Skip to main content

Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2017-12-06 20:27

mcgyver rašė:Gali apie tai placiau? Kokiu yra samoningumo formu ir kaip tu pats manai ka reiskia buti samoningu?

Gal į klausimą atsakys šis tekstas?

Eksperimentai su sąmonės būsenomis

Proporcingam žmogaus vystymuisi reikia, kad jis tobulintų save ne tik išorine, bet ir vidine kryptimi. Pusiausvira ardoma pradedant nuo žodžių ir pavadinimų – „išorė“ vadinama pasauliu, o „vidus“ tik mintimis apie jį. Pasaulis yra savarankiška ir nepriklausoma realybė, o mintys – valdomas įrankis. Taip natūraliai susiklosto todėl, kad išorinė kryptis yra atvira, priimanti informaciją iš savarankiškos realybės, o vidinė – uždara, užtverta nuo tos aplinkos, kurioje atsiranda ir veikia. Taip yra todėl, kad išorinė kryptis turi recepcijos sistemą, o vidinės smegenys nesurištos su jokiais receptoriais, kuri rodytų dvasinę realybę. Tačiau aklumas pasauliui nereiškia, kad to pasaulio nėra. Iš tikro yra dvi kryptys ir du pasauliai, kurie turi vienodą statusą. Viename veikiame fiziniais, o kitame minčių kūnais. Fiziniai kūnai turi bendrą pasaulį, o mintys izoliuotos, bendra realybė uždaryta nuo vidinės akies.

Nenuostabu, kad minties pagrindiniu objektu tampa išoriniai objektai. Mintis dažniausiai būna ko nors išorinio arba savęs pačios imitacija, o tikras minčių substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama priežastimi, kurią jau nurodžiau – vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas – nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį „gnostinį kosmosą“. Tačiau šis pasaulis neuždarytas visiems laikams, nes jį atverti bus ateityje įmanoma technologiškai. Vadinasi vidinis kosmosas „kosmosas“, minties ribose nebus uždarytas amžinai. Tai reiškia, kad ateityje galima tikėtis minčių pasaulio atvėrimo, kuris vadinsis mintirega, ir kuris bus toks įprastas kaip dabar matome vienas kito kūnus.

Technologija, aišku, ne viskas, nes tokia galimybė daug patrauklesnė būtų, jeigu ji būtų natūrali. Kad ir kokia ji bus, tam reikia ruošti sąmonę, kurti struktūras prote, kurios atspindėtų minčių regėjimo galimybę.  Tai galima daryti racionaliai ruošiant teorinį pagrindą, taip pat gali būti, kad yra papildomų būdų, tačiau tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Meditacijos yra įvairios vidinio pasaulio treniravimo sistemos. Ar jos gali leisti pasiekti norimų rezultatų – nežinau. Kaip keičiasi psichikos struktūros veikiamos meditacijų, viešų tyrimų nėra daug. Tuo užsiima tik pavieniai, parapsichologija besidomintys tyrinėtojai.

Mano meditacijos teorijos loginė schema tokia. Pirmiausiai sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos:

a) priekinės sąmonės meditacija,

b) galinės sąmonės meditacija ir

c) centrinės dalies meditacija.

Priekinė sąmonė, tai priešais akis esantis pasaulis, kurį vadinu fiksatu, nes tai sustingęs vaizdas, kuris valios pastangomis valdomas gali būti tik minimaliai. Į šį pasaulį galima projektuoti turinį, galima formuoti įvairius požiūrius, bet pati jo forma fenomenologiškai yra stabili. Galinė sąmonė – tai mintys, vaizdiniai, atmintis, jausmai, kurie yra kontroliuojami ir valdomi, todėl vadinami laksatu. Šioje vietoje sąmonė gali laisvai piešti savo formas, kurias paima iš savo vidinių resursų. Centrinė sąmonės dalis yra kūnas, kuris turi sudėtingą struktūrą ir įsiterpęs tarp fiksato ir laksato, todėl turi tiek vieno, tiek kito elementų. Kokia visa kūno sandara psichikoje čia nerašysiu, nes tai paaiškinta mano tekstuose, kuriuose dėstau savo korporiumo teoriją.

Taip pat meditacija skirstoma pagal tipą:

a) substancijos meditacija (būsenos, formos) ir

b) informacijos meditacija.

Substancijos meditacija treniruoja sąmonės būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra meditacijos, kuriose siekiame būsenų žemiau 1, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Ta centrinė būsena, kurioje žmogus praleidžia daugiausiai laiko meditacijose domina mažiausia. Jos tikslas yra pakitusi sąmonės būsena, kurią keisti galima žemėjimo ir kilimo kryptimi. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą „substancijų“ skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis. Mano teorijoje sąmonė yra specialios substancijos, kuri vadinama egzistenciatu forma. Egzistenciatas įvairiai energetiškai įkrautas gali tapti skirtingų savybių substancijomis. Todėl eksperimentavimas su energijų valdymu ir vadinamas „substancijos“ meditacija. Jos tikslas ištyrinėti visus sąmonės „fazinius būvius“. Tai daroma energiją mažinant arba energiją didinant, taip pat ieškant visų įmanomų valdyti padalų būsenų skalėje. Tai įvaldžius, keičiasi sąmonės struktūra ir galimybės, todėl tokios treniruotės gali tapti įdomių eksperimentų objektu.

Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties ir proto turinį. Ši meditacija susijusi su pažinimo funkcija ir jos tikslas ieškoti būdų gauti neįprastos informacijos paprastai nežinomais ir nenaudojamais kanalais. Tačiau reikia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet „žaisti“ su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau. Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima jungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas, o dirbtinis pirmiausiai pagaminamas kaip dalių sankaupa, o tada tos dalys sukonstruojamos. Pavyzdžiui, kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimi mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią arba sudėlioji koks minimalus ir maksimalus sukonstruojamų pasaulių skaičius. Tačiau manipuliuoti galima ne tik jau turimais rinkiniais, bet patartina pamėginti kurti naujus rinkinius ir iš jų dėlioti naujus pasaulius, taip lavinant informacinį psichikos komponentą. Vien seni ir įprasti dalykai žmogaus nedomina, visada tikslas ieškoti ko nors naujo. Ieškoma naujų „substancijų“ arba naujų informacijų, taip pat žiūrima kaip tai paversti naujomis galimybėmis.

Tikrovės pažinimas yra dirbtinio rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į tokį rinkinį. Žinojimas gali būti organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas „pirmykščiai rinkiniai“ reiškia tą potencialų „lego rinkinį“ į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente. Šis klausimas yra vienas iš informacijos meditacijos klausimų.

Priešpaskutinė stotelė yra šių dviejų tipų sujungimas, kai vienu metu ir valdoma būsena ir dirbama su informacijos srautais. Pagrindinis tikslas yra patikrinti iš abiejų pusių kaip informacijos srautas valdo būseną ir kokią įtaką būsena daro informacijos srautui. Ryšys paprastai būna toks: įprastinė sąmonės būsena susijusi su įprastiniais informacijos srautais. Paaukštintos energijos būsena, sukelia paspartintas informacines operacijas, pažeminta sąmonės būsena – sulėtina informacijos apdorojimą. Tačiau gali būti įmanomos ir subtilesnės substancijų gradacijos, kai informacija apdorojama ypatingai efektyviai arba žeminant energiją galima gauti gelminės informacijos arba ji gali būti labai originaliai sujungta. Vienas toks pavyzdys yra sapnai. Pagrindinis visų šių eksperimentų tikslas – peržengti galimybių ribą, atrasti naujų, neįprastų, paranormalių suvokimų. Valdžia nesuinteresuota jokiomis žmogaus pakitusiomis būsenomis, norima kad jis visada būtų įsijungęs standartinius, vienetu žymimus režimus, tačiau jie jau seniai nėra jokie autoritetai tokiais klausimais.

Konkrečių treniruočių kol kas nepateikiu, manau pradžiai užtenka loginės schemos, kurią, tie kas nekantrauja, gali pabandyti užpildyti patys, pasirinkę tokias formas, kurios yra patogiausios.

mcgyver2017-12-06 20:50
Idomiai susiskaite, bet pabandyk viska aiskinti paprasciau, ar tavo manimu susikoncentravus ties sia akimirka ir ja patiriant yra meditacija ir taip gyvenant gausi kokios nors naudos is anapusinio pasaulio?
vytra2017-12-06 21:02
– atleisk, bet tu panašus į hakerį, kuris gana objektyviai ir gana teisingai iš kito galo mėgina perprasti Windoess-OS.. O iš tikro pirma buvo žodis (idėja), pagal kurį viskas buvo sukurta. Beprasmiška aiškintis kas yra kas, reik tikėti tikimybių pasaulyje.

🙁

klajunas2017-12-17 12:06
D. Icke'o ezoterika (1 dalis)

D. Icke‘ą skaitau nuo 2013 metais išleistos knygos „Apgaulinga regimybė“, kurioje demaskuojamos masinės propagandos iliuzijos, liečiančios beveik visas viešo gyvenimo sritis. Kita knyga, išleista 2016 metais, yra „Fantominis Aš“. Joje parodoma kaip formuojamos iliuzijose skendinčios masinės sąmonės ir kaip atrasti savo tikrąjį Aš. Ši padėtis aiškinama kaip prieš laisvą žmogų nukreiptas sąmokslas, ateinantis iš transdimensinės realybės. Elitas sugeba išlaikyti valdžią visai žmonijai todėl, kad jie yra tik aukštesnių jėgų marionetės. Šios jėgos jiems parodo tikrą realybės paslaptį ir manipuliuodami šia jie sugeba kontroliuoti žmonių sąmones ir gyvenimus. Išsivaduoti iš šios transdimensinės valdžios įmanoma tik atskleidus tikrą realybės paveikslą, atvėrus savo aukštesniojoje begalinėje sąmonėje tiesą.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 117

Naujausia knyga, išleista 2017 metais, vadinasi „Viskas ką turėtumėte žinoti, bet niekas nesakė“. Čia kartojamos panašios temos, tačiau pateikiama viskas sisteminga ir logiška tvarka – nuo bendriausios informacijos iki konkrečiausios. Kol kas perskaičiau tik trečdalį knygos, todėl remsiuosi šia dalimi, pateikdamas į situaciją savo žvilgsnį, bet iš D. Icke‘o perspektyvos.

Pradėsiu nuo to, kaip tokios ezoterinės, konspiracinės sistemos kuriamos. Visos sąmonės pradeda nuo vidinio pasaulio, kuris tiesiogiai duotas suvokimui. Šis pasaulis yra ta atrama, kuria naudojantis bandoma peržengti horizonto ribą, skiriančią šiapus ir anapus. Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje. Yra vienas vidinis ir keturi ekstreminiai pasauliai, tarp kurių vyksta informacinė apykaita. Pirmas kyla į viršų ir kuria visatinį ekstreminį pasaulį; kitas leidžiasi į apačią ir kuria kvantinį ekstreminį pasaulį; į priekį turime objektyviosios transcendencijos ekstreminį pasaulį; į vidų yra subjektyviosios transcendencijos ekstreminis pasaulis.

Vidinis pasaulis remiasi patirtimi, paprastu, net primityviu suvokimu. Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas. Šioje kūryboje naudojama ta informacija, kurios pasisemiama iš kasdienio gyvenimo – bandoma anapus ieškoti šio pasaulio įvykių, nelaimių, nusikaltimų tikrosios priežasties. Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais kuriamas ekstreminis pasaulis. Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras – paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio. Eksversijai galima naudoti galimybių žemėlapius, fantazijas, modeliavimą. Sąlytis įvyksta esant įvairioms pakitusioms/išplėstoms sąmonės būsenoms.

Kažką panašaus daro ir D. Icke‘as: jis peržengia tiesioginę patirtį stengiasi atverti transcendentinę realybę. Pagrindinė jo mintis – išplėsta sąmonė, griaunanti 5 juslių kalėjimą ir pasaulio kietumo iliuziją. Kad pasaulis toks nėra jo manymu įrodo net mokslas, kuris vis dažniau pradeda kalbėti, kad ši realybė yra tik kompiuteriu sukurta holograminė simuliacija, o ši turi tokias savybes, kokios yra užprogramuotos. Tačiau programą galima keisti, tuo pačiu keičiant ir iliuzinio suvokimo parametrus. Ši teorija iš dalies yra šiuolaikinė, tačiau D. Icke‘o vienas pagrindinių šaltinių yra gnostiniai tekstai, ypač Nag Hamadi gnostinių kodeksų biblioteka, kuri buvos surasta 1945 metais, Egipte. Šiuose tekstuose pasakojama, kaip mūsų realybę užvaldė netikras dievas, vadinamas Demiurgu, pakišdamas žmogaus begalinei sąmonei suklastotą falsifikaciją. Tikrasis pasaulis vadinamas Aukštutiniu eonu, o jo apversta klastotė, valdoma šio netikro dievo, yra Žemutinis eonas. Žmogaus dvasia įkalinta Žemutiniame eone, patalpinta į suvokimo iliuzijų pasaulį ir išnaudojama kaip energijos šaltinis. Tačiau kiekvienas žmogus iš tikro yra begalinė sąmonė, kuri priklauso Aukštutiniam eonui, o Demiurgą garbina tik todėl, kad buvo apgautas.

Šitaip sukūrus ekstreminį pasaulį, su visu sąvokų aparatu, tas pasaulis sugrąžinamas į vidinį pasaulį inversijos būdu, šitaip kasdieniam gyvenimui suteikiant „aukštesnes prasmes“. Žmogus visą gyvenimą mokosi ekstreminių pasaulių modelių ir tie modeliai tampa jo kasdienio gyvenimo supratimo pagrindu. Istorijoje pagrindiniai ekstreminiai modeliai yra mitologijos, religijos, ezoterikos, filosofijos. Dabartiniais laikais juos pakeitė mokslas. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad mokslas daugiausiai naudoja nuasmenintą eksversiją, o religiniai-mitologiniai-ezoteriniai modeliai dažnai suasmeninti. Atitinkamai atliekant inversiją į vidinį pasaulį, tai galima daryti objektyviai, bejausmiškai, logiškai; o galima naudoti asmenybėmis, valia ir emocijomis pagristas inversijas.

Kiek galima pasitikėti tuo, ką rašo D. Icke‘as? Kadangi tai, ką jis pateikia juda tik galimybių rėmuose, tačiau nėra jokio lengvai apčiuopiamo fakto, jo sistema yra tik tikėtina realybė. Tikėtina nereiškia neteisinga, tačiau nuo galimybės kartelės nepakilusi prie fakto kartelės. Kiekvienas turi aiškiai suvokti, kad galimybė nėra faktas, nors gali juo tapti. Todėl galimybės yra tik pradžia – toliau eina įrodymų ieškojimas. Gal yra žmonių, kurie tuos įrodymus jau turi. Jeigu tai tiesa, tai šie įrodymai ne tos formos, kuri tinkama viešam atskleidimui. Viešinamos tik teorijos ir tekstai, kuriais tenka tikėti. Daug pavyzdžių, kai žmonės norėdami sukurti ekstreminio pasaulio modelį, griebiasi fantastinės fantazijos, šitaip pereidami iš tiesos sferos į valdžios sferą. Turint pretenziją valdyti sąmonės formas, tiesa nebūna svarbiausias kriterijus, nes ji ne visada pasiekiama, arba ji būna pavojinga, nes įgalina technologijų kūrimą, o valdžia nenori, kad žmonės turėtų galią, ji nori, kad žmonės turėtų formą. Formą suteikti galima be tiesos. Toks dažnai būna principas kuriant ekstreminius modelius.

Gali būti, kad yra apdovanotų žmonių, kurie sugeba atrasti sąlyčio taškus natūraliai, nes turi išplėstą sąmonę. Tokiu atveju sukuriami galingi ekstreminiai pasauliai, kurie įrėmina visą vidurpasaulinį turinį. Ekstreminis pasaulis švyti per kiekvieną tiesioginėje patirtyje esantį reiškinį, panašiai kaip žmogui, kuris visuose savo gyvenimuose mato dievo įsikišimo ženklus. Jis juos mato todėl, kad yra išaugintas ant teologinių ekstreminių pasakojimų, kurie įprasmina to žmogaus pasaulį. Lygiai taip pat per reiškinius gali švytėti mokslas, kuris irgi turi savo ekstreminius modelius. Bėda su juo ta, kad jis nepakankamai toli nuėjo nuo pažinumo ribos, todėl negali duoti tikrai galutinio atsakymo.

Abiem atvejais mažas tiesos procentas ir per didelis akcentas pretenzijoms į valdžią formuoti sąmones. Sąmones efektyviai valdyti galima ir be tiesos; tai pagrindinis ezoterikos principas. Tuo užsiima visos organizuotos valdžios struktūros, kurių viešpatavimas priklauso nuo tam tikrų sąmonės formų. Jos gali būti mitologinės, religinės, mokslinės. Dažnai ezoteriniai ekstreminiai modeliai prieinami tik rinktiniams žmonėms, jie slepiami nuo daugumos. Tie, kas prieina tampa insaideriais, kurie savo žinias gali pardavinėti, nes sugeba pagal jas „teisingai“ išaiškinti dalykų prasmę. Tam dažnai reikia ne tiek tiesos, kiek įspūdingų efektų ir triukų. Neinicijuoti žmonės tampa nuo tokių insaiderių priklausomais, o šie ne visada žaidžia gražius žaidimus, nes sprendžia ne tiek tiesos, kiek valdžios klausimus.

Deja žmogus nori rezultatų, o rezultatai geriausi tada, kai žinai tiesą. Priešingu atveju vyksta tik psichologinės manipuliacijos tikėjimu. Tai taip pat gali apipavidalinti mąstymą, tačiau kaip jau sakiau tai ne tiesos, bet valdžios sąmonėms principas. Formuoti sąmones yra valdžios prerogatyva. Kai kas nors pradeda tuo užsiimti be valdžios leidimo, susiduria su dideliu pasipriešinimu, informaciniu karu, žeminimu, išjuokimu, demaskavimu ir panašiais trukdžiais.

Žinojimas yra geras dalykas, tačiau reikia saugotis nuo trojanų, kurie maskuojasi žinojimo priedanga. Jeigu atvejis yra toks, tai akivaizdūs požymiai, kad sąmonė paprasčiausiai yra formuojama turinti tikslą, kuris yra anapus konkretaus žmogaus. Kitaip sakant, taip bandoma žmogumi pasinaudoti. Kartais gali atsitikti, kad žmogumi pasinaudoja jo paties labui, tačiau taip būna toli gražu ne visada. Todėl skaitant tokius autorius kaip D. Icke‘as reikia neprarasti sveikos nuovokos, suprantant koks trapus visų ekstreminių modelių pagrindas, ir kaip sunku pažinti tai, kas išeina anapus bet kokio patyrimo galimybių. Proto sugebėjimai dideli, tačiau jie ne visada suderinami su tiesa. Todėl galiu pasidalinti patarimu: skaityti reikia, tačiau taip pat reikia neužmiršti, kad čia pateikiama galimybė, bent jau pačios aukščiausios begalinės sąmonės ir Aukštutinio eono koncepcijos klausimu, o galimybė – ne pabaiga, bet pradžia, kurią padarius turi būti toliau siekiama galimybę paversti faktu. Visų žmonių gyvenimai savo laiku baigiasi ir kiekvienas galų gale sužino kaip „ten“ yra.

cs2017-12-23 23:37

klajunas rašė:Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras – paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio.

Kokiais išvystytos pasaulio nuovokos standartais pagrįsta ekstreminio pasaulio versija. Ar ryšio sąvybėmis, gali pasižymėti nors keli dėmenys, reikalingi įminti kaip ir judėjimo per ekstreminį pasaulį nuovoką? Sudėtingai galima sudėlioti betkokias susiejusias detales su vidinio pasaulio visuma. Ji kuriama ir atsirandanti ne iš nieko, bet nuovoka tikrai kažkuriais būdais vystoma, galima atkreipti pavyzdžiui į ekstreminio pasaulio sudarymo detales, bet ar tapati nuovoka išlieka, ar vėliau kinta?

Mano įsivaizdavimu, jei ekstreminis pasaulis vaizduoja absoliučius dalykus, tada nebėra vietos kitiems dalykams ir tikriausiai tie kiti dalykai tampa nebesvarbūs.

Paiimkime natūralios kalbos pavyzdį. Kalba sukuriama išpagrindų, kurių vėliau nebeįmanoma apkeisti ar sumainyti, taip padaroma pradžia, o kalbos pradžia simbolizuoja eigą, kuri sudaryta iš detalių ir kalbos dalių. Tos kalbos dalys arba dauguma iš jų nepakeičiamos. Bet analizavimas susijęs su kalbos variantu yra kaip prieiga prie natūralios kalbos suvokimo.

klajunas rašė:Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas

Kodėl būtent turi būti jis sukurtas ar sumainytas su kalbos galimybių dalimi. Galimybės sudaromos ne taip lengvai, o dar manyti, kad svarbu jas sudėti į vieną ruošinį taip nebeatrandant natūralios kalbos bonsų. Galima eksperimentuoti, bet pasirinkimas nelogiškas.

klajunas rašė:Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje.

Jei pasaulio riba tokia plona, kad sąmonė su laiku perstumiama į nebūtį ar paprastesnes būklės stadijas, kas turi nuo to apsaugoti? Jeigu kuri metodą nuo to apsisaugoti, gali pats suklysti ir nepadaryti visko teisinga linkme. Dabar pasaulių įsivaizdavimas sutampa su betkokia norima perfrazuoti detale ir analizė iš surinktų dalių atrodo netokia reikšminga, kokia turėtų būti.

Kodėl ekstreminiai pasauliai užiima "pildymo galą", kol yra dar daug neatskleistų detalių? Ką pasieksi apribojus pilnatvės potyrį, kuris pas tave garantuos pagal ekstreminį pasaulį?

klajunas2017-12-26 19:43
D. Icke'o ezoterika (2 dalis)

Kaip jau paaiškinau pirmoje dalyje, D. Icke‘o pasaulėdaros modelis paremtas religiniais ir teologiniais elementais, kurie pateikia alternatyvų aiškinimą lyginant su tradicinėmis religijomis. Tai, kas laikoma gėriu tradicinėje religijoje vaizduojama kaip apgaulė, kurią naudoja šią realybę kontroliuojančios blogio jėgos. Tai, kas garbinama kaip dievas, yra ne tikro pasaulio, bet sąmonei sukurtos matricos valdovas. Aukščiausiame galutiniame sluoksnyje yra begalinė sąmonė, kuri yra individualių sąmonių, taip pat ir žmogaus šaltinis. Žemiau yra iškreipta realybė, kuri kopijuoja tikrą pasaulį tam, kad šioje iškreiptoje kopijoje įkalintų begalines sąmones, t. y., žmones. Toliau eina ši planeta, kurią valdo elitas aptarnaujantis blogio matricą, dar žemiau – šį elitą aptarnaujanti sistema, ir žemiausiai – visi į spąstus pakliuvę žmonės.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 118

Tuomet, kai aprašoma šią planetą užgrobusi mafija, garbinanti iliuziją kuriantį, demiurgo valdomą apgaulės tinklą, pateikiama daug dalykų, kuriuos žmonės mato savo pasaulyje beveik kas dieną, jeigu sugeba įveikti savo mąstyme hipnozę, ateinančią iš masinių poveikio priemonių, tokių kaip laikraščiai, televizija, internetas. Tačiau šios interpretacijos anapusinis komponentas, lieka tikėtina galimybe. Yra daug faktų, kurie patvirtina, kad elito struktūrose išplitęs satanizmas, juodoji magija, pedofilija, kas yra patvirtinama daugybe faktų, kuriuos pateikia D. Icke‘as. Visai įmanoma, kad nemaža dalis nusikaltimų suorganizuota planetą valdančių struktūrų, remiantis okultiniais motyvais. Bet tikėjimas blogiu ir blogio garbinimas nėra įrodymas, kad yra materializuota, anapus žmogaus sąmonės veikianti jėga. Tai propaguojama masinėje kultūroje tam, kad būtų sukurta priedanga turimoms sąmonės valdymo technologijomis, kurių poveikis gali sukelti apsėdimo iliuziją. Tačiau paprastai tai tėra kompiuterių ir operatorių valdomas spektaklis.

Tai, ką rašo D. Icke‘as nemaža dalimi yra kūryba, todėl negalima tikėtis, kad viskas, ką jis rašo bus šimtaprocentinė tiesa. Tikslas daugiau yra sukurti visaapimantį modelį, ir paaiškinti iliuzijose skendinčiam žmogui, iš kur pasaulyje tiek daug blogio, melo ir neteisybės. Tvirtinimas, kad blogis tikrąja to žodžio prasme ateina iš anapusinio pasaulio, yra lazdos perlenkimas. Tačiau jeigu anapusinis suprasime kaip „esantis už paprastos visuomenės horizonto“, tai čia iš tikro daug blogio, kuris net paverstas blogio kultu, ne vien individualia charakterio patologija. Tai labai akivaizdžiai matosi iš simbolikos ir ženklų, kuriuos naudoja masinės kultūros „žvaigždės“. Pasak D. Icke‘o, jų išpažįstamas satanizmas yra „saturnizmas“, nes saturnas labai populiarus simbolis okultiniuose pasauliuose. Tiesioginių faktų nėra daug, tačiau yra daug ženklų ir užuominų.

Kad ir kaip įtaigiai skambėtų tai, ką rašo D. Icke‘as patikimumo klausimas neturėtų būti užmirštas. Žodis „tiesa“ taikomas informacijos išraiškoms, kaip jų atitikimo kažkam apibūdinimas. Reikia aiškiai suprasti, kad nėra galimybių palyginti atitikimą, neturint abiejų dalių – pasakojimo ir tą pasakojimą pagrindžiančių realių faktų. Informacijos tvarka arba logika kaip kriterijus – tik formalus, tvarkos atitikimas – nepakankamas. Logika gali tikrovės ryšius atitikti, bet nepaisant to faktas gali būti neegzistuojantis. Tai, kad kažkas yra logiška, nereiškia, kad tai yra tikras faktas.

Vienintelė tvarka kalboje yra sintaksė ir morfologija, mąstyme – tai logika. Tačiau tinkamai sudėlioti žodžiai sakinyje ir morfemos žodyje negarantuoja tiesos. Formalistinis principas nepakankamas. Reikalingas informacinio turinio objektas, kad tai apie ką kalbama būtų verta vadintis tiesa. Bet tiesioginio sąlyčio su demiurgu, reptilijomis, archontais niekas neįrodė, nebent tokia metafora būtų taikoma valstybės struktūrose veikiantiems žmonėms, kurie turi sukūrę psichotronines technologijas, kurios žmogaus sąmonėje leidžia kurti psichodramas, ir vaidinti įvairius spektaklius. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą ne su tikru demiurgu ar archontais, bet su spektaklį vaidinančiais apsišaukėliais, kurie su tokiomis pasakomis nori nuo savęs nukreipti dėmesį.

Todėl siūlau naudoti ne loginio atitikimo loginiams principams, bet visumos apjungimo metodą, kuriame sujungiamas subjektas (mintis) ir objektas (daiktas). Ši visuma vadinama sątvaru, o šio išraiška yra arena, padalinta į dvi dalis arba sferas – simbolių sferą (laksatas) ir aktorių sferą (fiksatas). Šios visumos stebėjimo vieta yra bendroji gaublė.

Remiantis tuo galima teigti, kad pagrindinė tiesos vieta yra žinojimo būsena bendroje sątvaro sistemoje. Matai aktorių sferą ir pagal jos situacijas rikiuoji simbolius. Jeigu simbolių turinys ir tvarkos atitinka aktorių sferą, simboliais perduodama informacija yra tiesa. Taip įvertinama kuriama informacija, kuri gali būti žinoma kaip tiesa arba melas. Kiekvienas žmogus pats gali būti tiesos arba melo autorius.

Dėl šios priežasties kai gauni informaciją iš kito, turi vertinti kokios informacijos autorius jis yra, melo ar tiesos. Paprasčiausias būdas – pasitikrinti savo arenoje, pačiam surinkti informaciją, patikrinti. Deja tai ne visada įmanoma, todėl iškyla tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas. Iš kito gautą informaciją gali priimti kaip tiesą arba melą, o pasirinkimas priklauso nuo asmeninio sprendimo. Toks tiesos atvejis yra žemesnis, tokių „tiesų“ pasaulyje sklando daug melo, prisidengusio tiesos forma. Todėl, net jeigu kas nors daro daug gero, viešindamas visuomenės problemas ir negerus dalykus, kartais galima nueiti per daug toli. Formalus atitikimas yra, bet tas atitikimas įvilktas į per daug fantastines formas. Tokios formos yra archontai, reptilijos, demonai ir t.t. Visa tai veikia, tačiau tai yra tik žmonių naudojamos kaukės ir kostiumai, plius technologijos.

Todėl galima patarti prie tiesos eiti pakopomis: iš pradžių žiūrimos tvarkos ir formalumai, tada tikrinamos bendrybės, ieškoma informacijos šaltinių ir pačių objektų, ir galiausiai tikrinama praktiškai (pavyzdžiui, jeigu kas nors sako, kad sukūrė amžiną variklį ir pateikia brėžinį, galima sukonstruoti kopiją ir pažiūrėti ar iš tikro veikia).

Siekiant tiesos, efektyviausia pradėti nuo to kas atsiveria tiesiogiai, nes tai būna pagrindas tolesniems žingsniams, jeigu yra noras pažvelgti už ribos. Anapus yra matuojama tuo, kas duota šiapus, tokia elementariausia logika. Reikia suvokti kokį turinį savyje turi užkodavę žodžiai „faktas“ ir „galimybė“. Galimybe tiesa negali būti, tiesa visada yra faktas, bet faktui reikalingas sąlytis, faktas žaidimais anapus sąlyčio negaunamas. Gal yra kitokių, nežinomų sąlyčio būdų, bet tai vis tiek ne žaidimas simboliais. Kita vertus, galima gauti visą galimybių žemėlapį, vadinamą dėsniu, tada visumoje turime ne konkrečią, bet bendrąją tiesą.

Ne kartą esu minėjęs terminą „sąmonės arena“, kuris turi daug variantų, tokių kaip realinas, šviesos arka, sątvaras ir pan. Arena yra aukščiausia, trečia sąmonės realybės pakopa. Šį kontekstą matyti svarbu todėl, kad ji yra ta substancija, kurioje kalba atsiranda savo akivaizdžia, suvokiama forma. Visi jos elementai yra tarsi sąmonės substancijos sutankėjimai. Kitaip sakant, lingvoforma atsiranda iš psichoformos.

Arena skirstoma į aktorių sferą ir simbolių sferą. Aktorių sfera yra pati tikrovė, su veikėjais ir siužetu. Šioje sferoje vyksta tikrovės spektaklis. Tačiau sąmonė šį spektaklį gali skaidyti į elementus ir kiekvieną elementą jungti su abstrakčiu simboliu iš simbolių sferos. Simbolių sfera yra psichinė realybė, kurios substancija leidžia iš savęs gaminti įvairius simbolių rinkinius. Šitaip kiekvienam aktoriui iš aktorių sferos galima sukurti simbolį ir sudaryti asociacijų žemėlapį 1:1 ( su įvairiais variantais, panašiais į duomenų bazių lentelių jungimą).

Taip pat aktorių pasaulį galima perkelti į juslinių (ne abstrakčių) „simbolių debesį“ ir vaidinti spektaklį šiame debesyje jusliniais vaizduotės vaizdais. Be to, yra kitas „debesis“, kuriame iš abstrakčių simbolių sferos junginiai perkeliami į garsiškai/vaizdiškai sufizintą realybę. Tai realiame aktorių pasaulyje užkoduota, iš žmogaus galvos iškelta informacija. Prie simbolių sferos prijungta dalis, kuri yra asociacijų, rikiavimo, grupavimo, skaidymo, rinkimo ir t.t. mechanizmai bei kaupiamieji ištekliai, kurie įgalina visus kalbos gebėjimus psichologiniame paviršiuje.

Arena gali veikti koordinuotai ir nekoordinuotai, kai simbolių sfera atsiskiria nuo aktorių sferos. Simbolių sferos sukūrimui aktorių sfera privaloma, bet kai ji sukurta, jas galima atsieti ir atlikti manipuliacijas tik simbolių sferoje, grynomis abstrakcijomis. Šitaip galima iš sukauptų resursų sukurti bet kokią „istoriją“, kuriai nebūtina, kad kas nors iš tikro vyktų aktorių pasaulyje. Šitaip sukomponuojami ženklai, jie iškeliami į sufizinimo debesį, į aktorių sferą, ir gaunama laisvai suformuota informacija, kuri nieko neatitinka pasaulyje. Žinoma melu galima apkaltinti tik tose situacijose, kai yra griežtai reikalaujama sakyti tik šimtaprocentinę tiesą, tačiau kūrybai dažnai toks reikalavimas nekeliamas.

Todėl, grįžtant prie tiesos klausimo – yra problema ar įmanoma gauti tiesą, esant nekoordinuotoms arenos sferoms. Atsakymą žinau tik tokį – faktinė tiesa neįmanoma, visada turi būti koks nors šaltinis. Bet galima ieškoti būdų, kaip sukurti apibendrintą tiesą, žemėlapio pavidalu, fiksuojant vadinamuosius bendruosius dėsnius. Tačiau net tokiu atveju naudojami resursai, kurie yra sukaupti iš aktorių sferos per visą gyvenimą.

Kai pradedamos kurti ekstreminių, t.y., už horizonto išeinančių, pasaulių interpretacijos, didžiausia problema, kad aktorių sfera yra nepasiekiama, ir simbolių sfera (mintys) turi dirbti tuščiąja eiga. Galima dirbti jusliniais simboliais ir dėlioti tęsmo (kontinuumo) skreitus (struktūras), galima spektaklį kurti naudojant daikto ir veiksmo abstrakčius ženklus. Tokiais atvejais, net jeigu tai nuasmeninta, gaunama tik eskversija į anapusybę, kurios seka tokia: aktorių sferos informacijos įtraukimas į resursus ir tų struktūrų permetimas į ekstreminį modelį. Juk galima naudotis tik tais proto įrankiais kurie turimi, o jie visi paimti galų gale iš vidurmačio pasaulio.

Dar vienas būdas performuluoti klausimą būtų toks – ar galima tirti anapus horizontinį pasaulį neturint jo kaip objekto? Tirti galima bet ką ir bet kaip, bet tikslas visada rezultatas, kuris įvardijamas kaip tiesa. Ar galima pasakyti ką nors teisinga apie tai, ko niekada nesi patyręs?

Matau du variantus, kai yra absoliutus nepatyrimas, kuris turimas tada, kai patyrimo nebuvo niekada ir jokio. Ir nepatyrimas duotu momentu, tačiau įvykęs kada nors anksčiau, tiesiogine ar netiesiogine forma. Pavyzdžiui, didelis kiekis patyrimo užprogramuotas kalboje, ir jeigu kalbą moki, su ja perimi didelį kiekį sukaupto patyrimo. Tad remdamasis vien kalba, bet neturėdamas objekto, gali apie jį žinoti pagrindines bendrybes.

Tuo pačiu išskiriamos galimybės ir faktai. Galimybės ateina iš tokių informacijos nešėjuose užkoduotų bendrybių. Faktams būtinas tiesioginis sąlytis. Galimybės yra visas žemėlapis, o faktas koks nors konkretus taškas tame žemėlapyje. Galimybes tyrinėti galima vien mąstyme, joms nebūtinas objektas. Tačiau faktas iš galimybės be papildomų įrodymų – neseka. Daugumą ezoterinių teorijų galima apibūdinti kaip galimybines, nes jos yra tik išmąstytos, bet niekaip nepatvirtintos.

Jeigu yra siekis pažinti pirminę tikrovę, tai tiesa bus pasiekta tik tuo atveju, jeigu joje dalyvaus bent koks šios tikrovės elementas. Jeigu sintezėje tokio elemento nėra net mažiausio procento – tai tiesa neturima, turima tik iliuzija. Šioje schemoje pirminę tikrovę galima pakeisti bet kokiu objektu. Kitoks pažinimas, be realaus objekto gali atskleisti tik informacijos nešėjuose užkoduotas bendrybes ir galimybes, kurios būna į sąmonę įrašytos iš anksto.

Visa tai rodo, kad vien mąstymų ir svarstymų nepakanka, kad galėtum atskleisti tiesą, labai svarbų vaidmenį vaidina tiesioginė patirtis. Laimei, tokių žmonių su egzotiškomis patirtimis yra labai daug, tereikia mokėti atsirinkti kur šarlatanas, o kur tikras insaideris. Mafija šią užduotį stengiasi su savo aktoriais kiek įmanoma apsunkinti, tačiau visais atvejais apgauti neišeina. Daug tiesos prasimuša į eterį tik reikia mokėti pasiimti. Norisi tikėti, kad D. Icke‘as yra vienas iš tokių insaiderių. Tai nereiškia, kad nereikia mąstyti savo galva, sava patirtis kiekvienam žmogui yra artimiausia, o jeigu yra dalykų, kurie sutampa – daug šansų, kad turimas rimtas reikalas.

vytra2017-12-26 21:42
– kalbant apie "tiesą", būtina paaiškinti, kas yra tiesa?

a) žmogui prieinama tik dalinė tiesa.
b) dalinė tiesa skirstoma į n-matumų erdvę.
c) didesnės erdvės tiesa apjungia daug mažesnių erdvių.

Išvada: Vienmatės erdvės išpažinėjui 2*2=4 yra neginčityna tiesa, jis niekaip nepajėgus suprasti, neišėjęs iš savo erdvės, kad tai gali būti ir netiesa dvimatėje kompleksinėje erdvėje.

.. taip ir gyvenime, kaip matematikoje, kažkoks Jonas negali suprasti, kad Karalius nėra vagis ir iš jo nevagia. Tai yra minėtas klaidinimas, iš norinčio juo pajodinėti.
🙁

klajunas2017-12-30 21:07
Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 119

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

Terorizuojant žmogų pirmiausiai ieškoma būdų kaip sukelti pamatines užvaldymo emocijas: baimę, kaltės jausmą arba gėdos jausmą, jais bandant stimuliuoti reakcijas kaip motorinius sprendimus arba veiksmus, siekiant juos suparalyžiuoti. Galima pateikti pavyzdį, kaip suparalyžiuojamas motorinis jausmas, naudojant iš anksto sukurtą vidinę ir išorinę aplinką. Yra daug žmogų žeminančių arba žeidžiančių žodžių, kuriais galima jį terorizuoti ir provokuoti. Tie žodžiai yra efektoriai, kurie dažnai iššaukia fizinės jėgos atsakymo motorinį sprendimą. Tačiau šis atsakymas socialinėje aplinkoje yra „neteisėtas“ ir už jį gresia bausmės. Bausmių efektorių sistema turi sukelti baimės jausmą ir stabdyti atsakymą. Ir šita išderinanti situacija labai dažnai naudojama tam, kad būtų sukeltas atsakymo psichologinis paralyžius, kai sukuriama tyčia išprovokuota motorinė būsena, kuri paskui suparalyžiuojama baime panaudoti fizinę jėgą, nes už tai gresia dar didesnės jėgos panaudojimas (iki gyvenimo sužlugdymo). Taip užtvenkiamos emocijos, jos ilgą laiką kaupiasi ir sukuria frustraciją arba perdegimą. Jeigu žmogus silpnas ir susaistytas, jis dažniausiai bijo ir lieka pakibęs tokioje tarpinėje būsenoje.

Šitaip žmogus uždaromas į kalbinę matricą, kuri neleidžia normaliai ir blaiviai mąstyti, duoti deramus atsakymus, vietoj to veikiant emociškai arba vadovaujantis į galvą įkaltais refleksais. Visiškai laisvas žmogus savo galvoje neturi jokių efektorių ir jo su kalbine matrica valdyti neįmanoma. Tuo tarpu, jeigu tokiu valdymu pagrįsta kokios nors žmonių grupės kalba, tai yra požymis, kad jie išauginti nenormaliomis sąlygomis ir jų smegenys suformuotos taip, kad juos būtų galima valdyti kaip kokius robotus arba ideologinius zombius. Tokie žmonės, jeigu jie nori išsilaisvinti, turi susikurti apsauginę sieną, kuri leistų neutralizuoti automatinį efektorių veikimą ir jis būtų kuo labiau kontroliuojamas žmogaus sąmonės.

Šitas teorijas žinantis mentalistas pirmiausiai aiškinasi kertines sąmonės sąvokas (koks garsinis arba ženklinis turinys rezonuoja su tam tikromis smegenų sritimis) ir tada kuria subtilių efektorių sistemą, kad kitą žmogų skatintų kam nors arba nuo ko nors atbaidytų.

Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui

Kad atsilaikytum prieš vidinį telepatinį terorą, reikia beveik plieninės valios. Kad ją įgytum, turi išjungti visas emocijas ir visas diversines kalbos struktūras, kurios kaip virusas įrašytos į smegenis. Šis virusas laukia signalo – ištarto arba perskaityto žodžio – ir signalą atpažinus, pradeda veikti. Tiesia projekcijas į kitus neuronų tinklus ir siekia juos užnuodyti teroristiniais nuodais, kurie persisunkę į sąmonę, sukelia priklausomybės jausmą nuo manipuliatorių kalbos priemonių, kurios vienu metu ir provokuoja, ir bando sukaustyti. Šis metodas yra kalbinio kalėjimo matrica.

Šitaip su neurolingvistiniu programavimu siekiama sukelti kaltės ir gėdos jausmą, kuriuos pavykus implantuoti, siekiama sukelti baimę ir išprovokuoti motorinį sprendimą, palankų lervoms. Vienas būdas yra BK sąvokų naudojimas, siekiant jas prisiūti smegenų vidinėms būsenoms. Tai yra, su montažo programomis viduje sumontuoja nusikaltimo jausmo būseną ir gąsdina iš BK atsivilktomis sąvokomis, su kuriomis žmogus daromas nusikaltėliu. Šios sąvokos yra pagrindinis spec. tarnybų naudojamas gąsdinimo metodas. Žmogui pastimuliavus tam tikrus žievės plotus, instaliuojama kaltės būsena, su montažu suformuojamas turinys, ir tada visai agentūrai paskelbiama, kad turi „įrodymus“ ir galima pradėti atviro agentūrinio teroro operaciją.

Šiai operacijai bandoma sukurti savilegitimacijos (leidimo išdavimo sau pačiam) jausmą, kuris irgi turi savo efektorius, tik šie ne kausto veiksmus, atsakymus, bausmes ir t.t., bet juos leidžia. Nors, aišku, šis leidimas iš esmės yra duodamas sau pačiam, svarbu tik tai, kad vidinės būsenos būtų išdėliotos taip, kad nei vienoje vietoje, nekiltų stabdymo sužadinimas: nestabdo nei tikrovė, nes ji pakeičiama pagal poreikius, nestabdo protas, nes jis visas išverstas į vieną pusę, yra užblokuoti jausmai ir emocijos, ir prievarta, smurtas, sadizmas neatrodo koktus. Agentūra visus šiuos blokus pašalina smegenų krušimu sau patiems, arba autogenine treniruote. Ir patys sau leidžia veikti.

Kaip nuo viso to apsiginti? Ką daryti, kad sąmonės neužvaldytų šios kontrolės priemonės? Pirmiausiai reikia suvokti, kad ši sistema pagrįsta neurolingvistinio terorizavimo efektorių principais, kurie yra kvantinė struktūra, kurią sužadina išorinis žodinis poveikis. Tad reikia ištyrinėti savo kalbos ir psichologijos struktūras, kad galėtum jas atskirti nuo savęs ir suprastum, kad tai įsibrovėlių, okupantų į sąmonę įstatyti trojanai, laukiantys kol koks nors išsigimėlis pabandys juos suaktyvinti ir tave neutralizuoti. Didžiausia nuostaba būna tada, kai tokie žmogystos pamato, kad visi valdžios primetimo instrumentai ir filologiniai svertai – sunaikinti ir žmogui neįmanoma padaryti jokio psichologinio poveikio.

Jeigu šių efektorių iš karto neutralizuoti nepavyksta, tai reikia pasirūpinti, kad jie per veiksmo potencialų projekcijas neplistų į kitas smegenų sritis, kurios atsakingos už kitas organizmo funkcijas: elgesį, mąstymą, atmintį, emocijas ir t.t. Toliau reikia neleisti valdyti dėmesio, kuris perkeliamas nuo viruso prie gretimų struktūrų, kurias siekiama atidaryti. O atidaryti pirmiausiai nori mąstymą ir atmintį, iš kurių traukiama informacija labiausiai domina agentūros žvalgybą.

Kad nepavyktų sukelti afekto būsenos, kurios metu siekiama išprovokuoti motorinius sprendimus, reikia matyti savo situacijos visumą ir turėti savo strateginį planą, kuris turi apibrėžti iš anksto paruoštus sprendimus įvairioms situacijoms. Net jeigu peresekiotojai šias mintis žino, tai nekeičia situacijos, svarbu, kad jų laikytumeisi ir veiktum tik iš anksto paruoštais ir saugiais metodais. Kiekvienas žmogus žino visą savo gyvenimą ir galutinis atsakas, kuris pasaulio valdovams yra žinomas, priklauso nuo tiesos, kurios pakeisti negali joks montažas ar turinio įdėjimas post factum, kad pakoreguotų situaciją operatyvinei operacijai naudinga linkme.

SPACE2018-01-05 16:18

vytra rašė:– atleisk, bet tu panašus į hakerį, kuris gana objektyviai ir gana teisingai iš kito galo mėgina perprasti Windoess-OS.. O iš tikro pirma buvo žodis (idėja), pagal kurį viskas buvo sukurta. Beprasmiška aiškintis kas yra kas, reik tikėti tikimybių pasaulyje.

🙁

pirma buvo žodis (idėja) поразумевает verstehen, kad pasaulyje-visatoje yra tvarka, o jos nėra. Yra illuminatų, masonų Ordo ab Chao, ką žmonės vadina valstybe, tvarka. Zohar (kabalistinis, išplėstinis komentaras ant Toros), pradžią aprašo kaip: buvo pirminis vanduo (begalinis, nesukurtas dievo), virš jo atsirado Dievo idėja, mistis, veiksmas, sukuriama sausuma, ką žmonės vadina pasauliu. Bet šis sukurtas pasaulis turi savo ribas. Todėl, visada bus balansavimas tarp chaoso ir tvarkos.

vytra2018-01-05 18:00

klajunas rašė:Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus.

– taip, tikriausiai nesutiksi, bet "žodis" įgauna tokią galią, kai visas pasaulis "supranta" vieną kalbą. Taip buvp "Babelio" bokšto laikais, taip jau tapo dabar, kai žodį "SEX" visi supranta kaip kišimą, o ne kaip lytį. Nustebote? Šio žodžio reikšmė tikroji būtent tokia, reiškia tiesiog jūsų "lytis".

p.s.
.. panašiai išgaunama ir su vaizdais, sakykim kuo bloga špyga? Tai ta pati miela ranka su tais pačiais pirštais! O pasirodo, užprogramuoti klaidingo suvokimo su užsienietišku "SEX", vargšai jau yra visai tikrai vargšai ir špygoje mato viešai išimtą ir kišamą lytinį organą!

🙁

klajunas2018-01-14 08:15
Psi-žvalgo metodai

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kuo skiriasi tokios sąvokos kaip kognityvinė telepatija, nuotolinė žvalgyba, astralinė projekcija ir sensorinė telepatija. Šie reiškiniai priklauso paranormalių reiškinių kategorijai, tačiau buvo tiriami moksliniuose ir spec. tarnybų projektuose, siekiant išsiaiškinti jų efektyvumą ir galimybę pritaikyti specialiose operacijose. Tai nėra kasdienybėje lengvai sutinkami sugebėjimai, todėl pirma užduotis yra surasti šios srities talentų. Tik taip įmanoma išsiaiškinti kaip tokie neįprasti gebėjimai veikia. Tai nelengvas uždavinys, nes tokių žmonių nėra daug, kaip nėra daug genijų ar įvairių sričių talentų, kuriais spec. tarnybos irgi domisi ir dažnai verbuoja labai jauno amžiaus. Suradus talentą – jį galima tirti, bandant išsiaiškinti ar tai ką jie sugeba nėra apgaulė arba triukas. Pavyzdžiui, 1978 metais pradėtame projekte „Žvaigždžių vartai“ buvo tiriami Ingo Svanas, Uri Gelleris ir t.t. Rašoma, kad projektas nebuvo sėkmingas ir galiausiai jį uždarė, bet sėkmės pagrindinis garantas yra rasti tikrą talentą. Jeigu tiri netalentingą žmogų, tai išvada yra ne kad tokie reiškiniai neįmanomi, bet kad tiriami subjektai neturi tikrų paranormalių gebėjimų.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 120

Tačiau tai, kad tokie dalykai egzistuoja yra liudijama daugybės liudijimų. Jie pirmiausiai naudojami žvalgybinėse operacijose, kriminalinėje žvalgyboje, kovoje dėl turtų ir valdžios. Žmonės pasakoja daug keistų atsitikimų ir įvykių, kurie patvirtina, kad yra tam tikri metodai, kuriais sugebama gauti pačios slapčiausios informacijos, kurią atrodo neįmanoma gauti, kad yra daromas subtilus psichologinis poveikis mintims, emocijoms, atminčiai, vaizduotei, savijautai ir kitoms psichologinėms funkcijoms. Žmonėms atrodo, kad jie neįprastais metodais stebimi, aplinkoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai, dingsta daiktai, vyksta įvairios sinchronizacijos. Tai rodo, kad slaptos grupuotės turi netradicinių metodų, kurie sugeba gerai sužaisti paranormalumo įspūdžiu arba tai iš tikro yra paranormalūs metodai. Bet jeigu yra metodai, už tų metodų turi stovėti realūs žmonės, kurie šiuos metodus yra atidirbę iki tobulumo ir organizuotu būdu gali juos taikyti prieš žmones. Tai būna juodosios psichologinės operacijos, kurių tikslas išvesti žmogų iš pusiausvyros, įbauginti, sukelti paniką ir dažnai tai pavyksta. Viena iš grupių, kurie yra tarsi tokių grupuočių bandomieji triušiai, vadinami Targeted Individuals. Jie patiria ilgalaiki psichologinį smurtą, bet tuo pačiu atskleidžia daug stulbinančių dalykų, kuriuos jie beveik kas dieną patiria savo gyvenime. Todėl negalima sakyti, kad tai neturi visiškai jokio pagrindimo realiame gyvenime.

Riba tarp išvardintų koncepcijų nėra aiški ir neretai šie reiškiniai persidengia ar turi panašų efektą. Tačiau skiriasi mechanizmas ir pati metodologija. Paprasčiausias ir lengviausias metodas yra vadinamoji kognityvinė telepatija, kurią dar galima pavadinti analitine empatija, nes pagrįsta įsijautimu į kito žmogaus būseną, naudojant analizę ir modeliavimą. Tai nėra paranormalus sugebėjimas savaime, tačiau jis dažnai naudojamas kaip pagalbinis metodas, su kitais paranormaliais dalykais. Analitinė empatija naudoja galimybių žemėlapio ir taškų jame, vadinamų faktais, suradimu. Tai reiškia, kad turi turėti viso pasaulio modelį, žmonijos modelį ir konkretaus žmogaus modelį ir ieškoti šiuose modeliuose taškų, kuri turi tam tikra procentą atitikimo su tikrove. Kaip procentas didinamas, priklauso nuo empato asmeninių sugebėjimų ir arsenale turimų metodų. Kai tiksliai susiaurinama iki fakto – turimas telepatijos lygio nuskaitymas. O ar metodas – modeliavimas, nuotolinė žvalgybą, sensorinė telepatija ar astralinė projekcija – tik preferencijų reikalas. Kiekvienas psi-žvalgas renkasi tai, ką geriausiai sugeba.

Nuotolinė žvalgyba yra vienas iš metodų, kurio tikslas surinkti informaciją apie kokią nors vietovę arba įvykį, naudojant paranormalius kanalus. Šiame metode, nėra akcentuojama mintiskaita ar psichinių būsenų tyrinėjimas. Daugiau tyrinėjamos vietovės, situacijos, aplinkybės, įvykiai. Tai gali vykti realiuoju laiku, dabar arba gali būti skenuojama praeitis, tai kas jau yra įvykę. Nuotolinės žvalgybos metodai neleidžia naudoti analitinės empatijos, kad informacija nebūtų užteršta subjektyviais pasirinkimais, tačiau neturintys patirties ar gebėjimų, dažnai nuotolinę žvalgybą painioja su modeliavimu. Tačiau modeliavimas informaciją ima iš savo vidaus, o nuotolinės žvalgybos atveju, visas vidus turi būti „užgesintas“. Žmogus turi tapti tik priėmėju, kuris savo nuotolinės žvalgybos ekrane priima informaciją iš tiriamos vietovės, nedalyvaujant jokiam analitiniam procesui. Čia yra daug vietos šarlatanizmui, nes ar žmogus iš tikro užgesina savo protą, priklauso tik nuo žmogaus sąžiningo atsakymo, nes galima sakyti viena, o daryti kita – savo subjektyvias impresijas pateikti kaip perdavimą. Tam būna didelis noras tada, kai nuotolinės žvalgybos ekrane jokia informacija nepasirodo. Savo protą naudoti nedraudžiama, bet tereikia nepainioti metodų ir aiškiai pasakyti, kad naudojamas modeliavimas arba analitinė empatija.

Astralinė projekcija yra kelionė astraliniame plane, kai į norimą vietą siunčiamas astralinis antrininkas, vadinamas astraliniu kūnu. Nuotolinės žvalgybos atveju – tai nėra aiškiai apibrėžta, bet daroma prielaida, kad jungiamasi prie kažkokio globalinio lauko. Tuo tarpu astralinės projekcijos atveju žmogus pasiunčia į žvalgybą savo holistinio kūno dalelę, kuri surišta su pagrindiniu kūnu ir turi aplinkos suvokimo galimybę. Užbaigus kelionę ir surinkus informaciją, grįžtama su ja atgal į savo kūną. Šio metodo skirtumas tas, kad tai kelionė kitame realybės plane, ir joje dominuoja kitos pasaulio dimensijos suvokimas. Kitaip sakant, čia žvalgyba vyksta kituose tikrovės matavimuose. Tai daug sudėtingesnis metodas, nes jis susijęs su pakitusia visa transdimensine žmogaus struktūra, ne vien su prisijungimu prie kažkokio išorinio žmogaus atžvilgiu darinio. Viskas prasideda nuo būsenos, kuri vadinasi „išėjimu iš savo kūno“. Joje „sąmonė“ atsiskiria nuo savo kūno ir gali save stebėti iš išorės, kaip išorinį objektą. Tai dažnai įvyksta priešmirtinėse ir kritinėse situacijose, kuriose sprendžiamas žmogaus gyvybės ir mirties klausimas ir įvyksta didelis žmogaus sukrėtimas. Tai yra vadinamasis spontaniškas išėjimas. Tačiau tikslas yra įgyti gebėjimą atlikti valingą išėjimą iš kūno ir tada nukeliauti į norimą vietą. Tai vadinama astraline projekcija.

Paskutinis terminas yra sensorinė arba juslinė telepatija. Ji kažkuo panaši į anksčiau išvardintas būsenas, tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad telepatija išimtinai susijusi su vidinio žmogaus pasaulio skaitymu, minčių, vaizdinių, jausmų, atminties ir t.t. Nuo empatijos skiriasi tuo, kad tai nėra paremta modeliavimu, greičiau tai yra telepatinės recepcijos sistema, kuri geba skaityti nuo psichinių būsenų sklindantį lauką ir suformuoti į telepatinį sensoriumą, kuriame atveriamas vidinis pasaulis taip, kaip atveriamas akių kūnas. Kadangi tai telepatinė recepcija, panašiai kaip regos recepcija, tai telepatija turi savo horizontą ir kad įvyktų telepatinis kontaktas, reikia būti šio horizonto viduje. Kita vertus, jeigu yra atskleistas šio sugebėjimo mechanizmas, tai jį įmanoma imituoti technologiškai ir visoje planetoje išstačius telepatinio priėmimo antenas, realiuoju laiku skaityti visą žmoniją. Žmogus prieinantis prie tokios informacijos, gali savo viduje turėti visos planetos vidinio vaizdo skenogramas – net tuo atveju, jeigu neturi telepatinio sensoriumo.

Apibendrinant, labiausiai iš šios grupės išsiskiria analitinė empatija, nes ji pagrįsta išimtinai protu, vaizduote ir informacija. Tam nereikia nieko paranormalaus. Šitie metodai naudojami tradicinėje žvalgybinėje analitikoje. Nuotolinė žvalgyba ir sensorinė telepatija daug kuo panašios, gali būti net panašus mechanizmas, pagrįstas tam tikro kvantinio lauko fiksavimo receptoriais. Bet skiriasi objektu – nuotolinės žvalgybos atveju tas objektas labiau išorinės: vietovė, pastatai, žmonių išorė, įvykiai, o telepatijos atveju objektas išimtinai yra žmogaus vidus. Šie sugebėjimai gali būti įmanomi tik turint pakitusią energetinę anatomiją, kuri daug laisviau leidžia prisijungti prie telepatinių laukų. Tuo tarpu astralinė projekcija – tai įgūdis valdyti savo energetinę sandarą, keisti energetinę būseną, kuriam išugdyti reikia ilgų treniruočių ir talento.

Iš dalies tokie talentai, aišku, yra genetiniai. Tačiau yra nemažai žmonių, kurių turi reikalingus genus, tačiau tie genai yra „miegantys“. Norint genus pažadinti, reikia atkakliai treniruotis. Išskirtinių genų nereikia tik vienu atveju – naudojant kognityvinę telepatiją ir modeliavimą. Todėl tuos ką domina tokie gebėjimai raginu pradėti nuo modeliavimo metodų įsisavinimo. Išugdžius šį gebėjimą taip pat svarbu išlikti sąžiningu ir naudojant vieną metodą nepateikinėti jo kaip visai kito. Tik analitinis empatas nėra sensorinis telepatas arba nuotolinis žvalgas.

klajunas2018-01-17 19:19
Naujas žodis, naujoms ausims

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 121

Kiekvienas nesunkiai pastebi, kad mąstymas yra pagrindinis procesas, suteikiantis sąmonei asmeninį turinį ir formą. Kai žmogus veikia nemąstydamas, jis yra tik dalis to, kas jis yra iš tikro. Visas žmogus pasirodo tik per savo mintis. Bet tuo mąstymo svarba neapsiriboja, nes jis formuoja ne tik žmogaus asmenybę, bet ir visą gyvenimą, kuris yra jo minčių įkūnijimas. Gyvenimą pradedame kurti mąstydami. Kaip mąstome, toks ir gyvenimas. Todėl labai svarbu, kad mintys būtų „teisingos“, kad jos vestų į priekį, žmogaus nežlugdytų. Dėl šios priežasties svarbu mintis valdyti, nes nuo to prasideda savęs ir savo gyvenimo valdymas. Nevaldomos mintys neretai tampa pelke, iš kurios būna labai sunku išlipti. Pelke tada virsta ir gyvenimas. Norint ją pašalinti mąstymą būtina keisti.

Čia iškyla kalbos svarba, nes mintys labai glaudžiai susijusios su kalba. Mintys yra įvairūs žodžių lydiniai, kurie suriša mąstymą su išoriniu arba vidiniu pasauliu. Norint suteikti naują formą mąstymui, pagrindinis kelias yra iš naujo įsąvokinti žodyną ir pateikti gramatiką. Įsisavinus naujas formas, iš karto pasikeičia mąstymas, jis tampa naujas ir šviežias. Aišku, lengviau pasakyti negu padaryti, nes kalba linkusi stabarėti – pragyvenus nemažą dalį gyvenimo, pakeisti ją būna labai sunku. Tačiau tai nėra neįmanoma, ką puikiai iliustruoja iki senatvės išliekanti galimybė išmokti naują kalbą. Tereikia įveikti tingumą ir inerciją, arba pelkę, kuri trukdo judėti į priekį.

Eksperimentai su kalba dažnai blokuojami, nes kalba yra sąmonės valdymo įrankis. Jeigu esi išmokęs svetimą žodynėlį, tai priimi jo autorių teisę formuoti savo psichiką ir primesti savo valdžią, o jų tikslas ne tave sustiprinti, bet padaryti paklusniu įsakymų vykdytoju. Žodžiai dažnai naudojami kaip priedangos, su kuriomis mafija įteisina savo nusikaltimus, padaro juos normaliais ir įprastais. Žodis tėra fasadas ir maskuotė, už kurių slepiasi jo kūrėjo ketinimai ir intencijos. Jeigu priimi svetimą žodyną, tampi to žodyno vergu. Todėl reikia nebijoti kurti savo žodžius, griaunant sustabarėjusias vergovę įteisinančias formas.

Šie samprotavimai paaiškina, kodėl filosofija arba ezoterika užsiimantys žmonės neretai meta iššūkį kalbai ir kuria naują, savo sistemą. Juk pati gryna kalba jau yra tam tikras požiūris ir filosofija, kuri tam tikrus kelius uždaro, o tam tikrus atidaro. Jeigu nori eiti uždarytu keliu, turi tą kelią atsidaryti naujomis kalbos formomis. Pelkė yra svetima kalba, kuri sukurta tam, kad varžytų mąstymą ir sąmonę, o tuo pačiu asmenybę ir net visą gyvenimą. Jeigu bijai apeiti ar paspirti dvokiantį žodį – būk pasirengęs visą gyvenimą sėdėti kalėjime. O jeigu tokia perspektyva netenkina – ištrūkti yra vienas kelias.

Su kalba eksperimentuoti išdrįsta ne daug kas, daugiau kūrybos žmonės, tačiau nekūrybinį darbą dirbančiam žmogui – tai tabu. Į galvą kalamas klaidingas įsitikinimas, kad toks siekis prilygsta psichikos sutrikimui, nes kalba nepajudinama ir nejudintina tikrovė, nors yra nesunkiai suvokiama, kad visa ji dirbtinė, vadinasi sukurta. Tai reiškia: kaip buvo kuriama kadaise, taip pat kurti galima ir šiais laikais. Negana to, tam visiškai nebūtina būti mokslininku, kurių senovėje, kai kalba radosi, net nebuvo. Nebuvo ant popieriaus surašyto žodyno, nebuvo susisteminta gramatika, tačiau nepaisant to, visi viską žinojo, suprato ir gebėjo kurti.

Kurti galima įvairiai, kuriant gryną, nuogą kalbą, o galima skolintis iš kitų kalbų. Tai netgi nėra taip svarbu, svarbiau kokią išlaisvinančią galią turi naujos formos. Jeigu jos sugeba išsiurbti pelkę ir paleisti gyvenimą sraunia srove, jos padaro savo darbą.

Žmogų giliai išreikšti nėra skatinama, pirmenybė teikiama ne naujoms, bet standartinėms formoms, kurios buvo kuriamos tų, kurie siekė ne išvaduoti žmogų, bet jį įkalinti tam, kad būtų galima išnaudoti. Norint išreikšti giliai/naujai, reikia naujo žodynėlio. Tai keblu, nes užkerta kelią momentiniam visuotiniam supratimui, atstumia, nes naujų minčių įsisavinimui reikia daugiau pastangų ir energijos. Bet tai neturi stabdyti, nes tai tik laikinos kliūtys. Todėl neretai naudoju žodžius kurie gali atrodyti nesuprantami, kuriais noriu išreikšti kažkokias nesuprantamas mintis. Gali atrodyti, kad jos suprantamos tik man vienam ir tai atitinkamai sumenkina jų reikšmę. Tekstas tampa mistiškas, nors jo mintis būna tokia pat skaidri, kaip dienos šviesa.

Visame šiame kontekste noriu pateikti kelias naujas sąvokas, kurios yra įvairių kalbų žodžių lydiniai, kuriais išreiškiu savo supratimą apie žmogų ir pasaulį. Visą situaciją skaidau į struktūrą, kurią vadinu koncentrais, suprantamais kaip tam tikri apskritimai, kuriuose susikoncentruoja pamatiniai žmogaus dėmenys. Pirmas koncentras vadinamas reiforma, kurią sudaro žmogų supanti realybė, savyje slepianti daug neišreikštų sluoksnių, apie kuriuos pakalbėsiu šiek tiek vėliau. Reiforma sukuria psichoformą, kuri yra žmogaus psichinis branduolys, iš kurio kyla visos pagrindinės žmogiškumo apraiškos. Tada psichoforma, sąveikoje su reiforma, pagimdo lingvoformą, su kuria apgaubiama visa žmogiška ir anapus žmogiška realybė.

Iš pradžių kalba būna labai maža, tik nedidelis garsinis/ženklinis burbulas, atsirandantis psichoformos viduje. Tačiau laikui bėgant ji plečiasi, kol apima visą žmogui pasiekiamą teritoriją. Iš pradžių žmogus kuria tik savo asmeninę, psichoforminę kalbą, kuri skirta sau ir savo vidui išreikšti. Tačiau plečiantis žmogaus veiklos mastams, kalba stengiasi patekti į  visas pačias atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas kerteles. Ji net siekia išreikšti tai, kas nematoma ir nepasiekiama tiesioginėms žmogaus manipuliacijoms. Taip atsiranda reiforminė kalba. Dar kitaip šią situaciją galima išreikšti kaip subjektinę kalbą ir objektinę. Yra kalboje, tiksliau žodyne, dalis, kuri atstovauja svetimą pasaulį ir dalis, kuri išreiškia tai, kas artima.

Reiforma gali turėti skirtingus ekstensyvumus ir gali savyje apimti skirtingus, įvairiems suvokimo tipams prieinamus horizontus. Pagal mano skirstymą išreikštas tik pirmas horizontas, kurį galima vadinti strata. Visi kiti horizontai įprastiniam suvokimui neišreikšti ir standartinei sąmonei jie net neegzistuoja. Hipostratos, esančios po strata, sukuria ekstreminę ribą, kuri žymį skirtį tarp fantazijos ir fakto. Kalba gali veikti ir tuščiuoju veikimu, nes jos prigimtyje slypi troškimas įvardinti ir įforminti – realybė, kuri neturi formos ir vardo nepriimama. Šitaip gaunamas pasaulio vaizdas, kuris primena mozaiką, sudarytą iš faktų ir intarpų su fantazijomis. Tačiau čia tikslas ne kažką demaskuoti, bet parodyti patį mechanizmą, kuriuo kuriama prasmė gyvenime. Žmogus apgaubia save kalba, pasakojimais, istorijomis, paaiškinimais, teorijomis, kurie užpildo visus minėtus koncentrus ir įformina bei įprasmina gyvenimą.

Kiekvienas žmogus ateina jau į paruoštą pasaulį, tačiau tas pasaulis gali taip ir likti svetimas, neįsisavintas. Paslaptis tame, kad šią formą yra įmanoma pakeisti, tereikia drąsiai pereiti visas gąsdinimui paruoštas lingvistines pelkes. Naujas žodynėlis reiškia naują mąstymą. Jeigu senas žodynas reiškia kalėjimą, tai naujas gali reikšti laisvę. Tereikia nepabūgti aplinkui tvyrančio priešiškumo ir fanatizmo. Reikia suprasti, kad tas fanatizmas dažnai būna suvaidintas sistemos aktorių. Kai pamato, kad pagąsdinti neįmanoma – darkytis iš karto nustoja.

Reikia neužmiršti, kad ši kūryba yra naujos prasmės kūrimas. Tikslas nebūtinai, kažką įrodyti ar atskleisti. Tikslas yra suteikti savo gyvenimui trokštamą formą. Galima iškelti klausimą – kodėl šį darbą turėtume atiduoti kitiems? Jų tikslas žodžiais surakinti sąmonę, kaip rankas antrankiais. Kodėl turėtume paklusniai jas atkišti? Tegul kūryba liejasi laisvai.

gidas2018-01-20 19:49
Jau prieš 100m vienas diedas pareiškė, kad "mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas". Nors filosofas gal daugiau turėjo omeny kalbą kaip jis ją supranta, bet ir duraku jasno, kad kiekvieno individo ir kalba, ir, atitinkamai, jo pasaulis gali būti bele kokie. Taigi "žodis ne naujas" (tiesa – senoms ausims) – aukščiau, o ir pelkė ta pati : tu kuolą ant galvos visiems tašyk, o efektas 0, ar tu „naują“ kalbą konstruosi ar „naujadarus“ senajai. Savaime aišku – kiekvieno šventa teisė kulniuoti nuosavais takais nuosavos kalbos pasaulyje.  🙂 
Inkognito apgavikas2018-01-20 20:42

gidas rašė:Jau prieš 100m vienas diedas pareiškė, kad "mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas". Nors filosofas gal daugiau turėjo omeny kalbą kaip jis ją supranta, bet ir duraku jasno, kad kiekvieno individo ir kalba, ir, atitinkamai, jo pasaulis gali būti bele kokie. Taigi "žodis ne naujas" (tiesa – senoms ausims) – aukščiau, o ir pelkė ta pati : tu kuolą ant galvos visiems tašyk, o efektas 0, ar tu „naują“ kalbą konstruosi ar „naujadarus“ senajai. Savaime aišku – kiekvieno šventa teisė kulniuoti nuosavais takais nuosavos kalbos pasaulyje.  🙂 

Siūlant savo išgalvotą terminą reikia pridėti apibrėžimą .
Kitu atveju lengva paskęsti kūryboje ir likti nesuprastam net tarp daugybės balsų savo galvoje 😀

klajunas2018-01-22 11:48

Linas Esu rašė:Siūlant savo išgalvotą terminą reikia pridėti apibrėžimą .
Kitu atveju lengva paskęsti kūryboje ir likti nesuprastam net tarp daugybės balsų savo galvoje Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 122

Visi terminai yra išgalvoti, bet juos išgalvoję savo kūrybose neskęsta, priešingai prisiklijavę pagyrimo lentose arba išsistatę save ant pakylos.  😀

O apibrėžimo nepateikiu todėl, kad kreipiuosi tik į tuos, kurie su advanced level suvokimu.  😀

Jeigu prašai pagalbos, tai matyt toks deja nesi.

vytra2018-01-22 15:07

klajunas rašė:Visi terminai yra išgalvoti..

– taip, o bet tačiau, čia egzistuoja "pradžios" problema, tai pasireiškia tuo, kad kiekvienas naujas, paaiškinamas per senus. Viskas Ok., tačiau kaip su pačiu pirmu?

Su pirmu? pirmas pateikiamas per vaizdą regėjimu ir tada ištariamas raidėmis. Viskas Ok., bet ką mes matome?

Ką matome? daugelis nustebs, kad tikrovės mes nematom. Mes matome jau įgimtais metodais apdorotą akies sensorių signalą, jį galima falsifikuoti "papildomos realybės" galimybėmis, kitaip tariant kiekvienas tą patį mato ir suvokia skirtingai. Tai tikra tiesa ir girdėjimo suvokimui.

Išvada: reikia remtis eksperimentais, juos sugalvoti savo vidine sąmone ir atlikti pagal savo receptorių iškrypimus.

🙂

klajunas2018-01-22 16:45

vytra rašė:– taip, o bet tačiau, čia egzistuoja "pradžios" problema, tai pasireiškia tuo, kad kiekvienas naujas, paaiškinamas per senus. Viskas Ok., tačiau kaip su pačiu pirmu?

Su pirmu? pirmas pateikiamas per vaizdą regėjimu ir tada ištariamas raidėmis. Viskas Ok., bet ką mes matome?

Čia nieko paslaptingo nereikia, tik keleto gebėjimų:
1) gebėjimo skleisti garsus,
2) gebėjimo garsus suvokti,
3) gebėjimo garsus asocijuoti su objektais, juos paverčiant ženklais.

Bet kokie garsai gali tapti žodžiu, kai jie praeina šiuos tris etapus.

Dar galima pridėti ketvirtą:
4) gebėjimas garsus ženklinti grafiškai, sukuriant rašto sistemą.

Lankstus liežuvis ir lanksti sąmonė labai svarbūs komponentai.

Pirmas lietuviškas žodis galėjo būti BŪŪ, ir jis buvo ne apibrėžiamas, bet parodomas pirštu. Spėjama, kad jis galėjo reikšti AŠ, KIETAS NEANDERTALIETIS.

SPACE2018-01-23 06:34
Žmonės, naudodami kalbą, nusišneka. Tai tas pats, kaip 1 natą nuspaudus valandą laikyti. Tai senas kodas, atidirbęs jau savo funkciją. Masonam net reikia vargt, kad išgalvot jum gyvenimo prasmę. Su DI bus kitaip, gal geriau. Kalba jau išsėmė visas savo funkcijas.
vytra2018-01-23 11:47

SPACE rašė:Tai senas kodas, atidirbęs jau savo funkciją. Masonam net reikia vargt, kad išgalvot jum gyvenimo prasmę.

– čia įdomu tai, kad nėra tokio dalyko kaip "gyvenimo prasmė", kitaip tariant tai pilnai sintetinė (išgalvota) sąvoka, ta prasme esi teisus. Įtariu, kad kažkam neaišku, ką noriu pasakyti: terminas "prasmė" priskirtinas tik sąvokai, terminui ar sentencijai. Terminas "prasmė" neskirtas tokiem objektam kaip kalnas, traukinys ar gyvenimas.

SPACE rašė:Kalba jau išsėmė visas savo funkcijas.

– čia įdomu tai, kad egzistuoja taip vadinama "statinė sąmonė", jie viską žino, jiems viskas atrasta, jiems niekas nekinta ir viskas yra amžina bei pasenę. Tačiau yra ir "dinaminė sąmonė", kuri nieko nežino, kuri nuolat klysta ir nuolat mokosi, kuri nuolat atranda nauja ir nuolat miršta atgimdama iš nulio. Jiems kalba yra kintama ir auganti, kas sekundę įgyjanti naujų galimybių, naujų spalvų, naujų dažnių ir naujų vaizdinių matumų.

🙂

klajunas2018-01-23 20:05
Visas kalbos-sąmonės modelis pateiktas įraše "Archontas" (msg #275). Siūlau kam įdomu dar kartą paskaityti. Kalbos vaidmuo labai svarbus, nes kalboje užkoduotos visos sąmonės ir civilizacijos vystymosi galimybės. Žinantys kaip tai daroma, gali šiomis galimybėmis manipuliuoti. Taip pat pateikta vaizdinė priemonė, kuri visas dalis sudeda į vieną brėžinį. Turint tokį supratimo lygį, naivių replikų neturėtų būti. Ši sistema yra perprasta kiaurai. Kiekvieną kartą tai nekartojama, bet visa šiame skyrelyje pateikta informacija turi būti turima omenyje.

https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4266.275;msg=275

vytra2018-01-23 22:48
– na paskaitinėjau tamstos samprotavimus, tikrai be jokių asmeniškumų privalau pareikšti: tamsta esi visiškas materialistas, mėginantis aplinką paaiškinti per metafizika.

p.s
.. pasikartosiu, ką Jūs mėginate paaiškinti, Jūs darote iš "kito galo". Viskas, ką Jūs pastebėjote yra tikra, tačiau sukurta pirminiu žodžiu (idėja).

🙁

klajunas2018-01-26 21:39
Gyvenimo faktorių diagrama

Kompiuterinio modeliavimo technologijos pakeitė kone visas gyvenimo sritis darbo įrankių ar poveikio priemonių prasme. Ne išimtis ir visuomenės valdymas, kuriame naudojami ir visos populiacijos, ir kiekvieno žmogaus kompiuteriniai modeliai. Dar daugiau, ne mažą dalį sprendimų priima ne žmogus, bet tam specialiai užprogramuotas dirbtinis intelektas, kuris surenka informaciją, ją analizuoja ir vertina, kuria bendrą modelį ir galiausiai teikia savo pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Tad turime kažką panašaus į kompiuterių ir dirbtinio intelekto diktatūrą, kai mašina pastatoma aukščiau už žmogų, į kurį žiūrima tik top-down principu, t. y., iš viršaus, ekrane tiesiogine to žodžio prasme.

Kaip tai atrodo galima pasižiūrėti nubraižytame paveikslėlyje. Tai nėra tikra kopija, bet sumodeliuota pagal galimybes ir tikimybes. Taip atrodo žmogus, kurio elgesį kompiuteris bando sumodeliuoti ir numatyti tam, kad galėtų parinkti tinkamas poveikio priemones, jeigu nukrypstama nuo kokių nors normų.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 123

Daroma prielaida, kad žmogaus planus ir veiklą sąlygoja materialūs ir informaciniai faktoriai. Materialių faktorių bazė yra turimas turtas, o informacinių – paveldėtas ir susiformuotas lavinimusi protas. Turtas gali būti užsidirtas ar gautas pagal socialinio statuso modelį, jeigu žmogus priklauso aukštesnei socialinei klasei. Todėl jis lemia vartotojišką požiūrį į kitus materialius faktorius: formuojami socialiniai faktoriai, naudojamasi ekonomine sistema dar padidinti savo turtui. Informaciniai faktoriai tokiu atveju nueina į antrą planą. Kitas variantas, kai turto ir statuso nėra, bet turimas aukštesnis intelektas. Tada, naudojantis ekonomine santvarka, bandoma savo turtą ir socialinę klasę pakelti į aukštesnį rangą. Tokie žmonės angliškai vadinami „socially mobile“.

Šitą diagramą galima naudoti įvairiai, papildant arba pasirenkant kitus išeities taškus. Mano pavaizduotoje diagramoje baze pasirinkti žmogaus planai. Dažniausiai gyvenimo planas būna sukaupti arba padidinti savo turtą, jeigu ateini iš vargingesnės aplinkos. Ir čia yra du keliai: vienas paprastas, naudojantis kapitalizmo įrankiais ir kuriant savo verslą; arba per proto lavinimą, kai pirmiausiai sukaupiamos reikalingos žinios kokioje nors srityje, ir tik tada jas bandoma realizuoti, padarant verslą bei pagerinant savo finansinę padėtį ir atitinkamai savo socialinį statusą. Tačiau jeigu turtas turimas, galimas ir kitas gyvenimo kelias, kai turtas ne be galo didinamas, bet pritaikomas projektams, kurių tikslas išplėsti žinias ir protą, tada kuriant planus, kaip tas naujas žinias, idėjas, teorijas pritaikyti, pertvarkant kokius nors materialinius arba informacinius faktorius – visuomenę, ekonomiką, mokslą, švietimą, technologijas, civilizaciją ir t.t.

Tad reikia suvokti du dalykus, kad kiekvienas žmogus, taip pat ir jūs, esate šitaip modeliuojami ir vertinami valstybės organizacijos, kur superkompiuteryje turimas visos valstybės modelis su kiekvienu konkrečiu žmogumi. Kita vertus, tą patį principą galima taikyti ir pačiam, modeliuojant kitus žmones, ypač priklausančius valstybės organizacijai. Kokie pagrindiniai faktoriai, kurie lemia mąstymą ir elgesį, tai ar žmogus yra vidutinis tipažas, nenukrypstantis nuo standarto, ar turi ką nors originalaus. Pavyzdžiu, ar žmogus yra visiškai susiliejęs su socialiniu ir ekonominiu vaidmeniu, nebando įvesti nieko naujo ir nieko pakeisti. Tai yra, kokia nors darbininkiška funkcija, arba turto ar atlyginimo darymo mašina, kurioje nieko daugiau nėra.

Beveik visus materialių ir informacinių faktorių segmentus įvertina oficiali organizacijos sistema. Turtas turi būti deklaruotas, socialinis statusas užfiksuotas vardais ir rangais, ekonominiai vaidmenys, nuosavybe, funkcija, tokia kaip direktorius, vadybininkas ir t.t. Protas ir žinios vertinami mokykloje ir universitete, belieka tik savarankiškas ugdymasis ir planai, kuriuos išaiškina agentūrinė žvalgyba ir visus duomenis suveda į modeliavimo kompiuterį ir laiko kiekvieną žmogų šitaip „suskaičiuotą“. Visi, kurie modelio įvertinami kaip neaiškūs, tiriami su specialiais operatyviais ir žvalgybiniais tyrimais, šitaip siekiant išsiaiškinti tokio neaiškumo ir neapibrėžtumo priežastis.

Tačiau tai ne viskas, nes informacijos surinkimu ir jos sumodeliavimu viskas neužsibaigia. Nes kiekvienas žmogus pagal tam tikrus kriterijus ir metrikas „išmatuojamas“ ir jam dirbtinis intelektas parenka savo nustatytą gyvenimo planą, pagal kurį valstybė netiesioginiais ir tiesioginiais būdais bando kreipti žmogaus mąstymą ir veiklą. Jeigu žmogus pradeda priešintis, su juo paprasčiausiai susidorojama. Kitaip sakant, valstybė mano, kad turi teisę nuspręsti už kiekvieną žmogų ko jis vertas ir pagal tai parenka gyvenimą. Tam yra specialios formulės, į kurias įstačius reikšmes, apskaičiuojama kiekvieno žmogaus vieta organizacijoje. Laisva valia, iniciatyva, gabumai yra tik vienas iš sveriamų faktorių.

Yra specialus šio valdymo tipo pavadinimas, kuris yra „technokratija“. Laisvos valios lieka labai nedaug, nes stengiamasi užvaldyti kuo daugiau nepavaldžių sričių ir sutvarkyti jas pagal savo įsivaizdavimą. Tie kas valdo sistemą, aišku, pirmiausiai galvoja apie savo turtą ir statusą, tada turi tam tikrų „idealistinių“ vizijų ir įsivaizdavimų, kaip turi funkcionuoti jų valdoma sistema. Tad po truputį mažinama „laisvos rinkos“ veikimo zona, demokratija, nes politikai ne laisvai išrenkami, bet parenkami „geriausi“ pagal sistemos įsivaizdavimą. Demokratiniai rinkimai tėra vaidyba ir spektaklis.

Reikia neužmiršti, kad šie faktoriai realūs ir jie veikia iš tikro, tad juos žinant galima įvertinti kiekvieno žmogaus galimybes. Tačiau galima, jeigu nori išvengti psicho-socialinės inžinerijos, bandyti gyventi „off the grid“ principu. Bent padaryti, kad tokia būtų gyvenimo viena dalis. Visas gyvenimas tokiu principu įmanomas tik kaip marginalinis gyvenimas, neturint nei viename segmente aukštų įvertinimo koeficientų. Toliau galima bandyti daryti savo mąstymą ir planus nestandartinius, kad būtų kuo sunkiau numatyti elgesį su primityviu dirbtiniu intelektu. Nors veikia ribojantys faktoriai, galima bandyti laužyti nusistovėjusius stereotipus ir pasirinkti gyventi savo gyvenimą tokį, kokio geidžia širdis. Pavyzdžiui, atsisakant būti tik kokia nors turto akumuliavimo mašina, šiam tikslui paaukojant visą savo gyvenimą. Galima daugiau dėmesio skirti informacinių faktorių vystymui, šitaip investuojant į žinias ir protą ir pagal šias veiklas planuojant savo gyvenimą. Tarkime, jeigu nusprendžiama eiti dvasinio tobulėjimo keliu.

Valstybei aišku reikia tik kerpamų avių, nes turi galvoti apie savo sistemos išlaikymą organizuojant mokesčių rinkimą. Todėl reikalingi tik išnaudojami darbininkai arba pelno mokesčius generuojantys verslininkai. Tačiau joks įstatymas tokio gyvenimo būdo rinktis neverčia, ir valstybė šį tikslą pasiekia netiesioginės, arba minkštos, prievartos priemonėmis. Pavyzdžiui, plaunant smegenis mokykloje ir universitete, per masinio informavimo priemones ir t.t. Nestandartinis mąstymas yra retas ir jis visada sistemos sudorojamas per informacinį ir socialinį spaudimą. Tačiau mūsų dienomis tokios poveikio priemonės iš tikro darosi vis mažiau veiksmingos. Dar juokingiau tai, kad šitaip įmanoma sumodeliuoti ir pačią valstybės organizaciją, turint omenyje ne „viešus“ bet slaptus finansus. Valstybė, kuri vystosi tik tokios diagramos rėmuose yra vidutinybių valstybė.

klajunas2018-01-29 21:00
Tiesos grupės

Individualios kalbos apraiškos yra tik viena medalio pusė, todėl gali atrodyti, kad šis principas sumažina kalbos pasaulio įtakos mastus. Tačiau tokia prieiga naudojama sąmoningai, nes prie tiesos turi būti kylama laipsniškai, nuo paprasto prie sudėtingo. Iš pradžių tikslinga suprasti individualios kalbos savybes, tada galima pažiūrėti į bendrą kalbos pasaulio vaizdą, apimantį visą planetą. Kalba čia suprantama kaip tam tikras visą planetą gaubiantis apvalkalas, kurį galima skaidyti į dalis ir ieškoti tarp tų dalių sąryšių. Tai svarbu todėl, kad kalba visada egzistuoja kaip aplinka, į kurią patenka žmogus – ir jo tikslas tą aplinką įsisavinti, įtraukiant į save. Todėl kalba egzistuojanti atskirai nuo žmogaus tampa svarbesne už žmogų, ji yra pagrindinis sąmonę formuojantis faktorius. Ta aplinka labai didelė, apimanti visą planetą, todėl norint suprasti šią perspektyvą reikia įsivaizduoti visą žemės rutulį ir kaip jame pasiskirstę kalbiniai pasauliai.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 124

Šitas apvalkalas skaidosi į tokias dalis: a) tikrovė (planetos paviršius, sąmonės paviršius), b) kalba (įvairios kalbinės grupės), ir c) informacija (visos žinios, kurios tikrovę per kalbą transformuoja į duomenų sankaupas ir srautus). Kalbos paskirtis – tikrovę paversti informacija. Kai tai padaroma, tikrovė įgyja pavidalą, tinkamą saugojimui, kaupimui, tyrimui, modeliavimui ir panašiems veiksmams.

Tarp šitų dalių įsiterpia tam tikri kanalai, kurie jungia tikrovę, kalbą ir informaciją – tai melo arba tiesos sąmonė. Kad gimtų informacija, turi įvykti kontaktas tarp tikrovės ir sąmonės. Šio kontakto metu įvyksta procesas, kuris suvokiamo pasaulio duomenis transformuoja į informaciją. Šio proceso metu sąmonė gali būti tiesos, o gali būti ir melo sąmonė. Jeigu tai yra melo procesas, kalbos pagaminta informacija būna melo sankaupa, melo agregoras arba melo pasaulis. Tokių pasaulių labai daug, nes kalbos generavimas nekontroliuojamas jokio priežiūros mechanizmo ir į eterį prasmunkanti informacija gali nuo realybės būti labai toli. Bet sakoma, kad yra žodžio laisvė ir kiekvienas gali skleisti tokią informaciją, kokią nori, net jeigu tai yra melas. Tai labai įsigalėję masinio poveikio priemonėse ir informaciją tikrinti žmonės atpratinti labai seniai. Tiesa nustota skirti nuo kūrybos. Gali parašyti romaną ir pateikti jį kaip tikrą istoriją, pavyzdžiui dėl didesnio pelno. Daug kam patinka skaityti ir tokie žmonės čia nemato jokių problemų.

Ir priešingai, jeigu sąmonė yra tiesos sąmonė, susiformuoja tiesos pasaulis, kuris turėtų žmones dominti labiau negu įspūdingas melas. Bėda su tuo ta, kad tiesa dažnai būna nepriimtina, tad kyla didelis noras ją pagrąžinti, pritaikyti savo reikmėms. Tai labai dažnai būdinga net tais atvejais, kai propaguojamas griežtas kontrolės metodas, kaip antai moksle, tačiau subtilaus melo labai daug ir čia. Bet šis melas yra gilus, kylantis iš pačios kalbos esmės, kurios būdingas bruožas yra tikrovę ne atverti, bet uždengti ir slėpti po interpretacijų uždanga. Kalba savo esme yra daugiau ne tiesos, bet melo vieta, kitaip sakant, prie ko tik prisiliečia, viskas virsta melu, nes dalinė, nepilna tiesa jau yra melas.

Visa planeta yra padalinta į melo arba tiesos sąmones, kurios pereina į kalbų grupes, turinčias savotišką kodavimo formą. Šios kalbos grupės tikrovę verčia į savos formos informacijos telkinius, kurie padalinti į tiesos arba melo grupes. Visa visuomenė yra šitaip susiskaidžiusi, padalinta į kalbines grupes, o kalbinių grupių viduje atsiranda tiesos arba melo grupės. Kiekvienas naujas gimęs žmogus įvedamas į kokią nors grupę, tampa jos narių ir jo galvoje įspaudžiama tos grupės „tiesos“ forma. Kai praeinamas „ugdymo“ procesas, žmogus tampa tos tiesos grupės pilnaverčiu nariu ir gali dalyvauti informaciniuose karuose tarp skirtingų tiesos grupių.

Tiesos grupės gali būti persidengiančios ir nepersidengiančios. Tuo atveju kai pasiskirstoma aptarnaujamais tikrovės fragmentais, tai grupės nepersidengia, kaip pavyzdžiui įvairios mokslo disciplinos, kurių kiekviena turi savo unikalų objektą. Tuo atveju kai jos persikloja, turimos alternatyvios tiesos grupės, aptarnaujančios tą patį objektą. Paprastai būna viena dominuojanti grupė ir su jomis konkuruojančios alternatyvos, kurios būna labai agresyviai puolamos. Dažnai būna prisidengiama tiesos vėliava, bet ši „tiesa“ tebūna tos grupės tiesa, kuri kitų grupių nepripažįstama. Perspektyvų į pasaulį yra labai daug, nenuostabu, kad bet kokia perspektyva gali tapti tiesos grupe ir siekti įsiviešpatavimo kitoms grupėms. Šiuo metu bandoma į dominuojančias pozicijas įstumti mokslo tiesas, tačiau labai stiprios ir tradicinės tiesos grupės tokios kaip filosofinės mokyklos ir religinės srovės. Tokia mokslo dominavimo situacija suformuota naudojant indoktrinaciją mokyklose nuo labai mažo amžiaus, todėl ši tiesos grupė turi pranašumą prieš kitas grupes.

Žmogus su kalbine aplinka susijęs elementariu ryšiu: jam vystantis iš pradžių jis siurbia tiesos grupės informaciją, o po to, kai sugebėjimai išvystomi – įgyja teisę atlikti informacijos papildymus su savo originaliu indėliu. Pasirenkama kryptis priklauso paprastai nuo to, koks padedamas pamatas jauname amžiuje. Šis klausimas labai sudėtingas: jaunas žmogus veikiamas didelio skaičiaus tiesos grupių įtakos, kuri niekaip nereguliuojama ir sukuria pasaulyje chaoso įspūdį, panašų į tą, kuris matosi Facebook naujienų sraute. Taip pažiūrėjus į visus kalbos pasaulius planetoje iš viršaus, matosi kaip kalba formuoja bendrą planetoje vaizdą, į kurį patalpinami individualūs žmonės, kurie informaciją vartoja arba informaciją generuoja.

Pavyzdžiui, yra fizikos tiesos grupė, kuri pasidalinusi į atskirus arba persiklojančius fragmentus, kuri konkuruoja su religijos, filosofijos, ezoterikos tiesos grupėmis, ir pretenduoja į galutinį žodį, tiesos klausime pritaikydama savo metodą. Šios tiesos grupės viduje yra daug smulkesnių tiesos grupių, kurios tyrinėja savo tikrovės fragmentą ir kaupia informacinį agregorą, kuris išreikštas per kalbą. Arba yra politikos tiesos grupės, kuriose propaguojama kokia nors politinė ideologija, kuri sudaro to žmogaus vidinį kalbinį pasaulį, kuris reiškiasi taip pat ir išorinėmis veiklos formomis. Kiekviena tiesos grupė informacijos apvalkale kovoja dėl įtakos ir dominavimo ir iš to kyla daug agresyvios kalbos proveržių, kurių tikslas griauti ir naikinti. Propaguojama įvairovė ir teisė į įvairovę, tačiau šios įvairovės ir fanatizmo savo grupėje mišinys sukuria didelius agresijos židinius planetoje.

Didelis kiekis tiesos grupių sukuria chaosą galvose, todėl informaciją ir kalbą linkstama riboti, kad susiformuotų vieno tipo sąmonė, kurią būtų galima išnaudoti kokioje nors tiesos grupėje savo reikmėms. Žmogus susiduria su tokia realybe ir turi rinktis savo tiesos grupę. Paprastai renkasi tokią, kuri labiausiai paplitusi gyvenamoje aplinkoje, nes jeigu pasirinksi priešišką tavo aplinkai tiesos grupę, bus labai apsunkintos gyvenimo ir karjeros galimybės. Žmogus paprastai būna silpnas, pasiduodantis aplinkos įtakai ir renkasi lengviausią kelią. Tačiau jeigu žmogus turi galingą protą, įmanomas ir toks variantas, kai sukuriama savo tiesos grupė ir sugebama pasiekti dominuojančias pozicijas savo atkaklaus darbo pastangomis. Tai priklauso nuo laikmečio ir madų, taip pat nuo visuomenės išsilavinimo lygio, nes niekas negarantuoja, kad ta tiesos grupė propaguoja tiesos sąmonę. Todėl didelis pavojus visuomenės pažangą statyti ant melo pamatų. Taip pat faktas ir tas, kad žmonių galvas keisti labai sunku, ir šis procesas efektyviausias jeigu pradedamas nuo auklėjimo švietimo sistemoje pačiame jauniausiame amžiuje.

Ar tai tikra kalbos misija nežinau, tačiau kalbos telkiniai naudojami būtent taip. Taip pat pasaulyje dėl to atsiranda labai daug blogio, kai žmogus nesugeba peržengti savo tiesos grupės iliuzinių vaizdinių ir kitoks požiūris sukelia buką agresiją. Kalba yra mechanizmas, kuris perdirba tikrovę, kuri virsta informaciniais pasauliais, saugomais visokiose laikmenose. Turime informacinių tikrovių salas ir tų telkinių generuojamus srautus į sąmones ir tarp sąmonių. Todėl vienas žmogus yra tik mažytis taškas kalbinių pasaulių ir informacijų vandenyne, kuris viso šio pasaulio įvaldyti neturi galimybių ir dažnai nunešamas ta kryptimi, kuria neša informacijos srautai. Telkiniai turi specialius transliavimo kanalus, kurie skleidžia tiesos grupių informaciją ir daro poveikį masinei sąmonei. Išsemti visos kalbos vienam žmogui neįmanoma, nes įsisavinamos informacijos kiekis ribotas.

Yra dar vienas aspektas į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį. Tiesos grupės būna net tik viešos ir ne visada jos nori transliuoti visai planetai savo informaciją. Tokios grupės yra uždaros arba kitas kraštutinumas – uždraustos. Uždara tiesos grupė turi iš tikro efektyvius tikrovės valdymo metodus ir nenori jais su niekuo dalintis, todėl ši informacija būna slaptinama. Ta slaptos-viešos informacijos rinka, kuri dirbtinai suformuota ezoterikos tiesos grupėje dažnai būna blefas ir melas. Taip paprasčiausiai savo informacijai bandoma suteikti daugiau vertės negu ji turi iš tikro ir aišku siekiama išvilioti iš žmogaus pinigus, nes už informaciją reikia mokėti. Kita pusė – tam tikra informacija yra uždrausta ir ne vien todėl, kad ji įslaptinta ir valdžia nenori, kad ją išaiškintų, bet ir todėl, kad informacija laikoma pavojinga. Nepaisant to, egzistuoja slaptos uždraustos tiesos grupės, kurios savo draudžiamą informaciją bando platinti konspiraciniais kanalais.

Todėl hierarchiją ir tiesos grupių pasiskirstymą suklasifikuoti galima taip: slaptos tiesos grupės, draudžiamos tiesos grupės, ribojamos tiesos grupės, viešos tiesos grupės ir įvairūs planetiniai kalbiniai arealai. Tam tikras ribojimas vykdomas visose tiesos grupėse, nes daroma pretendentų atranka ir inicijuojami tik gabūs ir perspektyvūs, kiti lieka tik išnaudojamų avinų vaidmenyje. Kiekviena grupė bando sukurti kažkokį savo viešą veidą ir aišku būna uždaras ratas, kuris žino daug daugiau už eilinius grupės narius. Pavyzdžiui, sąmonės valdymo technologijų informacija priklauso slaptų žinių kategorijai, ją žino tik inicijuoti į sistemą, tačiau šią paslaptį norėtų sužinoti daug kas, nes šios paslaptys yra didelio blogio ir didelės neteisybės šaltinis. Kita kategorija yra įvairūs planetinės valdžios nusikaltimai, kurie visada slepiami, o jeigu nuslėpti neįmanoma, dėmesys nuo valdžios nukreipiamas juos prisiuvant patogiems atpirkimo ožiams.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris nepriklausytų kokiai nors tiesos grupei. Tai paaiškinti paprasta – kiekviena grupė turi savo „tiesą“ ir jeigu nori būti į ją priimtas turi šią „tiesą“ pagarbinti. Kadangi ne grupėje išgyventi nėra galimybių, visi uždaryti kokiame nors sąmonės kalbiniame kalėjime. Tie, kas skatina kalėjimus griauti, taip pat yra tiesos grupė ir iš šio rato išsiveržti neįmanoma. Todėl vertinti reikėtų kitaip – pagal tai, kiek yra toje grupėje tikros tiesos sąmonės. Daug kur, kur ji agresyviai propaguojama, deja jos ten nėra nė kvapo. Savimi pasinaudoti leidžia tik mulkiai.

gidas2018-01-30 19:38
Nu taip, normali homo sapiens rūšies individų bendruomenės būklė nuo pat pradžios iki šiandien ir greičiausiai iki pat pabaigos – seniai žinomi dalykai  tik kitais žodžiais, kai kada ir naujadarais. Plačiai, kai buvo galima kelis kart trumpiau – žinoma ir tai, kad avinų/mulkių yra dauguma.  Žinoma net tai, kad tik išmokęs kalbėti,  žmogus įgauna sąmonę, tampa pilnaverčiu homo sapiens rūšies atstovu, o  artimesnėje "tiesos grupėje" kiek vėliau dauguma dažniausiai  tampa… kuo? Taip, taip  – "tiesos grupės" nariu, nuo senelio R Dawkinso laikų  žinoma, o tas sužinojo iš kažko dar anksčiau ir t.t.
Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 125
Konkrečiai islamas nė prie ko, o konkrečiai L Witgenšteinas lieka prie ko. 🙂
klajunas2018-01-30 20:10

gidas rašė:Žinoma net tai, kad tik išmokęs kalbėti,  žmogus įgauna sąmonę, tampa pilnaverčiu homo sapiens rūšies atstovu

Taip nemanau. Išmokęs kalbėti žmogus įgyja artikuliuotą psichovektorių, kalbant mano terminais. O sąmonę turi visos gyvybės formos, į kurių anatomiją įeina smegenys, net tik žmogus. Sąmonę turi net tada, kai neturi proto.

gidas rašė:Konkrečiai islamas nė prie ko

Akcentavau ne vien tai. Daugiau kalbu apie sudėtingą situaciją Vakarų visuomenėje, kurioje yra galimybė pabėgti iš savo artimiausios tiesos grupės. Juk čia vyrauja tiesų pliuralizmas ir demokratija.

Geriau pasakyk kaip atrodo ar geriau tada, kai yra viena tiesa ir esi į ją varomas prievarta, ar tada, kai tiesų yra daug ir gali rinktis?

Ar pasisakai už laisvę? Ar manai, kad žmonės laisvei yra per durni? Gal vienas vadas ir viena tiesa iš tikro geriau? Nereikia švaistyti laiko klaidžiojant po gyvenimo chaosą.

Kas to labai norėtų ir kas nenorėtų?

vytra2018-01-31 12:39

klajunas rašė:.. čia vyrauja tiesų pliuralizmas ir demokratija.

– gaila, bet dauguma piliečių nežino kas yra "pliuralizmas", per klausimėlio laidą sakė: "pliurpimas" nesąmonių.

klajunas rašė:Ar manai, kad žmonės laisvei yra per durni? Gal vienas vadas ir viena tiesa iš tikro geriau?

– gaila, bet dauguma piliečių negali suprasti, kaip gali būti "kelios tiesos", nuoširdžiai! Čia aukštesnį lygį parodė net bolševikai, parašę "Kalvio Ignoto teisybę"!

🙂

klajunas2018-01-31 12:59

vytra rašė:– gaila, bet dauguma piliečių nežino kas yra "pliuralizmas", per klausimėlio laidą sakė: "pliurpimas" nesąmonių.

vytra rašė:– gaila, bet dauguma piliečių negali suprasti, kaip gali būti "kelios tiesos", nuoširdžiai! Čia aukštesnį lygį parodė net bolševikai, parašę "Kalvio Ignoto teisybę"!

Tai gal tie tavo žmonės gyvena mėnulyje, jeigu nieko nežino ir nesupranta???

Pliuralizmas – (lot. pluralis – daugybinis): 1. demokratinė santvarka, toleruojanti įvairių visuomeninių ir kultūrinių sluoksnių interesus, užtikrinanti jiems teisę reikšti savo politinius, visuomeninius bei ekonominius interesus ir dalyvavimą valstybės valdyme; 2. filos, filosofinė būties teorija, pagal kurią esamybės negalima suvesti į vieną pradą, ji turi būti aiškinama daugybe pradų, pvz., Kartezijaus (lot. Cartesius – Renė Dekartas; 1596-1650) dualizmu ir Gotfrydo Leibnico (Leibniz, Leibnitz; 1646-1716) monadologija; tomistinė tikrovė gali būti aiškinama viena esybe – Dievu; 3. med. lytinis nukrypimas: susijaudinimas ir pasitenkinimas stebint kitų ir demonstruojant savo sueitį; grupinis seksas: santykiauja ne mažiau kaip trys partneriai – moteris su dviem vyrais ar dvi moterys su vienu vyru, dažnai dvi poros, kurios keičiasi partneriais.

Kad galėtum turėti vieną tiesą, ją pirmiausiai reikia atskleisti. Deja, tiesos in toto nežino niekas. O ten kur yra tik pretenzijos – galimas labai didelis pliuralizmas. Be to, ten kur kalbama apie polinkius ir preferencijas, "viena tiesa" net neįmanoma, nes žmogus programuojamas ne mechaniškai ir nėra programos valdomas robotas. Todėl, kadangi tiesa žmogui neįmanoma gali būti daugybė "tiesų". Šiais laikais labiausiai linkęs apsimetinėti tiesa mokslas.

gidas2018-01-31 15:05

klajunas rašė:kalba egzistuojanti atskirai nuo žmogaus tampa svarbesne už žmogų, ji yra pagrindinis sąmonę formuojantis faktorius.

…kalba formuoja, suformuoja, o gal ir savaime susiformuoja žmogaus  sąmonė… Apie sąmonę apskritai galvoti ir kalbėti yra  sunku, o tie priešdėliai ir priesagos dar labiau viską supainioja. Aš manyčiau, kad kalba ir suformuoja  sąmonę  kaip unikalią homo sapiens rūšies savybę, ir  toliau ją formuoja įvairiomis kryptimis kaip įvairių "tiesos grupių" atstovų sąmonę, ir dar daug ką formuoja. Kažką panašaus į mūsiškę sąmonę turi ir  gyvūnai, tas "panašumas" tebesėdi  ir mūsų smegeninėje, kitaip  mauglių greičiausiai nebūtų – anatomija žmogaus, 1.5 kg smegenų, bet  iš esmės vilkas, vilkas, nes išmoko ne žmonių, o vilkų "kalbą".  Vilkas žmogaus kailyje. Brrr… 🙂

klajunas rašė:Ar manai, kad žmonės laisvei yra per durni?

Demokratija yra š…, bet nieko geresnio nesugalvota – dar V. Čerčilis, o greičiausiai kas ir anksčiau taip yra sakęs. Jei problema ir yra, tai ne durnume, o kritinio mąstymo stokoje. O gal tai tas pat. 🙂

klajunas2018-01-31 18:22

gidas rašė:Demokratija yra š…, bet nieko geresnio nesugalvota – dar V. Čerčilis, o greičiausiai kas ir anksčiau taip yra sakęs. Jei problema ir yra, tai ne durnume, o kritinio mąstymo stokoje. O gal tai tas pat. Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 126

Viena vertus, reikalingas kritinis mąstymas, tačiau be sąžinės taip pat toli nenueisi. O jos kapitalizme nedaug – tik pelno vaikymasis. Jeigu mokslas atskleidžia tiesą apie tikrovę – gerai, tačiau tai kuo jį paverčia verslininkai yra psichikos nepataisomas žalojimas. Per pramogas forma padaroma svarbesne už tiesą, ir tie kas tą formą kuria, tampa sąmonių šeimininkais. Visai tai ne tam, kad kažkam padarytų gera, bet tik tam, kad surinktų didesnį pelną. Užtenka pažiūrėti kokia kryptimi suka kompiuteriai, OS, internetas ir pan. Per šias technologijas žmonės padovanoja neaišku kokioms verslo grupuotėms savo gyvenimus. Žmonės nemąsto kritiškai, bet tuo pačiu nesąžiningų žmonių stumiami į tokią situaciją, kurioje nėra pasirinkimo. Todėl ir klausimas kas geriau, valia viešpatauti ir valia siekti tiesos ir tik tiesos. Galia/nauda irgi labai įtaigus argumentas. Klausime "tiesos vertė", jis dažnai nusveria tiesos nenaudai. Apibendrinant galima pasakyti – visos problemos iš degradavusios valdžios. Ir klausimas: ko reikia, kad valdžia nedegraduotų?

gidas2018-02-01 16:12

klajunas rašė:ko reikia, kad valdžia nedegraduotų?

Nemėgstu politikos, todėl į klausimą konkrečiai neatsakysiu, pasitenkinsiu "filosofiniu" atsakymu – daugiau kritinio mąstymo, kad mažiau vedžiotų už nosies ir daugiau sąžinės, kad nekiltų pagunda vedžioti už nosies. Ko konkrečiai reikia tam pasiekti žino visi. 🙂  Kiti klausimai retoriniai, (panašu) ir  apie kapitalizmą. Na gerai,  už kapitalizmą "su žmogišku veidu" –  laukiniu kapitalizmu ir "įvairiaveidžiu" socializmu  kaip ir prisisotinę. 🙂

vytra2018-02-01 18:29

gidas rašė:Nemėgstu politikos, todėl į klausimą  neatsakysiu

– taip, Jūs esate teisus, tai ne politikos klausimas, tai moralės klausimas. Įdomu tai, kad kažkur nuo XXIa pradžios moralę ėmė neigti ne tik "kraugeriai kapitalistai", bet ir "šventi ateistai" bei "agresyvūs komunistai".

Išvada: pasaulis puolamas, kaip sakė P. Reigenas: "Earth in the attack".

🙂

klajunas2018-02-05 20:31
Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

Tai yra teorijos pagrindas, kuris leidžia sukurti reonominį tikrovės modelį, kuris išskiria judėjimo savybę kaip pagrindinę tikrovės savybę. Iš esmės tradicinė fizika yra substancijos judėjimo erdvėje matematinio aprašymo metodas. Galima bandyti šį modelį keisti į kitą, kokį nors nereonominį modelį, tačiau tai labai sunku, nes smegenų ekranuose tikrovė pateikiama kaip judri ir ši savybė yra žmogui nenuginčijamas faktas. Tačiau gebant pažvelgti anapus realybę reprezentuojančių ekranų, turėtų būti galimybė sukurti ir nereonominį modelį, kuris pagrįstas daug sudėtingesne koncepcija už judėjimą. Tai svarbus klausimas ir kalbant apie kontinuumą, nes tikrovėje, kadangi ji pagrįsta judėjimu, šis taip pat turi būti judrus. Todėl išskiriami dinamiški ir statiški kontinuumai. Statiškas pagrįstas tapatybės fraktalu, o dinamiškas – tapatybės deformacija, kuri pati gali būti statiška arba kintanti. Iš tokių kontinuumų išvedami mano kuriami dimensiniai skaičiai, kurie gali turėti išorinių dimensijų, dėl ko vienos dimensijos palyginimas nepakankamas norint nustatyti skaičių santykį. Jeigu pereitume prie tikrovės klausimo, problema ta, kad neaišku iš kur kyla baigtinio statiško kontinuumo judrumas. Jeigu kontinuumas uždaras, judrumo šaltinis neįmanomas. Judrumą aš aiškinu kaip atviro kontinuumo savybę, kuris gali gauti impulsą deformacijoms iš aukštesnės erdvės. Iškyla pirmojo judintojo problema, kurią išsprendžiu pagrindinės tikrovės dalies (PTD) sąvoka, kuri judrumą turi savo esmėje, tą savo esmę skleidžia į išorę, bet jos iš niekur nepaima. Žemesni kontinuumai inkrustuoti vienas į kitą, ir judrumą, dinamiką bei deformacijas, dėl kurių atsiranda judri struktūra, perduoda vienas kitam.

Dabar pakalbėkime apie empiriką ir apie tuos sluoksnius šiuose dėmenyse, kurie nepatiriami suvokimu. Padarius prielaidą, kad matome ne visą tikrovę, kategorija substancija turi būti padalinta į sluoksnius, kurie matomi ir nematomi. Kiek tokių sluoksnių yra nematant pasakyti neįmanoma, tačiau pradžiai tarkime kad jų yra penki. Ta materijos dalis, kuri matoma ir kuri aprašinėjama formulėmis, yra tik 1/5 tikros realybės sandaros. Vadinasi, kiekvienas objektas be tos 1/5 matomos dalies turi 4/5 nematomų struktūrų, kurios taip pat yra realios. Nematoma ir nematuojama dalis gali atrodyti niekaip nepasiekiama, tačiau yra viena galimybė – naudoti analogiją, tai yra nematomoms substancijos dalims perkelti matomos substancijos kategorijas ir bandyti taip jas modeliuoti, kurti įvairius galimybių žemėlapius, tai darant tol, kol kokioje nors naujoje vietoje bus sujungti visi trys kontinuumai. Be to, kadangi matematinis ir dėmenų kontinuumai yra teoriniai, juos įmanoma modeliuoti vien savo galvoje ir tada ieškoti galimybių pritaikyti realiame pasaulyje. Čia reikia galingo ir originalaus mąstymo, kuris leistų sąmonei pažvelgti anapus horizonto. Tam, kad būtų aklai atspėta anapusinių sluoksnių sandara, reikalinga tokia pat sėkmė, kaip aukso puodo laimėjimas loterijoje. Tačiau atkakliai dirbant, tiriant visus įmanomus žmogaus galvoje variantus, rezultatą pasiekti įmanoma. Tarp matomų ir nematomų dalių turi būti kažkokia analogija, todėl perkėlimas irgi gana efektyvus metodas.

Matomą pasaulį vadinu strata, o nematomi sluoksniai tuomet yra hipostratos. Strata yra 1/5 tikrovės dalis, o hipostrata 4/5. Artimiausia neištyrinėta fizika yra sąmonės fizika, su kuria kiekvienas turime subjektyvų fenomenologinį sąlytį, tačiau kol kas neturime užbaigto tiksliojo mokslo, kokiu aprašomas fizinis pasaulis. Sąmonės realybę vadinu gnostine, ir šis naujas mokslas bus gnostinės substancijos modelis, kurį aprašę gausime 2/5 realybės. Pasiekę šį tikslą gausime pilną žmogaus sandaros spektrą ir bus galima sąmonės kalbinio kalėjimo dėžutę pakelti į naują lygmenį šitaip sukuriant naują civilizaciją. Ši perspektyva gali atrodyti grėsminga, nes atsiras galingos psichikos naikinimo priemonės. Tačiau problema manau ne ta. Dabar turimi labai galingi kūno žudymo ginklai, kuriais lengvai galima nužudyti milijonus. Tačiau jie yra vieši, uždrausti ir kontroliuojami, o atimti žmogui gyvybę ar luošinti yra draudžiama įstatymų. Bėda su sąmonės ginklais yra ta, kad jie iki šiol yra įslaptinti, ir juos naudojantys apsimeta, kad tokios priemonės neegzistuoja ir tikri nužudymai dėl šios priežasties neišaiškinami kaip nusikaltimai. Mokslas turi vystytis į priekį, tačiau, kad šis vystymasis būtų saugus, jis turi būti viešas ir prižiūrimas. Slaptumas ir nepriežiūra yra didžiausias pavojus.

Manau, kad gyvybės kilmės klausimą įmanoma pilnai atskleisti tik supratus 3 hipostratos principus, tai yra, pažinus 3/5 realybės. Šita hipostrata leistų atsakyti į klausimą kas vyksta su žmogumi prieš jo gimimą ir po mirties, ar žmogus laikinas ar amžinas, ar turi pakartotinių įsikūnijmų galimybę ir panašiai. Šie mokslai šiuo metu turi tik religinę ir filosofinę formą ir juos galima svarstyti tik dviejų kontinuumų rėmuose, tai yra, teoriškai. Klausimai tokie: koks trečios hipostratos kontinuumų multipleksas?, kokia ekrano dėmenų sandara?, kaip juos sujungti ir kaip uždėti ant pačios anapusinės tikrovės? Iš dalies turi veikti analogija, todėl čia galėtume ieškoti substancijos ir judėjimo grupių analogijos, ir žiūrėti kokiame dinaminiame kontinuume jos veikia. Toks tyrimas yra labai perspektyvus ir civilizacijos laukia labai ilgas kelias, jeigu nesusinaikins. Kad taip neatsitiktų, turime mažinti civilizacijos griaunamąją galią ir stiprinti kuriamąją potenciją.

Darbas turi būti daromas nuosekliai, todėl kol kas judu antros hipostratos teoriniuose kontinuumuose ir šiais metais pamėginsiu pateikti originalų naujovišką dėmenų modelį. Jis gali būti tiek reonominis tiek nereonominis, jeigu pavyks sugalvoti aukštesnio už judėjimą lygio koncepciją, kuri būtų varančioji substancijos jėga. Tai įmanoma ekraną iš fiksato patraukus į laksatą, ir pabandant anapus horizonto esančią realybę atspindėti čia, pritaikant originalius ekrano dėmenis, iš kurių būtų išimti tradiciniai mazgai.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 127

klajunas2018-02-17 17:30
Realybės principas

Rašymui šiais metais turiu daug mažiau laiko, todėl brangi kiekviena laisva minutė. Situacija papuolė į šiokį tokį sąstingį, kurį išjudinti ne taip paprasta. Tačiau nepaisant to, noras pažinti ir savo žiniomis pasidalinti su kitais – niekur nedingo. Tai, ką aš darau reikalinga ne daug kam, bet jeigu atsiranda bent vienas žmogus, kuris gauna naudos – šis užsiėmimas yra vertas pastangų. Suprantu, kad pakeisti savo mąstymą yra sunku, taip pat kiekvienas turi savo kelią. Aš aklo mėgdžiojimo ir nesiekiu, tenoriu žmogų užkrėsti tikrovės ir savęs pažinimo aistra. Kaip žmogus tai realizuoja – jo asmeninis reikalas. Kuo daugiau žmonių mąstančiu savo galva, tuo geriau.

Psytechnologijos ateinančiais dešimtmečiais bus labai svarbios, todėl reikia suprasti jų pagrindus, net jeigu šis žinojimas iš pradžių yra teorinis. Jau yra atsiradusių galimybių, kurios iki šiol buvo laikomos fantastinėmis. Visa bėda ta, kad jos naudojamos netinkamų žmonių siekti netinkamiems tikslams. Viešinant žinias šią sutrikusią pusiausvirą stengiamasi ištaisyti. Žmonių nežinojimu ir neišprusimu naudojasi įvairaus plauko psichopatai, kurių rankose atsidūrę lig šiol neturėti svertai. Noriu paskatinti žmones tyrinėti šią sritį ir atsikovoti prarastą teritoriją, neleisti savęs maustyti kiekviename posūkyje. Toks yra Psytechnologijų tikslas.

Populiarioji ezoterika naudojama tik kaip išorinė forma, po kuria slepiasi tikras mokslas, tik daug kartų pažengęs lyginant su tuo, kuris skelbiamas viešai. Paprastam žmogui tai labai tinkama forma, nes joje daug daugiau laisvės negu moksle, kur lengvai gali būti apšauktas šarlatanu, jeigu neatitinki nustatyto paveiksliuko. Ezoterikoje tokio standarto nėra, ir esi laisvas tirti bei eksperimentuoti, ieškodamas savo kelio. Mokslas valdomas kvadratinių kostiumų, o ezoterikoje gali būti tuo, kas esi. Todėl ši forma man pasirodė priimtina. Aišku, tenka susidurti su scientizmo pudelių aršiu lojimu, tačiau jie didesnių problemų sukelti nesugeba, nes jų protai užrakinti, o raktas išmestas per langą.

Kai kurie dalykai tokie akivaizdūs kiekvienam žmogui, kurie gali sąžiningai pažiūrėti į savo vidų, kad reikalauti dirbtinių įrodymų yra absurdas. Kam trūksta įrodymų – tegul prasikrapšto vidines akis, nes tik jomis šiuos įrodymus įmanoma gauti. Tai aišku nepadeda tuo atveju, jeigu sąmonės iškastruotos visam gyvenimui. Tokie loja garsiausiai, nes aklumas jų pagrindinė realybė – iškastruota realybė. Yra ir šiek tiek pavydo, kai pamato, kad yra žmonių galinčių daug daugiau. Net kyla noras tokius pašalinti su iš kelio. Todėl ir apšaudo decibelais, o kai pamato, kad nieko nesigauna – traukia savo rudąją artileriją.

Visai natūralu, kad Psytechnologijų pagrindinė tema yra sąmonės klausimas. Siekiama į jį įvairiapusiškai įsigilinti, pamatyti išplėstą vaizdą iš kuo platesnės perspektyvos, nesitenkinant darželinuko lygio vadovėlinėmis tiesomis. Akivaizdžioji šio klausimo pusė yra ganėtinai paprasta, užtenka įsisavinti kelis elementarius skirstymus, tokius kaip priekinė sąmonė – supantis pasaulis, galinė sąmonė – ta kurioje mintys, vaizdai, atmintis ir centrinė sąmonė – kurią aš daugiau asocijuoju su kūnu. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, nes ji nėra tiesiogiai manipuliuojama ir veikia daugmaž savarankiškai. Nors kai kurie ezoterikai tam paprieštarautų, nes įsitikinę, kad realybę kuria pats žmogus, vadinasi ji negali nuo jo būti nepriklausoma. Bet tariu, kad vis tiek yra sluoksnis kuris veikia savarankiškai ir ant to sluoksnio galima uždėti mechanizmą, kuris leidžia svetimą tikrovę paversti sava. Tam reikia papildomų psichologinių pastangų.

Galinė sąmonė yra laksatas, nes ji laisva ir lanksti, minkoma žmogaus valios. Anksčiau šią sritį vadinau energomorfiniu lauku. Žmogui gimus ši vieta būna tuščia, bet laikui bėgant ji užpildoma informacija, kuri gaunama per pirmą langą. Todėl galima vienareikšmiškai pasakyti, kad laksatas yra perdirbtas fiksatas. Kokį vaidmenį atlieka ši funkcija – akivaizdu: laksatas kompensuoja fiksato kietumo trūkumą, leidžia jį aižyti į dalis ir tas dalis įvairiai perdėlioti. Kai žmogus savo galinėje sąmonėje iš šių dalių susidėlioja kokį nors paveiksliuką, ateina eilė centrinei sąmonei, kuri padeda tą paveiksliuką realizuoti. Centrinė sąmonė susijusi ir su fiksatu, ir su laksatu, vadinasi skilusi į du sluoksnius. Laksatinis kūno sluoksnis yra tik jausmas, būsena, savijauta, energija, jėga, o fiksatinis – yra akių vaizdas, anatominė bei fiziologinė sandara.

Centrinė sąmonė ne veltui yra centre – ji yra pagrindinis žmogaus bendrosios būklės kriterijus. Kai žmogaus centrinė sąmonė streikuoja, nesvarbu ar tai būti laksatinis, ar fiksatinis sluoksnis, jo būklė būna labai sunki. Tačiau šią situaciją galima gerokai pagerinti, remiantis galinės sąmonės nuostatomis, kurios skatina rūpintis tiek savo savijauta, tiek fizinio kūno būkle. Tam yra prikurta daugybė sistemų bei metodikų, todėl šiuo klausimu nesiplėsiu.

Kiekviena sąmonės dalis turi akivaizdžią, išreikštą dalį ir neakivaizdžią. Neakivaizdi dalis plečiasi iki begalybės ir atsiremia į nežinomą tikrovės pagrindą. Ta energetinė dirva, kuriame įaustas žmogus, gali būti labai gili, tas sluoksnis, iki kurio jis siekia yra žmogaus egzistencinės dimensijos, dar mano tinklaraštyje kitaip vadinamos hipostratomis. Strata yra viskas, kas matoma, o tai, kas yra po tuo, vadinama hipostratomis. Kokiomis sąlygomis žmogus gyvena priklauso daugiausiai nuo padėties hipostratose, kuriose gali siautėti įvairios anomalijos. Dalis jų gali būti natūralios, panašiai kaip saulės audros, o kitos sukeltos dirbtinai. Šiam tikslui sukurti įvairūs hipostratiniai ginklai, kurie žaloja žmogaus nematomus sluoksnius ir apsiginti nuo to labai sunku, nes to, kas nematoma neįmanoma niekam parodyti ir įrodyti poveikio. Vienintelis signalas ir įrodymas – bjauri savijauta laksatiniame kūno sluoksnyje.

Tos savijautos tiesiogiai žmonės nesuvokia, ir gali net nesuprasti, kad kas nors negerai. Neretai situaciją pablogina tai, kad elgiasi kaip kvailiai. Nematoma dalis yra reali ir ji vidiniame žmogaus pasaulyje pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso žmogaus energijos ir gebėjimo veikti lygis. Žemą lygį dažnai vaizduoja kaip tingumą – kvailesnio kalbos triuko ir nesugalvosi – taip problemą padarydami tavo asmenine problema ir ją dar pasunkindami. Žmogus turi už savo būklę prisiimti atsakomybę, tačiau turi būti sudaromos tinkamos sąlygos problemą išspręsti, ne vien bliauti, kad esi „tinginys“. Visos problemos turi priežastis – taip pat ir centrinės sąmonės.

Tradicinis įvairių sąmonės būsenų valdymo būdas yra meditacija, kuri yra psichikos treniruotė panašiai, kaip būna fizinio kūno treniruotės. Visi žino, kad norint treniruotėmis užsiauginti raumenis, reikia mažiausiai metų atkaklaus darbo. Naivu būtų tikėtis, kad meditacijoms reikia mažiau laiko – dažnai net daug daugiau. Todėl rezultatą pasiekia tik nedaugelis – patys atkakliausi. Reikia laikytis nustatyto režimo ir turėti savo sistemą, o tai šiame pasaulyje – ne taip lengva. Lengvų rezultatų nebūna nė vienoje srityje.

Jeigu yra kokių nors problemų – pirmiausiai reikia jas identifikuoti, rasti vietą, kur energijų kanalas uždarytas ir bloką pašalinti iš savo gyvenimo. Tai ne visada įmanoma, bet dažnai įmanoma. Galinėje sąmonėje – tai mintys arba atsiminimai, jausmai ir emocijos. Priekinėje sąmonėje – situacijos ir jų autoriai. Juo gali būti tiek pats, tiek kiti žmonės. Ir galiausiai centrinėje sąmonėje, kur dažniausiai negatyvas supilamas iš priekinės arba galinės dalies. Pila negatyvą ir pasaulis, ir pats per savo mintis, norus, troškimus, jausmus ir t.t.

Kad tai tavęs nevaldytų, reikalinga minčių, jausmų higiena, situacijų kontrolė ir tinkama savęs priežiūra. Padėtis dažnai tokia – kuo didesnė problema, tuo didesnė motyvacija ją spręsti. Jeigu valia silpna, tinkamai valdant ją galima sustiprinti. Jau sakiau, kad vidinę būseną labiausiai įtakoja išorinė situacija, todėl išorę reikia apvalyti nuo viso negatyvo. Jo turi nebūti ir viduje, nes jeigu jį pili iš savęs į pasaulį, tai pasaulis viską tau sugrąžina. Svarbiausia – neprarasti realybės jausmo, kurio esmė ta, kad pasaulis neturi atitikti tavo norų, šis atitikimas iškovojamas. Bet turi suprasti, kad pats irgi neturi pataikauti niekieno norams.

klajunas2018-02-25 10:51
Babelio bokštas

Praėjo aštuonioliktų metų du mėnesiai, todėl pats laikas pakelti į aukštesnį lygį savo ezoterinę sistemą, kuris bus pagrindinis šių metų principas. Kol kas jis nėra iki galo išbaigtas ir ta schema, kurią pateiksiu, gali būti ne pats geriausias ir patraukliausias variantas, bet metų eigoje ši idėja bus toliau tobulinama. Prieš pradėdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie schemos interpretavimą. Pats brėžinys gali atrodyti neinformatyvus ir beprasmis. Tačiau reikia suprasti, kad jis turi ne tik išorinę išvaizdą, bet ir vidinę dalį. Kai žmogus mato tik išorinę, bet nepapildo jo vidine dalimi, nes nesupranta idėjos, gali pasirodyti, kad nieko įspūdingo nepavaizduota. Šioje vietoje reikia suprasti, kad visas turinys yra vidinėje dalyje, kurią reikia perprasti. Mano darbas tekstu paruošti vidinės dalies supratimą, kad tiems žmonėms, kurie neturi įdirbio, galėtų perimti mano padarytą darbą. Todėl tekstu rodau vidinę idėjos pusę, o brėžinys yra pagalbinė išorinė priemonė, leidžianti surišti visas dalis į vieningą visumą.

Tikrovei aiškinti naudoju Hėgelio sukurtą tezės, antitezė ir sintezės evoliucijos dėsnį. Manau, kad šis dėsnis yra pagrindinė tikrovę verčianti judėti į priekį schema. Tezė yra pradinė būsena, kuri rodo tikrovės žemas išsivystymo stadijas, pirmaprades stichijas. Tezė žymima horizontaliu brūkšniu. Antitezė yra subjekto ir objekto priešstatos atsiradimo būsena, kuri įmanoma tik tada, kai tikrovė skyla į dvi dalis, kurias galima vadinti priešingais poliais. Vienas polius yra sąmonė, o kita daiktas. Šį principą patogu išreikšti U formos struktūra, kuri yra ne kas kita, kaip sulenkta tiesė. Toliau yra sintezė, išlyginanti U formą, tačiau šio proceso metu pakelianti ją į aukštesnį lygį, į aukštesnę kokybę, kurioje išsaugomos priešstatos situacijos sukurtos sąmoningumo, suvokimo galimybės. Norint suprasti mano idėją, reikia apmąstyti šį tikrovės evoliucijos principą, sukurti sąmonėje ją atspindinčius vaizdinius.

Pamatinė schemos vidinė dalis yra visi šie etapai sudėti į vieną vietą. Turime du vertikalius brūkšnius ir tarp jų įsiterpusią U formą. U formos pagrindas prijungtas prie tezės tiesės, o prie sintezės tiesės jungia kreivė, kuri yra sąmoningumo substancijos kanalas į žemesnį materialų pasaulį. Apačioje yra tai, ką vadinu fizine brana, apibūdinanti materialų pasaulį, iš kurio pagamintas žmogaus fizinis kūnas. Prie fizinio kūno pridėti sąmonę galima sujungus jį kanalu su gnostine brana, kuri yra viršuje. Gnostinė brana yra ta vieta, iš kurios ateina žmogaus vidinis sielos pasaulis, įforminantis subjekto komponentą žmogaus sandaroje.

Mokslas vystosi abiem kryptimis tirdamas fizine realybę, taip pat šiuo metu užgimsta naujas mokslas, kuris bando eiti tuo pačiu keliu į gnostinę braną, vidinį žmogaus pasaulį. Reikia suvokti, kokie pagrindiniai šios evoliucijos dėsniai, įrėminami minėtos schemos, kuri dar yra ne visa, ir šiek tiek vėliau dar bus išplėsta. Sąmonė pažindama abi kryptis pradeda kurti dirbtinę realybę, kuri iš pradžių yra tik netobula kopija ir imitacija. Pradžia proceso būna visada U formos pastatytos ant šono viduje, nes neprilygsta natūralaus pasaulio kokybei. Dirbtinė tikrovė savo sudėtingumu žymiai nusileidžia natūraliai, nes žmogus neturi tokio proto, kuris leistų konkuruoti su tikrovės kuriamosiomis galiomis. Tačiau galima vertinti, kad tai laikina būsena ir dirbtinio pasaulio kokybė darysis vis geresnė ir geresnė – tol, kol pralenks natūralų pasaulį. Bus įmanoma sukurti geresnį sintetinį kūną ir geresnę sintetinę sąmonę. Tačiau kol kas tai tik svajonė ir šiame kelyje teks pereiti daug pavojingų etapų.

Koks pagrindinis pavojus – akivaizdu: iš pradžių bus didelė pagunda su dirbtiniu žemesnio tobulumo pasauliu užgožti natūralų kūno ir sąmonės ryšį su fizine ir gnostine braną. Atkirtus šį ryšį, sąmonė uždaroma žemesnio pasaulio kalėjime, gniuždoma, luošinama, paverčiama tik sistemos kontrolierių išnaudojamu resursu. Tai iš dalies žmogaus pralaimėjimas ir apokalipsės lygio katastrofa. Šioje situacijoje yra dvi galimybės: grįžti atgal technologiškai, atsisakyti mokslo arba sustoti tam tikroje stadijoje ir užsikonservuoti. Taip stabdoma evoliucija, aukojamos žmogaus galimybės persikelti į aukštesnį tikrovės lygmenį. Kita galimybė yra stengtis šį netobulą etapą pereiti kuo greičiau, patiriant kuo mažiau nuostolių dėl sugebėjimų ir sąmonės kokybės trūkumo. Tai ne visada pavyksta, nes turinčiųjų valdžią sąmonės siekia užkonservuoti tokį status quo kuo ilgesniam lakui. Tai visai suprantama, nes tokiame pasaulyje jie yra valdovai ir nenorėdami prarast patogių pozicijų neleidžia kartelę kelti į aukštesnį lygį. Taip yra todėl, kad jie būna sureikšminę savo ego ir jų sąmonėje už šį ego nėra jokios aukštesnės realybės, todėl perlipti per save būna labai sunku ir didelė pagunda susidievinti, šią stagnuojančią technologinę pelke paversti amžina.

Yra dar vienas dirbtinio pasaulio pavojus: kadangi evoliucijos laipteliais kylama ne evoliucijos būdu keičiant sąmonės kokybę, kas užtrunka labai ilgai, bet dirbtinai transplantuojant žemesnę pakopą į aukštesnę, tai taipogi sukuria stagnaciją, nes pratęsiama į aukštesnį pasaulį žemesnė kokybė. Toks transplantavimas reiškia, kad kokybė ta pati, tik ji įgyja daugiau galimybių ir daugiau galios, vadinasi gali ilgiau išsaugoti žemą lygį. O tai irgi yra stabdymas, kuris neleidžia civilizacijai greitai judėti pažangos keliu. Todėl labai svarbu, kad technologijos nepakliūtų į rankas žemesnei sąmonei, kad ji nepakeitusi savo išsivystymo lygio, nebūtų transplantuota į aukštesnių galimybių pasaulį. Tame yra ir šioks toks prieštaravimas, nes viena vertus progresą stabdo išsipūtęs valdžios ego, kuri nenori prarasti savo pozicijų, bet iš kitos pusės, tą pažangą atiduoti tik tam, kad žemesnė kokybė nepakitusi būtų transplantuota į aukštesnį pasaulį, neprotinga. Dėl šios priežasties, dirbtinių technologijų pažanga turi eiti kartu su sąmonės kokybės kėlimu. Tam reikalinga didelė technologijų kontrolė, tačiau ją vykdyti turi ne valdžia, kuri turi ego išsipūtimo sindromą, bet pažangioji planetos dalis – talentai ir genijai. Jų klaida būna ta, kad jie susižavi pinigais ir pardavinėja technologijas nusikaltėliams, kuriems sąmonės kokybė vienodai rodo, jie nori tik įgyti galimybių įamžinti savo valdžią, o civilizacijos ir žmonijos pažanga mažiausiai domina.

Dabar reikia pratęsti schemos analizę, kuri be šios vidinės dalies turi ir išorinę. Gnostinė ir fizinė brana taip pat yra ant šono stovinti U forma, kuri pagrindu prijungta prie Šaltinio tezės. Tai visos šios realybės atsiradimo vieta, kuri antitezės stadijoje pereina į gnostinės ir fizinės branos būseną. Tačiau šaltinis negali veikti vienas tam, kad sukurtų šią sąmonės ir kūno realybę. Reikalingas gnostinės branos atitikmuo aukštesniame pasaulyje. Tą visatinę triados viršutinę dalį vadinu savo sukurtu terminu Eiolas. Eiolui susijungus su Šaltiniu atsiranda ši visata, kuri sudaryta iš fizinės ir gnostinės branos. Susijungimas su Eiolu verčia tezės tiesę lenktis į viršų, iki U formos, ir subjektinė U formos dalys kanalu viršuje sujungta su Eiolu. Galima pasamprotauti, kas tai yra ir kam reikalinga tokia dvipolė struktūra. Logika ganėtinai paprasta. Šiame lygyje tikrovė taip pat skyla į subjektinę ir objektinę dalį, kaip sąmonė-kūnas, ir sąmonei visatos mastu reikalinga aukštesnės substancijos injekcija. Žinoma, žmogaus sąmonė, vadinama egzistenciatu, yra tik tolimas aidas to, kas yra Eiolas. Žmogui šios substancijos formas suvokti labai sudėtinga, tai įmanoma tik padarius milžinišką šuolį vystant sąmonės kokybę. Tačiau toks yra žmogaus tikslas – ne atskiro žmogaus, bet žmogaus kaip rūšies ir žmogaus kaip civilizacijos.

Bet reikia suprasti, kad šiose Eolinėse dimensijose jau gali egzistuoti civilizacijos, praėjusios visą dirbtinių technologijų vystymo kelią. Didelis klausimas, kas mes esame šioms civilizacijoms – jos nori mums padėti ar stabdo pažangą ir neleidžia išplėsti technologijų iki tokio lygio, kuris leistų kurti dirbtinį pasaulį tobulesnį už natūralų. Pakilus į Šaltinio ir Eiolo dimensiją galima tapti šios tikrovės dievais. Jeigu tokioje būsenoje išlieka žemesnio pasaulio ydos, jos gali būti didelė kliūtis vystytis tiems, kas yra atsilikęs nuo pažangiausių civilizacijų. Valdant šią tikrovę įmanoma sukurti dirbtines kliūtis vystytis žemesnėms sąmonėms, uždarant jas į neįveikiamos matricos kalėjimą. Šiuo metu ezoterikų pasaulyje tai yra populiari legenda. Ši parazitinė sistema, kuri stabdo žmonijos vystymąsi, vadinama Demiurgo valdoma archontų realybe, apie kurią daug kalba D. Icke‘as ir kiti. Ši legenda yra kilusi iš gnostinių tekstų ir bendrais bruožais galimybė atitinka tą schemą, kuri man buvo parodyta, ir kurią bandau paaiškinti. Tai šios realybės bendriausias principas, kuriame užkoduotos visos evoliucijos galimybės.

Ezoterikai nesutaria dėl to koks kelias tinkamesnis žmonijai: dirbtinės realybės kūrimas siekiant ja pralenkti natūralią ar puoselėjimas natūralaus žmogaus ryšio su tikrovės Šaltiniu, atiduodant evoliuciją natūraliems mechanizmams ir galbūt šių mechanizmų ribotoms galimybėms. Dirbtinė evoliucija yra okupacinė, kai žemesnė sąmonė siekia užgrobti aukštesnį pasaulį, keldama savo kokybę. Natūrali plaukia pasroviui ir ima tik tai, kas duodama tikrovės Šaltinio, nesisavindama nieko pati. Akivaizdu, kad natūralus kelias yra ilgas, o technologinis greitina išėjimą į eolinę dimensiją, bet dirbtiniu išėjimu prikuria daug problemų, kurios potencialiai gali sukelti sąmonei daug kančių ir padaryti daug žalos. Transhumanizmas eina okupaciniu keliu ir su juo kartu keliauja visos žmogaus ydos, apie kurias jau kalbėjau. Sunku pereiti stagnacines pelkes dėl valdžios išsipūtusio ego ir daug problemų sukelia žemesnė kokybės transplantavimas į aukštesnį pasaulį, kuris turi didelę griaunamąją galią, išdarko natūralius procesus. Didelė problema bus technologinės matricos, kuriose save neišvengiamai uždarys civilizacija ir kurias įveikti reikės labai daug pastangų. Gali atsitikti taip, kad matricose žmonija užsikonservuos milijonams metų ir evoliucija bus ilgam sustabdyta.

Matome, kad Babelio bokšto statybos yra labai pavojingas užsiėmimas. Neveltui žmonija stabdoma, bokštas griaunamas, sąmonė skaldoma ir uždaroma fragmentinėse iliuzijų būsenose, kad negalėtų susitarti ir bendromis pastangomis tapti šios tikrovės dievais. Šiuo metu civilizacija stato naują technologinį Babelio bokštą ir laikas parodys ar tai spąstai, kurie sunaikins žmoniją, ar ji sugebės įveikti visus sunkumus ir dirbtinėmis priemonėmis išeiti į kitas dimensijas. Turime būti pasiruošę dideliems sunkumams ir kai kuriems žmonėms deja tai sukels pragariškas kančias, nes jie bus vardan šios civilizacijos aukojami.

Mano pateikta schema dar turi būti analizuojama, tai metų eigoje ir darysiu. O šiuo įrašu pradedu tikrą 2018 metų sezoną.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 128

klajunas2018-03-28 12:32
Įvadas į psichovektoriaus sąvoką

Labiausiai į akis krintanti psichinio pasaulio savybė yra jo nenutrūkstamas judrumas, kuris reiškiasi kaip informacijos poslinkis. Poslinkis įveda skirtumą tarp vieno taško ir kito, kuriuos galima sujungti kryptiniu vektoriumi. Šią psichikos savybę patogu vadinti psichovektoriumi ir laikyti pagrindine žmogaus sąmonę apibūdinančia charakteristika. Nėra žmogaus neturinčio vienokio ar kitokio psichovektoriaus, negana to, tai būdinga visam gyvajam ir negyvajam pasauliui. Savo rūšies psichovektorius turi gyvūnai, o daiktus apibūdina daiktovektoriai, kurie yra kažkas panašaus į daikto „psichiką“. Daiktovektoriai nėra vien judėjimo ar jėgos vektoriai, šio termino prasmė daug platesnė, artimesnė psichinių sąveikų pasauliui, nes jų pagrindas yra gelmėje esanti visų dėsnių visuma, kuri charakterizuoja tai, kaip daiktas pasirodo sąmonei.

Kiekviena psichika turi pagrindinį išeinantį psichovektorių ir didelį skaičių kanalų, kuriuose surinkinėjamos realizuojamų psichovektorių charakteristikos. Visa kanalo struktūra sudėtinga, o tas variantas, kurį pateikiu yra labai supaprastintas. Kanalas realizuojamas pradedant nuo kokios nors išrinktos logikos, kuri lokalizuota vienoje ar kitoje psichinėje funkcijoje. Išrinkus logiką, jai suteikiama energija, reikalinga kanalo psichovektoriaus projekcijai. Išrinkus logiką ir paskyrus energiją psichovektorius turi būti surištas, suteikiant jam psichoformines ir lingvoformines charakteristikas, tinkamas vidinei ir išorinei sąmonės fenomenologijai. Atlikus visus šiuos paruošiamuosius darbus eina paskutinė stadija, vadinama psichovektoriaus sklaida. Psichovektoriai skirti kitiems žmonėms, kurie turi psichologinį imlumą tokiam poveikiui. Psichovektoriai gali veikti žmogaus protą, emocijas, atmintį ir t.t. Tam reikalingas gebėjimas suprasti tai, ką psichovektorius perduoda.

Skirtingi žmonės, taip pat jų grupės, paprastai turi priešingos krypties psichovektorius ir yra konflikto situacijoje. Konfliktas verčia kariauti, naudojantis visais psichiniais ir technologiniais resursais. Kiekvieno žmogaus tikslas yra besipriešinančio psichovektoriaus apsukimas, paverčiant jo psichovektorių savo psichovektoriaus pratęsimu. Tokio triuko sėkmė priklauso nuo galios, nuo sugebėjimo surinkti galingą logiką, sukoncentruoti didelę energiją ir ją paskleisti. Galia pradeda kauptis iš pradžių nuo nedidelių pergalių, kurios leidžia surinkti savo „komandą“, kuri savo ruožtu dirba savo vietose, pratęsdami psichovektorius naujai prijungtais žmonėmis, kurie sutinka sekti pagrindinį psichovektorių. Čia galimybių yra daug ir ne visos jos būna nuoširdžios, nes viliojama ne vien protu, bet ir karjeros galimybėmis, turtu, patogiu gyvenimu, privilegijomis ir pan. Už visas šias dovanas tereikia paklusti, atidirbant ideologiniame fronte.

Šis principas galioja ne vien kasdienybėje ar darbuose, bet ir kuriant civilizacijos pamatus. Šiuo atveju psichovektorius sujungia taškus, vadinamus teorija ir technologija. Psichovektoriaus šaknis yra „teorija“, aiškinanti žmogų ir pasaulį, kurią pragmatizavus sukuriama „technologija“, kaip įrankis skirtas siekti kokiam nors tikslui. Technologija gali būti dviejų rūšių: suteikianti formą, bet nerezultatyvį ir suteikianti formą bei rezultatyvi. Senovėje buvo naudojamos maginės ir okultinės teorijos, kurios kai kuriais atvejais tapo didelių religinių judėjimų pamatu. Didžioji istorijos dalis buvo formuojama tokių psichovektorių, kurie išliko nepakitusiomis formomis iki šių dienų. Kita didelė psichovektorių atšaka yra mokslinės teorijos, paverstos formą suteikiančiomis bei rezultatyviomis technologijomis. Rezultato siekia visi, tačiau efektyvumu mokslui prilygti negali niekas; visi nemoksliniai psichovektoriai yra tik formos nešėjai, kurie įdeda į sąmonę pavidalus, neatitinkančius tikrovės sandaros.

Kiekvienoje psichovektoriais pagrįstoje sistemoje yra hierarchija, reiškianti, kad yra galingiausi psichovektoriai ir silpniausi psichovektoriai, tarp kurių įsiterpia tarpinė grandis. Kažkokia dalis yra „laisvųjų“ sąmonių, kurios įmestos į tokią aplinką, kurioje iš visų pusių vyksta „puolimas“, savo tikslu turintis tave asimiliuoti, paversti savo resursu. Laisvosioms sąmonėms sukuriama tokia aplinka, kurioje visos galimybės yra griežtai kontroliuojamos ir pakištinės, nes jeigu žmogaus netenkina mokslinis pasaulėvaizdis ir jis siekia alternatyvų, randa ne tikrą alternatyvą, bet pakištą iš to paties centro. Tikslas yra neleisti žmonėms susikurti savo individualaus kelio, kuris vestų į tikrą išsilaisvinimą; visi pakišti variantai nukreipia nuo to į klystkelius, kuriuose žmogus klaidžioja visą gyvenimą, švaistydamas savo galimybes.

Žmonių psichovektoriai skirstomi į labai smulkius, buitinius ir į civilizacinius, valdančius visą planetą. Civilizaciniai psichovektoriai turi būti galingi ir asmeniškai, ir turi turėti didelę armiją aptarnaujančio, pagalbinio personalo, kurio darbas daryti poveikį žmonių sąmonėms, paverčiant juos paklusniais įsakymų vykdytojais. Tam pasitelkiami įvairūs propagandiniai triukai, kuriama „tiesos“ diktatūra, kuri sąmonėje sukuria galingą iliuzijos matricą. Reikalaujama paklusti ne fiureriui, bet tiesai, kurią fiureris turi ir valdo, nes tiesai „turi būti paklūstama“. Jeigu nepaklūsti tiesai, tampi melu, netiesa, pasidarai netikras ir nieko vertas. Tačiau „tiesa“ yra iliuzija ir kalėjimas, visų prima todėl, kad jos niekas neturi, naudojamos tik imitacijos, kurių tikslas įstatyti sąmonę į paklusimo matricą įsivaizduojant, kad paklūstama kažkam aukštesniam.

Žmogus gimsta su tuščia sąmone, kuri užpildoma iš aplinkos gaunama informacija. Šią valdant galima formuoti sąmonių vystymosi kryptis. Tai, aišku, nėra taip paprasta, nes neįmanoma žmogaus įstatyti į 100 proc. virtualią realybę. Žmogus tiesiogiai susidurdamas su pasauliu gauna informacijos, kuri pradeda konfliktuoti su smegenų plovimui naudojamu pasaulio vaizdu. Natūraliai kyla abejonė, verčianti pačiam tyrinėti aplinką ir daryti savo išvadas, neatiduodant šios privilegijos kitiems. Kai laisvas žmogus pamato per daug tikro pasaulio, tampa pavojingu sistemai, nes jo galvoje būna subyrėjusi visa propagandinė matrica ir jis žino didesnį procentą tikrosios realybės. Tokie žmonės paprastai išstumiami į užribį, izoliuojami, išjuokiami, apšmeižiami ir kitais būdais nukenksminami bandos akyse.

Civilizacijų pradžios dažnai siejamos su tam tikrais įvykiais ir žmonėmis, kurie laikomi civilizacijos steigėjais. Situacija paprasta nebūna, istorinių šaltinių trūksta ir tai dabartį pasiekia tik neįrodomų legendų pavidalu. Tačiau principas lieka tas pats – visi procesai turi turėti savo pirmuosius judintojus, kurie įrašyti į civilizacijos matricos algoritmą. Kiekvienas vėliau gimęs žmogus verčiamas civilizaciją garbinti įkūnytą tokiomis kertinėmis istorinėmis figūromis. Taip yra todėl, kad civilizacija turi turėti savo simbolius, nes ši pati sąvoka būna dabartyje išsklaidytą į daugybę daiktų, procesų ir veiksmų, kuriuos garbinimo objektais paversi labai sunku. Steigėjo turėjimas šią problemą išsprendžia, ir jis arba išgalvojamas, jeigu nėra šaltinių, arba paimamas tikras.

Taigi psichovektorių turi atskiras žmogus, žmonių grupės, organizacijos, valstybės ir net visa civilizacija. Norint perprasti šių psichovektorių principus, reikia mokėti pažiūrėti į juos iš šono, kaip išoriniam stebėtojui. Taip pat reikia treniruoti savo psichikos atsparumą išoriniam poveikiui, kad net galingi civilizaciniai vektoriai ir matricos nesugebėtų tavęs įrėminti lingvoforminiuose ir psichoforminiuose ideologiniuose kalėjimuose. Bet reikia žinoti, kad valstybės organizacija tokią būseną laiko pavojinga, todėl labai lengva tapti jos persekiojimo taikiniu. Norint padaryti kultūrinio ar civilizacinio masto pradžią, reikia turėti labai galingą psichovektorių, o tai beveik neįmanoma, nes jeigu esi žemuose socialiniuose sluoksniuose tavo idėjas paprasčiausiai pavagia. Todėl patartina tokių idėjų nedemonstruoti net mintyse, nes mintys žiūrimos kaip filmas televizoriuje.

Reikia stengtis, kad sąmonė išliktų kuo švaresnė, nes gyvename informacinių šiukšlynų pasaulyje, kurio tikslas galvoje sukelti chaosą užtvindžius ją beverte informacija. Siekiant perprasti civilizacinio masto psichovektorių reikia mokėti atskirti pagrindinius dalykus nuo šalutinių ir pamatyti pačią esmę. Iš pradžių gali pasirodyti, kad pasaulis chaotiškas ir nepatvarus, tačiau iš tikro tai tik paviršius, viskas reglamentuojama pagal labai griežtą tvarką, kuri visus individualius psichovektorius sustato į jiems parinktas vietas. Atskirą psichovektorių reikia suvokti platesniame kontekste, nes iš tikro savarankiškai veikiančių šioje planetoje nėra nė vieno žmogaus. To galima nesuprasti, tačiau tai nereiškia, kad tavo gyvenimas neturi šeimininko, kuris primeta savo pasirinkimus.

a.t.sielis2018-03-29 09:07
Tavo problema – per daug mąstai. Turi būti balansas.
kiskis2018-03-29 11:31

a.t.sielis rašė:per daug mąstai

Kazkur girdejau, kad imanoma susirgt mastitu.

a.t.sielis2018-03-29 12:09
Galima pasiklysti abstrakcijose. Paskui jau neišsipainios iš savo minčių labirintų. Tokį didelį rūmą surentė. Net jeigu jis neteisingas, jam jį gaila bus griauti. Taip ir klajos tenais. Todėl ir "klajūnas".
boba2018-04-01 13:21
@klajune, žaviuosi tavo filosofija. Kuo toliau tuo  net ir man suprantamiau rašai. Laukiu nesulaukiu vis naujų tavo filosofinių rašinių. Nedaug yra tokių žmonių kaip tu. Ačiū.
klajunas2018-04-18 15:53
Tikrasis hipostratinis kūniškumas

Remiantis žmogaus vidinio pasaulio suvokimo intensyvumų hierarchija, centrinę sąmonę galima laikyti pagrindine dalimi. Ši dalis valdoma signalinės sistemos, kuri buvo pavadinta korporiumu, korporiumo signaline sistema. Lotynų kalboje šis žodis reiškia „kūnas“. Tai, žinoma, pirmiausiai yra žmogaus kūnas ir jo signalinė sistema, bet jos struktūrą galima perkelti ir objektyviam kūniškumai bei daiktams. Kaip suvokiami kūnai ir apskritai materija priklauso nuo sąmonės sandaros, nes kūnas, kūniškumas, substancialumas yra sąmonės struktūros elementas. Todėl iš tikro viskas yra sąmonė, kuri į kūną įdeda savo turinius. Tie turiniai daugiasluoksniai ir daugialypiai, slepiantys paviršines stratas ir gelmines hipostratas, todėl paviršutiniški ir supaprastinantys vaizdiniai nerodo tikro žmogaus. Būtina siekti suvokti visą žmogaus spektrą, su visomis paslėptomis hipostratomis ir sudaryti jų protingą hierarchiją. Protą, išmintį, teisingumą grįsti vien paviršiniu sluoksniu, kuris vadinamas akių kūnu yra pralaiminti nuostata, o gelmininkai lyginant su paviršininkais yra milžiniškas žingsnis į priekį.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 129

Savo visos korporiumo sistemos čia nekartosiu, nes ji paaiškinta trijuose senesniuose įrašuose, kuriuos galima paskaityti „Pakilimo pradžiamokslyje“. Paaiškinsiu tik vieną terminą, kurio nesu aiškinęs, nes jis gali atrodyti nesuprantamas, gal net savavališkas. Tas terminas yra „semantinis kūnas“, kuris priešpastatomas „akių kūnui“. Be abejo, semantinis ir akių kūnas yra vienas junginys, taip kaip žodyje yra raidės ir to žodžio reikšmė sujungti į vieną visumą. Tačiau labiau įsigilinus šiuos du elementus galima lengvai atskirti, jie sudaro atskiras žodžio ir žmogaus sandaros realybės dalis. Akių kūnas yra raidės, o semantinis kūnas yra reikšmės, kurios atsiveria neregimu vaizdiškai atsivėrimu. Akių kūną matome, o semantinį kūną suvokiame. Būtent dėl šios analogijos tas vidinis regimo kūno pasaulis vadinamas „semantiniu kūnu“. Nuo šios sandaros priklauso visiems iš Biblijos žinomas principas pagal kurį „žodis tampa kūnu ir kūnas tampa žodžiu“ –  tai yra veidrodinė sistema.

Ši sistema ateina iš priekinės ir galinės sąmonės dalies, kuri susikerta būtent kūno-žodžio vietoje. Priekinės dalys yra kūnai, fiksatas, raidės, o galinės dalys yra reikšmės, laksatai, mintys ir panašūs dalykai. Tačiau kūne šios dvi sferos susijungia į vientisą žodį, kuris veikia kaip savarankiška vieninga sistema. Kadangi laksatas surištas su žmogaus valia ir kūrybiniu potencialu, reikšmės keičiamos, transformuojamos, performuojamos, kuriamos, perkuriamos, atmetamos, su kūnu tai padaryti daug sunkiau. Vadinasi savo vidinėse hipostratose žmogus turi daug daugiau galios negu išorinėse, todėl svarbu tapti tikru savo laksatinių kūnų šeimininku, tuos kūnus sukuriant pagal savo vidinius poreikius. Aš propaguoju tai, ką galima būtų pavadinti vidinių kūnų „bodybuilding‘u“. Savijautai įtaką daro abi kūnų sistemos, nes nuo akių kūno išvaizdos priklauso vadinamasis „grožis“, kuris daro didelę įtaką tam, kuo save laikai ir kaip jautiesi. Bet siauresne prasme, žmogaus jausenos branduolys yra vidiniai, semantiniai kūnai.

Atmetant visas ne tokias svarbias kūnų dalis galima išskirti tokią triadą: akių kūnas (A kūnas), semantinis kūnas (S kūnas) ir gnostinis kūnas (G kūnas). Šie kūnai susijungia į trikampį A-S-G, kur A yra paviršius, išorė, o G-S yra vidus, hipostratų kompleksas. Šiame trikampyje yra centras, kuris nurodo, kuri sistema dominuoja, kokiais būdais yra išplečiamas bazinis vaizdas. Tarkime centre yra iš akių kūno paimta standartinė anatomija, kuri perkeliama į gnostinį ir semantinį kūną ir visa sistema suliejama pagal akių kūno modelį. Tada žmogus mato save kaip mėsos maišą. Toks modelis yra svarbus, yra daug situacijų kai praktiškai jis labai naudingas, bet tai ne vienintelė galimybė. Galimas toks variantas, kai akių kūnas su visa savo vidine sandara nureikšminamas, suformuojamas gnostinis modelis, kuris gali būti paimtas iš vaizduotės arba iš realių tyrimų, ir tas modelis pirmiausiai uždedamas viduje ant semantinio kūno ir jį išplečia, papildo, bei akių kūno, kuris tampa energetinių srautų ir kanalų sampyna. Šis metodas naudojamas ezoterikoje.

Galima prieštarauti, kad ezoteriniuose gnostinio kūno modeliuose nėra nieko tikro yra tik išsigalvojimai, o teisingas tik mokslinis variantas, bet tai akivaizdi nesąmonė, nes sensorinė strata, tik vienas tikrovės sluoksnis už kurio daugybė kitų sluoksnių, vadinasi ji negali išsemti pilno tikrovės vaizdo. To galbūt nepadaro ir ezoterikai, bet jie eina teisingu keliu – jie yra hipostratų atvėrimo pirmtakai. Be to, ezoterinis gnostinis kūnas, kuris papildo akių kūno suvokimą išplėstinėmis galimybėmis, yra naudojamas kaip meditacijų technika, kuri yra hipostratinių kūnų „bodybuildingas“. Problema ta, kad galutinai neištyrinėta kaip sąveikauja fiksatinis ir laksatinis kūnas, raidės ir reikšmės, o ezoterikai dirba kaip tik šioje srityje. Gnostinio ir akių kūno slaja yra laksato injekcija į fiksatą, kuri veikia panašiai kaip išplėstinės realybės akiniai, papildantys pagrindinį vaizdą. Fiksatas yra bazinis vaizdas, o laksatas yra virtualūs išplėtimai. Matome, kad žmogui nereikia jokių dirbtinių išplėstinės realybės akinių, nes jis turi natūralius akinius, kuriuose gali daryti sau reikalingus sensorinio vaizdo papildymus. Yra tik viena problema, kad tokią informaciją suvokia tik pats žmogui ir interneto tarp tokių akinių nėra, kuris akimirksnių virtualias realybes galėtų suvienodinti. Senovėje šią ryšio funkciją atlikdavo tekstai, kuriais būdavo perduodama informacija ir pagal ją žmogus pats savo išplėstinės realybės akiniuose turėdavo rekonstruoti informaciją. Jeigu žmogus išplėstinės realybės talentas – tai padaro labai lengvai, jeigu išplėstinė laksatinė realybė sukuriama sunkiai – tai daug sunkiau.

Senovių ir dabarties maginėse sistemose, toks principas taikomas labai plačiai: taip matomos energijos, vidinės būsenos, skenavimas, portalų atidarymai, kūno virtualizuotos galios ir pan. Galima vaizduoti, kad visa tai ne tikra, kad gnostinis kūnas neparodo realaus hipostratų vaizdo, tačiau šis klausimas iki galo neatsakytas, nes nežinome nei visos fiksato, nei visos laksato gelmės ir prie ko Pradžioje šios sistemos prijungtos. Visai galima įsivaizduoti, kad tai nėra uždaros sistemos, kurios tik verda savo pačių sultyse, bet ir kad už to stovi daug rimtesni dalykai. Ir jau visai akivaizdu, kad įmanoma sukurti tokią technologizuotą sistemą, kuri laksatą prijungia prie tikros informacijos ir „fantazijas“ paverčia tikroviškiausia hipostratine realybe.

Taigi tokie akiniai sudaryti iš reikšmių ir raidžių yra žmogaus kūnas turintis labai svarbų A-S-G kompleksą, taip pat yra daiktiškasis pasaulis padalintas į dvi dalis: G dalis yra žmogaus laksato pusėje, A-S yra daikto pusėje ir įvykdžius sintezę, gaunamas daikto vaizdas išplėstas žmogaus sukonstruotais gnostiniais kūnais, kurie yra daiktų išplėstinė realybė. G gali būti tiek oficialus mokslas, o gali būti ezoterika ir magija. Mokslininkų ir ezoterikų grupuotės aršiai kovoja, nes aiškinama, kad mokslininkų gnostinis kūnas „veikia“, o ezoterikų „neveikia“, tačiau šiuose klausimuose daug propagandos bei melo ir geriausiai šį klausimą ištyrinėti patiems, nesivadovaujant jokiais „autoritetais“. Galima užtikrintai pasakyti, kad išplėstinės realybės akiniai nukreipti  į save – tikrai veikia, nors tam reikalingas aktyvus bodybuidlingas, kuris pagrįstas meditacinėmis praktikomis. Tikri asai iš tikro sugeba užsiauginti įspūdingus „raumenis“, tačiau kadangi nėra hipostratinio vidinių kūnų regėjimo, tuos „raumenis“ sunku pamatyti, juos galima rekonstruoti naudojantis informaciniais šaltiniais ir tekstais, iš kurių matosi kiek žmogus pasiekęs ir ar tikrai šią sritį gerai išmano.

Daugumos žmonių problema ta, kad jų galvose G-S kūnai yra nureikšminti, apleisti ir sunykę ir jie visi apsigyvenę akių kūno pasaulyje, kuris laikomas vieninteliu aktualiu klausimu, nes per šią vietą vyksta kontaktai su kitais žmonėmis. Tačiau yra technologijų, kuriose kontaktai vyksta ir hipostratinių kūnų pagrindu, todėl joms vis labiau įsigalint viešumoje, reikėtų atstatyti teisingą hipostratinių kūnų hierarchiją. Taip pat jaunimas labai domisi dirbtinėmis išplėstosios ir virtualios realybės technologijomis, tačiau dažnai nesupranta, kad tokias technologijas jau turi savo galvoje natūraliu variantu. Dirbtiniai akiniai tik sudvigubina akių kūnus, naudojant to paties lygio regimąjį išplėstą konstruktą, bet toks pats išplėtimas galimas į vaizdą projektuojant laksato formas. Pas kai kuriuos žmonės, ypač pas menininkus, šis sugebėjimas labai išreikštas – dėl šios priežasties atrodo, kad jie gyvena „fantazijų pasaulyje“, bet nefantazininkai apsiriboja akių strata ir įsivaizduoja, kad tai vienintelė įmanoma realybė. Ir daro labai didelę klaidą. Į principus ir logikas privaloma įvesti hipostratinių kūnų pasaulį.