Raganos Lietuvoje

Raganų vaizdiniai atsirado ankstyvosios gimininės matriarchalinės santvarkos laikais. Taip manyti verčia su šia pusiau paprasta, pusiau antgamtine būtybe susiję tautosakos, tikėjimų, maginių veiksmų elementai, gyvenimo realijos. Sakmėse apie raganas išliko nemažai kanibalizmo pėdsakų. Antai pasakojime, užrašytame XIX a. pab. Ručionių k. (Panevėžio apskr.) sakoma, kad ragana suvalgė 3×9 prinokusias uogas ir 3×9 neprinokusias, t. y. užmušė ir suvalgė minėtą skaičių suaugusių žmonių ir vaikų [15, 2, 65—66]. Sakmėse raganos dažnai kepa ir valgo sugautų berniukų mėsą [15, 1, 33].

 

Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių, gyvūnų tvarkytojos, lunarinės nakties būtybės. Raganos vardas pirmiausia susijęs su žodžiu „regėti”, „viską žinoti”, „viską galėti”, būti aiškiarege. Be to, jis galėjo sietis ir su raguotu mėnuliu, t. y. jaunatimi ir delčia.

 

Raganos, raganavimas visą laiką daug bendra turėjo su magijos veiksmais, kurie sudarė seniausių žmonijos religinių vaizdinių dalį. Tuos maginius veiksmus matriarchato laikais atlikinėjo moterys, tariamai geriau sugebančios bendrauti su antgamtiniu pasauliu, ypač su dvasiomis, galėjusiomis paveikti savo naudai gamtos reiškinius, numalšinti giminės arba genties priešus, taip pat suteikti bendruomenei gerovę, išgydyti ligas.

 

Raganų atliekami darbai buvo grindžiami veiksmo magija ir žodžio magija. Žodžio magijai priklausė užkalbėjimai, pirmykštės maldos ir inkantacijos. Raganoms buvo priskiriama antgamtinė galia tvarkyti ir regeneruoti ne tik gyvojo pasaulio, bet ir Visatos reiškinius. Galėjimas operuoti aiškiaregystės, valdymo, kūrimo ir griovimo jėgomis raganas nuo jų egzistavimo pradžios gaubė sakrališkumu. Pagrindinė jų funkcija buvo išlaikyti Visatoje pusiausvyrą, riboti gyvybinės energijos perteklių, prižiūrėti, kad Visatoje viskas būtų saikinga. Tikėta, kad, jei raganos netramdytų augalijos, gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų savo ribas, pasidarytų netvarka. Taigi jos stabdo augalų žydėjimą, varpų pilnėjimą, medžių lapojimą, reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą, krušas, liūtį, naikina augaliją. Raganos tvarko ir dangaus šviesulius: skrenda perkirsti pilnėjančio Mėnulio, pagauna ir uždaro Aušrinę, savo šluota ar kitu būdu užtemdo Saulę ir t. t. Reguliuodamos žmonių perteklių, paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais. Panašių vaizdinių turėjo graikai, romėnai, indai ir kitos tautos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Raganos neleidžia išsibujoti ir vis didėjančiai žmogaus sėkmei. Jos galinčios atimti ar pakeisti deivės Laimos žmogui skirtą dalią, sveikatą, atsiųsti ankstyvą senatvę, tarpusavio nesantaiką, daugelį kitų nesėkmių. Raganos sukeliančios skausmą, sielvartą, neapykantą ir pan., žmonėms primindamos, kad gyvenime niekas negali išvengti nei gėrio, nei blogio, nes tarp klestėjimo ir nykimo turi būti pusiausvyra. Tokios situacijos sąlygų sudarymas ir yra pagrindinė raganų pareiga. Savo darbais jos nuolat primenančios, kad visa gamta, Visata, žmonės nėra amžini, nepajudinami, kad jie visi mirtingi. Kai vėjo pučiami rugiai vilnija, žmonės sako, kad raganos karpo varpas (Pabiržė). Jos kerpa ir gerai augančias avių vilnas, nujodo gerus arklius. Raganos galėdavusios atimti javų derlių, karvių pieną, medžiotojams nubaidyti žvėris, o žvejams žuvis. Galėjusios skraidyti ore, skleisti kibirkštis ir ugnį. Didžiausia raganų veikla būdavusi per vasaros solsticiją, kai augalijos ir gyvūnijos suklestėjimas pasiekdavo kulminaciją. Tada jos savo galia siekdavusios tai sustabdyti. Raganų žinioje buvo ir erotinis gyvenimas, kuris pirmykštės bend­ruomenės sąlygomis turėjo būti reguliuojamas.

 

Vydūnas raganas laiko paslaptingomis būtybėmis. Jas vaizduoja kaip Visatos valdoves, kurios, norėdamos sukelti audrą, perkūniją, žaibus, mosteli savo paslaptinga raudona lazdele. Tuoj pakyla vėjas, pradeda temti, žaibuoti ir daužytis Perkūnas. Norėdamos sulaikyti kilusią audrą, išblaškyti tamsybes, raganos meta savo raudoną lazdelę aukštyn į tamsą, sakydamos: „Bangpūty, tu imk šį pavidalą”, ir tuoj visa gamta nurimsta. Vydūnas rašo: „O Ragana yra galia dievybės, /Kuri pasaulį ir likimą valdo, /Ir visa regi, kas tik paslėpta — /Danguj, žemėj, net ir pragare. /Giliausius ji regi slypinius, /Kaip praeities, dabarties, taip ateities. /Ji atveria kiekvienos esmės gelmes, /Nes ji yra pasaulyje valdovė”.

 

Remdamasis senovės vakarinių lietuvių ir Rytprūsių mitais, Vydūnas raganą vaizduoja kaip debesų ir audrų valdovę, ateities pranašę, burtininkę, žiniuonę, magiškų apeigų atlikėją ir pan. Kai kurie tyrinėtojai, pvz., J. Lasickis, lietuvių raganas laiko miško deivėmis, A. Miežins-kis — oro ir vėjo deivėmis, valdančiomis debesis, krušas ir audras. Minėti autoriai jas palaikė deivėmis dėl tariamo sugebėjimo skraidžioti ant šluotų, ožių, avilių padangėmis, sukelti krušas, audras, taip pat dėl sugebėjimo atlikti kitus nepaprastus darbus. Bet ragana nebuvo deivė. Tai tik žiniuonė, sugebanti atlikti įvairiausius magiškus veiksmus, turinti aiškiaregystės galią. Ragana buvo tarpininkė tarp dangaus ir žemės, tarp dievų ir žmonių. Per ilgus tūkstantmečius raganos ir liko pusiau žmogiškomis, pusiau dieviškomis būtybėmis. Jos artimai bendravo su deivėmis, pasitelkdamos turtingą pirmykščio žmogaus maginę kūrybą.

 

Viena būdingiausių raganų galių buvo tariamas sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, ropliais, rupūžėmis, paukščiais, ožkomis, kalėmis, kumelėmis, kiaulėmis. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties ir atgimimo simboliai, susiję su visu gyvuoju pasauliu. Panašūs simboliai senojoje akmens amžiaus Europoje buvo žinomi maždaug nuo VI tūkstantmečio pr. m. e. [43, 43].

 

Bene archaiškiausi raganų vaizdiniai atsispindi mitologinėje pasakoje apie rupūžgalvį. Ten sakoma, kad motina netyčiomis pavadina sūnų rupūžgalviu ir jis dingsta be žinios. Mirdami tėvai palieka savo trobelę našlaitei mergaitei, kuri tą sūnų išgelbsti. Archainė ragana mokėjo žmones paversti įvairiais gyvūnais. Pati dažniausiai pasiversdavusi rupūže, kurioje įsikūnijusi piktoji naikinanti dvasia. Tokios rupūžės, reikalui esant, įgyjančios sparnus, galinčios skraidyti. Jos skrisdavusios į raganų susirinkimus per Rasos šventes. Pavirtusios rupūžėmis, raganos naktį lendančios į tvartus, ganyklas, žindančios karvių pieną, todėl ir karvės sunykstančios. Jei ragana kurį nors žmogų paversdavo gyvūnu, akmeniu ar medžiu, be jos pagalbos jis negalėdavęs atvirsti žmogumi. Pavertimo laiką galėdavęs sutrumpinti koks nors didvyris arba paprastas žmogus savo tauriais darbais.

 

Apskritai raganos vykdydavusios visokius griaunančius žmonijos, gyvūnijos, augalijos ir pan. darbus. Jos slogindavusios žmones, klaidinda­vusios juos kelyje, gąsdindavusios, griaudavusios šventyklas. Kartais raganų rupūžių blogį žmonės numaldydavę tik žmonių krauju.

 

Raganų rupūžių seilės laikytos nuodingomis, o jų įkandimas mirtinu. Tokias raganas sutikti, užminti, paliesti buvo pražūtinga. Žmonės tikėjo, kad šios rupūžės nemirtingos, buvo draudžiama jas užmušti. Jei tokią rupūžę kas užmuštų ir išdžiovintų pakabinęs prieš saulę, jos vėlė liktų gyva. Tą rupūžę numetus ant žemės, ji vėl atsigautų. Susilietimas su žeme sugrąžina jai gyvybę, ji tampa nemirtinga, artima deivėms. Todėl rupūžių atvaizdus, padarytus iš vaško, medžio, vėliau metalo, žmonės nešiodavo kaip amuletus, tariamai apsaugančius nuo visokių blogybių. Panašių at­vaizdų yra archeologinėje medžiagoje, ypač ant papuošalų. Apskritai rupūžės buvo laikomos nesibaigiančios gyvybės simboliu.

 

Raganos savo darbus atlikdavo persirengusios įvairiais, dažniausiai toteminiais gyvūnais. Persirengusios jos ir elgdavosi kaip atitinkamos rūšies gyvūnai. Šito tikėjimo elementai būdingi apeiginiams persiren-gėliams, jų kaukėms. Tai buvo pagrindas formuotis vėlesniems vaizdiniams apie tai, kad raganos pasiverčiančios arba kitus žmones paverčiančios gyvūnais, kitais daiktais.

 

Raganų deivė buvuslRagė. Ji turėjusi kreivus dantis, kaip šerno, baisias, išverstas akis, suveltus ir ištaršytus plaukus, ilgus nagus kaip giltinės pirštai. Vienoje rankoje laikiusi nuodų taurę, o kitoje — platų kalaviją, prie kurio rankenos buvo prikibusios trys baidyklės — piktosios dvasios. Sėdinčios Ragės statulą darydavo iš akmens. Ją garbindavę medžiotojai, pavasarį degindami pirmutinius kiaušinius, avių vilnas, moterų plaukus, sviestą, sūrį.

 

Saltinis: dykai.lt

Rekomenduojami video:


2500
5 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
xxx

Ir siais laikais yra raganu.Bendrauji su zmogum ir net neitari,kuom jis uzsiimineja…Mokiausi ir as sito meno. Taip kad visa tai ne atgyvena ir ne pasakos,nera ko cia juoktis.

Ema

Kas išmokys rašančiuosius neužmiršti nuorodų. Sukuriamas bevertis, kad ie gražus tekstas.

bilduke

Tokia knyga as skaityciau

mhm

moka kurti pasakas ;DD galetu isleisti knyha ir apie ateivius ir apie raganas:D

aaaaa

Abgailėtina;D

Taip pat skaitykite