Skip to main content

Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2017-04-28 11:39
Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų – nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta – nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai – tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus – valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys – mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje“. Taip ir yra – galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, nepasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią suderinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame minčių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet dažniausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro labai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar daugiau – asmeninė ir atitinkamai – niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuomenės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnėjęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikaltėlis yra pati valstybės organizacija.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 25

Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smegenyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje patirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta viduje – netapatinti su tuo kas vyksta galvoje – be abejo, atsispindi žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo, bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, paklausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiškas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos paveikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis. Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta – paaiškinti. Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje, yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos netikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi prijungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implantuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išprovokuoti ir galų gale – sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi prijungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio“ minčių pasaulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provokuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje – nereaguoti, o atsakinėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situaciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į patyčias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo technikas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 26

Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja“ – gali būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtmečius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką stengiantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų „skeptikų“, nes tai ne jų lygiui – neturint jokios patirties ir supratimo apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmėmis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergždžios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengiantis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansavimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir mokslininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai, kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?“ – tai atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas – valstybė. Jeigu kas nors atšautų, kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…

Visas rinkinys parsisiuntimui čia
D. Mockus. Psichožvalgyba.pdf

Creative2017-04-28 21:08
Skaitau tavo knygą dabar ir pamačiau kad nelabai skiri psicologo nuo psichiatro ir psichoterapeuto. Žinoma ir man buvo tokia bbeda todėl galiu paaiškinti.

Psichologas tik konsultuoja daro tyrimus
Psichiatras išrašo vaistus
O Psichhoterapeutas lenda gyliau į samonę.

Skaitau ir prisiminiau  kai aš už galvoje tvirančias išdaigas gyniausi tokiom replikom į beveik visas puses: "Coution! The virus has been detected" arba tiesiog "Danger!" ir taip siuintinejau visas kalbas galvoje nes tikrai nejutau kad jos būtų mano. vėliau aprimo ir dabar neturiu tokiu bedų.

Galiausiai supratau kad be jokiu ryšių neišgyvensiu todėl pradėjau atrikinėt mintis ir jos pasikeite nuo destruktyviu prie neitraliu. Čia ta prasme kad be socialiniu ryšių žmogus gali neišgyveti, bet čia tik pamastymai tokie iš savo kailio.

Inkognito apgavikas2017-04-29 00:07

Creative rašė:Skaitau tavo knygą dabar ir pamačiau kad nelabai skiri psicologo nuo psichiatro ir psichoterapeuto. Žinoma ir man buvo tokia bbeda todėl galiu paaiškinti.

Psichologas tik konsultuoja daro tyrimus
Psichiatras išrašo vaistus
O Psichhoterapeutas lenda gyliau į samonę.

Skaitau ir prisiminiau  kai aš už galvoje tvirančias išdaigas gyniausi tokiom replikom į beveik visas puses: "Coution! The virus has been detected" arba tiesiog "Danger!" ir taip siuintinejau visas kalbas galvoje nes tikrai nejutau kad jos būtų mano. vėliau aprimo ir dabar neturiu tokiu bedų.

Galiausiai supratau kad be jokiu ryšių neišgyvensiu todėl pradėjau atrikinėt mintis ir jos pasikeite nuo destruktyviu prie neitraliu. Čia ta prasme kad be socialiniu ryšių žmogus gali neišgyveti, bet čia tik pamastymai tokie iš savo kailio.

1. Psichologas – psichologijos studijas universitete baigęs asmuo. Panaudodamas specialius testus psichologas tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą (pvz., mąstymo adekvatumą, kryptingumą), taip pat asmenybės bruožus (intraversiją, ekstraversiją, savęs vertinimą, sugebėjimus užmegzti santykius ir kt.). Taip pat psichologas konsultuoja iškilus problemoms tarpasmeniniuose santykiuose, šeimoje arba darbe. Tai vadinama psichologiniu konsultavimu.

2. Psichiatras nustato galutinę psichikos sutrikimų diagnozę pagal tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją. Sudėtingesniais atvejais, diagnozuodamas psichikos sutrikimus, psichiatras remiasi psichologo atliktų testų rezultatais.
Psichiatras skiria gydymą psichotropiniais vaistais, taiko psichologinio konsultavimo elementus.

3. Psichoterapeutas – tai gydytojas (dažniausiai psichiatras) arba psichologas, kuris atitinkamai po medicinos arba psichologijos studijų universitete dar papildomai baigė tam tikro gydymo metodo, būtent psichoterapijos, mokymosi programą. Taigi, pilnas šios srities specialisto pavadinimas – psichiatras psichoterapeutas arba psichologas psichoterapeutas.

P.S niekada nerašau šiame skyrelyje dėl daugumai suprantamų priežasčių . Bet šį kartą nesusilaikiau .
Visą info nukopinau iš http://www.psichiatras.lt/psichiatras-psichologas-psichoterapeutas-kas-ka-diagnozuoja-ir-gydo

Creative – jeigu norite supasti daugiau kas yra pasąmonė ir sąmonė . Siulyčiau perkskaityti knygą .
http://documents.tips/documents/roma-jusiene-alfredas-laurinavicius-psichologija.html

Ją studijuoja visi bakalauro pirmakursiai universitetuose , bent jau Lietuvoje . Yra ir naujesni leidimas , gyvenate netolo didelės bibliotekos , lengvai rasite .

Creative2017-04-29 00:52
Ačiū už pasiūlymą, tačiau apie psichologija skaičiau daug literaturų, ne vien vadovėlius bet ir straipsnius.

Beje jūsų mietame aprašyme apie psichoterapeutus truksta info  ką jie veikia išskirus kad mokesi specializuotai.

Inkognito apgavikas2017-04-29 00:55

Creative rašė:Ačiū už pasiūlymą, tačiau apie psichologija skaičiau daug literaturų, ne vien vadovėlius bet ir straipsnius.

Beje jūsų mietame aprašyme apie psichoterapeutus truksta info  ką jie veikia išskirus kad mokesi specializuotai.

aišku , kokias literatūras  skaitėte ?

Creative2017-04-29 01:15
Skaičiau iš lietuvišku "Psichologija šiandien".  Adleri, Miltoną Eriksoną. ir metodinę medžiagą visų psicologijos kursų metodinę medžiagą (tikiuosi ne nubaus mane už šitą nuodėme, buvo idomu) , Skaičiau NLP Bandlerio, Grinderio, Čekčiurino ir Pelehatovo. Ir daug knygų kuriu net pavadinimų neatsimenu rusų kalbą apie elgesį, psichoterapija, ir priedo apie koučinga. Skaičiau "Ašir psicologija" "Psichologija Tau" "Наша Психология". Deja prie duomenų baziu prieigos neturiu.

Beja čia tema ne apie tai tai daugiau ne offtopinam

Visai iškrito iš galvos jugi skaičiau Carlosą Gustavą Jungą atrodo visus jo traktatus perskaičiau.

klajunas2017-04-29 07:58
Dar norėčiau pridurti, kad be trijų išvardintų specialybių yra ketvirta, kuri vadinasi pseudintojas.

4. Pseudintojas – tai žmogus turintis universitetinį išsilavinimą ir mokslo institucijų užverbuotas dirbti propagandinį ir ideologinį darbą, ideologinėje kontržvalgyboje. Šioje srityje apmokytas vykdyti kibernetinius psy- ir blackopus, nustatinėti ideologines diagnozes žmonėms ir teorijoms. Paveldėta iš KGB vietinėje erdvėje, bet buvo paplitę ir Vakaruose, kur buvo medžiojami komunizmo teoretikai ir aktyvistai. Toks pseudintojas internetinėje erdvėje dažnai turi susikūręs trolio arba rimtesnio dalyvio įvaizdį. Pseudintojai dažnai dirba komandomis, pasiskirstę į imitacines priešiškas stovyklas, kur vieni vaizduoja agresorius, o kiti jų aukas, kad žmonėms sukurtų dviejų susitapatinimo variantų galimybę. Tada su blackopu debunkinami "aukų" arba "agresorių"… Tokie pseudininkai dažnai mėgsta slėptis atvirose vietose, vaizduodami "normalius žmones".

Inkognito apgavikas2017-04-29 12:09
5. Pseudintojas – tokio žodžio lietuvių žodyne net nėra .

Creative – tiek medžiagos perkskaitę gal savais žodžiais apie sąmonę ir pasąmonę ką nors pridurtumėte ? atidarysiu naują temą . https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4612.new#new

Mekabciel2017-04-29 12:12
6. Tašką sakinio gale po tarpo parašei…
klajunas2017-04-29 12:18

Linas Esu rašė:5. Pseudintojas – tokio žodžio lietuvių žodyne net nėra .

Pasamprotaukime logiškai/moksliškai.

1. Aš esu lietuvis.
2. Mano žodyne šis žodis yra.
3. Vadinasi taip pat yra lietuvio/lietuvių žodyne.
4. Kol kas specifinio žargono/sociolekto kontekste,
5. bet tikėkimės kad išplis su savo pašiepiamąją reikšme ir taps bendriniu.

klajunas2017-05-01 16:20
Globalinė sąmonė

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 27

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas – realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė – prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas – kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus – proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

Tai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis – tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu“.

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporcija tarp to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai realizuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pasiekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vyriausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, tačiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sėdima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus kolonizuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės prilygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę mediciną ir t.t. Aukštesni lygiai – dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyvendinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti kokybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada, kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interpretavimo principą. Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška sąmonė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzijose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė – atitinka tikrovės struktūrą, žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems išreikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Šiuo metu vieša matematika naudoja paprasčiausią skaičiaus operatorių, kuris yra tapatybės fraktalui pritaikytas dalinimas ir jungimas, išreiškiamas matematiniais ženklais. Tačiau skaičiuoti kontinuumų gabaliukus – šiuo metu yra per daug primityvu, tuo tarpu tai pagrindinė vis dar naudojama daugelio parametru vidinė struktūra. Todėl reikia naujos erdvės fraktalo struktūros, kurios atitiktų auftato struktūrą ir naujų skaičiaus operatoriaus sekų, kurie reikštų daugiau nei tik dalinimą ir siejimą. Tokių struktūrų yra, bet nėra sujungtų su anapusiniu pasauliu. Iš tiesų, šitą primityvumą galima suformuluoti ir taip: fraktalas yra kokybių kintamieji, o operatorius, į kurį įstatoma kokybė yra kiekybė, tas pats skaičiaus operatorius ir jų struktūros lygtyse. Iš mano paskutinių tekstų matosi, kodėl toks metodas yra problemiškas – jis įklimpęs į vidinį egzistenciato realino pasaulį, kurį žmogus suvokia kaip juslinio paveiksliuko kapsulę, kurioje apsigyvenusi jo sąmonė.

Šis mokslas leido įvaldyti 5 lygį, sukurti prielaidas 4 lygio užkariavimui. Tačiau matosi, kad tokia sąmonės kokybė nepakankama, norint realizuoti civilizaciją dar aukštesniuose lygiuose, iki pat aukščiausio galaktinio lygio. Su tokiu mokslu – to tikrai nebus. Būtina nauja matematika, nauja fizika. Avangardiniuose projektuose tai gali būti įgyvendinama praktiškai jau dabar, tačiau šis principas turi būti pakeistas visame pasaulyje – visuomenė turi būti pripratinta prie naujo mąstymo, turi būti paskatinta atsisakyti konservatyvių vaizdinių. Čia iš dalies yra ir valdymo problema, nes norima mases uždaryti į ribojančią matricą, siekiant užtikrinti organizacijos stabilumą, tačiau prarandant ateities galimybes ir greitesnę civilizacijos raidą. Tam reikalinga mokytis mąstyti ne kokybiniais vaizdais ir ne atliekant analizės-sintezės su jais operacijas. Operacijos reikalingos anapus juslinių vaizdinių. Tik tada bus gauta aukštesniam lygiui reikalinga kokybė.

Tai pirmo aspekto pagrindinė problema. Antro aspekto, realaus veikimo apribotoje erdvėje problema yra – kaip visiems joje išsitekti neišsprogdinus planetos. Problema ta, kad kai ribotoje erdvėje daug vienodu mastu veikiančių žmonių ir organizacijų, jų interesai neišvengiama susikerta ir jie pradeda vienas kitą riboti. Vieniems pavyksta užtikrinti savo augimą, o kiti savo veiklą turi riboti, turi prisitaikyti prie galingesnių. Taip atsiranda veiklos mastų sluoksniai, kurie pereina į hierarchiją. Hierarchija nėra gerai, nes tokiose sąlygose didelis skaičius žmonių uždaromas į ribojančią piramidę ir sunaikinamos jų vystymosi galimybės (arba pavagiamos). Tačiau tai neišvengiama, nes visi prezidentais būti negali. Tokiu atveju būtų visiškas chaosas ir sistema žlugtų. Tai galima realizuoti tik tuo atveju, jeigu plėtimąsi ribotų draudimas naudotis kitais žmonėmis ir jų sąskaita plėsti savo galimybes, tačiau tokiu atveju būtų ne toks galingas bendras aktyvumo mastas, nes žmogaus fizinės ir protinės galimybės ribotos ir to neištaisytų net pažangios technologijos.

Dėl šių priežasčių nusistovi kokia nors reali situacija – daugiapolė arba vienpolė, tačiau neišvengiamai – hierarchinė. Perėjimo į aukštesnę pakopą metu ši tvarka projektuojama į naują pasaulį, nes į jį žengiama ne per vieną centrą, bet per kelis ir kiekvienas atskiras centras konkurencijos sąlygomis užsiiminėja strategines vietas, realizuodami naujas kokybes. Tam, be abejo, reikia, kad ta kokybė būtų pasiekta visose vietose. Tačiau žinių mainai ribojami, pažangiausios technologijos slaptinamos ir niekas neori atiduoti savo pranašumo.

Matome kas šiuo metu vyksta planetoje: JAV siekia iššokti aukščiau bambos ir sukurti vieną centrinę valdžią, kuri priklausytų Amerikai. Tam yra priešinamasi ir ganėtinai sėkmingai. Nuo to, kaip ši kova dėl planetos baigsis, priklausys kokią vienos žvaigždės, 4 lygio civilizaciją turėsime ateinančiais tūkstantmečiais. Centralizuotą, valdoma iš vieno centro, užsigrobtą komercinių ir technologijų monopolijų, kurios išnaudos visą žmoniją ar bus sukurta kažkas palankesnio žmogui ir priimtinesnio normaliam, civilizuotam mąstymui. Daugiapolė 4 lygio civilizacija nėra tobula, nes tai užprogramuoja ateities kosminius karus dėl teritorijų ir resursų, išsivadavimo kovas ir panašiai, tačiau einant skirtingais keliais, didesnė tikimybė pasiekti kitą tikslą – dar aukštesnę civilizaciją ir neišnykti padarius klaidą kaip gali atsitikti einant tik vieninteliu keliu.

Užbaigti norėčiau parodydamas ir kitą galimybę pritaikyti šią sistemą. Toks principas tinkamas analizuoti visuomenę daug mažesniais masteliais ir vertinti konkrečių žmonių gyvenimo galimybes, palyginus kiek globalizuotas žmogaus mąstymas viduje, ir kiek šį globalų mąstymą jis sugeba realizuoti savo gyvenime. Taip pat žiūrint ne tik plotą, bet ir mąstymo kokybę. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad sąmonė gali būti labai plati, bet konkrečiais veiksmais realizuojamas tik nedidelis šios sąmonės fragmentas. Tai svarbi visuomenės problema išplitus internetui ir kitoms žiniasklaidos rūšims. Galima „dalyvauti“ visuose planetos įvykiuose, neiškeliant kojos iš namų, tad realaus veiksmo arena yra suspausta į tašką. Tokio tipo žmones galima vadinti fantastais arba „virtualais“. Tai nėra blogai, blogai yra žema sąmonės kokybė ir mažas aktyvumas. Kuomet tokią sąmonę žmogus sugeba realizuoti, jis gali išsikovoti daug aukštesnius rangus žmonijos hierarchijoje.

klajunas2017-05-03 18:08
Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek“ pakeičiamas į kokybinį „kaip“ ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus operatorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti galima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 28

Operatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas, reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pagal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus monotoniško „kiek“ apsektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip“. Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė“. Išnyksta monotoniška seka ir turimas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasirinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės, nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamiškumas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jokių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiustruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulyginsime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško kontinuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą – akivaizdu jog tai neįmanoma, rezultatas – gaunama nesąmonė.

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o formulių skaičius – begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 29

Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar kokios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Kokia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros, paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai sudėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėžtumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje chaoso neapibrėžtumas – ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti. Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos visos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo“, „viskas vienodai“ – turi dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sistema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali atrodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde. „Apvalaina būtis“ yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. Norint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas sužalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos išmokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir matematinis protas – laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį gyvenimą. Aišku, pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspektyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis sprendžiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos sprendimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas, kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų segmentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvarkius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dinamiškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra mažiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinuumo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe, nuo parametrų erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pereiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.

klajunas2017-05-05 18:20
Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 – šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes – tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Imkime konkretų pavyzdį su prekėmis ir kainomis. Yra vienetas ir 4 kainos, vadinasi vienetas gali turėti keturis variantus, su skirtinga kvantuota fazine erdve.

1 #1

1 #2

1 #3

1 #4

Dabar pamėginkime sukurti 2 iš dviejų vienetų, 1 #2 ir 1 #4. Kadangi fazės skirtingos, taip paprastai nesusijungia, turime didesnę, dvigubą fazę skaidyti į dvi ir gauname vietoje 2 skirtingų fazių vienetų, turime 3 #2 fazės vienetus, kitaip sakant fazės perteklių konvertavome į papildomą virtualų vienetą. Šitaip visas fazinių erdvių deformacijas galima konvertuoti į papildomus, statiškus, virtualius vienetus. Dar kitaip sakoma, kad norint atlikti manipuliacijas tarp skirtingos fazės vienetų, reikia atrasti arba sukurti rezonansines vienos fazės grupes, kuriose susiformuoja deformuotas tapatybės fraktalas. Tokius gabaliukus galima perstumdyti kaip nori, nieko simetrijoje nepakeičiant.

Kitaip dar galima pasakyti, kad vidines deformacijas galima konvertuoti į ilgius arba ilgius suspausti į vidines deformacijas. Konkreti vidinė deformacijų struktūra priklauso nuo vienetų virpesių, kuriuos aš vaizduoju kaip traukimąsi ir plėtimąsi. Virpesiai vyksta traukiantis į vidų, iki visiško kolapso ir plečiantis iki begalybės, sprogstamuoju plėtimusi. Tarpinė būsena – svyravimas apie pusiausviros tašką, kuriuo yra statiškas kontinuumas arba tapatybės fraktalas. Žinome, kad nesvyruojantys kontinuumai labai reti, ir visada dinaminis kontinuumas yra išeities taškas, o statiškas kontinuumas – tik jo abstrakcija.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 30

Mintį galima paaiškinti ir taip: gamtoje tiesių nebūna yra tik kreivės, tačiau tos kreivės yra milimetro lygio deformacijos ir ant jų uždėjus metro šabloną, visos deformacijos užlyginamos ir šitaip gaunama „tiesės“ paklaida. Visi tiesūs, taisyklingi objektai yra tokios gamtoje neegzistuojančios paklaidos. Dėl šios priežasties yra keista, kad toks mokslas vadinamas „tiksliuoju“ mokslu, nes jo metodas priešingas – paklaidos įvedimas. Klasikinė matematika, kuri pagrįsta statišku kontinuumu, iš tikro yra netikslioji matematika, o ja pagrįstas mokslas – netikslusis mokslas, šių mokslų studijuotojai – netiksliukai.

Tačiau bėda nedidelė, nes netikslųjį mokslą paversti tiksliuoju galima įvedus dinamiškus kontinuumus ir dinamiškus skaičius, kurie turi vidines deformacijų amplitudes. Esmė ta, kad statiškame kube, visos dalys yra dinamiškos sandūros, o deformuotame – dinamiškos ir nedinamiškos, nes dinamikos įmanomos tik rezonansų struktūrose; ne rezonuojančiose, chaotiškose struktūrose – tiktai tapatybės rezonansus įvedus dirbtinai. Tai galima sieti ir su realybe, nes joje yra hierarchiniai sluoksniai, kur vieno tipo kvantai yra tos pačios vidinės amplitudės rezonansai, o skirtingo tipo kvantai turi skirtingus vidinių fazinių būsenų lygius. Kvarkas ir elektronas yra vienetai, bet vidinės fazinės erdvės – skirtingų tipų, todėl jų sukeisti vietomis – neįmanoma. Taipogi įdomus virtualių vienetų klausimas, kuris yra materializavimo šablonas, kuris, surinkus iš vidinių deformacijų energiją, leidžia ją konvertuoti į virtualų arba tikrą kvantą. Tai yra, jeigu kvantas turi didelę vidinę energijos amplitudę, jis gali virsti dviem kvantais, tą amplitudę pažemindamas į žemesnį lygį.

Visų šių klausimų tyrinėjimas tampa įmanomas įvedus dinaminius skaičius, todėl ši teorija labai svarbi, ypač mokslą norint paversti tikru tiksliuoju mokslu. Visas tikslumas yra deformacijose, todėl tie mokslai, kurie užsiima kokybiniu aspektų, būną daug tikslesni, nes jie leidžia, kad ir nematematiniu būdu, atskleisti vidines fazines erdves, kurios vienetą daro nelygų vienetui. Istorijoje metai – nelygūs metams, sociologijoje žmogus – nelygus žmogui dėl to, kad jie turi dinamines vidines deformacijas, kurių sukeisti vietomis neįvedant skirtumo – neįmanoma. Statistinis gamtinis žmogus turi labai didelę deformaciją susijusią su technologine dimensija, kuri padaro kad laukinio ir techninio žmogaus veiksmas nėra lygūs – efektyvumas, mastas, galimybės yra nepalyginamos. Visos technologinės civilizacijos turi tendenciją šią vidinę deformaciją didinti ir veiksmo galia, o taip pat pavojus – išauga iki astronominio dydžio. Todėl reikia ir pakankama galimybių priežiūros sistema. Dėl šios priežasties, aukštesnės civilizacijos nedovanoja savo technologijų, pirma nepakėlę žmogaus lygio ant reikalingos pakopos.

Manau, kad šie pavyzdžiai yra pakankamas paaiškinimas kam reikalingi dinaminiai skaičiai ir kodėl jie labiau atitinka tikrovę, kodėl jie yra daug tikslesni, nors kita vertus yra ir sudėtingesni. Pavyzdžiui, suirusius, chaotiškus kontinuumus aprašyti – labai sudėtinga, simetrijos, ryšiai ir rezonansai – šį klausimą labai palengvina. Taip pat reikia suvokti tokį realybės principą, kad technologijos susijusios su chaoso įvaldymu, su primetimų jam simetrijų ir rezonansų, kurių dėka kyla sudėtingos sąveikos materijoje. Tačiau tai jau ne matematikos klausimas, bet tiksliosios fizikos, kurios uždavinys yra sukurti skirtumo užpildo teoriją ir mechanizmą, atrasti skirtumą sukėlusią pirmąją priežastį.

Statiškame kontinuume pasaulis neegzistuoja – tikrovė atsiranda tada, kai substancijoje kyla deformacijos vidinėse fazinėse erdvėse. Tikrovė osciliuoja tarp fazinių deformacijų ir virtualaus tų deformacijų energijų materializavimo. Vaizdžiai tariant – virtualūs materializatoriai yra deformacijų „lygintuvai“. Ateities mokslo pažanga priklauso nuo vidinių fazinių erdvių įvaldymo, užpildo holoplastinių struktūrų įsisavinimo. Statiško skaičiaus nepakeitus į dinaminį, tai padaryti bus daug sunkiau.

Creative2017-05-05 19:41
Labai asmeniškas klausimas: Kokius mokslus baigei? jei žinoma nepaslaptis
klajunas2017-05-05 20:01

Creative rašė:Labai asmeniškas klausimas: Kokius mokslus baigei? jei žinoma nepaslaptis

Klausimas iš tikro asmeniškas, kokiu tikslu klausi?

Tikiuosi, kad nesupyksi jeigu atvirai neatsakysiu. Nors tai nėra paslaptis, informaciją galima rasti mano prisistatyme, prisistatymų temoje.

Kam iš tikro labai įdomu – suras nesunkiai. Galiu tik pasakyti, kad tai ne matematika.

Creative2017-05-05 20:43

klajunas rašė:Klausimas iš tikro asmeniškas, kokiu tikslu klausi?

Tiesiog pagal kalbėseną pagal naudojamus žodžius sprendžiu kad baigei kokia fiziką. o dabar perskaičiau tavo prisistatyme kad mokeisi anglu su istorijom apie vsd. Tiesiog užkliuvo vartojami žodžiai.

klajunas2017-05-05 20:57

Creative rašė:Tiesiog pagal kalbėseną pagal naudojamus žodžius sprendžiu kad baigei kokia fiziką. o dabar perskaičiau tavo prisistatyme kad mokeisi anglu su istorijom apie vsd. Tiesiog užkliuvo vartojami žodžiai.

Vartoju daug tarptautinių žodžių, nes teko mokytis daug kalbų, kurios yra ne lietuvių. Mano galvai problemų nėra, bet tiems kas su kitomis kalbomis nėra tiek susiję, gali būti sunkiau. Nelietuviška terminologija todėl, kad mokausi daugiausiai iš anglų kalba rašytų vadovėlių ir man tie žodžiai natūralūs.

Bet nenorėčiau sutikti, kad daug tikrai sudėtingų terminų. Turbūt sunkiausia sąvoka fazė ir fazinė erdvė. Fazė yra periodinio kitimo metu pasiektas etapas, o fazinės erdvės yra erdvės su periodiniais kitimais. Jeigu visus tarptautinius terminus išversčiau į lietuviškus, konstrukcijos gautųsi keistos.

SPACE2017-05-06 00:10
Bet tai jie greitai susisuko, Radioastronomie allgemeine buvo atrasta 1932m. (panašiai tuo metu atsiranda ir asmeniniai radijo imtuvai) ir plačiau pradėta tyrinėti 1946m. O jau 1957m. paleidžiamas pirmas Sputnik.

Žiūrint per radijo teleskopą neryškiosios žvaigždės tampa labai ryškiomis, o optiškai didelės-ryškios, tampa vos įžiūrimomis. Gali būti, kad kai kurios iš jų yra radijo siūstuvai.

klajunas2017-05-07 12:06
Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į
1) paprastus ir
2) spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia – reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet „veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

PS Mano naujas blogas, nes su senu – nenumatytos problemos.

http://sviesosarka.blogspot.lt/

klajunas2017-05-08 13:40
Licencija melui

Šiame įraše tęsiama paskutinė tema, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip propagandoje naudojamas pasakojimo blokas ir teigiamų bei neigiamų perspektyvų grupavimas. Rašiau, kad mane domina skaitytojo perspektyva ir tai, kaip jis gali naudoti tekstus informacijos rinkimui. Bėda ta, kad autoriai ne visada siekia pateikti objektyvią informaciją ir skaitytojai gali būti suklaidinti, paveikti, dezorientuoti. Todėl naujoje dalyje noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daryti, kad dezinformavimo pavojus būtų maksimaliai nukenksmintas.

Galima pradėti nuo apibendrintos perspektyvos, kuri parodo kokia kalbos funkcija ir kam gali būti naudojama kalbinė informacija. Į šią situaciją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų: viena jų yra valdymas, o kita – žvalgyba. Valdymas informacija manipuliuoja, siekdamas paveikti emocijas arba suklaidinti, o žvalgyba ją renka, kad rekonstruotų žinias, išeinančias už žmogaus patyrimo ribų. Kitaip dar galima skirstyti į informacijos šaltinį ir jos gavėją. Šaltinis yra išeinanti seka ir jos tikslas paveikti, gavėjas priima įeinančią seką ir analizuoja ją žvalgybiniais tikslais. Kadangi žvalgyba ir valdymas nesutampa arba kitaip nesutampa šaltinio ir gavėjo tikslai, gaunama informacija gali būti netinkama. Tada žvalgyboje naudojama provokacijos taktika, kuri siekia per manipuliaciją priversti šaltinį parodyti savo išeinančioje sekoje ir tai, ko jis nenorėtų parodyti.

Kadangi šių priešingų pusių tikslai skirtingi, tai svarbu žiūrėti, kas sugeba primesti savo dominavimą. Jeigu dominuoja šaltinis, tai gavėjas yra manipuliavimo objektas. Jeigu dominuoja gavėjas, tai šaltinis yra žvalgybinės informacijos tiekėjas. Gali būti ir taip, kad nedominuoja niekas. Tokiu atveju dažnai vyksta įvairūs taktiniai žaidimai, kuriuose naudojamos įvairios maskuotės ir klaidinimas. Skaitytojui, kuris dominuodamas vaidina „žvalgybos“ vaidmenį, tai reikia visuomet turėti galvoje ir neleisti jokiam žurnalistui ar propagandos ruporui („Delfi“, „LRytas“, „15min“), primesti savo taktiką ir skaitytoją padaryti manipuliacijų ir valdymo objektu.

Vienas iš būdų pasiekti šį tikslą yra pasakotojo bloko tinkamas supratimas ir panaudojimas gretinant informaciją. Kadangi skaitytoją tekstai domina kaip žinios, kurios išeina už skaitytojo patyrimo ribų, tai kad autoriai ir šaltiniai neužvaldytų gavėjo reikia bandyti informaciją rinkti iš kuo didesnio šaltinių ir perspektyvų skaičiaus. Turėtų dominti tokie aspektai: ar faktai tikri, ar išgalvoti; ar vertinimai bei interpretacijos pagrįstos, ar subjektyvios. Propagandoje naudojamos abi priemonės – dezinformacija, pramanytų istorijų ir įvykių pasakojimas ir iškreipti vertinimai, pagal šabloną „geras-blogas“. Kad tokie triukai sąmonės nenuvestų klystkeliais, reikia gretinti visas įmanomas perspektyvas ir pažiūrėti, kaip skirtingos perspektyvos pateikia tą pačią informaciją, kokius naudoja faktus ir kaip juos interpretuoja.

Kokios galimos perspektyvos aiškinau pirmoje dalyje, kur buvo aprašytas pasakotojo blokas. Trikampis turi tris perspektyvas, kurias simbolizuoja kampai. Taip pat perspektyvos gali būti vienaskaitinės ir daugiskaitinės. Paprastai domina daugiskaitinė perspektyva, nes propaganda užsiima didelės organizacijos, tokios kaip valstybės. Vadinasi išeinančių sekų kanalų yra labai daug ir reikia mokėti juos pamatyti ir susieti, taip pat palyginti kaip skirtingi propagandiniai kanalai pateikia informaciją. Tai matosi iš to, kokia tekstuose naudojama perspektyva – kas vertina, kas teisia, kas sprendžia, kas interpretuoja, kas pareiškia, kas piktinasi ir kaip į tai žiūrima. Į save žiūrima teigiamai, o į konkurentą – neigiamai.

Iš viso yra 18 atskaitos taškų. Paaiškinsiu kaip jie gaunami. Trikampis turi 3 kampus: Aš (autorius), Tu (skaitytojas) ir Jis/Ji (tradicinė tema). Koks žmogus atlieka kokį vaidmenį – gali keistis, tai daroma sukant trikampį apie centrą per vieną, dvi ir t.t. padalų. Taip „Aš“ gali virsti „tema“ arba „skaitytoju“. Atitinkamai simetriškai persislenka ir kiti kampai. Tai viena. Kitas dalykas – pasakotojais gali tapti visi subjektai: pasakoja skaitytojai, temos objektai ir t.t. Ir visi naudoja savo perspektyvą, temai primeta savo vertinimus bei interpretacijas. Iš viso to seka, kad kiekvienas iš trijų taškų, gali turėti tris interpretacijas, kaip tą tašką vertina visos 3 perspektyvos. Vadinasi ta pati informacija, gali turėti 9 versijas. Kadangi propaganda yra vienaskaitinė ir daugiskaitinė, tai šias 9 perspektyvas dar galima padauginti iš dviejų, taip gaunant 18 variantų. Šitaip gaunasi, kad galimi teisingi ir neteisingi pasakotojai, teisingi ir neteisingi skaitytojai ir teisingos bei neteisingos temos. Ar teisingas, ar neteisingas priklauso nuo to ar pasakoja konkurentas, ar „sąjungininkas“. Ir trečias variantas visada būna „teisingiausias“, kaip kiekvienas pasakoja apie save (skaitytojas apie-save, pasakotojas-apie-save, tema-apie-save). Taip galima matyti ir be ironijos, nes pats apie save žmogus žino daugiausiai informacijos, o kiti naudojasi šaltiniais ir kognityvinėmis fantazijomis, prasimanymai. Bet kita vertus, apie save galima žinoti ir „per daug“. Tada teisingai pasakoti vengiama.

Todėl tai, kad koks nors „Delfi“ kaip kolektyvinis propagandinis ruporas, turintis tikslą manipuliuoti skaitytojais, apie save (Valstybę) pasakoja labai gerai, nereiškia, kad tokia yra tiesa. Nes čia tik viena perspektyva iš 18 (mes-apie-save). Bet pasakotojais tampa ir skaitytojai, ir temos, pavyzdžiui, komentaruose ir čia rodomas paveiksliukas – ne toks jau gražus pačiam „Delfi“. Aišku, propagandistai nenusileidžia ir šie subjektai arba pasakotojai įgauna be savo įsivaizdavimo ir propagandistų sukonstruotą šaržuotą paveikslą: „vatnikai“, „troliai“, „išdavikai“, „agentai“ ir pan. Tačiau dažniausiai į save pažiūrėję skaitytojai ir temos pamato visai kitokį savo portretą, nes propaganda – meluoja.

Kas dažniausiai domina skaitytoją? Manau tai objektyvumas, kai kalbama apie kitus ir aukštinimas, kai kalbama apie jį patį. Objektyvumas – tai kuo daugiau perspektyvų. Aukštinimas – tai galimybė parodyti tikrą informaciją, griaunant visus melus ir dezinformaciją. Tačiau tai ne viskas, nes ankstesnėje dalyje rašiau, kad vien papasakojimo – neužtenka, nes kalba yra ne faktai, bet faktų išraiškos priemonės. Todėl reikia dar vieno kriterijaus, kuris vadinamas įrodymai. Aišku, žurnalistai įrodinėti nesivargina. Nes tai darbas, o pagal jų logiką už darbą reikia mokėti. Tad propaganda rašo pagal tuos, kas geriau sumoka.

Be abejo, kiekvienas skaitytojas tampa pasakotoju pats, taip apkeisdamas vaidmenis, virsdamas informacijos šaltiniu. Ko reikėtų siekti tokiu atveju. Jeigu siektų dominavimo bet kokia kaina, būtų manipuliatorius. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Svarbu kokio siekiama tikslo ir kam. Jeigu tikslas geras, tai dominavimo ir manipuliavimo siekimas – pateisinamas. Kad galėtum siekti pozityvaus dominavimo, reikia būti susipažinus su tema iš savo patirties arba iš šaltinių, kurie yra įrodę savo informacijos tikroviškumą. Tada reikia siekti nukenksminti propagandą ir dezinformaciją, pateikiant savo pagrįstą požiūrį ir svarbiausia siekti nepakenkti savo informacijos gavėjui. „Nepakenkti“ reiškia nepakenkti klaidinimu, nes kartais pakenkti gali ir tiesa, jeigu ji galios centrų nepageidaujama.

Galėčiau visus savo dergėjus pakrikštyti „vatnikais“ arba VSD agentais, nes nesutikimas su alfa-informatoriais prilygsta nusikaltimui, bet tai jau būtų „Delfi“. Nes tie, kas iš tikro sugeba dominuoti, tai yra dominuoja ne per melą ir šmeižtą, bet todėl, kad jų pusėje tiesa ir tokie metodai nereikalingi, nes juk blogis yra ne prieštaravimas, o melas nepriklausomai nuo to, kas jį skleidžia. Licenzijos skleisti melą neturi niekas.

PS Visą rinkinį galima parsisiųsti
D. Mockus. Tiesos debilams.pdf

klajunas2017-05-09 07:39
Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų – nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

Vienas tokių žaidimų vadinamasis „kopėčių metodas“, kai sukuri kokį nors planą, modelį, mintį, iš karto padarai prielaidą, kad tas planas DI žvalgybos sumodeliuotas, tada iššoki iš savo minčių ir žiūri, kokį planą DI galėjo parengti naudodamasis tavo pakišta informacija ir, aišku, savo planą pakeiti atitinkamai. Esmė tokią, kad tokį lipimą pakopomis pratęsi iki begalybės, siekdamas uždaryti į beprasmio resursų eikvojimo grandinę ir tuo pačiu pats renki informaciją apie DI struktūrinę-loginę psichologiją. Algoritmai gali koduoti labai didelį skaičių modelių, bet tas skaičius vis tiek yra baigtinis ir galima surasti vietų, su kuriomis mašinos „smegenys“ nesugeba susidoroti arba priima standartinius klaidingus sprendimus. Tokį kopėčių metodu galima žaisti ne tik savo galvoje, bet realiame pasaulyje pradedant ir neužbaigiant savo operacijas, kurių tikslas yra informacijos tampymas, o ne rezultato pasiekimas. Kopėčių metodą galima naudoti ir pritaikant savo nepatogenines kibernetines mašinas, kurios nekontroliuoja sąmonės, nevaldo ir neužgrobinėja žmogaus. Karas tarp skirtingų kibernetinių mašinų ir jas aptarnaujančių žmonių pavaizduotas seriale „Person of interest“, kuris yra užuomina į tai, kas realiai įvyko mūsų planetoje.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 31

Paveikslėlyje parodyti pagrindiniai parametrai, kuriuos įvertinus galima daryti išvadas apie mašinos ir žmogaus galimybes laimėti žaidžiant strateginius žaidimus. Pagrindinė DI problema ta, kad nors procesoriaus greičiai labai dideli, nemaža jų proporcija išnaudojama primityviems perstatymams, kurie savaime neturi jokios prasmės. Todėl svarbūs skaičiavimo parametrai yra a) informacijos kiekis, b) būtinųjų minimalių perstatymų, reikalingų pasiekti galutinį rezultatą sluoksnis, c) maksimalus beprasmių perstatymų greitis, d) trukmė, per kurią gaunamas teisingas galutinis rezultatas, kuris yra sprendimas ir veiksmas. Esmė ta, kad kuo daugiau informacijos, tuo storesnis būtinųjų perstatymų sluoksnis, kuris žymimas stačia linija per trikampio centrą. Kai informacija gaunama ir apdorojama tiesiogiai, šis užtrukimas svarbus tuo, kad nuo jo priklauso sprendimo-veiksmo delsimas. Nugali tas, kas suveikia greičiau. Kai sistema standartinė, primityvi ir kvantuota, mašina susidoroja su problemomis greičiau už žmogų, tačiau DI turi problemų su visumos suvokimu ir logikos ištraukimu iš situacijos, nes visą tai sukonstruoti turi iš didelio beprasmių būtinųjų perstatymų sluoksnio, pagal algoritmų logikas, o kaip tai daro žmogus – kol kas nežinoma, ir mašina jam neprilygsta. Mašina nesugeba suvokti prasmės.

Kai lyginamos kibernetinės mašinos ir žmogaus galimybės, dažnai daroma klaida ta, kad mašina naudoja sujungtų paralelinių modulių „armiją“, o žmogus imamas vienas. Tačiau situacija būtų daug adekvatesnė, jeigu žmonės irgi būtų vertinami kaip grupė, nes DI turės kovoti ne prieš atskirą žmogų, bet prieš visą žmoniją. Žmogus paima nedaug informacijos, bet turi originalią sujungimo ir analizės sistemą, kuri pranašesnė už kompiuterio logiką. Jeigu žmonės telepatiškai dalintųsi protais, jų galimybės būtų žymiai didesnės ir žmogiška proto sistema būtų maksimaliai sustiprinta. Bet dalinantis problema ta, kad nėra kolektyvinio bendro proto analizės meta-sistemos, todėl pasidalintos informacijos efektyvumas sumažėja. Tai galima ištaisyti pasidalinus mąstymo ir veiksmo funkcijomis kolektyvinio proto viduje. Kitaip sakant, superkompiuteris turi lošti ne prie žmogų, bet prieš kolektyvinį „superžmogų“. Todėl visiems žmonėms, tokiems kaip ALF, bandant patarti kaip kovoti prieš patogeninį DI, galima pasiūlyti atkreipti dėmesį išvardintus kritinius momentus.

Be to kas buvo pasakyta, galima pridurti, kad kibernetinės mašinos sunkiai susidoroja su deformuotais kontinuumais, ir jiems dažnai primeta standartinį statišką kontinuumą. Tačiau tai suveikia tik tada, kai turimas absoliutus pranašumas ir sugebama „nupjauti“ visas kontinuumo, situacijų deformacijas. Tačiau to neturint, deformacijos didelė problema, nes jose kaupiasi veiksniai, kurie lieka už horizonto ir gali suveikti kaip efektyvios pasalos. Tad jeigu pritaikai nedeformuotą kontinuumą, planuose, veiksmuose ir sprendimuose praleidi labai svarbią informaciją. Statiškas deformacijas galima išaiškinti žvalgyba, tačiau jeigu deformacijos yra dinamiškos ir jos nuolat kinta, iš algoritmų iškrenta svarbi informacija ir didėja klaidingų sprendimų skaičius, kurie daro didelė žalą, o gali būti ir katastrofos priežastimi. Todėl žmogaus sistema turi milžinišką pranašumą, nes jis sugeba lengvai susidoroti su tokiomis situacijomis. Tai ypač efektyvu sujungus su telepatine informacijos sistema be patogeninio DI.

Tačiau skirtumas tarp kibernetinės mašinos ir žmogaus mažėja pritaikius suvokimo konstravimo-rekonstravimo fraktalinę struktūrą, kuri leidžia formuoti dalių-visumų hierarchines perspektyvas. Tapatybės fraktalas čia neefektyvus, nes realybė yra deformuoti kontinuumai. Tačiau į fraktalus sugebant įvesti deformacijas, galima modeliuoti nestandartinius fraktalus, į kuriuos įrašomos realistinės pasaulio struktūros. Žmogus deformuotuose fraktaluose juda lengvai – DI sunkiai, tad čia reikia bandyti ieškoti žmogaus stipriųjų pusių ir kurti jas atitinkančias strategijas, kovojant prieš patogeninio DI invaziją ir planus užgrobti planetą.

klajunas2017-05-13 09:07
http://www.psytechnologijos.lt/matematika/paprasto-dimensinio-skaiciaus-savoka/

Tikrovėje nėra tokio kontinuumo, kuriame teisinga 1 = 1. Matematika, kuri daro tokią prielaidą yra netikslioji matematika. Tikslioji matematika yra ta, kuri atsižvelgia į visas deformacijas. Šiam tikslui reikalingi skaičiai, kurie gali turėti vidines deformacijas, tokie kaip paprasti arba sudėtingi dinaminiai skaičiai, kaip statiškų skaičių priešybė.

Tai, ką aprašiau yra būdas pakelti sąmonės kokybę į aukštesnį lygį, išplėsti žinių horizontą, geriau suprasti supantį pasaulį jo giliojoje šaknyje, kur yra chaoso, dinaminių deformacijų, karalystę.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 32

klajunas2017-05-16 06:33
Žmogaus kiborgizacija

Kai tik pradėjau domėtis sąmonės klausimu, tačiau dar filosofiniu metodu, nustačiau tokią schemą: yra sąmonės struktūra ir procesas. Struktūra turi vidinę ir išorinę dalį ir formuoja substratą, kuriame vyksta procesas. Procesinė dalis visų pirma yra informacija. Šitą modelį įdedant į nubraižytą schemą – informacinė dalis dar vyksta fiziniame pasaulyje, kur fizikinis procesas naudojamas kaip nešėjas, kuris apvelkamas informacija. Šis apvilkimas vadinamas proceso moduliavimu. Tai paaiškinama standartine anatomija ir fiziologija bei elektrocheminiais reiškiniais, kurie pagrindinis fizinių smegenų veikimo principas. Receptoriai siunčia elektrą ir ta elektra veikia kaip informacijos pernešimo instrumentas.

Tai būdavo pagrindinis žmogaus sąmonės interpretavimo principas. Jo trūkumas tas, kad jis aprašo tik informacinio proceso pradžią. Tuo tarpu sąmonės substrato ir sandaros klausimas būdavo sprendžiamas materialistiniu metodu, laikant, kad sąmonė sukuriama materialių smegenų, vietoj to, kad smegenys būtų laikomos tik informacijos struktūravimo mechanizmu.

Substratui paaiškinti reikia visai kitos realybės, kuri sąlygiškai vadinama gnostine substancija, kuri yra fizinės substancijos analogas. Gnostinė substancija turi turėti visas tas pagrindines kategorijas, kokias turi fizinė substancija ir galima spėti dar daugiau, nes jos atliekama funkcija kitokia, informacijos surinkimas, jos atvaizdavimas ir svarbiausia suvokimas. Gnostinė substancija kuria sąmonę. Nors jos kvantai yra sunkioji šio klausimo dalis. Kvantus surasti materialiomis priemonėmis labai sunku, todėl šie klausimai tradiciškai religijoje ir filosofijoje buvo priskiriami nepažįstamos dvasios sferai. Tačiau šis terminas yra pasenęs ir tiksliuosiuose moksluose nenaudojamas.

Taigi turime postuluoti, kad gnostinėje substancijoje substratą formuoja gnostiniai kompleksai, kurie sudaro struktūrą, kurios viduje atsiranda sąmoningas suvokimas. Pats suvokimas formuojamas kvantinio luksorinų lauko, kurio savybes aprašo „Kvantinė luksorinų dinamika“. Šis luksorinų laukas yra ta plėvelė, kuri ant suformuoto modelio uždeda suvokimo sluoksnį ir šį modelį paverčia sąmoningu. Šią sistemą, kurios paskirtis informacijos iš aplinkos surinkimas ir atvaizdavimas, vadiname sąmoningu realybės suvokimu. Jai paaiškinti, aprėpiant visą realybės gelmę, reikalinga matematizuoti visą nubraižytą kategorijų lentelę, suteikiant jai išbaigtą matematinę ir fizikinę struktūrą. Tai padaroma sukuriant parametrų erdvę, parametrus susiejant su skaičiais ir tuos skaičius sujungiant į formules.

Šitaip galima gauti visą realybės lagranžianą. Fizinės substancijos lagranžianą papildžius gnostinės substancijos elementais, galima gauti visą suvokimo tikrovės fiziką. Kodėl šis lagranžianas svarbus yra akivaizdu, jis sudaro galimybes konstruoti sąmonės technologijas. Tai aišku ir didelis pavojus, ypač jeigu civilizacijoje įsigalėtų kriminalinio transhumanizmo ideologija. Kad taip neatsitiktų, būtina teoriją ir technologijas viešinti, nes tik joms esant viešoms, bus bazė problemą spręsti teisiniu būdu ir bus užkirstas kelias savivalei. Jeigu valstybė šio klausimo teisiškai nesprendžia, tai tik todėl, kad ruošia dirvą savivaliavimui.

Natūralios kibernetinės sistemos užgrobimo mokslas vadinamas psichotronika. Jos tikslas natūralią kibernetinę sistemą, kokia yra žmogaus sąmonė, valdyti iš išorės, technologiniu antstatu. O tai yra technovergovės įtvirtinimas. Kad technovergovė būtų nugalėta, turi būti paskleista žinia ir turi įvykti aktyvus pasipriešinimas. Kaip žinia, kiekviena technologija gera ar bloga priklausomai nuo to, kaip ji panaudojama. Šias žinias galima pritaikyti ir galimybių išplėtimui, o taip pat žmogaus sąmonės kankinimui. Psichotronika apima abu variantus. Todėl reikia propaguoti gerąją pusę ir kovoti prieš blogąją.

Toliau. Kodėl žmogus natūraliai ne telepatas galima paaiškinti taip. Fizinė dalis yra atvira dėka sudėtingos receptorių sistemos, kuri surenka informaciją ir sąmonės lauke suformuoja atviro pasaulio modelį. Vidinė dalis yra uždara, ir neturi savo atviro pasaulio todėl, kad nėra išvystyta gnostinių receptorių sistema. Dėl šios priežasties, žmogaus sąmonės pasaulis turi parabolės formą, kurios vienas galas atviras – tai fizinis pasaulis, o kitas galas uždaras – tai minčių pasaulis. Tačiau šią problemą galima išspręsti matuojant uždaro galo fizikinius procesus ir juos iššifruojant į sąmonės informaciją. Prie uždaro galo pridedami davikliai, matavimo prietaisai, kurie išveda informaciją į ekranus ir parodo, kas viduje vyksta. Šitaip uždara vidinė sistema paverčiama atvira sistema.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 33

Norint visiškai valdyti gnostinę substanciją reikia technoreceptorių, kurie sugeba keistis kvantine energija su gnostine materija. Kitaip sakant čia yra dvi galimybės: galima skenuoti uždarą parabolės dalį ieškant fizinių komponentų ir gnostinių komponentų. Bet kokiu atveju, viduje verda energingi psichiniai procesai ir neįmanoma, kad nebūtų vienokių ar kitokių kanalų juos atidaryti ir perversti į išorines hologramas, šitaip suišorinant visą kiekvieno žmogaus vidų. Abikryptė šių kanalų sąveika yra tik techninis klausimas, kurį išsprendus įmanoma sukurti telepatinio ryšio sistemą. Tas ryšys aišku gali būti panaudotas tiek geram, tiek blogam tikslui. Ypač aktualus tampa privatumo ir teisės į atsijungimą klausimas.

Galiu patvirtinti, kad tokios technologijos jau sukurtos ir naudojami veikiantys prototipai, kurie dažniausiai naudojami valdžios sistemos įtvirtinimui. Tam tikri asmenys, naudoja psichotronines technologijas žemesnių sluoksnių valdymui, kurios turi beveik šimtaprocentinį efektyvumą. Viena iš tokios sistemos funkcijų yra vadinamoji daugiadimensinė sąmonė, kuri leidžia suskaidyti vidinę dalį į daugybę fragmentų ir į tuos fragmentus perkelti pavaldžių žmonių sąmonių pasaulius. Šitaip valdantysis įgyja strateginį pranašumą, nes visada informacine prasme gali būti keliais žingsniais priekyje arba gali panaudoti neparankių asmenų psichotroninio nukenksminimo technologijas, kurios vadinamos psichotronine lobotomija. Pavyzdžiui, padaro, kad negalėtų sklandžiai kalbėti ar bendrauti ir tokio žmogaus statusas sumenkėja iki minimumo.

Visos šios galimybės sukuriamos standartinio sąmonės fizikos modelio, kurio pagrindas yra gnostinė substancija, luksorinų kuriamas sąmonės burbulas ir pilnas langranžianas, kuris aprašo kvantų sąveikas visame gylyje iki sąmoningumo substrato materijoje, kuris yra atskiras vidinis laukas, turintis kosminius mastelius. Kaip konkrečiai matematizuojamas gnostinis kvantas, galima vertinti susipažinus su materialaus pasaulio kvantine mechanika. Visas principas yra analogiškas, tik struktūros yra unikalios.

Uždaro parabolės galo įdėjimas į slopinimo ir išplėtimo laukus suformuoja žmogų į psichotroninį kiborgą, kuris turi dvi pagrindines modifikacijas – įsakymų vykdytojo ir valdovo. Tik viena bėda su sąmonės išplėtimu, kad jeigu žmogus yra kvailys, tai išplečiamas ne jo protas, bet kvailumas. Turiu duomenų, kad vakarų pasaulį, pirmiausiai JAV kaip tik tokia bėda ir ištiko. Todėl įsakymus vykdančių kiborgų padėtis – nepavydėtina, nes jie tampa silpnapročių žaislais.

klajunas2017-05-16 09:31
Teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa“ ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa“ nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip – praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo“ judėjimas. Kad turėtum „mokslo“ statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas – susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai“ geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.

Visas rinkinys
D. Mockus. Anapus vaizdo ir veiksmo.pdf

klajunas2017-05-19 05:27
Kognityvinė telepatija (empatija)

Telepatijos rūšys

Telepatiją įprasta priskirti parapsichologiniams reiškiniams, kuriuos paprastai nurašo kaip pseudomokslą ir pseudoteoriją. Todėl bandoma primesti įsitikinimą, kad čia nėra ką tirti, nes šis sugebėjimas tėra šarlatanų prasimanymas. Nepaisant šio statuso, mano galva, telepatijos klausimas yra rimtas ir visai nesvarbu, kad ši tema dažniausiai sutinkama fantastiniuose filmuose ir fantastinėse knygose. Manau, kad galiu parodyti, jog tai – klaidingas įsivaizdavimas.

Pradėsiu nuo apibrėžimo: telepatija – tai informacijos gavimo būdas, kai objekto nėra tiesioginėje patirtyje arba kai informacija gaunama iš tos vietos, kurios įprastinėmis priemonėmis pasiekti neįmanoma (vidinis mąstymas). Telepatija, iš esmės yra ryšys, atsirandantis apeinant įprastus suvokimo būdus per juslinius organus. Pavyzdžiui, kūną galima pamatyti ir pamačius surinkti visą dominančią informaciją: kas yra, kur yra, kur link juda ir t.t. Tačiau šios informacijos telepatinis pajautimas, kai kūnas yra už suvokimo horizonto, jau yra telepatija. Arba: ką žmogus mąsto galima sužinoti iš jo žodžių, mimikų, kūno kalbos. Tačiau kai visa tai sužinoma be šių priemonių – tai jau yra telepatija.

Taigi dabar aišku, kad telepatija yra tam tikras informacinis ryšys, kuris apibūdinimas kaip „pajautimas“ (gr. pathos). Galima įsivaizduoti, kad tai fantastinis, parapsichologinis sugebėjimas, priklausantis tik nuo žmogaus. Įsivaizduojama, kad jis sukuriamas, išlavinamas, gaunamas iš tėvų ir t.t. Tačiau tai labai susiaurintas įsivaizdavimas, nes telepatija daugiau yra dalyvavimas telepatiniame pasaulyje, kuris yra „aukštesnis“ už tradicinį juslinį pasaulį, kurį taip pat galima vadinti telepatiniu „empiriniu“ pasauliu, kuris leidžia peržengti ribą tarp sąmonės ir fizinės tikrovės. Tai leido daugelio ypatingų fiziniu signalų įsisavinimas, kuris žemesnės pakopos atžvilgiu – irgi yra telepatija. Tačiau kadangi tai jau yra įprastas dalykas, sąmonėje turintis sensoriumo pavidalą, kurį turi visi aukštesnieji gyvūnai, tai telepatija laikoma tik tas ryšys, kuris yra virš-sensorinis.

Tas pasakymas, kad telepatija yra dalyvavimas tam tikrame pasaulyje, reiškia, kad žmogus turi turėti T-Sensoriumą (telepatinį sensoriumą), kuriame kuriamas telepatinio ryšio kanalais suvokiamas pasaulis. Kokios galimybės patekti į šį pasaulį – pateiksiu toliau. Tačiau dabar reikia išsiaiškinti, kokios yra telepatijos rūšys ir kokios galimybės ją įvaldyti. Bent tam tikras telepatijos rūšis gali įsisavinti visi žmonės, nors tai šiek tiek kitokia telepatija, be tiesioginio ryšio ir be persikėlimo į ypatingą pasaulį.

Yra tokios telepatijos rūšys:

a) fenomenologinė, arba natūrali, telepatija,

b) kognityvinė telepatija, ir

c) technologinė telepatija.

Fenomenologinė telepatija reiškia, kad turimas natūralus, įgimtas T-Sensoriumas, kuriame atvaizduojamas ryšys, išeinantis už įprastinio horizonto ribų. Tai yra pajautimas, kuris sąmonėje atvaizduojamas natūralia fenomenologija. Kognityvinė telepatija pagrįsta protu ir žiniomis, t. y., ji remiasi patirtimi, kuri susijusi su praeitimi. Tai galimybė pakartotinai pajausti tai, kas kažkada jau buvo pajausta, ypač žinant, kad situacijos ir reakcijos į jas – kartojasi. Telepatas žino ‚kas yra pasaulis‘ ir ‚kas yra žmogus‘ ir gali atsakyti į klausimus net neturėdamas objekto tiesioginiame patyrime. Dažnas variantas yra tas, kai kognityvinė telepatija susimaišo su natūralia, ypač tada, kai vietoj T-Sensoriumo naudojamas kognityviumas kaip telepatinio ryšio turinys, kuris atvaizduojamas minčių formomis. Tad reikia skirti patiriamąją ir žinojimo telepatijas. Ir paskutinė telepatijos rūšis yra technologinė, kai „pathos“ sukuriamos technologinėmis priemonėmis, panašiai kaip radijo ryšys, tik informacija perkeliama ne į elektroninį įrenginį, ne į radiją, bet kai radijas įstatomas į žmogaus galvą. Tai taipogi leidžia sukurti „pathos“ su objektais, kurie yra už įprastinio patyrimo horizonto.

Kognityvinė telepatija ir kalba

Šiame įraše mane labiausiai domina kognityvinė telepatija, nes tai paprasčiausias būdas patekti į telepatų pasaulį, neturint įgimtų fenomenologinės telepatijos sugebėjimų, kai nėra natūralių transcendentinio ryšio užmezgimo galimybių. Jau sakiau, kad kognityvinė telepatija pagrįsta žinojimu. Tas žinojimas yra pasaulio ir žmogaus žinojimas. Tam reikalingi paminėti dviejų rūšių kognityviniai konstruktai, įaugę į žmogaus kognityvinę žievę. Pagal šį principą telepato lygis tiesiogiai proporcingas gyvenimo patirčiai. Kuo daugiau patirties – tuo tikslesnė ir galingesnė telepatija (empatija). Būtent šia prasme ir reikia suprasti tvirtinimą, kad tam tikrų telepatijos formų galima išmokti.

Kognityvinė telepatija neatsiejama nuo kalbos, nes kalba yra pagrindinė sąmoningo mąstymo forma, kuri uždeda antspaudą ant visų informacijų. Iš esmės, nėra tokio turinio, kurio nebūtų įmanoma išreikšti kalba, o tai reiškia, kad kalboje yra visas žmogaus sąmonei pasiekiamas tikrovės turinys. Ypač svarbi kalbos forma yra tiesioginės nuosakos būtasis laikas, kuris pasakojimais išreiškia viską, ką žmogus yra patyręs praeityje. Tad turima tokia schema: perėjimas iš sensoriumo pasaulio į kognityviumą, kur visa patirtis sukeliama į kalbos sąmonę ir leidžia ją valdyti; tada, įeinant į telepatinio kognityvinio „transo“ būseną, ši praeitis žinių pavidalu projektuojama į objektą, kurį bandoma „pajausti“. Kai kam tai „atspėjimas“, o kai kam – telepatija.

Bandant patarti žmonėms, kurie domisi šia tema, galima atkreipti dėmesį į kalbą (kalbas), kurią pažinus, pažįstama vidinė žmogaus forma, kuri yra sąmonės viduje. T. y., akimis pažįstamas pasaulis, o kalba – žmogaus vidus. Kadangi kognityvinė telepatija pagrįsta patyrimu, tai taipogi reikalingas ypatingas dėmesys patyrimo tvarkymui.

Taigi dabar priėjome klausimą, kokios yra kalbinės komunikacijos pamatinės struktūros. Viskas prasideda nuo koduotojo ir dekoduotojo pagrindinių vaidmenų. Tai reiškia, „aš koduoju“, o „tu-jūs dekoduojate“. Taip gaunama pasakotojo-adresato-temos struktūra. Pasakotojas yra „aš pasakoju“ sąmonė; adresatas yra „aš dekoduoju“ sąmonė. Tema, kurią pasakotojas koduoja, o adresatas dekoduoja, yra „aš pasakoju apie save“, „aš pasakoju apie jį/ją-juos/jas“ ir „aš pasakoju apie tave-jus“. Taip būna monologiniuose pasakojimuose. Dialoguose vaidmenys keičiasi, kai pasakotojas tampa adresatu, o adresatas tampa pasakotoju.

Visa tai elementaru, tačiau viskas atrodo dar paprasčiau, kai suvoki, kokios ribotos yra pasakojimo temų galimybės, nuo kurių priklauso pasakojimų turinys. Pasakojimo subjektas gali būti asmuo arba pasaulis. Todėl koduojama ‚kas asmuo yra‘ ir ‚ką asmuo daro‘; taip pat ‚kas pasaulis yra‘ ir ‚kas pasaulyje vyksta‘. Dažniausiai pasakojama apie trečią asmenį, nors galima ir pirmo asmens struktūra, kai kalbama apie save. Rečiau pasitaiko antro asmens pasakojimas, kai adresatas ir tema sutampa, nors tokia kryptis taip pat visai galima. Pavyzdžiui, šiame įraše rašau trečiuoju asmeniu, o tema yra tam tikras komunikacijos fenomenas, vadinamas „telepatija“. Adresatai yra visi šio tinklaraščio skaitytojai. Apie temos struktūrą galima pasakyti tiek: čia atskleidžiama, kas telepatija yra, ir kas vyksta telepatinio ryšio užmezgimo metu arba kaip tai įvyksta.

Galima paklausti kam visa tai reikalinga. Pirma, dekoduojant gaunama informacija apie pasakotojo vidų. T. y., čia vyksta psichožvalgybos aspektas, kuris leidžia kažką sužinoti apie subjekto asmenį, žinias. Taip pat sužinoma apie temą – jis/ji, valstybės organizacija, asociacija, firma, partija ir t.t. Jeigu adresatas ir tema sutampa, galima šį tą sužinoti apie save. O jeigu sutampa pasakotojas ir tema – gaunama informacija apie pasakotoją. Norint nebūti mulkinamais, visada būtina vengti nemąstančio pasinėrimo į kalbos struktūras bei formas ir siekti išsaugoti distanciją. Tam reikia savo mąstyme tematizuoti minėtą pasakojimo struktūrą ir daugiau pasidomėti pasakotoju arba pasakojimo objektu, kad būtų galima spręsti kiek pasakotojas patikimas ir kiek atskleista tema atitinka bendras, bendro pasaulio galimybes.

Kalba yra ne tik psichožvalgyba, bet ir valdymas. Aišku, valdymas taip pat gali būti psichožvalgybos dalis, kai informaciją gauti bandoma aktyviomis priemonėmis. Atvirai tai daroma užduodant klausimus arba netiesiogiai pradedant kokią nors reikalingą temą, į kurią subjektas turi reaguoti ir atskleisti savo vidų. Tai reikia daryti labai subtiliai, nes kitas žmogus taip pat stebi ir tokiomis formomis provokuotojas išduoda save, savo turinį ir bendravimo tikslus. Kitas netaikytinas būdas yra valdymas sadistiškai, kai žmogaus elgesį bandoma paveikti sadistiniais efektoriais ir tyčiojimusi, aiškinant „kas žmogus yra“ (koks nors nemalonus, neskanus daiktas), jeigu nepaklūsta man, valdžiai ir t.t.

Morfologinė sąmonė

Nekartą tvirtinau, kad „atspėjamoji“ telepatija (empatija) įmanoma todėl, kad visi patiria tą patį pasaulį, kuris yra sensoriniai žemėlapiai, suformuoti iš įvairių patyrimo struktūrų, su kuriomis sąmonė susiduria ant žemės rutulio paviršiaus. Taip pat, kiekvienas žmogus turi vienodą morfologinę sąmonės formą, pateiktą žemiau, kurioje patyrimo procesus tvarko ta pati kalba, kuri sukuria vienodą visiems kalbinę sąmonę.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 34

Tai reiškia, kad kuo geriau žmogų pažįsti, tuo lengvesne tampa telepatija, nes žinai jo pasaulį, pažiūras, įpročius, gyvenimo planą ir t. t. Kalbant paprastai, ką žmogus turi savo akyse ir ausyse, tai ir tampa jo vidiniu turiniu. Tam, kad žmonės negalėtų kognityvinių struktūrų formuoti savarankiškai, sukurta „švietimo sistema“, kurios tikslas įdiegti vaikams masinę sąmonę, kad paskui politinė valdžia galėtų žaisti psichologinius-ideologinius žaidimus. Tam yra pasakojama istorija, aptariami kultūros bruožai, santvarka, filosofija, siekiant masinio rezonavimo su tam tikromis aktualiomis temomis.

Norint nepasiduoti įtaigai, reikia išlaikyti distanciją tarp koduojamos informacijos ir savęs, naudojant jau minėtus pasakojimo struktūrinius elementus: kas pasakoja, kam pasakoja, apie ką pasakoja. Stengiantis įžvelgti tikslą, kaip pasakotojas bando savo turiniu ir stilistinėmis priemonėmis konstruoti adresato psichologiją, ir kaip žiūri į temą – teigiamai, neigiamai ir pan. Reikia ieškoti alternatyvių pasakojimų ir vertinti ar patikimi įrodymai, kuriais grindžiami pasakojimo teiginiai. Nes tokia telepatija, kaip valdymo dalis, yra efektorių, iliuzijų apribojimo laipsnių parinkimas.

Ne kartą aiškinau, kaip pasaulis ir kalba sukuria bendrą rezonansinę struktūrą, kuri perduodama į kalbą, o po to iš kalbos – į pasaulį. Kas yra žmogus, kas yra pasaulis išreiškiama daiktavardžiais. Toliau, ką žmogus daro ir kas pasaulyje vyksta – išreiškiama veiksmažodžiais. Tada veiksmažodis valdo visas daiktavardines „aplinkybes“ išreiškiamas skirtingais linksniais. Tai yra visų teorijų ir visų mokslinių paradigmų pagrindas, sukuriamas sensoriumo ir kalbos mišinio viduje.

Taigi aišku, kaip telepatijai pasitarnauja ši morfologinė sąmonės (žmogaus) struktūra: sensoriumas – vienodas, kūnai – vienodi, motorika – vienoda, emocijos – vienodos, kalba – vienoda. Individuali yra atmintis ir konkrečios mąstymo formos, nors teoriškai jos visos paimamos iš perdirbtos išorinės realybės.

Kodavimo-dekodavimo lingvistinę sistemą atvaizduoti galima naudojant išeinančių sekų, įeinančių sekų, ir rezonansinių minčių abstraktų sistemą. Koduojama rezonansinius minčių abstraktus perkeliant į išeinančią seką; dekoduojama su įeinančia seka generuojant reakcijos, arba priėmimo, semantinių abstraktų struktūrą, kuri vadinama supratimu: kas pasakoja, ką pasakoja ir kam pasakoja.

Kadangi fenomenologiniai psichologiniai faktai glaudžiai susiję su nefaktinėmis struktūromis, tampa įmanoma tai, ką pavadinau kognityvine telepatija, arba nuotoliniu pajautimu. Kadangi tam tiesioginio kontakto šiapus horizonto nereikia, tai šis praeitimi, arba patirtimi, pagrįstas ryšys įmanomas esant bet kokioje planetos vietoje. Filosofiškai arba moksliškai žinant ‚kas yra pasaulis‘ arba ‚kas yra žmogus‘, apie juos galima pasakyti labai daug. Visas šis procesas vyksta žmogaus mąstyme, kuris atlieka T-Sensoriumo funkciją ir leidžia telepatijos turinį perkelti į vaizdines smegenų priemones, kurias galima vadinti biologiniais ekranais. Šitaip „parapsichologinė“ pseudoteorija tampa visai įmanoma, faktais patvirtinama realybe.

Kai koks nors žmogus sako, kad „aš tave permatau kiaurai“, tai reiškia, kad jis yra įsisavinęs kognityvinės telepatijos sistemą. Vienas kitą kiaurai permatyti gal nėra taip sudėtinga ir įdomu, bet yra didesnis iššūkis – pabandyti permatyti kiaurai visas globalines ideologijas ir propagandas, kurios, pavyzdžiui, turi kultūros ar propagandinės kultūros formą, kokia tarkim yra Holivudas. Čia irgi yra kolektyvinis pasakotojas, kuris visai planetai užkoduotomis formomis perteikia kažkokį turinį apie save, apie „juos“ arba „apie mus pačius“. Kokių tikslų siekia ir kokį mūsų vaizdą bando sukonstruoti ir psichologiškai primesti.

Mekabciel2017-05-19 14:38
Mes jau sinchro/empatizuojamės! 🙂
klajunas2017-05-20 07:28
Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

Šioje vietoje labai svarbu pakalbėti apskritai apie informacijos keliavimą kontinuumais. Pradėsime nuo apibrėžimo: informacija tai kontinuumo deformacijų perdavimas atstumu. Yra informacijos šaltinis, kuris išspinduliuoja pirmykštį morfizmą, kuris pereina per kontinuumą ir surenka visas to kontinuumo deformacijas ir turime galutinį morfizmą, kuris yra visų surinktų deformacijų suma. Akivaizdu, kad pirmykštis signalas pasikeitęs neatpažįstamai ir informacija gaunama labai iškraipyta. Kai ankstesnėje santraukoje kalbėjau apie fiziką, kuri paremta pirmykščių signalų rinkinių interpretacija, galvoje turėjau kaip tik tai. Šią situaciją patogu palyginti su algoritmu, kuris turi įvesties parametrus, perstatymų ir manipuliacijų programą ir galutinį rezultatą. Mūsų suvokimas, galutinis morfizmas, yra toks rezultatas. Deja jis labai iškraipytas ir skiriasi nuo pradinių įvestų duomenų. Tačiau žinodami visą programą, galima atstatyti priminius duomenis.

Šitaip išėmę iš juslinių ekranų dėmenų visas algoritmines deformacijas, galime išlukštenti pirmykščius signalus ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Akivaizdu, kad šie rinkiniai vis tiek turės būti įtraukti į tam tikrus parametrų modelius, tačiau modelį galima padaryti artimesnį pirminei tikrovei – kuo atstumas mažesnis, tuo tikslesnis tikrovės vaizdas. Juslinio ekrano dėmenys yra toliausiai, iliuzijos yra suvokimo ribinė būsena, o arčiau prie pirminės tikrovės prieiti galima parametrus išjuslinant ir labiau suintelektualinant, iš sensoriumo perkeliant į kognityviumą, iš fiksato į laksatą. Tačiau turint galvoje ne fantastinį laksatą, bet paremtą eksperimentiniais duomenimis.

Tobulas susiliejimas būtų tuo atveju, jeigu sąmonės egzistenciatas idealiai sutaptų su anapusine, transcendencijos struktūra. Tai būtų idealaus pamėgdžiojimo situacija, kuri leistų pažinti sandarą beveik 100 proc. tikslumu. Tuo tarpu natūrali situacija – labai nutolina nuo tikro pasaulio, panardina sąmonę į dirbtinius juslinio ekrano dėmenis. Net matavimo prietaisai nepadeda, nes jų rezultatai vis tiek aprengiami ekranų dinamiškai surinktais parametrais, kurie anapusinėje tikrovėje neegzistuoja. Todėl mano principe „Anapus vaizdo ir veiksmo“, dinaminiai deformuoti kontinuumai yra nedidelis pasistūmėjimas link anapusinių pirmykščių signalų, o visų deformacijų, kurias sukelia pažinimo ir suvokimo algoritmai, pašalinimas atveria tikrą, gryną pasaulio vaizdą. To turėtų siekti mokslas nes tai yra Tiesa. Tas mokslas, kuris paremtas ekranų dėmenimis, nėra visiška iliuzija, bet surinkęs tiek daug vidinių smegenų kontinuumų deformacijų, kad informacinis signalas iškraipytas neatpažįstamai. Gelbėja tik didelių mastelių kovariacija, bet begalė detalių ir skirtumų pasilieka už kadro.

Dėl šios priežasties, įprastiniame moksle yra daug problemų su tiesa, nors tiems kas gyvena realybės paviršiuje, realine, kuriems principas „Anapus vaizdo ir veiksmo“ neimponuoja, kurie nenori sužinoti kas yra tikroji kontinuumo „erdvė“, kas yra „laikas“, tokia problema gali pasirodyti neaktuali. Tikiuosi iliuzija tenkina ne visus.

klajunas2017-05-21 11:14
Sąmonės anatomija

Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti – neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.

Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas – iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).

Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.

Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.

Galima samprotauti taip: per konkrečią dieną žmogus 11 kartų prisiminė tolimesnę arba artimesnę praeitį, buvo atitinkamos nuotaikos ir būsenos prisiminimo metu – linksmas, liūdnas ir t.t. 80 proc. laiko reagavo į dabarties momento situacijas, jas reflektavo. Ir 15 proc. laiko – planavo ateitį. Tai gali būti tiek šios dienos planavimas, savaitės, mėnesio ar viso gyvenimo rėmuose. Jeigu telepatija ne fenomenologinė, realus laikas nedomina, domina tik numanomas mąstymo ir visos sąmonės turinys. Galima bandyti įvertinti ar sąmonė pribrendusi dideliems pokyčiams, sprendimams, ar žmogus patenkintas gyvenimu ir paprasčiausiai plaukia pasroviui, geriau ar blogiau atlikdamas savo funkcijas.

Daug kabliukų galima gauti iš išeinančių sekų, to ką žmogus pasako kitiems, iš elgesio ir iš bendro gyvenimo konteksto. Dažniausiai žmogus sau jautraus turinio neviešina ir šį turinį tenka atgaminti pačiam, naudojant savo analizės priemones, kaip pagrindinį metodą naudojant kontekstą ir žmogaus padėti tame kontekste. Ar situacija jį tenkina, ar jis bet kokiomis priemonėmis bando iš tos situacijos iššokti. Kai žmogus nežino, kad yra skenuojamas, apsaugos priemonių ir klaidinimo nenaudoja, kai žino – į arsenalą įtraukiami manevro elementai.

Apibendrinant tokį sąmonės turinį, galima sakyti kad yra: rodomoji sąmonė, kuri gali būti nukreipta į dabartį ir ateitį; ir kaupiamoji sąmonė, kuri nukreipta į praeitį; valdomoji sąmonė, vykdo susikurtą planą, orientuotą į gyvenimą ateityje. Kaip pagrindą įmant kalbą, šios orientacijos išreiškiamos kalbos gramatiką, o ypač veiksmažodžių laikais. Kai žmogus prisimena praeitį, mąstyme dominuoja veiksmažodžiai, turintys turi būtojo laiko gramatiką; kai reaguoja į dabartį – esamojo laiko; kai apmąstoma ateitis, semantikos centre dominuoja būsimojo laiko formos. Tai gali reikštis tam tikru gramatikos semantikos jausmu, arba konkrečiomis morfologinėmis formomis.

Dėl šios priežasties labai svarbu turėti galvoje visą gramatikos schemą ir slankiojant vaizdiniu slankikliu, nustatyti jį toje galimybės vietoje, kur manoma yra sąmonės turinys. Taigi, pirmiausiai turima pati minties forma, tada gramatinė forma, kuri atspindi, kokia kryptimi nukreiptas mąstymas ir kokią veiksmo laiko struktūra. Tokia yra veiksmo, arba veiksmažodinė dalis.

Tačiau yra ir daikto, struktūros ir veikėjo vaidmenų dalys, kurios pasako kas yra veikiantis subjektas ir kas yra veikiamas objektas. Kitos visos dalys ir vaidmenys tik papildo šią pagrindinę struktūrą. Iš esmės, yra viena substancija, kuri savo viduje sąveikauja su savimi ir šios sąveikos metu išsiskiria sąveikos subjektas ir sąveikos objektas. Todėl savo sąmonėje reikia matyti tokią struktūrą: substanciją kaip vienį; tada substanciją padalintą į individualius daiktus; galiausiai, tarp daiktų vykstančias sąveikas, kurios paverčia juos į veikėjus arba veikiamuosius. Kuriant tokį vaizdinį, nebūtina apsiriboti kokiu nors tikrovės fragmentu, turi būti matomas su pasaulio vaizdiniu susietas visas vienos kalbos žodynas – minimum 100 000 žodžių.

Tie žodžiai turi būti suklasifikuoti į kategorijas, kad lengviau būtų judėti po schemą ir bandyti nustatyti slankiklį toje vietoje, kur manoma yra minčių turinys ir tema. Pavyzdžiui, žmogus dažniausiai prisimena savo gyvenimą, kitų žmonių gyvenimus, vietas, kalendorių, įvykius; toliau informaciją iš knygų, filmų, žiniasklaidos, pavyzdžiui, netiesiogiai žino, kad tais ir tais metais kažkur vyko karas ir pan. Žodžiu, mąstymas dažniausiai pririštas prie žmogaus pasaulio, prie santykių tarp žmonių ir atsiminimuose šie dalykai dominuoja.

Pasaulio dalių kategorijas galima pavaizduoti kaip šioje schemoje:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 35

Grįžtant prie išeinančių sekų, kurios gali būti pasakytos arba parašytos, žmogus gali naudoti daug sąmonės procesus atspindintį turinį, įvairius psichizmus. Šis metodas ištarmėms suteikia daugiau subjektyvumo. Jeigu visi psichizmai pašalinami ir gaunamas grynas, nuogas, faktinis veiksmas, tai tekstas įgauna objektyvumo įspūdį. Tačiau reikia neužmiršti, kad tokia gramatika ir žodynu galima manipuliuoti, fantazijas pateikiant kaip realybę. Todėl reikia gerai išmanyti gramatikos psichologiją ir nesileisti mulkinamais. Vien tiesioginė nuosaka, būtasis kartinis arba esamasis laikas, atlikties veikslas, negarantuoja, kad tai, kas išreiškiama žodžiais yra tikrovė, nors naudojama tikrovės aprašymo gramatika. Psichizmų iš teksto išėmimas yra galimas klastojimo atvejis, nes didžiąją dalį informacijos žmogus tik „mano“, „tiki“.

Dar viena pastaba. Visose kategorijose žodynas asocijuojamas su pliusiniais žodžiais, gramatika, minusiniais ir neutraliais. Į tam tikrą dalį galima žiūrėti teigiamai, neigiamai arba objektyviai. Pirmi du atvejai pagrįsti vertinimu, o trečias yra tikrovės pažinimas, kuris turi būti neutralus. Šitie semantiniai lopiniai, dažnai būna tiesiogiai susieti su subjekto ir objekto dydžio vertinimu jų priešstatoje. Subjektas gali įsivaizduoti, kad jis yra daug didesnis už objektą arba objektas daug didesnis už subjektą, visą tai suprantant perkeltine prasme.

Imkime tokias schemas: aš didelis, tu mažas, vertinamas negatyviai – tada sukuriama patyčios, pajuokos būsena. Aš mažas, tu didelis, bet vertinamas negatyviai – sukuriamas monstro, sukeliančio neapykantą ir tuo pačiu baimę būsena. Ir t.t. Galimi įvairūs turiniai ir to turinio deriniai mintyse. Kaip jau galima buvo suprasti, mintys turi ne tik savo pasauliškąjį turinį, bet ir emocijas, jausmus, į kuriuos tos mintys yra įterptos. Todėl norint empatijos būdu suprasti ir atspėti žmogų, turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Kuo mažiau informacijos apie žmogų turima, ir kuo daugiau vertinime spėjama iš formalių galimybių rinkinio, t. y., jeigu jos nesusiaurintos objektyviais faktais, tai darbas būna iš tiesų sunkus. Ir čia tenka naudotis tik bendrąja homo sapiens psichologija, žinant apskritai kaip elgiasi bendrinis žmogus. Tai irgi daug, nes žmogus labai kruopščiai ištyrinėtas.

Empatijos gebėjimas priklauso ne vien nuo metodų žinojimo, bet ir nuo gebėjimo atvaizduoti, susikurti t-sensoriumą (telepatinį sensoriumą). Kai norima pajausti konkretų artimą žmogų, daug informacijos galima gauti paprasčiausiai klausiant žmogaus. Jeigu žmogus nelabai gerai pažįstamas – klausiant tų, kurie pažįsta.

Pats abstrakčiausias kontekstas yra vieta, laikas ir būsena, taip pat praeities bagažas, kuris nuolat išskleidžiamas sąmonėje. Taip pat galima įvertinti ar žmogus daugiau svajoja apie praeitį arba ateitį, ar daugiau konkrečiai veikia ir imasi priemonių, protą ir mąstymą naudodamas tik kaip instrumentą. Toks žmogaus interpretavimas – labai svarbus.

klajunas2017-05-22 12:05

Kaip užsiauginti telepatinį lauką?

Tam, kad žmogus galėtų suvokti aplinką, aplink sąmonę turi būti tam tikras laukas ir tuo lauku sklindantis signalas. Telepatija yra toks aplinkos pažinimas, kai sąmonė, būdama „čia“, žino, kas yra „ten“. Tarp čia ir ten įsiterpia informaciją pernešantis signalas, kuris kaip formas parodo aplinkos skeletą. Taip yra todėl, kad nėra visa aprėpiančių signalų ir beveik per 99 proc. aplinkos jie pereina kiaurai, kaip rentgeno spinduliai per kūną – ir parodo tiktai „skeletą“.

Pirma „telepatijos“ rūšis, šį sugebėjimą suprantant labai plačiai, yra juslinė, turinti savo jutiminį sensoriumą. Jo išskirtinis bruožas tas, kad jis parodo išorę, bet neparodo tikro „vidaus“. Žinoma, galima sakyti, kad kūnas taip pat tėra skeletas, o aplink jį esantys nematomi laukai – iškupiūruojami. Bet galima pamatyti ir kiaurai kūną, tada jau skeletu tampa sąmonės substancinė ir energetinė struktūra, vadinama „minčių sankaupomis“, kurios yra dar gilesnis branduolys. Paprastai žmogus tokio suvokimo neturi, ir tai vadinama tikrąja telepatija.

Ši telepatija analogiška jutimams tik kitoks objektas ir mechanizmas. Akies gaudomas signalas yra optinės EM bangos, ausies – oru sklindančios garso bangos. Kad būtų galima šitaip „pagauti“ mintį, reikia kad nuo jos taip pat kas nors sklistų. Tas kas nors yra tam tikra terpė, kuri perduoda savo sužadinimą, arba signalą.

Telepatijoje gaudomą signalą galima vadinti gnostiniu fotonu, kuris perduoda vidinės minties formos informaciją. Iš dalies, šis principas labiau panašus į garso signalus, nes garsas perduoda įvairius nuo objektų sklindančius virpesius, kurie informuoja apie jų sąveiką su aplinka ir tarpusavyje. Pati mintis nėra forma, kaip masyvaus substancinio individo; greičiau mintis yra tam tikros energetinės struktūros svyravimai, kurie koduoja minčių informacinius turinius, koreliuotus su išorine aplinka, kuri atvaizduojama žmogaus vidinėje dalyje.

Kiekviena sąveika turi būti laukas – sąveika tarp išorinių minčių ir vidinės žmogaus asmenybės taip pat pagrįsta šiuo principu. Kitaip paprasčiausiai negali būti. Kitas klausimas – ar žmogus turi tokį sugebėjimą? Nes tokia galimybė gali būti aiškiai suprantama ir net neprieštarauti jokiai teorijai, bet žmogus gali tokio sugebėjimo paprasčiausiai neturėti, kaip neturi trijų rankų arba sparnų. Tačiau net tokiu atveju galimybė išsiugdyti tokį sugebėjimą yra. Galima mąstyti dviem kryptimis: pirma, rūšinė evoliucija ir jos pagreitinimas genų inžinerija, antra, technologijų sukūrimas, galintis imituoti biologiją technologijomis. Tam reikia: a) smegenyse „užsiauginti“ telepatinio lauko šaltinių sistemą, kuri būtų susieta su rodomąja sąmone; b) reikia, kad ši vidinė struktūra dinamiškai sąveikautų su gnostiniais bozonais. Tam reikia struktūrų pakeitimo, ir prie naujų centrų turi būti priderinta visa sena sistema, kad tinkamai cirkuliuotų informacija, ir visur kur reikia būtų perduodami atitinkami morfizmai. Be genų inžinerijos, paprastesnis sprendimas būtų technologijų įterpimas, tačiau reikia mokėti jas integruoti į sąmonę. Analizatoriaus ir morfizmo kūrimo funkciją galėtų atlikti elektronika.

Čia yra dvi galimybės: gali būti jungiama biologija su technologija, t. y., signalas gaminamas ir skleidžiamas natūraliai, tik gaudomas su technoreceptoriais arba mintį galima ištraukti technologijomis, visiems žmonėms sudėjus implantus ir siunčiant informaciją kitam žmogui tokiu pat principu kokiu ji gaunama. Tai nėra natūrali telepatija, ir tokia sistema daug labiau panaši į distopinio pasaulio telepatiją, kur žmogus neturi teisių ir gyvenimo, o telepatija blogąja prasme užkerta visus kelius į išsilaisvinimą. Todėl technologijoms reikia priešintis, genų inžinerijai reikia priešintis, ir vienintelis priimtinas variantas būtų natūrali telepatija, kuri yra kiekvieno gyvo organizmo teisė – turėti efektyviam išgyvenimui reikalingas priemones, ir turėti jas geresnes nei kitų.

Tam reikia ieškoti būdų, kaip šią struktūrą savo smegenyse „užsiauginti“, jeigu jos čia nėra natūraliai. Jau sakiau, kad tam turi būti surastas šaltinis ir apie tą šaltinį esantis laukas, pagal analogiją elektrinių krūvių tankiui, aplink kurį sukuriamas elektrinis laukas. Natūraliai smegenyse tai yra vienas iš indukcijos ir moduliavimo kanalų, per kurį žmogaus sąmonei daromas psichotroninis poveikis. Tačiau jis netinkamas telepatijai, nes elektrinis laukas veikia ribotais atstumais ir sąveika įmanoma beveik kontaktiniu būdu, dedant į galvą elektrą valdančius implantus. Turi būti surišti laukai – vienas fermionų, kitas bozonų – kurie galėtų būti į krūvius panašus šaltinis. Negana to, šių laukų ieškoti gali reikti net ne fiziniuose laukuose, kur galimybių mažai, bet gnostiniame pasaulyje, kur veikia visai kiti dėsniai ir į gnostines smegenis galima šią reprezentavimo struktūrą „pritraukti“.


Galima priekaištauti, kad ugdyti sugebėjimą gali būti amoralu, nes jį galima pritaikyti ir „blogam“ tikslui. Šiaip blogam tikslui pritaikyti galima beveik visas pagrindines žmogaus anatomines dalis, pavyzdžiui, ranką, koją arba protą, tačiau niekas nesako, kad koją reikia nupjauti arba telepatui padaryti proto lobotomiją. Tai yra teisė, kurią atimti yra blogis, nes tokių sugebėjimų reikalauja pasaulis, kuriame gyvename. Yra ir dar vienas argumentas. Telepatija kelia baimę, nes žmonių žinojimas apie „slaptus sielos užkaborius“ gali būti pavojingas. Bet žmogus daug sužino ir akimis arba ausimis. Dar viena „akis“ būtų per daug, nes tada žinotų viską? Viskas ne taip jau blogai. Pirmiausiai todėl, kad telepatija yra pasyvi ir aktyvi. Pasyvi telepatija tik perkelia informaciją, bet nieko nedaro, panašiai kaip akis, su kuria neįmanoma daryti jokio poveikio. Poveikis daromas šiek tiek kitaip. Pasyvi telepatija – nieko blogo, tik reikia susikurti sąmonės teoriją ir užsiauginti analizės ir reprezentavimo struktūrą, kuri gebėtų apdoroti gnostinį morfizmą. Šitaip būtų įmanoma pasiekti kokybiškai naują proverži žmogaus evoliucijoje. Ir visai nesvarbu ar tas proveržis būtų natūralus ar dirbtinis.

Telepatija gali būti įvairių kokybių, priklausomai nuo to, kaip atvaizduojamas turinys ir iš kokios vietos paimama informacija, nes žmogaus sandara sudėtinga ir yra daug informacijos formų ir vietų psichikos hierarchijoje. Nuskaityti galima: a) rodomąją dalį, b) kaupiamąją dalį, c) valdomąją dalį ir d) tą dalį, kuri niekaip nesireiškia, ir kurią galima vadinti „tamsiąja“. Žinoma, svarbiausia yra rodomoji dalis, nes čia yra pagrindinis žmogaus centras, ir, mano manymu, čia sukaupiama pagrindinė dominanti informacija. Rodomoji dalis – tai sensoriumas ir kognityviumas, kuriame pasirodo žmogaus proto generuojamas mąstymas. Sankaupos asociatyvinėje hologramoje skleidžia gnostinius fotonus, kuriuos surenka „akies“ kristalinės struktūros ir parodo reprezentaciniame lauke.

Kita, kažkiek pavojingesnė telepatija yra aktyvus įsibrovimas, su tikslu daryti įtaką, keisti, priversti ir pan. Tai labai panašu į kalbos naudojimą valdymui per lingvistinių efektorių sistemą. Tarp kitko, kalboje tai nėra draudžiama ir tyčiotis iš kitų galima „kiek nori“. Kita vertus, tyčiojimasis pritaikant telepatiją yra žymiai žiauresnis, nes nuo kalbos galima atsiriboti, o telepatinis įsibrovimas veikia kiaurą parą per visas kliūtis. Informacijos nuskaitymas labiausiai domina iš mąstymo ir sensorinės dalies, o įsibrovimo daug dažnesnis tikslas yra užgrobti valdomąją dalį ir pastatyti žmogų į kokią nors keblią ar nepavydėtiną padėtį.

Tokia telepatija, žinoma, turi būti uždrausta, taip pat kaip uždrausta žmogui smogti į veidą, net jeigu gali su kumščiu tai padaryti. Tačiau tai nėra labai aktualu, nes siųsti informaciją daug sunkiau, nei ją surinkti. Minčių sankaupos skleidžia informaciją visomis kryptimis ir padrikai, panašiai kaip fotonų antena. Tad surinkti informaciją gali bet kas, kas tik turi tam priemonių. Šitaip pavyzdžiui, šnipinėjami visi mobilaus ryšio numeriai. O siekiant daryti poveikį, reikia pačiam generuoti signalą, ir pasiųsti jį tik konkrečiam objektui, o tokį dvipusį ryšį užmegzti žymiai sunkiau, nors tai įmanoma komunikacinėje telepatijoje. Todėl pasyvi telepatija – daug dažniau įmanoma arba daug labiau paplitusi. Bet daug pavojingesnės aktyvios telepatijos ne biologinės, o technologinės formos, kuomet žinant visas sąmonės paslaptis ir specialiai pritaikius technologijas, galima lokalizuoti net ir pavienius, lokalius taikinius.

Bet tai jau kriminalinės mafijos sritis, kuri užsiiminėja neteisėtais eksperimentais arba teisėsaugos, kuri vykdo neteisėtas operacijas.

Pratęsiant leidimo/draudimo klausimą, jį galima pasukti ir kitu kampu. Telepatijos išsivystymas reikštų naujos telepatų rūšies atsiradimą. Bet ar tai reikštų, kad naujas žmogus turėtų būti diskriminuojamas, o senas globojamas vien todėl, kad jis – silpnesnis. Tai būtų pažangos stabdymas. Visi turi būti savo vietose, pagal galimybes. Naujos galimybės leistų pamatyti didesnę žmogaus dalį. Ir neaišku kodėl uždangos nuėmimas turėtų būti traktuojamas kaip pavojus? Gal dėl to, kad žlugtų tūkstančius metų gyvavusios iliuzijos?

Ar šias iliuzijas reikia ginti?


Akivaizdu, kad norint įgyti naujų psichinių sugebėjimų, reikia psichiką išplėsti. Tai turi būti padaryta visuose lygmenyse, nuo ląstelinio iki kvantinių laukų. Kai įtraukiami ne visi sluoksniai, integracija gaunama ne pilnavertė. Pirmiausiai, T-Sensoriumas gretinamas su jusliniu sensoriumu, nes čia informacija gaunama iš išorės, bet ne iš vidinių resursų. Kitaip sakant, telepatija yra ne antra, bet pirma signalinė sistema, artimesnė juslėms, o ne mintims. Arba taip atrodo bent jau mechanizmo lygyje. Antra signalinė sistema yra kognityviumas, kuris pasikliauja tik vidiniais sensoriumo resursais.

Šis principas rodo, kad telepatinės psichikos viduje vyksta dviejų tipų sąveikos. Horizontali integracija yra dviejų etapų susiejimas: išorės su jutimais, kurie yra jusliniai ir telepatiniai, toliau šie sensoriumai – su antra signaline sistema, kurią apibendrina kognityviumas. Šis vertina tai, kas matoma jusliškai ir telepatiškai arba sujungia kaip žmogus atrodo iš išorės ir iš vidaus. Anksčiau naudojau netelepatinio žmogaus schemą, kur buvo kalbama apie pirmą ir antrą kognityvinius šuolius, sudarančius „pažinimo ratą“. Šis ratas išsaugomas ir naujoje schemoje, tačiau jame į mąstymą įtraukiama didesnė dalis žmogaus. Norint įsivaizduoti kaip tai veikia, reikia išplėsti matomo žmogaus dalį, kūno formą pakeičiant vidaus, arba psichikos struktūromis. Tada matysis telepatinis žmogaus vaizdas: su minties formomis, vaizduote, fantazijomis, atsiminimais, planais ir t.t. Visa tai būtų atvaizdavimas to, ką žmogus mato pats. Bet yra ir dar gilesnis pažinimas, atskleidžiantis ir tas žmogaus dalis, kurių jis nemato savo rodomojoje sąmonėje.

Galima sakyti, kad iš dalies tuo paaiškinta ir vertikali integracija, kuri yra telepatijos ir juslinių formų susiejimas į vieną sensorinį vaizdelį, tik papildytą nauja informacija. Galima bandyti dar aprašyti kaip toks susiejimas atrodo fenomenologiškai, iš vidaus. Mintis neturi jokios savarankiškos formos ir nėra užpildyta jokia spalva ar tekstūra. Jos visos yra „bespalvės“. Minties perdavimas – panašus. Telepatinis sensoriumas ir vidinės semantinės formos – labai panašios, nes tai bene vienintelė žmogaus psichikos forma, kuria galima atvaizduoti semantinę informaciją. Tai kažkas panašaus į kūno jausmą, kuris patiriamas jį bandant suvokti užsimerkus. Tas „jaučiamas“ vaizdas vadinamas „semantiniu kūnu“, kurį galima išplėsti vaizduotės pagalba.

Panašiai rekonstruojamas ir kito žmogaus semantinis vidus – ši rekonstrukcija įsivaizduojama kaip neerdvinė beformė forma, savyje galinti pernešti kognityvinę, arba antros signalinės sistemos, informaciją. Šios informacijos pagal schemą integruojamos vertikaliai, ir gaunamas vidumi papildytas žmogaus atvaizdas. Tada šis objektas perkeliamas į mąstymą ir gali būti interpretuojamas.

Pateiktoje sistemoje, be integracijos tipų, pateiktos ir dvi telepatijos rūšys, apie kurias jau esu rašęs prieš tai. Kognityvinė „telepatija“ juda nuo proto sugebėjimo link tam tikros paruoštos terpės, į kurią projektuoja kognityvinį modeliavimą ir šis modeliavimas vertikaliai integruojamas su žmogaus atvaizdu jusliniame sensoriume. Šiuo atveju T-Sensoriumas dirbtinis išskirtas plotas, kuriame imituojama telepatinė veikla. To nevadinu tikra telepatija, bet gali būti naudinga pradėti ir nuo to, nes tai moko interpretuoti ir geriau suprasti kitą žmogų.

Kognityvinė telepatija tai nėra faktų žinojimas, nes didžioji dalis įžvalgų pagaminama naudojant kognityvinius abstraktus ir kognityvines fantazijas. Tikros telepatijos kryptis yra priešinga, nes joje turi būti gaunamas tikras išorinis signalas, kuris apdorojamas savo smegenyse, pirmoje telepatinėje signalinėje sistemoje. Tada šis signalas sujungiamas su kitu signaliniu sensoriumu, ir gaunamas papildytas žmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys pereina į antrą signalinę sistemą ir čia yra vertinamas, apmąstomas.


Aišku, tai tik dalis to, kas vyksta ir kas įmanoma. Čia aprašiau tik pasyvią informacijos surinkimo telepatiją. Kaip jau sakiau, yra ir aktyvi telepatija, kurioje naudojami efektoriai ir yra komunikacinė telepatija, kuri naudojama ne skenavimui, bet bendravimui tarp žmonių, telepatų grupėje. Visko aprėpti šiame įraše nesiekiu.

Telepatija gali būti mišri, apjungianti fizinę ir gnostinę branas. Šiame pasaulyje tai, veikiausiai, vienintelis įmanomas variantas, nes pagrįstas dviejų branų sujungimu. Iš fizinės branos ateina informacija, kuri apdorojama ir perkeliama naudojant indukcinę moduliaciją, o gnostinė brana šią informaciją reprezentuoja. Tai reiškia, kad įmanomas ryšys tarp gnostinės ir fizinės branos, kuris sukuriamas žmogaus smegenyse. Šis ryšys yra kolektyvinis procesas, apimantis didelius kiekius kvantų, nes psichika yra makroskopinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį aprašyti galima ne tik makroskopiškai, bet ir mikroskopiškai, naudojant vieną arba kelis kvantus, kaip kvantinio lauko teorijoje su Feynmano diagramomis.

Iš esmės, smegenyse yra psichikos laukas, kuris sudarytas iš šaltinio ir iš jo išeinančių „jėgos“ linijų, panašiai kaip elektrodinamikoje, kur žinomas krūvių tankis (q) ir aplink jį esantis elektrinis laukas (E). Psichikos laukas tai tas procesas smegenyse, dėka kurio atsiranda jungtis su gnostiniu pasauliu. Tokio proceso metu žmogus suvokiamas sąmoningos būsenos, nes lokalioje gnostinės branos aplinkoje yra žmogaus psichikos kapsulė. Vystant psichinius sugebėjimus, yra galimybė į gnostines smegenis pritraukti papildomų laukų, kurie sudaro pagrindą telepatinėms reprezentacijoms, į kurias fizinis analizatorius perduoda informaciją. Tai rodo, kad vien sąmonės lauko neužtenka, jis turi būti papildytas smegenų anatomine struktūra, ir analizės procesu, kad induktorius perkeltų atitinkamai gautą ir paruoštą informaciją.

Šį procesą aprašyti galima ir supaprastintai, schemoje atvaizduojant tik vieną ar kelis kvantus, kaip Feynmano diagramoje. Šią schemą interpretuoti nesunku, nes parodomas elementarus principas, kuris yra apsikeitimas sąveikos kvantu. Tas kvantas turi beveik vien bozonų savybes, nors reikia pabrėžti, kad šiame procese aprašomos ne mikrojėgos, bet informacijos perdavimas. Tam, kaip ir sąveikoje jėgomis, reikia apsikeisti kvantais.

Gnostinės branos pusėje, šis procesas vyksta struktūrose, kurias vadinu kompleksais. Čia pasaulis kitoks, nei fizinis ir jo kūnai yra dvasiniai, kuriuose daugiausiai vyksta informaciniai procesai. Gnostinė brana net turi turėti savo „kosmosą“, susietą su fiziniu pasauliu už mūsų planetos ribų. Ryšys galimas per abi vietas, bet kaip jau rašiau, labiausiai tikėtina mišri telepatija, kai iš dalies surenkama ir analizuojama informacija per fizinį pasaulį ir iš dalies – dvasinį. Kad tarp jų įmanoma sąveika, rodo gyvūnų psichikos galimybės.

Fizinėje telepatijoje, kurios organas yra akis, reikalingas optinių fotonų šaltinis, kuris parūpintas pasaulio sandaros. Natūralus yra saulė, prie kurios pririšta mūsų planeta, arba įvairūs dirbtiniai šaltiniai, kurie apšviečia kūnus ir jie tampa matomi. Kas apšviečia mintis, kad jos taptų tokios pat matomos, kaip fiziniai kūnai?

Kitur jau esu užsiminęs, kad gnostinių natūralių šviesulių nėra – yra tik ištisinis vienodai pasiskirstęs gnostinių fotonų laukas, kuris gali sąveikauti su minčių sankaupomis ir šios sąveikos metu šiame lauke sukuriamas susižadinimas, kuris pasklinda visoje gnostinėje aplinkoje. Šiuos signalus galima surinkti su savo telepatine akimi ir iššifruoti juose esančią informaciją. Toks yra pasyvios telepatijos principas. Mintis girdi visi, kas tik turi T-Sensoriumą, lygiai taip pat, kaip neįmanoma paslėpti fotonais apšviesto kūno. Tačiau yra ne tik surinkimo, bet ir komunikacijos galimybės, kurios panašios į kalbėjimą, tik reikia sugebėti aktyviai virpinti smegenyse esantį telepatinio centro gnostinį lauką, kad būtų galima paskleisti specialiai užkoduotą informaciją. Tai panašu į balso stygų virpinimą kalbant, kuris yra labai primityvi, mechaninė fizinio pasaulio „telepatinė“ komunikacija. Dvasiniame pasaulyje tai yra kvantinio lauko virpesių valdymas.

Telepatinių gebėjimų lygį galima skirstyti į klases, nuo žemiausios iki aukščiausios: „1 klasė“ yra visi aukštesnieji gyvūnai, „2 klasė“ yra žmogus, nes turi kognityvinės telepatijos galimybes, „3 klasė“ yra tikros telepatijos pirma pakopa, ne pagrįsta T-Sensoriumo pirmos signalinės sistemos užuomazgomis ir t.t. Kalbant apie aukštesnes telepatų klases, jos pasiekiamos tik susikūrus naujai, visai kitokios psichikos sandaros rūšiai. Jeigu ją pasiektų žmogus, tai būtų jau ne žmogus, bet kita rūšis…

klajunas2017-05-23 09:48
Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

Reikia tik pridurti, kad neturėtume įsivaizduoti, kad horizonto klausimas toks paprastas, nes iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus pagal vietą sistemoje negali turėti priėjimo prie informacijos, bet ta informacija gaunama ne per fizinę erdvę, o per vidinį kanalą. Yra tokių žmonių, kurių galvose dėl nežinomų priežasčių atsiranda svarbi informacija. To priežastis paprasta, čia veikia tam tikros jėgos, kurios implantuoja tą informaciją telepatiškai, norėdami likti nežinomais, o tas kanalas tampa tarsi viešųjų ryšių atstovu. Dažnai ši informacija būna su įdiegta pastovaus informacijos viešinimo programa ir žmogus pradeda rašyti knygas, duoti interviu, skleisti žinią per internetą ir t.t. Kadangi čia nėra tiesioginio patyrimo, nors informacija gali turėti ir vaizdų pavidalą, toks kanalas yra paremtas šaltinių horizontu.

Kita vertus, kadangi žmonių, kurie tai daro neįmanoma pamatyti ir įvertinti, informacija tampa mažiau patikima nei tuo atveju, kai iš šaltinių gaunama tiesioginio kontakto metu. Tačiau situacija ne tokia bloga, nes informaciją galima analizuoti, tikrinti, lyginti su kitais šaltiniais, taip pat vertinti pagal tai, ar ji pasitvirtino praeityje. Jeigu yra sėkmingo atskleidimo praeityje faktų, tokio šaltinio informacija tampa daug vertingesne.

Yra dar vienas kriterijus. Kiek žmogus, kuris užsiima ezoterinės ar konspiracinės informacijos atskleidimu žinomas ir garsus. Tai svarbu todėl, kad tokiais žmonėmis domisi potencialūs viešintojai, nes yra suformuota auditorija ir galima lengvai pasiekti didelius skaičius žmonių alternatyviais kanalais specifinei informacijai. Todėl žymesni „šoumenai“ linkę  pritraukti šaltinius, ir natūraliai turi išplėstą šaltinių horizontą. Kita vertus, patys jie gali aukšto statuso uždarose zonose neturėti ir patirtis dažnai būna tokia pati kaip ir eilinių žmonių. Kita vertus, auditorija gali būti ir pasipelnymo šaltinis, todėl į tokius „ezoterikus“ kreipiasi žmonės, kurie nori pasidaryti reklamą ir uždirbti. Visa tai taip pat reikia turėti omenyje. Įvertinti labai paprasta – reikia žiūrėti į informacijos turinį, jį analizuoti. Žmonės, kurie yra turėję savo patirčių, greitai atpažįsta kas tikra, o kas tėra imitacija.

Visuomenę be abejo domina informacija iš uždarų zonų, nes iš savo pasaulio informacija jie laisvai dalinasi patys. Uždarų zonų tipų nėra daug ir jas visas galima nesunkiai suklasifikuoti: karinės-mokslinės, verslo-finansinės, politinės, religinės. Šios zonos išsisklaidžiusios po visą planetą, bet ypač galingiausiose organizacijose, tokiose kaip JAV, ES, Rusija, Kinija ir tos valstybės, kurios nuo jų priklauso. Taigi patikimi šaltiniai su savo tikrais, neimituotais horizontais yra mokslininkai, politikai, verslininkai, kariškiai. Bet tokių pasitaiko labai retai, nes jie savo gyvenimus su šiomis organizacijos būna surišę visiems laikams ir retai kada nori rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vis tiek atsiranda tam tikros grupės, kurios nori nutekinti gautą informaciją. Kadangi to patys padaryti negali, naudojasi „šoumenų“ paslaugomis.

Tačiau informacijos šaltiniai – ne vienintelė galimybė pamatyti tai, kas stovi už uždangos. Be faktų galima numatyti ir visas galimybes, kurios išeina iš uždarų zonų. Tas galimybes dažnai išduoda ir jie patys, tik ši informacija būna išsklaidyta ir padrika, ir suformuluoti tikras fiksuotas tendencijas reikia savo protu. Tam reikia sekti pareiškimus, sprendimus, elgesį, veiksmus ir stengtis išsiaiškinti ko visu tuo siekiama iš tikro. Visa tai dažnai būna ekranas, į kurį siekiama atkreipti dėmesį arba kuris naudojamas kaip dūmų uždanga, reikalinga tam, kad kažką paslėptų, užmaskuotų. Dauguma procesų ir įvykių planetoje būna ne atsitiktiniai, bet dirbtinai sukelti ir jie akivaizdžiai išduoda kuria kryptimi bandoma stumti žmoniją.

Tuo domėtis reikia todėl, kad kartu su visa mase stumiamas kiekvienas atskiras žmogus, todėl laiku pamačius spąstus, galima pasistengti jų išvengti. Dažnai pasitaiko, kad patys ezoterikai naudojami kaip dūmų uždanga arba kaip ekranas, kurio tikslas vilioti į spąstus, todėl informaciją labai svarbu atsirinkti naudojant paprastus išvardintus kriterijus. Planetoje vyksta globalinis žaidimas, ir alternatyvi žiniasklaida yra šio globalinio žaidimo dalis.

Imkime tokį ezoteriką D. Wilcock. Kas jis toks, jis pats paviešino savo knygoje „Ascension Mysteries“. Viena vertus – tai geras ženklas, nes atskleidė savo biografiją, stengdamasis neklastoti ir nemeluoti. Dažnai viešintojai apsimetėliai, kad padarytų didesnį įspūdį, pirmiausiai klastoja biografiją, kad žinios atrodytų patikimesnės. D. Wilcock motina buvo dainininkė, o tėvas muzikos žurnalistas, pats jis baigęs psichologijos koledžą. Taip pat žinome, kad gyveno nedideliame mieste paprastą gatvės gyvenimą, mokykloje turėjo viršsvorį ir buvo užgaliojamas bendraklasių. Tai kaip žinių šaltiniui – informacija neįspūdinga.

Žinome, kad skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką, rūkė žolę ir gal vartojo ką nors stipriau ir t.t. 22 m. amžiaus baigė koledžą, dirbo psichologu su psichiškai neįgaliais, kol tapo profesionaliu ezoteriku, skaitančiu paskaitas, dalyvaujančiu konferencijose, rašančiu knygas ir vedančiu televizijos laidas. Trumpai tariant, tapo internetine įžymybe.

Iš šios biografijos matosi, kad pats tiesioginio priėjimo prie uždarų zonų niekada neturėjo, tačiau tapo žinomu paskaitininku ir ezoterinių konferencijų pranešėju, susipažino įvairiais žmonėmis, savo sričių žinovais. Galima net tikėti, kad prieina prie slaptų archyvų ir duomenų bazių, kurios prieinamos tik tiems, kurie turi pakankamai aukštą ezoteriko rangą. JAV tokie žmonės turi savo organizacijas, jie nėra padrikai veikiantys, ir jais kaip alternatyviu informacijos kanalu naudojasi tikri informacijų šeimininkai. Todėl atmesti visko kaip prasimanymo – nereikėtų. Nors mąstyti savo galva taip pat neturėtume užmiršti.

Su D. Wilcock ezoterika galima susipažinti jo puslapyje http://divinecosmos.com/

Jo naujausios temos yra alternatyvi Saulės sistemos istorija, senovės ateiviai, slapta kosminė programa, atitrūkusi civilizacija, Antarktidos konspiracijos teorija, ikiadominių žmonių civilizacija ir t.t.

klajunas2017-05-24 22:35
Antroji ezoterinė sistema

© D. Mockus

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 36

Tačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Visą pirmą dimensiją galima suspausti iki nulio, su maksimalia vidine deformacija. Toks nulis būtų dinaminis nulis, kuris nelygus niekui. Šis suspaudimas iki dinaminio nulio yra singuliarinio kolapso provaizdis, kuris naudojamas visatos atsiradimo iš didžiojo sprogimo modelyje. Singuliaro išsiplėtimas yra visos vidinės deformacijos išstūmimas į išorinį multipleksą, kuriame atsiranda kontinuumų spietinės deformacijos, pradeda formuotis spiečiai, jų kvantai ir kvantų sampynos.

Taip pereinama nuo multipleksinio skaičiaus vaizdinio prie kontinuumų multiplekso, kuris pagimdo šią materialią realybę. Tai galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 37

Čia yra fizinės branos multipleksas, kuris singuliaro išsiplėtimo principu suformuoja materialią visatą, kartu su visais kvantiniais laukais. Ši visata plečiasi tol, kol užtenka deformacijose sukauptos energijos ir jeigu jos ne begalinės, plėtimasis turi sustoti. Šios vidinės erdvės, kuriose sukaupta visata ir yra ta tamsioji energija, dar vadinama kvintescencija (quinta essentia – lot. penktas elementas). Antras multipleksas yra gnostinės branos ir kokia jo evoliucija, kol kas nesvarstau. Gali būti viena sistema, o gali būti ne viena. Essencijų gali būti daugiau – sekstascencija, septascencija ir t.t., kurios būtų skirtos paraleliniams pasauliams, jeigu jie yra.

Visata turėtų atrodyti taip – nuo kolapsavusios iki sprogusios būsenos.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 38

Multipleksų išorinėse ir vidinėse programose yra visa informacija, kuri reikalinga šios visatos struktūrų susiformavimui. Tas procesas gali būti daug kartų pasikartojantis, o gali būti vienkartinis atsiradimas, kai visata, atsiradusi iš singuliaro, maksimaliai išsiplečia ir tada sustoja, sukurdama amžiną kosmosą, su daugybe paralelinių pasaulių.

Fizinį, materialų modelį aprašinėja Standartinis modelis ir jis naudoja savo Lagranžiano metodą. Šis variantas tebūna nepaliestas. Tačiau aš papildomai hipotetiškai įvedu gnostinę braną, kuri formuoja gnostinius kūnus, vadinamus sielomis. Jai taip pat reikalingas modelis ir šiam tikslui aš naudoju multiplekso sąvoką. Tačiau modelį be eksperimentinių duomenų sukurti sudėtinga, gal net neįmanoma. Todėl galima tik pasamprotauti galimybių lygyje.

Kokia turėtų būti minimali sistema?

Pradėti reikia nuo kelių kvantų: vieno – per mažai; dviejų greičiausiai taip pat; todėl reikia bent tripletų.

  • Makroskopinei realybei, sudėtingos struktūros kūnams reikia – didelės kvantų įvairovės, išpildytos hierarchinės sampynų sistemos iki makroskopinių objektų.
  • Jeigu pilna hierarchija neišpildoma, gaunasi tik primityvūs kvantiniai kondensatai, kurie turi per mažai savybių kurti sudėtingas makroskopines sistemas.
  • Turi būti pirmo, antro, trečio, lygio sampynos iki atomo-komplekso; cheminis sluoksnis su lentele iki 20-30 tūkst. elementų, kad būtų didelė cheminių savybių įvairovė.
  • Būtinas fundamentalus savybių rinkinys: traukimas-stūmimas; jungimasis-skilimas. Sampynos nebūtinai gniužulinės-orbitinės, bet ir gardelinės, su įvairiomis geometrijomis.

Šitaip, pradedant nuo minimalios sistemos, galima sukurti vieno, dviejų, trijų kvantų sampynas, kuriose būtų išreikšti gnostiniai multipleksai, su pavyzdiniais savybių rinkiniais.

Standartinio modelio vandenilio atomas turėtų skaidytis taip:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 39

Matome, kad kiekvienas kvantas skaidosi į tamsiąją ir šviesiąją dalį, nes kažkokia struktūra matoma eksperimentuose, bet daug lieka paslėpta. Todėl net Standartiniame modelyje, visa materija nėra paaiškinta. Nepaisant to, visi kvantai visuomet veikia kaip pilna struktūra, net jeigu mes apie ją nieko nesuprantame.

Deja kalbant apie gnostinę braną, visi spietinių deformacijų kvantai yra tamsieji, ir be eksperimento – nieko atskleisti neįmanoma. Tačiau galima iš dalies naudoti analogiją. Tarkime, kad gnostinėje branoje turi būti laisvai moduliuojami makroskopiniai laukai, kurie turi informacinę funkciją. Receptoriams reikia šviesos, sielai reikia elektros. Dėl šios priežasties, galima daryti prielaidą, kad jeigu gnostinė brana – išbaigtas pasaulis, jame turi būti ir tokios dalys, vadinasi turi būti kažkokia elektrodinamika, nors ji neprivalo būti tokia pati kaip fizinėje branoje. Gali būti daug elektros rūšių ir daug šviesos rūšių. Tai galima išaiškinti tik eksperimentais.

Kita vertus, pamodeliuoti gnostinio fotono ir gnostinio elektrono multipleksą, visai įmanoma. Jeigu tokie egzistuoja, tai jie būtų vizualinės echolokacijos gnostinėje branoje pagrindas, ir leistų matyti sielas taip, kaip matome fizinius kūnus. Gnostinė brana yra fizinės branos viduje, tad turint tokią juslinę echolokaciją, aplinkoje atsivertų nauja dimensija.

klajunas2017-05-27 12:25
Pažinimo paukštis

Sąryšį tarp šiapusinės ir anapusinės tikrovės galima vaizduoti naudojant gyvybės medžio sefiras tokias, kokias naudoja Kabala. Gyvybės medis yra portalo simbolis, atsirandančio kai tikrovėje kyla subjekto ir objekto dvistata. Yra dvi kryptys: tikrovės Šaltinis sukuria šį pasaulį – tai pirmo lygio subjektas-objektas; sąmonė siekia Šaltinį pažinti – tai antro lygio subjektas objektas. Pažinimas įmanomas per įtraukimą, susitapatinimą, kuris prilygsta maksimaliam priartėjimui; tada padaromas sugrąžinimo veiksmas, kuris save atiduoda Šaltiniui. Gyvybės medis ir subjektinė-objektinė U forma – labai glaudžiai susiję.

Kadangi mano portalas, U-forma, susijusi su pažinimu, mokslu, tai šią sefirų sistemą vadinu pažinimo paukščiu. Pažinimo paukštis turi pamatą, kūną, sparnus, galvą ir tikslą. Centrinė ašis yra kūnas, o sparnai yra tie instrumentai, kurie leidžia judėti į priekį. Pats brėžinys atrodo taip:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 40

3 ir 4 yra pagrindiniai sparnai. Matematinis kontinuumas, kuris skaidomas į tris sefiras: kontinuumas, struktūra ir kalba. Kitas sparnas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris turi analogišką trijų sefirų sistemą. Realiame pažinime, šie sparnai veikia kartu, jie sujungiami į vientisą veiksmą.

Kūnas susiskaidęs į dvi atšakas, žymimas 1 ir 2. Pirma atšaka yra gnostinė, apimanti žmogaus vidinį pasaulį, sielą; tuo tarpu antra – yra fizinis pasaulis, to pasaulio reprezentacija išorinėje sąmonėje. Centre yra žmogaus sąmonė, išsišakojanti į laksatą, mąstymą, protą, vaizduotę ir fiksatą, jusles, pasaulio daiktus. Gnostinė ir fizinė brana yra tos tiesioginės anapusinės realybės, iš kurios medžiagos kuriamas kūnas ir siela. Kadangi sujungus visas sefiras gauname skaičių 13, tai Tikslu vadinamas pasaulis yra Šaltinis, pažymėtas šiuo skaičiumi.

Kūno centre yra Aš, pagrindinis sąmonės surinkimo taškas. Visa kita yra Aš apvalkalai, vidinis apvalkalas, sudarytas iš 1 ir 2 bei išorinis apvalkalas, sudarytas iš 3 ir 4. Pirminė tikrovė gali būti reiškiama per apvalkalus, tai objektyvusis variantas, o gali būti reiškiama per Aš – tai subjektyvusis variantas.

Tačiau visos šios struktūros pagrindas yra 0, kuris žymi pirmapradį žmogų. Tai visas pilnas anapusinis žmogus, kuris savo viduje sukuria sąmoningą žmogų ir per šį bando pasiekti pirminę tikrovę. Tai daroma einant per „kūnu“ (1 ir 2) vadinamą patirtį, ir per tas sefiras, kurios išplečia kūno galimybes ir sudaro sparnų struktūrą. 0 ir 13 susisiekia per U-formą, apie kurią jau rašiau, kaip tiesioginės pirmapradį žmogų palaikančios energijos įtraukimą. Tai yra žmogaus pamato atsiradimo struktūra. Tada pereinama prie pažinimo paukščiu vadinamos struktūros, kuri šią subjektinę-objektinę dvistatą įveikti bando per sefirų portalą.

Kitaip sakant pirmapradis žmogus su Šaltiniu (0 – 13) tiesiogiai susijęs per U-formą, o sąmonė, sąmoningas žmogus – per pažinimo paukščio sefiras. Žmogaus branduolys yra 1-2-3 – tai laukinio žmogaus sefiros. Kai šios sefiros papildomos sparnais, gauname civilizuotą žmogų – 1-2-3 <> 4-5-6 <> 7-8-9 <> 12. O 10-11 yra anapusinė tiesioginė tikrovė, iš kurios materijos sukurtas pirmapradis žmogus, žymimas 0. Sparnų tikslas yra maksimaliai teisingai išreikšti 10 ir 11 struktūrą.

Be abejo ši schema yra tuščia schema, kuri turi būti užpildyta konkrečiu turiniu, kuris išreiškiamas 6 ir 9 sefiros formomis, kurios žymi abstrakčią kontinuumų ir ekranų kalbą. Tos kalbos turi būti savitos ženklų sistemos. Variantas, kurį šiuo metu bandau vystyti aš yra kontinuumų dauglypos, aprašomos daugiadimensiais skaičiais.

12 yra Aš, žmogaus sąmonės surinkimo centras. Todėl iš brėžinio matosi, kad pagrindinė seka arba ašis yra 0 – 1 – 12 – 13. Tiesiogiai 0 – 13 ne per pažinimo paukštį yra Tiltas. Deja žmogui prie tikrovės lemta eiti aplinkiniu keliu.

Čia yra pagrindinio mano darbo apibendrinimas, kurį pavadinau – Pažinimo paukščiu.

klajunas2017-05-31 16:02
Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

Tačiau bet kokiame lygyje yra savi dėsniai. Pirmiausiai, bet kokiame lygyje galioja laisvos valios principas. Reikalas tik tas, kad pagal šį principą turi žaisti su tomis kortomis, kurios iškrito: kūno kokybė, proto programa, giminės, aplinka, socialinė matrica ir programa ir t.t. Kad galėtų suprasti kokiu principu vyksta šių kriterijų parinkimas, siela turi prisiminti savo tarpinius gyvenimus. O ši paslaptis būna užtamsinta ir žmogus dažniausiai net nežino, kad egzistuoja anapusiniai pasauliai. Savo didžiuoju protu gali naudotis tik netiesiogiai, per pasąmonę, nesuprasdamas iš kur tos žinios ateina. Iš tikrųjų tai akivaizdu, šios žinios ateina iš sielos didžiosios atminties, nes praėjusiuose gyvenimuose, ir ne tik žemėje, daugumai yra tekę pabūti daug kuo ir gauti pačios įvairiausios informacijos.

Be to, yra dar viena savybė, kuri priklauso nuo to, kokiame lygyje siela įsikūnija. Aukštuose hierarchijos lygiuose įsikūnijusi siela turi tendencija riboti, uždaryti, spausti į vidų, statyti į rėmus, o žemuose lygiuose priešingai: rėmus laužyti, veržtis į išorę, sprogdinti sistemą. Tai sielos implozyvumas ir eksplozyvumas. To priežastis – skirtingos užduotys. Žemesnio įsikūnijimo sielos galvoja apie savo ir kitų individualumą, o aukštesnio, apie visumą, apie sistemą. Tačiau toks vertinimas dar ne viskas, nes reikia žiūrėti ir į ką orientuotas pats pasaulis kaip visuma. Ar jo tikslai yra išdėlioti šio pasaulio rėmuose, ar pasaulis orientuotas į anapusinį sielos augimą. Pirmuoju atveju įsikūnijusi siela tik išnaudojama dėl labai žemo lygio tikslų, kurie neišeina iš iliuzinio pasaulio galimybių, o antruoju atveju – orientacija yra į mokymusi pasiekiamą augimą. Tad sprogdinanti tvarką siela dažniausiai tokia tampa tuo atveju, kai uždaroma į žemą, materialistinį pasaulį ir yra ribojamas jos tobulėjimas, nors to tikslas išmokti pamoką per ribojimą ir stoką. Kai siela sprogdinanti yra normaliai orientuotame pasaulyje, tai ji dažnai būna susipainiojusi ir paklydusi. Savo klaidas ji turi įvertinti tarpiniame gyvenime, visos sielos patirties kontekste.

Kaip visa tai pamatyti? Kad gautum tikrus prisiminimus, reikalinga holoplastinė, visas patirtis sujungianti sąmonė. Tačiau yra ir tam tikros technikos, kurios leidžia modeliuoti. Modeliavimo pagrindinis metodas yra gyvenimų medis, kuriame suklasifikuojami visi įsikūnijimai. Tada reikia įvertinti kiek įsikūnijimų kiekvienoje realybėje buvo ir pabandyti atkurti remiantis savo pasąmone gyvenimo istorijas. Pagrindinis standartas yra šimto metų gyvenimas kartu su visais tarpsniais. Reikia mokėti į tuos tarpsnius pažiūrėti iš šalies, kaip į visumą. Visuose įsikūnijimuose būna gimimas, vaikystė, jaunystė, vidutinis amžius, senatvė ir mirtis. Į visus šiuos tarpsnius reikia pažiūrėti iš šono ir pagauti gyvenimo pagrindinės istorijos „siužetą“. Pavyzdžiui, jeigu turimas 20 įsikūnijimų kitoje planetoje, kitoje rasėje, tai praktiškai yra iš įvairių civilizacijos laikotarpių 20 gyvenimo istorijų, nuo 100 iki galbūt 1000 metų. Taip, pagal visas kategorijas ir visus įsikūnijimus, jeigu atsimenama arba modeliuojant, galima įvertinti ir tikrą sielos amžių. Nustatyti ar siela sena, patyrusi, koks pagrindinis sielos „charakteris“, kokias patirtis pasauliuose siela renkasi ir kokie vaidmenys yra artimiausi. Tarkime yra realybių 9 kategorijos, ir kiekvienai tenka apie 10 000 metų. Tuomet sielos amžius būtų 90 000 – 100 000 metų. Labai senų sielų amžius gali būti skaičiuojamas milijonais metų. Be to, reikia neužmiršti, kad toks skaičiavimas sąlygiškas, nes skirtingose realybėse yra skirtingas laiko suvokimas. Šie skaičiai tik orientaciniai.

Sielos taip pat skiriasi ir pagal įsikūnijimų vietos statistiką. Ar jos labiau vietinės ar labiau ateiviškos, kitokios ir sunkiai prie vietinės realybės prisitaikančios. Jeigu su žmogiško tipo siela sunku rasti bendrą kalbą, gali būti, kad siela šiame pasaulyje gyvena pirmą kartą, todėl jai čia sunkiau susiorientuoti nei kitiems. Taip pat svarbios ir patirtys: jeigu jos aukšto lygio ir patenki į žemą lygį, jautiesi ne savo vietoje, ir atvirkščiai – žemo lygio įsikūnijimai, patenka į aukšto lygio pasaulį, kur patirtys būna rinktinės ir su jomis susitvarkyti siela neturi pakankamai įgūdžių.

Kaip tai patiriama ar modeliuojama, aišku, yra įvairios galimybės. Ne visi teigiantys, kad atsimena savo gyvenimus yra sąžiningi ir daug kas būna paprasčiausiai sumodeliavęs gyvenimų medį ir prikūrę istorijų romano kūrimo principu. Tačiau yra ir kas iš tikro sugeba pajausti visą savo sielos gelmę, naudodami tam tikrų indikatorių iš dabartinio įsikūnijimo sistemą. Pagrindinis kelias į holoplastinę sąmonę yra kelias per sielos karūną, kuri yra dabartinis gyvos sielos įsikūnijimas.

Ką toks gilus ir platus mąstymas duoda? Pirmiausiai išmintį, ramybę, supratimą, kad ne viskas šiame gyvenime prasidėjo ir ne viskas jame užsibaigia, kad yra aukštesnė realybė, kurioje žmogus egzistuoja ne apribotu, bet tikru savo pavidalu ir gali būti kelių šimtų tūkstančių metų amžiaus, t. y., su milžiniška patirtimi.

mcgyver2017-05-31 16:19
Labai lengvai susiskaite, galetum panasiu dar parasyti.
klajunas2017-06-02 20:08
Oneiriumas

Klasifikavimo ir bruožų klausimai

Ketvirta signalinių sistemų grupė vadinama oneiriumu. Šis pavadinimas paimtas iš graikų kalbos ir kildinamas iš žodžio, kuris reiškia „sapnas“. Tačiau kadangi mūsų kalboje šis žodis turi nusistovėjusį skambesį, dažnai tapatinamą su menkinamu požiūriu, tai pavadinimu pasirinkau kitą žodį. Jis gali skambėti keistai, bet dar keisčiau skambėtų naujadarai iš vietinio žodžio „sapnas“.

Kodėl aš noriu pakalbėti apie sapnus? Pirmiausiai, tai įdomi tema, kuri psichologijoje nepakankamai naudojama ir moksle bei buityje – netinkamai interpretuojama. Todėl noriu pateikti savo teoriją, naudodamas signalinių sistemų modelį. Vien jau tai yra naujoviškas traktavimas, nes sapno reiškinys niekada kaip signalinė sistema šalia kitų nebuvo interpretuojamas.

Prieš pradedant gilintis, dar praverstų klasifikuoti signalines sistemas, kad geriau suprastume, kokia oneiriumo vieta visame signalinių sistemų modelyje. Signalinės sistemos yra nenutrūkstamo srauto, kaip juslinis pasaulis ir mąstymas, ir epizodinės, tokios kaip memoriumas (atmintis) arba oneiriumas (sapnavimas). Sapnavimas dažnai būna fragmentiškas ir epizodinis, bet taip yra greičiau todėl, kad susijęs su specifine sąmonės būsena, vadinama miegu. Sapnavimas epizodinis todėl, kad susijęs su specifiniais sąmonės prabudimo momentais, kurių metu įsijungia sapno sąmonė. Kadangi prabudimai epizodiniai, tai ir sapnai įgauna trumpesnių ar ilgesnių epizodų formą. Bet jeigu sapno sąmonė sukeliama kitais metodais (ne miegu, bet meditacija), tai epizodai gali būti pakankamai ilgi ir prilygti nenutrūkstamo srauto signalinių sistemų formatui.

Bet vis tiek įprastai oneiriumas nebūna patikimas ir stabilus, tai yra, kontroliuojamas. Todėl žmonės, neturintys sugebėjimo, dažnai šią signalinę sistemą menkina ir tai atsispindi visuomenės nerimtame požiūryje. Taip yra todėl, kad šiais laikais labai sunku turėti kokybišką miegą, o nuo miego kokybės priklauso sapnų kokybė. Tad tie, kas nori pakelti oneirumo kokybę pirmiausiai turėtų susirūpinti savo miegu.

Toliau, signalinės sistemos skirstomos į visuotines ir asmenines. Visuotinės yra tos, kurios turi bendruomeninę vertę ir yra visuotinai pripažįstamos, o asmeninės turi tik asmeninę reikšmę. Tai priklauso ir nuo požiūrio į sapną, nuo to kaip jis traktuojamas, o tai yra laikmečio kultūros dalykas. Kad ir kaip būtų, šiais laikais sapnai daugiau turi asmeninę reikšmę ir kaip kolektyvo pagrindas – netraktuojami, nes mokslas komunikacinius arba transcendentinius sapnus atmeta, laikydamas, kad jų informacinis signalizavimo statusas visuomenėje – abejotinas. Tačiau sukūrus naują teoriją, naują požiūrį – į oneiriumą gali būti pradėta žiūrėti ir daug palankiau, ne tik kaip į hobio lygio domėjimosi objektą.

Tačiau kad ir kaip būtų, sapnų universalių nebūna, visi sapnai individualūs ir kokia jo reikšmė galima suprasti tik iš asmeninio konteksto – t. y., viso savo gyvenimo.

Ir paskutinis klasifikavimo akcentas – oneiriumas laikomas daugiau vidine signaline sistema, nes jis yra fragmentiškas ir labai panašus į atmintį, atminties epizodus ir vidinius fantazijų arba atsiminimų filmus. Kuo skiriasi sapnas nuo atsiminimo? Pirmiausiai tuo, kad sapno sąmonė kitokia nei atsiminimo būdravimo sąmonė; taip pat, sapne sąmonė labiau panirusi į vaizdinius, labiau su jais susiliejusi ir yra daug gilesnė nei atmintyje; ir paskiausiai, nors oneiriumas panašus į vidinę signalinę sistemą, jis gali turėti išorinės signalinės sistemos bruožų, nors tai pasitvirtina tik tada, kai sapno vaizdiniai išsipildo. Tai yra, mes apie išorinį signalą sužinome po tam tikrų faktų sensoriumo pasaulyje.

Taigi aš savo teorijoje oneiriumą laikau signaline sistema, turinčia ir vidinės, ir išorinės sistemos bruožų. Jis yra epizodinis, nes susijęs su sapninio prabudimo epizodais ir yra kitoks, kitas pasaulis, turintis savo žodyną ir oneiratyvo gramatiką. Bet ši dar nėra sukurta, tad aprašinėti teks naudojant įprastines kalbines priemones.

Sapnų rūšys

Kad suprastumėte mano oneiriumo sistemą, turite prisiminti minties ir vidinio pasaulio struktūros modelį. Yra vienas išorinis signalas, kuris skyla į dvi dalis ir viena atšaka sudaiktinama ir virsta daiktų pasauliu, supančiu žmogų, o kitas atsišakojimas informaciją sumentalina (angl. mind, mental). Šitas mentalinis kanalas yra svarbiausia dalis, kuri formuoja visą vidinį žmogaus pasaulį. Jis yra už sąmonės ribų (pasąmonėje) ir sapnai formuojasi šioje atšakoje. Į mentalinį kanalą dar įeina „vidinės saugyklos“ dalis, kur kaupiami mentaliniai įspūdžiai ir sielos atsišakojimas, kuris ateina iš vidinės transcendencijos.

Matome, kad yra mažų mažiausiai trys sapno rūšys, kurios atsiranda skirtingose mentalinio atsišakojimo vietose:

1) vidiniai sapnai,

2) komunikaciniai sapnai,

3) transcendentiniai sapnai.

Komunikacija čia suprantama siaurąja prasme, kaip išorinė komunikacija, nes bendresne prasme – visi sapnai yra komunikaciniai. Vidiniai sapnai yra tie, kurie informaciją semiasi iš vidinių saugyklų, iš visų memoriumų ir abstraktų kaupyklų, ir atspindi asmens bendrinę patirtį. Jie nori jam kažką pasakyti, bet daugiau ne apie kitus žmonės arba pasaulį, bet daugiau apie jį patį. Todėl šio tipo sapnai labiau atspindi vidinę signalinę sistemą, kokia yra nepriklausomas arba kaupiamasis informacijos apdorojimo mechanizmas. Tačiau tai ne vienintelis sapnų tipas, be šio tipo, jų yra dar mažų mažiausiai du.

Komunikaciniai sapnai – jau išorinė signalinė sistema, nors ji epizodinė ir dažnai labai supainiota ir simbolinė, todėl kiekvienas žmogus tokį sapną turi interpretuoti remdamasis savo patirtimi.

Kaip tokia išorinė komunikacija atsiranda? Tai nesunku suprasti, suprantant kaip apskritai sudaryta psichika. Pagrindinis principas yra informacijos filtravimas, siaurinimas ir išrinkimas, kuris reiškia, kad sąmonę pasiekia labai smarkiai apdorotas signalas, bet pačiose prieigose, pasąmonėje, informacijos apimtis daug platesnė. O komunikacinis sapnas signalui informaciją ima kaip tik iš šios vietos. Ir tarus kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė, tai seka išvada, kad sapne gali atsispindėti tai, kas iškrenta iš sąmonės konstravimo mechanizmo.

Žmogaus kūnas turi daug išorinių ir vidinių receptorių. Dalis receptorių informacijos – sąmoninama, dalis visada lieka pasąmonėje. Pavyzdžiui, tokie yra kūno organų sistemų receptoriai. Kūno organus valdo pasąmonė, bet sapnams ši receptorių informacija gali tapti prieinama ir savo simboline forma informuoti žmogaus sapno sąmonę apie gręsiantį sutrikimą, ligą, mirtį ir t.t. Tai taip pat yra komunikacinio sapno rūšis. Arba akies tinklainė, ausies sraigė suvokia daugiau, negu sukonstruoja sąmonė ir gali informuoti apie išorinę tikrovę tai, ko sąmonė nežino, bet kas vyksta arba gresia įvykti. Tai gali būti įvairūs perspėjimai, intuicija ir t.t. Tad komunikaciniai sapnai gali būti paprastieji, kurie kažką komunikuoja apie išorinį pasaulį, bet tai žino ir sąmonė. Čia dažnai būna mišrus vidinio ir komunikacinio sapno tipas. Ir sapnai gali būti pranašiški, kurie informuoja sąmonę apie tai, ko žmogus įprastiniu patyrimu nežino.

Ir trečia sapno rūšis yra transcendentinis sapnas. Kaip rodo pats pavadinimas, jis susijęs su anapusine informacija arba informacija apie šį pasaulį, bet gautą anapusiniais kanalais, per anapusinę sielą. Tai taip pat komunikacija, be to – tai išorinė komunikacija, bet jos esminis skirtumas tas, kad ji apeina įprastinius erdvės ir laiko kanalus, šį pasaulį ir yra „metafizinė“. Šie sapnai peržengia įprastinę erdvę ir laiką, šį pasaulį, susieja su anapusinėmis būtybėmis, gali pranašauti ateitį, teikti informaciją apie anapusinius pasaulius ir t.t. Kaip jau galima buvo suprasti – tai rečiausias sapnų tipas, nes tam reikia pakylėtos sielos būsenos, kuri pasiekiama tik po dvasinio augimo. Anapusinės būtybės turi žmogų išrinkti kaip kanalą ir tarpininką, o tam reikia, kad norėtų su juo komunikuoti, o tam reikia būti pakankamo dvasinio lygio žmogumi ir turėti tinkamas charakterio savybes.

Kyla klausimas, kaip patikrinti ar sapnas tikrai komunikacinis arba transcendentinis, nes išoriškai tokią formą gali turėti ir vidinis fantasmagorinis sapnas (o tokie bruožai sapnavimui apskritai labai būdingi). Aš žinau tik vieną būda. Sapnas turi pasitvirtinti ir išsipildyti ir tik po to galima šimtu procentų žinoti, kad suveikė išorinė oneiriumo signalizavimo sistema. Bet ne visi sapnai išsipildo ir dažnai jie būna tik vidiniai sapnai, kuriuose žmogus sprendžia savo vidines psichologines problemas, konfliktines situacijas, realizuoja troškimus bei aistras.

Sapnas ir oneiratyvo struktūros

Dabar pamėginsiu panagrinėti oneiratyvo pagrindinius struktūros bruožus. Pagrindiniai sudėtiniai elementai yra pasaulis, būtybės, erdvė ir laikas. Visi šie elementai gali būti žinomi, nors netikri ir svetimi. Pavyzdžiui, sapnuoti galima savo gimtą miestą arba visiškai svetimą realybę. Labai dažnai atrodo, kad sapnuoji žinomą vietovę, bet suvoki ją kaip nepažįstamą, neįprastą. Žmonės gali būti nežinomi, žinomi ir ne šios realybės. Erdvė ir laikas gali turėti įprastines savybes, o gali būti ir su iškraipymais, tokiais kaip teleportacija arba kelionės laiku. Visada reikia atkreipti dėmesį į santykį, tarp realybės laiko, kuris visada yra „dabar“ ir sapno laiko. Sapnas taip pat vyksta „dabar“, bet pagrindinio laiko atžvilgiu jis gali būti praeityje, dabartyje, ateityje, neapibrėžtame laike ir svetimame laike. Maždaug taip pat nagrinėjamos ir vietos: jos žinomos, svetimos, neapibrėžtos, fantastinės arba transdimensinės.

Sapnas dažnai būna su keblia situacija ir siaubu. Su tuo susiję prabudimo momentai, kai kebli padėtis užaštrėja tiek, kad žmogus jaučia kad teks susidurti su kažkokia baisia situacija ir smegenys žmogų žadina, kad ištrauktų iš jos sąmonę. Tokie sapnai nėra pilnaverčiai, nes idealiausia situacija, kai sapnas išgyvenamas iki galo be nutraukimo prabudimu, bet tuo pačiu žmogus gerai atsimena ką sapnavo. Tam reikia labai geros kokybės miego ir geros kokybės sąmonės, kurie pasiekiami laikantis tinkamo režimo, mitybos, naudojant geram miegui skirtus natūralius preparatus. Tie, kas sapnuose dažnai prabunda, turėtų stengtis per sąmoningo sapnavimo technikas, sapną pratęsti ir susapnuoti visą „siaubą“ iki galo. Tada žmogus psichologiškai apsivalo geriausiai.

Norint vystyti oneiriumą, reikia atsiminti, kad tai yra grupė trijų signalinių sistemų ir kad reikia tobulinti visas tris. Tai pats oneiriumas, kaip priklausoma signalinė sistema; nepriklausomas oneiriumas (atitinka kognityvinį sugebėjimą), kuris yra sąmoningo sapnavimo sugebėjimas, tai yra sugebėjimas pačiam modeliuoti oneiriumo signalinę sistemą ir tiesiogine šio žodžio prasme – kurti sapnus, juose veikti, manipuliuoti prasmėmis, būsenomis, vaizdiniais ir t.t. Ir trečia signalinė sistema, kuri atitinka memoriumą, yra kaupiamasis oneirumas – tai gebėjimas įsiminti sapnus ir juos atgaminti, pavyzdžiui naudojimui analizei su kitomis signalinėmis sistemomis (kognityviumas).

Visa tai priklauso nuo geros smegenų būklės ir nuo mentalinio informacijos atsišakojimo stovio. Ar vidinis pasaulis išplėstas, ar ne; ar jis pakankamo ryškumo ir gilumo, ar susiaurintas ir nuslopintas? Jeigu teisingas pastarasis atvejis, tai pirmiausiai reikia siekti sąmonės apsivalymo ir išplėtimo. Tada galima tikėtis kokybiškos oneiriumo sistemos, net komunikacinių ir transcendentinių sapnų, kurie yra iš tikro pranašiški. Galima pradėti bendrauti su toli esančiomis būtybėmis ir žmonėmis ir gauti informaciją per sapnus. Kaip tai įmanoma? Vienas būdas priklauso nuo to, kad oneiriumas dažnai naudojamas kaip telepatijos nešėjas. Tad komunikaciniai sapnai gaunami per telepatiją tarp žmonių. Bet pačiam ryšį užmegzti – neįmanoma. Žmogus turi siekti, kad jį tokiam ryšiui išsirinktų ir kad per jį kažkas pradėtų komunikuoti. Tai yra vienas iš metodų, pakelti savo oneiriumo rangą į aukštesnį lygį ir iš vidinės signalinės sistemos paversti į išorinę, iš asmeninės – į visuotinę.

Tie kurių sapnai nėra ryškūs ir gilūs, greičiausiai numos ranka į oneiriumo stiprinimą ir bandymą susikurti savo oneiratyvo kalbą. Kitiems tai gali būti ganėtinai įdomu. Bet tai ne tik įdomu, tai ir naudinga, nes oneiriumas yra įvadas į kitą signalinę sistemą, kurią pavadinau transoriumu. Tie, kas nori išplėsti savo tarpdimensinę sąmonę, tai gali padaryti pradėdami nuo sapnų valdymo. Kuo daugiau išvystytų signalinių sistemų valdo žmogus tuo jis dvasiškai pranašesnis, tuo jis turi aukštesnį rangą, o nuo to priklauso ar nori su tavo siela bendrauti anapusinės būtybės.

Todėl tie, kas domisi savo oneiriumo signaline sistema, galėtų pradėti praktikuoti kažką panašaus į Tibeto sapnų jogą. Nekalbant jau apie tai, kad patartina turėti savo sapnų dienoraščius ir kitas specialias pagalbines priemones. Kad kiti nesuprastų, sapno užrašymui galima naudoti savo asmeninę sutrumpinimų arba kodų sistemą, tai pirmiausiai naudojant dėl geresnio atsiminimo.

klajunas2017-06-04 08:29
Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus“ tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

  • apšvietimo,
  • filmavimo,
  • tarpinių ir
  • ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid“.

Kita vertus, galimi ir kitokie variantai, kai tokia sistema sujungiama su telepatiniu nuotoliniu žvalgymu ir nufilmuoti vaizdai iš bet kokios vietos planetoje perkeliami tiesiai į žmogaus sąmonę ir jis gauna informaciją realiu laiku apie bet kokį įvykį. Filmavimo kameromis galima paversti augalus, gyvūnus, net žmones, jeigu jie „užkrėsti“ tokiomis nanodalelėmis. Dažnai jie to net patys nežino ir patekdami į uždaras teritorijas – filmuoja bei renka žvalgybinę informaciją. Ne gana to, prileidus nanoimplantų į smegenis, galima nuskaityti visą smegenų aktyvumą ir iššifruoti vidinę žmogaus fenomenologiją. Tai būtų psichotroninės nanodalelės, kurios yra integracijos į visą šią kontrolės matricą principas.

Imkime nepraeinamą 108 kvadratinių kilometrų mišką. Šią teritoriją pasėjus nanosensorių matricomis, visa vidinė teritorija galėtų virsti atvira erdve, kurią nufilmavus ir vaizdą apdorojus su kompiuterio algoritmais, būtų galima matyti visą šioje uždaroje zonoje vykstantį gyvenimą. Su holograminiais projektoriais būtų galima suprojektuoti realistines hologramas arba užsidėjus virtualios arba mišrios realybės akinius, stovėti šalia visų dominančių procesų. Toks filmavimas ir transliacija vyktų nenutrūkstamu srautu, visą parą. Kažkada atrodė, kad miškas yra vieta, kur galima pasislėpti, tačiau įvedus tokią sistemą, tai tampa neįmanomu dalyku.

Nežinau kaip tiksliai šis projektas arba matrica vadinama, bet aš vadinčiau HoloSense®. Jeigu nanodalelių prisikaupę vidinėse augalų ir gyvų organizmų struktūrose, tai perduodamos signalą, jos galėtų tas struktūras modeliuoti arba filmuoti ir atskleisti visą organizmo sandarą. Perdavus šią informaciją į smegenis, į telepatinį sensoriumą, žmogus galėtų įgyti papildomą regėjimą, kuris teiktų informaciją apie organizmo būklę. Tokia yra telepatijos, nuotolinio žvalgymo ir ekstrasensorikos paslaptis, kuri dažnai išjuokiama, nesuprantant kokiame pasaulyje gyvenama. Tokie sugebėjimai neduodami bet kam, tačiau yra tokių darbų, kuriuose jie privalomi. Tai nenaudojama šou ir pramogoms, greičiau tai darbo įrankis.

Taigi ekstrasensas yra žmogus, kuris turi integruotą sąmonę ir į savo vidų telepatiškai gauna aplinkos hipostratinius atspindžius, mato vaizdus, jaučia kitokią informaciją. Tokios projekcijos dažnai naudojamos klaidinimui, kai imituojamas su projekcijos ir moduliacijos sensoriais apsireiškimas ir žmogus pamato holograminę iliuziją, vaiduoklį. Tai reiškia, kad „control grid“ sistema leidžia į valdomas aplinkas implantuoti hologramines projekcijas ir klaidinti bei gąsdinti žmones.

Su garsu panaši sistema, kuri komerciškai naudojama „HoloSonics“ bendrovės (https://www.holosonics.com/). Antenos naudoja ultragarsą, kuris negirdimas ausims, bet oras signalą iškraipo taip, kad po kelių šimtų metrų jis virstą girdimu garsu ir atsiranda „iš niekur“. Už šios atsiradimo zonos nesigirdi jokių garsų. Taip pat galima iškraipyti optinį signalą, tačiau kadangi EM bangos su oru sąveikauja silpnai, tai reikia specialių filtrų, kaip holograminėse projekcijose, arba naudoti atspindžio paviršiaus savybes, kaip senoviniame kinoprojektoriuje, kuris sukuria pilną virtualią projekciją tamsoje arba mišrią projekciją su vaizdo ir apšvietimo fotonais. Tokios technologijos naudojamos klaidinimui, apgaulei, dezorientacijai, kartu su filmavimo ir moduliavimo matrica, kuri sukurta į aplinką pasėtomis nanodalelėmis.

Visam šiam tinklui trūksta tik galingo kompiuterio ir dirbtinio intelekto. Dirbtinis intelektas yra programinis algoritmas, o procesoriumi galima paversti tokias pačias daleles, kurios yra išsklaidytos natūralioje aplinkoje ir nėra jokių aušinimo problemų. Galima įsivaizduoti visą biosferą kaip tokį makroprocesorių, kuris natūralioje aplinkoje sąveikauja su kontrolės matrica ir tuo pačiu apdoroja visus signalus. Tai yra HoloSense® matricos esmė, kurios atidaryta yra visa biosfera net iki vidinių psichologinių pasaulių, ir ši biosfera naudojama kaip dirbtinio intelekto makroprocesorius. Šitaip gaunamas sunaikintas natūralus, laisvas gyvenimas, nelikę net natūralios laisvos gamtos, nes su tokia matrica galima pervažiuoti per bet kokį natūralų procesą. Akivaizdu, kad tai galima naudoti geriems darbams ir blogiems, priklausomai nuo žmonių, kurių rankose ši sistema yra.

Tie, kurie skambina pavojaus varpais perspėdami, kad planeta užgrobinėjama patogeninio dirbtinio intelekto, su tikrove neprasilenkia. Pavojus tame, kad ši sistema, implantuota į smegenis, atskiria sielą nuo natūralaus ryšio su Šaltiniu ir aplinka, paverčia neprotingai valdoma marionete, tik išnaudojamu resursu, kuris neturi jokių laisvų, natūralių savo trajektorijų. Žmogaus laisvos valios sunaikinimas būtų labai didelis pralaimėjimas. Pralaimima tada, kai ją pasisavina kiti žmonės, tačiau jeigu tai padaro dirbtinė mašina – tai galima laikyti žmonių rūšies katastrofa. Todėl reikia kurti priemones, kaip neutralizuoti visus patogeninius tokio užgrobimo padarinius ir naudoti tik pozityvius pritaikymus. Žmonija tikrai galėtų persikelti jau dabar į fantastinį pasaulį, bet šis pasaulis uždarytas nuo daugumos žmonių ir naudojamas netinkamais tikslais.

HoloSense® projektas kuriamas/sukurtas aukščiausiose planetos uždarose zonose, kurios svajoja primesti savo absoliučią valdžią ir kontroliuoti žmoniją tūkstančius metų be jokios galimybės pasipriešinti, nes visi uždari pasauliai bus padaryti atvirais ir kontroliuojamais. Pasipriešinimą bus labai lengva nuslopinti, todėl reikia neatiduoti strateginių pozicijų ir neleisti savęs apgauti vilionėmis ir manipuliacijomis, nes gražūs žodžiai ir gražūs planai slepia dažnai žmogui labai nedraugiškus tikslus. Naivumas yra tiesus kelias į pragarą. Reikia tikėtis, kad dar yra nenaivių žmonių, kurie nėra visiškai morališkai degradavę, kuriems rūpi ir kurie gali kažką padaryti.

klajunas2017-06-07 21:08
Ezoterinės sistemos lentelė

Mano darbo pagrindinis tikslas yra viso žmogaus spektro atskleidimas. Šį tikslą skaidau į 3 lygius, kiekvienam kurių tenka 33 proc. darbo. Praėjus visą šį kelią, 33 * 3 + 1 = 100 proc., būtų atskleista 1 dalis iš būtinų 1000 dalių. Susiejus tai su procentais, gautųsi, 0,1 procento darbo. Norint pasiekti 1 proc. reikia įveikti 10 dalių darbo iš 1000, vadinasi 10 tokių ezoterinių sistemų. Nėra abejonės, kad vienas žmogus viso darbo padaryti negali, net jeigu turėtų labai aukštą IQ. Viso žmogaus spektro atskleidimas yra šimtmečių reikalaujantis uždavinys, tačiau noriu prie to prisidėti ir aš, pagal savo atrastus metodus. Bet reikia turėti omenyje, kad holoplastinis, arba pilnas, vaizdas yra 100 proc., o tai ką aš siūlau tėra 0,1 proc. žingsnis. Tai gali atrodyti nėra daug, tačiau tai netiesa, nes atskleidžiama visa privaloma struktūra.

Savo lygius skirstau į 3 horizontus, iki kurių turi būti išplėstas suvokimas. 1 horizontas yra paviršinis, o 2 ir 3 gelminiai. Paviršinis horizontas yra tas sensorinis pasaulis, kuris matomas iš išorės. Jį būtina įsisavinti, nes jis yra pirmo lygio pagrindas. Tačiau ši sistema ne tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip yra todėl, kad yra vidiniai posluoksniai, kurie vadinami hipostratomis, ir 1 horizontas turi 3 hipostratas. Tai sąlygiškas terminas, nes visos hipostratos yra sąlyginiame paviršiuje: 1 hipostrata – objektas su dirbtiniais apvalkalais, 2 hipostrata – nuogas objektas, 3 hipostrata – objekto vidinė sandara (anatomija, fiziologija ir psichologija). Paviršiniame makroskopiniame sluoksnyje svarbios tik išorinės formos ir tipologijos. Be posluoksnių yra išoriniai ekstensyvumai, 2 faktiniai ir vienas – galimybių bei dėsnių. 0 ekstensyvumas – tiesioginė juslinė patirtis. 1 ekstensyvumas – technologinių receptorių tinklainė, kuria gali tarnauti įvairūs technologiniai įtaisai ir žmonių organizacija, kuri renka anapus horizonto informaciją ir ją perduoda. Tai žmogiškieji „receptoriai“. 2 ekstensyvumas – yra galimybių modeliavimas, pagal patirtį ir dėsnius, surinktus apibendrinant dviejų ankstensių tipų faktus.

Ir tai dar ne viskas, nes kiekvienas ekstensyvumas gali turėti kategorijas pagal integracijos į sistemą laipsnį, nuo žemiausios iki aukščiausios. Kol kas šitų dalykų nesukonkretinu, tačiau reikia tai turėti omenyje. Pavyzdžiui, imkime ankstesniame straipsnyje aprašytą HoloSense® nanoreceptorių tinklainę, kuri filmuoja planetą. Integracija gali būti žemiausio lygio, kai gali filmuoti ir į sąmonę gauti informaciją iš savo asmeninių valdų ir bendrauti tik su artimais žmonėmis. Jeigu priklauso kokia nors organizacija, tai turi aukštesnę tinklainės sensorių naudojimo kategoriją. Jeigu valdai visą valstybę – dar aukštesnę, o jeigu visą planetą – aukščiausią. Imant 0 ekstensyvumą, svarbu tiesioginio horizonto ribose vertinti, kiek joje yra procentų uždarų teritorijų ir kiek atvirų. Paskutinis 2 ekstensyvumas apima viską, kas neįeina į tiesioginio patyrimo ir technologinio patyrimo sferą, ir jį galima išplėsti iki visos visatos, bet tik galimybių ir dėsnių principu. Vadinasi, kiek jis suprantamas priklauso nuo 0 ir 1 ekstensyvumo patirties ir mokslinių metodų.

Visa šita sistema atsispindi ir aukštesniuose horizontuose. 2 horizontas yra fizinė brana, materialus pilnas pasaulis, kurį turėtų atskleisti holoplastinė šio pasaulio teorija. Dabartinis standartinis modelis atskleidžia tik nedidelę šio pasaulio dalį. 2 horizonto posluoksnių neatskleidinėsiu, nes tai yra technologiniai dalykai, o tokiais sprendimais dalintis negaliu. Tuo tarpu ekstensyvumai lieka tie patys trys. 0 ekstensyvumas apibrėžiamas 1 horizonto tiesioginės patirties, ir jis yra nulinis net tuo atveju, jeigu patirtis gaunama tik matuojant matavimo prietaisais. 1 pirmas antro horizonto ekstensyvumas apima visus faktus, kurie gaunami iš anapus, 2 ekstensyvumas yra modeliuojamas ir skaičiuojamas mokslinėmis formomis. Apibendrinant, galima sakyti, kad šis horizontas yra pirmas gelmės pasaulis, kurio viduje yra nematoma makroskopinė ir mikroskopinė fizinės medžiagos sandara. Hipostratos ir kategorijos čia svarbios dėl to, kad fizinė brana irgi nėra vienalytė, yra tam tikras spektras ir tą spektrą galima skaidyti į smulkesnius posluoksnius.

Ir daugiausiai problemų yra su 3 horizontu, nes jis mažiausiai ištyrinėtas ir net oficialiame moksle neturi savo atitikmens. 3 horizontas yra svarbus, nes jį įvaldžius, galima matyti žmogaus mintis ir netgi sielą. Tai trečias gelmės pasaulis, kuris įeina į viso spektro teoriją, ir norint ją užbaigti šį pasaulį privaloma pažinti. 3 horizonto struktūra analogiška žemesnių horizontų struktūrai. Yra hipostratų, 3 ekstensyvumų ir ekstensyvumo kategorijų sistema. Nors telepatija egzistuoja visuose horizontuose, 3 horizonto telepatija yra tikra, gilioji telepatija, kuri apima ir transdimensinį pasaulį, kurį vadinų transoriumu, esančiu vidinėje sąmonės kryptyje, bet anapus horizonto. Šios sistemos įvaldymas įmanomas tik pasiekus mano nustatytą 3 lygį, kuris priartina prie žmogaus spektro užduoties holoplastinio taško (h-taško).

Toliau, pagal šį modelį galima sukonstruoti rangų sistemą. Iš viso turėtų būti 9 stambūs rangai, nuo 9 iki 1, ir pagal lygius šiuos dar galima suskirstyti į 3 klases. 9 rangas yra žemiausias rangas, kuris apima tik 1 horizonto pirmą ir antrą hipostratas, 0 ekstensyvumo pirmą kategoriją, 1 ekstensyvumo pirmą kategoriją, ir 2 ekstensyvumo žemiausią išmanymo laipsnį arba visišką neišmanymą. Prieš tai rašiau straipsnį apie Šliogerio filosofiją ir ten parašiau, kad nepritariu Šliogerio filosofinei programai. Čia galiu tiksliau paaiškinti kodėl. Todėl, kad mano aprašytame kontekste, pagal Šliogerio filosofiją galima būti tik 9 rango žmogumi, tai yra pats žemiausias ir silpniausias rangas. Iš esmės, tie, kas gyvena šliogeriniame pasaulyje yra 3 klasės visuomenė, kuri yra piramidės apačioje.

Galima būtų atsakyti, kad žmogaus regos echolokatorius vienintelis natūralus suvokimo prietaisas, vadinasi prie jo ir reikėtų pasilikti. Bet reikalas tas, kad egzistuoja gilieji pasauliai ir jų atžvilgiu vien dėl užsispyrimo likti aklais – neišmintinga. Todėl gelmininkai kuria dirbtinius hipostratinius echolokatorius, naują sensoriumą ir siekia atidaryti naujus pasaulius. Dirbtinės akys į tamsiuosius pasaulius – nėra joks nusikaltimas. Hipostratiniai echolokatoriai parodo fizinio kūno tikrą aplinką, su visais tamsiaisiais sluoksniais ir net sielos pasaulį, kuriame egzistuoja tikras žmogus su savo mintimis ir vaizdiniais. Norėtųsi paprieštarauti, kad tai turi būti užverta visiems laikams, tačiau esant tokiai galimybei, ja vis tiek bus pasinaudota ir daug geriau, kai ja naudojasi protingai protingi žmonės.

Žinoma, aukšti rangai pasiekiami sunkiai. Mano 3 lygiai, kaip jau minėjau tėra 0,1 proc. viso reikalingo darbo. Tačiau galima aukštą rangą pasiekti ir mano atvertais metodais. Aukščiausia galimybė 1 rangas, su aukščiausiomis kategorijomis yra dievo situacija tiek žinių, tiek veiksmo prasme. Bent jau tai bus įmanoma, kai bus pasiektas 100 proc. viso spektro. Vadinasi, jeigu mano trys lygiai yra 1/1000 dalis, tai tokiame lygyje save gali laikyti 0,1 proc. dievo. Aišku, šis žodis tik pavadinimas, kuris reiškia labai dideles žinias ir dideles praktines galimybes. Tos praktinės galimybės vertinamos ne pasiekusių šį lygį žmonių, bet ankstesnių žmonių atžvilgiu. Visiškai nenoriu, kad ši sistema patektų į kokias nors vienas purvinas rankas, todėl šią sistemą darau atvira ir prieinama kiekvienam norinčiam.

Dar noriu sugrįžti prie Šliogerio klausimo. Paviršinis horizontas taip pat svarbus, nes modeliuojant didelius antro laipsnio ekstensyvumus, pagrindinis informacijos šaltinis yra 0 ekstensyvumo šliogerinio paviršiaus patirtis, kaupta per visą gyvenimą. Juo galima modeliuoti net 30 vietinių galaktikų spiečius, su visomis paviršinių civilizacijų savybėmis, nes 0 ekstensyvumas apibrėžia visus pagrindinius sąveikos su aplinka modelius. Juos žinome iš savo tiesioginio patyrimo. Bet čia modeliavimas tik 1 horizonto rėmuose, kur nėra jokių reikšmingų technologijų. O šių modeliavimui reikia 2 ir 3 horizonto žinių.

Tai, ką aš čia aprašiau, yra pažinimo, valdymo ir nuotolinės žvalgybos pagrindinis principas, sutrauktas į vieną lentelę.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 41

Paaiškinti šios sistemos paskirtį galima labai paprastu paaiškinimu. Imkime kokį nors savo pasaulio įvykį. Kiekvienas horizontas ir net kiekvienas šios lentelės langelis turi savo to įvykio interpretaciją, išdėstytą pagal tikslumo laipsnį. Vienaip visus įvykius aiškina turėdami tik 9 rango informaciją, ir visai kitaip – iš pirmo rango perspektyvos. Ir šis teisingumas tuo didesnis, kuo procentas arčiau holoplastinio 100 proc. vaizdo. Deja mano sistema yra tik 0,1 proc. Tačiau noriu, kad ateitų kiti ir pratęstų. Tam reikia atsinešti aukštą IQ.

klajunas2017-06-08 20:17
Šliogeris: paviršininkai ir gelmininkai filosofijoje

Šliogerio kaip filosofo karjera apima daugiau nei 27 metus ir visą kalną prirašytų filosofinių kūrinių. Jų žanras įvairus: nuo dienoraštinių įrašų rinkinių iki programinių veikalų ir monografijų. Šiuos kūrinius skaitau maždaug nuo 1992/3 m. tad noriu parašyti apie tai kelis savo žodžius. Noriu iš karto pasakyti, kad Šliogerio filosofinei programai nepritariu, bet esu sau radęs daug įdomių ir vertingų dalykų. Pradedant nuo tokių vadovėlių kaip „Transcendencijos tyla“, monografijos „Alfa ir Omega“, bei programinio veikalo „Niekis ir esmas“ ir baigiant filosofijos apologijomis „Filosofijos likimas“ ir „Kas yra filosofija?“, bei įvairiais straipsnių rinkiniais.

Savo filosofijoje Šliogeris stengiasi atlikti du veiksmus: ištraukti protą iš tikrovės gelmės, transcendencijos ir išplėsti jį paviršiuje, apsiribojant tik tiesioginio patyrimo pasauliu. Jo manymu, kiti filosofai buvo/yra per daug įlindę į gelmę, į daiktų, tikrovės vidurius, todėl nemato pačios tikrovės, kurią jis asocijuoja su paviršiumi. Todėl, jo manymu, žmogų reikia iš to vidaus ištraukti ir pastatyti priešais patį, tikrą daiktą. Tačiau šitaip pastatytas žmogus turi būti apribotas/apsiriboti, kad ištemptas iš vidurių nepabėgtų anapus horizonto. Abiem atvejais sunaikinamas tiesioginis susitikimas su daiktišku paviršiumi, todėl yra filosofo klystkelis. Gelmėje arba toliuose, jo manymu, nėra ko ieškoti.

Tai yra pati pradžia, pagrindinė Šliogerio idėjos santrauka. Pradėjau paminėdamas, kad šiai programai nepritariu, nes šį paviršių laikau, savo terminologija, realino iliuzija, ne tikru pasauliu. Kad būtų galima suprasti kodėl įvyksta toks išsiskyrimas reikia žinoti filosofijoje egzistuojantį filosofinių tipų skirstymą į paviršininkus ir gelmininkus. Šliogeris yra tipiškas paviršininkas, vienas iš nedaugelio filosofijoje. Net vadinamieji fenomenologai, iš tikrųjų, perima daug gelmininkų bruožų. Gelmininkams būdinga tai, kad jie peržengia, transcenduoja ribą, naikina paviršių, nes nelaiko jo tikru pasauliu. Juslinis daiktas, tėra akių kūnas arba semantinis/taktilinis kūnas, pririštas prie prisilietimo juslės. Tačiau šis pasaulis tėra vaizdinys galvoje, o tikras daiktas yra anapus šio tiesioginio jusliškumo. O filosofija turi siekti to, kas tikra, todėl atsiranda gelmininkai, kurie šio tikrumo ieško gelmėje, daikto nematomoje šaknyje.

Kokiais būdais savo tikslų siekia ir vieni, ir kiti – pasakyti nesunku. Paviršininkai yra fenomenologai, kuriuos domina tai, kaip esinys, daiktas pasirodo pirmiausiai akims. O tai gelmininkams tėra „akių kūnas“, kuris yra tik akyse ir niekur daugiau neegzistuoja. Todėl jie sprendžia problemą kaip pamatyti tikrą daikto kūną ir atsakymą suranda logikoje bendrąja prasme. Todėl gelmininkai yra logikai.

Šliogerį būtų galima pavadinti fanatišku paviršininku, o tie kas paviršių laužo laikomi naikintojais ir griovėjais, net jeigu daro tai tik savo galvoje. Pasak filosofo, kaip tik nuo to viskas ir prasideda. Filosofijos raida tokia: a) išlipimas į paviršių, b) paviršiaus praktika (meninė, estetinė), c) paviršiaus teorija (filosofinė). Tai nepragmatiškas ir nenaudingas santykis su daiktiškąja aplinka, bet tuo pačiu ir tikro filosofo, paviršininko, idealas.

Šliogerio filosofija yra programinis karas visiems gelmininkams ir jų „filosofijoms“. Kaip jis su gelmės trauka kovoja? Vienas būdas – juslinio paviršiaus suabsoliutinimas, substancializavimas. Aš šį pasaulį vadinu fiksatu. Tai kas yra anapus yra nepasiekiama, niekaip neišreiškiama būtis. Daiktas yra būties fenomenas. Pati gelmė – tuščias vaizdinys ir filosofas turi savo dėmesį ištraukti į paviršių, prie fenomeno. Kitas veiksmas – vidinės krypties sunaikinimas iškėlus hipotezę, kad šioje vietoje yra anti-substancijos vieta, kurią jis vadina Niekiu. Žmogus atsiranda iš šios anti-substancijos ir pats kaip sąmonė, kaip siela, kaip dvasia – yra anti-substanciškas ir priešiškas fenomenui. Pasak Šliogerio, viskas, kas yra viduje – yra šios anti-substancijos čiuptuvas, todėl absoliutus blogis. Iš šios vietos negali ateiti nieko gero. Todėl, kadangi žmogus pats yra šis Niekis, jis pasmerktas būti amžinu blogiu, jeigu tik pabėga nuo paviršiaus į vidines užhorizontines erdves, arba jeigu leidžia Niekio limfą į juslinio daikto vidurius.

Kokios struktūros iš tikro daiktų sluoksniuose sukuriamos sąmoningos perspektyvos, paaiškinta mano įrašuose. Galima remtis net ir tuo paprastu pažinimo ratu, kuris sudarytas iš dviejų kognityvinių šuolių į vidų ir į išorę, ir šio rato sukauptos asociatyvinės hologramos, kurioje renkama informacija senso-kognityvinei sintezei, kurią galima projektuoti tiek į paviršių, tiek į gelmę. Tai yra natūrali sąmonės ir proto veikla, kurią Šliogeris siekia apriboti iki maksimumo. Jo idealas yra pirmo kognityvinio šuolio pati pradžia, kurioje pasiliekant apribojamas įtraukimo veiksmas, o paskui šio įtraukimo grąžinimas daiktams. Taip natūraliai žmogus pažįsta pasaulį, bet todėl paslepia daikto paviršių, išmargina jį reikšmėmis, aprengia reikšmių drabužiais. Deja tame aš nematau jokio laimėjimo, nors tokį variantą galima naudoti kaip vieną iš metodų.

Gelmininkai naudoja loginius kontinuumų konstruktus ir sujungia juos su daiktų viduriuose esančiu natūraliu laksatu, žmogaus vaizduotės minkoma terpe. Šliogeris pasakytų, kad tokia sąmonė yra nešvari sąmonė ir ją reikia valyti, panašiai kaip tuščios sąmonės meditacijoje, arba tuštumos meditacijoje. Tačiau mokslininkų pavidalu gelmininkai nesitenkina tik vaizdiniais ir schemomis ir pereina prie veiksmo, kuris vadinamas materializavimu. Pats žmogus kaip kūnas irgi yra gelmėje ir gali daiktus judinti kaip tik šioje vietoje. Tada stebi kokia daikto reakcija, kokią fenomeninę struktūrą turi šių susidūrimų įvykiai. Tada šiuose fenomenuose ieško anapusinės logikos. Kai logika suprantama, pasidaro įmanomas gelmės materializavimo veiksmas. Tai yra būties arba anti-substancijos pavertimas kažkuo, pozityvia substancija.

Šios struktūros ir perskyra atsispindi visoje istorijoje ir reiškiasi kaip paviršininkų ir gelmininkų kova. Tai vyksta ne vien filosofijos forma, pats žmogus vystosi nuo paviršininko, prie gelmininko ir atgal. Pirmieji paviršininkai yra laukiniai, gyvenę išoriniame pasaulyje, be kalbos ir be Niekio. Po jų, kai atsiranda kalba ir kultūra, sukuriamas mišrus variantas, pradedama judėti vidaus kryptimi. Tai yra kultūros žmogus. Visiškai vidiniame pasaulyje įsipainiojęs ir jokios išorės nematantis yra technolaukinis, gyvenantis simuliacinėje realybėje, pagamintoje iš niekio falsifikato, kuris atrodo kaip simuliakras. Taigi vidaus-išorės dvistatoje galimos trys būsenos: dvi išorinės ir kraštutinės,  bei geriausias variantas, turintis sankirtos konfigūraciją. Žmogus turi šiek tiek pasiskolinti iš išorės, šiek tiek iš vidaus ir stovėti Tarp, tarpinėje būsenoje, neperžengdamas ribos ir saiko.

Istorija tokia schematiška, aišku, nebuvo, bet tai pagrindinė struktūra, kurios bruožus galima įžvelgti visuose didelio masto kultūriniuose civilizacijos reiškiniuose. Šiuo metu dauguma žmonių yra antro tipo laukinio stadijoje, jeigu vidinę simuliaciją laikysime laukiniškumo požymiu. Mano požiūriu, toks vertinimas per daug radikalus, negana to – jis neproduktyvus, net visuomenei pražūtingas. Jis yra pažangos, vystymosi, tobulinimo priešybė. O kaip sako F. Nietzsche: kas pastoviai nesivysto pirmyn, tas smunka. Neveltui F. Nietzsche yra vienas iš radikaliausių gelmininkų, su kuriuo mano tyrimai taip pat šiek tiek susiję. Kodėl Nietzsche man artimesnis: todėl, kad nekūrė jokių klaidinančių anti-substancijos teorijų ir vadino vidinę kryptį, tą substanciją, kuri čia atsiveria – valia. Šliogeriui, valia=niekis, niekis=naikinimas, naikinimas=blogis. Vadinasi tokio žmogaus sukurtas pasaulis savo šerdyje yra „blogas“, ir iš to kyla prigimtinis jo ir pasaulio nihilizmas.

Nuo nihilizmo gelbėja fenomeno paviršius, fiksatinis realinas, kuris suformuojamas iš informacijos egzistenciato kapsulėje, kurią vadinu šviesos arka. Šis pasaulis yra netikras, iliuzijos pasaulis. Realino formos nėra aukščiausia vertybė, ir vertomis laikomos net tos būsenos, kurios savo esme yra priešingos egzistenciatinėms. Jeigu būtų kitaip, tai reikštų žmogaus neleistiną susidievinimą, kuris primeta anti-substanciniam daiktui žmogaus sąmonės formą. O daiktas to nepriima, nes jis yra visiška svetimybė, o paviršius yra stipriausia žmogiškumo forma. Žmogus tėra rūbų dizaineris ir siuvėjas ir tuo didžiuojasi.

klajunas2017-06-09 12:48
Nietzsche: anapus vaizdo ir veiksmo

Pirmą kartą į rankas F. Nietzsches kūryba lietuvių kalba man pateko 1991 m., kai buvo išleisti rinktiniai raštai. Po to pradėjau skaityti rusų kalba viską ką sugebėdavau gauti ir galiausiai atėjo eilė vokiškai leistam raštų rinkiniui, kurį sudaro 15 tomų. Nebuvau labai atidus F. Nietzsches filosofijos studijuotojas, bet tam tikros bendros formos užsifiksavo. Užsifiksavo ir tai, ką pats Nietzsche norėjo užfiksuoti savo raktiniais žodžiais, ir tai, ką sugebėjau išgliaudėti tarp eilučių.

Prieš tai, rašydamas apie Šliogerį, filosofus suskirsčiau į du tipus: vienas jų yra paviršininkai, o kitas – gelmininkai. Imant moderniąją filosofiją, Nietzsche yra vienas iš geriausiai man žinomų gelmininkų. Nors šis skirstymas labiau tinka pažinimo filosofijai, tačiau pagal dvasią filosofus šiuo principu lengva suskirstyti net tuo atveju, jeigu pažinimo klausimai nebuvo jų pagrindinė tema. Tai, kad Nietzsches tikslas yra „anapus“ galima nujausti pavadinime „Anapus gėrio ir blogio“. Žinoma, šis anapus yra ne pažinimo, bet moralės ir vertinimų srityje. Tačiau jau vien šis pavadinimas rodo, kad nusistovėjusiu priimtu paviršiumi jis nesitenkino, ir nesitenkino ne tik moralės, bet ir kitose srityse.

Net galima sakyti, kad šis žodis, „anapus“, yra programinis Nietzsches žodis, kuris buvo veiksmas, turėjęs pradėti visų šiapusinių stabų saulėlydį. Įveika, anapus, saulėlydis yra kertinės F. Nietzsches sąvokos, dėl kurių jis į istoriją įėjo pirmiausiai griovėjo įvaizdžiu. Klausimas – ką jis norėjo sugriauti. Pomirtinis veikalas „Antikristas“ atsako į šį klausimą: krikščionišką Vakarų civilizaciją. Vakarų civilizacija, visi žinome, pastatyta ant dviejų pamatų Antikinės graikų civilizacijos ir krikščionybės, paremtos „Naujuoju Testamentu“. Pasak Nietzsches, krikščionybė buvo pats pražūtingiausias įskiepas, už kurį atsakinga Romos imperija, kuris beveik sunaikino tą dalį kamieno, kuris išauga iš senovės Graikijos. Nietzsches tikslas buvo paruošti dirvą šios klaidos ištaisymui – per filosofiją.

Tai žinoma nėra viskas, nes šio vokiečių filosofo kūryba labai plati, joje galima surasti labai daug įvairių idėjų užuomazgų. Tačiau tai – vienas pagrindinių akcentų, kuris eina per visą jo kūrybą. Anapus, tai anapus krikščioniškų idealų iliuzijos, anapus krikščioniškos metafizikos. Tam tikra prasme, šis anapus reiškia ir grįžimą į „šiapus“, tačiau šis šiapus – tikrai nėra Šliogerio šiapus, nes Nietzschei fenomenai šiapus juslinio horizonto buvo menkavertės sąmonės iliuzijos, o žmogaus tikrosios šaknies, jis ieškojo anapus sąmonės ir šią vidinę gelmę vadino valia ir vėliau dar tiksliau valia viešpatauti (der Wille zur Macht). Nietzschei „šiapus“ nėra daiktų paviršius, jo filosofijoje nėra jokio estetizuoto grožėjimosi daiktams žmogaus pasiūtais drabužiais.

Atrodo, kad Nietzsche griaudamas metafiziką išsuka iš gelmininko kelio, tačiau tai netiesa, nes jis tik pašalina „dangaus pasaulį“ esantį vaizduotėje ir bando pakeisti jį tikru „anapus“, kuris atsiveria čia ir dabar jusliniame pasaulyje ir vidinėje psichikos dalyje. Jis siekia peržengti mintį ir daiktą, surasti jų gelmę ir suteikti jai filosofinį pavadinimą, kurį skolinasi iš jaunystėje skaityto Schopenhauerio. Tai jau minėta valia ir valia viešpatauti. Tai psichologizuotas pavadinimas ir jis gali sukelti klaidingą įspūdį, kad Nietzsche sužmogina, supsichologina tikrovės gelmę, tačiau interpretacija turi būti daugiau ontologinė. Valia tai tam tikra substancija, kuri savo aktyviuoju aspektu kažkuo, bent Nietzschei, primena psichologinę valią, todėl jis šį terminą ir skolinasi, paversdamas metafizine realybe.

Pabandant susieti šį literatūrinį suvokimą su mano sistema, kurioje išskiriu dvi realybes vadinamas fizine ir gnostine brana, valia – tai gnostinės substancijos ir tam tikra prasme fizinės substancijos, esančios anapus fenomeninio pasaulio, pavadinimas. Nietzschei atrodė, kad šios substancijos svarbiausias bruožas yra siekimas, troškimas, kuris nukreiptas į kitą substancijos savybę, kurią jis vadino galia. Valia viešpatauti yra galios siekimas. Ar teisingai filosofas įsivaizdavo šią pamatinę realybę, ar klaidingai – kitas klausimas. Galima tik užsiminti kaip fizikai aiškina formulėmis pamatinių substancijų, esančių už fenomenų pasaulio, savybes. Pagrindinė sąvoka yra ne galia, bet energija, nors kita vertus šios sąvokos formulėmis yra lengvai susiejamos. Lagranžo judėjimo lygtis energiją susieja su jėgos sąvoka, jėga susieta su darbu, o darbas atliktas per laiko vienetą yra galia. Galia ir jėga Nietzschei buvo daugmaž sinonimai, tik pirmas žodis – platesnis, o antras siauresnis.

Taigi kūnų pasaulyje pirmiausiai turime reikalą su fizine jėga, ir ją suorganizavus į socialines formas – galia. Bet jis taip pat nujautė, kad gnostinėje substancijoje turi būti ne kitaip, ir kaip šios energijos-jėgos-darbo-galios čiuptuvą jis interpretavo psichinę substanciją ir vadino ją bendru terminu „valia“. Valia organizuoja fizinę jėga ir kuria galios centrus, kurie kovoja tarpusavyje ir siekia viešpatavimo. Iš šios „metafizikos“ ir kilo visi Nietzsches projektuoti „anapus“ ir „saulėlydžiai“, nes jis galios formas laikė kylančiomis ir smunkančiomis. Kylanti yra sveika galios forma, tiek psichine, tiek socialine prasme, o smunkanti yra nesveika, degradavusi. Minėtieji graikai buvo sveika civilizacija, kurią perėmė romėnai, kurie patys iš pradžių buvo sveika viešpatavimo forma, kol viso reikalą sugadino krikščionybė, paversta valstybine religija.

Šį žaidimą galima interpretuoti įvairiai, kad tai iš pradžių tebuvo viešpatavimo įrankis, bet pasak Nietzsches, šis įrankis sugadino, susargdino biologinę rūšį ir veda ją prie išsigimimo ir visiško žlugimo. Todėl jis ir paskelbė tam karą, norėjo išgelbėti Vakarų civilizaciją nuo išsigimimo.

Man asmeniškai šie klausimai nėra labai aktualūs. Mane daugiau domina pažinimo klausimai, bet perimu tam tikrus programinius Nietzsches aspektus, vienas kurių yra „anapus“ ir „stabų saulėlydis“. Man svarbus klausimas yra sąmonė, nes siekiu atskleisti visą žmogaus spektrą, bet laikau, kad jis bus atskleistas tik peržengus primityvias, fenomenologines žmogaus pažinimo formas. Tam reikia atsiriboti nuo paviršinio juslumo, pasitraukti į laksato terpę ir stengtis savo laksatu surezonuoti su anapusine tikrove. O tada, kiek įmanoma pašalinti patį laksatą, sukurti naują, ne egzistenciatinio tipo sąmonę. Todėl Nietzsches „Anapus gėrio ir blogio“ keičiu į savo „Anapus vaizdo ir veiksmo“. Vaizdas ir veiksmas yra tik žmogaus suvokimo formos, kurios kalboje išreiškiamos daiktavardžiais ir veiksmažodžiais. Norint pamatyti tikrą pasaulį, manau, reikia šią kalbą peržengti, sukurti naują kalbą, kuri labiau atitiktų anapusinę realybę.

Tai svarbu todėl, kad žmogus yra šios anapusinės realybės gyventojas, o sensoriumo dėžutė tėra juslinių echolokatorių sukurtas paveiksliukas. Šis paveiksliukas yra pažangos stabdis, todėl iš pradžių reikia sukurti kitus paveiksliukus, hipostratinius, o tada iš viso vaizdo ir veiksmo archetipus pašalinti. Fizika turi surasti kitą pagrindą savo parametrų kategorizavimui, kurie turi būti paimti iš kitokio ekrano arba iš viso iš srities, kuri yra anapus jo. Tas anapus yra šiapusinis anapus, kuris atsiveria pirmiausiai čia ir dabar. Yra šiokio tokio fizinio metafizinio susipainiojimo, bet gerai pagalvojus viskas lengvai susitvarko.

klajunas2017-06-10 14:53
Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Žmonės, kurie visą laiką pragyvenę tokiame tamsos pasaulyje, įsivaizduoja, kad tai tikras pasaulis ir skirstymas į dvi tokias primityvias galimybes atitinka tikrovės sąrangą. Nematę kitokio pasaulio, nesuprasdami, kad čia tik ola, slėptuvė nuo realybės, kurios skirstymai į blogio ir gėrio poliarinę opoziciją yra tik apsišaukėlių klasta; nes galimybė rinktis tik tarp „mūsų“ ir „jų“ yra melas, nes pasirinkimo galimybių yra begalybė. Tai reiškia, kad žmogus, atėjęs iš tikro pasaulio, bet bandomas įstumti į šias alternatyvas – apgaunamas, nes įtiki, kad jei nesirenki paklusti olos valdovui, tai vienintelė galimybė būti nusikaltėliu ir žmogumi su minuso ženklu. Tai yra nesąmonė, nes pasaulis daug sudėtingesnis ir tokios olos tėra megalomanų haliucinacija, net jeigu turi sukaupę galią ir moka įtaigiai įtikinėti. Nepaklusnumas žmogaus automatiškai nevisžmogiu nepaverčia. Greičiau žmogiškumą praranda tas, kuris iš baimės sutinka paklusti olos valdžiai.

Tai gali pasirodyti keista, bet visas pasaulis sudarytas iš tokių olų, todėl gali atrodyti, kad kitokio ir nėra ar kitoks neįmanomas. Tai reikštų ėjimą individualiu keliu, laviruojant tarp jame išsimėčiusių spąstų. Kyla ir kitokia pagunda – tai yra susikurti savo olą. Galimybių čia labai nedaug, todėl kad tokios olos visada būna dirbtinės, ir alternatyvos arba pasirinkimo galimybės, netikros ir neatitinkančios visų žmogaus galimybių. Klausimas ar galima sukurti olą, kuri būtų tikroviškesnė ir dėl to patrauklesnė kitiems. Visos olos yra didesnio ar mažesnio laipsnio Narcizo sindromas. Nepaisant to, tam tikrų vidinių skirtumų yra ir pirmiausia galios požiūriu, nes kai kurios olos sukuriamos pranašesnėse sąlygose ir sugeba įvilioti daugiau žmonių. Todėl vyksta karas tarp olų ir varžomasi dėl to, kuri iš jų bus vyriausia, kuri bus suverenas. Tada, jau pagal savo „didingus vaizdinius“, kiekvienas urvas suskirsto kitus urvus su jų gyventojais ir vieni keliauja į „Blogio tunelį“, kiti į „Valdovo garbinimo rūmus“, kurie sukurti savo sąmonėje haliucinuojančios ir didybės manijos apimtos „asmenybės“ arba tokių „asmenybių“ grupuotės. Pliusiniai žmonės paverčiami teisėjais, o minusiniai – teisiamaisiais, įsivaizduojant, kad šios loginės matricos užtenka, kad įgytum teisę teisti kitą, nes pagal tokias olos galimybes, galima būti tik karaliumi – tai Aš, arba nusikaltėliu – tai yra visi tie, kurie nepaklūsta man.

Tokios olos pavyzdžiui yra valstybės, toliau tautos, religinės organizacijos arba bažnyčios, kalbos, mokslinės teorijos, kurios turi savo pasaulį, kuris veikia kaip aprašyta olos struktūra, į kurią įtraukia neatsargius keliautojus ir primeta tik tokį primityvų pasaulį – „arba tu su mumis, arba prieš mus, t.y., už mūsų priešus“. Tačiau tai iliuzija, nes čia tik ribotos perspektyvos susikurta falsifikacija, kuri primetama silpnai sąmonei, kurią nori priversti paklusti; ir ji paklūsta iš baimės būti identifikuojama su minusinėmis sąvokomis ir patalpinta į olos „nusikaltėlių“ kastą, nes čia neturi jokių teisių. Yra du keliai. Jeigu valdovas nelabai skaniai kvepia, bet nėra pakankamai jėgų ištrūkti iš spąstų, tai renkiesi didvyrio kelią; o jeigu galios pakanka, tai sudaužai šitą iliuzijų pasaulį ir išsilaisvini ne tik pats, bet išlaisvini ir kitus spąstuose atsidūrusius nelaimėlius.

Žodžio „ola“ naudojimas gali atrodyti šiek tiek literatūrinis. Galima bandyti aiškinti labiau filosofiškai arba moksliškai. Tik tam nelabai tinkami žodžiai, nes žmonės nemokomi mąstyti laisvai ir net laisvam mąstymui neturi kalbinių priemonių. „Olos taktika“ yra smegenų plovimo priemonė, kurios tikslas įstatyti sąmonę į iliuzinių pasirinkimų „dėžutę“, kuri primeta galimybes to, kuo žmogus gali būti. O tos galimybės iš anksto paruoštos taip, kaip yra naudinga olos valdžiai, tai yra leidžia valdyti žmogaus psichiką. Tam viena alternatyva sukuriama patraukli, o kita atstumianti, arba kitaip, laisvė – nepatraukli, o nelaisvė – pateikiama kaip geras pasirinkimas. Kad tuo žmogus būtų įtikintas, kuriama visa olos struktūra, kuri yra ideologinė struktūra arba ideologinis pasaulis, kuriame save piešia kaip didvyrius, o kitus – kaip nusikaltėlius. Tai daroma įvairiais metodais, kurie gali būti fiziniai, psichologiniai ir t.t. Labai svarbus metodas yra kalba, kurios efektorius siekiama išsiaiškinti arba sukurti naujus, jeigu naudingų nerandama. Kalbos matrica iš esmė yra psichotroninė matrica, kuri leidžia psichiką valdyti žodžiais, kurie daro perdėta poveikį sąmonei ir tai įrodymas, kad sąmonė nėra laisva, nes tikroje kalboje, nėra jokių emocinių efektorių.

Tai, kad veikia psichotronika matosi iš to, kad jauti kaip žodžių „krūvis“ išlieka net tada, kai šis ideologinis pasaulis arba kalėjimas sąmonėje sudaužomas. Logiškai supranti, kad mąstymas klaidingas, bet žodžiai veikia kaip seniau. Tai reiškia, kad sugriuvus socialinei olai, kalbinė ola, kuriama technologinėmis priemonėmis – išlieka. O tai gali būti ženklas, kad olos griuvimas tėra iliuzija, paprasčiausiai už spektaklio stovinti grupuotė nori pakeisti dekoracijas.

Ką galima padaryti? Manau, kad galimybių nedaug, nes pavyzdžiui, bandymas sukurti „gerąją olą“, problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek nėra nei „tikrovė“, nei „tiesa“. Kažkam ji vis tiek pasirodys nepriimtina, ir jeigu jų daugės, tai atsiras „ blogio irštvos“ tunelio poreikis. Galima iš viso nekurti olų, jeigu tai tik įmanoma, arba susikurti olą tik sau arba labai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau teks aiškintis santykius su kitomis olomis ir bus daug problemų.

Svarbiausia pamoka tai, kad visi kitų tau klijuojami minusai arba pliusai egzistuoja tik olos zombių kiaušuose.