Mutuojanti gamta ir gyvunija

Fermeriai iš Feltono kaimo (Anglija, Nortumberlango grafystė) pranešė žiniasklaidai apie tai, kad gigantiškas triušis, niokojęs jų sklypus, pagaliau pakliuvo po automobilio ratais. Kaimas išgarsėjo visoje Anglijoje po to, kai organizavo naktinį budėjimą, gindami savo sklypus nuo didžiulio “triušio-vilkolakio”. Liudininkai pasakojo, kaip monstras raudavo sklypeliuose daržoves. Jo pėdsakai dydžiu prilygo šuns pėdoms.

Tačiau budėtojai taip ir nesugebėjo pašauti keisto kenkėjo. Tik po to, kai vietinė gyventoja Raelė Roulison suvažinėjo savo automobiliu didelį padarą, panašų į triušį, monstro visitai į daržus liovėsi.

18-metė Raelė pasakoja, kad susidūrimo metu buvo nurautas jos automobilio bamperis. Gigantiškas padaras pasislėpė miške, o ant priekinės mašinos dalies liko triušio šerių ir kraujo.

Kiek anksčiau pranešimas apie “nuosavą” gigantą atėjo ir iš Pietų Amerikos. Vairuotojai pranešė Čilės valdžios atstovams, kad pastebėjo keistas būtybes, primenančias kengūros ir dinozauro hibridą. Liudininkai tvirtino, kad įvairiu laiku matė maždaug dviejų metrų ūgio būtybę į šiaurę nuo Santjago ant kelio, jungiančio Ikikę su Ariku, ir besidriekiančio per Atakamos dykumą. Vienas iš liudininkų, Ernanas Kaevas pasakojo, kad nežinomas gyvūnas, primenantis dvikojį dinozaurą, perbėgo kelią tiesiai priešais jo automobilį. Čilės policijos atstovas šia proga pareiškė: “Tame, kad dykumoje žmonės regi keistus dalykus, nėra nieko neįprasto. Tačiau kai šitiek daug vairuotojų kalba apie vieną ir tą patį reginį, norom nenorom peršasi išvada, kad Atakamoje tikrai įsikūrė kažkoks monstras”.

Suintriguota buvo taip pat ir Rumunijos valdžia, kai spauda pranešė, kad Vakarų Karpatuose, Tarnicos ežere atsirado pabaisa su automobilio kapoto didumo nasrais. “Iš pradžių palaikėme tai dideliu medžiu, bangų priplaktu prie kranto. – pasakoja vienas liudininkas. – Mes ramiai toliau leidomės gana stačiu krantu. Kai iki vandens liko visai netoli, aš atsitiktinai žvilgtelėjau į rąsto pusę ir apstulbau: jis buvo kone banginio dydžio. Aiškiai matėsi didelė galva ir kūno dalis, nuo uodegos judesių raibuliavo vanduo. Pabaisos nasrai priminė automobilio kapotą, ji laisvai prarytų žmogų, o akys, didumo sulig automobilio žibintais, rodės, fosforescavo po vandeniu. Nebyli scena truko kelias sekundes, paskui aš išsitraukiau savo fotoaparatą ir spėjau padaryti kelias nuotraukas, kol pabaisa neišnyko ežero gelmėse”.

Beje, Tarnica nuo seno turi ne kokią reputaciją vietinių gyventojų akyse. Ežere reguliariai skęsta besimaudantys žmonės, pradingsta gyvuliai, ateinantys atsigerti.

Dar apie vieną gigantišką padarą gali papasakoti indoneziečiai žvejai, pastaruoju metu labai atsargiai besidarbuojantys Malakos sąsiauryje. Prieš kelis mėnesius, ištraukę iš vandens tinklą su eiliniu laimikiu, vieno laiviūkščio ekipažo nariai patyrė neapsakomą siaubą, pastebėję, kaip tinkluose aršiai blaškėsi trimetrinė pabaisa su dviem galvomis, iš išvaizdos žuvį primenanti tik kūnu ir uodega. Žemės oras, rodės, nepadarė jai jokios žalos. Baidyklė darėsi vis agresyvesnė. Piktai vartydama visas keturias akis, ji su įsiūčiu vanojo uodega denį, stengdamasi išsilaisvinti iš tinklo. Neaišku, kuo visa tai komandai būtų pasibaigę, jei vienas iš žvejų, nugalėjęs siaubą, nebūtų išvertęs paslaptingojo gelmių gyventojo kartu su visu tinklu per bortą.

Mokslininko ichtiologo požiūriu toks kardinalus žvejo sprendimas tikriausiai atrodytų kaip didžiulė klaida, tą padarą reikėjo bet kokia kaina išsaugoti. Bet galima suprasti ir žvejus.

Nedidelė Polinezijos salelė Navujo įgijo ne kokią šlovę po to, kai joje pradėjo paslaptingai dingti vaikai, o paskui ir suaugusieji. Kai buvo nustatyti piktadariai, saliečius apėmė neapsakomas siaubas. Pasirodė, kad pagrobėjai buvo… vorai.

Pirmasis dingimas nutiko Derliaus dieną, iškilmingai minimą saliečių. Būtent tądien vietinė gyventoja po darbo neberado savo 14 mėnesių dukrelės. Po kelių dienų centrinėje gyvenvietėje prapuolė 33 metų amžiaus Tomas Karlailas, turistas iš Naujosios Zelandijos. Paieškos truko dvi savaites. Kartą, klaidžiodama po džiungles, sielvarto nukankinta Amedė nusprendė pailsėti. Koks gi buvo jos nustebimas, kai tarp didžiulių šaknų pamatė savo mažylę.

“Mergaitė sėdėjo atsirėmusi į šaką ir kažką įdėmiai stebėjo. – pasakoja Amedė. – Aš greitai pribėgau, griebiau ją ant rankų ir vaikas… subyrėjo. Jis buvo tuščias”.

Paaiškėjo, kad tai, ką Amedė palaikė savo dukra, iš tiesų tebuvo beveik nepaliesta mergaitės oda. Vaikas nebeturėjo nei skeleto, nei vidinių organų, nei raumenų. Nieko – tuščias odos maišas ir galva.

Tą pačią dieną gyvenvietėje pasirodė 6 metų berniukas – išsekęs, isteriškoje būsenoje. Po pirmųjų nerįšlių berniuko žodžių paaiškėjo, kad jis buvo liudininkas kaip miško monstras suėdė jo jaunesnę sesutę. “Mes rinkome uogas, kai kažkas didelio ir gauruoto šoko ant mūsų iš krūmų. Aš spėjau atšokti, tačiau pabaisa sučiupo mano seserį ir nusitempė į krūmus”. Į klausimą, kaip ta pabaisa atrodė, berniukas atsakė, kad tai buvo juodas didžiulis voras, daug didesnis negu jų naminis šuo.

Vorų žmogėdrų medžioklėje dalyvavo beveik visi suaugę salos vyrai. Vienas iš jų, Maikas Terneris, taip pakomentavo mutantų medžioklės rezultatus:

“Jie buvo didžiuliai, maždaug metro ūgio. Didžiuliai ir nepaprastai pavojingi. Užteko vieno žandikaulių judesio, kad mano draugui būtų nukirsta ranka. Tai buvo siaubingas reginys.”

Džiunglių šukavimo metu buvo aptikti keli žmonių kūnai, tiksliau, iš jų telikę odos apvalkalai. Vorai ne visiškai suryja savo aukas, jie įšvirkščia į kūną nuodus, o kartu su jais – virškinimo sultis, kurios veikia kaip labai koncentruota rūgštis. O paskui per kelias valandas iščiulpia ištirpusius vidinius aukų organus.

Po kelių kovos dienų džiunglės buvo išvalytos nuo baidyklių. Į salą atvykę mokslininkai į klausimą, iš kur galėjo atsirasti tokių vorų mutantų, atsakė, kad čia didelį vaidmenį galėjo suvaidinti Bikinio atolas, esantis vos už 40 km nuo Navujos. Bikinyje, kaip žinia, yra atominis poligonas. Ir bandymų pasekmės kada nors turėjo pasireikšti. Dėl radiacijos, matyt, mutavo Therididion rūšies vorų genai. Mutacijos dažniausiai yra pražūtingos organizmams, tačiau vidutiniškai vienu atveju iš milijardo nutinka atvirkščiai. Būtent su tokiu atveju ir susidūrė Navujo saliečiai.