Skip to main content

Šatrija: raganų kalnas, kur rinkdavosi žemaičių raganos

Trumpiausia metų naktis. Žemaitijos kaimuose pleška laužai, merginos pina vainikus, o senolės užsklendžia tvartų duris ir prie slenksčio pakiša šermukšnio šakelę. Nes visi žino: šią naktį ne vien jaunimas švenčia. Kai mėnulis pakyla virš miškų, pro kaminus, apsižergusios šluotas ir kočėlus, į dangų kyla raganos. Jos visos skrenda viena kryptimi – į Šatriją. Taip pasakojama apie kalną netoli Luokės, kuris šimtmečius buvo vadinamas žemaičių raganų sostine.

Kalnas, matomas iš toli

Šatrija – maždaug 228 m virš jūros lygio iškilusi kalva Telšių rajone, apie 2,5 km į pietryčius nuo Luokės. Tai viena aukščiausių Žemaičių aukštumos vietų, todėl giedrą dieną nuo jos viršūnės atsiveria plati panorama. Kalva susiformavo paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, o jos stačiais šlaitais lipti nėra lengva.

Šatrija – ne tik gamtos, bet ir istorijos paminklas. Tai piliakalnis su gyvenviete: senovėje čia stovėjo medinė pilis, apsupta papėdės gyvenvietės. Kalnas saugomas kaip archeologijos paveldo objektas. Jo vardą žino ir literatūros mylėtojai – rašytoja Marija Pečkauskaitė pasirinko slapyvardį Šatrijos Ragana.

Rašytoja ilgus metus gyveno ir dirbo netoliese esančiame Židikuose, tačiau jos slapyvardis visada priminė šį kalną. Įdomu, kad „ragana“ jame skamba ne kaip grėsmė, o veikiau kaip išmintingos, žinančios moters vardas. Juk lietuviškas žodis „ragana“ siejamas su veiksmažodžiu „regėti“ – tai ta, kuri mato daugiau nei kiti.

Iš kur atsirado kalnas

Liaudies padavimai apie Šatrijos kilmę įvairūs. Vienas jų pasakoja apie milžiną, kuris nešė kišenėse žemių. Pakeliui pelės pragraužė jo kišenes, žemės išbyrėjo – ir taip iškilo kalnas. Kiti padavimai Šatrijos atsiradimą sieja su velniais ir raganomis – tarsi pats kalnas būtų gimęs iš tamsiųjų jėgų darbo.

Po krikščionybės įvedimo senoji šventa vieta, kaip ir daugelis kitų piliakalnių bei alkakalnių, įgavo tamsų atspalvį. Anot padavimų, ant Šatrijos imta rinktis velniams, o raganos čia sulėkdavo į savo sueigas.

Raganų sambūriai Joninių naktį

Raganos tradiciniais drabužiais šoka aplink laužą ant kalno vidurnaktį

Lietuvių tautosakoje Joninių (Rasos, Kupolinių) naktis – metas, kai ribos tarp pasaulių suplonėja. Žolės įgauna galios, paparčio žiedas pražysta, o raganos tampa ypač galingos. Tikėta, kad jos tą naktį atima karvių pieną, renka burtažoles ir skrenda į savo sueigas.

Žemaitijoje šios sueigos sietos su Šatrija. Pasakojama, kad ant kalno viršūnės raganos šokdavo aplink laužą, puotaudavo su velniais ir tardavosi, kam kitais metais pakenkti. Sakmėse minima, kad jų vaišės iš toli atrodydavo kaip turtingos puotos, bet ryte vietoj patiekalų likdavo arklių kaulai ir samanos. Žmonės, netyčia užklydę naktį ant kalno, esą matydavo keistas šviesas ir girdėdavo juoką bei muziką.

Viena sakmė pasakoja apie vyrą, kuris, pastebėjęs, kad žmona naktimis kažkur dingsta, slapčia sekė paskui ją. Patepęs save tuo pačiu tepalu, kurį naudojo žmona, jis netikėtai pakilo į orą ir nusileido tiesiai į raganų puotą ant Šatrijos. Ryte jis atsibudo vienas, sušalęs, toli nuo namų, ir ilgai nesuprato, kaip ten pateko. Tokių istorijų Žemaitijoje pasakota ne viena, ir kiekviena jų tik stiprino kalno šlovę.

Kad apsisaugotų nuo raganų, žmonės ant tvartų durų braižydavo kryželius, kaišydavo šermukšnio ar kitų „stiprių“ augalų šakeles, o šeimininkės slėpdavo pieno puodus. Tai, žinoma, liaudies tikėjimai, o ne istoriniai faktai. Tačiau jie rodo, kokia gyva buvo baimė: Joninių naktį daug kas stengdavosi nemiegoti ir saugoti savo ūkį, kol pirmieji gaidžiai nepragydavo ir raganos nesugrįždavo namo.

Ką prisipažindavo teismuose

XVII a. teismo salė: žvakių šviesoje prie teisėjų stalo stovi kaltinamoji moteris

Šatrijos legenda – ne vien sakmės. Ji randama ir tikruose istoriniuose dokumentuose. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a. vyko raganavimo bylos, ir daugelis jų nagrinėtos būtent Žemaitijoje. Istorikų tyrime, paremtame 16 teismo bylų iš 1641–1746 m., pastebėta, kad garsiausias raganų kalnas Žemaitijoje buvo Šatrija. Kaltinamosios, dažniausiai tardomos kankinant, prisipažindavo skridusios į Šatriją net iš 64 km atstumo.

Šie „prisipažinimai“ – ne įrodymas, kad raganos tikrai skraidė. Tai liudijimas, kaip giliai tikėjimas Šatrijos sueigomis buvo įsišaknijęs to meto žmonių sąmonėje – ir kokių tragiškų pasekmių jis galėjo turėti. Daugelio šių bylų dokumentai paskelbti rinkinyje „Raganų teismai Lietuvoje“.

Ką žinome ir kas lieka paslaptimi

Žinome, kad Šatrija – senovės piliakalnis ir kad jau XVII a. ji buvo laikoma raganų sueigų vieta. Žinome, kad apie tai byloja ir tautosaka, ir teismų archyvai. O raganų puotos, skraidymai ir velnių šokiai – tai liaudies vaizduotės ir baimių pasaulis, kuris iki šiol daro šį kalną ypatingą. Šiandien Luokėje raganų tema virto smagia tradicija: rengiamos edukacinės programos, šventės, o ant kalno kopia smalsūs keliautojai. Daugiau tokių vietų rasite rubrikoje „Paslaptingos vietos“ ir skiltyje „Lietuva“.

Jei kada nors Joninių naktį atsidursite netoli Luokės, pažvelkite į Šatrijos viršūnę. Kas žino – gal pamatysite ne tik laužo šviesą? O gal jūsų krašte irgi yra savas „raganų kalnas“? Papasakokite komentaruose.

Šaltiniai

Komentarų dar nėra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Gerbkite kitus – įžeidžiantys komentarai ir reklama šalinami automatiškai.

Diskutuokime ir Facebook'e! Kasdien – paslaptys, naujienos ir vardadienių sveikinimai.

Sekti Anomalija.lt Facebook'e