Laiko mašinų gamybos problemos

Žmonija dar niekad nebuvo taip skaudžiai ir begėdiškai apgauta, kaip 1905 metais. Daugelis mano, kad laiko mašinų idėjos pradininkas buvo amerikiečių rašytojas Herbertas Velsas, tačiau jo “Laiko mašina” buvo tik atspindys tų idėjų, kurias 1905 metais savo straipsniuose paskleidė Albertas Einšteinas. Būtent tais metais ir gimė galimybės keliauti laike idėja.

A.Einšteino reliatyvumo teorijoje (tada dar tik “Specialiojoje” reliatyvumo teorijoje) buvo pirmą kartą žmonijos istorijoje iškelta mintis, kad keliaujant dideliais greičiais po Visatą galima keisti laiko tėkmę. Ši galimybė buvo aptarta garsiajame “Dvynių” paradokse. Einšteino teigimu – laiko tėkmė turėjo priklausyti nuo to, ar greitai judi, ar ne.

Per šiuos prabėgusius 94 metus buvo atlikta daugybė eksperimentų lyg ir patvirtinančių, kad Einšteinas buvo teisus. Tačiau dabar galima teigti, kad tai buvo tik apsigaudinėjimas. Pavyzdžiui, šešiasdešimtaisiais šio amžiaus metais, šturmuojant reaktyviniais lėktuvais garso greičio slenkstį, kaip ir Einšteino “Dvynių” paradokse, buvo manoma, kad, pasiekęs viršgarsinį greitį, lėktuvo pilotas sugrįš jaunesnis negu įlipęs į lėktuvą! Deja, istorija parodė – to neatsitiko! Ir vis viena, deja, mokslininkai toliau “lipa ant to paties grėblio” tikėdami Einšteino klaidinga vaizduote bei įtikinėdami mus jo genialumu. Matyt, tik gerokai susikūlę nosis jau į šviesos greičio slenkstį mokslininkai supras, kad Einšteinas smarkiai suklydo!

Galbūt skaitytojas ir paprieštaraus, kad yra atlikti ir dabar dar atliekami eksperimentai, kurie patvirtina Einšteino išvadas, tačiau visi tokie įrodinėjimai – tik savitas eksperimentų rezultatų vertinimas! Savaip eksperimentų išvadas savo laiku vertino ir pats Einšteinas bei jo pasekėjai, eksperimentų rezultatus paversdami savo idėjų teisingumu. Ne veltui daugelis Einšteino amžininkų vertino patį Einšteiną ir jo idėjas kaip nesusipratimą.

Šiandien kritikos Einšteino idėjų atžvilgiu neišgirsi (na, nebent labai tylios). Kurgi išgirsi, juk Einšteinas – toks autoritetas! Tačiau nereikia kritikos iš šalies. Daugelis Einšteino pasekėjų papildė reliatyvumo teoriją savais atradimais ir išradimais, prieštaraujančiais Einšteino teiginiams. Verneris Heizenbergas reliatyvumo teoriją papildė “neapibrėžtumų” principu, kuris, yra manoma, patvirtino visos teorijos teisingumą. Deja, “neapibrėžtumų” principas kategoriškai prieštarauja “dvynių” paradoksui ir dar daugeliui kitų Einšteino teiginių.

Tokių ir panašių atvejų galima paminėti ir daugiau – pradedant garsiuoju Alberto A.Maiklsono ir Edvardo V.Morlio eksperimentu ir baigiant šių laikų “įrodymais”. Bet dažniausiai Einšteinui prieštarauja pats Einšteinas. Daugelis jo vėlesnių teiginių prieštarauja ankstesniesiems. Ir reliatyvumo teorija primena sulopytą drabužį, kurio vienas lopas dengia kitą, o šiame jau yra keli lopai. Dau- gelis Einšteino autoriteto šalininkų bando įrodyti, kad tik toks įžvalgus ir genialus žmogus galėjo sukurti reliatyvumo teoriją. Jų manymu, Žiulis A.Puankarė ir Hendrikas Lorencas, kurie taip pat bandė sukurti panašias teorijas, buvo pernelyg sukaustyti niutoniškos pasaulio sampratos.

Einšteino gerbėjų nuomone, tai sutrukdė Puankarė ir Lorencui sukurti reliatyvumo teoriją anksčiau už Einšteiną. Gal ir taip, tačiau dabar šie teiginiai atrodo kilę kovojant dėl prioriteto, o ne moksliniame ginče. Galbūt Lorencas ir Puankarė buvo įžvalgesni, ir ne taip “rėžė iš peties” kaip Einšteinas, pasirinkdamas pirmą pasitaikiusį parankesnį sprendimą!

Štai dar vienas pavyzdys: Einšteinas, kurdamas reliatyvumo teoriją, naudojosi Hermano Minkovskio pasiūlytu matematiniu erdvėlaikio modeliu. Minkovskis pirmasis pasiūlė keturmatį erdvėlaikį, kuriame be įprastų trijų erdvės matavimų (ilgio, pločio, aukščio) yra dar ir ketvirtas – laiko. Einšteinas teigė, kad tokiame erdvėlaikyje (būtent – erdvėlaikyje, o ne atskirai – erdvėje ir laike) dideliu greičiu judančių kūnų parametrų pokyčio nėra. Tačiau vėliau tai nesutrukdė Einšteinui, pasinaudojant to paties Lorenco ir Džordžo F. Fitcdžeraldo koeficientu, “Dvynių” paradokse įrodinėti, kad tokie pokyčiai yra.

“Dvynių” paradokse vienas iš brolių dvynių, judėdamas dideliu greičiu, atlieka ilgą kelionę ir sugrįžęs į Žemę randa kitą pasenusį. Amžiaus skirtumą Einšteinas suranda naudodamasis tuo Lorenco-Fitcdžeraldo koeficientu, tačiau tik amžiaus skirtumą. Į tai, kad, anot paties Einšteino,“keliautojo dvynio” masė ir tūris (ilgis judėjimo kryptimi) turėjo pakisti pagal tą patį koeficientą, Einšteinas nekreipia dėmesio. Ne pirmas ir ne paskutinis Einšteino teorijos kuriozas!

Norėjau pateikti dar vieną pavyzdį, bet susidūriau su netikėta problema: visuose mokyklų vadovėliuose, kur yra aprašomas įvadas į reliatyvumo teoriją, pateikiama keletas brėžinių, kurie, anot šiuolaikinių mokslininkų, turėtų akivaizdžiai parodyti teorijos teisingumą, tačiau… Tačiau man taip ir nepavyko nei vieno iš jų nubrėžti teisingai, tai yra taip, kad į visus reliatyvumo teiginius ir reikalavimus būtų atsižvelgta. Perbraižyti iš vadovėlių irgi nepavyko, nes ten JIE VISI YRA NETEISINGI.

Todėl paliksiu skaitytojui malonumą pabandyti surasti, kiek ir kokių klaidų padarė Einšteinas. Galbūt Jūs nieko klaidingo nepastebėsite, bet nenusiminkite! Šiandien daugelis net pasaulinio garso mokslininkų, remdamiesi Einšteino reliatyvumo teorija, visai rimtai pareiškia, kad galima sukurti laiko mašiną ir gal net bando tai padaryti. Tačiau Jūs, manau, dabar žinote, kad “Dvynių” paradoksas savo esme ir turiniu labai panašus į muilo burbulą, o susigrąžinti prarastą laiką – beviltiška!

Autorius: Erlandas Volodka – 1999, ausis.gf.vu.lt