Mediko patarimai kaip išmokti sąmoningai valdyti sveikatą

Dmitrijus Šamenkovas – jaunas medikas bei mokslininkas iš Maskvos, kuris užsiima organų regeneracijos klausimais. Paprasta buitine kalba jis dalinasi savo patirtimi apie sąmoningą sveikatos programavimą naudojant dėmesio valdymo metodus. Šio mokslininko darbo sritis – neurofarmacija. Jis daug metų kūrė preparatus, kurie veikia centrinę nervų sistemą. Vėliau susižavėjo organų regeneracijos klausimais, kodėl atsistato oda, suauga kaulai ir t.t. Jam svarbu buvo nustatyti mechanizmus, kurie dalyvauja šiuose procesuose ir atsakyti į dar vieną klausimą: ar gali taip elgtis visos organizmo ląstelės? Kodėl vienos kūno dalys pačios suauga, o kitos – ne?

D. Šamenkovo grupės tyrimai dar nesibaigė, tačiau išvadą jis daro jau dabar: mūsų organizmo ląstelės gali regeneruotis nesustodamos tiek kiek reikia. Tada kyla kitas klausimas: jeigu ląstelės gali gyventi ilgai, kiek nori, tai kodėl pats žmogus gyvena trumpiau už jas? Į mokslininkų grupę, kurioje dirbo šis medikas, kreipėsi bankininkai, oligarchai ir valdininkai, kurie norėjo už pinigus atjaunėti. Tačiau mokslininkas jiems sakydavo, jog per vieną minutę tokie dalykai nevyksta. Vėliau jo grupė sukūrė specialią programą, į kurią buvo apjungtos šiuolaikinio mokslo iš abiejų Atlanto pusių žinios bei senosios Tibeto ir Indijos praktikos.

D. Šamenkovo grupė pakankamai kruopščiai tyrinėjo įvairius jogos metodus ir išsiaiškino, kad jie universalūs. Mokslininkai išsiaiškino, kodėl vienos ar kitos asanos veikia ir kaip veikia. Kodėl rytietiškos jogos praktikos gali padėti įveikti pakankamai sunkius susirgimus, tokius, kaip cukrinis diebetas ir pan.

Sąmoninga sveikatos valdymo programa pagal D. Šamenkovą remiasi keliais fundamentiniais teiginiais.

Anot jo, mes tik galvojame, kad viską žinome apie kūną, bet iš tikrųjų mūsų žinios apie tai yra labai skurdžios. Tai sudėtingas ir daugiaplanis tobulai gamtos sukurtas mechanizmas, kurį mes išnaudojame ne visiškai pagal paskirtį. Jei nežinai tam tikrų dėsnių, suvaldyti, pavyzdžiui, kepenų ar širdies darbą minčių pagalba yra sudėtingiau negu vairuoti lėktuvą. Jeigu reikėtų vienu metu valdyti kelis organus, toks uždavinys būtų daugeliui žmonių per daug sudėtingas. Tačiau įmanomas.

Tam, kad galėtume gyventi savo fiziniuose kūnuose ir džiaugtis gyvenimu, gamta sukūrė unikalų mechanizmą. Juo naudojantis galima efektyviai valdyti savo kūno procesus, nesigilinant per daug, kaip viskas vyksta. Egzistuoja pagrindiniai sistemų kompleksai, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą. Tai nervų sistema, imuninė sistema ir endokrininė sistema. Iki šiol buvo manoma, kad šios trys sistemos veikia atskirai ir savarankiškai. Paskutiniai tyrimai rodo, kad šios dalys sudaro vieningą visumą.

Kaip mes galime visą šią sistemą valdyti? Ir D. Šamenkovas duota atsakymą, jog vienintelis dalykas, kurį mes šiame gyvenime tikrai galime valdyti, tai dėmesys. Mokėdami teisingai valdyti savo dėmesį, galime valdyti ir visą kūną. Be to, norint efektyviai suprasi kaip atsiranda ir išsigydo ligos, reikia suprasti kaip veikia žmogaus protas. Nes būtent nuo minčių priklauso sveikata. Protas – tai reikalingas instrumentas, kuris padeda mums fiziškai išgyventi.

Nuo pat gimimo mes susiduriame su aplinkybėmis, kurios tikrina ir lavina mūsų sugebėjimus išgyventi. Tomis akimirkomis, kai kas nors mums ima kelti grėsmę, įsijungia automatiniai procesai, kurie padeda gintis. Ištikus realiam pavojui, pradeda stipriai mušti širdis, pakyla kraujospūdis, kraujyje daugėja gliukozės, dingsta apetitas, atsijungia kitos įvairios funkcijos. Žmogus tampa pasiruošęs arba gintis, arba bėgti. Jis arba išgyvena, arba žūsta. Tuo tarpu protas tokias patirtis išsaugoja atmintyje. Jei kitą kartą žmogus atsiras pavojaus akivaizdoje, nieko naujo sugalvoti nereikia, sena patirtis išplaukia automatiškai. Kur reikia ir kur nereikia. Atsakymą į gyvenimiškas situacijas organizmas turi gatavus atsakymus, kaip teisingiausiai reikia elgtis.

Tačiau yra ir kai kurios aplinkybės. Protas veikia asociacijų principu. Jeigu pirmą kartą žmogus tarpuvartėje pamatė chuliganą su buteliu, tai chuliganas be butelio sukels tokią pačią automatinę reakciją.

Kokia bus ta automatinė reakcija, priklausys nuo prieš tai įgytos patirties. Iš to išplaukia ir problema, kad nuo pat vaikystės mums yra įkalta į galvą, jog mes esame automatinis protas. Jeigu žmogui suteiktas vardas, vadinasi tai tik paprastas įvykis gyvenime. Iš tikrųjų žmogus nėra vardas ir pavardė. Jie nieko nereiškia. Protas tai užrašų knyga, kurioje viskas užrašoma. Taip pat ir reakcijos į visas gyvenimiškas aplinkybes. Nuo kažkurio momento mums yra įkalta į galvą, jog mes ir esame tik gyvenimo aprašymas ir daugiau nieko. Ir todėl atsitinka tai, kad, pavyzdžiui, pavogus automobilį, žmogų gali ištikti mirtinas priepuolis, nes vagys pavogė dalį jo paties. Jeigu žmogus netenka darbo, tai tokia patirtis taip pat beveik tolygi mirčiai.

Tokiu būdu mes esame išmokyti reaguoti į visas aplinkybes, kurios ištinka gyvenime. Tačiau beveik niekas nemoko kaip jų išvengti arba reaguoti teisingai, kad nekeltume nei savo, nei kitų sveikatai jokio pavojaus. Nes iš tikrųjų toks automatinis elgesys yra tiesiogiai pavojingas sveikatai.

Kai reaguojame automatiškai, papuolame į dar vienus sąmonės spąstus. Kartais reakcijos į gyvenimo aplinkybes pasirodo nelabai socialios, todėl jas bandome slopinti. Pavyzdžiui, jeigu mums ką nors negero pasako darbdavys, automatiškai organizmas priima tai, kaip grėsmę gyvybei, tačiau bėgti arba duoti į snukį būtų asocialu. Todėl protas nusprendžia, jog reikia reaguoti kitaip. Ir tada į tokias aplinkybes patekęs žmogus pradeda slopinti pirminę reakciją. Kraujyje užverda hormonų audra, žmogus užsinori pavalgyti, išgerti arba parūkyti, nes kylantį stresą reikia kažkaip slopinti.

Iš principo, pasak D. Šamenkovo, mes gyvename nenormaliame pasaulyje, kuriame visi į viską reaguoja, tačiau mažai kas ką nors daro dėmesingai ir sąmoningai. Ir šitas reagavimas niekada nesibaigia. Be to ir reakcijos kyla tik po 4 milisekundžių po to, kai įvyksta realus įvykis. Tokiu būdu kiekvieną dieną gyvename gyvenimą, kurį laikome savo patirtimi. Ir kiekvienas mūsų žodis, mintis, veiksmas yra sąlygoti prieš tai išgyventos patirties, kuri nebūtinai gali būti teisinga. Iš tikrųjų tai niekas negyvena, nes žmonės nuolat yra pusiau miegančioje būsenoje ir nuolat į ką nors reaguoja.

Pasak gydytojo, kai didėja arterinis spaudimas, kai atsiranda daug stimulų, kurie slopina reakcijas, organizmas nelabai supranta ką jam daryti. Pirmiausia todėl, kad jis yra nuolatinėje įtampos būklėje. O kai jis yra pastovioje įtampoje – per daug eikvojami resursai. Antra – tuomet organizmas nelabai supranta, kaip jam iš viso reaguoti. Jis gauna labai daug skirtingų krypčių stimulų ir tampa sunku apsispręsti, kas svarbiau. Todėl ir gyvename nuolatinėje įtampoje.

Čia atsiranda dar viena problema, gal būt pagrindinė, kodėl mes eikvojame savo energiją, kodėl senstame, kodėl neatsistato ląstelės. Pasak D. Šemenkovo, mokslininkai nustatė, jog LĄSTELĖS PAČIOS ATSISTATYTI GALI TIK TADA, KAI ORGANIZMUI NEREIKIA BIJOTI IR BŪTI STRESO BEI PAVOJAUS NEIŠGYVENTI BŪSENOJE. Jeigu jūs esate pavojaus gyvybei būsenoje, tai jūsų proto ir kūno užduotis – apsaugoti. Jam nekyla užduotis, jus atauginti, todėl, kad turi nuolat spręsti vieną pagrindinę užduotį – gintis. Ir visi resursai nukreipti būtent tam tikslui. Todėl daugiau kaip pusė žmonių Europoje miršta dėl infarkto arba insulto.

Pavyzdžiui, padidinto kraujospūdžio priežastys apskritai ilgą laiką buvo laikomos kriptogeninėmis, nes buvo neigiamas pats minčių poveikio sveikatai faktas. Naujausių tyrimų duomenis, kraujospūdžio padidėjimas susijęs su baime neišgyventi. Kraujospūdis būna padidintas dėl baimės neišgyventi, kuri turi labai daug atspalvių. Jeigu žmogaus kraujospūdis per žemas, vadinasi jis sugeba savo reakcijas nuslopinti. Reakcijos dėl baimės neišgyventi bei nuolatinė gynybinė būsena sukelia žmogaus organizme ne tik širdies ir kraujagyslių ligas, bet ir visą puokštę sudėtingų šių dienų civilizacijos ligų, tokių kaip onkologija, cukraligė ir t.t. Medikų bandymai slopinti simptomus dažniausiai veda į technologinę aklavietę.

Jeigu, pavyzdžiui, važiuojame automobiliu ir užsidega benzino lemputė, pranešanti, jog baigiasi kuras, tai tada važiuojame ne į degalinę, bet pas meistrą, kad jis tą lemputę atjungtų. Tai elgiamės kiekvieną kartą su savo organizmu, atvykę pas medikus, jeigu jie pasiūlo simptomus slopinančius preparatus. Amerikiečių mokslininkai nustatė, jog jeigu žmogus vartoja daugiau kaip 3 preparatus, jis automatiškai trumpina savo gyvenimą. Visi šiandien puikiai žino, kad simptomų slopinimas problemos neišsprendžia.

Visa laimė, sako daktaras D. Šamenkovas, kad MŪSŲ ORGANIZMAS TURI DIDELĘ JĖGĄ IR VIENU METU GALI ATLAIKYTI ARKLIŠKAS VAISTŲ DOZES, O KARTU – NUOLATINĘ GYVENIMO ĮTAMPĄ.

Tačiau mes turime išeitį. Mokėdami sąmoningai valdyti dėmesį, galime keisti tiek proto, tiek organizmo veiklos mechanizmus. Mūsų protas turi dar vieną reikalingą, tačiau rūpesčių keliančią savybę. Jis nuolat formuoja hipotezes, kaip viskas turėtų būti. Kiekvieną dieną, eidami kažkur kažko tikimės. Laukiame kas turėtų nutikti. Ir kažkuriuo momentu protas ims spręsti: ar gavome to ko tikėjomės, ar ne. Pagal tai formuosis patirtis. Ir ši patirtis bus naudojama priimant kitus sprendimus.