Vaiduoklių mūšiai
|Prieš pora metų 2003 – kovo vienuoliktosios naktį, Baltarusijos Dobrusko rajone Dobovyj Log gyventojai šoko iš lovų, išgąsdinti šautuvų šūvių papliūpos. Buvo trečia valanda. Salvių garsai sklido nuo Vygonovo ežero pusės ir vis artėjo. Šautuvų tarškėjimą kartas nuo karto užgoždavo kulkosvaidžių kalenimas.
Prieš pora metų 2003 – kovo vienuoliktosios naktį, Baltarusijos Dobrusko rajone Dobovyj Log gyventojai šoko iš lovų, išgąsdinti šautuvų šūvių papliūpos. Buvo trečia valanda. Salvių garsai sklido nuo Vygonovo ežero pusės ir vis artėjo. Šautuvų tarškėjimą kartas nuo karto užgoždavo kulkosvaidžių kalenimas.
“NEJAU VĖL KARAS?”
Tokia mintis pirmiausia šovė pakirdusiems iš miego žmonėms.
Pensininkė Marija Dovyš, gyvenanti kaimo pakraštyje, arčiau ežero, žvilgterėjo pro langą ir…apmirė! Už sodo tvoros ir pačiame sode susigūžę lakstė ir šaude kažkokie tamsūs, neaiškiai įžiūrimi šešėliai. Įsižiūrėjusi atidžiau, Marija suvokė, jog jie šaudo ne vienas į kitą, o nukreipę vamzdžius į kaimo centrą.
Pilka kariūnų masė vis tirštėjo, didėjo. O kai pirmosios jų gretos papuole į iauko ži- binto apšviestą ratą, Marija ištiko tikras šokas: ten lakstė uniformuoti kariškiai, tačiau tos jų uniformos moteriškei buvo visai nepažįstamos, kažkokio seno modelio. Jai pasirodė, jog tai kažkieno svetima kariuomenė.
Gretimame name gyvenantis Vladimiras Jaroš, išgjrdęs šaudymą išsigandęs pažadino žmoną ir vaikus, paliepė jiems skubiai leistis į rūsį, o pats užlipo ant aukšto, atidarė langelį ir pro jį iškišo užtaisęs medžioklinį šautuvą.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Kurį laiką Vladimiras matė tik sūvių žybčioji- mą tamsoje, tačiau netrukus pasirodė ir šau- dytojai: lenkdamiesi prie žemės, atkiše šau- tuvus, išilgai tvoros slinko penkios uniformuotos žmogystos. Prie šonų jiems kabojo šovinių dėklai, gertuvės ir (kaip jis nusta- tė, figūroms, patekus į apšviestą plotą) kaž- kokios keisto, nežinia kokiame amžiuje naudotos dujokaukės, kurios bėgantiems nepatogiai tabalavo, daužydamosi į šlaunis.
Greitai tos nepažjstamos kariuomenes prisirinko daug, tačiau matydamas, kad į pastatus žmogystos nelenda, Vladimiras nutarė nešaudyti, o stebėti, kas dėsis toliau. Bet, kai iš priešais stovinčio namo į nekviestus svečius trinktelėjo iš dvivamzdžio kaimynas Michailas Marinič, Vladimiras nutarė jj palaikyti…
Tačiau… keista! Nors per toki artimą nuotolį nepataikyti tiesiog buvo neįmanoma, – niekas iš puolančių nesuregavo, nekrito, nesuklupo… Net nepasuko galvos į naujai atsiradusius snaiperius! Atsargiai, į visas puses kraipydami paruoštus šautuvus, jie judejo į gyvenvietės centrą,, kaimo tarybos link. Šūvių aidas vis tolo, kol pagaliau kariai dingo tamsoje.
Dar labiau išgąsdintas reginio, Vladimiras puolė į rūsį pas saviškius. Žmona Natalija į viršų jo daugiau jau neleido. Taip visi ir pratūnojo tamsoje iki aušros.
KAIMAS – ŠOKE
Rytą kaime visi tik ir tekalbėjo apie keistą nakties mūšį. O stebetis tikrai buvo ko: kariauna nepaliko jokių pėdsakų minkštame sniege, jokių; kulkų žymių (grunte matėsi tik medžoklinių šautuvų žymės), net krūmai nebuvo aplaužyti!
Staiga žmonės prisiminė ir dar vieną keistenybę: paprastai labai sargūs kaimo šu- nys naktį ne lojo, o kaukė!
Tačiau labiausiai kaimo gyventojus nustebino ir išgąsdino Valentina Kozyriova. Ji papasakojo: nugara prieš jos langą apie porą. minučių stovėjo kareivis. Kai jis staiga pasisuko, iš po šalmo į ją pažvelgė…kaukolė! 45-erių metų moteris neteko sąmonės. O kai atsipeikėjo, kieme jau niekonebuvo.
Žmonės svarstė: iš kur galėjo atsirasti tokia paslaptinga kariauna? Staiga kažkuris iš vyresnio amžiaus senbuvių prisimine: juk tokie paslaptingi, ženklų nepaliekantys kariuomenės puolimai, prasideję 1946, net keliskart pasikartojo gretimame Persten kaime! Tų įvykių liudininkai irgi pasakojo, jog ten kovėsi kažkokios lyg apirusios būtybės. Prisiminė žmonės ir tai, jog už kokių penkių kilometrų nuo Dubovyj Log yra išlikusios miškų apaugusios I Pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Būtent nuo to miško ir atslinko klaikus naktinis frontas. Tačiau tada kalbėti apie tai buvo uždrausta.
Vėliau buvo išaiškinta: toje vietoje per aną karą. beveik pusantrų metų stovėjo fronto linija, skyrusi Pietų – Vakarų fronto 5 rusų armiją ir kaizerinės Vokietijos 9 armiją. 1916 metais čia vyko du žiaurūs susirėmimai – vasarą ir rudenį. Žuvusiųjų ir sužeistų. abiejose pu-sėse buvo tūkstančiai.
Paskutinysis 2003 kovo 11 -naktinis vaiduoklių mūšis” Du-bovyj Log kaimo gyventojams neišėjo į gera: dvi kaimo moterys dėl patirto streso ilgam atgule ligoninėje. Neatvyko čia vasarą, kaip jau buvo įprasta, nė vienas atostogaujantis pasiryžęs padirbėti moksleivis: tėvai tiesiog bijojo leisti čia savo vaikus.
KIR-UGU
Keistų, nepaaiškinamų reiškinių liudininkais 1960 metais tapo Pavolgio – Žigulių apylinkių gyventojai. Štai kaip jie buvo aprašyti: ,,Virš Volgos iš rūko iškilo miestas. Virš vandens aiškiai matėsi pastatų sienos, švytintys bokštai. Atrodo jie taip, lyg kas iš dangaus ant jų būtų pabėręs rieškutes brangakmenių! Tačiau daugelis tų puikių bokštų, pastatų buvo apgriauti, riogsojo rūmų griuvėsiai.
Atrodo, lyg virš to miesto viešpatauja kitas pasaulis: dangus buvo toks baltas, koks niekada Žemėje nebūna. Mes klausėmės keistų, pulsuojančių garsų – lyg laidotuvių giesmių. Jie skambėjo tai švelniai, minkštai, tai vėl grėsmingai, skaud-žiai. Skambėjo taip stipriai, jog darėsi tiesiog nepakeliami, tai vėl slopo. Žmonės visa tai stebėjo labai išsigandę: kaip vėliau sakė, tuose vaizduose ir garsuose jie jautė kažkokią paslėptą kančią, kažkieno didelę neapykantą, agresyvumą, tačiau miestas netrukus dingo taip pat netiketai, kaip ir buvo atsiradęs. Bet po tos nakties prasidėjo nemalonumai: žmonės pradėjo sirgti.
Tą nežinią iš kur pasirodžiusį miestą žmonės pavadino Kir-Ugli (keistas miestas). Nors niekas apie tai nerašė, tačiau žmonės vis vien ilgai svarste: iš kur tas miestas? Ar jis žemiškas? O gal atplaukęs iš kitų išmatavimų? Tačiau nė vienas mokslininkas savo samprotavimų apie tokį fenomeną išsakyti net nemėgino.
KRETOS SALOS SIAUBAS
Jau daug metų kone kas vasarą Kretos saloje prie Franko-Kas-tello pilies ,,įnir- tinguose mūšiuose susiremia turkai ir graikai”. Jie prasideda, kai virš jūros pasirodo platus kadaise čia tikrai vykusių batalijų vaizdai, girdisi šauksmai, dejonės, ginklų skambėjimas. II Pasaulinio karo metu čia mirtinai buvo išgąsdinta salą užgrobusių vokiečių kariauna. Ypač panika sustiprėjo, kai, atidengė ugnį į tuos vaizdus, kariškiai pamatė, jog ši neturi jokio poveikio. Ir iki šiol tas paslaptingas reginys, pasiklydęs laike, šioje saloje vis pasikartoja ir pasikartoja iš naujo jau 150 metų!..
KARIAI SU FAKELAIS
Amerikietė Elizabeta Smit 1951 ankstų rytą važiavo namo ir patrė avariją. Staiga pamačiusi tie- siai prieš automobilį su uždegtais fakelais rankose keistų zmogystų grupę, ji staigiai suktelejo vairą ir atsidūre griovyje. Žmogystos, apsirengusios keistomis uniformomis, pasišviesdamos fakelais, visai nekreipdamos į ją dėmesio, atidžiai apžiūrinėjo, vartė nežinia iš kur čia atsiradusius lavonus. Kūnų čia buvo labai daug. Kai kuriuos jų žmo- gystos tampė į šalį, nešė, lyg atradę žuvusius saviškius. Elizabet šį vaizdą stebėjo apie 10 minučiu. Paskui jis dingo. O moteriai teko pėsčiomis net aštuonias mylias keliauti iki namų. Vėliau, Elizabetai detaliai papasakojus tų keistų žmogystų aprangą, nurodžius įvykio vietą, istorikai nustatė, jog ji regėjo vaizdą, kaip po 685 metų mūšio, įvykusio prie Načansmerio, anglosaksai rinko savo žuvusų karių lavonus. Suprantama, jog ir įvykis, ir jo aiškinimas buvo stulbinantys. Juk praejo nuo to mūšio 1266 metai! Kame galejo išlikti ir mūsų laikmečiu pasirodyti tokia ,,informacija”?
,,PAS MUS TAIP BUNA…”
Istorija byloja, kad škotai ilgai kovojo su anglais del nepriklausomybes. Šioje žemėje buta labai didelių, tūkstančius aukų (iš škotų pusės) pareikalavusių mūšių.
1956 metais grupė turistų, apsinakvojusių Škotijos kalnuose, tapo keistų kovų liudininkais. Trečią valandą nakties juos pažadino kažkoks triukšmas. Iškišę galvas iš palapinių, jie išvydo dešimtis škotų šaulių, kurie šaudydami bėgo per akmenuotą lauką. Jie buvo apsiren-gę senovinėmis uniformomis. Bet vaizdas staiga išnyko. Tačiau po paros vėl pasikartojo, tik kitokiais vaizdais: škotų šauliai kruvini, nuvargę ėjo klupdami per akmenis.
Apie tuos fenomenalius reginius turistai nusprendė papasakoti vietiniams gyventojams. Tačiau koks buvo keliauninkų nustebimas, kai šie, juos išklausę, tik abejingai trukteledavo pečiais sakydami: ,,Pas mus taip būna”.
Daug galima papasakoti tokių fenomenalių įvykių, vykusių ir tebevykstančių dabar. Daug jų užfiksuota ir po II Pasaulinio karo. Tačiau, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, tokių reiškinių istorija siekia labai tolimus laikus. Pavyzdžiui, išlikusios žinios apie graikų ir persų mū-šį, įvykusį prie Maratono 490 metais prieš m.e., kuriame graikai sutriuškino persų kariuomenę. Po to kasmet toje vietoje tas mūšis ,,pasikartodavo”. Arba vėl: kartkartėmis prie Škotijos krantų atplaukia ilgos vikingų flotilijos, atvykėliai tebežudo Jono salos vienuolius – tokius pat vaiduoklius; ,,žygiuoja” didžiule vaiduoklių armija Škotijoje prie Inverario (Stret Klaido srityje) – traukia kavalerija, lydima pėstininkų, ar- klių kinkinių; esama liudininkų, tvirtinančių, jog ,,pasikartojo” žiaurus sajungininkų mūšis Normandijoje, kur II Pasaulinio karo metu buvo vaduojamas vokiečių užimtas Deppo uostas puspenktos valandos trukusiame mūšyje iš 6000 vaduojancios kartuomėnes – 4000 žuvusių arba sužeistų.
KĄ APIE TOKIUS RElŠKINIUS MANO MOKSLININKAI?
Jie pateikia tokią versiją: vietovėse, kur yra vykę dideli mūšiai, žuvę daugybė žmo- nių, yra susikaupusi milžiniška psichine energija, atsiradusi iš zmonių fizinės ir dvasi- nės kančios, – skausmo, nevilties, baimės. Ta energija kartas nuo karto tarytum išsikrauna”, regimai atkurdama buvusių įvykių vaizdus, net garsus. Pasitaiko įvykių, kai tie ,,mūšiai” net materializuojasi – iš kovų vaizdų paveikslų, pasirodančių danguje, ant žemės krenta įvairūs ginklai, kiti daiktai (taip nutiko Anglijoje 1686 m.)- 1880 metais po tokio ,,dangaus mūšio” ant žemės liko sulaužytų medzių, gausių kraujo pėdsakų žoleje.
Šių paslaptingų reiškinių esmė dar neatspėta, tačiau mokslininkai tvirtina, kad jų jokiu būdu negalima laikyti haliucinacijomis; nieko bendro jie neturi ir su mistika. Jie yra realūs, ir ateis laikas, kai bus išaiškinti, pasiremiant mokslu. Jiems jau duotas vardas — chronomiražai. Juos sunku nufotografuoti, tam turi būti labai ramus oras. Jie gali rodytis judesyje ir ramybės buvyje, žemeje ir danguje. Viena jų rūšis graikiškai pavadinta ,,drosso-lides” (rasos laseliai). Gal del to, kad chronomiražai dažniausiai pasirodo paryčiais, kuomet rami gamta. Beje, jie būna susiformavę ne tik iš praeities, bet ir iš ateities.
Parengta iš žurnalo “Žmogus”
Autorė: Vetusta Prišmantienė
Idomu.Nors neitiketina,bet tikrai idomu.Kada nors mokslas tai issiaiskins,ateis laikas.