Skip to main content

Apleistos vietos Lietuvoje: žemėlapis

Griūvantys dvarai su tuščiais langais, sovietinės karinės bazės, sustojusios gamyklos, apleistos bažnyčios ir kaimai, kurių nebeliko net žemėlapiuose. Čia surinkome 73 apleistas Lietuvos vietas: jų istorijas, legendas ir tai, kaip jos atrodo šiandien.

Saugumas pirmiausia. Apleisti pastatai gali būti avarinės būklės, o dauguma vietų yra privati ar saugoma teritorija. Į vidų neikite, vietas apžiūrėkite iš išorės, nieko neišneškite ir gerbkite atminimo vietas.

Visos apleistos vietos

Apleisti dvarai
Alančių dvaras
Nuotr.: Julius / CC BY-SA 3.0

Alančių dvaras

Panevėžio r.

Dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1876 m. jį įsigijo Rudaminos. Dar 1940 m. aprašyme pažymėta, kad didžiulis dvaras beveik tuščias. Netrukus Rudaminos pasitraukė iš Lietuvos, palikę čia sergančią Emiliją Rudaminaitę, kuri mirė apie 1950 m. Iš 15 pastatų liko šeši, o rūmai ir oficina virto griuvėsiais. Be stogo stovėjusių rūmų liekanos 2012 m. konservuotos, aplink plyti beveik 15 ha parkas.

⚠ Konservuoti rūmų griuvėsiai ir parkas – būklę tikslinkite

Ariogalos (Čėkuvos) dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Ariogalos (Čėkuvos) dvaras

Raseinių r.

Dvaras, dar vadintas Čėkuva, XVII a. ėjo per Blinstrubų ir Liaudanskių rankas, vėliau jį valdė Šemetos, po 1863 m. sukilimo netekę valdų. Sovietmečiu čia veikė mokykla, o vėliau – tuberkuliozės ligoninė. 2012 m. dvarą įsigijęs užsienio pilietis jo neprižiūrėjo. 2020 m. duomenimis, langų ir durų angos buvo atviros, plytos ardomos, stogas įgriuvęs. Kultūros paveldo departamentas vertino padarytą žalą.

⚠ Avarinės būklės, įgriuvęs stogas – į vidų neiti

Astruvkos dvaras
Iliustracija

Astruvkos dvaras

Širvintų r.

Sodyba kūrėsi XIX a. pradžioje. XX a. pradžioje ją valdė rusų kilmės dvarininkas Petras Pimenas, kuris čia beveik nesilankė – ūkiu rūpinosi ūkvedys. 1940 m. bevaikiai Pimenai dvarą paliko ir daugiau nebegrįžo. Pokariu sodyboje šeimininkavo kolūkis, kuris ją gerokai nualino. Šiandien vieno aukšto rūmai stovi apleisti ir be priežiūros nyksta, šalia – kumetynas ir ūkinių pastatų liekanos.

⚠ Rūmai apleisti ir nyksta – apžiūrėti tik iš išorės

Aukštadvario dvaras
Nuotr.: Šarūnas Šimkus / Public domain

Aukštadvario dvaras

Panevėžio r.

Dvaras šaltiniuose minimas nuo 1550 m., paskutinė jo savininkė buvo Zofija Musnickaja. 1940 m. rūmai dar turėjo apvalų bokštą ir terasą į sodą. Pokariu sodyba atiteko Ramygalos kolūkiui, pastatai naudoti ūkiui ir be priežiūros sunyko. Šaltinio teigimu, visi dvaro pastatai dabar apleisti, avarinės būklės ar sugriuvę, o teritorija paversta buitinių atliekų sąvartynu. Išliko rūmų griuvėsiai, arklidė, kumetynas ir maumedžių alėjos likučiai.

⚠ Avarinės būklės griuvėsiai, šiukšlynas – nesaugu

Baltosios Vokės dvaras
Nuotr.: Anaiptol / CC BY-SA 3.0

Baltosios Vokės dvaras

Šalčininkų r.

Istorizmo stiliaus rūmus 1873 m. pastatydino grafas Hilarijus Lenskis, kartu fundavęs ir Vaidotų bažnyčią. Jo sūnus Vladimiras sovietų buvo suimtas ir mirė Sibire, o žmona su dukterimis spėjo pasitraukti į Lenkiją. Dvaras įrašytas į saugomų objektų sąrašą: išlikę rūmai, oficina, kluonas, kalvė, tvenkinys ir parko želdiniai. Vis dėlto, pasak šaltinio, dauguma dvaro pastatų šiuo metu stovi apleisti.

⚠ Dauguma pastatų apleisti – apžiūrėti tik iš išorės

Daudžgirių dvaras
Nuotr.: Eitvydas / Public domain

Daudžgirių dvaras

Biržų r.

XIX a. pradžioje rūmus pastatė Bistromų giminė. Pasakojama, kad dvarininkas Aleksandras Bistromas taip mėgo kortas, jog per vieną nesėkmingą partiją pralošė dvarą baronui fon Ropui ir po to nusišovė. Ropams Daudžgiriai priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo, kai šeima išvyko į Vokietiją. Sovietmečiu rūmuose veikė vaikų namai; juos panaikinus, neremontuojamas pastatas ėmė griūti. Šiandien liko rūmų griuvėsiai.

⚠ Rūmų griuvėsiai – nesaugu, apžiūrėti tik iš išorės

Daugirdiškių dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Daugirdiškių dvaras

Trakų r.

XVI a. dvaras įkurtas Monio ežero saloje, su krantu sujungtoje pylimu. Vardą jam davė Daugirdų giminė – našlei ištekėjus už R. Daugirdo. XVIII a. viduryje Riomeriai saloje ėmė statyti rūmus, tačiau jų taip ir nebaigė. 1865 m. pastatus nupirkęs grafas Juozapas Tiškevičius įrengė spirito varyklą, o per 1924 m. žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas. Šiandien saloje stūkso tik griuvėsiai ir restauruota koplytėlė.

⚠ Griuvėsiai saloje – būklė ir prieiga tikslinkite prieš vykdami

Daustorių dvaras
Iliustracija

Daustorių dvaras

Kelmės r.

Daustoriai minimi nuo 1588 m. ir priklausė Kačenauskams. Pasakojama, kad senieji mediniai rūmai sudegė per 1830–1831 m. sukilimą, o jų vietoje iškilo nauji, su kolonomis ir marmuru puoštais laiptais – vieni gražiausių apskrityje. 1932 m. savininkės vyras nusišovė savo miegamajame. Nacionalizavus dvarą, biblioteka buvo suniokota, o šeimininkė pasitraukė. Šiandien kaime stovi apleisti buvusios dvaro sodybos pastatai.

⚠ Apleisti pastatai – apžiūrėti tik iš išorės

Dovydiškio dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Dovydiškio dvaras

Pakruojo r.

XIX a. pradžioje dvarą valdė Radenai, vėliau jis tapo vienu iš daugelio Karpių dvarų. Po Antrojo pasaulinio karo statiniai buvo suniokoti, o terasomis besileidžiantis parkas su paslaptinga, iki šiol neištyrinėta vandens telkinių sistema – apleistas. Iš rūmų liko tik pamatų žymės, ant kalvelės – medžiais apaugusios kapinaitės ir koplyčia. Dalį parko pastaraisiais metais ėmė tvarkyti nuomininkas, tačiau kitur tebėra griuvėsių ir pašiūrių.

⚠ Griuvėsiai ir parkas, dalis teritorijos privati – laikytis takų

Grinkiškio dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Grinkiškio dvaras

Radviliškio r.

Nuo XVI a. iki XX a. vidurio dvarą valdė Montvid-Bialozorai. Po karo rūmuose įsikūrė NKVD poskyris, o svirno pusrūsyje – areštinė. Šalia buvo niekinami žuvusių partizanų kūnai; vėliau, valant dvaro tvenkinius, rasta daug kaulų. Liudytojų teigimu, sodyboje gali būti palaidota per 80 partizanų. Šiandien stūkso nenaudojamų rūmų griuvėsiai ir svirnas, o parke įkurtas išnykusių Grinkiškio krašto kaimų atminimo parkas.

⚠ Rūmų griuvėsiai, pastatai nenaudojami; atminimo vieta – gerbti rimtį

Jokūbavos dvaras
Nuotr.: mikrimas / CC BY 3.0

Jokūbavos dvaras

Anykščių r.

Dvaras pastatytas XIX a. pradžioje; jį valdė Jadvyga ir Henrikas Brazauskai, vėliau nuomojosi gydytojos Vandos Tumėnienės sesuo su šeima. Vertingiausias išlikęs statinys – klasicistinis dviaukštis lobynas, kuriame dvarininkai laikė brangius namų apyvokos daiktus; 1945 m. jis buvo paverstas kolūkio kalve. Kultūros paveldo departamentas ragino savivaldybę užtikrinti apsaugą, nes pastatai dėl aplinkos ir pašalinių žmonių poveikio nyksta.

⚠ Nykstantys pastatai – būklę ir prieigą tikslinkite

Katauskių dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Katauskių dvaras

Raseinių r.

Dubysos slėnyje stovintis dvaras žinomas nuo 1584 m., kai dar vadinosi Padubysiu. Išlikusi 1835 m. koplyčia-mauzoliejus su rūsiu, kuriame buvo laidojami mirusieji; 2008 m. ją sutvarkant rūsyje rasti palaikai perlaidoti. Be koplytėlės, išliko svirnas-ledainė, arklidė ir įvairių statinių griuvėsiai, o žemiau tilto prie Dubysos – buvusio Kušeliškės malūno liekanos. Sodyba yra privati nuosavybė.

⚠ Privati sodyba – lankytis tik iš išorės

Laukžemės dvaras
Nuotr.: Anaiptol / CC0

Laukžemės dvaras

Kretingos r.

Dvaras minimas nuo XVI a., jį valdė Sapiegos, vėliau Vokietijos didikai. 1913 m. jį įsigijo prelatas Konstantinas Olšauskas. Sovietmečiu rūmai paversti sandėliu, vėliau mokykla, kuri 1982 m. išsikėlė. Parke esančią kalvelę vietiniai vadina Pilale – tyrinėtojai manė ją esant piliakalniu, tačiau kasinėjimai tai paneigė. Avarinės būklės dvarą 2007 m. įsigijo privati savininkė, bet 2015 m. rūmų būklė vis dar buvo bloga.

⚠ Privati valda, rūmų būklė bloga – tik iš išorės

Lemantaučiznos dvaras
Nuotr.: VietovesLt / CC BY 3.0

Lemantaučiznos dvaras

Širvintų r.

Dvaro kilmė siekia XVII a. pabaigą. Nuo XIX a. antrosios pusės jį valdė Grinevičiai – prieš caro valdžią nusiteikę bajorai, rėmę sukilėlius ir baudžiauninkų teises. Sovietams okupavus Lietuvą, šeima spėjo pasitraukti į užsienį. Dvaro malūne dirbo Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ herojus, o pats rašytojas gyveno gretimame kaime. Atokiai nuo kelių, į pietus nuo Bagaslaviškio, išlikę tik rūmų griuvėsiai.

⚠ Rūmų griuvėsiai – būklę ir prieigą tikslinkite prieš vykdami

Mijaugonių dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Mijaugonių dvaras

Elektrėnų sav.

Dvaras minimas nuo 1743 m., vėliau jį valdė De Raesai ir grafai Pliateriai. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro svirne ir arklidėse kelis mėnesius buvo laikomi kalinti prancūzai, o Antrojo pasaulinio karo metais – kelią tiesę žydai. Po karo čia veikė mokykla. Šiandien prie automagistralės stūkso apleistas gyvenamasis namas, akmens mūro svirnai, kolūkmečio statinių griuvėsiai ir užželiančios kūdros, o laukuose už kelio slepiasi apleistos kapinaitės.

⚠ Apleistas, į registrą neįrašytas – apžiūrėti tik iš išorės

Padubysio dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Padubysio dvaras

Jurbarko r.

XIX a. dvarą valdė Tiškevičiai, vėliau Burbos, o 1923 m. jį nupirko Juozas Butkevičius, rūpinęsis garsiu vandens malūnu, malusiu net manus. Sovietmečiu dvaro name veikė medicinos punktas, biblioteka, mokykla ir kultūros namai. Po 1976 m. gaisro mokyklos neliko, pastatas buvo apleistas ir nyko. Dvarą supęs parkas sunyko, tvenkinys užaugo ir liko apleistas. Išlikęs malūnas įrašytas į registrą.

⚠ Apleistas pastatas ir parkas – būklę tikslinkite

Pavilkijo dvaras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Pavilkijo dvaras

Šakių r.

Priešais Vilkiją kūręsi dvaras garsėjo vieninteliais rajone mediniais rūmais. XIX a. savininkas Jonas Domanskis įsteigė audimo fabriką, kurio drobės pelnė aukso medalį Varšuvos parodoje. Sovietmečiu rūmuose gyveno kelios šeimos; jas iškėlus, pastatai nyko ir buvo grobstomi, o 2009 m. vėtra nuplėšė stogą. Paveldėtojas iš JAV avarinių pastatų priimti nenorėjo. 2023 m. duomenimis, iš rūmų liko maža dalis ir nuolaužų krūva.

⚠ Liko rūmų dalis ir nuolaužos – griūvantys statiniai, nesaugu

Raudondvario dvaras (Nemenčinė)
Nuotr.: Anaiptol / CC BY-SA 3.0

Raudondvario dvaras (Nemenčinė)

Vilniaus r.

Dvaras, minimas nuo XVI a., priklausė Masalskiams, vėliau – Parčevskiams. Čia gimęs Konstantinas Parčevskis 1831 m. vadovavo sukilėlių būriui, kuriame trumpai kovojo ir Emilija Pliaterytė. Raudondvario alaus bravoras buvo vienas didžiausių krašte. Seni žmonės mena, kad nuo medinio bokšto prievaizdas, mušdamas geležį, skelbdavo darbų pradžią ir pabaigą. 2011 m. rūmai oficialiai pripažinti „avarinės būklės, palikti likimo valiai“.

⚠ Rūmai avarinės būklės, ūkiniai pastatai privatūs – tik iš išorės

Sirutiškio dvaras
Nuotr.: Šarūnas Šimkus / Public domain

Sirutiškio dvaras

Kėdainių r.

Iki XVIII a. dvaras vadintas Panevėžiu, o pervadintas jį įsigijusio karininko Simono Siručio vardu. XIX a. pabaigoje grafas A. Komarovskis iš žvyro karjero pajamų pastatydino dviaukščius secesinio stiliaus rūmus aukštoje Nevėžio terasoje. Eglių alėja parke veda į dvaro kapines, kuriose palaidoti savininkai. Nors parkas dabar tvarkomas, patys rūmai, pasak šaltinio, yra avarinės būklės.

⚠ Rūmai avarinės būklės, privati valda – tik iš išorės

Tabariškių dvaras
Nuotr.: GFDL

Tabariškių dvaras

Šalčininkų r.

XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo Skarbek-Važinskiai, įkurdinę čia karmelitus ir pastatę medinę barokinę bažnyčią. Apie 1815 m. iškilo klasicistiniai rūmai su keturių kolonų portiku, čia lankėsi ir poetas Vladislovas Sirokomlė. Dvaras nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, o po Antrojo sunyko; sugriuvus Merkio užtvankai, nuseko ir didysis tvenkinys. Liko kumetyno ir svirno liekanos, o puošnus svirnas sparčiai nyksta.

⚠ Liekanos ir nykstantis svirnas – būklę tikslinkite

Vaitkuškio dvaras
Nuotr.: Lina Tukanaitė / CC BY-SA 3.0

Vaitkuškio dvaras

Ukmergės r.

Neogotikinius rūmus 1856–1862 m. pagal savo paties projektą pastatydino grafas Stanislovas Kosakovskis – aistringas fotografas, dvare įkūręs fotostudiją. Jo 65 nuotraukų albumai šiandien saugomi Čiurlionio muziejuje. Kosakovskio teta buvo Evelina Hanska, vėliau ištekėjusi už Onorė de Balzako, tad dvaras turi ir literatūrinį ryšį su Prancūzija. Iš prabangios rezidencijos liko tik rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai.

⚠ Likę tik fragmentai ir griuvėsiai – būklę tikslinkite prieš vykdami

Vašuokėnų dvaras
Iliustracija

Vašuokėnų dvaras

Anykščių r.

Dvaras minimas nuo 1559 m., XIX a. jį valdė Komarai, pastatę rūmus Vašuokos ežero krante. 1913 m. dvarą įsigijęs Bronislovas Brazdžius per Pirmąjį pasaulinį karą čia perkėlė Kauno kunigų seminariją. Sovietmečiu rūmuose veikė kolūkio kontora. Šiandien, pasak šaltinio, išlikę tik nykstantys rūmų, svirno ir tvarto griuvėsiai, parkas ir sodas. Dvarvietė grąžinta paveldėtojai, o dvarininkai Brazdžiai ilsisi Umėnų koplyčioje.

⚠ Nykstantys griuvėsiai, grąžinta paveldėtojams – tik iš išorės

Šūklių dvaras
Iliustracija

Šūklių dvaras

Vilkaviškio r.

Gavronskių dvaras garsėjo meno kolekcijomis, o 1893 m. čia įsteigta vaikų prieglauda, kuri, kai kurių šaltinių teigimu, veikė kaip slapta lietuviška mokykla. 1914 m. mūšiuose sugriauta pagrindinė rūmų dalis su bokštu, vėliau išsikėlus mokyklai dvaras tapo apleistas. Pasakojama, kad prieš kelerius metus griuvėsius apžiūrinėję muziejininkas ir žurnalistė išgirdo trenksmą, tarsi užsitrenktų sunkios durys, ir vaiko balsą – nors durų rūmuose nebėra, o aplink nebuvo nė gyvos dvasios.

⚠ Apleistas, arklidė be stogo – apžiūrėti tik iš išorės

Bažnyčios ir maldos namai
Bartninkų senosios bažnyčios griuvėsiai
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Bartninkų senosios bažnyčios griuvėsiai

Vilkaviškio r.

Klasicistinė mūrinė bažnyčia, kurią suprojektavo italas iš Veronos, baigta statyti 1790 m. Joje buvo pakrikštytas Jonas Basanavičius, o tarpukariu klebonavo knygnešys Juozas Šmulkštys. 1944 m. bažnyčia smarkiai apgriauta, tačiau sovietų valdžia atstatyti jos neleido, todėl parapija meldžiasi gretimoje medinėje bažnytėlėje. 2020 m. griuvėsiai konservuoti, sutvirtinti bokštai. Tarp apgriuvusių sienų dabar rengiami koncertai, rodomi kino filmai.

⚠ Konservuoti griuvėsiai, pritaikyti renginiams – laisvai apžiūrimi

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai

Ukmergės r.

Viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje, įsteigta, manoma, dar iki 1570 m., kai čia tarnavo Martyno Mažvydo bendražygis. Ją globojo Zavišos, Šemetos, Gruževskiai, bet XIX a. bendruomenė išnyko. 1919 m. kareiviai išniekino rūsio palaidojimus, o per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai susprogdino bokštą. Sovietmečiu griuvėsiai virto šiukšlynu. Dabar čia vyksta meno šventės, o stiklo stendas leidžia „pamatyti“ buvusios bažnyčios vaizdą.

⚠ Griuvėsiai be stogo, šventorius pritaikytas renginiams

Griežės evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai
Nuotr.: Algirdas iš lietuvių kalbos Vikipedija / Public domain

Griežės evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai

Mažeikių r.

Griežė prie Ventos ir Vadaksties santakos minima jau 1253 m., o 1264 m. Livonijos ordinas sudegino čia stovėjusią pilį. 1632 m. dvarininkas Jonas Bilevičius pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą, badą ir marą miestelis visiškai sunyko; 1906 m. revoliucionieriai nužudė dvaro savininką. 1994 m. kaime buvo likusi vos viena sodyba, o šalia piliakalnio išlikę bažnyčios ir dvaro griuvėsiai.

⚠ Griuvėsiai – būklę ir prieigą tikslinkite prieš vykdami

Kalnujų senosios bažnyčios griuvėsiai
Nuotr.: SUJIRENas iš lietuvių kalbos Vikipedija / GFDL

Kalnujų senosios bažnyčios griuvėsiai

Raseinių r.

1815–1818 m. Kalnujuose iškilo akmenų mūro bažnyčia, tačiau 1944 m. rugpjūtį, kai joje buvo įsitvirtinę vokiečiai, ją sugriovė Raudonosios armijos pabūklai. Nuo 1946 m. pamaldos vyksta mediniame name, o griuvėsiai liko stūksoti prie kapinių kalnelio. Viename jų rastas varpelis dabar kabo prie naujosios bažnyčios altoriaus. Kadangi aukštos sienos kėlė pavojų kapinių lankytojams, 2010 m. svarstyta dalį griuvėsių konservuoti, o dalį nugriauti.

⚠ Griuvėsiai prie kapinių – laikytis atstumo nuo sienų

Kauno Viešpaties Apsireiškimo cerkvė
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Kauno Viešpaties Apsireiškimo cerkvė

Kauno m.

Raudonų plytų cerkvė buvo įrengta Novorosijsko dragūnų pulko kareivinėse – viena iš šešių žinybinių Kauno tvirtovės cerkvių. Tarpukariu čia stovėjo Lietuvos husarai, o manieže buvo prisaikdinami naujokai. Sovietų kariškiai pavertė šventovę remonto dirbtuvėmis, 1993 m. dingo fasadą puošusi mozaika. Šiandien cerkvė, šaltinio žodžiais, palikta nenaudojama, niokojama, katastrofiškos būklės, o krūmai ją slepia už betoninės tvoros prie judrios gatvės.

⚠ Katastrofiškos būklės, už tvoros – lankytis negalima, tik iš išorės

Kudirkos Naumiesčio stačiatikių kapinių koplyčia
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Kudirkos Naumiesčio stačiatikių kapinių koplyčia

Šakių r.

1913 m. Kudirkos Naumiestyje pastatyta Šv. Aleksejaus cerkvė per karą virto sandėliu ir buvo apleista, o 1930 m. nugriauta – jos vietoje iškilo mokykla. Kaip kompensaciją tarpukariu stačiatikių kapinaitėse pastatė nedidelę koplyčią. 2014 m. duomenimis, ji stovėjo nesuremontuota, nors kapinės aplink sutvarkytos. Planai sutvirtinti kupolą ir įrengti muziejėlį, šaltinio teigimu, iki 2020 m. liko neįgyvendinti.

⚠ Nesuremontuota koplyčia sutvarkytose kapinėse – tik iš išorės

Kybartų vokiečių kapinių koplyčia
Nuotr.: zelka / CC BY 3.0

Kybartų vokiečių kapinių koplyčia

Vilkaviškio r.

Senosiose vokiečių kapinėse, vos už 100 m nuo Lietuvos ir Rusijos sienos, stovi pusiau nugriauta mūrinė koplyčia – išlikęs tik priekinio fasado su bokšteliu fragmentas. Čia buvo šarvojami evangelikai liuteronai. Senųjų gyventojų teigimu, koplyčią per karą sugriovė sprogmuo, kurio išrausta duobė matyti iki šiol. Išsikėlus vietos vokiečiams, vieta buvo apleista, turtas išvogtas, o tarp medžių tebėra antkapių dalys.

⚠ Griuvėsiai pasienio zonoje – laikytis pasienio tvarkos

Lankeliškių senosios bažnyčios griuvėsiai
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Lankeliškių senosios bažnyčios griuvėsiai

Vilkaviškio r.

Lankeliškių parapija – viena mažiausių Vilkaviškio dekanate, tačiau jos istorija skaudi. 1817 m. čia pastatyta mūrinė bažnyčia, o 1941 m. birželio 22 d. besitraukiantys raudonarmiečiai suėmė kleboną Vaclovą Balsį su dviem kunigais ir Budavonės miške žiauriai nukankino. Klebonas palaidotas šventoriuje. Senosios bažnyčios griuvėsiai išlikę šalia veikiančios bažnyčios; jie konservuoti, o vieta pritaikyta lankymui.

⚠ Konservuoti griuvėsiai, pritaikyti lankymui

Laukuvos sinagoga
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Laukuvos sinagoga

Šilalės r.

Medinė sinagoga pastatyta 1928 m., kai žydams priklausė šešios iš septynių miestelio parduotuvių. 1941 m. Laukuvoje gyveno apie 300 žydų; per Holokaustą dauguma jų nužudyti, o pačioje sinagogoje buvo uždarytos moterys ir vaikai. Išgyveno tik dvylika. Vėliau pastatas buvo pritaikytas kultūros reikmėms, tačiau įstaiga taip pat apleista. Šiandien sinagoga avarinės būklės – svyrančią sieną prilaiko prie medžio pritvirtintas lynas.

⚠ Avarinės būklės, siena svyra – nesiartinti

Linkuvos dvaro šv. Jono Krikštytojo koplyčia
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Linkuvos dvaro šv. Jono Krikštytojo koplyčia

Kauno m.

Betoninę koplyčią 1936 m. sukūrė vienuolė kazimierietė sesuo Leonarda, kai Linkuvos dvaras priklausė arkivyskupui Juozapui Skvireckui. Sovietmečiu dvare įrengus kiaulides, koplytėlė buvo smarkiai apgadinta, dingo skulptūros. Ji stovi žemumoje prie buvusio tvenkinio, šalia Via Baltica, stelbiama krūmų. 2020 m. duomenimis, koplyčia buvo apleista, be durų, viduje – šiukšlės, sienos išraižytos užrašais, o betonas ir skulptūros nyksta.

⚠ Apleista, be durų – apžiūrėti iš išorės, saugoti paveldą

Nevėžninkų koplyčia
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Nevėžninkų koplyčia

Panevėžio r.

XIX a. antroje pusėje skaldytų akmenų mūro mauzoliejinė koplyčia pastatyta ant supilto pylimo prie Nevėžio, kad jos nesemtų potvyniai. Viduje tilpdavo apie 300 žmonių, balkone stovėjo altorius su Aušros Vartų Marijos atvaizdu, o vargonai sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą. Avarinės būklės likvidavimo projektas liko neįgyvendintas, ir niekieno neprižiūrimas pastatas sunyko: nebėra stogo, kriptoje – palaikų, liko tik lubų fragmentai su tapyba.

⚠ Griūvanti, be stogo – nesaugu, apžiūrėti tik iš išorės

Pakėvio šv. Teklės bažnyčios griuvėsiai
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Pakėvio šv. Teklės bažnyčios griuvėsiai

Kelmės r.

1825 m. dvarininkų Radavičių pastatyta akmeninė bažnytėlė kartu tarnavo kaip dvaro laidojimo koplyčia. Ji retai turėjo kunigą, dažniausiai stovėjo užrakinta, o po Antrojo pasaulinio karo buvo apleista. Vietos gyventojai vežė iš jos akmenis savo trobesiams. Apie 2000 m. sugriuvus perdangoms, atsivėrė laidojimo rūsiai su karstų liekanomis ir palaikais; 2006 m. seniūnija kriptą užmūrijo. Liko akmeninės sienos, koplyčios liekanos ir keli kapai.

⚠ Griuvėsiai ir kapai – minimaliai sutvarkyta, gerbti rimtį

Rozalimo sinagoga
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Rozalimo sinagoga

Pakruojo r.

Medinė istorizmo stiliaus sinagoga pastatyta XIX a. pabaigoje – viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų. Vyrai melsdavosi pirmame aukšte, moterys – antrajame, o patalpas skyrė drožinėta užtvara. 1912 m. miestelyje buvo apie 20 žydų krautuvių. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai sinagogą pavertė galvijų pašiūre, o po karo ji liko apleista. Interjeras visiškai sunaikintas, kai kurie langai ir durys užkalti.

⚠ Apleista medinė sinagoga – apžiūrėti tik iš išorės

Tulpiakiemio Rudominų koplyčia-mauzoliejus
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Tulpiakiemio Rudominų koplyčia-mauzoliejus

Ukmergės r.

Mūrinė Rudominų šeimos koplyčia-mauzoliejus, manoma, pastatyta 1861 m. atokiose Tulpiakiemio kapinėse tarp laukų. Rūsyje buvusios kapavietės seniai išplėštos, liko tik lentos su kelių palaidotųjų vardais ir lenkiškas užrašas virš durų. Šaltinio teigimu, koplyčia apleista ir nenaudojama: tinkas krenta, grindys įkritusios, interjeras avarinės būklės. Tik kasmet per Visų šventųjų dieną prie jos atvyksta kunigas iš Pagirių.

⚠ Avarinės būklės interjeras – į vidų neiti

Šančių sinagoga
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Šančių sinagoga

Kauno m.

Tai vienintelė modernistinė ir viena iš dviejų tarpukariu pastatytų bei išlikusių sinagogų Lietuvoje. Statyba pradėta 1929 m., ją parėmė net prezidentas Antanas Smetona, tačiau dėl lėšų stygiaus raudonų plytų pastatas baigtas tik 1932 m. ir liko netinkuotas. Pagal paskirtį jis veikė iki Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu čia įrengta duonos kepykla. Šiuo metu sinagoga apleista; 2016 m. joje surengta Holokausto aukų atminimo paroda.

⚠ Apleistas pastatas – apžiūrėti tik iš išorės

Kariniai objektai
Domeikavos fortas
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Domeikavos fortas

Kauno r.

Domeikavos aukštumose 1913 m. ketinta statyti grandiozinę fortų grupę su kazematais, šuliniais ir milžinišku šaldytuvu, kuriame tilptų šimtai tūkstančių mėsos davinių. Karas viską pakeitė: atsitraukdami rusai susprogdino šovinių sandėlį, o kaimas ir fortas patyrė uraganinę vokiečių artilerijos ugnį. Darbai nutrūko 1915 m. vasarą. Šiandien kareivinių ir slėptuvių betono liekanos Domeikavos parke neprižiūrimos, užterštos ir apaugusios krūmais.

⚠ Nebaigto forto liekanos parke, nepažymėtos – būti atsargiems

Geležinkelio (Palemono) fortas
Nuotr.: Vilensija iš lietuvių kalbos Vikipedija / Public domain

Geležinkelio (Palemono) fortas

Kauno m.

Antrojo žiedo fortą prie geležinkelio ruožo planuota statyti pagal 1909 m. tipinį projektą, bet augant karo grėsmei darbai skubinti ir taip nebaigti. Išliko apie 30 betoninių slėptuvių ir ilgalaikių ugnies taškų, nusidriekusių beveik dviem kilometrais link Vieškūnų piliakalnio ir Kauno marių šlaito. Tyrinėtojai iki šiol ginčijasi, ar dalis jų pastatyta rusų, ar vokiečių, gal net 1944 m. Kai kurie statiniai atsidūrė privačiuose sklypuose.

⚠ Įrengtas pažintinis takas; dalis slėptuvių privačiuose sklypuose

Gulbiniškių raketų bazė
Nuotr.: User:Matasg / CC BY 2.5

Gulbiniškių raketų bazė

Jonavos r.

Sovietinė balistinių raketų bazė, dar vadinta Karmėlavos rytine raketų baze, pradėta statyti apie 1959–1960 m. pelkėtame miške netoli Gulbiniškių kaimo, maždaug 7 km nuo Jonavos. Joje buvo įrengta visa slaptam objektui reikalinga infrastruktūra, tarp jų ir R-12 raketų saugojimo angarai. Pasitraukus sovietų kariuomenei, bazė liko be šeimininko. Šiandien ji apleista, nors kalbama apie galimybę ateityje ją pritaikyti turizmui.

⚠ Apleista bazė – griūvantys statiniai, lankytis atsargiai ir tik iš išorės

Kauno tvirtovės IV fortas
Nuotr.: Tocekas / CC BY-SA 3.0

Kauno tvirtovės IV fortas

Kauno m.

Rokuose 1883–1889 m. pastatytas fortas laikytas vienu moderniausių Rusijos imperijoje: 1894 m. jo kaponieriuje išbandyti pirmieji Lietuvoje automatiniai ginklai – penkiavamzdžiai „Maxim-Nordenfelt“ kulkosvaidžiai. 1915 m. fortą užėmė vokiečiai. 1998–1999 m. jį valant ir išminuojant darbai nutrūko pritrūkus lėšų, teritorija vėl užžėlė. 2012 m. kertant krūmus darbininkai ne kartą aptiko sprogmenų, kelios minos susprogdintos vietoje.

⚠ Apleistas, aptikta sprogmenų; šikšnosparnių draustinis – į vidų nelįsti

Kauno tvirtovės V fortas
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Kauno tvirtovės V fortas

Kauno m.

Šešiakampis plytų mūro fortas Zuikinėje, prie Kauno marių, pastatytas 1882–1889 m. ir laikomas vienu sudėtingiausių tipinio projekto variantų. 1915 m. rugpjūtį, vokiečiams šturmuojant tvirtovę, gynėjai fortą paliko, susprogdindami šaudmenų sandėlį. Tarpukariu čia veikė kariuomenės ginklų dirbtuvės, sovietmečiu – priešlėktuvinės gynybos dalinys, palikęs betonines plokštes ir garažus. Dabar fortas skendi medžių ir krūmų šyde, jo kontūrai sunkiai įžiūrimi.

⚠ Apaugęs, neprižiūrimas fortas – būklę ir prieigą tikslinkite

Kauno tvirtovės VIII fortas
Nuotr.: Anaiptol / CC BY-SA 3.0

Kauno tvirtovės VIII fortas

Kauno m.

Milikoniuose 1889–1890 m. iškilęs fortas nebuvo numatytas pradiniame plane – juo uždarytas „skylėtas“ gynybinis žiedas šiaurės vakaruose. Jis beveik visas betoninis, aptakių formų patalpos užmaskuotos po žeme. Patalpos susprogdintos, o dėl sugedusio drenažo didžioji jų dalis užtvindyta; apsemtuose kazematuose išliko net elektros generatoriaus fragmentų. Šaltinio teigimu, fortas niekam nepriklauso, teritoriją niokoja daržai, pašiūrės ir šiukšlės.

⚠ Apleistas, užtvindyti kazematai; šikšnosparnių draustinis – į vidų neiti

Kauno tvirtovės X (Romainių) fortas
Nuotr.: Vilensija / GFDL

Kauno tvirtovės X (Romainių) fortas

Kauno m.

Antrojo fortų žiedo fortas Romainiuose pradėtas statyti 1913 m. pagal prof. Konstantino Veličkos projektą, tačiau prasidėjęs karas sujaukė planus – nepradėtos poternos užbetonuotos, aplink skubiai kastos apkasų linijos. 1915 m. rugpjūtį traukdamiesi gynėjai fortą susprogdino. Pagrindinis statinys lūžęs pusiau, nuo jo atskilę stambūs betono luitai, viduje telkšo vanduo ir šiukšlės, metaliniai įtvirtinimai nuniokoti vandalų. Aplinkui – krūmais apžėlę slėptuvių griuvėsiai.

⚠ Susprogdinto forto griuvėsiai – nesaugu, laikytis takų

Kauno tvirtovės XI (Marvos) fortas
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Kauno tvirtovės XI (Marvos) fortas

Kauno r.

Marvos arba Noreikiškių fortas pradėtas statyti 1913 m. netoli buvusio Marvos dvaro. Iki 1915 m. atlikta apie trys ketvirtadaliai žemės darbų, kasta kareivinių pamatų duobė, betonuota, tačiau fortas taip ir nebuvo baigtas. Per karą įtvirtinimai susprogdinti. Dabar teritorija primena trapecijos formos salą, apjuostą užtvindyto gynybinio griovio; betono liekanų išlikę mažai – dalis jų slepiasi krūmuose, dalis po vandeniu.

⚠ Nebaigto forto liekanos, užtvindytas griovys – būti atsargiems prie vandens

Kazlų Rūdos aerodromas
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Kazlų Rūdos aerodromas

Kazlų Rūdos sav.

Miškų apsuptas karinis aerodromas įrengtas 1975–1977 m., maždaug 5 km į šiaurės rytus nuo Kazlų Rūdos. Atkūrus nepriklausomybę, 1994–2000 m. čia veikė Lietuvos karinių oro pajėgų Trečioji aviacijos bazė. Vėliau lėktuvai iš čia išskrido visam laikui, ir aerodromas pagal paskirtį nebenaudojamas. Ilgose betono juostose dabar kartais rengiamos automobilių, drago ir slalomo varžybos.

⚠ Nenaudojamas pagal paskirtį; renginių metu – tik su organizatoriais

Kleboniškio bunkeriai
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Kleboniškio bunkeriai

Kauno r.

Kleboniškio miške išlikęs vienuolikos Pirmojo pasaulinio karo stebėjimo postų – vadinamųjų vagonečių-sekyklų – kompleksas, sujungtas apkasų linijomis. Jie įrengti 1914–1915 m., kai Kauno tvirtovė skubiai ruošėsi karui. Vietiniai juos vadina „dzotais“. Dalis įtvirtinimų vėliau susprogdinta ir virto betono luitais. 2024 m. kompleksas įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip vienas retesnių tvirtovės lauko fortifikacijos pavyzdžių.

⚠ Laisvai pasiekiami miško taku; griuvėsiai – nelipti ant luitų

Kėdainių (Daukšių) aerodromas
Nuotr.: Hugo.arg / CC BY-SA 4.0

Kėdainių (Daukšių) aerodromas

Kėdainių r.

Sovietmečiu pastatytas karinis aerodromas priėmė Pe-2, Il-14, vėliau An-12 ir Il-76 lėktuvus. Šaltinio teigimu, per religines procesijas ir tautines šventes čia neretai būdavo rengiami kariniai manevrai, siekiant trukdyti ceremonijoms. 1993 m. sovietų aviacija išgabenta į Rusiją, o aerodromas beveik dešimtmetį stovėjo apleistas – kareivinės ir angarai suniokoti. Dabar jis priklauso bankrutuojančiai bendrovei ir yra nenaudojamas.

⚠ Nenaudojamas, privati teritorija – lankytis tik gavus leidimą

Narėpų bunkeriai
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Narėpų bunkeriai

Kauno r.

Pusiaukelėje tarp Kauno ir Karmėlavos išlikę du slėptuvių kompleksai laikomi paskutiniais Kauno tvirtovėje įrengtais gynybiniais įtvirtinimais. 1915 m. užėmę tvirtovę vokiečiai rado daug statybinių medžiagų ir ėmėsi stiprinti šį ruožą, baimindamiesi sugrįžtančios Rusijos armijos. Viena slėptuvių arčiausiai Neries virtusi betono luitų krūva. 2025 m. slėptuvės įrašytos į Kultūros vertybių registrą; dalis jų stovi privačiuose sklypuose.

⚠ Dalis miške, dalis privačiuose sklypuose – privačių nelankyti

Pajuosčio aerodromas
Iliustracija

Pajuosčio aerodromas

Panevėžio r.

Nevėžio ir Juostos santakoje 1939 m. įsikūrė Lietuvos karo aviacijos bazė su ANBO lėktuvais. Vokiečiai aerodromą praplėtė betoniniu taku, kurį klojo karo belaisviai ir kaliniai. Sovietmečiu čia bazavosi bombonešių, vėliau transporto aviacijos pulkas; 1990 m. aerodromo prieigose sudužo Il-76, žuvo aštuoni įgulos nariai. Vėliau čia stovėjo Lietuvos kariuomenės sraigtasparniai, tačiau dabar aerodromas nenaudojamas, jo likimas sprendžiamas.

⚠ Nenaudojamas pagal paskirtį – lankytis tik leidus valdytojui

Gamyklos ir pramonė
Buvusi Kėdainių biochemijos gamykla
Nuotr.: Hugo.arg / Public domain

Buvusi Kėdainių biochemijos gamykla

Kėdainių r.

Gamykla pradėta statyti 1964 m. Kėdainių pramonės rajone, o 1971 m. atidarytas pirmasis hidrolizės ir mielių cechas. Iš medžio atliekų čia gamintos pašarinės mielės, vitaminų ir mineralų priedai, techninis furfurolas; devintajame dešimtmetyje dirbo per 800 žmonių. Žlugus Sovietų Sąjungai, gamyba smuko, 1993 m. įmonė privatizuota, bandyta gaminti biodyzelinui skirtą aliejų ir etanolį, tačiau 2003 m. ji galutinai bankrutavo. Buvęs gamyklos pastatas apleistas.

⚠ Apleista pramoninė teritorija – privati, lankytis tik iš išorės

Frenkelio odų fabrikas
Nuotr.: Rimantas Lazdynas / CC BY-SA 3.0

Frenkelio odų fabrikas

Šiaulių m.

1879 m. Chaimo Frenkelio įkurtas fabrikas tapo viena didžiausių odų apdirbimo įmonių Rusijos imperijoje. Sovietmečiu jis veikė kaip „Elnias“ ir garsėjo kerziniais batais kariuomenei. Netekus rinkų Rytuose, 1996 m. paskelbtas bankrotas, o 1998 m. fabrikas galutinai uždarytas. Kreditoriai pusvelčiui išpardavė turtą, paliko chemikalais užterštą Talšos ežerą ir niokojamą paveldą. Teritorija labai apleista, cechuose įsikūrusios smulkios įmonės.

⚠ Apleista teritorija su veikiančiomis įmonėmis – privati, tik iš išorės

Jonavos baldų kombinato klubas
Nuotr.: Tocekas / CC BY-SA 3.0

Jonavos baldų kombinato klubas

Jonavos r.

Iš degtukų fabriko 1946 m. išaugęs Jonavos baldų kombinatas sovietmečiu buvo viena didžiausių šalies įmonių – jo baldai pasiekė net Maskvos Kremlių. Darbuotojams pastatyta gyvenvietė ir klubas, tapęs miesto kultūros namais: čia skambėjo chorai, repetavo dainų ir šokių ansamblis, glaudėsi muzikos mokykla. Įmonei nykstant, sunyko ir klubo veikla. Šaltinio teigimu, klubo pastatas apleistas, niokojamas ir vietomis įgriuvęs.

⚠ Apleistas, vietomis įgriuvęs pastatas – į vidų neiti

Juodbalių karjeras
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Juodbalių karjeras

Anykščių r.

Ramuldavos girioje, ištuštėjusių Smalinos ir Pavarių kaimų vietoje, plyti vienas didžiausių Lietuvos smėlio karjerų. 1989 m. iki jo per mišką nutiestas asfaltuotas kelias su tiltu per Šventąją – smėlis buvo vežamas į Kupiškio silikatinių plytų gamyklą. XXI a. pradžioje kasyba baigta, kelias opustėjo, o duobėje susidarė apie 12,5 ha vandens telkinys. 2014 m. planuota trumpam atnaujinti kasybą gretimoje telkinio dalyje.

⚠ Neveikiantis karjeras, statūs šlaitai ir gilus vanduo – būti atsargiems

Molėtūno vandens malūnas
Nuotr.: VietovesLt / CC BY 3.0

Molėtūno vandens malūnas

Molėtų r.

Trijų aukštų raudonų plytų malūnas prie Siesarties upės pastatytas 1914 m., o 1930 m. atstatytas. 1944 m. traukdamasi vokiečių kariuomenė susprogdino jo užtvanką, kuri buvo atkurta jau kitais metais. Malūnas remontuotas 1952 ir 1972 m., tačiau vėliau liko be darbo. Šiandien tai apleistas valstybės saugomas technikos paminklas: dalis langų ir durų užmūryta, skardinis stogas surūdijęs ir prastos būklės.

⚠ Apleistas, valstybės saugomas – apžiūrėti tik iš išorės

Panevėžio cukraus fabrikas
Nuotr.: Obivan Kenobi / CC BY-SA 4.0

Panevėžio cukraus fabrikas

Panevėžio m.

Funkcionalistinis raudonų plytų fabrikas pastatytas 1940 m. pagal architekto Arno Funko projektą: daug darbų atlikta rankomis, plytas nešiojo apie pusantro tūkstančio darbininkų, o įrenginius montavo „Škodos“ specialistai. Beveik septynis dešimtmečius jis perdirbdavo runkelius, kurį laiką ir kubietišką cukranendrių žaliavą. 2008 m. fabrikas uždarytas, įranga demontuota, dalis pastatų nugriauta. Saugomi korpusai iš dalies naudojami sandėliams, likusieji stovi tušti.

⚠ Privati teritorija, dalis pastatų tušti – lankytis tik iš išorės

Čiulėnų vandens malūnas
Nuotr.: Anaiptol / CC BY-SA 3.0

Čiulėnų vandens malūnas

Molėtų r.

Prie Molėtų–Utenos kelio, ant užtvenkto Graužės upelio kranto, 1870 m. pastatytas vandens malūnas su malūnininko namu. Iš pradžių jo girnas greičiausiai suko vandens ratas, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jį pakeitė hidroturbina. Cokolinis aukštas sumūrytas iš akmenų, pirmasis – iš apipjautų rąstų, gyvenamoji dalis apkalta lentomis. Malūnas įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau, pasak šaltinio, šiuo metu stovi apleistas.

⚠ Apleistas medinis malūnas – į vidų neiti

Išnykę kaimai
Aštragas – užlietas kaimas
Iliustracija

Aštragas – užlietas kaimas

Kaišiadorių r.

Kaimą dešiniajame Nemuno krante, netoli Rumšiškių, įkūrė gudai sielininkai. Jie čia nakvodavo, nes bijojo tamsoje plaukti per Velnio tiltą – garsiausią ir pavojingiausią Nemuno rėvą. Pasak legendų, šis akmenų slenkstis buvo statomas Dvareliškių dvaro bajoraitei. Aštragas iki karo liko vienintelis neišskirstytas į vienkiemius kaimas pakrantėje. Apie 1960 m., statant Kauno hidroelektrinę, gyventojai iškeldinti, o kaimą ir Velnio tiltą užliejo Kauno marios.

⚠ Kaimo vieta po Kauno marių vandeniu – matomas tik krantas

Kadagynai – išnykęs kaimas
Iliustracija

Kadagynai – išnykęs kaimas

Pagėgių sav.

Šiauriniame Dinkių girios pakraštyje XX a. pradžioje stovėjo girininkijos sodyba, o į pietvakarius nuo jos – gatvinis kaimas. Mažosios Lietuvos gyvenvietė neatlaikė pokario permainų: sovietmečiu ji išnyko, o kaimo žemės apaugo mišku. Dar 1992 m. čia tebuvo Kadagynų girininkijos sodyba, tačiau dabar buvusi gyvenvietė laikoma pietrytine Stumbragirių kaimo dalimi ir beveik nebeatpažįstama tarp medžių.

⚠ Buvusio kaimo vieta miške – būklę tikslinkite

Lingėnai – išnykęs kaimas
Iliustracija

Lingėnai – išnykęs kaimas

Rokiškio r.

Kaimas, buvęs apie 8 km nuo Juodupės, išnyko sovietmečio melioracijos metu, kai sodybos buvo nukeltos, o laukai sujungti į didelius plotus. Šiandien buvusioje kaimo vietoje stovi iškaltas atminimo akmuo. Netoliese miške išlikusios dvejos kapinės – Lingėnų gyventojų ir partizanų. Tai vienas iš daugelio Lietuvos kaimų, kurių neliko ne dėl karo ar maro, o dėl XX a. žemės ūkio pertvarkos.

⚠ Atminimo akmuo ir miško kapinės – gerbti rimtį

Mikiškės – išnykęs kaimas
Iliustracija

Mikiškės – išnykęs kaimas

Zarasų r.

Kaimas Zarasų krašte, apie 5 km nuo Antalieptės, šaltinio teigimu, išnyko 1970 m., kai jį paliko paskutiniai gyventojai. Ten, kur stovėjo sodybos, dabar želia aukšta žolė, pro kurią kartkartėmis praeina turistai, keliaujantys prie garsiojo Balčių ąžuolo. Pasak šaltinio, buvusiame kaime liko gyventi tik viena šeima, tad Mikiškės – tylus pavyzdys, kaip Lietuvos žemėlapyje nyksta ištisi kaimai.

⚠ Buvusio kaimo vieta, likusios sodybos privačios

Nagliai – smėlio užpustyti kaimai
Nuotr.: Wojsyl / CC BY-SA 3.0

Nagliai – smėlio užpustyti kaimai

Neringos sav.

Kuršių nerijos Nagliai minimi nuo 1447 m. Slenkančios kopos kaimą vijo kelis šimtmečius: 1675 m. gyventojai persikėlė pirmą kartą, 1728 m. – septynis kilometrus į pietus, prie Naglių kopos, vėliau dar kartą. Naujuosiuose Nagliuose apsigyveno ir užpustyto Karvaičių kaimo žmonės. 1836 m. smėlis vėl privertė bėgti – taip atsirado Pervalka, Preila ir Purvynė. 1854 m. Nagliai visiškai išnyko, o jų vietoje dabar plyti gamtos rezervatas.

⚠ Naglių gamtos rezervatas – lankytis tik pažintiniu taku

Salamenka – užlietas kaimas
Iliustracija

Salamenka – užlietas kaimas

Kauno r.

Kaimas su slaviškos kilmės vardu, tikriausiai susijusiu su žodžiu „šiaudai“, stovėjo Nemuno pakrantėje į šiaurę nuo Samylų. Tarpukariu jis priklausė Pažaislio valsčiui. Kai buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, gyventojai turėjo palikti savo sodybas, ir iki 1960 m. Salamenka išnyko. Šiandien jos vietą dengia Kauno marių vanduo, o apie buvusį kaimą primena tik pavadinimas istoriniuose sąrašuose ir senųjų gyventojų atsiminimai.

⚠ Kaimo vieta po Kauno marių vandeniu

Senasis Daugėliškis
Nuotr.: Darius.B iš lietuvių kalbos Vikipedija / CC BY-SA 3.0

Senasis Daugėliškis

Ignalinos r.

Kadaise čia stovėjo Goštautų dvaras-tvirtovė, saugota iš Krymo atkeltų totorių. Per eglyną driekiasi akmenimis ir ąžuolinėmis kulbėmis grįstas Velniakelis – seni žmonės pasakoja, kad jį nutiesė Napoleono kareiviai. Sakoma, kas juo pasuks, tam velniai ratus numaus, todėl vietiniai jo vengia. Per nacių okupaciją miestelio žydai išvaryti ir negrįžo, sovietmečiu jų namai išardyti. Po karo, šaltinio žodžiais, kaimas liko nuošalėje kaip apleistas, nykstantis.

⚠ Gyvenamas, bet nykstantis kaimas – gerbti gyventojų privatumą

Žeguniai – išnykęs kaimas
Iliustracija

Žeguniai – išnykęs kaimas

Kėdainių r.

Kaimas buvo išsibarstęs pusračiu į rytus nuo Vaiškonių, tarp nedidelių Šumeros baseino upelių ir miškelių, apie 2 km nuo Pagirių. Sovietmečiu čia dar stovėjo kelios sodybos, tačiau ilgainiui ir jų neliko. Dabar, pasak šaltinio, Žeguniai visiškai išnykę – ten, kur kažkada rūko kaminai, plyti dirbami laukai, o apie buvusią gyvenvietę primena tik pavadinimas žemėlapiuose.

⚠ Dirbami laukai – privati žemė, lankytis tik keliais

Kitos vietos
Alytaus senoji geležinkelio stotis
Nuotr.: AnonimasUnknown author / Public domain

Alytaus senoji geležinkelio stotis

Alytaus m.

Stotis įkurta 1899 m. Užnemunės geležinkelyje, tarnavusiame Alytaus tvirtovei. Po Pirmojo pasaulinio karo ruožas link Varėnos tapo aklinas ir buvo išardytas. 1941 m. iš čia ešelonais išvežta daugybė tremtinių – vien birželio 16 d. 22 vagonai pajudėjo į Altajaus kraštą. 1984 m. atidarius naują stotį, o 1997 m. išardžius bėgius per miestą, senojo pastato likučiai liko apleisti. Teritorija aplink dabar užstatoma namais.

⚠ Apleisti pastato likučiai tarp gyvenamųjų namų – tik iš išorės

Buvusi Trakų mokykla-internatas
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Buvusi Trakų mokykla-internatas

Trakų r.

1957 m. įkurta mokykla-internatas garsėjo irklavimo pamokomis – čia buvo ugdoma respublikos rinktinės pamaina, o abiturientams atestatai įteikiami Trakų pilyje. 2000 m. ji reorganizuota į vaikų globos namus, kurie 2009 m. išsikėlė į Rūdiškes, nes patalpos neatitiko reikalavimų. Pastatas Birutės gatvėje įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą; 2011 m. planuota apleistą statinį renovuoti ir pritaikyti reabilitacijos centrui.

⚠ Būklė ir prieiga – tikslinkite prieš vykdami

Lauksargių geležinkelio stotis
Nuotr.: user:CD / CC BY-SA 4.0

Lauksargių geležinkelio stotis

Tauragės r.

1904 m. Rytprūsiuose nutiestas Pagėgių–Lauksargių geležinkelis baigėsi čia, pasienyje su Rusijos imperija. Tikėtasi tęsti liniją iki Rygos, bet rusai neskubėjo, tad Lauksargiai liko galine stotimi. 1914 m. rudenį rusų kariuomenė pastatus susprogdino; atstatytos stoties atidaryme 1915 m. dalyvavo pats feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas. Šiandien raudonų plytų Mažajai Lietuvai būdingas pastatas su akmenimis grįsta aikšte stovi apleistas.

⚠ Apleistas saugomas paveldo pastatas – tik iš išorės

Panerių geležinkelio tunelis
Nuotr.: Šarūnas Šimkus / Public domain

Panerių geležinkelio tunelis

Vilniaus m.

Kartu su Kauno tuneliu tai pirmasis Rusijos imperijos geležinkelio tunelis: 427 m ilgio plytų skliautas po Panerių kalvomis baigtas 1861 m., o atidarymo proga caras Aleksandras II pats įmūrijo simbolinę paskutinę plytą. 1960 m. dėl smarkiai yrančio mūro tunelis uždarytas, o traukiniai nukreipti aplinkkeliu. 2004 m. įėjimai pusiau užmūryti – dabar tai viena didžiausių šikšnosparnių žiemaviečių: 2019 m. suskaičiuota per 2300 gyvūnų.

⚠ Saugoma šikšnosparnių žiemavietė – į vidų nelįsti

Skuodo geležinkelio stotis
Nuotr.: Skuodas101 / CC BY-SA 4.0

Skuodo geležinkelio stotis

Skuodo r.

1915 m. vokiečiai per kelis mėnesius, varydami darbui apie 400 rusų belaisvių, nutiesė Bajorų–Priekulės geležinkelį, ir Skuode atsirado stotis už 2,5 km nuo miestelio – aplink ją išaugo atskira gyvenvietė. Tarpukariu pro čia ėjo susisiekimas su Klaipėda per Latviją. Lietuvai ir Latvijai atgavus nepriklausomybę, linija buvo apleista – iš pradžių ruožas iki Priekulės, vėliau ir iki Darbėnų. Dabar tai nebenaudojama stotis.

⚠ Nebenaudojama stotis – būklę ir prieigą tikslinkite

Ukmergės siaurojo geležinkelio stotis
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Ukmergės siaurojo geležinkelio stotis

Ukmergės r.

Vokiečių kariuomenė 1916 m. nutiesė siaurąjį Jonavos–Ukmergės geležinkelį ir stočiai pritaikė XIX a. viduryje statytą plento užkardos būstinę. Pro ją į kariuomenę išvykdavo šauktiniai, planuota liniją tęsti iki Molėtų, bet stotis liko akligatviu. 1958 m. geležinkelis panaikintas, bėgiai išardyti. Vėliau pastate veikė įvairios įmonės, tačiau, šaltinio teigimu, dabar didžioji jo dalis apleista ir nenaudojama.

⚠ Didžioji dalis apleista, viena dalis komercinė – tik iš išorės

Utenos geležinkelio stotis (Ąžuolija)
Nuotr.: Vilensija / CC BY-SA 3.0

Utenos geležinkelio stotis (Ąžuolija)

Utenos r.

Stotis Ąžuolijoje, apie 5 km nuo Utenos, įkurta 1972–1975 m., kai siaurasis Panevėžio–Švenčionėlių geležinkelis buvo perstatytas į platųjį, o senoji Utenos stotis uždaryta. Eismas atidarytas 1975 m. sausį. Tačiau naujoji stotis keleivius aptarnavo vos ketvirtį amžiaus: 2001 m. kovo 25 d. atšaukus keleivinius traukinius ruože Utena–Švenčionėliai, stotys buvo uždarytos. Šaltinio teigimu, Utenos stotis liko apleista.

⚠ Apleista stotis – prie bėgių būti atsargiems, būklę tikslinkite

Dažniausi klausimai

Ar galima lankytis apleistuose pastatuose?

Dažniausiai – ne. Daugelis pastatų priklauso privatiems savininkams ar valstybei, o griūvantys stogai, lubos ir laiptai yra tikrai pavojingi. Rekomenduojame vietas apžiūrėti tik iš išorės ir laikytis savininkų nurodymų. Prie kiekvienos vietos nurodome, ką apie jos būklę ir prieigą žinome.

Kodėl Lietuvoje tiek apleistų dvarų?

Po 1922 m. žemės reformos ir ypač sovietmečiu dvarai buvo nacionalizuoti, juose įrengtos mokyklos, kolūkių kontoros ar sandėliai. Šioms įstaigoms išsikėlus, daug pastatų liko be šeimininko ir pamažu griūva.

Ar informacija aktuali?

Apleistų vietų būklė keičiasi: vienos restauruojamos, kitos nugriaunamos. Remiamės viešais šaltiniais, todėl prieš kelionę pasitikrinkite. Jei žinote, kad vieta pasikeitė, parašykite mums.

Žinote apleistą vietą su istorija?

Papasakokite per skaitytojų istorijų formą – ypač laukiame pasakojimų apie keistus nutikimus tokiose vietose.

Daugiau kelionių idėjų – paslaptingų vietų žemėlapyje su piliakalniais, velnio akmenimis ir šventvietėmis.