Paslaptingos vietos Lietuvoje: žemėlapis
Piliakalniai su legendomis apie nuskendusias pilis, akmenys, kuriuos „nešė“ velnias, ežerai, kuriuose skambina varpai, ir kalvos, kur rinkdavosi raganos. Žemėlapyje – 98 paslaptingų Lietuvos vietų su legendomis, nuorodomis į mūsų istorijas ir maršrutais. Puiki idėja savaitgalio išvykai!
Visos vietos su legendomis
Akmenys

Akmuo „Laumės valtis“
Lygamiškio piliakalnio papėdėje, priešais Užpalius, gulintis akmuo, pasak legendos, kadaise buvo auksinė valtis, paslėpta giliai piliakalnyje. Daug drąsuolių bandė ją atkasti, bet užgiedojus gaidžiams žūdavo. Galiausiai du tvirti vyrai, nepasidavę laumių ir gražuolių viliojimams, atkasė valtį dar prieš gaidžius, tačiau susiginčijo, kam ji turi atitekti, – ir lobis tą pačią akimirką virto akmeniu.
Akmuo guli kitapus Šventosios nuo Užpalių, Lygamiškio piliakalnio papėdėje.

Akmuo „Raganos sostas“
Nupjauto kūgio formos akmuo prie Lapeliškių senųjų kapinių turi viršuje įdubą, primenančią sėdynę. Padavimas pasakoja, kad senų senovėje, kai žemėje dar viešpatavo raganos, jos sėdėdavo ant šio akmens ir gražiai dainuodavo, ypač kai pro šalį jodavo jaunuoliai. Dainų užburti vaikinai prieidavo arčiau, o raganos juos sugriebdavo ir taip ilgai myluodavo, kol nelaimėliai mirdavo.
Akmuo stūkso netoli kelio ties Lapeliškių autobusų stotele, apie 3 km nuo Turmanto.

Alžutėnų akmuo su Velnio nugaros antspaudu
Raudono granito akmuo pelkėtų pievų lauke garsėja dviem vertikaliomis įdubomis, vadinamomis „Velnio nugaros antspaudu“. Pasakojama, kad jas įspaudė kuprotas velnias, atsirėmęs į akmenį pailsėti. Įdomu tai, kad vietos žmonių teigimu, kadaise tokių įdubų buvo trys, tačiau dvi iš jų nuskėlė į akmenį kelis kartus trenkęs Perkūnas. Nuo 2004 m. akmuo įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Akmuo yra atokiau nuo Alžutėnų sodybų, apie 0,25 km nuo kelio į Ripaičius.

Ašvos akmuo
Akmuo guli Ašvos upėje, Alkos kalno papėdėje, o iš kalno tekančio šaltinėlio vanduo seniau laikytas gydančiu akis. Žinomas padavimas, kad akmenį čia paliko velnias, pamatęs besimaudančią gražuolę Ašvą: jis ją apžavėjo, o pasenusi mergina nušoko nuo akmens ir nusiskandino. Vis dėlto tyrėjai abejoja, ar ši 1973 m. laikraštyje paskelbta istorija yra tikra tautosaka, ar autoriaus kūrinys.
Akmuo pasiekiamas lauko keliuku nuo kelio Švėkšna–Šyliai, jis matyti nuo upės kranto.

Barboros akmuo
Butleriškių miške stūksantis riedulys turi kelias liūdnas istorijas. Pasak vienos, velnias nešė jį daužyti Troškūnų bažnyčios, bet pasidėjęs pailsėti nebeištraukė iš raisto. Kitos pasakoja apie dvarininko dukterį Barborą, kurią paliko neturtingas mylimasis: ji puolė nuo akmens į upę ir nusiskandino. Tėvas apleido dvarą, laukai užaugo Dabužių giria, o akmuo gavo merginos vardą. Kai kas net sako, kad riedulys – tai suakmenėjusi Barbora.
Akmuo pasiekiamas žvyruotu miško keliu nuo Dabužių, paskutinę atkarpą tenka eiti pėsčiomis.

Barstyčių (Puokės) akmuo
Didžiausias Lietuvos riedulys, sveriantis apie 680 tonų, buvo atkastas tik 1957 m., kai melioratoriai kasė griovius ir pamatė iš žemės kyšančią jo keterą. Vietos padavimas pasakoja, kad čia kadaise stovėjusi pagonių šventykla, kurioje ugnį kurstė vaidilutė. Sulaužiusi skaistybės įžadus, ji užrūstino Perkūną: šis trenkė žaibu, šventovė sugriuvo ir palaidojo mergelę, o akmuo liko stovėti kaip bausmės liudininkas.
Akmuo guli Puokės kaime netoli Barstyčių, prie jo veda kelio nuorodos.

Dapšių (Saulės) akmuo
Akmuo su apskritimų pavidalo ženklais anksčiau gulėjo prie Dapšių piliakalnio, o dabar perkeltas į Ruzgų kaimą. Ženklai pagimdė gandus apie lobius: dar 1926 m. jo aplinką kasinėjo turtų ieškotojai. Vienas padavimas sako, kad Kęstučio kariai Perkūno garbei sudegino šešis vilkus ir iškalė akmenyje ženklus, kitas – kad švedai taip pažymėjo užkastas statines su auksu. Naktimis prie akmens neva matydavo baltas ir raudonas ugnis.
Akmuo guli skverelyje Ruzgų kaimo centre, pažymėtas ženklu „Saulės akmuo“.

Gaidelio akmuo Neryje
Neries vagoje gulintis stambus riedulys tarpukariu išvengė likimo, ištikusio kitus upės akmenis, kurie buvo sprogdinami. Jį išsaugojo padavimai. Vietiniai pasakojo, kad čia vaidendavosi: vėluojantys keleiviai girdėdavo kalimą, matydavo kažką sėdintį ant akmens, išgirsdavo šaukiant savo vardą ar imdavo klaidžioti, kol užgiedodavo gaidys. Sakoma ir tai, kad akmenį nešęs velnias jį metė, o pats prapuolė upėje.
Akmuo matyti Neryje ties Drąseikiais, netoli kelio Vilijampolė–Žeimiai–Šėta.

Intuponių akmuo „Užkeikta merga“
Akmuo kaimo kapinių pakraštyje, pasak padavimo, yra suakmenėjusi nuotaka. Motina nenorėjo, kad duktė tekėtų už pasirinkto jaunikio, ir ją prakeikė; važiuojant į šliūbą, mergina užėjo į kapines ir virto akmeniu. Vietos pasakotojai prisimena ir maždaug 1940 m. įvykį: atsiradęs „stebukladarys“ žadėjo akmenį atversti į žmogų, bet jį suėmė milicija, o iš debesėlio trenkė perkūnas.
Akmuo stūkso Intuponių kapinių vakariniame pakraštyje, kairėje nuo įėjimo vartų.

Knėžų Velnio akmuo
Didelį riedulį Ąžuolupio krante senieji Knėžų gyventojai gerbė ir laikė nepaprastu. Pasakojama, kad ant jo sėdėdavo velnias ir siūdavo batus. Tačiau labiausiai žmones baugino kita šio akmens savybė: sakoma, kad vėlų vakarą ir naktimis praeiviai šalia jo pasiklysdavo ir ilgai negalėdavo rasti kelio namo, nors vietą puikiai pažinojo. Akmuo įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Akmuo yra apie 0,4 km nuo kelio Vaineikiai–Grūšlaukė–Medininkai, kairiajame Ąžuolupio krante.

Laumės akmuo prie Metelio
Didžiausias Metelių regioninio parko akmuo – kiaušinio formos tamsiai pilko granito riedulys tarp Obelijos ir Metelio ežerų. Pasakojama, kad tai burtininkė, kuri naktimis vaikšto Metelio apylinkių pakrūmėmis ir gąsdina pavėlavusius keleivius. Vos užgieda pirmieji gaidžiai, ji vėl pavirsta akmeniu ir sustingsta iki kitos nakties. Akmuo įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip mitologinis paminklas.
Akmuo stūkso Obelninkų kaime, apie 0,6 km nuo Metelio ežero kranto.

Liškiavos Raganos (Viedzmos) akmuo
Pagal 1934 m. užrašytą vietos žmonių pasakojimą, Liškiavos pilį mūrijo raganos – „viedzmos“. Viena jų nešė šį akmenį, bet užgiedojus gaidžiui trūko prijuostės raiščiai, ir akmuo iškrito į laukus. Faktas tas, kad riedulys buvo milžiniškas – apjuosti reikėjo 18 m virvės. 1941 m. pavasarį jį susprogdino kariai, tad šiandien Laumės griovos krašte guli tik apie trylika didelių granito gabalų.
Akmens liekanos yra apie 1,6 km į vakarus nuo Liškiavos pilies kalno, netoli Ricielių kelio.

Martyno akmuo
Skaistgirio miške ant kalvos šlaito gulintis riedulys primena milžinišką duonos kepalą. Senieji vietos gyventojai pasakoja, kad jis guli sklype, kuris priklausė baudžiauninkui Martynui; ponui šį užplakus rykštėmis, akmuo gavo jo vardą. Kaip ir daugelis didelių Lietuvos akmenų, jis siejamas su velniu: nelabasis neva nešė jį sugriauti Šaukėnų bažnyčios, bet pragydus gaidžiui iš pykčio nusviedė į mišką.
Prie akmens veda nuorodos nuo kelio Užventis–Šaukėnai–Kuršėnai, kalvos papėdėje įrengti laiptai.

Naujosios Įpilties Laumės kūlis
Įpilties upelio krante gulintis akmuo vadinamas Daubos arba Laumės kūliu: jo paviršiaus įduba laikoma laumės pėdsaku. Netoliese stūkso Alkos kalnas, tad vieta, matyt, buvo svarbi ir senajai religijai. Vietos jaunimas iš Naujosios ir Senosios Įpilties prie akmens rengdavo gegužines ir šokdavo net ant jo. Tačiau naktimis, pasakojama, prie Laumės kūlio praeiviams rodydavosi šmėklos.
Akmuo yra apie 0,67 km nuo kelio Kretinga–Skuodas, dešiniajame Įpilties upelio krante.

Ožakmenis
Dėl dydžio kartais vadinamas Rokiškio Puntuku, šis riedulys Ignotiškio miške savo vardą gavo iš padavimo. Pasakojama, kad kartą nuo vilko gelbėdamasis ant akmens užšoko laukinis ožys (ar stirninas), ir plėšrūnas jo nepasiekė. Sakoma, kad naktimis prie akmens vaidenasi baltas ožys. Ant akmens matyti žymių – jos galėjo atsirasti, kai elniai ir stirninai trynė į jį ragus.
Akmuo yra netoli kelio Bajorai–Gediškiai–Rakališkis, įvažą į mišką žymi medinis stogastulpis.

Plauskinių akmuo „Velnio kojinė“
Atvirame lauke gulintį akmenį apie 1980 m. melioratoriai bandė patraukti dviem traktoriais, bet nepajudino. Vietos žmonės pasakoja, kad ant jo sėdėdavo velnias ir lopydavo kojines. Plauskiniuose buvo tikima, kad šventą dieną per sumą ant akmens padėtas kiauras kojines vėliau parsineši sveikas. Suplyšus kojinėms, kaimynai juokaudavo: „Nunešk ant akmens, ir susieravos Velns.“
Akmuo guli pakelėje atvirame lauke Plauskinių kaime, netoli kelio Telšiai–Tverai–Laukuva.

Puntuko akmuo
Antrasis pagal dydį Lietuvos riedulys, kurį į Anykščių šilelį atvilko ledynas, apipintas keliais padavimais. Žinomiausias pasakoja, kad velnias naktį nešė akmenį sutriuškinti Anykščių bažnyčią, tačiau pragydus gaidžiams naštą metė ties Šventąja. Kiti padavimai Puntuko vardą sieja su žyniu, ant akmens aukojusiu aukas, arba su karžygiu, kuris čia neva buvo sudegintas. Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu šalies akmeniu.
Akmuo pasiekiamas pėsčiųjų taku per Anykščių šilelį, netoli medžių lajų tako.

Puvočių Perkūno akmuo
Merkio vagoje prie Puvočių guli perskeltas akmuo, apie kurį pasakojami net keli padavimai. Sako, kad supykęs Perkūnas trankėsi virš Gudų girios ir nurimo tik perskėlęs į upę įbridusį akmenį. Ant jo neva laumės velėdavo audeklus. Kitas padavimas pasakoja apie samdinį ir turtuolio dukterį: motina, užtikusi juos ant akmens, sušuko „Kad jus Perkūnas!“, ir iš giedro dangaus trenkęs žaibas paliko tik perskeltą akmenį.
Akmuo pusiau paniręs Merkyje, apie 0,65 km aukščiau Puvočių pėsčiųjų tilto.

Sidariškio akmuo „Velnio duknos“
Akmuo laukymėje prie Lukščių turi „U“ formos ženklą, primenantį velnio pėdą. Padavimas pasakoja, kad velnias vijosi moterį, ši bėgdama ant akmens pametė „duknas“, o nelabasis jas užmynė ir paliko įspaudą. Kitas sako, kad čia pasibaidę pono karietos arkliai užlėkė ant akmens ir visi užsimušė, nors ponas liko sveikas. Vietos senoliai tvirtina, kad tikrasis akmuo gulėjęs visai kitur.
Akmuo pasiekiamas nuo kelio Kamajai–Jūžintai, važiuojant Sidariškių senųjų kapinių link.

Tauralaukio Velnio akmuo
Šiaurinėje Klaipėdos dalyje, Danės slėnio šlaite, gulintis žmogaus apdorotas riedulys – vienas seniausiai rašytiniuose šaltiniuose minimų Lietuvos akmenų: jis įrašytas 1253 m. Klaipėdos miesto sienų aprašyme. Vietoje vadinamas Velnio akmeniu. Pasakojama, kad ant jo susėdę lošdavo dvarininkas ir velnias, tačiau kas tame žaidime laimėjo ir kokia buvo statymo kaina, padavimas nutyli.
Akmuo guli apie 100 m nuo Tauralaukio senųjų kapinių, Danės kairiojo kranto šlaite.

Vaišvilčių akmuo su Dievo pėda
Lygių laukų apsuptyje gulinčio rausvo granito akmens viršuje yra didelė ovali įduba, vadinama „Dievo pėda“, o priešingame šone iškaltas puslankio formos ženklas, kurio reikšmė nežinoma. Tarpukariu kraštotyrininkas Jurgis Elisonas užrašė padavimą: senovėje Dievas vaikščiojo po pasaulį kaip elgeta, užsuko ir į šias apylinkes, atsistojo ant akmens, ir jo pėdsakas taip ir liko.
Akmuo stūkso laukuose apie 0,9 km nuo kelio Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys.

Valatkonių Velnio akmuo
Miške tarp Baisogalos ir Valatkonių gulintis riedulys su prigludusiu „velniuku“ turi bene daugiausia velniškų istorijų. Tvirtinama, kad velnias nešė jį daužyti Baisogalos bažnyčios, bet užgiedojus gaidžiui pametė. Kitas padavimas pasakoja apie baudžiavos laikų ginčą dėl ežios: išgirdęs nuskriausto valstiečio keiksmus, velnias audringą naktį pernešė akmenį į pono mišką. Dar sakoma, kad nelabasis, pasipiršęs dvarininko dukteriai, akmens nepajėgė atvilkti iki galo.
Akmuo miške surandamas pagal nuorodas, apie 2,3 km nuo Baisogalos geležinkelio stoties.

Valių akmuo su Velnio ir velniuko pėdomis
Šaltiniuotoje Skardžiaus griovoje gulinčiame akmenyje matyti dvi įdubos – didelė „Velnio pėda“ ir maža „Velniuko pėda“. Pasakojama, kad velnias su velniuku nešė akmenį užremti Perkalių kalno bažnytėlės durų, bet pavargę užsimetė jį ant kojų. Pagal kitą versiją, kavalieriaus apgauta mergina su kūdikiu bėgo nuo velnio ir šoko per skardį, o vaikas, pastatęs kojytę, įspaudė pėdą akmenyje.
Akmuo guli griovoje apie 0,5 km nuo Šiekštelio ežero rytinio galo, prie jo eiti lauko keliuku.

Visgaudžių akmuo „Velnio karstas“
Iš žemės kyšojusi dvišlaitė akmens viršūnė priminė karsto dangtį, todėl riedulys gavo Velnio karsto vardą. Sakoma, kad po juo palaidotas pats velnias. Pasakojama ir apie artoją, kuris pamatė iš miško ateinančią velnių gaują ir, palikęs arklius su žagre, parbėgo namo; po eglyną neva vaikščiojo velnio dvasia. Tikėdami lobiu, žmonės galiausiai akmenį atkasė ekskavatoriumi, tačiau turtų nerado.
Akmuo slūgso atokiame Dilbikių miške, rodyklių prie jo nėra, tik informacinis ženklas šalia.

Vištyčio akmuo
Šeštas pagal dydį Lietuvos riedulys stūkso ant kalvelės prie kelio į Vištytį, o jo viršuje yra įduba, vadinama „velnio pėda“. Pasakojama, kad velnias, užsimojęs sugriauti Vištyčio bažnyčią, nešė akmenį, bet vidurnaktį pragydo gaidys. Mesdamas naštą, nelabasis pažymėjo ją pėda, kad vėliau atpažintų, tačiau savo sumanymą pamiršo. Kita legenda sako, kad įdubose susikaupęs vanduo – tai gydančios velnio ašaros.
Akmuo matyti tiesiai nuo kelio Kybartai–Vištytis, Vištyčio regioniniame parke.

Zigmantiškių akmuo su Marijos pėda
Rozalimo šilo pakraštyje gulintis akmuo atrodo tarsi sudėtas iš kelių dalių, o jo paviršiuje matyti iškalti latakai ir keturkampė duobutė. Pasakojama, kad ant akmens piemenėliams pasirodė Švč. Mergelė Marija, todėl žmonės jį laikė šventu. Atsiminimuose minima, kad prie akmens eita keliais, o tikintieji atskeldavo jo gabalėlį ir parsinešdavo namo, tikėdami stebuklinga galia.
Akmuo pasiekiamas pažintiniu miško taku nuo Rozalimo kapinių, kelias pažymėtas rodyklėmis.

Ėriškių akmuo „Velnio pėda“
Kol riedulys gulėjo Žvirblių kaimo pamiškėje, jo įdubimai vadinti „velnio kulnimis“. Padavimas sako, kad velnias, stovėdamas ant akmens, saugojo čia paslėptus pono pinigus, todėl ir liko jo pėdsakai; tvirtinta, kad prie akmens vaidenasi. Sovietmečiu melioratoriai akmenį atgabeno į Ėriškių parkelį ir pastatė apverstą, tad „pėdų“ šiandien nebesimato. Ar tai buvo atsitiktinumas, ar kova su prietarais, nežinoma.
Akmuo stovi Ėriškių kaimo parkelyje, apie 100 m nuo kultūros namų.

Šavašos akmuo su pėda
Šavašos upelio vagoje Lūžų miške gulintis akmuo garsėja pėdą primenančia įduba. Padavimai nesutaria, kieno tai žymė. Vienas pasakoja, kad pėdą įspaudė velnias, bėgdamas atgal į pragarą, kitas – kad nuo šio akmens į dangų žengė pats Dievas; minima ir Švč. Mergelė Marija. Pasakotojai sutaria tik dėl vieno: tuomet akmuo dar buvęs minkštas. Netoliese trykšta Šveicarkos šaltinis.
Akmuo yra Gražutės regioniniame parke netoli Antalieptės, į jį patogiausia eiti miško takais palei Šavašą.

Švendubrės Velnio akmuo
Dešimtas pagal dydį Lietuvos riedulys prie Nemuno turi net kelis padavimus, ir visuose dalyvauja velnias. Vieni sako, kad jis nešė akmenį užtvenkti Nemuno, kiti – kad baigti mūryti Liškiavos pilį ar sudaužyti legendinę Raigardo bažnyčią, bet pragydus gaidžiui naštą pametė. Žinoma ir tai, kad XIX–XX a. akmenį norėta suskaldyti bažnyčių statyboms, tačiau šventu jį laikę vietos gyventojai to neleido.
Akmuo stūkso Švendubrės kaimo pakraštyje prie Nemuno, šalia jo stovi medinės skulptūros pagal legendas.

Žalpių akmuo su Velnio ir Dievo pėdomis
Retas atvejis – viename akmenyje „įspaustos“ ir Dievo, ir Velnio pėdos, o pietvakarinė jo dalis nuskelta žaibo. 1935 m. užrašytas padavimas pasakoja, kad ant akmens stovėjo Dievas, o prisėdusį Velnią jis nustūmė; griūdamas nelabasis įmynė pėdą ir nuspyrė akmens kampą. Sakoma, kad Velnias ten pasirodo ir dabar, todėl naktį žmonės į pelkę neina, o arkliai bijo prieiti prie akmens.
Akmuo pasiekiamas 200 m pažintiniu taku nuo kelio Šiluva–Lyduvėnai, Dubysos regioniniame parke.
Piliakalniai

Apuolės piliakalnis
Apuolė – pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta dabartinės Lietuvos vietovė. IX a. Rimberto kronika pasakoja, kaip 854 m. Švedijos karaliaus Olafo kariuomenė apgulė kuršių pilį ir tik po ilgos kovos sudarė taiką. Daugelis detalių – kiek čia gyveno gynėjų ir ar pilis tikrai stovėjo būtent šioje vietoje – kelia diskusijų, tačiau archeologai papėdėje rado didelę gyvenvietę. Piliakalnyje vyksta festivalis „Apuolė 854“.
Piliakalnis pasiekiamas nuo kelio Guntinas–Barstyčiai pagal rodyklę, kitapus Brukio upelio.

Bilionių piliakalnis (Šventkalnis)
Iš tolo piliakalnis atrodo kaip dvi viena ant kitos pastatytos piramidės, o vietiniai jį vadina Švedkalniu ar Šventkalniu. Bilionys kartais vadinami Pilionimis, todėl tai viena spėjamų legendinių Pilėnų vietų, kur 1336 m. gynėjai, vadovaujami Margirio, patys sudegino pilį, kad ji neatitektų kryžiuočiams. Tikslios Pilėnų vietos istorikai iki šiol nesutaria, ir Bilionių versija lieka tik viena iš kelių.
Piliakalnis yra netoli Laukuvos, jo viršūnė atvira, tad formas gerai matyti iš papėdės.

Gandingos piliakalnis
Apie Babrungo krante stūksantį piliakalnį surinkta net keturiolika legendų – daugiau nei apie daugelį kitų Lietuvos piliakalnių. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Gandingos apylinkėse buvo stabmeldžių šventykla, kurioje kūrenta šventoji ugnis, o vietos mitologiją tyrinėjo Motiejus Valančius, Liudvikas Krzywickis ir Norbertas Vėlius. Šalia piliakalnio esančios kalvos vadinamos Pilikėmis, o netoliese yra Apieros alkakalnis.
Piliakalnis yra Gandingos kaimo pakraštyje, prie Babrungo, pasiekiamas nuo plento Plungė–Kuliai.

Girgždūtės kalnas
Vienas didžiausių Žemaitijos piliakalnių turi kaimynę – žemesnę kalvą su užpelkėjusia dauba, buvusio ežerėlio vieta, kurią tyrėjai laiko šventviete. Padavimai pasakoja apie paskandintus lobius ir prasmegusią bažnyčią, o pagal vieną jų čia buvo aukojami avinai, todėl kalva vadinta Avinkalniu. Sakoma, kad ir po krikšto žmonės naktimis slapta aukodavo, gerdavo ežerėlio vandenį ir juo prausdavosi.
Į piliakalnį veda keliukas per mišką nuo buvusių fermų, paskutinę atkarpą tenka eiti pėsčiomis.

Kernavės piliakalniai
Penki piliakalniai virš Pajautos slėnio – Aukuro kalnas, Mindaugo sostas, Lizdeikos kalnas ir kiti – yra UNESCO saugoma senosios Lietuvos sostinės vieta. Jų vardai patys kalba apie legendas: padavimai mini kunigaikštį Kernių, vyriausiąjį žynį Lizdeiką ir aukurą. Su Kernave siejamas ir mįslingas moters palaidojimas, kurio palaikams buvo nukirsta galva, – kai kas spėja, kad ji buvo laikoma ragana.
Į piliakalnius užkopiama takais ir laiptais nuo Kernavės miestelio, šalia veikia muziejus.

Merkinės piliakalnis
Kyšulys Merkio ir Nemuno santakoje – viena seniausių gyvenamųjų vietų pietų Lietuvoje: papėdėje archeologai rado iki 2 m storio kultūrinį sluoksnį, o netoliese – XIV–XV a. senkapį. Čia stovėjusi pilis kryžiuočių ne kartą pulta, o 1648 m. Merkinėje mirė valdovas Vladislovas Vaza. Šiandien piliakalnio apylinkės traukia ir šiuolaikinių mistikų – netoliese pastatyta vadinamoji Merkinės piramidė, kuriai lankytojai priskiria ypatingą energiją.
Piliakalnis matomas nuo Merkinės apžvalgos bokšto, į viršų galima užlipti laiptais.

Palemono kalnas Seredžiuje
Seredžiaus piliakalnis vadinamas Palemono kalnu. XVI a. LDK metraščiuose užrašyta legenda pasakoja, kad nuo Nerono persekiojimų iš Romos pabėgęs kunigaikštis Palemonas su 500 bajorų atplaukė Nemunu iki Dubysos žiočių ir apsigyveno čia. Iš jo palikuonių esą kilę Lietuvos kunigaikščiai. Istorikai šią kilmės teoriją laiko politiniu mitu, sukurtu bajorijos prestižui, tačiau pavadinimas kalnui išliko.
Piliakalnis yra vakarinėje Seredžiaus dalyje, pasiekiamas gatve pro bažnyčią.

Punios piliakalnis (Margio kalnas)
Aukštas piliakalnis Nemuno kilpose dar vadinamas Margio kalnu. Ilgą laiką manyta, kad čia stovėjo legendinė Pilėnų pilis, kurios gynėjai su kunigaikščiu Margiriu 1336 m. patys sudegė, kad nepasiduotų kryžiuočiams. Šiandien istorikai Pilėnus labiau linkę ieškoti Žemaitijoje, tačiau legenda Punioje tebėra gyva: papėdėje stovi paminklinis akmuo su Maironio eilėmis Margirio atminimui.
Piliakalnis yra Nemuno kilpų regioniniame parke prie Punios, į viršūnę veda laiptai.

Taurapilio piliakalnis
Iš trijų pusių vandens supamas piliakalnis ant Tauragno kranto apipintas prasmegusios bažnyčios legenda. Pasakojama, kad viršūnėje augo storas ąžuolas, kurio drevėje gyveno vaidila, o vaidilutės kūreno ugnį. Po krikšto čia pastatyta bažnyčia išnyko kalno viduje. Sakoma, kad Joninių naktį lygiai vidurnaktį piliakalnis vienai akimirkai atsiveria, ir gerų akių žmogus gali pamatyti apleistą bažnyčią bei išgirsti vargonus.
Piliakalnis yra Taurapilio kaimo pakraštyje, jo šlaituose įrengti laiptai.

Veliuonos piliakalnis „Gedimino kapas“
Veliuonos I piliakalnis vadinamas Gedimino kapu. Pasakojama, kad čia palaidotas didysis kunigaikštis Gediminas, kuris, kaip teigia kronikos, žuvo 1341 m. puolant kryžiuočių pilį. Tikroji jo palaidojimo vieta nežinoma, tad legenda gyva iki šiol. Gretimas Pilies kalnas nuo jo atskirtas 17 m gylio grioviu; manoma, kad ant jo stovėjo 1412 m. atstatyta mūrinė Veliuonos pilis.
Piliakalniai yra pačioje Veliuonoje, prie Nemuno slėnio, į viršų veda laiptai.

Šatrijos kalnas
Vienas aukščiausių Žemaitijos kalnų nuo seno vadinamas raganų susibūrimo vieta. Pasakojama, kad čia rinkdavosi visos Žemaitijos raganos ir kartą žemėmis užpylė kalno vietoje stovėjusią bažnyčią; jai pūvant, viršūnė įlinko. Kitas padavimas vardą kildina iš milžino, kurio kišenėse nešamas žemes pragraužė pelės, o šis supykęs sušuko: „Kaip duosiu su šatra!“ Archeologai ant kalno rado senovės gyvenvietės pėdsakų.
Į viršūnę veda laiptai nuo automobilių aikštelės kelio gale, apie 2,7 km nuo Luokės.

Šeimyniškėlių piliakalnis (Voruta)
Anykščių pakraštyje stūksantis piliakalnis vadinamas Voruta – taip, kaip kronikose minima karaliaus Mindaugo pilis, kurioje jis gynėsi nuo priešų. Tikroji Vorutos vieta yra viena didžiųjų Lietuvos istorijos mįslių: hipotezių yra ne viena, o Šeimyniškėlių versija tik viena jų. Kasinėjimai čia atskleidė medinės pilies pėdsakus, o ant kalno atkurti gynybiniai įtvirtinimai leidžia įsivaizduoti, kaip pilis galėjo atrodyti.
Piliakalnis yra prie kelio Anykščiai–Rokiškis, ant jo veda takas su laiptais.

Žemaičių Kalvarijos piliakalnis (Gardai)
Čia stovėjo senoji Gardų pilis, o vėliau – pirmoji parapijos bažnyčia. Padavimai pasakoja, kad statų kalną supylė patys pagonys: jų vadas įsakė kiekvienam pro šalį einančiam atnešti saiką žemių iš toliau. Taip per kurį laiką išaugęs kalnas, ant kurio pagonys degindavo aukas, o jiems išnykus įrengtos kapinės. Šiandien miestelis garsėja Kalvarijos kryžiaus kelio atlaidais.
Piliakalnis yra Žemaičių Kalvarijoje, kitapus Varduvos tilto, Alsėdžių gatvės pusėje.
Šventvietės

Betygalos šv. Jono (Maironio) šaltinis
Lelyko upelio šlaite trykštantis šaltinis garsėja skaidriu vandeniu, kuriam priskiriamos gydomosios galios. Vaikams sakydavo, kad šis vanduo stebuklingas, ir jie mielai bėgdavo jo atsigerti ir nusiprausti. Šaltinis išgarsėjo tarpukariu, kai čia lankėsi poetas Maironis, todėl jis vadinamas ir Maironio vardu. Vietiniai jį dar vadina Lelyko arba Gaivučio šaltiniu, o jo aplinką tarpukariu sutvarkė mokytojas A. Juška.
Šaltinis yra už Lelyko atodangos, šalia įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Biržuvėnų Laumės pėda
Netoli Biržuvėnų dvaro, Virvyčios krante, šaltinio išplauta griova yra apie 36 × 20 m dydžio ir savo forma primena milžinišką žmogaus pėdos atspaudą. Žmonės ją seniai vadina Laumės pėda: tikėta, kad čia žengė laumė – galinga baltų mitologijos būtybė, kuri ir padėdavo žmonėms, ir juos bausdavo. Šaltinis įtrauktas į Lietuvos šaltinių katalogą, o į jį veda net Laumės Pėdos gatvė.
Šaltinis lengvai surandamas pagal nuorodas, apie 0,35 km nuo Biržuvėnų dvaro sodybos.

Burvelių alkakalnis (Mlečkos kalnas)
Kairiajame Nevėžio krante iškilusi kalva vadinama Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplytstulpiu. Viršuje rasta koplyčios pamatų. Pasakojama, kad XVI a. pabaigoje čia supiltas pilkapis Jonui Konstantinui Mlečkai, kuris kartu su žirgu nukrito nuo skardžio ir nuskendo Nevėžyje; jo atminimui esą pastatyta ir koplyčia. Mlečkos tuo metu iš tiesų valdė aplinkinius dvarus, o kalva laikoma senovės alkakalniu.
Kalva yra apie 1 km nuo Burvelių kaimo, Krekenavos regioniniame parke, prie Nevėžio.

Juknaičių Alkos kalnas
Padavimai pasakoja, kad ant kalno stovėjo aukuras ir kunigaikščio rūmai. Kai gyventojai apsikrikštijo, įniršę senieji dievai per vieną puotą prasmegdino žmones ir pastatus. Kitoje versijoje pilis su visais gyventojais prasmego, kai bajoras liepė nukirsti šventvietės ąžuolą. Sakoma, kad einantieji pro šalį nusiimdavo kepurę ir sveikindavo „poną Alkos kalną“, o neparodžiusiems pagarbos nematoma ranka numušdavo kepurę.
Kalnas yra apie 0,7 km nuo Juknaičių kaimo, šalia kelio Klaipėda–Jurbarkas.

Lembo akmuo „Velnio krasė“
Aitros upės vagoje gulintis akmuo turi pusapvalę įdubą, tarsi sėdynę, todėl vadinamas Velnio krase – krėslu. Jis yra vienos įdomiausių senųjų šventviečių grupės dalis: Jūros ir Aitros santakoje išliko Alkos kalnas, Alkos pieva, Velniadauba su Velnio akmeniu ir Lėgų ąžuolas. Tyrėjų manymu, visa ši vietovė seniau galėjo būti vadinama viena Alka, o netoliese trykštantis šaltinis iki šiol laikomas šventu.
Akmuo yra mišku apaugusioje Aitros vagoje, dalį metų jį semia vanduo.

Liškiavos alkakalnis
Greta Liškiavos piliakalnio, Nemuno ir Krūčiaus santakoje, stūkso kalva, kurioje, manoma, buvo gamtameldžių šventvietė. Po krikšto 1387 m. jos vietoje, kaip dažnai nutikdavo, pastatyta krikščionių bažnyčia. Alkakalnio papėdėje Nemune rastas mitologinis akmuo su įspaudu, primenančiu jaučio pėdą, o šalia auga saugoma Liškiavos liepa. Netoliese, pagal padavimus, raganos mūrijo Liškiavos pilį.
Alkakalnis yra pietiniame Liškiavos pakraštyje, netoli piliakalnio ir barokinės bažnyčios.

Mikytų Velnio akmuo
Mikytų alkakalnyje išliko visas senosios šventvietės kompleksas: kalnas, aukų šulinys ir akmuo su „velnio pėda“, datuojami I tūkstantmečio viduriu – II tūkstantmečio pradžia. Pasakojama, kad akmens aplinką ne kartą kasinėjo lobių ieškotojai, o po jo kampu išraustoje duobėje kurį laiką gyveno beprotis atsiskyrėlis. Tiesa, 1971 m. archeologai prie akmens neaptiko nei kultūrinio sluoksnio, nei radinių.
Akmuo pasiekiamas pažintiniu taku, kylančiu šiauriniu Mikytų alkakalnio šlaitu.

Palazduonio šaltinis
Miško aikštelėje trykštantis šaltinis nuo seno laikytas šventu. 1936 m. kraštotyrininkas Balys Buračas užrašė vietinių pasakojimus apie „stebuklingą šulinį“, kur pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija; senelis jos atminimui pastatė koplytėlę. Žmonės šaltinio vandeniu prausdavosi, mazgodavo nesveikas kojas ir tikėjo įvykstant stebuklų. Pakeliui į atlaidus Seredžiuje ar Čekiškėje čia užsukdavo daugybė maldininkų.
Šaltinis pasiekiamas miško keliuku nuo žvyrkelio Daučioniai–Lazduoniai, prie balto mūro koplytėlės.

Perkūnkalnio pušis
Ant pelkių supamo Perkūnkalnio prie Užvenčio auga apie 400 metų pušis, nuo 2005 m. nudžiūvusi. Pasakojama, kad čia buvo Perkūno garbinimo vieta, nes 1860 m. rasta bronzinė 35 cm statulėlė, laikoma Perkūno atvaizdu. Legenda sako, kad vaidilutės čia saugojo amžinąją ugnį, kurios žymės esą matyti pušies kamiene. Šalia yra Traukduobė su prasmegusia bažnyčia, kur naktimis girdėti varpų gaudesys.
Pušis auga Želvių miško pakraštyje, apie 1,9 km nuo Užvenčio.

Puokės Alkos kalnas
Iš toli matoma miškinga kalva su koplyčia ir sena daugiakamiene liepa – buvusi šventvietė. Piltuvėlio formos duobė jos teritorijoje nuo seno minima padavimuose: pasakojama, kad čia stovėjo miestas su bažnyčia, kurį už nuodėmes Dievas nubaudė, ir žemė viską prarijo. Sakoma ir tai, kad po senąja liepa degintos aukos, kol valdovų įsakymu amžinoji ugnis buvo užgesinta. Vėliau kalne įrengtos bajorų kapinės.
Kalva stūkso apie 2,5 km nuo Puokės kaimo, į ją kopiama takeliu pro koplytėles.

Renavo alkakmenis
Prie Renavo dvaro rūmų gulintis cilindro formos akmuo su plokščiadugniu dubeniu – retas senosios religijos aukuras. Archeologo Vytauto Urbanavičiaus tyrimai leidžia manyti, kad tokie aukurai stovėjo pelkėtų miškų šventvietėse, kurios gyvavo dar ilgai po krikščionybės įvedimo Žemaitijoje. Akmuo perkeltas iš pirminės vietos, tad kur tiksliai jis stovėjo ir kokios apeigos prie jo vyko, lieka mįslė.
Akmuo guli Renavo dvaro kieme, prie tako priešais oficiną.

Rūdaičių Alkos kalnas
Pasakojama, kad priešistoriniais laikais ant šio kalno veikė pagonių šventykla – alkas. Sakoma, kad žiūrint nuo jo vasaros saulėgrįžos rytą saulė teka per Nagarbos kalną, o leidžiasi per Rūdaičių pilalę, tad kalnas galėjo būti ir kalendorinių stebėjimų vieta. Vietos padavimai pasakoja ir apie du milžinus – vienas gyveno čia, kitas ant Nagarbos kalno, ir jie rankomis paduodavo vienas kitam kirvį.
Kalnas yra Rūdaičių kaime, apie 1 km į pietus nuo Rūdaičių tvenkinio, prie Žibos upelio.

Skudutiškio apsireiškimo vieta
Slėnis, kuriame susikerta Skudutė ir mažas upeliukas, seniau vadintas „Skudutiškio alka“ ir laikytas pagoniška šventviete. Legenda byloja, kad Didžiojo maro metais XVIII a. pradžioje čia pasirodė Švč. Marija ir daugeliui padėjo išsigelbėti. Stebuklingu laikytas šaltinis ir akmenys su keistais ženklais, kuriuose žmonės įžvelgdavo Marijos pėdas. Tikintieji semdavosi šaltinio vandens ir parsinešdavo samanų nuo akmenų.
Koplyčia pasiekiama apie 0,5 km ilgio taku nuo Skudutiškio miestelio.

Šventasis Daubų ąžuolas
Dūkštos slėnyje tarp Buivydų ir Karmazinų piliakalnių auga storiausias apylinkių ąžuolas. Archeologų manymu, Karmazinų piliakalnis nuo VI a. galėjo būti alkakalnis, o padavimai mini čia buvusią šventyklą. Buivydų senoliai pasakoja, kad į Daubas eidavo melstis dar pagonys lietuviai, o iš miško iki šiol atšliaužia didžiulis žaltys – jo mušti negalima, nes jis šventas gyvūnas.
Ąžuolas pasiekiamas Dūkštos pažintiniu pėsčiųjų taku, link jo šlaite įrengti mediniai laiptai.

Žalpių Koplyčkalnis
Nedidelė kalva prie Žalpės upelio vietinių vadinama Koplyčkalniu. 1965 m. kraštotyrininkas Petras Jagminas užrašė žmonių liudijimus, kad senovėje ji buvo apaugusi storais ąžuolais ir čia kūrenta šventoji ugnis. Pasakojama ir apie ant kalno stovėjusią koplyčią, kuri vėliau nugrimzdo į žemę. Vietiniai kalbėjo, kad naktimis ant kalno pasirodydavo vaiduokliai, todėl sutemus jo vengta.
Koplyčkalnis yra Žalpių miestelyje, apie 150 m nuo tilto per Žalpę.
Ežerai ir vandenys

Drūkšių ežeras
Didžiausias Lietuvos ežeras slepia dingusios pilies istoriją. Didžiausioje jo saloje, dabar Baltarusijos pusėje, XI a. stovėjo pilis su gyvenviete, o 1514 m. pastatyta bažnyčia, sudegusi per 1655 m. švedų antpuolį. Legenda pasakoja, kad švedai norėjo išsivežti bažnyčios varpą, bet šis nuskendo ežere ir paslaptingai atsirado Gaidės bažnyčios varpinėje. Šiandien ežeras žinomas ir dėl kitos priežasties – prie jo stovi Ignalinos atominė elektrinė.
Ežerą galima apžiūrėti nuo lietuviškosios pakrantės, tačiau pasienio zonoje laikykitės ženklų.

Galvės ežeras
Trakų ežero vardą liaudis aiškina niūriai: sakoma, kad Galvė kasmet „pareikalauja galvos“ – bent vieno nuskendusiojo. Kalbininkai tokio aiškinimo nepatvirtina, bet jis gyvas iki šiol. Ežere yra 21 sala, ir beveik kiekviena turi savo istoriją: Pirtsalėje, pasakojama, bajorams už prasižengimus kunigaikščiui būdavo „užkuriama pirtis“, o Bažnytėlės saloje stovėjusi cerkvė, kurią Vytautas pastatė antrajai žmonai Julijonai.
Ežerą geriausia apžiūrėti nuo Trakų pilies tilto arba plaukiant valtimi tarp salų.

Lūksto ežeras
Antrasis pagal dydį Žemaitijos ežeras netoli Varnių turi retą keistenybę: jame randama gintaro, nors ežeras yra toli nuo jūros. Ežero dubuo susidarė buvusio ledo luisto vietoje, o kaip gintaras pateko į šį vidaus vandens telkinį, aiškinama įvairiai. Vietos žmonėms tai visada atrodė stebuklinga, ir nedidelis „žemyninis gintaro ežeras“ tapo viena Varnių regioninio parko įdomybių.
Prie ežero patogiausia prieiti nuo Varnių pusės, šiaurės vakarų krantas smėlėtas.

Platelių ežeras
Didžiausias ir giliausias Žemaitijos ežeras, pasak padavimo, atkeliavo iš vakarų. Audra pagriebė jį ir nešė debesimi, iš kurio smarkiai lijo. Viena žemaitė nustebusi sušuko: „Ale tā lej!… Platē lej!“ – ir netyčia ištarė ežero-debesies slaptažodį: visas vanduo sugarmėjo į duburį tarp kalvų. Ežere yra Pilies sala, o nuo 1999 m. narai Kalėdoms nardina papuoštą eglutę į povandeninę eglučių alėją.
Platelių miestelyje prie ežero yra paplūdimys ir pažintiniai takai, tinka ir dviračių žygiams.

Sartų ežeras
Ketvirtasis pagal dydį Lietuvos ežeras garsėja salomis, kuriose žmonės gyveno nuo neolito: archeologai čia rado kelių laikotarpių gyvenviečių, o vietos gyventojai saloje aptiko X–XII a. lobį. Kas jį paslėpė ir kodėl, lieka mįslė. Nuo 1865 m. žiemą ant Sartų ledo prie Dusetų vykdavo žirgų lenktynės; šiandien jos rengiamos Dusetų hipodrome ant pietinio kranto, o ežero vardas, manoma, kilęs iš žodžio „sartas“ – šviesiai bėras.
Ežero apylinkes patogu apžiūrėti nuo Dusetų pusės, kur prie kranto yra hipodromas.

Vištyčio ežeras
Ežero atsiradimą apipynė net keli padavimai. Sakoma, kad jo vietoje buvo graži lanka ar net didelis miestas Mandabūrija. Ežeras atkeliavęs debesimi ir nukritęs, kai piemuo ar mergaitė netyčia ištarė žodį „vištytis“ ir taip atspėjo jo vardą. Kita versija pasakoja, kad ežeras slinko žeme ir vis plėtėsi, o virš jo skraidė cypsintis paukštelis; žmonėms sušukus „Vištytis!“, vanduo nurimo.
Ežerą geriausia apžiūrėti nuo Vištyčio miestelio pakrantės, Vištyčio regioniniame parke.

Žuvinto ežeras
Žuvintas – ežeras, kuriame sunku pasakyti, kur baigiasi vanduo ir prasideda pelkė. Giliausia jo vieta siekia vos 2,5 m, o paviršiuje dreifuoja plūduriuojantys augalijos sąžalynai, vadinami kinimis, – tarsi judančios salos, keičiančios ežero vaizdą. Tai viena seniausių saugomų teritorijų Lietuvoje ir svarbi paukščių buveinė. Pavasario rūkuose iš nendrynų sklindantys paukščių balsai, ko gero, ir pagimdė pasakojimus apie paslaptingą pelkių ežerą.
Ežerą patogiausia stebėti nuo Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centro pažintinių takų.
Pilys

Biržų pilis
Bastioninę tvirtovę apie 1586 m. pradėjo statyti Kristupas Radvila Perkūnas, o jai apsaugoti buvo užtvenktos upės ir sukurtas dirbtinis Širvėnos ežeras – vienas seniausių tokių Lietuvoje. Biržuose iki šiol pasakojama apie Radvilų laikų požemius ir slaptus tunelius, neva vedusius iš pilies po ežeru. Archeologai tokių tunelių nerado, tačiau legenda gyva, o karstinis Biržų kraštas su smegduobėmis jai tik prideda paslaptingumo.
Pilyje veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“, aplink ją galima apeiti pylimais.

Dubingių piliavietė
Asvejos pusiasalyje, ant Pilies kalno, kadaise stovėjo galingųjų Radvilų pilis ir bažnyčia. Ilgai buvo nežinoma, kur ilsisi garsiosios giminės nariai, kol 2004 m. archeologai griuvėsiuose rado kriptas. Tyrimai parodė, kad čia palaidoti Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis – Barboros Radvilaitės brolis – ir kiti giminės atstovai. 2009 m. jų palaikai iškilmingai perlaidoti.
Piliavietė yra prie Dubingių miestelio, į ją veda takas per tiltą ant Asvejos pusiasalio.

Medininkų pilis
XIV a. mūrinė gardinė pilis prie Baltarusijos sienos – viena didžiausių tokio tipo pilių Lietuvoje. Pasakojama, kad Medininkų ir Krėvos pilis sieja glaudus ryšys: abi jas vienu metu statė dievai ir milžinai. Jie buvo tokie stiprūs, kad mūrydami sienas skolindavosi vieni kitų įrankius ir svaidydavo juos per kelias dešimtis kilometrų – iš Medininkų į Krėvą ir atgal.
Pilies bokšte veikia muziejus, aplink pilį galima laisvai pasivaikščioti.

Trakų salos pilis
Gotikinė pilis Galvės saloje buvo viena LDK valdovų rezidencijų. Tyrimai rodo, kad kadaise čia buvo trys nedidelės salos, kurias statytojai sujungė. Trakuose 1430 m. mirė Vytautas Didysis, o vėliau jo palaikai palaidoti Vilniaus katedroje, tačiau jo kapas dingo – tai viena didžiausių Lietuvos istorijos mįslių. Pasakojimai apie Galvę, „reikalaujančią galvos“, ir legendomis apipintas salas tik sustiprina pilies paslaptingumą.
Į pilį patenkama pėsčiųjų tiltu iš Trakų pusės, joje veikia muziejus.
Dvarai

Paežerių dvaras
Viename gražiausių Sūduvos dvarų pasakojama apie Baltąją mergelę. Pagal XIX a. kilusią legendą, jauna tarnaitė pamilo dvaro poną, tačiau jos meilė liko neatsakyta, ir mergina, neištvėrusi kančios, nusiskandino ežere. Sukrėstas ponas parke pastatė liūdinčios mergaitės skulptūrą, kuri per karus neišliko. Sakoma, kad jos siela tebeklajoja po dvarą: kai kas matė baltu ilgu rūbu šmėstelėjusį siluetą, kuris išnyksta tiesiog akyse.
Dvare veikia Vilkaviškio krašto muziejus, parke auga apie 400 metų senumo ąžuolas.

Raudondvario pilis
Raudonų mūrų pilis prie Nevėžio, nors turi bokštą ir šaudymo angas, niekada nebuvo tikra tvirtovė – tai reprezentaciniai rūmai. Pasakojama, kad jos pamatus padėti įsakė pati Barbora Radvilaitė, apie kurios meilę Žygimantui Augustui ir paslaptingą mirtį kuriama daugybė legendų. Vėliau dvarą valdė Radvilos, Zabielos ir Tiškevičiai, o 1944 m. besitraukdami vokiečiai rūmus sudegino. Šiandien jie atkurti.
Pilyje ir parke vyksta koncertai bei parodos, parkas lankytojams atviras.
Kalnai ir kalvos

Bekešo kalnas
Kalnas Vilniaus pilių rezervate pavadintas vengrų karvedžio Kasparo Bekešo, Stepono Batoro bendražygio, vardu. Bekešas buvo arijonas, todėl, kaip pasakojama, jo nenorėta laidoti katalikų kapinėse, ir jam ant kalno pastatytas 20 m aukščio aštuoniakampis bokštas-mauzoliejus. Vanduo pamažu paplovė šlaitą, ir 1838–1841 m. paminklas nugarmėjo į Vilnią. Kas nutiko karvedžio palaikams, tiksliai nežinoma.
Kalnas yra Kalnų parke, o atminimo obeliskas stovi papėdėje, Bernardinų sode.

Birutės kalnas
Pasakojama, kad ant šios reliktinės kopos vaidilutė Birutė kurstė šventąją ugnį, kol jos nepamatė iš žygio jojęs kunigaikštis Kęstutis. Įsimylėjęs jis paprašė Birutės tekėti, o kalną pavadino jos vardu; po Kęstučio žūties ji neva grįžo į Palangą ir buvo palaidota kalno viršūnėje. Tai jau ne vien legenda: 1989 m. archeologai ant kalno aptiko žynių kulto – manoma, senovinės observatorijos – liekanų.
Kalnas yra Palangos botanikos parke, į viršūnę su koplyčia veda takas ir laiptai.

Gedimino kalnas
Ant šio kalno, pasak legendos, kunigaikštis Gediminas po medžioklės susapnavo kaukiantį geležinį vilką. Žynys Lizdeika sapną išaiškino kaip ženklą įkurti miestą, kurio šlovė sklis po pasaulį, – taip esą gimė Vilnius. Faktai ne mažiau įdomūs: kalvaragis buvo dirbtinai performuotas į pilies tvirtovę, o 2016–2017 m. šlaituose atsivėrusios nuošliaužos privertė skubiai gelbėti miesto simbolį.
Į kalną galima užlipti takais ir laiptais nuo Katedros aikštės pusės arba pakilti funikulieriumi.

Gedimino kapo kalnas
Kalnų parko kalva vadinama Gedimino kapu – pagal padavimą, kurį pirmasis paskelbė istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. dokumentu. Kur iš tikrųjų palaidotas Gediminas, nežinoma. Archeologas Vykintas Vaitkevičius šį kalną gretina su kitais legendiniais kapais – Birutės Palangoje, Kerniaus, Džiugo – kurių dalis turi senovės šventviečių požymių, tad galbūt „kapas“ iš tiesų mena senąją šventvietę.
Kalnas yra Kalnų parke, į jį užlipama takais nuo Kalnų parko pusės.

Kryžių kalnas
Jurgaičių piliakalnis, apstatytas šimtais tūkstančių kryžių, – viena keisčiausių piligrimystės vietų Europoje. Kada ir kodėl pradėti statyti pirmieji kryžiai, tiksliai nežinoma; pasakojimai juos sieja su XIX a. sukilėlių atminimu ir stebuklingais išgijimais. Faktas, kad sovietmečiu, nuo 1961 m., kalnas buvo kelis kartus nušluotas buldozeriais, kryžiai sudeginti ar išvežti, tačiau po kiekvieno sunaikinimo jie vėl atsirasdavo.
Prie kalno įrengta automobilių aikštelė, nuo jos iki kryžių eina pėsčiųjų takas.

Ladakalnis
Nuo 176 m aukščio kalvos Aukštaitijos nacionaliniame parke matyti šeši ežerai. Etnologė Pranė Dundulienė manė, kad pagonybės laikais čia aukota gyvybės deivei Ladai, didžiajai motinai, – iš čia esą ir kalno vardas. Tyrimais ši nuomonė nepatvirtinta, tačiau ji gimdė šiuolaikinį paprotį: lankytojai į viršūnę užneša akmenukų ir palieka juos specialiai numatytoje vietoje šalia ten augančio ąžuolo.
Į viršūnę veda takas su laiptais nuo automobilių aikštelės Papiliakalnės kaime.

Mergakalnis prie Kauno marių
Kalva Dovainonyse iškyla virš aukščiausios Kauno marių Dovainonių atodangos. Jos vardą aiškina du niūrūs padavimai. Pagal vieną, žiloje senovėje nuo šio skardžio būdavo metamos į maišus sukištos „laisvo elgesio“ moterys. Kita legenda pasakoja apie kunigaikštytę, kurią vijosi kryžiuočiai: nenorėdama patekti į nelaisvę, ji su visa karieta nuvažiavo nuo kalno ir žuvo, kritusi į Nemuną.
Kalva yra Dovainonyse, prie Kauno marių kranto, nuo jos atsiveria vaizdas į marias.

Panų kalnas (Mergakalnis)
Alkakalnis Pasruojėje turi vieną tamsiausių Žemaitijos padavimų. Pasakojama, kad XVII a. užplūdus švedams, apylinkių merginos ir jaunos moterys pasislėpė kalno urvuose. Sužinoję apie jas, švedai užvertė urvų angą ir taip palaidojo apie du tūkstančius merginų – iš čia esą ir kalno vardas. Žuvusioms atminti ant kalno pastatyta koplyčia, o papėdės šaltinio vanduo laikytas stebuklingu, juo gydytos akys.
Kalnas pasiekiamas miško keliuku nuo kelio Telšiai–Seda pagal nuorodą.

Raganų kalnas Juodkrantėje
Parabolinė kopa Juodkrantėje seniau vadinta Jono kalnu: XIX a. – XX a. pradžioje lietuvininkai čia švęsdavo Rasas, susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės ir Klaipėdos. Nuo 1979 m. ant jos statomos medinės skulptūros pagal lietuvių pasakas ir sakmes – raganos, velniai, laumės, Neringa. Taip kalnas gavo Raganų vardą, o Joninių naktį čia vis dar vyksta šventės, primenančios senąsias apeigas.
Skulptūrų taku miške galima apeiti visą ekspoziciją, pradžia – Juodkrantės centre.

Rambyno kalnas
Rambynas laikomas šventu Mažosios Lietuvos kalnu. Senovėje jis buvo kur kas aukštesnis, ant jo stovėjo skalvių pilis Ramigė, kurią 1275 m. užėmė kryžiuočiai, o Nemunas palengva nuplovė kalno šlaitą. Pasakojama, kad ant kalno buvęs senas aukuro akmuo, kurio suniekintojus esą ištikdavo nelaimės. 1928 m. M. Jankus ir J. Adomaitis čia pastatė naują aukurą, kurį 1939 m. nugriovė Klaipėdos kraštą užėmę vokiečiai.
Ant kalno įrengtos apžvalgos aikštelės su vaizdu į Nemuno žemupį ir Tilžę.

Žvainių Gaidžio kalnas
Mitologinė kalva Salanto slėnyje turi net kelias legendas. Pasakojama, kad čia gyveno vaidilutės, tarnavusios dievo Pilvyčio šventykloje: jos augino žalčius ir priimdavo aukas – dažniausiai dievo mėgstamus skilandžius, todėl vietovė neva vadinta Skilandžiais. Papėdėje guli apeiginiai akmenys, o didįjį akmenį, sakoma, velnias nešė užversti senosios Salantų bažnyčios duris, bet, gaidžiui užgiedojus, pametė.
Kalva yra Salantų regioniniame parke, Žvainiuose, kairiajame Salanto krante prie Salantų.
Miškai

Raganų eglė
Rambyno regioniniame parke auganti daugiakamienė eglė geriausiais laikais turėjo net 18 kamienų ir laikoma vienintele tokios formos paprastąja egle Europoje. Pasakojama, kad dar mažos eglaitės viršūnę prancūzmečiu prajodamas nukirto pats Napoleonas, todėl ji taip keistai išaugo. Specialistai mano, kad medį suformavo žmogus arba sužalojo gamtiniai veiksniai. Deja, pastaraisiais metais kenkėjų užpulta eglė sparčiai nyksta.
Eglė auga apie 2 km nuo Vilkyškių, ji lengvai pasiekiama pagal nuorodas.
Bažnyčios ir vienuolynai

Pažaislio vienuolynas
Barokinis ansamblis prie Kauno marių apipintas lobių legendomis. Pasakojama, kad 1812 m. vienuolyną nusiaubus Napoleono kariams, vienuoliai paslėpė brangenybes, o sode užkasė varinį varpą. Kitas padavimas sako, kad prancūzai numetė du varpus ir vienas nuriedėjo į Nemuną: kasmet per vienuolyno šventę, skambant varpams, iš gelmių neva atsiliepia ir skenduolis. Kalbama ir apie tunelį, vedantį iš rūsio net į kitą Nemuno krantą.
Vienuolyną galima apžiūrėti iš išorės, o bažnyčią – pamaldų ir ekskursijų metu.

Tytuvėnų bernardinų vienuolynas
Vienas didingiausių baroko ansamblių šiaurės rytų Europoje, pasak padavimo, atsirado dėl stebuklingo ženklo. Pasakojama, kad vieną naktį būsimasis statybų vadovas Tomas Kasparas su pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio neužgesino net stiprus vėjas. Vienuoliai tai palaikė pranašišku ženklu, todėl kertinis bažnyčios akmuo buvo padėtas būtent ant tos kalvos. Statybas XVII a. pradžioje rėmė Valavičių giminė.
Ansamblis yra Tytuvėnų centre, šventoriuje stovi Kristaus laiptų koplyčia.

Vilniaus arkikatedra
XV–XVI a. istorikai Janas Długoszas ir Motiejus Strijkovskis rašė, kad iki krikšto katedros vietoje degė amžinoji ugnis ir stovėjo Perkūno šventykla. Pačios šventyklos buvimas abejotinas, tačiau 1985–1987 m. tyrimai patvirtino, kad krikščionių šventovės dažnai statytos senojo kulto vietose. Katedra slepia ir kitą mįslę: čia palaidotas Vytautas Didysis, tačiau jo kapas po XVII a. karų dingo ir iki šiol nerastas.
Katedra stovi Katedros aikštėje, požemius galima aplankyti su ekskursija.

Šiluvos bazilika
Šiluva laikoma viena seniausių Europoje Bažnyčios pripažintų Marijos apsireiškimo vietų. Pasakojama, kad 1608 m. piemenims prie didelio akmens pasirodė verkianti Marija su kūdikiu ant rankų, nes vietoje, kur buvo garbinamas jos sūnus, dabar ariama ir sėjama. Senolis esą parodė vietą, kur užkasta skrynia, o joje rastas reformacijos metais paslėptas bažnyčios steigimo aktas, Marijos paveikslas ir arnotas.
Bazilika yra Šiluvos centre, Apsireiškimo koplyčia – už kelių šimtų metrų.
Kopos

Parnidžio kopa
Viena aukščiausių pustomų kopų Europoje nuolat juda: 1675–1854 m. ji užpustė keturis Naglių kaimus. Vietiniai pasakoja, kad kopos vardas kilęs nuo „perėjusi per Nidą“, nes ji ne kartą „perkeliavo“ per gyvenvietę. Į pietus nuo jos plyti Tylos arba Mirties slėnis. Ant kopos stovi akmeninis saulės laikrodis su runų ženklais: 1999 m. jį nugriovė uraganas „Anatolijus“, o 2011 m. jis atstatytas.
Kopą apjuosia Parnidžio pažintinis takas, į viršūnę veda mediniai laiptai nuo Nidos.

Pilkosios (Mirusios) kopos
Tarp Juodkrantės ir Pervalkos besidriekiančios Pilkosios kopos žmonių vadinamos Mirusiomis. Vardas turi realų pagrindą: slenkantis smėlis XVII–XX a. net keturis kartus užpustė Naglių kaimus, o iš viso Kuršių nerijoje kopos palaidojo keliolika gyvenviečių. Rašytojo Jorio teigimu, judančios kopos užpustė net 17–19 kaimų. Šiandien pilką, augalų sutvirtintą kopų gūbrį saugo Naglių rezervatas – tylus paminklas dingusioms gyvenvietėms.
Kopas galima apžiūrėti Naglių rezervato pažintiniu taku, nuo tako nukrypti draudžiama.
Kitos vietos

Europos geografinis centras
1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai, taikydami gravitacijos centro metodą, apskaičiavo, kad Europos žemyno centras yra prie Purnuškių kaimo, apie 26 km į šiaurę nuo Vilniaus. Tiesa, Europos centru vadinamos ir kelios kitos vietos – viskas priklauso nuo metodo ir nuo to, kur brėžiama Europos ir Azijos riba. 2004 m. čia pastatyta balto granito kolona su žvaigždžių karūna.
Paminklas yra prie kelio į Bernotus, šalia įrengta automobilių aikštelė ir takai.

Karvės ola
Žinomiausia Šiaurės Lietuvos karstinė smegduobė su ola yra Biržų regioniniame parke. Pavadinimą aiškina padavimas apie čia prasmegusią karvę, kurios liko tik grandinės galas. Kitas pasakoja apie dvarininko skaliką, įkritusį į prarają: gelbėti pasamdytas vyras buvo ištrauktas nebegyvas, o šuo dingo be pėdsakų. Kalbama ir tai, kad į olą būdavo metamos nugaišusios dvaro karvės. Smegduobės čia – realus karstinis reiškinys, kuris tęsiasi iki šiol.
Ola yra Karajimiškio kaime, prie jos atvedama nuorodomis, į pačią olą lipti pavojinga.

Lietuvos geografinis centras
Laukuose prie Ruoščių kaimo, netoli Kėdainių, 1995 m. Lietuvos žemėtvarkos institutas nustatė geografinį šalies vidurį ir pažymėjo jį akmeniu. Vėliau atgabenti dar du akmenys, simbolizuojantys Aukštaitiją ir Žemaitiją, įrengta lenta su pasaulio šalimis ir koordinatėmis. Įdomu tai, kad netoliese, Jaugilos upelio pakrantėje, senovėje buvusi šventvietė, vadinama Alkais, – tarsi protėviai taip pat jautė šios vietos ypatingumą.
Centrą žymintys akmenys stovi prie kelio netoli Ruoščių kaimo, kelią rodo nuorodos.

Orvidų sodyba
Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba – vienas keisčiausių Lietuvos kampelių: akmenų, skulptūrų, kryžių ir senų mechanizmų labirintas, kurį kūrė Kazimieras Orvidas ir jo sūnus Vilius. Sovietmečiu ši savita „akmenų karalystė“ kėlė valdžios nepasitenkinimą, o Vilius Orvidas daugeliui atrodė kaip atsiskyrėlis mistikas. Sodyba ir šiandien sukelia klausimą, kur baigiasi menas ir prasideda tikėjimas.
Sodyba yra Salantų regioniniame parke, prie Gargždelės kaimo, į ją veda kelio nuorodos.

Perkūno namas
XV a. gotikinis pastatas Kauno senamiestyje savo vardą gavo dėl radinio, apipinto legendomis: pasakojama, kad XIX a. namą remontuojant sienoje rasta bronzinė statulėlė, palaikyta Perkūno stabeliu. Iš to kilo spėjimai, kad čia kadaise stovėjo griaustinio dievo šventykla. Istorikai mano, kad pastatą statė Hanzos pirkliai, tačiau Saulės simbolis fasade ir neįprasta dviguba namo konstrukcija tik kursto smalsumą.
Namas stovi Aleksoto gatvėje šalia Vytauto bažnyčios, jį galima apžiūrėti iš gatvės.

Plokštinės raketų bazė
Žemaitijos miškuose, netoli Platelių, slėpėsi pirmoji kovinė sovietų požeminė balistinių raketų su branduoliniais užtaisais bazė. Ją statė apie 10 000 kareivių, iš apylinkių buvo iškeldinti visi gyventojai, o teritoriją saugojo šešios apsaugos linijos. Pasakojama, kad 1978 m., JAV žvalgybai sužinojus apie bazės vietą, raketos buvo skubiai išvežtos. Šiandien požeminėse šachtose veikia Šaltojo karo muziejus.
Muziejus įrengtas buvusios bazės požeminiuose statiniuose Plokštinės miške.

Stelmužės ąžuolas
Seniausiam Lietuvos ąžuolui priskiriama apie 1500 metų, nors tikrasis amžius nežinomas. Buvo tikima, kad per jo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį, po šaknimis slepiamas lobis, o po šakomis senovėje degė šventoji ugnis. Padavimas pasakoja ir apie stelmužiškį stipruolį, kuris atrėmė milžino verčiamą ąžuolą ir išgelbėjo carą, o šiam nepadėkojus, nuplėšė pusę karietos ratlankio, – todėl esą Stelmužės dvaro herbe ir vaizduota pusė ratlankio.
Ąžuolas aptvertas, jį apžiūrėti galima nuo įrengtų takų, netoli stovi Stelmužės bažnyčia.

Velnio duobė prie Aukštadvario
Iki 40 m gylio piltuvo formos įduba Aukštadvario regioniniame parke – geologinė mįslė: ją galėjo palikti ištirpęs ledo luitas, krintanti tirpsmo vandens srovė ar požeminiai vandenys, o kai kas mini net meteoritą. Padavimai savo aiškinimą turi: čia stovėjusi bažnyčia prasmego, kai praeivis prakeikė su mergina susidėjusį kunigą. Sakoma, kad dori žmonės iš dugno ir dabar girdi varpų skambesį.
Prie duobės įrengta apžvalgos aikštelė, pažintinis takas prasideda nuo kelio Aukštadvaris–Beižionys.

Velnių muziejus
Vienintelis pasaulyje velnių muziejus saugo apie 3000 velnių, raganų ir kitų tamsiųjų būtybių atvaizdų iš viso pasaulio. Kolekciją 1906 m. pradėjo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, o pirmąjį velniuką jam padovanojo Juozas Tumas-Vaižgantas. Muziejus primena, kad lietuvių tautosakoje velnias dažnai ne siaubūnas, o kvailokas ir gudrus kaimynas – tas pats, kuris nešė akmenis bažnyčioms griauti, bet vis išsigąsdavo gaidžių giedojimo.
Muziejus yra Kauno centre, V. Putvinskio gatvėje, netoli Ąžuolyno ir Čiurlionio muziejaus.
Dažniausi klausimai
Ar visas šias vietas galima aplankyti?
Dauguma jų – viešai prieinami gamtos ir kultūros paveldo objektai. Kai kurios vietos yra privačioje žemėje ar saugomose teritorijose, todėl prieš kelionę verta pasitikrinti lankymo sąlygas ir laikytis takų.
Ar legendos yra tikros?
Legendos ir sakmės – lietuvių tautosakos dalis. Jos perduodamos iš kartos į kartą ir dažnai turi keletą versijų. Šalia legendų pateikiame ir žinomus istorinius faktus.
Kaip nusigauti iki vietos?
Kiekvienos vietos aprašyme yra mygtukas „Maršrutas“ – jis atveria Google Maps su nurodymais nuo jūsų buvimo vietos.
Žinote paslaptingą vietą, kurios čia nėra?
Papasakokite mums per skaitytojų istorijų formą – įdomiausias vietas įtrauksime į žemėlapį.
Daugiau paslapčių – skyriuose Straipsniai ir forumo archyve. Prieš kelionę patikrinkite, ar nebus pilnaties – sakoma, kad tada legendos atgyja.
