Mokslininkai įrodė atleidimo galią

atleidimo-galiaMokslininkai išaiškino, jog aukos, kurios atleidžia savo skriaudėjams, žymiai greičiau psichologiškai ir fiziškai pasveiksta. Respondentų grupėse, kuriose buvo tie, kurie pasirengę atleisti ir atleido, gijimo procesas vyko greičiau, ir jie išgydavo visiškai. Tačiau atleidimas nėra vienkartinis veiksmas, po kurio viskas būna pamiršta ir palikta. Tai ilgas procesas.

 

Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys sukėlusiems mums skausmą žmonėms nepajėgia atleisti, kol mes „neapverkėme“ viso šio skausmo, nepasistengėme suprasti mūsų skriaudėjo dingsties, nenusprendėme jam atleisti ir nepasistengėme nors iš dalies įsileisti gailesčio ir jį parodyti tam, kuris mus sužeidė. Nesigaus taip paprastai atleisti ir užmiršti – mūsų smegenys to nemoka. Galima išmokti tik toliau gyventi, nelinkint blogo tam, kuris padarė jums pikta.

 

Tyrimai parodė, jog žmogaus viduje užslėpta skriauda, niekaip nepaveikia skriaudėjo, o štai žmogų, jaučiantį nuoskaudą ar skriaudą, labai apriboja. Šie apribojimai gali pasireikšti labai keistais būdais. Būklei, kurios metu žmogus užstringa nuoskaudoje, smegenys naudoja didžiulius resursus, kas galiausiai atsispindi smegenų veikloje ir viso kūno funkcionavime. Didėja streso hormonų kiekis kraujyje, kyla arterinis kraujo spaudimas, ir gali net vystytis nutukimas.

 

Nuoskauda gali net atsiliepti mūsų sugebėjimui sutelkti dėmesį ir kurti naujus prisiminimus. Kai mes laikomės įsikibę savo skausmo, aplink mūsų mintis susidaro migla, aplink mūsų vidaus organus kaupiasi riebalai. Ir tai nėra (kaip gali iš pradžių pasirodyti) tik metafora. Vienas tyrimas įrodė, jog skriaudėjui atleidęs žmogus net ima aukščiau šokinėti! Kiti tyrimai parodė, kad žmonės, kurie nesugeba atleisti (atsisakyti skriaudos), į užduotis, kurioms atlikti reikėjo fizinių pastangų, žiūrėjo, kaip į labai sunkias. Neatleisdami mes užspendžiame į kampą savo protą, jausmus ir fizinę būklę. Galimas daiktas, jog mus įskaudinęs žmogus įvarė mus į narvą. Tačiau ar likti jame, ar iš jo išeiti, jau nusprendžiame mes patys.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tyrėjai išaiškino, jog atleisti yra efektinga ir naudinga net ir pačiais sunkiausiais smurto, traumų, priespaudos ir paniekinimo atvejais. Ir mūsų tikėjimas bei šiuolaikinis mokslas teigia, kad yra labai svarbu atleisti tiems, kurie mums sukėlė skausmą, kokia didelė bebūtų padaryta žaizda. Tačiau svarbu ir teisingai apibūdinti atleidimą. Atleisti – tai priimti įvykusią nelaimę ir tęsti gyvenimą, nenorint atkeršyti skriaudėjui. Sunkaus smurto atveju ši riba turi būti už kokio nors tolimesnio kontakto ribų.

 

Kai Jėzus kalbėjo apie „kitą skruostą“ (Mt 5, 39), Jo žodžiai buvo ne tik apie nesipriešinimą blogiui. Jėzus citavo įstatymą, o paskui – radikalų paklusnumą galimoms šio įstatymo interpretacijoms. Toks požiūris apnuogino asmeninį ir sisteminį žiaurumą, koks jis yra – ar jis būtų ekonominis, ar – juridinis. „Atsuk jam ir kitą“ – tai nėra nurodymas, kai esate situacijoje, kurioje prieš jus vykdo prievartą.

 

Kaip rodo mokslas, atleisti sutuoktiniui arba tėvams, kurie suteikė jums skausmo, – yra gerai. Tai išlaisvina iš nuoskaudos, kuri daro įtaką jūsų santykių sveikatai, tačiau nėra nieko gero pritarti besitęsiančiam „skausmo darymo dėsningumui“. Atvejais, kai smurtas tęsiasi, geriausias būdas – atleisti ir išeiti.

 

Parengta pagal ieshua.org, išvertė: jezus.lt


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
jjjj

Tai tu atleidi kitam žmogui dėl savęs – dėl savo vidinės ramybės. Kad tu laikai nuoskaudas, negali kažkam atleisti – nuo to blogiau tik tau, o ne žmogui, kuris tau pakenkė.

Lygonis

Atleidus psichopatui zudikui palengves, o jis tave tipo vistiek medzios arba tevams vaikzudziams atleidus kurie vietoi sunkaus auklejimo pasirinko paprasta dalika abejotina. Koks skirtumas ar atleisi jai vistiek jie taves nekes.

Jonas

Čia Jūsų nuomonė.