Žmogaus dvasinė sandara

FIZINIS KŪNAS
 
Labiausiai apčiuopiamas kūnas. Grubiausia žmogaus esybės dalis. Tai vis dėlto nereiškia, kad fizinė žmogaus pusė yra niekintina. Tai būtinas kūnas žmogaus augimui dabartinėje jo vystymosi stadijoje. Kūnas – tai gyvosios Dvasios šventykla ir jį reikia rūpestingai saugoti ir ugdyti, kad taptų tobulesnis įrankis.
 
Reikia tausoti šio įrankio sveikatą ir mokyti jį paklusnumo proto įsakymams, kadangi dažniausiai atsitinka atvirkščiai – kūnas įsakinėja protui.
 
Kiekviena kūno ląstelė turi savyje “mažąją gyvybę”, kontroliuojančią ląstelės veiksmus. Tai protinės stichijos dalelės, darančios ląsteles pajėgiomis dirbti. Jos pajungtos centrinio žmogaus proto kontrolei ir klusniai vykdo aukštesniųjų centrų siunčiamus įsakymus.
 
(Tvirtinimas ginčytinas. Centrinis žmogaus protas yra intelektas. Ląstelės ir jų kombinacijos (organai) paprastai nėra pajungti intelektui. Daugeliu atveju pvz., refleksai) ląstelių ir jų grupių veikla yra savarankiška arba pajungta trečiąjam pradui (prana). Kitais atvejais sudėtigų ląstelių grupių – organų veikla pajungta ketvirtąjam pradui – instinktyviąjam protui. Tai pasireiškia kaip instinktyvi kūno veikla. Specialių treniruočių keliu jogo intelektas kartais gali pajungti sau ląsteles ir organų veiklą).
 
Ląstelės visiškai prisitaikiusios savo specialiai veiklai, kurios esmė – ėmimas iš kraujo maisto medžiagų ir šalinimas nereikalingų. Virškinimo, asimiliacijos ir kiti procesai rodo protingumą tiek vienos atskiros ląstelęs, tiek kolektyvinių grupių. Žaizdų gijimas, ląstelių judėjimas kūne ten, kur jos labiausiai reikalingos ir šimtai kitų elementariausių fiziologinių procesų – visa tai sudaro atomų vidaus “gyvybės” įspūdį. Šie atomai, siekdami kažkokio vieno tikslo, buriasi į grupes, o šios grupės demonstruoja grupinį protą visą tą laiką, kol egzistuoja. Grupės savo ruožtu jungiasi į kitas grupes, sudarydamos dar sudėtingesnius organizuotus darinius, kurie tarnauja besireiškiančiai aukštesniosios formos sąmonei. Kai fizinis kūnas miršta, ląstelės atsiskiria viena nuo kitos, jų bendra veikla nutrūksta, vyksta tai, ką vadiname irimu. Jėga, jungusi visas šias ląsteles į vieną visumą, atsiskiria ir sudaro naujas kombinacijas. Kai kurios ląstelės savo ruožtu subyra į sudėtines dalis, patenka į augalų kūnus ir gali vėl atsidurti gyvūno kūne. Kitos lieka dirvos gilumoje. Bet atomo gyvenimas – tai nuolatinis, nenutrūkstamas keitimasis. Mirtis – viena iš gyvybės formų. Mūsų materialios formos suirimas yra tik kitos formos statybos pradžia.
 
ASTRALINIS KŪNAS
 
Ne taip gerai žinomas kaip fizinis, nors jiedu glaudžiai susiję ir fizinis kūnas yra tarsi astralo kopija ar atspindys. Astralas žmonėms buvo žinomas visais laikais ir buvo daugelio prietarų šaltinis, dėl jo prigimties neišmanymo. Dar jis vadinamas eteriniu kūnu, fliuidų kūnu, antrininku ir t.t.
 
Astralą sudaranti materija yra daug subtilesnė už fizinę, bet vis dėlto – tai materija. Materijų tankio skirtumą suvokti nesunku. Kaip pavyzdį galima paimti vandenį. Neigiama temperatūra – kietas ledas. Teigiama – skystis. Toliau – garai, nors tikri garai žmogaus akiai nematomi ir pasirodo tik vėsdami, susimaišę su oru.
 
Astralinis kūnas – tai originalas, pagal kurį kuriamas fizinis ir tam tikromis aplinkybėmis gali nuo jo atsiskirti. Sąmoningas atsiskyrimas paprastai labai sunkus, tačiau turintys tokią galią žmonės astralą gali tarsi atskirti nuo fizinio kūno bei sąmonės ir gauti įspūdžių be fizinio kūno tarpininkavimo.
 
Žmogui mirus, jo astralas lieka gyventi ir tam tikromis aplinkybėmis gali būti regimas gyviesiems. Tokiais atvejais siela, t.y. grupė žmogaus aukštesniųjų pradų, gyvena astraliniame kūne. Paskui siela palieka ir astralą. Paliktasisi astralinis apvalkalas – toks pats klajojantis lavonas, tik padarytas iš subtilesnės už fizinę materijos. Jame nebėra nei gyvybės, nei proto, tai tik apvalkalas ir nieko daugiau. Toks astralinis lavonas kartais gali būti pašauktas artimų žmonių karštų norų jėgos ar spiritizmo seanso metu.
 
Patyręs okultistas gali sąmoningai išskirti savo astralinį kūną ir padaryti jį matomu, tačiau toks sugebėjimas labai retas ir įgyjamas ilgai treniruojantis. Aiškiaregiai mato kaip astralas atsiskiria nuo kūno, kai artėja mirties valanda. Jiems atrodo, kad jis kybo virš fizinio kūno kaip antrininkas, prijungtas plonu siūleliu. Kai siūlas nutrūksta, žmogus miršta ir siela pasišalina, nusitempdama paskui save ir astralą, kuris savo ruožtu, taip pat palaipsniui suyra, kaip prieš tai suiro fizinis kūnas.
 
PRANA
 
Pasaulinė energija. Šiuo konkrečiu atveju – jos išraiška, kuri paprastai vadinama gyvybės jėga. Pranos esama visose gyvybės formose – nuo amebos iki žmogaus, nuo primityviausio augalo iki aukščiausio gyvūnijos pasaulio. Prana prasiskverbia visur, ji yra visame, kas gyvena. Kadangi gyvybė taip pat yra visame, kiekviename atome (tariamas gyvybės nebuvimas – tiesiog silpnas jos reiškimasis), vadinasi, prana yra visur ir viskame.
 
Prana – pasaulinės energijos dalis, naudojama tam, kad žmogaus “Aš” medžiagiškai pasireikštų. Kai siela išeina iš fizinio kūno, prana, išsivadavusi iš jos įtakos, paklūsta tik atskirų atomų ir atomų grupių, anksčiau sudariusių kūną, paliepimams. Kadangi fizinis kūnas subyra į sudėtines dalis, kiekvienas atomas išlaiko savyje tiek pranos, kiek jam reikia, kad galėtų įsijungti į naujas kombinacijas. Pranos likutis grįžta į savo šaltinį.
 
Prana – tai jau ne materija, bet energija, kuri materiją įkvepia, padaro gyvą.
 
Pranos srautu galima pasinaudoti šalinant iš savęs ar kitų kančias, nukreipiant į pažeistas vietas didesnį jos kiekį, paimtą iš aplinkos. Pranos srautu galima paveikti kitus ir per atstumą. Siunčiantysis nukreipia mintimis praną, surinktą tuo konkrečiu tikslu ir ji prasiskverbia į taikinio psichinį organizmą. Panašiai kaip radiobangos, prana nematoma, ji praeina per bet kokias kliūtis ir randą tą objektą, į kurį buvo nukreipta. Pranos perdavimas per atstumą valios pastangomis sudaro pagrindą minties perdavimo mechanizmui, telepatijai ir kt. Galima apgaubti žmogų pranos atmosfera, pripildyta stiprios ginančios, saugančios minties ir ji įgalins žmogų atsilaikyti prieš kitų žmonių priešiškumą, suteiks jam galimybę gyventi saugiai, net jei aplinka itin priešiška.
 
DVASINIAI PROTO PRADAI
 
Pirmasis pradas atitinka tai, ką Vakarai vadina pasąmone. Tačiau į vakarietišką pasamonės sąvoką įjungiami ir kai kurie dvasinio ir intuityviojo proto pasireiškimai, tokiu būdu supainiojama hierarchija. Rytuose iš pasąmonės išskiriami intuityvieji bei dvasiniai sugebėjimai, kurie iškeliami virš paprasto intelekto. Tokiu būdu atsiranda trys lygmenys:
 
1. Instinktyvusis protas ( gana auštą jo lygį pasiekė ir kai kurie gyvūnai – šunys, beždžionės, delfinai, drambliai ).
2. Sąmoningasisi protas (Vakaruose – intelektas).
3. Dvasinis protas arba intuityvusis, turintis ypatybių, nesuprantamų Vakarams.
 
Visi šie trys pradai sudaro tai, kas vadinama žmogaus siela.
 
Vakarai negali suprasti intuityviojo proto, kadangi ten instinktas painiojamas su intuicija.
 
Trys žemiausi pradai (fizinis, astralinis, prana) yra labiausiai materialūs. Juos sudarantys atomai nesunaikinami, o suirus formai, lieka egzistuoti kitose formose bei kombinacijose. Trys žemiausi pradai sujungia žmogaus “Aš” su žemišku gyvenimu ir turi tą pačią reikšmę kaip drabužiai, šiluma, elektra ir pan. Aukštesniojoje žmogaus prigimtyje visa tai nevaidina jokio vaidmens.
 
Keturi aukštesnieji pradai (instinktyvusis protas, intelektas, Dvasisnis protas ir Dvasia) sudaro mąstančiąją, protingą žmogaus dalį.
 
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sąmoninga, protinga žmogaus esybės dalis atlieka jei ne visą, tai beveik visą psichinį darbą, tačiau mąstančioji proto dalis – tai tik nedidelė sielos darbo dalelė. Trimis lygmenimis veikiantis žmogaus protas susidaro iš trijų vienas į kitą nepastebimai pereinančių sluoksnių.
 
INSTINKTYVUSIS PROTAS
 
Šį protą turi ir žmonės, ir gyvūnai. Tai – pirmoji psichinio gyvenimo forma, pasiekiama sąmonės evoliucijos keliu. Žemesnėse fazėse sąmonė yra vos pastebima ir iš čia, iš šių žemutinių sferų ji kyla, palaipsniui vystydamasi, pasiekdama aukštesniuose gyvūnuose gana aukštą lygį, luginants si pirmaisiais savo pasireiškimais. Kai instinktyvusis protas ima pereiti į penktą pradą – intelektą, jį jau sunku atskirti nuo žemesnių intelekto sluoksnių.
 
Pirmąjį instinktyvaus proto blyksnį galima pastebėti jau mineraluose, ypač kristaluose. Toliau – augalija, kur dar labiau pastebimas, o kai kuriuose aukštesnių augalų tipuose galima rasti netgi sąmoningumo užuomazgų. Gyvūnų pasaulyje instinktyvusis protas pasireiškia dar stipriau, pradedant artimomis augalija formomis, baigiant proto rodikliais, beveik lygiais žemesnio žmogaus lygiui.
 
Žmonėse matoma kaip instinktai palaipsniui silpsta, vystantis intelektui. Tobulame žmoguje intelektas jau tikslingai pajungia sau instinktus. Reikia pastebėti, kad net labai išsivystęs žmogus dar turi labai stiprius instinktus ir įvairiais laipsniais verčia juos paklusti ar pats jiems paklūsta.
 
Dabartinėje žmogaus išsivystymo stadijoje instinktyvusis protas tebėra labai naudingas. Kaip fizinė būtybė, žmogus negalėtų egzistuoti be instinktų. Instinktyvųjį protą galima paversti labai naudingu tarnu, bet vargas tam, kuris leis instinktams valdyti jį patį, t.y. pasisavinti teises, kurios priklauso vyresniąjam instinktyviojo proto broliui intelektui.
 
Žmogus – tebesivystanti būtybė. Dabartinį lygį jis pasiekė atlikęs varginančią kelionę, bet mato kol kas tik aušrą. Vidurdienis dar labai toli.
 
Intelektas labiau išsivystęs pas toliau pažengusius mūsų amžininkus, o daugumai šis vystymasis dar tik prasideda. Daugelis žmonių tik truputėlį pakilo virš gyvūnų ir jų protas dirba beveik išimtinai instinktyviuoju režimu. Visi mūsų laikmečio (XX amžius) žmonės, išskyrus labai nedidelę mažumą, turi būti atsargūs, kad jų neužvaldytų instinktai.
 
Pati žemiausia instinktų fazė – augaluose. Visas mūsų kūno gyvenimas priklauso nuo šio sielos apvalkalo. Nenutrūkstamas audinių atsistatymas, jų perdirbimas, virškinimas, įsisavinimas, nebereikalingų dalelių šalinimas ir kitkas – visa tai vyksta instinktyviai. Visa kūno veikla, tiek būnant sveikam, tiek sergant, uoliai vykdoma, vadovaujant instinktyviąjam protui, nedalyvaujant sąmonei. Tikslinga ir , kaip gali pasirodyti, protinga visų organų ir ląstelių veikla yra valdoma instinktyviojo proto. Ši veiklos dalis vyksta augaluose, gyvūnuose ir žmoguje, kol pastarasis nepradeda po truputėlį ugdyti intelekto, kuris ima kištis į šią jam svetimą veiklą siuntinėdamas prieštaringas įtaigas, painiodamas bendrą normalią eigą. Tačiau tokie tvarkos pažeidinėjimai yra laikini. Vystantis intelektui, žmogus suvokia klaidas, siekia viską sutvarkyti ir išvengti galimų teisingo organizmo darbo pažeidimų.
 
Tai tik viena instinktyviojo proto veiklos pusė. Tuo metu kai gyvūnas žengia vystymosi keliu, atsiranda būtinybė save ginti, ieškoti maisto, ginti palikuonis. Gyvūnas nemąsto apie tai, jam tarsi savaime atsiranda “kovos ir išlikimo” instinktas. Tai kartais su stebėtina jėga pasireiškia ir žmogaus gyvenime. Žmonėse dal daug liko gyvūniškumo, nors jis jau moka kontroliuoti instinktus ir laikyti juos savo rankose.
 
Instinktyvusis protas moko žmogų daugelio dalykų, kuris atliekamas, paklūstant jo balsui. Be to, jis imasi atlikti darbą, kurį Žmogus iš pradžių išmoksta daryti padedamas intelekto, o paskui perduoda instinktams, kurie tai atlieka jau automatiškai. Net nuostabu, kiek kasdieninių pareigų atlieka instinktai. Pareigų, kurios tik atsitiktinai pakliūva į intelekto akiratį. Kai žmogus mokosi kažką daryti, tai reiškia, kad iš pradžių jis įvaldo darbą intelekto lygyje, o paskui perduoda instinktams, kurie atlieka jį ne blogiau ir ne geriau. Atkreiptinas dėmesys į skirtumą, kaip žmogus dirba kai mokosi ir kaip dirba paskui, kai išmoksta. Šis paskutinis instinktų pasireiškimas – automatiška veikla – priklauso jau aukštesniems instinktyviojo proto veiklos lygiams ir yra smarkiai veikiamas susilietimo, o gal ir susiliejimo su besivystančiu intelektu.
 
Įprotis – irgi instinktai. Tai keistas derinys, pripildytas daugelio dalykų, gautų iš pačių įvairiausių šaltinių. Daug kas paveldima, daug kas vystosi pačiame žmoguje, daug kas nuleidžiama iš intelekto, o taip pat – iš minčių bangų, sklindančių per žmoniją iš vieno proto į kitą. Instinktyvusis potas saugo savyje visas išminties ir beprotybės rūšis. Jis sujungtas su įvairiaiais sąmoningumo laipsniais, pradedant beveik neapčiuopiama mums mineralo, baigiant paprasta gyvūnų ir žemutinių žmogaus tipų sąmone.
 
Savimonė žmoguje atsiranda tik išsivysčius intelektui. Visatis sąmonė ateina išsivysčius sugebėjimui “regėti” arba, kitaip tariant, išsivysčius instinktyviąjam protui. Toks yra palaipsniškas sąmoningumo augimas gyvąjame pasaulyje. Instinktyvusis protas yra poreikių, norų, instinktų, pojūčių, jausmų, emocijų ir aistrų sandėlis. Visi pojūčiai, susiję su aistromis, priklauso šiai sferai. Visi kūniški poreikiai – alkis, troškulys, fizinio pobūdžio lytinė trauka, visos kančios, pvz., fizinis skausmas, neapykanta, pavydas, pyktis, kerštas – visa tai įeina į tą pačią sferą, o taip pat jai priklauso kūno kaprizai, puikybė. Tai pagrindinis, pats materialiausias iš trijų sielos pradų. Jis labiausiai pririša mus prie žemės ir to, kas žemiška. Nereikia smerkti materialių ir žemiškų dalykų – instinktas turi egzistuoti, bet besivystantis žmogus turi ž-velgti į jį kaip į apatinį savo dvasinės evoliucijos laiptelį. Pamažu pasiekęs aiškumą, jis palengva nusimeta materialumą nuo savęs.
 
Mumyse išliko daugelis grubių instinktų ir labai ryškiai iškyla į paviršių, tačiau žmogus neturi nusivilti, tai supratęs. Jau vien tai, kad jis suvokia šią savo problemą, rodo, jog jo vystymasis eina į priekį. Dabar jis jau žino savo silpnybes ir šis žinojimas padės jam vystytis. Aukštoji prigimtis visada paims viršų, reikia tik kantrybės, atkaklumo. Grubiosios ypatybės savo laiku buvo reikalingos tuometiniams tikslams pasiekti. Kylant aukštyn, žemesnieji pradai pajungiami aukštesniesiems. Jie peraugami ir paliekami. Galima juos atmesti kaip nereikalingus, bet negalima niekinti – juk tai laiptelis, per kurį žmogus pasiekė dabartinę savo būseną, kurio dėka jis gavo galimybę kopti vis aukščiau ir aukščiau.
 
INTELEKTAS
 
Pradas, skiriantis žmogų nuo gyvūno.
 
Staigaus pasikeitimo, pastebimo perėjimo nuo ketvirtojo sąmoningumo prado prie penktojo, nėra. Jie nepastebimai perina vienas į kitą ir susilieja kaip spalvos spektre. Besisvystantis intelektas pamažu apšviečia ketvirtąjį pradą, kol instinktyviosios gyvybės bendrija tampa tikrai protinga. Paprasta sąmonė pereina į viršsąmonę.
 
Kol aiškiai nepasireikš penktasis pradas, būtybė su gerai išsivysčiusiais keturiais ankstesniaisiais pradais gali reikštis per aistras, bet ne per protą, per emocijas, bet ne per intelektą, per norus, bet ne per protingą valią. Žmogus, esantis šioje vystymosi stadijoje, panašus į tautą, laukiančią monarcho, į miegančią princesę, laukiančią, kada ją palies tasai, kuris buvo pasiūstas pažadinti ją iš užburto miego. Tai gyvūnas, laukiantis atsirandant jame to kūrybinio prado, kuris pavers jį žmogumi.
 
Kai kurių gyvūnų instinktyviojoje veikloje jau pradeda reikštis beveik protingumas, kitaip sakant ketvirtame prade ima rodytis penktojo lygmens apatiniai laipteliai. Kita vertus, daugelyje žmonių grupių (pvz., laukiniai) intelektas pasireiškia silpnai, tokiuose žmonėse protas kartais pasireiškia silpniau, nei pas kai kuriuos naminius gyvūnus, kurių ištisos kartos gyveno glaudžiai bendradarbiaudamos su žmogumi ir iš dalies nusidažė žmogaus energetika.
 
Pirmasis tikrojo intelekto vystymosi požymis yra sąmonės pabudimas.
 
Žemesniuose gyvūnuose labai mažai to, ką vadiname sąmone, jų samonė mažai tesiskiria nuo paprasčiausių pojūčių. Gyvenimas apatinėse sferose yra beveik automatiškas. Dvasiniai procesai, jeigu juos galima taip pavadinti, vyksta išimtinai pasąmonės srityje ir susiję išimtinai su fizine gyvybe, fiziniu gyvenimu, su organizmo poreikių tenkinimu.
 
Toliau prasideda tai, ką vadiname “paprasta sąmone”. Iš šio sąmoningumo blyksnio vystosi aukštasis sąmoningumas. Gimsta du sugebėjimai – žmogaus savimonė ir ją lydinti kalba.
 
Dėka šių savybių ir to, ką žmogus atsineša su savimi į šį pasaulį, iš pusiau gyvūnų per šimtus tūkstančių metų išsivystė šiuolaikinė žmonija su viskuo, ką ji šiuo metu yra pasiekusi. Tam, kad būtų pasiekta tokia padėtis, žmonės turėjo pereiti per barbariškumą ir žvėriškumą, per vergovę, pergales, siaubingus pralaimėjimus, nesiliaujančias kovas, per ištisus tuščio barbariškumo šimtmečius, maitinantis šaknimis, mokantis naudotis atsitiktinai rasta lazda ar akmeniu, gyvenant gūdžiuose miškuose, paskui laimint didžiausią žmonijos istorijoje pergalę – įsisavinant ugnį, po ilgų pastangų išmokstant apdirbti žemę, statytis būstus, lydyti metalus, sukuriant abėcėlę, galiausiai tampant tuo, kuo dabar esame.
 
Visa tai būtų neįmanoma atlikti be savimonės ir kalbos atsiradimo.
 
Savimonę gana lengva suvokti, bet sunku nustatyti.
 
Kartu su intelekto vystymusi, atsiranda visų šiuolaikinių žmogaus proto pasiekimų pradmenys, tačiau, kad ir kokie grandioziniai būtų šie pasiekimai, jie yra niekas, palyginus su tais, kurie žmonijos dar laukia. Intelektas eina pirmyn nuo pergalės iki pergalės. Vystydamasis, jis įgyja vis daugiau šviesos per artimiausiąjį aukštesnį pradą – “ regėjimo sugebėjimą” ir galų gale jis sukurs tai, apie ką mes netgi negalim svajoti. Intelektas toli gražu nėra aukščiausias pradas, virš jo yra dar du, tiek pat pranokstantys intelektą, kiek šis pranoksta žemesnius. Todėl negalima intelekto absoliutinti, nevalia leisti, kad apakintų puikybė.
 
Savimonės pabudimu vadinamas tas momentas, nuo kurio pradeda veikti žmogaus ego, kuris iki tol snūdūriavo gyvas, bet nesuvokiantis savęs. Nuo šio momento prasideda kančių, vidinio darbo, sielos gimimo kelias. Siela patenka vis į naujas ir naujas sąlygas, jai reikia prie jų priprasti, įveikti daugybę kliūčių prieš tai, kol ką nors pasieks. Kartais galimi sulėtėjimai, kurie gali pasirodyti kaip judėjimas atgal, tačiau siela įveikia visas kliūtis ir veržiasi savo keliu. Tikro judėjimo atgal niekad nebūna. Kad ir koks judėjimas atrodytų lėtas, bet visgi judama ir judama į priekį.
 
Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad intelekto pabudimas nebūtinai padaro būtybę geresnę tiesiogine žodžio “gėris” prasme. Kai kurie žmonės būna tiek apipainioti žemesniais apvalkalais – materialumu ir pan., kad intelekto pabudinimas tik suteikia jiems daugiau jėgų tenkinti žemiausius norus. Panorėjęs, žmogus gali pranokti žvėriškumu pačius žvėris, gali nusileisti žemiau už primityviausią gyvulį. Gyvulį valdo instinktai ir jo veiksmai yra natūralūs, todėl negalima jų smerkti už tai, kad klauso instinktų. Tačiau žmoguje intelektas jau pasiekė pakankamą lygį ir jis žino, kad leidimasis iki gyvulio prieštarauja jo prigimčiai. Be to, leisdamasis žemyn, jisprideda savo aukštuosius jausmus ir sąmoningai žemina savo aukštuosius pradus, versdamas juos tarnauti žemiesiems tikslams. Žmogus piktnaudžiauja savo norais labiau už gyvūnus. Jis sukuria sau naujus žemus norus ar kuria savo nuosavus darinius ant gyvuliškų instinktų pamato. Tokie dalykai priveda iki atitinkamų pasekmių – sielai teks tuščiai išeikvoti daug sunkių metų, kad vėl pakiltų tuo keliu, kuriuo savanoriškai leidosi žemyn. Jai teks nešti naštą to siaubo, kurį kelia visko aplinkui suvkimas, tuo metu, kai jo pakeleiviai neturi tokio suvokimo, todėl nekentės dėl savo padėties. Galima įsivaizduoti subtilų žmogų, priverstą gyventi izoliuotoje australų aborigenų gentyje.
 
DVASINIAI PRADAI
 
Vystydamas ketvirtą pradą, žmogus pasiekė aukščiausią tašką, dabar jo sąmonė pereina prie penktojo prado pasireiškimo. Kai kurie iš mūsų savyje jau išplėtojo šį intelektualinį sugebėjimą, nors praktiškai mes užkariavome dar labai nedaug proto teritorijos. Tuo tarpu kiti žmonės turi sąmonę, kuri dar neperžengia instinktyviojo proto ribų ir tik retkarčiais žybteli intelektu. Tai liečia ne vien taip vadinamų laukinių gentis, besibastančias kur nors Amazonės miškuose, bet ir daugelį civilizuotų žmonių, kurie dar neišmoko elgtis pagal savo įsitikinimus ir noriai leidžia, kad kiti už juos galvotų, kurie seka paskui vadus akip avių banda. Visgi žmonių rasė eina į priekį ir daugelis tų, kurie anksčiau negalvojo, ima po truputį mąstyti. Dag kas atsisako svetimų minčių ir pasitiki savo pačių žiniomis.
 
Norint susidaryti apie kažką savo nuomonę, reikia turėti patirties. Žmogus, neragavęs nieko saldaus, negali turėti savo nuomonės apie cukrų.
 
Domėjimasis okultizmu, sielos alkis, ieškant šviesos – tai rodiklis, kad šeštasis pradas, dvasinis protas jau pradeda darytis mūsų sąmonės įrankiu. Nors gali praeiti amžiai, kol mumyse pabus nauja dvasinė sąmonė, visgi gebėjimas tegėti, kad ir koks būtų silpnas, turės mums įtakos ir mums padės. Žmoguje atsirandantis dvasinis pavojaus jausmas gali sukelti daug nerimo, kol nepamatysime savęs tiesiame kelyje, vedančiame į žinojimą. Ir net ilgai po to jausimės nepatenkinti tais trupiniais, kurie paduodami ant žinojimo stalo. Bet neverta nusivilti. Visi ieškantys tiesos turi žinoti, kad šios kančios – tai dvasinio gimimo kančios.
 
Kas yra dvasinis protas, supranta tie, kuriems pasitaikė sąmonės nuskaidrėjimas, vykęs šiame sąmonės lygmenyje. Kas šios stadijos nepasiekė, tam čia dėstomi dalykai atrodys pernelyg migloti. Septintasis pradas – Dvasia – yra už supratimo ribų. Dvasią suprasti gali tik nedaugelis labai išsivysčiusių ir apšviestų sielų, esančių kūnuose ar už jų ribų. Jos taip aukštai stovi virš paprastų žmonių, kiek žmogus, pasiekęs praregėjimo stadiją, stovi aukščiau už tuos, kurie nepasiekė netgi intelekto lygmens ir gyvena vien instinktais. Galima duoti tik bendrą, intelektualinį apibūdinimą to, kas laikoma “Dvasia”. Netgi pirmasis jos pasireiškimas, t.y. dvasingumas yra labai tolimas nuo šiuolaikinės žmonijos. Tačiau būtina žinoti apiue Dvasios egzistavimą, kadangi tai paaiškina dvasinio proto, dvasingumo esmę. Dvasingumo sąvoka mums atskleidžia tokį sytulbinantį minties pasaulį, jog galime su pasitenkinimu palikti dvasios supratimą tam laikui, kai savo viduje iki jo išaugsim.
 
DVASINIS PROTAS (DVASINGUMAS ARBA INTUITYVUSIS PROTAS)
 
Šis pradas kartais vadinamas viršsąmone. Toks terminas parodo skirtumą, kuris atskiria pasąmonę (instinktus) nuo intelekto (sąmonės).
 
Nors praregėjimo egzistavimas akivaizdus tik ribotam žmonių skaičiui, be jų yra daug tokių, kurie suvokia “kažką aukščiausio savyje” ir tas “aukščiausias” veda juos prie minčių, norų, siekių, poelgių, kurie yra vis labiau pakylėti ir vis kilnesni. Dar daugiau žmonių turi labai silpną dvasios šviesos rusenimą ir visgi, nors jie ir nepažįsta jo, bet iki tam tikro laipsnio yra pavaldūs jo įtakai. Tokiu būdu dvasios spindulį gauna visa žmonija. Nors daugeliu atvejų ši šviesa būna užtemdyta kūniškumo, materialumo, kurie supa mogų iki tokio laipsnio, kad jo dvasinė prieblanda primena nakties tamsą, vigi žmogus palaipsniui vystosi, nusimeta apvalkalą po apvalkalo ir pamažu juda link aukščiausio savo tikslo. Galų gale šviesa sušvis visiems.
 
Tai, ką žmogaus prote laikome geru, kilniu, eina iš dvasingumo arba dvasinio proto ir palaipsniui tampa įprastos sąmonės dalimi. Rytuose kartais naudojama sąvoka “projekcija”, tikslaiu nusakanti tą procesą, kurio metu šviesos spindulys prasiskverbia į žmogaus sąmonę, dar nepasiekusią viršžmogiško pilno dvasinio sąmoningumo stadijos. Kitaip sakant, dvasingumas projektuojamas į žmogaus sąmonę. Viskas, kas įgyjama žmogaus vystymosi kelyje, viskas, kas veda jį į kilnumą, tiesą, gerumą, humanizmą, teisingumą, altruistišką meilę ir t.t. – visa tai gaunama žmoguje lėtai besivystančio dvasingumo pagalba. Meilė Dievui ir žmogui buvo įgyta tokiu pat keliu. Žmogaus vidui vystantis, plečiasi juo teisingumo suvokimo ribos, atsiranda daugiau užuojautos, tvirtėja visų žmonių brolybė, auga meilės supratimas, stiprėja visos tos savybės, kurias visų tikėjimų žmonės vadina geromis. Visos jos gali būti suvestos į praktišką meginimą gyventi pagal priesaką: “Mylėk Dievą visa širdimi ir visa siela, visu protu ir visa jėga, ir artimą savo, kaip patį save”.
 
Kai pradeda vystytis dvasinė sąmonė, žmoguje atsiranda aukščiausios jėgos egzistavimo relumo jausmas, visos žmonijos brolybės, artimų ryšių su visais žmonėmis suvokimas. Žmogus negali gauti šio suvokimo nei iš instinktų, nei iš intelekto. Dvasingumas nėra priešingas intelektui, jis tik išeina iš už jo ribų. Šis aukščiausias sugebėjimas perduoda intelektui kai kurias tiesas, kurios aptinkamos srityse, kur intelektas negali prasiskverbti. Intelektas vėliau daro, kiek gali, apie šias tiesas savo išvadas, tiesa, nelabai sėkmingai. Intelektas šaltas.
 
Žmogus eina geresnio Dieviškosios jėgos supratimo keliu vedamas ne intelekto, nors šis ir skatina rinkti įspūdžius, stengdamasis sujungti juos į sistemas, sukurti iš jų tikėjimis, kultus ir t.t. Ne intelektas duoda augantį mumyse artumo tarp žmonių – žmonijos vienybės jausmą. Artumo ir meilės moka ne vien intelektas, žmogus negali tapti geras ir mylintis šalto apskaičiavimo keliu.
 
Dvasiškai vystydamasis, žmogus pradeda jausti giminystę su visa žmonija ir ima vis labiau mylėti savo brolius. Jis verčiamas kentėti svetimas kančias ir jei kenčiama pakankamai stipriai, jis stengiasi jiems kuo nors pagelbėti. Besivystanti žmonijos dvasinė sąmonė privers žmones jausti svetimas kančias taip stipriai, kad jie nebegalės daugiau jų pakęsti ir ims veikti, kad padėtis pasikeistų. Iš vidinių sielos slėptuvių kils protestas prieš baisią gyvulišką prigimtį ir nors mes kartais slopinsim šį protestą, jis bus vis atkaklesnis, kol galiausiai neprivers atkreipti į save dėmesį.
 
Senas pasakojimas apie du patarėjus, kuriuos turi kiekvienas žmogus, vieną – raginantį sekti aukščiausiais, kitą – gundantį žemaisiais pradais, pasitvirtina teorijoje apie tris sielos pradus. Intelektas yra vidutinio žmogaus “aš”, kuris turi, iš vienos pusės, instinktus ir traukia prie ankstesniojo “aš” norų – gyvūniško gyvenimo, o iš kitos pusės taip vadinamas praregėjimas praturtina intelektą savo impulsais ir siekia pakelti jo sąmonę iki savo aukštumų, padėdamas žmogui tobulėti, budindamas jame norą valdyti ir kontroliuoti savo žemąją prigimtį.
 
Kova tarp dviejų prigimčių yra pastebėta visų žmogaus sielos ir charakterio tyrinėtojų, jai paaiškinti sukurta begalė įvairiausių teorijų. Anksčiau buvo mokoma, kad žmogų iš vienos pusės gundo velnias, iš kitos – saugo angelas sargas. Tačiau visiems žinoma, kad:
 
1. Kova tarp dviejų žmogaus prigimties elementų yra ne priešingybių tarpusavio kova, bet kova tarp dviejų žmogaus vystymosi etapų.
 
2. “Ego” randasi pereinamoje sąmonės stadijoje ir kova kartais būna kankinanti, tačiau viduje augantis žmogus, bėgant laikui, pakyla aukščiau žemosios prigimties pagundų ir pabudęs dvasingumas duoda jam galimybę suprasti tikrąją situaciją, padeda suvaldyti žemąjį “aš” ir teisingai žvelgti į jį. Tuo pat metu vidinis augimas verčia žmogų atverti sielą šviesai, einančiai iš “praregėjimo” ir laikytis pasyviai jos atžvilgiu, nesipriešinti jos įtakai. Intuityvusis protas ( dvasingumas ) yra taipogi įkvėpimo šaltinis, kuris visais laikais įkvepia menininkus. Tai šaltinis, iš kurio aiškiaregis semia savo vizijas, o pranašas – pranašystes. Daugelis žmonių susikoncentruoja į aukštus idealus dirbdami, bet priskyrė šį šaltinį kito pasaulio būtybėms – angelams, dvasioms ir net dievams. Tačiau šis šaltinis randasi juose pačiuose. Tai aukštasis “aš”.
 
Mes žinome, kad aukštosios būtybės dažnai bendrauja su žmogumi, tarpininkaujant jo intuityviąjam protui, tačiau daug kas, ką žmogus linkęs priskirti išorinei įtakai, išeina iš jo paties.
 
Kai kurios aukštosios psichinės jėgos retai tampa prieinamos žmogui anksčiau negu jis pakyla virš žemosios savo prigimties todėl, kad priešingu atveju jis galėtų naudotis šiomis dovanomis žemiems tikslams. Tik tada, kai žmogus nustoja siekti galios savo asmeninių siekių tenkminimui, ši galia ateina pas jį. Toks dėsnis.
 
Kai žmogus sužino apie dvasingumo egzistavimą ir ima suprasti jo įtaigas ir nurodymus – tuo jis užtvirtina ryšį su dvasingumu ir gauna iš jo ryškesnę šviesą. Išmokus pasiklaisuti dvasia, ji atsako, atsiūsdama dažnesnius praregėjimo blyksnius. Vystantis žmogaus dvasinei sąmonei, jis ima vis labiau ir labiau pasikliauti vidiniu balsu ir vis geriau atskiria jį nuo impulsų, atsklindančių iš apatinių sielos sluoksnių. Jis mokosi laikytis dvasios nurodymų ir priima jos tiesiamą pagalbos ranką. Daugelis iš mūsų išmoko pažinti būtį “vedami dvasios”. Tiems, kurie jau pakluso šiai valdžiai, nebėra ko aiškinti, jie ir taip viską supranta. Tie, kurie dar nepatyrė dvasios valdžios, turi laukti, kai ir jiems ateis tas laikas.
 
DVASIA
 
Sunku apibūdinti dalyką, kurį net šviesiusi protai įsivaizduoja labai miglotai. Ar gali ribotas dalykas, koks yra žmogus, suvokti, kas yra begalybė?
 
Dvasia – septintasis žmogaus pradas. Tai Dievo kibirkštis, tikrasis kiekvieno mūsų “aš”. Tam, kad suprastume, kas yra dvasia, reikia suprasti Dievą, nes dvasia – tai Dvasios Okeano lašas, smiltelė ant begalybės jūros kranto, mūsų vystymosi priežastis. Dvasia egzistavo prieš viską. Ji paskutinė pasireikš pilnoje sąmonėje. Kai žmogus pasiekia pilną sąmonę, jis taip pakyla virš paprasto žmogaus, kad intelektui tai beveik neįmanoma suvokti. Uždaryta į daugelį materialių apvalkalų, dvasia daugybę amžių laukė ir dar lauks, kol visiškai neprasiskverbs į žmogaus sąmonę. Žmogui teks pakilti dar daugeliu laiptelių, kol dvasia pareikš visas savo teises.
 
Davsia žmoguje yra tai, kas artina jį prie Centro, t.y. prie Dievo. Kartais jaučiame, kad stovime prieš baisią Nežinomybę. Tokie momentai užklumpa mus, kai pasineriame į gilų religinį susikaupimą arba tokio skausmo valandą, kai visa žmogiška pagalba yra nereikalinga, kai paguodos žodžiai skamba kaip pajuoka, kai viskas atrodo prarasta ir žmogus pajunta būtinybę tiesiogiai bendrauti su kažkuo, kas yra aukščiau jo.
 
Kai šie momentai praeina, jie palieka mumyse taiką, kuri jau nebepasitraukia iš mūsų visiškai. Po šito mes jau kitos, pasikeitusios būtybės. Nušvitimo, arba, kitaip – dvasinės sąmonės aušros metu jaučiame realų dvasios buvomą. Tokiais momentais suvokiame savo giminystę su Gyvybės centru. Tarpininkaujant dvasiai, Dievas atsiveria žmonėms.
 
PRAŠVIESĖJIMAS (DVASINĖ SĄMONĖ)
 
Daugeliui žmonių dvasingumas vystosi lėtai, palaipsniui, ir nors žmogus jaus nuolatinį dvasinio žinojimo augimą, jis gali nepatirti jokių pastebimų pokyčių. Tačiau kitiems pasitaiko momentų, kurie vadinami prašviesėjimu, nušvitimu, kai juos tarsi pakelia nuo normalios būklės paviršiaus į aukštąją būties ar sąmonės sferą. Tokia patirtis tampa galingu postūmiu, nors žmogus ir negali aiškiai nupasakoti to, ką patyrė. Įvairios tokių būsenų formos ie laipsniai patiriami žmonių su įvairiais tikėjimais ir pažiūromis. Okultistai šias būsenas laiko tik įvairiomis to paties reiškinio formomis. Tai – dvasinės sąmonės pabudimas. Kai kas šį dalyką vadina kosmine sąmone. Tai gana tinkamas terminas, kadangi nušvitimas, ypač aukštosios jos formos priverčia žmogų susiliesti su gyvenimo visuma, pajusti giminingumą su visa gyvybe – aukšta ir žema, didele ir maža, gera ir bloga.
 
Šie sielos pergyvenimai labai įvairūs, jie atitinka žmogaus išsivystymo laipsnį, temperamentą, charakterį ir t.t. Tačiau visi atvejai turi bendrų bruožų. Aiškiausias kosminės sąmonės požymis – jausmas, kad įgijai naujų žinių. Kitas požymis – įsitikinimas nemirtingumu, savo egzistavimo visada – praeityje, dabartyje, ateityje. Kitas bendras požymis – baimės išnykimas, pasitikėjimas, vilties atsiradimas. Šie jausmai visiškai nesuprantami žmonėms, kurie nepatyrė prašviesėjimo momento. Dar vienas požymis – meiloė visiems žmonėms, nuo artimiausių iki tolimiausių, nuo švenčiausių ir švariausių iki žemiausių. Dingsta polinkis teisinti save ir teisti kitus, meilė kaip saulės šviesa šviečia vienodai visiems.

Kai kurie žmonės prašviesėjimą patiria giliai dievobaimingoje sielos būsenoje, kiti tarsi krinta į sapną ir vėliau prisimena tik dvasinį pakilimą, kartu su juos nušvietusiu jausmu. Kitiems kai kurios tiesos pasirodo simbolių pavidalu, kurių tikroji reikšmė paaiškėja tik po kurio laiko.
 
Kartą patirti, šie pergyvenimai pakelia žmogų į visiškai naują dvasinę būseną, jis jau nebepasilieka ankstesniu žmogumi. Nors ryškius įspūdžius gyvenimas palaipsniui nublankina, vigi lieka prisiminimai apie juos ir šie prisiminimai ilgai tarnauja kaip paguodos šaltinis bei atrama, ypač tuomet, kai silpsta šio žmogaus tikėjimas ir jis dvejoja, blaškosi tarp prieštaringų nuomonių ir intelekto prielaidų bei išvadų. Prašviesėjimo momento prisiminimas visada yra naujos jėgos šaltinis, saugus uostas, kur iškankinta siela ieško slėptuvės nuo išorinio pasaulio, kuris jos nesupranta.
 
Tokio prašviesėjimo pėdsakų galima aptikti senovės folosofų, didžių menininkų kūriniuose. Visi, kas jį patirdavo net silpnai, atpažįsta šį momentą apsakymuose, eilėse ar pamoksluose, nors rašytoją ir skaitytoją skirtų tūkstantmečiai. Tai sielos daina ir tas, kas ją girdėjo nors kartą, neužmirš niekada. Nesvarbu, ar garsai sklis iš grubaus instrumento, naudojamo barbariškų rasių, ar iš modernaus šiuolaikinio menininko instrumento – šios melodijos neatpažinti neįmanoma. Daina aidi senovės Egipte, Indijoje, Graikijoje, Romoje, pirmųjų krikščionių laikais, katalikų vienuolynuose, musulmonų mečetėse, Amerikos indėnų legendose.