Slaptos žinios

Kažkokią dalį išlikusių žinių mes aptinkame pas senovės autorius. Tai astronominiai, kosmogoniniai, geografiniai ir kitokie duomenys, kurių staigaus atsiradimo paaiškinti neįmanoma. Kita žinių dalis buvo nebegrįžtamai prarasta.

Jinai pražuvo drauge su tekstais, rankraščiais ir knygomis, kurios buvo prarastos ir sunaikintos. Ir, pagaliau, dar vieną dalį, iš visko sprendžiant, nuslėpė žinių saugotojai. Tai buvo žinios, kuriuos turėdamas, žmogus galėjo tapti pavojingas aplinkiniams. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas tam, kad šios žinios nepatektų valdovams ir karvedžiams į rankas.

Štai ką rašė vienas kiniečių alchemikas prieš tūkstantį metų: “Būtų didžiausia nuodėmė atskleisti! Saugok nuo karių savo meno paslaptis. Tegu netgi skruzdėlė neprasiskverbia ten, kur tu darbuojies!” “Kabala” praneša apie kažkokią aukščiausių žinių knygą, kuri, kad nepatektų į nevertų žmonių rankas, buvo paslėpta giliame urve.

Kad egzistuoja tam tikra kasta – tokių žinių saugotojai – tikėjo savo laiku ir Niutonas. “Egzistuoja kitos didžios paslaptys. – rašė jisai. – šalia metalų maišymo, apie kurias nesigiria pašvęstieji… Jeigu Hermis rašo teisybę, jų negalima pasiekti nepastačius pasaulio į didžiulį pavojų”.

Plutarchas praneša, kad ne kas kitas kaip Aleksandras Makedonietis, būdamas Aristotelio mokiniu, prisilietė prie kažkokių žinių, kurias filosofai vadino “žodinėmis” ir “paslėptomis” ir kurių neviešino. Kai Aleksandras sužinojo, kad Aristotelis parašė apie tai knygą, jis priekaištavo slapto mokymo paviešinimu: “Tu pasielgei neteisingai, paskelbęs mokslą, kuris skirtas tiktai žodiniam dėstymui”.

Siekdami užkirsti kelią link kažkokių svarbių ir pavojingų žinių, pašvęstieji griežtai saugojo jų paslaptį. “Kas stebuklingas žinias vėl įsisavins, tegu saugo nuo visų ir slepia”. – skaitome “Rigvedoje”. O vienas iš magiškų Egipto papirusų prasideda ir baigiasi raginimu: “Sučiaupk lūpas!”

Ramzio III laikais du rūmų bibliotekininkai buvo apkaltinti tuo, kad nepakankamai budriai saugojo kažkokį papirusą. Pasirodo, priėjimas prie to žinių šaltinio buvo leistas tiktai patikimiausiems žyniams.

Mes jau kalbėjome apie Totą (Hermį), kuris katastrofos išvakarėse parašė tekstus, kuriuose slypėjo žinios, kurias norėjo išgelbėti, o po katastrofos išvertė užrašus iš slaptos šventosios kalbos. Hermio knygos (galbūt dalinai jos yra falsifikuotos) paliko ryškų pėdsaką religiniuose ir filosofiniuose moksluose. Klemensas Aleksandrietis (II-III mūsų eros šimtmetis) rašė apie 42 šventas Hermio knygas. Hermio mokymas, skirtas įvairioms filosofijos ir magijos sritims, buvo slaptas. Taip atsirado sąvoka “hermetiškas”, kitaip sakant – slaptas, uždaras. Dabar, kai kalbame, tarkime, apie hermetiškai uždarytą indą, mums jau sunku atspėti apie pirminę (pagrindinę) šio žodžio reikšmę.

Vėliau atsiradusios pasaulinės religijos, be atviros savo dalies taip pat turėjo tam tikrų slaptų žinių sąvadą. Šios žinios buvo itin kruopščiai saugomos. Kai kurie filosofai ir dvasininkai mano, kad Kristus pranešė apaštalams tam tikrą slaptą mokymą, kurį leido atverti tik išrinktiesiems. Judaizme egzistuoja tradicija tiktai žodžiu dėstyti slaptą mokymą “Kabala”. Daryti tai raštiškai draudžiama baiminantis, kad slaptos žinios nepakliūtų į atsitiktines rankas. Tais pačiais sumetimais žyniai druidai nedarė jokių užrašų ir visą mokymą, kuris išnyko drauge su jais pačiais, saugojo išimtinai žodinėje tradicijoje.

Taigi, vienas iš būdų nuslėpti žinias yra nepatikėti jų raštui. Kitas kelias – žinių šifravimas. Įvairūs simboliai, sąlyginės frazės, nutylėjimai neleido suvokti tikrosios parašyto teksto prasmės. Tokie yra, pavyzdžiui, alchemikų tekstai. Šiuo metu jų priskaičiuojama daugiau kaip 100 000. tai reiškia, kad beveik šimtas tūkstančių žmonių mėgino išdėstyti ant popieriaus ar pergamento žinias, kurios, kaip jie manė, neturi pražūti drauge su jais.

Kokia praktinė šitų žinių reikšmė?

Šito mes nežinome. Žmogus skverbiasi į materijos sandaros pasaulį, siunčia ekspedicijas į sunkiai prieinamus planetos rajonus, tačiau turbūt pati sudėtingiausia ekspedicija yra kelionė į pamirštų ir prarastų žmonijos žinių sritį. Jos dalyviams teks iššifruoti ir suprasti daugybę mįslių. Žymus XVI amžiaus mokslininkas Blasas Vižinoras buvo ne tik alchemikas, jis išrado taip pat ir tobulesnius šifravimo kodus bei sistemas. Kai kurie jo metodai iki šiol naudojami šifravimo srityje. Susidomėjimas šifravimu jame pažadino norą susipažinti su alchemikų darbais. Jie buvo parašyti, kaip pabrėžė jis pats, “sąlyginiais ženklais ir darė puikiai sudarytų kriptogramų įspūdį”.

Mes jau minėjome, kad Šumere žinota, kad žvaigždžių skliautas visiškai apsisuka per 25 929 metų. Neretai šitas skaičius pateikiamas užmaskuota forma ir tenka nuplėšti tam tikrus apdangalus, kad galima būtų jį aptikti. Tarkime, Nipūro ir Siparo šventyklų bibliotekose visos lentelės, susijusios su dalyba ir daugyba yra pagrįstos skaičiumi 12960. Nereikia būti labai sumaniu, kad suprastum, jog šis skaičius – tai ne kas kita kaip 25 920, padalintas iš dviejų.

Yra ir sudėtingesnių to paties skaičiaus šifravimo sistemų. Šumere, greta dešimtainės, gyvavo iš šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema. Ir šiandien, dalindami erdvę į 360 laipsnių, o laiką į 60 sekundžių mes tęsiame iš Šumero mus pasiekusią tradiciją. O gal ir iš kitos civilizacijos, nuo kurios mus skiria tūkstančiai metų ir apie kurią nieko nežinome. Šita sistema pagrįsta laiko ir erdvės vientisumo koncepcija, mintimi, iki kurios suvokimo mūsų laikų žmonija dar tik artinasi.

Šešiasdešimtainės skaičiavimo sistemos pradmeniu laikomas “sossas” – skaičius 60. jeigu pilno žvaigždžių sferos apsisukimo periodą – 25920 metų padalinsime iš “sosso”, gausime skaičių 432. Įsiminkime jį. Ir pasižiūrėkime, kur dar sutinkamas šis skaičius.

Visų pirma – seniausiame Indijos epe “Mahabharata”. Ten kalbama apie kosminį ciklą, kurio trukmė – 4 320 000 metų. Aptinkame šį skaičių ir pas Babilono žynį Berozą (karalių viešpatavimo iki Tvano periodas, kuris tęsėsi 432 000 metų). Islandų epe, pasakojime apie kosminį dievų ir anti-dievų mūšį, kalbama apie 540 duris. Iš kiekvienos iš jų išeina po 800 karių. Paskaičiavę, kiek iš viso buvo karių, gauname vis tą patį skaičių 432 000.

Kitaip sakant, tiktai tam, kuris turėjo “raktą”, kuris žinojo, kas yra “sossas”, atsiskleisdavo tikroji šios skaičiaus prasmė.

Šitas metodas – maskuoti prasmę simboliais – būdingas daugeliui taip vadinamų “šventų knygų” ar “magijos veikalų”. Pavyzdžiui “Kabala” vaizduoja kosmogoniją arba pilną pasaulio sukūrimo ir vystymosi vaizdą, pasitelkusi savotiškų simbolinių rūmų vaizdinį. Šie rūmai turi penkias dešimtis durų, ir visos jos atrakinamos vienu raktu.

Šito rakto žinojimas leidžia prieiti prie kosmogonijos paslapčių. Į kiekvieną pasaulio šalį išeina po dešimt durų, devynios kitos durys veda aukštyn, į dangų. Be to, egzistuoja dar vienos durys, apie kurias kol kas nieko nežinoma. Tiktai jas atvėrus, galima sužinoti, kur jos veda – aukštyn, ar žemyn, į prarają. Žinoma tiktai, kad niekas iš per jas įžengusių nebegrįžta atgal.

Tradicija “slaptinti” pavojingas žinias ateina iš tolimos praeities. Vienas pirmųjų šios tendencijos pasireiškimo faktų susijęs su Indijos imperatoriaus Ašoko (273-239 metais prieš mūsų erą) vardu. Čandraguptos, Indijos suvienytojo, anūkas norėjo būti vertas savo didžio senelio. Manydamas, kad valdovui-kariui tai pats geriausias būdas įamžinti savo vardą, jis vadovavo žygiui prieš kaimyninę Kalingio karalystę.

Kalingio gyventojai atkakliai gynėsi. Per vieną mūšį Ašokos kareiviai užmušė daugiau kaip septynis tūkstančius priešo karių. Vakare į ką tik pasibaigusių kautynių lauką atvyko imperatorius. Ašoka buvo sukrėstas negyvėlių, krauju pasruvusių karių vaizdo.

Visus likusius savo gyvenimo metus Ašoka pašventė mokslams, budizmo platinimui ir kūrybai. Egzistuoja padavimas, kad karo siaubas padarė jam tokį stiprų įspūdį, jog jis nusprendė padaryti viską, kad žmogaus protas ir žinios niekad negalėtų daugiau būti nukreipti žmonių žudymui. Ašoka įkūrė vieną iš pačių slapčiausių draugijų, kokios kada nors egzistavo pasaulyje: Devynių Nežinomųjų draugiją. Šios organizacijos tikslas buvo neleisti, kad duomenys apie kokias nors svarbias naikinimo priemones patektų žmonėms į rankas.

Kai kas mano, kad ši draugija egzistuoja ir šiandien. Tokį požiūrį išsakė, tarkime, Žakolijus, prancūzų Antrosios imperijos pasiuntinys Kalkutoje, gerai žinomų Indijos tyrimų autorius. Tos pačios nuomonės laikosi ir kai kurie anglų aukšto rango pareigūnai, dirbę kolonijinėje Indijoje.

Mes neturime tiesioginių faktų, kuriais remdamiesi, galėtume tvirtinti, kad ši slapta draugija tebeveikia ir dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų. Tačiau pats faktas, kad kitados buvo sukurta tokia organizacija, reiškia labai daug.

Ašoka buvo ne vienintelis, kuris bandė pažaboti ir išlaikyti paslaptyje griovimą skatinančias žinias. Nepaisant plačiai paplitusios nuomonės, taip pat elgėsi ir toliaregiškiausi valdovai bei visuomenės veikėjai. Kalba eina apie savotišką uždraudimą to dalyko, kuris šiuolaikine kalba vadinamas masinio naikinimo ginklu.

1775 metais prancūzų išradėjas Diu Peronas pasiprašė asmeninės audiencijos pas karalių. Jis pareiškė, kad nuo šio susitikimo nepriklauso valstybės ateitis. Savo paslaptį atskleisti jis buvo pasirengęs tiktai pačiam karaliui. Liudvikas XVI sutiko jį priimti. Į rūmų sodą, kuriame vyko susitikimas, Diu Perono padėjėjai įnešė kelias kruopščiai įpakuotas dėžes ir pasišalino.

Pasirodi, Diu Peronas sugalvojo ginklą, kuris be vargo galėjo priversti paklusti bet kokį priešą. Nuo šiol Prancūzija galėjo išplėsti savo ribas taip toli, kiek panorės Jo Didenybė. Sudėtingas Diu Perono įrengimas buvo šiuolaikinio kulkosvaidžio pirmtakas, galintis tuo pat metu paleisti po 24 kulkas.

Tačiau pagyrų išradėjas nesulaukė. Karalius šaltai jį nutraukė ir liepė pasišalinti. Liudvikas XVI ir jo ministrai pasipiktinę atmetė atradimą, pavadinę jį “žvėrišku naikinimo įrankiu”. Diu Peronas buvo paskelbtas žmonijos priešu ir atstumtuoju. Yra daug pagrindo manyti, kad karalius susiprotėjo imtis priemonių, kad išradėjas ir jo išradimas nepatektų kuriam nors kitam monarchui į rankas.

O dar anksčiau, kai pačiu pražūtingiausiu ginklu buvo laikomas lankas su strėlėmis, speciali popiežiaus bulė mėgino įvesti apribojimus ir į šią sritį. Bulė draudė trikojį, kuris buvo naudojamas arbaletams atremti, kad šie taptų taiklesni. “Šis įtaisas. – sakoma bulėje. – kartu su natūraliais lankininko sugebėjimais padaro kautynes nežmoniškomis”. Draudumas galiojo ir jo buvo laikomasi du šimtmečius.

Tokiomis pačiomis humaniškomis paskatomis vadovavosi ir Šamba Bolongongo, vienas iš Afrikos Bečuanalendo karalių, uždraudęs naudotis ietimis kautynėse.

Žymioji “graikiška ugnis”, kurios receptas buvo saugomas griežčiausioje paslaptyje, buvo prarasta visiems laikams. Galbūt šis sąmoningas tokio pobūdžio žinių slėpimas nuo žmonių gali paaiškinti ir kai kuriuos keistumus, susijusius su parako atsiradimu.

Vokietijos mieste Freiburge stovi paminklas žmogui su vienuolio abitu. Šio žmogaus vardas – Bertoldas Švarcas, vienuolis pranciškonas, kurį apkaltino burtininkavimu ir juodąja magija ir pasodino į kalėjimą. Tęsdamas savo bandymus ir kalėjime, jis kartą sumaišė sierą, salietrą ir anglį ir gavo baisią griaunamąją medžiagą – paraką. Įvyko tai 1330 metais. Netrukus šis receptas tapo visuotinai žinomas ir būtent nuo XIV amžiaus pražios parakas paplinta Europoje. Virš kautynių laukų, kur anksčiau girdėjosi tiktai kardų žvangesys ir trimitų garsai, pasigirdo duslus patrankų bumpsėjimas.

Jeigu pažvelgsim į praeitį, įsigilinsime į mažai kam žinomus faktus ir pranešimus, mums prieš akis atsiskleis nuostabūs dalykai. Pasirodo, gerokai prieš tai parakas netikėtai atsirasdavo tai vienoje, tai kitoje planetos vietoje, o po to vėl pranykdavo ištisiems šimtmečiams.

Yra žinoma, kad gerokai prieš “galutinai atrandant” paraką, 1275 metais arabai naudojo jį vieno iš Ispanijos miesto apsiaustyje. Dar anksčiau paraką panaudojo taip pat arabai ir tai įvyko 690 metais. Penkių šimtmečių tarpas. VII amžiuje parakas buvo žinomas Egiptiečiams, o dar anksčiau – devintame mūsų eros dešimtmetyje, jo receptas iš Indijos pateko į Kiniją. Neįmanoma paaiškinti, kodėl tokia svarbi kariavimo priemonė nepaplito. Prašosi mintis, kad būta kkokių žmonių, kurie siekė, kad ši pražūtingo ginklo paslaptis netaptų prieinama visiems.

Žinios apie paraką buvo saugomos griežčiausioje paslaptyje. O kas saugojo? Bet kuriuo atveju – ne kariškiai ir ne politikai, kurie būtų nepraleidę progos pasinaudoti tokia galinga priemone.

Kaip atradimo, padaryto savo laiku, o paskui sunaikinto, pavyzdį galima paminėti tai, apie ką rašė Leonardas da Vinčis. “Kaip ir kodėl aš nerašau apie savo metodą išbūti po vandeniu tiek laiko, kiek galima išbūti be maisto. To aš neskelbiu ir neviešinu dėl piktavalių žmonių, kurie galėtų šį būdą panaudoti žudynėms jūros dugne, pralaužiant laivų dugną ir skandinant juos drauge su juose esančiais žmonėmis” (Leičesterio manuskriptas).

Žinoma, šiandien sunku pasakyti, kas tai buvo per žinios, kurias taip kruopščiai slėpė senovėje. Galbūt kai kuriuos atsakymus galima bus rasti tame, kas bus papasakota toliau.

Ištraukos iš knygos: A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys, str. autorius: Arnoldas – versijos.com