Šuo metus kasdien laukia grįžtant savo šeimininko

Išvykdami į užsienį žmonės palieka ne tik vaikus, bet ir ištikimus gyvūnus. O jie išgyvena skaudžias žmogiškas emocijas: ilgesį, liūdesį, apleistumą.

Lenkijoje, Ščecino mieste, vienoje sankryžų jau metus kasdien tupi septynerių metų Sibiro veislės šuo Maksas. Nejudėdamas jis žvelgia į tą vietą, kurioje paskutinį kartą matė savo šeimininką, išvažiavusį uždarbiauti į Norvegiją. Nors prieš išvykdamas žmogus surado Maksui naujus namus, šuo kiekviena miela proga pasprunka ir sankryžoje laukia vyro, kuris jį augino.

Pasak kaimynų, pažinojusių Makso šeimininką, keturkojis negali susitaikyti su šeimininko netektimi, nes tik jo vieno ir klausė. Kaip sako Ščecino gyvulių draugijos atstovė Paulina Sochanska, Maksą galima vadinti euronašlaičiu. Nors Sibiro veislės šunys nebūna labai prisirišę, šis atvejis – išskirtinis. Kita vertus, nevalia pamiršti, kad gyvūnai, ypač šunys, jaučia kaip ir žmonės: prisiriša, myli, džiaugiasi ir liūdi.

Tai jau ne pirmas toks atvejis Lenkijoje. Makso elgesys primena kiemsargį Džoką, kuris šeimininkui mirus ištisus metus tupėdavo Krokuvoje prie žiedinės sankryžos ir kartą per automobilio avariją žuvo. Krokuviečiai šuns ištikimybę įamžino paminklu.

Saltinis: lzinios.lt