Žemės bamba

Žemės bamba, ką reiškia ši sąvoka? Laiko suvokimas buvo tarsi iš anksto nulemtas dienos ir nakties keitimosi, o paskui mėnulio fazių, kas adekvačiai atsispindi kalboje: mėnulis sanskrite vadinamas “mas”, t.y. matuoklis. Neatsitiktinai ir lotyniškas “menzis” – mėnuo – tampriai susijęs su žodžiu “menzura” – matas.

 

Tačiau praėjo tūkstantmečiai, kol pirmykštis žmogus sugebėjo įvesti tvarką jį supančioje aplinkoje: keturios pasaulio šalys plokštumoje ir ją kertanti ašis. Būtent čia yra regimasis pasaulio centras arba “pasaulio bamba”.

 

Etruskų civilizacija (VIII-IV a. pr. Kr.) šiuo principu planavo savo gyvenvietes. Iš pradžių nutiesdavo pagrindinius kelius iš vakarų į rytus ir iš pietų į šiaurę ir tik tada imdavo tiesti gatves. Kelių susikirtimas buvo laikomas šventa vieta ir vadinamas “templu” – iš čia anglų kalbos žodis “templ” ir prancūzų “templ” – šventykla.

 

Tokiu būdu “žemės bamba” buvo tarsi kokia pagrindinė šventovių šventovė.

 

Elada

 

Eladoje “bamba” (graik. “Omfalos”) reiškė kosmoso ir, atitinkamai, kūrimo atsiradimo vietą. Žymiausią iš visų panašių objektų galima pamatyti Delfuose, kur buvo žymioji Apolono Pitijos šventykla. Tenykščiame uziejuje saugomas avilio formos akmeninis stulpas, padengtas megztu tinklu. Kabiau panašus į falosą negu į bambą, šis daiktas eilinį kartą primena apie plačiai paplitusį vaisingumo kultą. Akivaizdus kūrimo pavyzdys – jis tapo bendru visoms tautoms nuo Indijos iki Graikijos, nuo Kinijos iki Romos.

 

Tačiau “bambos” simbolika yra žymiai turtingesnė. Ji susieja tris pasaulius – požeminį, mūsų ir dangišką – tas tris kosmines sritis galima nuosekliai pereiti per jas jungiančią ašį – “bambą. Taip dievai nusileidžia į žemę, mirusieji – į požemius, o ekstazėje esančio šamano ar žynio dvasia gali pakilti arba nusileisti aukštyn ir žemyn jo dangiškų infernalinių kelionių metu. Iš čia ir Apolono Pitijos orakulo šlovė. Gauti jo žynių – pitijų – pranašavimų plūdo į Eladą minios iš viso pasaulio: graikų išminčiai ir svetimšaliai karaliukai, Romos imperatoriai ir pirkliai, visi, kas norėjo pažvelgti į ateitį.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Dabar pitijų paslaptis atskleista. Vieta, kur jos sėdėjo ant savo trikojų, bvuo virš žemės plutos lūžio. Iš ten ir dabar skverbiasi požeminės dujos, visų pirma etilenas, turintis narkotinių savybių ir malonų prinokusių vaisių kvapą. Apkvaitusi pitija šūkaliojo nesuprantamus padrikus žodžius, kurie buvo kruiopščiai užrašomi ir, suprantama, redaguojami – tai darė žyniai.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pranašystės, kaip taisyklė, buvo dviprasmės. Pvz., mus pasiekė pranašystė, gauta paskutiniam Lidijos karaliui Krezui (560-547 m iki Kr.). jis buvo žymus savo turtais (iš čia posakis – “turtingas kaip Krezas”) ir dosniomis aukomis. Prieš pradėdamas karą su persų karaliumi Kyru jis kreipėsi į pranašus. Pranašystė skelbė: “Perėjęs Galio upę, sugriausi didžią karalystę”. Nusprendęs, kad pranašystė jam palanki, turtingasis karalius pradėjo karo veiksmus, tačiau pralaimėjo – jo karalystė išties buvo sugriauta.

 

Visai kitaip elgėsi Aleksandrtas Makedonietis. Pradėjęs savo pavyzdžio neturintį žygį, būsimasis pasaulio valdovas troško sėkmę lemiančių ženklų, ar tai būtų erelio skrydis prieš mūšį su persais, ar Apolono palaiminimas. Ne tiek dėl savęs, “Dzeuso sūnaus”, kiek savo kariuomenei. Tačiau pitija, dėl kažkokių draudimų atsisakė atsakyti į klausimą. Tada Aleksandras sugriebė ją už rankos ir jėga pasodino ant trikojo.

 

– Tu toli nueisi! – pratarė sukrėsta pranašė.

 

“Pranašystė” pilnai patenkino herojų ir, svarbiausia, išsipildė – sumušęs persus, Aleksandras užkariavo Egiptą ir pasiekė Indiją. Nenuostabu, kad Apolono šventykla su jos akmenine banma išties buvo laikoma pasaulio centru. Tačiau tai buvo toli gražu ne vienintelė “žemės bamba” istorijoje.

 

Roma

 

Nors Romos cezariai nuolat kreipdavosi pas Apolono žynes, Romos Forume stovėjo sava marmurinė “žemės bamba”. Nieko keisto – pasaulis atiteko “amžinojo miesto” valdžion, o Graikija su Makedonija tapo Romos iomperijos provincijomis.

 

Kosminiu centru buvo laikomas “mundas” (nuo lotynų “mundus” – pasaulis). Taip buvo vadinama duobė aukojimams, paveldėta iš etruskų. Pagal legendą, Romos įkūrėjas Romulas iškasė ją kaip tik tame taške, kur kirtosi pagrindinės “kvadratinės Romos” gatvės – templume. Vėliau ta vieta gavo Palatino kalvos pavadinimą.

 

Būtent čia buvo nešamos žemės saujos iš legendinės protėvynės, o kartu su jomis ir visų augalinių kultūrų pirmiejo grūdai. Mundas buvo garbinamas kaip “Romos miesto bamba”.

 

Jeruzalė

 

Vadintis Visatos centru laikė savo privilegija daugelis senųjų sostinių: Bagdadas, Frygų metropolija Gordionas, o apie Jeruzalę nė kalbėti neverta.

 

Šetja uola Jeruzalės šventykloje žymėjo vietą, kurioje sukurta viskas, kas esama – idealusis Dievo išrinktasis centras. Pavadinimas “Šetja” kyla iš žydiško “šita” – įkurti, statyti. Tai ir pasaulėkūros kertinis akmuo, ir akmuo-kamštis, sulaikantis požeminius vandenis, susikaupusius tada, kai plūsterėjo Pasaulinis tvanas. Užtenka pajudinti uolą, kaip tvirtina Talmudo padavimai, ir neišvengsime naujo tvano.

 

Paplitus krikščionybei, Jeruzalė imta laikyti kaip tikrasisi ir vienintelis Visatos centras. Tai atsispindėjo ir geografiniuose žemėlapiuose, kur Rytai – orientas – yra viršuje. Iš čia ir žodis “orientuotis” – stovėti veidu į Rytus, t.y. į Jeruzalę.

 

Konstantinopolis

 

Tačiau ne veltui egzistuoja posakis “Rytai – subtilus dalykas”. Romos imperijos skilimas į rytus ir vakarus neliko be pėdsakų. Nauji imperatoriai nutarė perkelti “žemės bambą” iš Romos Forumo pas save į Bizantiją. Tokiu būdu centru pradėtas laikyti Konstantinopolis, dabartinis Stambulas.

 

Bizantietiškos “bambos” saugykla buvo didžiausia krikščionių – Šv. Sofijos šventykla, tačiau turkai vėliau pavertė ją mečete, kuri dabar pertvarkyta į muziejų.

 

Poliarinė žvaigždė ir pasaulio kalnas

 

Nažiau žinomos, nors ir garbintos, buvo ir okeano bei Dangaus “bambos”. Jei pirmu atveju tiksli vieta nebuvo nustatyta, tai dangaus centras, kas visiškai pagrįsta astronomiškai, yra susijęs su Šiaurės žvaigžde. Pvz., mongolai, kalmukai ir buriatai vadina Poliarinę žvaigždę “Auksiniu stulpu”, kirgizai ir bažkirai – “Geležiniu stulpu”, įsivaizduodami žvaigždę kaip smeigtuką, kuriuo pritvirtinti visi kosminiai objektai.

 

Tokiu būdu erdvės ir laiko vieningumo idėja buvo suvokta žmonių gerokai prieš Enšteinui sukuriant tikimybių teopriją. Saulė ir žvaigždės leido nustatyti metų trukmę ir keturis pagrindinius taškus – rudens ir pavasario lygiadienius ir žiemos bei vasaros pikus. Šis žynių, okultinis žinojimas buvo labai praktiškai naudojamas žemės ūkyje. Sėjos, pjūties ir kt. Terminai vaidino svarbų vaidmenį bet kurioje civilizacijoje. Todėl “žemės bambai” ir suteikta falo forma – tai kūrimo jėgos, visur paplitęs vaisingosios gamtos simbolis. Ypač panašūs graikiški omfalai ir indiški lingamai.

 

Tačiau induizme ir budizme “žemės bamba” visgi laikomas mitinis Smeru kalnas. Tai per jį eina ašis, nutaikyta į Poliarinę žvaigždę. Beveik taip pat – Sumer arba Sumeru – vadina pasaulinį kalną mongolai, buriatai ir kalmukai. Ir visai kaip indų dievai, sugriebę už pasaulio ašies kėlė bangas pradiniame okeane, tokiu būdu sukūrė Visatą dievai iš kalmukų mito.

 

Išties nuostabus toks įvairių tautų kosmogonijos panašumas ar net vieningumas. Jis paremtas tūkstančius metų trukusiais gyvosios gamtos ir pasaulėtvarkos ritmų stebėjimu.

 

Iš graikų mitų žinome, kad iš pradžių Delfų “bamba” buvo pašvęsta žemės deivei Gėjai ir tik vėliau – Apolonui. Toks pats akmeninis falas stovėjo ir Eleusino šventovėje, kur vyko paslaptingos misterijos, skirtos vaisingumo deivei Demetrai. Tai jos dukrą Persefonę pagrobė Hadas, padaręs ją Tartaro – mirusiųjų karalystės valdove.

 

Simboliška “žemės bamba” įsivaizduojama kaip vyriškojo ir moteriškojo pradų tarpusavio santykių rezultatas ir užima teisėtą vietą kosminėje būties pradmenų struktūroje.

 

Pasaulis ir namai

 

Ši kosmologija atsispindi ir žmonių mikropasaulyje: pasaulio ašis buvo vaizduojama pačiu konkrečiausiu būdu – arba stulpais, remiančiais būstą, arba atskirais poliais, kurie buvo vadinami “pasauliniais stulpais”.

 

Buriatams, kalnų altajiečiams ir tuviams jurtą laikanti kartis asocijuojasi su pasaulį laikančia kolona. Tuviams ji išsikiša virš jurtos ir jos viršutinis galas puošiamas mėlynais, baltais ir geltonais skutais, simbolizuojančiais įvairių dangaus sričių spalvas. Ši kartis – šventa, prie jos pagrindo yra nedidelė akmeninė vieta aukojimui.

 

Centrinis šventasis stulpas – beveik visų arktinių ir šiaurės azijiečių regionų tautų, o taip pat senųjų skandinavų ir germanų būsto charakteringa detalė. Jis reiškia, kad bet koks žmogaus gyvenamasis būstas turi proekciją į dangų ir kad tiesiai iš namų galimas pakilimas tiek į dangų, tiek į pragarą.

 

Eremejaus Parnovo ir visokybes.com inf.

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
omom

Pritariu Villy. Cia gi ne Kamasutra…

sexiuke69

Neidomus straipsnis

Villy

Pagal tavo nicka speju, kad tu is viso 99% esanciu siame tinklapyje straipsniu nesupranti… Tai naturalu, kad tau neidomu. Per daug teksto ir per mazai paveiksleliu, ar ne? :D

Taip pat skaitykite