo verslo partneriui ir sakau: „Šitas žmogus neturi dvasios, pagarbos kitiems, jis baigs blogai. Pagalvok, ar tau su aferistu verslą daryti. Saugokis jo“. Tuo metu iš manęs pasišaipė. Nepraėjo nė metai ir mano draugas, kuris nepaklausė perspėjimo, buvo apgautas, kaip jie pasakė, „išdurtas ant pusės milijono žalių“. Tai tik įrodo, kad amoraliai besielgiantys gamtoje taip pat elgiasi ir tarp žmonių. Beje, jis apgavo ir savo žmoną.

 

Kaip mes galime pamaloninti vandens dvasias, sulaukti jų palankumo? Paprasčiausias būdas – kieme ar namuose įsirengti tvenkinėlį, fontanėlį, akvariumą ar tiesiog patalpų drėkintuvą, miniatiūrinį kriokliuką. Vandens telkinius apsodinkime gėlytėmis, gražiai sutvarkykime jų aplinką. Tai pagarba vandens stichijai, tokiais veiksmais mes parodome, kad ją mes norime gerbti, su ja būti draugiški.

 

Beje, žmonės jau užmiršo, kad, pavyzdžiui, miestuose ir parkuose fontanai atsirasdavo ne šiaip sau, o vandens stichijai pagerbti.

 

Į mišką – su šermukšnio lazda

 

Kai patraukiame į mišką, čia sutinkame jo dvasias, mūsuose paprastai vadinamas miškiniais, tačiau galime pajausti ir velnią, ir pinčiuką, ir šėtoną, ir belzebubą. Beje, velnias, o dažniausiai sutinkamas pinčiukas, miško tankmėje negyvena. Visi jie laikosi pamiškėse.

 

Kad jų neužgautume, turėkime lazdą, geriausia – šermukšnio. Tinka ir uosio, bet ją žmonės dažniausia naudoja nuo vampyrų apsisaugoti. Tačiau jei eina visa šeima, lazdos gali būti įvairios medienos. Lazda reikalinga atsiginti nuo pinčiukų, žemiausio lygio velniukų. Jie ar miškiniai žmogų gali sumonyti eiti klaidingu keliu, įvilioti į ratą, paklaidinti. Tačiau nereikia einant mišku šių padarų baidyti daužant per krūmus ir medžius, juos laužant. Kam? Užtenka baksnot žemę prieš kojas, kad ir miškinius su pinčiukais, ir gyvates nubaidytume – lai draugiškai perspėti pasitraukia, kad jų netyčia neužkliudytume.

 

O miško augaliukų, gėlių visai nelieskime, neerzinkime jų gyventojų. Gėrėkimės tuo, kas auga. Argi mums reikia skinti gėles, kurios tuoj pat nuvys ar bus numestos ir kitų nedžiugins? Beje, mano močiutė ir musmirių neleisdavo spardyti ar kitaip naikinti. Jei mums jų nereikia, tai gal jų ieško kokia senulytė vaistams, ar žvėris savo maistui. Kitas dalykas, sakydavo mano močiutė, skinti pienes vainikui. Nuvys, nuneši kiaulėms ar triušiams sušerti – vis ne be naudos, paikai skinta.

 

Miške, kad nesuerzintum dvasių, yra paprasta elgesio tvarka – jauskis kaip svečiuose. Pabuvai, pasigrožėjai ir palikai nesujauktą, nenušnerkštą kitiems grožėtis ir džiaugtis. Miške nesiekime palikti savo energijos – jam ji nereikalinga. Beje, ar pastebėjote, kad gamtoje stengiamės būti ten, kur nėra palikta žmonių „pėdsakų“, nes nenorime būti kitų energijos užterštoje erdvėje. Jei tik pamatome žmogaus buvimo pėdsakų, dažniausiai sakome: „Čia prasta vieta, paieškokime geresnės“. Ta geresnė – be žmogaus buvimo liudijimų. Į mišką ateiname švarintis sielos, tai nenaikinkime, neterškime ir paties miško. Pabuvę palikime viską taip, kaip ir radome, – be mažiausios šiukšlelės, jau nekalbu apie butelių ir popieriaus kalnus.

 

Beje, kai žmones gerbia mišką ir jo dvasias, atrodo, visai atsitiktinai pavyksta rasti tokių vietų, kad žadą užima. Pernai taip atsitiktinai su Gaudentu klaidžiodami mišku užtikome nuostabią saulės nutviekstą pernokusių žemuogių pašlaitę… Atrodė, kad tokiais vaizdais galima grožėtis tik paveiksluose.

 

Taigi jei nenori, kad tave miško dvasios nubaustų, nepaklaidintų, kad erkės neįsisiurbtų ar gyvatė neįkastų, elgis miške tvarkingai ir pagarbiai. Miške kaip bažnyčioje – atėjai, pasimeldei ir išėjai.

 

Beje, miškas – vienintelė vieta, kur galima švilpauti. Šis garsas miške atbaido piktąsias dvasias. Kitur, pavyzdžiui, namuose ar kitose uždarose erdvėse švilpaudamas prisišauksi nelaimę.

 

Požemiai – nykštukų karalija

 

Visų vaikų mylimi nykštukai yra požemių gyventojai. Jie atsakingi už turtą. Mes, lietuviai, neturime kokių nors ypatingų nykštukų pagerbimo tradicijų. Tik sakome, kad jie neša mums brangakmenius, turtus, skaičiuoja lobius.

 

Beje, per sovietų okupaciją mes apskritai praradome didelę dalį ryšio su gamta, su savo protėvių išmintimi. Todėl kai po ilgos pertraukos išvažiavome į užsienį ir, pavyzdžiui Skandinavijoje ar Vokietijoje prie namų pamatėme stovinčius nykštukus, daugelis pamanėme: pigu, gal net vulgaru. Iš tiesų nuo neatmenamų laikų nykštukai saugo žemę, požemius, neša turtus, todėl europiečiai sode paprastai turi nykštukų. Jei ne atvirai demonstruoja, tai bent po krūmeliu priglaudę.

 

Kyla klausimas: kodėl kiemus saugo nykštukai, o ne, pavyzdžiui, angelėliai, ereliai ar kiti padarai? Todėl, kad nuo seno žmonės tikėjo, jog turtus neša nykštukai, dar įvardijami ir naminukais. Jiems net ir dabar gaminami maži nameliai su baldais. Beje, pirma buvo pradėti gaminti nameliai naminukams, o tik vėliau – su lėlėmis žaisti.

 

Kai buvau maža, tėtis parnešė mažą vokišką namelį, kruopščiai jį sukonstravo. Maniau, bus su lėlėmis žaisti, bet mama paaiškino, kad tai naminuko – dvasios, kuri saugo namus, būstas. Nameliai dvasioms atėjo dar iš tų laikų, kai mes pagerbdavome kiekvieną gamtos stichiją, stengėmės su jomis sutarti.

 

Beje, primityviausias nykštukų, namų dvasių, pagerbimas – padėti jiems pinigėlį, valgyti, gerti, pavyzdžiui, duonos, razinų, vandens, pieno. Tarp kitko, rusai iš to padarė „girtą“ pagarbą: padėdavo duonos riekelę ir degtinės stiklinę. Tai naminukus taip privaišino, kad dabar didesnė dalis tautos prasigėrė.

 

Mokslininkai – ne visažiniai

 

Mokslininkai sukelia sumaištį teigdami, kad viskas jau atrasta, viską išmanome apie mus supančią aplinką. Juk taip nėra. Gal todėl dalis toliau pažengusių, dažnai vyresnių mokslininkų reliatyviai vertina mūsų žinias apie gamtą, mus supančius reiškinius.

 

Taip elgėsi ir reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Ensteinas, kuris buvo tikintis ir teigė: „Mokslas be religijos – nevaisingas. Religija be mokslo – akla“.

 

A.Einsteinas taip pat tvirtino: „Nuostabiausias ir giliausias jausmas, kurį galime patirti, yra mistiškumas. Tai visų mokslų užuomazga. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendęs baimėje, prilygsta mirusiam. Jei pripažįstame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiškia aukščiausia išmintimi bei akinančiu grožiu, prieinamu neišlavintiems mūsų sugebėjimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – žinojimas“.

 

Mokslininkai atskleidžia tik mechaninį reiškinį, bet toli gražu negali paaiškinti visų gamtos reiškinių. Gamtoje nėra nė vieno daikto, kuris nebūtų šventas. Ugnis, vėjas, vanduo, augaliukai – mūsų gyvenimo pagalbininkai. Jei mes su jais blogai elgsimės, užteršime orą ar vandenį, jie mus žudys, kaip ir neorganizuota ugnis. Dabar madingas teiginys „suvaldykime gamtos jėgas“. Tai nerealu, žmogus negali valdyti nei žemės drebėjimų, nei taifūnų ar cunamių. Mes galime tik prisitaikyti prie gamtos jėgų ir stengtis su jomis susigyventi bei gražiuoju sutarti. Ar gali skruzdėlė suvaldyti mus, žmones?…

 

Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Pastogė – Vaiva Budraitytė, astrologė, būrėja


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Marcus

Straipsnis tikra pieva…cia galeciau pasakyti: kuo tikesi tas ir bus….

Karocia

Tyngiu tiek daug skaityt.