Mano filosofija (klajuno skyrelis)
sara rašė:Cerber, tai aišku kad perkeltine prasme. Bet tavo avataras grazus irgi toks baltas.
tai taip, pats balciausias, ypac dantys, ypac is arti.
O ta perkeltine prasme kokia, galima issiplest?
cs rašė:Pas tave pirminė tikrovė veikia tiesiai į mąstantį subjektą, kur vėliau perveikia į sintezę kartu su esencijų fiziką.
Pirminė tikrovė veikia ne į mąstantį subjektą, bet įtraukiama į ekranus, kurie išskaidyti į pagrindinius dėmenis. Šie dėmenys yra pagrindiniai supančios realybės komponentai. Ir tik po to, iš šių ekranų įvykiai įtraukiami į protą ir čia interpretuojami. Pagrindinis ekrano bruožas yra jų kokybiškumas, o mokslas kokybes transformuoja į kiekybes, pirmiausiai per skaičius. Šitaip sukuriamas modelis, kuris paskui permetamas už ekrano, kaip pirminės tikrovės interpretacija. Tas pats principas galioja tiek į pasaulio kryptį, tiek į sielos. Mąstymas yra ekranas, kuris ištraukia iš pirminės tikrovės prasmines rinkles (mintys, vaizdiniai). Ši vieta taip pat turi analogiškus dėmenis, kuriuos galima matematizuoti ir sukurti sąmonės mokslą.
Esencijų fizika yra pirminės tikrovės interpretacija. Pirminė tikrovė kokia ji iš tikro yra iš įvykių ekrane neatskleidžiama, bet galima interpretuoti. Viskas kas yra anapus subjektyvaus laksato ir subjektyvaus fiksato yra proto interpretacija. Pagrindinis tikslas – interpretaciją kuo labiau priartinti prie atitikimo su pirmine tikrove. Tam reikia "atspėti" jos tikrą, pilną struktūrą. Tai įmanoma naudojant kontinuumų žemėlapius, nes daroma prielaida, kad tikrovė yra kažkoks kontinuumo variantas. Bet kokiu atveju ją lankstant kontinuumus įmanoma išreikšti. Kad būtų įmanoma nukopijuoti, reikia pamatyti, bet už ekranų esanti realybė nesuvokiama. Belieka spėlioti ir tikrinti visus variantus eksperimente.
Tai, ką aš pateikiu yra tik labai apibendrintas žemėlapis, nes norint išreikšti pačią struktūrą, reikia "judinti" pačią realybę ir žiūrėti kaip ji elgiasi. Bet tai jau eksperimentinis mokslas. O aš tik vizionierius, kuris užsiima galimų psichoformų modeliavimu, ir vertinimu kokios pasekmės įvedus vieną ar kitą modelį.
cs rašė:Kaip tu reguliuoji holoplastinės sąmonės sąvybes ir kokias išrenki, priskiri "Holoplastiniam sąmonės" mąstytojui? Kokie kriterijai nurodo mąstančio sąmonės formavimą, ir koks jų laikinumas arba efekto tęstinumas? Ar tęstinumą nurodo atlikta sintezė su esencijų fizika?
Kol kas naudoju klasikinį variantą (substancija (sąmonė), erdvė, judėjimas, laikas), nors yra minčių kad galima šiuos dėmenis padaryti originalesnius. Bet tam reikia perstumti surinkimo tašką iš juslinio fiksato, į proto laksatą ir pabandyti pamodeliuoti originalius parametrus čia. Kol kas nėra labai už ko užsikabinti, nors buvo bandymų išimti iš dėmenų visą reonominę (judėjimo) grupę. Bet tada dingtų klasikinis įvykis, kuris yra fizikos centre, o jo pakeisti sąmonė nelabai kuo gali.
Neišimant judėjimo, galima bandyti statišką kontinuumą papildyti deformuotu ir dinamišku kontinuumu, kuriems išreikšti kuriu dimensinių skaičių sistemą. Darbo labai daug, nors aš niekur neskubu. Šiais metais savo normą jau įvykdžiau, dabar kaupiu jėgas 2018 metams. Turėsiu kažkuo užpildyti savo informacijos šaltinius.
Tikslą jau žinai – anapusinės tikrovės ir sąmonės 100 proc. atitikimas. Tai aišku įmanoma tik tuo atveju jeigu pati sąmonę pavirstų į materialų objektą. Vadinasi holoplastinis atitikimas neįmanomas, bet artėjimas prie jo būtinas. Gali būti kad įmanomas 90 proc. holoplastinio vaizdo. Tada būtų 10 proc. sąmonės ir 90 proc. pirminės tikrovės. Tai turi būti realizuota ekranuose arba ekranų pakaitaluose. Laksatas yra lankstesnis ir imlesnis už fiksatą, tad iš pradžių logiškai pereinama prie jo. Bet norint dar pagerinti procenta, gali tekti ieškoti ir kuo pakeisti laksatą.
Esencijų fizika yra toks artinys, bet jo holoplastinio atitikimo procentas gali būti gana žemas. Viskas susiveda į lygybę – pirminė tikrovė turi būti lygi (=) minties formai. Klasikiniai dėmenys, kuriuose įklimpęs mokslas yra kliūtis.
p.s.
.. "klajūne", visos klajonės baigiasi ir materializuojasi pas Sara arba pas Rasa. Rinkis.
🙂
Pirminė tikrovė kokia ji iš tikro yra iš įvykių ekrane neatskleidžiama, bet galima interpretuoti. Viskas kas yra anapus subjektyvaus laksato ir subjektyvaus fiksato yra proto interpretacija. Pagrindinis tikslas – interpretaciją kuo labiau priartinti prie atitikimo su pirmine tikrove. Tam reikia "atspėti" jos tikrą, pilną struktūrą.
Ekranas manau labai primityvus tentekstas(produktorius, atnešėjas, surinkėjas), mano akivaizdžiu promagiu (spėjimu), aišku spekuliacija apriboja tenteksto atmežia(porūšę). Bet, subjektyvumas ir objektyvumas turi tenteksto ribotas struktūras ir interpretavimas yra neteisingas. Gali būti, kad nežinant tentekstas atneša kitos porūšės davinių ir jie tik panašūs į klasikinius.
Tikroji struktūra yra teisingiausia, kai naudojama arba analogijos arba interpretatoriaus principu (klasikiniu keliu). Kadangi tam tereikia nutektyje turėti gerai suprantamą pavyzdį ir tai pavirsta, kuom ir reikia???. Kai ieškai kažko anapus, ištikro ieškai kažko esančio tenteksto pokrypties nariu. Ir ta pokryptis nėra pirminė tikrovė, tai – kintanti tikrovė. Jų tarpsmai atrodo nepirminės tikrovės, dėl to, kad kažkas blokuoja numatymą ir jutikliai netinkamai susiderina, kad tai ir būtų tikrovė. Tačiau ta vieta turi susiderinimo galimybę ir per ją susiderinimas ateina tenteksto pokrypties nariu. Tai sekuliarus garantas, kad sudibinama realybė straguoja sąmonės ar proto buvusius narius. Dabar esančius koleriuoja.
Pirminė tikrovė neįgalina vienos tikros tikrovės, bet tentekstas parenka kiekvienam keliu. Tas kelias nėra kažkoks anapusinis, o jis padaromas tarpsnyje netgi prieinamu ir gerai jo pažinti su analogijomis ir interpretavimais galimas dalykas, kad leista. Tačiau blokuojami dalykai įeina kartu su betkokia tikrovės apraiška. Vienos bendros tikrovės neįmanoma pasidaro surinkti, nes tentekstas surinktas arba numatytas (tačiau iš tos vietos, kurioje kopijuojama idėja).
Iš viso to noriu paklausti: Kaip tu interpretavai laiką ir kontinumą bendrame kontekste? Kas yra laikas ir ar kontinumus tikrai veikia laikas?
….
o ir Saros , nuogom rankom nepaimsi…
elteide rašė:vytra, kas nuo laimės gelbėja?
– visas visuotinis senbernių konsolpciumas!
🙂
Ir kai artinuosi prie klajuno nesuprantu tai yra mano tevas ar klajunas, bet jis daugmaz toks yra kaip ant savo avataro… O prie tevo sapnuose as bet kokiu budu nesiartinu, as tiktais begu sapnuose nuo tevo( kam man tevas sapne?):-)))
klajunai, stenkis buti savimi, jokiu budu nebuk mano tevu, nes dar karta isprotesiu. Tas norintis skambėti balsas bando skambėti kaip mano tevo balsas. Bet suvokiu, klajunai, jog tai esi tu. Bet kol apsimetinesi mano tevu negalesiu prie taves artintis ir tau zodi tarti( pries tėvą paprastai tyliu kaip mirtis).
Žinoma jus tu sapnu galite neatsiminti ir galite kitaip atrodyti realybeje, bet as sakau ka prisimenu is sapnuotu sapnu.
Jus galite prisiminti visai kitus sapnus, nes dvasia yra issiskaidziusi i daug mažesniu dvaseliu( daug dalių).
Reikia labiausiai nusilpusia dvasia paimti i rankas ir ja prikelti.
O nusilpusi dvasia siekia aukščiausios dvasios.
Man labai patiko sapnas vadinasi ledai is vietos pajudejo. Mane net kazkas aplankė-labai smagu!
cs rašė:Ekranas manau labai primityvus tentekstas(produktorius, atnešėjas, surinkėjas), mano akivaizdžiu promagiu (spėjimu), aišku spekuliacija apriboja tenteksto atmežia(porūšę). Bet, subjektyvumas ir objektyvumas turi tenteksto ribotas struktūras ir interpretavimas yra neteisingas. Gali būti, kad nežinant tentekstas atneša kitos porūšės davinių ir jie tik panašūs į klasikinius.
Žodis ekranas tai ne paaiškinimas, bet tik nuoroda į galutinę vaizdo būseną, kuri atsiranda sąmonėje. Ši galutinė būsena akivaizdi, todėl leidžia labai mažai savivalės. Be to, kadangi tikslas yra maksimalus atitikimas – laisvės fantazijai nelieka jokios. Turi ne savivaliauti, bet siekti prisitaikyti prie to, kas atsiveria. Tie dėmenys iš kurių susideda ekranas yra akivaizdūs, jie galinė stotelė, tačiau ta sritis, iš kurios jie ateina, yra paslėpta. Tai žemesnio rango dėmenys, kurie yra tie kintamieji, iš kurių surenkamas galutinis resultatas.
Pavyzdžiui, akivaizdu, kad visos rinklės, kokybinės ir prasminės, turi erdvę. Bet ši erdvė ateina iš gelmės, kuri yra kažkas kita. Galima tam kurti pavadinimus iš lempos, galima žymėti paprastais kintamaisiais y, x, z, h, k, l. Tada gauni, kad erdvė yra šių kintamųjų suma Erdvė = y + x + z + h + k + l. Vietoje kintamųjų įrašai pavadinimus ir klasikinį dėmenį paverti neklasikiniu. Tačiau aš tokiais žaidimais kol kas neuužsiimu, nes noriu kad būtų kuo mažiau savivalės. Toliau paimi kiekvieną kintamąjį atskirai ir darai tą patį y = x + x + x + x. Visame tame turi būti kokia nors pagaunama prasmė. Paprastas skaidymas į dalybinius darinius netinka.
cs rašė:Iš viso to noriu paklausti: Kaip tu interpretavai laiką ir kontinumą bendrame kontekste? Kas yra laikas ir ar kontinumus tikrai veikia laikas?
Apie laiką galima pasakyti panašiai kaip ir apie erdvę. Nors toliau klasikinio vaizdavimo, kad laikas tik judėjimo apibendrinimas, aš nepažengiau. Nors kontinuumų modelyje įžvelgiu dvi vietas, kur laikas gali reikštis: pirmapradžio kontinuumo savybė, kol kontinuumas dar neišsivystęs ir laikas kaip iš kontinuumo fenomenų išgliaudėta savybė. Bendrai tariant laikas ekrane tegali būti atvaizduojamas kaip kadrų seka – tai yra ekraninis laikas ir laikas kuris yra anapus ekrano, kuris šio dėmenų yra užmaskuojamas. Kad galėtum pasakyti kas tai yra turi sugebėti pamatyti už ekranų, bet kadangi pats pamatymas yra ekranas – tai neįmanoma. Taigi yra dvi vietos, kur ši tikrovės savybė reiškiasi. Tavo metodu galima būtų bandyti laiką gliaudenti iš giliųjų ekrano sluoksnių, iš povaizdžio. Tačiau tai negali būti tik mechaninis pagrindinio pavadinimo skaidymas į savavališkus išgalvotų žodžių rinkinius.
Rinklėje laikas tėra judėjimas arba kitimas. Tačiau čia jis surenkamas suklijuojant kadrų seką. Taip pat kadrai užpildomi ir tas turinys atfiltruojamas per rinktuvų analizatorių modulius.
Kontinuumų modelis kol kas toks (taip apibendrinau spietinį kintinuumą)

O du ekranai( televizoriai) tai dvi gyvenimo linijos.
Ka galiu pasakyti apie Mintiregos teorija-ogi nieko! Peršasi mintis" Netampyk katino už uodegos", bet siaip labai protingai mintys isdestytos, kai kur net per protingai-nesuprantamai-paslaptingai.
Tie dėmenys iš kurių susideda ekranas yra akivaizdūs, jie galinė stotelė, tačiau ta sritis, iš kurios jie ateina, yra paslėpta. Tai žemesnio rango dėmenys, kurie yra tie kintamieji, iš kurių surenkamas galutinis resultatas.
Tai labai primena eigos principą, bet dėmenys labai viska keičia. Dėl tokių dėmenų atrada gauna atvaizdą, kurį eigoje padarė. Bet padarymas gana primityvi funkcija, ir daugiausia jos rasti ar kažką susidėti iš nežinomų davinių turi būti atitinkamas racionas. Raciono dėmenų koleriacija yra atvaizdo vidinės struktūros, jos eigą tik atkopia kaip pasemtas dalis, kuriomis sujungiama išraiška ateina. Bet kitais būdais be eigos, atvaizdas nėra sujungiamas ir padaromas.
Tad, kokie procesai vienyja ekrano nurodytas dalis ir kokiam racionui priklauso tai atlikti? Galbūt dėmenys neduoda tikrojo rezultato, dėmenys eigoje, o gaminys turi turėti proporcingas raciono semiamas ir paslėptas dalis.
Galima tam kurti pavadinimus iš lempos, galima žymėti paprastais kintamaisiais y, x, z, h, k, l. Tada gauni, kad erdvė yra šių kintamųjų suma Erdvė = y + x + z + h + k + l. Vietoje kintamųjų įrašai pavadinimus ir klasikinį dėmenį paverti neklasikiniu.
Kodėl imti narius erdvės nuosekliuoju būdu? Manau, nekiekvienas metodas suveikia, tam turi būti bent užuomena ar įklava (nurodytoji, pasakomoji, įvedamoji), į atitinkamas raciono dalis. Klasikiniai dėmenys yra pirminiai ir dažniausiai jų atvaizdavimas nereikalauja daug pastangų. Tačiau tik turi būti geras planas, kaip tai atkurti.
Bet užsiminti galima ir nuosekliu, į vieną kūrinį jungiamą idėjų bangą. Tai nebus skirtingų narių jungimas, bet kažkur giliai paprastų narių jungimas yra kintamųjų sujungimas. Jų "erdvė" kintanti dėl dėmenų pavadinimų reikšmių ir kurioms tenka tokios reikšmės jos pasilieka arba yra pakeičiamos. Svarbiausia, turi priklausyti racionui, o dėmenys kintamuosiuose pastėria gerus rezultatus.
Tačiau tai negali būti tik mechaninis pagrindinio pavadinimo skaidymas į savavališkus išgalvotų žodžių rinkinius.
Tai yra jau savavališkas išskiriamas metodas. Betkoks pavadinimo priskyrimas prie atitinkamo raciono yra savališkas. Kaip tu supranti pačio raciono koleriaciją, kaip jis didėja ir kokie ten pasirinkimai ar atsakymai pakliūva? Taip statomas racionas?
Labai ačiū.
Ta zinute dar redaguosiu pataisysiu i normalią atitinkančią tema ir nezeminincia kitu asmenų.:-)))
cs rašė:Tai yra jau savavališkas išskiriamas metodas. Betkoks pavadinimo priskyrimas prie atitinkamo raciono yra savališkas. Kaip tu supranti pačio raciono koleriaciją, kaip jis didėja ir kokie ten pasirinkimai ar atsakymai pakliūva? Taip statomas racionas?
Pakeitus tavo žodį racionas į žodį metodas, viskas pasidaro gana paprasta. Aš savo metodą jau ne kartą deklaravau – tai kontinuumų metodas. Galiu apibrėžti žodį kontinuumas, jeigu kam nors neaišku – pradinis variantas tai "tapatybės fraktalas". Jeigu tapatybę pažymėsime skaičiais, tai pamatinė yra 1 = 1. Visas kontinuumas šitaip paverčiamas į skaitinį kontinuumą. Fraktalas reiškia kad ir į išorę ir į vidų einant – visur ta pati tapatybė. Tokį kontinuumą vadinu statišku.
Tada į kontinuumą galima įvesti deformaciją, kuri yra skirtumas ir tą skirtumą sudarantis užpildas. Jeigu deformuotą kontinuumą suspaudžiame į statišką, visi skirtumai išstumiami į išorines dimensijas ir gaunamas daugiadimensinis multipleksas, arba dauglypa.
Mano pagrindnė prielada yra kad pirminė tikrovė yra toks daugiadimensinis multipleksas, tereikia atspėti šio multiplesko struktūrą. Prie to dar statišką deformaciją papildžius dinamiška, gaunamas tikras anapusinis pasaulis, kuris sudarytas iš daugiadimensinių geometronų. Konkrečiai aš šių struktūrų nefantazuoju, nes jos turi būti ne išfantazuotos bet pamatytos. Taip pat laukiu gal ką nors parodys.
Taip pat yra įrodytas spietinės kontinuumo deformacijos faktas. Spiečiai yra kvantų spiečiai, kurie kuria sąryšines sankaupas, vadinamas substancija, materija. Kadangi spiečio pagrindinis elementas, kvantas, paprastas, tai jo kažkaip smulkiau analizuoti nėra prasmės, tereikia priskirti teisingą savybių rinkinį. Svarbiau ištyrinėti kokios sampynos iš jų formuojasi ir kaip vyksta jjugimosi ir skaidymosi procesai. Fundamentaliame lygmenyje viskas yra taip.
Jeigu teisingai suprantu, tu kuri kažką panašaus į modulinę sistemą, tačiau lyginant su tuo gyliu, kuriame mąstau aš, tai labai aukštas lygis. Čia kaip programavimo kalbose, yra dvejetainis kodas, asembleris ir aukšto lygio programavimo kalba. Aš tiriu ne modulius ir objektus, bet dvejetainio kodo lygį, laikydamas kad jį atitinka spietinės deformacijos kontinuume. Šiame lygyje kombinatorika nėra labai turtinga.
Belieka sąmonę išskaidyti iki šio lygio ir lieka fundamentalūs jos elementai. Šitaip paaiškinama kaip egzistenciate atsiranda suvokimo gebėjimas. Kažkuriame lygyje – tai modulinė sistema, bet aš imu patį dugną. Bet reikia neužmiršti, kad tai pasiekiame per kontinuumo deformacijų projekciją.
sara rašė:Keista. Cia man leidžia, Benamis, vis dar dalyvauti. Rasysiu dabar tik labai dideles zinutes, kad mažai vietos užimtų. Nes labai smarkiai prisisiukslinau. Man dabar baisiai gėda. Bet jei net neleis, Benamis, dalyvauti absoliuciai nesupyksiu, tiesiog zmones pailses nuo manęs.
Labai ačiū.
Ta zinute dar redaguosiu pataisysiu i normalią atitinkančią tema ir nezeminincia kitu asmenų.:-)))
Rašykit kiek norit šiame skyrelyje , gi offtopic'as . Blogiau nei čia jau negali būti 😀
Spiecius tai yra, klajunai, komentatoriai šiandien tave uzsipuole, bet jie greitai nurims ir ras sau kitu temų…
O dėl psichotropinių vaistų pasakysiu kad tie vaistukai yra be galo geri! Ir tikrai tai ne placebas, jie tikrai veikia. Atsirado daug energijos, bet tiktais gal po kokiu devynerių metu ( nuo vaistų vartojimo pradžios). Anksciau man dirbti buvo neimanoma, ištisai miegodavau, o dabar nepalyginamai gerai yra su energija.
Linas Esu rašė:Rašykit kiek norit šiame skyrelyje , gi offtopic'as . Blogiau nei čia jau negali būti
Gali būti blogiau – vogti straipsniai… 😀
sara rašė:Tada ir skaitysiu tik offtopic'us, nes paskaicius ka nors norisi ir sudalyvauti, o ne tik savyje mintis grumuloti…
Viskas gerai , nereikia savęs gailėti . Atitiko kirvis kotą 🙂 šitame skyrelyje visada galite reikšti mintis , apie bet ką . Filosofijos skyrelis visgi .
Jeigu tapatybę pažymėsime skaičiais, tai pamatinė yra 1 = 1. Visas kontinuumas šitaip paverčiamas į skaitinį kontinuumą. Fraktalas reiškia kad ir į išorę ir į vidų einant – visur ta pati tapatybė. Tokį kontinuumą vadinu statišku
Ar tikrai pamatines vertes geriausia išreikšti per skaičių narius? Pamatiniai skaičių nariai, pagal išlygą atrodo kaip kovertuojami, bet visvien kalba eina apie tapačią realybę. Todėl, gal ir realybė yra lygi vienoje pusėje ir kitoje, tik turi turėti aiškias platėjimo nuorodas ir tęstinumas turi turėti bendrybes. Prie tokių bendrybių dažnai būna išlygos formatas, bet tai nerealus ir per realybės ar tikrovės išraiškas duodamas sutrumpintas galutinis išvedamas variantas.
Jeigu deformuotą kontinuumą suspaudžiame į statišką, visi skirtumai išstumiami į išorines dimensijas ir gaunamas daugiadimensinis multipleksas, arba dauglypa.
Prie to dar statišką deformaciją papildžius dinamiška, gaunamas tikras anapusinis pasaulis, kuris sudarytas iš daugiadimensinių geometronų. Konkrečiai aš šių struktūrų nefantazuoju, nes jos turi būti ne išfantazuotos bet pamatytos.
Kiek suprantu, pakeičiama visa pamatinė struktūra ir iš ten ateina skirtumas apie kurį sudėliojami visi iškeliami nariai. Tai galima padaryti, bet eksperimentiniu keliu, tai atrodo netaip analogiškai, kaip užsimenama. Pakeisti formatą, reikia mokėti arba bent gerai ištudijuoti kaip kinta sąvybės nuo pamatinės ir keičiamos link pastatos. Pagrindai išlieka, sekama pamatinė idėja, kuri turi suformuotą pavidalą ir išorė ar vidus neparodo tokios "sferos" sąvybių, tėra pamatas ir racionas aplink kurį savavališkai pridedamos eksperimentinės sąvybės.
Kadangi spiečio pagrindinis elementas, kvantas, paprastas, tai jo kažkaip smulkiau analizuoti nėra prasmės, tereikia priskirti teisingą savybių rinkinį. Svarbiau ištyrinėti kokios sampynos iš jų formuojasi ir kaip vyksta jjugimosi ir skaidymosi procesai. Fundamentaliame lygmenyje viskas yra taip.
Daugialypiame junginyje turimos sąvybės yra visokių tarpsnių, ir kurios atrandamos yra pakitusios. Ar tu moki pakitimą ir nutolimą atfiltruoti iki vien pamatinių sąvybių ar dalių?
Komentatoriai mano kalbas pavadino tuščiomis-labai isizeidziau. klajunai ar as tuščiai kalbu?( gal kokia sviesa yra ir tusciose kalbose). Gali neatsakyti.:-))) Gal prie interneto mano kalba ir atrodo tuščia, bet kai kalbu su gyvu žmogumi, viskas buna tiesiog gerai. Be to savo drauge elteide isdaviau, nes labai norejau pasilikti šiame forume. O zmones tavo straipsnius tegul vagia. Žinok kuo daugiau kitiems atiduodi trigubai tau pačiam sugrįš.:-)))
Mes kiekvienas esame kitoks dėl to komentatoriai tave ir smerkia ( nekurie), kad tu esi kitoks. Bet straipsnius tai savinasi, ar ne?
Tai jau esu tokia tustuke, O TU KLAJUNAI GALI SU ŽMONĖMIS DALINTIS SAVO PATIRTIMI. Isryskinu raides kad tau visko nereiktų skaityti.
Jaučiu kad ir is tiesu pradėjau tuščiai kalbėti. Sorry. Ir kaip greitai tuo jausmu galima užsikrėsti kad kalbos yra tik tuščios. Tai nors nepiktybines kalbos tik tuščios. :D:D:D 😀
Tik nereikia manęs guosti ir mane girti ( dar pasikelsiu) tebūnie mano kalbos tuščios.
Mano mintis operuoja i tavo, klajune, minti kad tu dar daugiau kurtum. Ta prasme labai mažas taskas, toks mažas suktukas esu.:-)))
Ta prasme tu ateini perskaitai " hmm" ir gimsta tau ideja. ( tik dėl to cia taip ir draskausi).
Juk genijams padeda paprasti zmones ir kazdieniskos paprastos situacijos su žmonėmis.
cs rašė:Ar tu moki pakitimą ir nutolimą atfiltruoti iki vien pamatinių sąvybių ar dalių?
Mastelis gali būti įvairus, galima imti paskirus elementus, o galima į juos žiūrėti kaip į didesnes sankaupas, kurios turi savo apibendrintas charakteristikas. Vienas pavyzdys – Einšteininis žaidimas multipleksais, arba dimensiniais parametrais. Imkime laiko parametrą t, jis priklauso nuo trijų dalykų, nuo judėjimo v, nuo masės m ir erdvės x. Todėl turime multipleksą t #v ##x ###m. Iš to matosi, kad laikas yra materialus ir paklūsta materialioms sąveikoms. Vadinasi t = m, laikas lygus masei (materijai), arba laikrodis yra materijos gabalas, kurį galima paveikti su kitu materijos gabalu. Taigi gauname efektyviąją materiją ir laiko materiją. Iš to seka, kad m(t) #v ##x x## v# m(f). Turime savybes, kurios labai apibendrintos ir toli nuo fundamentalių elementų. Šis apibendrinimas išreiškiamas formule, tada fizikinė sistema skaidoma į smulkesnes dalis, ir tų smulkesnių dalių operacijos turi privesti prie visumą išreiškiančios formulės.
Kitaip sakant, čia žiūrima ne tiek į vaizdinį atitikimą, bet į formulių hierarchija, kuomet iš žemesnės hierarchijos formulių matematiškai turi būti išvedamos aukštesnės hierarchijos formulės. Jeigu jos matematiškai teisingos, tai laikoma, kad fundamentalios realybės struktūra turi matematiškai ekvivalentišką išraišką.
Grįžtant prie laiko pavyzdžio, žmogus irgi yra laikrodis ir materijos sankaupa. Vadinasi atsidūręs prie kitos sankaupos jis pradeda su ja materialiai sąveikauti. Šią sąveiką galima matuoti per laiko t parametrą. Žmoguje laikas priklauso nuo judėjimo v, nuo erdvės x ir nuo masės m. Žmogų kaikrodį pažymime ž(t), ir gauname tą pačią struktūrą – ž(t) #v ##x x## v# m(f). Masė veikia erdvę, erdvė veikia judėjimą, judėjimas veikia laiką. Todėl laikas visada yra efektinis arba sąveikų efektas.
Tuomet užtenka paimti bet kokį parametrą ir skaidyti jį į elementus, pavyzdžiui ž(t) = ς + ς + ς + ς. Suma čia tik pavyzdys – iš tikro turi būti formulės, kurias sujungus turime rezultate gauti ž(t), o šis yra makroskopinis lengvai išmatuojamas parametras. Žinoma variantų kaip gauti konkretų rezultatą yra begalybė. Todėl reikia bent kokio tikros fundamentalios realybės pamatymo.
Reikia is savo kiauto išeiti, dabar niekad neatspeju kiek laiko yra ir tas yra gerai, o atsikeliu tik tada kai laikrodis pats suskamba-ir tas yra gerai, tas yra žemiška.
Reikia klajunai is to kiauto išeiti. Ir tu klajunai isprotek ( netoli tos ribos ir esi).Žinok buti isprotejusiai yra nuostabu, tada tiesiog išeini is savo kiauto. Visi to ir siekia kad tu juos suprastumei. Sekmes!!!
p.s. nors jo… tau svarbus gyvenimas, o ne dvasinis augimas… Matai tu nenori gauti grupes, labai to bijai. Tai tada ir kentek sau toliau. Bet dvasiškai augti yra žinok butina. Suprastumei tada geriau eilinius zmones. Bet tu renkiesi arba gyvenimas arba dvasinis augimas-nepavydetina tavo padėtis. Žinoma tu pasirinksi gyvenima-juk nenori mažos pensijos. Bet jaučiu kad tu labai kenti…
O KUR TU TEN AUGI, JAU TAU AUGTI NERA KUR.Tu kaip tas lietuvių kalbos ir leksikono myletojas, jam pareiskiai nuomone-" O kur ta sviesa tunelio gale, jau šešis mėnesius destai ta kalba…", ta pati butu galima pasakyti ir apie tave.
Matai mano mintis reikia suprasti. As apie tavo straipsnius irgi galėčiau pasakyti kad tai yra kliedesiai, bet as to nesakau, o žaviuosi tavo straipsniais.
DAVAI PABANDOM SUPRASTI VIENAS KITO MINTIS.
Ir as tau nelendu is viena vieta, tiesiog nenoriu kad galvotumei jog esu nusistaciusi pries tave.
Dar klausimas: tu bendrauji su žmogum ar tai tik tavo sausa teorija kad žmonėms reikia padeti, kad zmoniu negalima zeminti.
Tik sausa teorija? Atsakyk.:-)))
klajunas rašė:Ar ilgai bus toleruojami šitie @sara kliedesiai?
Tau trukdo? 😀
Ir bijom ir nebijom nera iseities( žinoma klajunas galvoja kad yra išeitis, bet jis labai apsirinka, bet tai jo valia-galvoti).
Jo valia galvoti, o mano valia prisitaikyti.:D
klajunas rašė:Ar ilgai bus toleruojami šitie @sara kliedesiai?
Bet tave gi toleruoja. Is mano varpines, jusu abieju rasiniai panasios vertes.
Viskas reliatyvu..kaip sara sako "e=mc2"
. Iš to seka, kad m(t) #v ##x x## v# m(f). Turime savybes, kurios labai apibendrintos ir toli nuo fundamentalių elementų. Šis apibendrinimas išreiškiamas formule, tada fizikinė sistema skaidoma į smulkesnes dalis, ir tų smulkesnių dalių operacijos turi privesti prie visumą išreiškiančios formulės.
Visuma kažkaip turi būti išdaloma ir užvadinama. Visuma gali būti betkoks dydis, bet pagrindiniai dydžiai jau senai pasisavinti ir apipavidalinti raišia informacija (O šis procesas nežinia kaip kontroliuojamas). Tad, jei skirstymas yra užrašomas formule, vadinasi visuma, kažkur "baigiasi". Jeigu tai būtų nesibaigianti visuma turėtų kitaįvairinias dalis. O tokias dalis pradinės sąlygos neišvysto be atitinkamo metodo.
Multipleksų panaudojimas gana efektyvus, apibendrinimas išvystytų starmių(raišių visumos dalmens dalių), sudaro sąlygas pirmapradei sistemos reikšmei. Laikas nuotektyje virsta į dalį, kuria sfera atiduoda susiejamas reikšmės dalis. Taip pat ir masė.
Masė veikia erdvę, erdvė veikia judėjimą, judėjimas veikia laiką.
Neabejotinai yra pasilikta vietos statyti narius įvairiomis sekomis. Visuma išspredžiama pagal formules, tokia jos išraiška ribinė, bet jeigu informacija suteikia pilnutinę vertę – tai atitinka pilną vertę. Tačiau atvėjais to nepamatuosi. Galbūt svari priežastis yra prie sąlygos bet nebūtinai atitikime su "stabo" būsenomis. Eiga sąveikauja su stabo būsenomis, bet neišvysto pradinių reikšmių.
Kaip ištikro informacija įgauna pradines vertes. Tarkime gyvename tokiame laikmetyje, kai laikas eina, o nieko nežinome apie laiką. Ką apskritai keičia pats žinojimas ir kaip tai ateina per pasižymėjimus ir įsivedinėjimus? Kokia pradinė vertė tau laikoma seniausia ir ar šaltiniai tai gali imituoti?
sara rašė:@ cs, taip visuma kažkur tai baigiasi. Bet kaip tu aiskiai ir suprantamai parašei, tikras šaunuolis esi.
Aukstasis pilotazas, madam. Trolinimo. Kilstelciau skrybele, jei tureciau 🙂
sara rašė:Cerber, to ir siekiu kad man suprantamai išaiškintų, o dabar @cs kalba tokia sklandi ir aiški. Oho!
Tuomet visokiariopos sekmes siekiant didziuju tikslu!
Cerber out.

