Baisi legenda išsipildė

Škotijos šiaurės vakaruose, kalnų slėnyje yra senas miestelis Oldenas. Paskutiniu metu apie jį ėmė kalbėti britų anomalių reiškinių tyrėjai, ryšium su kriminaline mistine mažos negyvenamos Even Ezerio salelės, esančios netoli Oldeno, istorija.

 

Kevinas Dunkansbis plaukė keltu, kursuojančiu tarp daugybės salų, išsidėsčiusių palei krantą. Plaukė ir klausėsi istorijos apie siaubingą lordą Even Ezerį, kuriam kažkada priklausė sala, kuri buvo pavadinta senojo šeimininko vardu ir kuris dabar buvo Kevino nuosavybė.

 

– Even Ezeris – bjauri vietelė. Nuo 1952 metų tenykštėje pilyje niekas nebegyvena. – pasakojo keltininkas.

 

– Kodėl gi šeimininkai paliko salą?

 

– Jie jos nepaliko. Jie mirė. Moteris nukrito nuo uolos į jūrą, o vyras puolė traukti jos iš vandens… Jų kūnus, žinoma, surado, tačiau kokiame stovyje! Visa tai dėl lordo…

 

Šiose vietose lordas Even Ezeris pasirodė XIV amžiuje, neilgai trukus po to, kai prancūzų karalius sunaikino templierių ordiną, kuriam lordas priklausė.

 

F. Ingremas knygoje “Kelias į žvaigždes”, išleistoje 1942 metais, iškėlė hipotezę, kad templieriams buvo žinoma technologija, leidžianti išsikūnyti arba paversti savo kūną subtilia astraline materija. Dėl to ordino adeptai įgydavo antgamtinių sugebėjimų – jie galėjo akimirksniu persikelti į bet kurį žemės rutulio tašką, pratęsdavo savo gyvenimus iki šimtų metų, kitaip sakant, tapdavo superbūtybėmis. Iš XIV amžiaus išliko dokumentai (daugiausiai įskundimai), kuriuose vaizdingai nupasakojami ritualai, kuriuos atliko lordas Even Ezeris pilies apylinkėse. Būtent už tamsius darbelius lordą atskyrė nuo bažnyčios ir prieš jį buvo paskelbtas kryžiaus žygis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kai kariuomenė pasiekė pilį, Ever Ezeris išsiuntė valtimi žmoną ir tris dukras, lydimas tarno žiniuonio, vardu Ergis, į salą – neva perlaukti apgulimo. Iš tiesų gi lordas įsakė tarnui išlaipinti moteris ir palikti jas saloje mirti bado mirtimi. Artimų giminaičių aukojimas buvo laikomas būtina išsikūnijimo proceso dalimi. Kuo ilgiau kankinosi aukos, tuo daugiau energijos jos atiduodavo fizinio kūno transformacijai. To ir tikėjosi lordas, siekęs išvengti nelaisvės ir mirties.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tačiau tarnas Ergis nesugebėjo įvykdyti senjoro įsakymo. Even Ezerio žmona Elizabetė susigaudė, kas jų laukia ir perpjovė peiliu virvę, laikiusią valtį palei krantą. Kelios minutės ir audringa jūra nunešė tuščią valtį. Dabar jau niekas negalėjo grįžti į žemyną. Nelaiminga moteris žinojo, kad burtininkas – puikus medžiotojas, ir tikėjosi, kad tai padės joms išsilaikyti, kol ateis pagalba. Kad priverstų burtininką gaudyti paukščius ir laukinius triušius, ji nutarė mokėti jam savo kūnu ir savo dukterų kūnais. Vyriausiai buvo 17 metų, vidurinei – 15, jauniausiai – 13.

 

Praėjo mėnuo. Apie nelaiminguosius niekas neprisiminė. Laukinių triušių, gyvenusių saloje, kiekis greitai mažėjo. Paukščiai gi greitai išmoko saugotis žmonių. Bado mirties grėsmė pakibo virš bėglių.

 

Tada jauniausia dukra Konė nusprendė, kad atliekamos burnos mažina jos šansus išgyventi. Ji žinojo, kad saloje yra dvi pavojingos vietos: durpinga pelkė ir uolėta įlankėlė, kur vanduo prastu oru siautė griausmingais sūkūriais. Ji sumanė įvilioti seseris ir motiną į šiuos spąstus.

 

Pirmąja auka tapo Džiulija, ją Konė nusiviliojo į uolas ir nustūmė žemyn. Merė mirė nuo smarkaus persišaldymo. Liko motina. Ir čia Konei šovė į galvą baisi mintis – ji su burtininku Ergiu turi ją užmušti ir suvalgyti. Kartą vakare, apsvaiginę užsnūdusią Elizabetę, jie įkišo ją po įkaitintais akmenimis.

 

Praėjo dar vienas mėnuo ir štai pagaliau atėjo pagalba. Tačiau buvo jau vėlu: saloje liko tik Konė, o ir ji pati buvo prie mirties. Even Ezerio pilyje kunigas išklausė jos išpažintį ir atleido siaubingas nuodėmes, tikėdamasis, kad Viešpats jai atleis. Kunigas pažeidė išpažinties paslaptį, patikėjęs šią istoriją popieriui, ir ji tapo žinoma šiuolaikiniams tyrinėtojams.

 

Ši istorija, kuri ištisus šimtmečius buvo laikoma legenda, buvo pratęsta XX amžiaus pabaigoje. Nauja auka tapo Kevinas Dunkansbis, nusipirkęs salą ir Even Ezerio pilį. Keltininkas išlaipino jį saloje, pažadėjęs grįžti po mėnesio.

 

Vėliau Kevinas pasakojo, kad kartą į jo pilies duris pasibeldė iki paskutinio siūlelio sušlapę skautai Dorisė, Siuzena, Lora ir jų instruktorė Džeinė. Jos leidosi į kelionę kateriu, tačiau netoli salos užgeso variklis. Merginos išlipo į krantą, tikėdamosis rasti čia pagalbą, o katerį per neapsižiūrėjimą nunešė į jūrą. Reikėjo pranešti į Oldeną, kad pasiimti keliautojų atvyktų gelbėtojai. Tačiau netikėtai sugedo racija. O toliau įvykiai ėmė plėtotis kaip viduramžių legendoje.

 

Kartą Džeinė atbėgo į pilį, šaukdama, kad Siuzena nukrito nuo skardžio įlankoje. Po kurio laiko susirgo ir veikiai mirė Lora. Ir, galiausiai, kartą vakare Dorisė ir Džeinė ėmė kurti senovinį židinį, kad iškeptų jame iš miltų likučių duoną. Ir staiga Kevinas pagalvojo, kad dabar Džeinė pasiūlys jam apsvaiginti Dorisę ir mesti ją į ugnį. Taip ir buvo. Instruktorė baisiu balsu pasakė: “Tu turi tai padaryti, kitaip mes iškepsime tave patį”. Paskutinis dalykas, kurį Kevinas prisiminė – tai kaip jį sugriebė už rankų ir nutempė link liepsnojančio židinio. Kitą akmirką jis pramerkė akis psichiatrinėje ligoninėje.

 

Jokių svetimų žmonių, be paties Kevino, saloje nebuvo aptikta, o ir skautai nedingo iš aplinkinių miestų ir kaimų. Nuo 1994 iki 1998 metų Kevinas gydėsi psichiatrinėje ligoninėje Edinburge, o paskui išvyko į Kanadą. Sala jam priklauso iki šiol.


2500
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Vaidas

Bullshit.

Jaunelis

Gal ir pasakos,kas liecia tamplieriu sugebejimus ir ritualus.Bet tikrai ne pasaka,kad zmones kritinese situacijose(ypac gresiant badui) netenka savitvardos ir yra pasiryze bet kam,netgi zudynems,kad tik issaugotu save.

sssss

asile tu reik rasyt bobuciu pasakos

as

BABYCIU PASAKOS