Skip to main content

Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2018-04-22 16:03
Autentiška ir neautentiška ezoterika

Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai“, būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško – visada randa.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 130

Ezoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai – o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei – mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo – pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

Šia proga noriu tarti kelis žodžius apie reiškinį, kuri angliškai vadinamas „out of body experience“. Verčiant į lietuvių kalbą ši patirtis būtų „išėjimas iš kūno“ arba „astralinė projekcija“. Noriu šį reiškinį įvertinti iš savo teorijos perspektyvos ir paaiškinti kaip tai įvyksta iš tikro ir kokios galimybės tokį gebėjimą išsiugdyti. Yra sukurta nemažai praktikų ir yra nemažai žmonių siekiančių įgyti tokių patirčių. Viskas deja dažnai būna ne taip, kaip pateikiama, nes paaiškinimai ateina iš pasenusių ezoterikos modelių, kuriuos pats laikas pakeisti pažangesniais. Žmogaus sąmonę skirstau į priekinę, galinę ir centrinę. Priekinė sąmonė yra vadinama fiksatu, nes ji turi fiksuotumo, nepriklausymo nuo žmogaus valios įspūdį; galinė dalis vadinama laksatu, nes ji laisvai formuojama ir lanksti, priklauso nuo žmogaus kūrybinio aktyvumo. Centrinė dalis yra kūnas, kuriame susimaišo ir fiksatas, ir laksatas, todėl galima sakyti, kad turime fiksatinį kūną ir laksatinį kūną, kurie įgyja tas savybes, kurios priklauso nuo terpės, iš kurios ateina. Dar kitaip galima sakyti kad žmogaus sąmonė turi dvi pagrindines sferas, kurių susikirtimo centras yra žmogaus kūnas. Paprastai šios sferos yra sukabintos ir veikia koordinuotai, tačiau įmanomos specifinės situacijos, kai sferos atsikabina ir laksatinė dalis pradeda veikti atskirai nuo fiksatinės. Tada atsiranda reiškiniai, kurie susiję su išėjimo iš kūno patirtimis.

Dauguma žmonių, kurie yra patyrę išėjimą iš kūno pasakoja, kad kūnai būna ne vienodo statuso: vienas nesąmoningas ir neveiksnus, o kitas sąmoningas ir veiksnus. Disociacijos metu abu kūnai veiksnūs būti negali, nebent būtum ne žmogus, bet žmogų apsėdusi šmėkla, kuri ilgą laiką prabuvusi žmoguje, nesugeba nuo jo atsitapatinti. Taip dažniausiai nebūna. Todėl sąmoningas būna visada laksatinis kūnas, kuris stebi neveiksnų fiksatinį kūną iš išorinio stebėtojo pozicijų. Įdomiausias klausimas, kaip tai įmanoma: tai koks nors sutrikimas, realus mechanizmas, technologinė imitacija ar dar kas nors. Pavyzdžiui, jeigu tai būtų natūralus mechanizmas, kurį įmanoma išmokti valdyti, tai turėtume daryti prielaidą, kad egzistuoja psichikos struktūra, išeinanti anapus fiksatinių ir laksatinių sferų, ir kad joje įmanomas šių sferų veikimas atsiskyrimo režimu. Jeigu tai dirbtinė technologija, tai reikštų, kad mes turime reikalą su psichotronine simuliacija, kurioje psichotroninis projektorius abejose sferose piešia nesusijusius vaizdus, kurie veikia ne koordinuotu, bet atsaju principu. Tam reikėtų nupiešti 100 proc. sensoriumo virtualios simuliacijos ir 100 proc. kognityviumo virtualios simuliacijos ir sąmonė matytų du filmus, kur vienoje pusėje – nejudrus kūnas, o kitoje sąmoningas laksatas. Sensoriumo vaizde laksatinį kūna pakabinus kur nors palubėse, galima vaizduoti, kad įvyko išėjimas iš kūno arba astralinė projekcija.

Kam tai gali būti daroma irgi turėtume pasvarstyti. Jeigu tokias technologijas naudoja religinės organizacijos, jų tikslas galėtų būti pagrįsti savo religines doktrinas per išrinktus liudytojus, kurie pasakoja savo patirtis, įrodančias, jog anapus fizinės egzistencijos yra dvasinė egzistencija ir kad šiuo gyvenimu viskas neužsibaigia. To aišku niekas nežino, labai tikėtina, kad taip ir iš tikro yra, tačiau nepaisant to įrodymus galima suklastoti jau minėtu būdu. Kitas variantas, kai tokios patirtys sukeliamos ezoterikams, kurių užduotis propaguoti alternatyvias sąmonės ir kūno sandaros teorijas ir pagrįsti jas paranormaliais reiškiniais. Tokie žmonės patenka į minėtus 25 proc. autentiškų patirčių turinčių žmonių, kurie yra ezoterikoje originalūs šaltiniai. Tie, kurie mokosi iš jų ir siekia pakartoti tas patirtis savo sąmonėje, yra pasekėjai trokštantys ekstremalių potyrių, nepatenkinti ta savo sąmonės būkle, kurioje yra įrėminti ir siekia iš tų rėmų ištrūkti. Daug kam pavyksta, nes jų patirtys irgi yra sustiprinamos, o tie, kurie neapdovanojami, dažnai nusivilia ir tampa skeptikais, nes jų tokia nesėkminga patirtis. Nemaža dalis patiria iliuzinius išėjimus iš kūno, kai visas procesas vykdomas vaizduotėje, kuri gali atskirti laksatinį kūną ir suprojektuoti jį į vaizduotės ekraną arba atvarą. Jeigu atvaras būna didelis ir ryškus, tokia „išėjimo“ patirtis gali irgi būti labai įdomi.

Tiems, kas tuo rimtai domisi patarčiau pradėti nuo teorijos, kuri nebūtinai turi būti tradicinė. Pavyzdžiui, aš turiu sukūręs savo teoriją, kuri man priimtinesnė, nes pagrįsta tiesiogine savo sąmonės ir kūno analize, kuri atsiremia į tikrą, autentišką patirti. Man tokie žodžiai kaip „astralinis kūnas“, „eterinis kūnas“ nieko nesako; aš naudoju „akių kūno“, „semantinio kūno“, „gnostinio kūno“ sąvokas ir t.t. Jos kitiems taip pat gali būti nepriimtinos, tokiu atveju geriausia susikurti savo terminologiją ir jos pagrindu siekti atskirti sferas, kurios veiktų nepriklausomai viena nuo kitos, ir būtų galima įgyti naują egzotišką patirtį savo sąmonėje. O ar tai ką nors duoda daugiau negu vien egzotiška patirtis – spręsti kiekvienam savarankiškai. Prie viso to gali būti ir daugiau mechanizmų, kurie nežinomi, gerai neištyrinėti arba kurių programavimo galimybės daug didesnės negu leidžiama pažinti eiliniams vartotojams. Noriu tik perspėti, kad tokia būsena nėra natūrali, pagrindinė būsena ir jos paskirtis yra išmintai eksperimentinė ar konkrečiai užduočiai atlikti. Pavojus, kad pakeitus natūralią būklę į dirbtinę nepavyks sugrįžti labai mažas, tačiau reikia saugotis, kad ši būsena netaptų nevaldoma.

Užbaigdamas galiu tik priminti, kad nesuprantant sąmonės sandaros arba turint neteisingą įsivaizdavimą praktinės treniruotės labai apsunkinamos, todėl visada geriausiai pradėti nuo savo kūno analizės, suvokti, kad yra sudėtinga kūnų struktūra, kurie paprastai būna sujungti, bet yra galimybės sukurti tokias būsena, kuriose jie pradeda veikti savarankiškai. Svarbiausia – kūnas yra galinės ir priekinės sąmonės sankirtos vieta, kuri turi būti pagrindinis dėmesio objektas. Jeigu žmogus savo patirtyje nesugeba atskirti šios demarkacinės linijos, vargu ar pavyks išmokti valdyti būsenas.

klajunas2018-05-02 21:31
Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 131

Tokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės, išorinės ir vidinės – idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę“ tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela“ nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus“ ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis – nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai“ ir „kalbėtojai“, o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu“ ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda – vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis – aktorius, kuriam svarbiausia – išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu – turi būti „džiaugsmas akims“, o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio“ principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį“ suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau“. Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi“. Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį“. Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas – menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu“. Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime – išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas“ ir „šarlatanas“, tiesoje „teisuolis“ ir „melagis“, kariuomenėje „drąsuolis“ ir „bailys“, moralėje „ šventuolis“ ir „degradas“ ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės – tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso“ valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.

klajunas2018-05-09 07:05
Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 132

Dauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija – kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes – fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje – nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas“, kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė – tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi – pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija – yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės – apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas – išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.

klajunas2018-05-17 13:58
Įsižeminimo problema

Pagrindinis šiuolaikinio pasaulio bruožas tas, kad jis gaubiamas labai tankios noosferos sluoksnio, į kurią žmogus gali būti „įžemintas“ taip pat kaip į juslinę tikrovę. Nuo to, į kurią pusę linksta sąmonė, priklauso žmogaus tipas, jo mąstymas ir elgsena. Tikroviniai žmonės gyvena priekinės sąmonės kryptyje, kur matoma objektyvi realybė, o mąstymas tik aptarnauja šią kryptį. Idėjų žmonės gyvena galinėje sąmonėje ir realybę ne gauna iš išorės, bet susikuria patys. Šioms kryptims vis labiau artėjant prie sąmonės vidaus, skirtumas tarp to, kas tikra ir netikra silpnėja, viskas pradeda priklausyti tik nuo tikroviškumo įspūdžio.  Jeigu atrodo kaip tikras, nėra skirtumo, kad tai tik simuliacija. O tokios galimybės priklauso tik nuo technologijų tobulumo.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 133

Kaip visa ši schema atrodo paaiškinta tiksliai, parodysiu toliau. Tam naudoju sluoksniuotos sferos modelį, kur vidinė sfera yra tikrovės sfera, kurią sudaro fizinė planeta, su savo paviršiumi, reljefu, peizažu ir jo aplinkoje judančių žmonių. Bendriausias sferos skirstymas yra į vandenynus ir sausumas, lygumas ir kalnus, dykumas ir augmenija apaugusius plotus, miškus, džiungles ir stepes ir t.t. Šioje biosferos aplinkoje yra įsiterpę gyvenamieji plotai, pramoniniai rajonai ir karinės instaliacijos, sujungtos kelių tinklu. Koks nors žmogus juda visu šiuo tikrovės peizažu, kuris pereina į jo priekinę sąmonę, kurioje matomas pasaulis, o iš priekinės sąmonės į galinę, kaupiamąją sąmonę, kurią įprasta vadinti atmintimi. Žmogus šiame pasaulyje gali paprasčiausiai gyventi, gali dirbti, gali tyrinėti ir kurti teorijas. Visas šis darbas daromas mąstyme, kurį vadiname pagrindine laksato dalimi.

Kita sfera įvedama tada, kai suvokiama, kad kaupykla gali būti ne tik vidinė, bet ir išorinė. Tai yra žinių sfera, kuri pakilusi virš tikrovės sferos ir vidinės kaupyklos sferos. Išorinėse kaupyklose gali būti kaupiami elementarūs biografiniai duomenys, socialiniai, politiniai ir ekonominiai įvykiai, gali būti kuriamos teorijos, generuojamos idėjos, schemos ir modeliai. Vienu žodžiu faktinių, tikrų žinių sferoje sukaupiami tie duomenys, kurie daugmaž atitinka tikrovę, laikomi faktais ir tiesa. Tačiau mąstyme gali būti ir neteisingas suvokimas, todėl žinių sferoje įsimaišo melo, netiesos, iliuzijos klaidų, kurios gali būti sąmonei labai pavojingos, nes žinių sferų duomenų bazės naudojamos sprendimų priėmimui, ir jeigu informacija, kuria remiasi sprendimų priėmėjai, neteisinga, galima padaryti daug žalos. Todėl ir sakau, kad žinių sferoje susiformuoja tiesos ir melo grupės, kurios tarpusavyje kovoja, ir tie kas sugeba primesti savo dominavimą, su tiesa arba melu, valdo žmonių sąmones.

Ir ribinė sfera yra fikcijos ir tikrovės simuliacijų sluoksnis, kuriame susikaupia visas kūrybinis išgalvotas pasaulis, kuriame susijungia visos žemesnės sferos, bet perdirbtu, transformuotu variantu, sukuriant pseudorealistinę arba fantastinę simuliaciją. Tai grožinė literatūra, komiksai, grafiniai romanai, filmai, serialai, video žaidimai, spektakliai, ezoterika, pseudomokslas ir t.t. Visi šie dalykai sukuriami, paimant medžiagą iš tikrovės, iš žinių sferos ir savo laksate sumodeliuojamas išgalvotas, fantastinis tikrovės variantas. Šios sferos pagrindinis bruožas yra tas, kad tai multivisata, nes kiekvienas kūrinys sukuria savo atskirą pasaulį, kuris nebūtinai toks, koks vaizduojamas kituose kūriniuose. Šis principas šiuolaikiniame pasaulyje nėra jokia naujovė, nes kūrybinės noosferos sluoksnis egzistavo ir senovinėse civilizacijose mitologijos bei įvairaus folkloro pavidalu. Skirtumas gal būt tas, kad ši sfera senovėje buvo sutvarkyta ir griežtai saugoma žynių kastos ir prisidėti prie tokios kūrybos galėjo tik išrinktieji. Šiais laikais šią sfera gali papildyti bet kas turintis tam pakankamai sugebėjimų.

Tarp šių sferų juda informaciniai ir kalbiniai srautai, kurie įneša į sukauptas žinias pokyčius, tiek vidinėse, tiek išorinėse kaupyklose. Kuo srautai intensyvesni, tuo greičiau auga noosfera, tuo ji darosi įvairesnė ir sudėtingesnė, todėl žmogus šiuose pasauliuose gali pasiklysti. Čia yra tiek daug įdomių dalykų, bet aprėpti viską tiesiog neįmanoma, nes žmogaus informacijos įsisavinimo greitis labai ribotas. Vadinasi kiekvienas susikuria savo pasaulėlį, išsirinkdamas iš noosferos tai, kas patinka ir tai kas prieinama, ir gyvena šiapus horizonto, visą anapus palikęs ramybėje. Tokioje situacijoje labai svarbu, kur žmogaus sąmonė „įsižemina“ – į apačią, į tikrovę ir dirba priekinėje sąmonėje; į viršų į žinių pasaulį ir dirba daugiau su galine sąmone, savo protu; ar įsižemina kūrybinių fikcijų pasaulyje, ir savo „realybę“ susikuria čia. Įprastinė padėtis žmogaus pasidalinimas tarp priekinės ir galinės dalies, nes daug kas privalo dirbti realų darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui, o išgalvoti pasauliai tėra laisvalaikio pramoga. Tačiau yra nemažas skaičius žmonių, kurių darbas yra šių nuo tikrovės atitrūkusių sferų aptarnavimas, ir jie gyvena būtent čia visu pagrindiniu savo gyvenimo laiku.

Svarbu į šį modelį įvesti laiko dimensiją, kuri vadinama istorija. Pirmoji sfera labai greitai praeina, todėl jeigu ji neužfiksuojama vidinėse ir išorinėse kaupyklose, žinios apie ją neišlieka. Praėjus šimtui metų nuo įvykių, neišlieka beveik nė viena vidinė kaupykla, nes žmonės miršta savo natūralia mirtimi. Įvykių liudininkų nelieka, ir mes žinias turime tik tuo atveju, jeigu liudininkai savo atminties informaciją išsaugo išorinėse kaupyklose. Tačiau situacija ne tokia paprasta, nes dalyviai ir liudininkai gali turėti įvairių motyvacijų: suinteresuoti įvykius pagražinti ar sumenkinti, prikurti nebūtų dalykų arba nutylėti tai, kas negražu. Vadinasi žinių sferoje išsisaugo ne visiškai tiksli informacija. Ir kai liudininkų nelieka, lieka tik iškraipyti arba suklastoti šaltiniai, teisingai rekonstruoti praeitį būna neįmanoma. Ta rekonstruota istorija būna sumaišyta su netiesa ir melu. Kaip iš tikro viskas buvo, praėjus keliems šimtams metų, nežino niekas, gali tik lyginti ir analizuoti įvairius šaltinius, ir užsiimti modeliavimu, tačiau iš nepilnos informacijos neįmanoma sukurti jokios tikslios rekonstrukcijos. Teisingi būna ne propagandiniai šaltiniai, bet žvalgybinė informacija, nors ją taip pat galima klastoti su tikslu apšmeižti savo priešą ir susidoroti su juo, tokiu „įvaizdžio istorijoje“ metodu.

Įsivaizduokime situaciją, kai visi istoriniai šaltiniai, visos bibliotekos, visi archyvai, sukaupti vienoje vietoje ir vienose, kokio nors karaliaus rankose – kokios galimybės valdyti istorijos procesą? Tada nepageidaujami, ideologijos neatitinkantys šaltiniai sunaikinami, o norint paskatinti kokią nors naudingą istorijos interpretaciją, prikuriama klastočių. Visa praeitis yra karų ir kovų istorija, o kovose naudojamos visos prieinamos priemonės ir visi prieinami svertai. Toks mąstymas būdingas tiems žmonėms, kurie savo dinastijas projektuoja tūkstančius metų į priekį. Jeigu planui kas nors trukdo, liudininkai šalinami, deginamos knygos, rankraščiai ir metraščiai ir ateityje praėjusios tikrovės teisingai, faktų lygyje rekonstruoti tampa neįmanoma. Galima tik matyti įvairias žmogaus ir visuomenės universalizacijas be individualių bruožų.

Jau sakiau, kad visos šios informacijos, nei apačioje, nei viršuje, žmogus aprėpti nesugeba ir visose vietose susiformuoja lokalinis horizontas – žmogaus pasaulis čia ir dabar tikrovėje ir noosferoje. Šie du poliai susimaišo žmogaus prote, atmintyje, vaizduotėje ir mąstyme. Visa tai atsispindi bendravimo stiliuje, kai vieniems pagrindinės pokalbių temos yra realus gyvenimas, o kitiems noosferų informacija. Tikrovininkai mekina protą, žinias, išsilavinimą, mokslą; o noosferininkams tai pagrindinė realybė. Abiems tipams susitikus, jiems nebūna apie ką šnekėti, nes vienas atitrūkęs nuo šiais laikais privalomos noosferos, o kitas – nuo realybės.

Noosferų vertikalus išsidėstymas aišku neatitinka tikro vaizdo, tai tik schema, kuri reikalinga perteikti principą. Visos realybės išsidėsčiusios plokštumoje ant žemės paviršiaus, kur tikrovės sfera yra pati žemė, o noosfera yra įvairios patalpos kur sukaupta informacija – bibliotekos, archyvai, duomenų centrai. Visą noosfera skaitmenizavus ir kompiuterizavus, sukūrus tarp duomenų centrų, vadinamų „debesimis“, interneto tinklą, kur per terminalus galima jungtis prie katalogų ir naršyti, noosfera liaudžiai pritaikytu variantu tapo prieinama kiekvienuose namuose per monitorių ir televizorių „lentas“. Dar didesnis patobulinimas – dėti televizorius tiesiai ant akių ir kurti virtualią realybę. Taip pat ateis laikas, kai ši realybė bus keliama tiesiai į smegenis ir mes simuliatorių turėsime tiesiogiai savo galvose. Kol kas turime žmogų, kuris labiau vertina žiūrėjimą į tikrą pasaulį ir žmogų, kuris tikrovės ieško lentose, duomenų bazėse, duomenų centruose ir pan. Su tuo problema ta, kad tie, kas šitą tinklą kontroliuoja, valdo kaip žmonės rekonstruoja realybę, ką projektuoja į savo sensorinius pasaulius.

Pagrindinis mūšis noosferoje yra mūšis tarp tiesos ir melo ir panašu, kad bent žemiausiame sluoksnyje tiesa pralaimi ir mūsų tikrovės kontrolieriai šeria sąmones iliuzijų pašaru. Tai svarbu iki tokio laipsnio, kad nuo to priklauso žmogaus likimas, nes būsi tuo, kuo tave pavaizduos lentose. Žmonės įsižeminę noosferoje tiki šiomis simuliacijomis nedvejodami, nėra sukurta jokia tiesos kontrolės ir tikrinimo sistema, o už melą seniai negresia jokia atsakomybė, svarbu tik kad būtų gražiai surežisuotas šou, profesionaliai suvaidintas spektaklis. Realus kontaktas yra nunykęs, ir visi savo įvaizdžius stengiasi projektuoti tokiose dirbtinėse realybėse. Nes kuo save čia suformuosi, tuo visą gyvenimą ir būsi. Todėl žmogus noosfera ne tik naudojasi, bet ir yra nuo jos visiškai priklausomas, galima net sakyti, kad yra dirbtinės tikrovės matricos vergas.

Mano prognozės rodo, kad dirbtinai suformuota sąmonę darysis vis svarbesnė, technologijos bus vis labiau tobulinamos. Todėl reikia kurti strategijas, kaip nepasiklysti iliuzijų labirintuose. Vienas iš būdų – matyti visą teisingą vaizdą ir teisingai sudėlioti verčių sistemą. Pamatinės tikro pasaulio sferos apleisti negalima, kad ir kokia atrodytų iliuzija patraukli ir viliojanti. Vien todėl, kad tuo galima gudriai pasinaudoti tikrovės užgrobimui, kol žmonija sapnuoja.

a.t.sielis2018-05-18 12:05
Svarbiausias pažinimas – pirminės bazinės realybės pažinimas. Tai nepadaroma vien savo proto pastangom, nes protas niekaip negali prie jos prieiti – protas yra čia, ir skirtas pažinti fizinę realybę (t.y. antrinį bazinės realybės produktą), priima informaciją per išorines jusles, ir iš tos informacijos formuojasi visas koncepcijas.

Todėl pati pirminė bazinė realybė turi specialius kanalus, kuriais teikia žinias apie save.

Viskas įsišakniję pirminėje bazinėje realybėje, o fizinė realybė yra laikinas produktas – įsikabinimas į fizinę realybę neduos pastovaus visos realybės, ir mūsų vietos joje, pažinimo.

klajunas2018-05-18 15:21
Manau, kad tai, iš ko viskas atsiranda yra kiekviename realybės taške ir prie to prieiti nereikia jokių specialių kanalų. Paprasčiausiai jutimai iš informacijos konstruodami aplinkos vaizdą tų visų dalių neįtraukia. Dėl šios priežasties bazinės realybės suvokime nėra, bet ji visada čia pat. Tas pats galioja ir žmogaus savęs suvokimui – jis save suvokia nepilną, todėl jam atrodo, kad jis tik kaip akių vaizdas negali sąveikauti su neregimomis realybėmis. Pažinimo pradinis tikslas yra ištaisyti šią situaciją, atverti žmogui neregimas tikrovės dalis, kad būtų galima pamatyti tikras sąveikos su Šaltiniu galimybes.

Nemanau, kad su bazinėmis realybėmis sąveika įmanoma tik vienpusė. Natūraliai gal yra taip, bet tik todėl, kad yra "galių" skirtumas – didesnė galia visada valdo mažesnę. Tačiau tai nereiškia kad šio santykio dirbtinėmis priemonėmis neįmanoma pakeisti. Yra net tokia galimybė, kad toks susidvejinimas į "materiją" ir "kūrėją" atsiranda dėl energijų išsiskyrimo, vienyje dalis substancijos nusilpsta, atvėsta, tampa materija, kita dalis išsaugo savo aukštą energijos lygį ir materijai tampa formuojančiu antstatu. Mes esame tokie "atvėsę" kiek sudaryti iš materijos, bet mumyse yra ryšys su kita dalimi, kuri išlaiko aukštą "temperatūrą" ir turi savybių reikalingų materijos valdymui.

Tikras pažinimas yra tas, kuris sugeba dekonstruoti galvoje esantį vaizdą ir pakeisti jį tikru vaizdu, kuris atspindi už sensorinės informacijos srauto esantį pasaulį ne standartinėmis suvokimo kategorijomis.

a.t.sielis2018-05-18 16:27

klajunas rašė:Manau, kad tai, iš ko viskas atsiranda yra kiekviename realybės taške ir prie to prieiti nereikia jokių specialių kanalų.

Galima tam pritarti ta prasme, kad pirminė bazinė realybė (PBR) savo Visur Esančio aspektu persmelkia viską: yra kiekviename atome, kiekviename taške ir šalia kiekvienos gyvos esybės. Gyvos esybės, t.y. maži sąmonės "atomai", yra tampriai susijusios su PBR, kadangi yra vienos iš PBR pagrindinių energijų dalelytės, panašiai kaip fotonai yra Saulės šviesos dalelytės – jų sąryšis su Saule yra neatsiejamas.

Jogų medituotojų tikslas yra suraminti proto veiklą taip, kad grynoji sąmonė, netrikdoma išorinių proto reakcijų į materialius objektus, pažintų pati save ir Visur Esantį sąmonės šaltinį (Supersąmonę, vieną iš PBR aspektų), tokioje būsenoje prigimtinis ryšys tarp gyvos esybės ir Visur Esančio atsiskleidžia pilnumoje. Taigi, galima sakyti, kad specialaus kanalo nereikia, tai tiesiog natūralus transas. Bet tai dar ne viskas, nes PBR yra daugiau negu Visur Esantis.

klajunas2018-05-19 20:30

a.t.sielis rašė:Jogų medituotojų tikslas yra suraminti proto veiklą taip, kad grynoji sąmonė, netrikdoma išorinių proto reakcijų į materialius objektus, pažintų pati save ir Visur Esantį sąmonės šaltinį (Supersąmonę, vieną iš PBR aspektų), tokioje būsenoje prigimtinis ryšys tarp gyvos esybės ir Visur Esančio atsiskleidžia pilnumoje. Taigi, galima sakyti, kad specialaus kanalo nereikia, tai tiesiog natūralus transas.

Tiek daiktas, tiek mintis yra psichinėje substancijoje suformuota "materija". Tik viena informacija ateina "iš priekio", kita – "iš galo". Virš suformuotos informacijos yra sąmonė, kurią vadinu procesine gauble. Priekinėje sąmonėje, pažinimas vykstantis vien objektyvios realybės stebėjimu – seniai praėjęs etapas – dabar stengiamasi pirma atlikti manipuliacijas, "pajudinti" ir tada stebėti kas darosi. Tai vadinama eksperimentu. Todėl manau, kad ir vidinėje kryptyje vien stebėjimas, kad ir kaip jis vadintųsi – yra pasenęs dalykas, nes šiais laikais gebama daug daugiau – su "sąmonės atomais" taip pat galima atlikti eksperimentus, juos pajudinant ir stebint kaip jie reaguoja, pagal ką galima nustatyti jų savybes.

Psichinė sąmonės dalis rodo, kad tikrovėje yra didelis paslėptas materialus sluoksnis, kuris kažkodėl neįtraukiamas į standartinį fizikos modelį, nors fenomenai, kurie iš šio sluoksnio ateina, kiekvienam žmogui subjektyviai akivaizdūs. Tai aišku jautri tema, tokių žinių reikšmė labai didelė, todėl nuo visuomenės slepiamos, nes pasinaudojant šiomis žiniomis galima manipuliuoti sąmone. Tačiau norima, kad žmonės nesuprastų jog tai technologijos, todėl apsimetama, kad tokį mokslą sukurti neįmanoma.

Jogų metodas gali būti įdomus, bet tai tik vidinės fenomenologijos stebėjimas, nelendant į gelmę. Taip yra net tuo atveju, jeigu įsivaizduojama, kad šis stebėjimas vyksta kažkokiose labai aukštose sąmonės dimensijose. Jogų metodu ir aš visą gyvenimą tyrinėju savo sąmone, bet man norisi daugiau ir aš žinau, kad tai įmanoma. Tačiau taip pat suprantu, kad tokie įrankiai neprotingų žmonių rankose labai pavojingi.

Sandara manau tokia: tam tikra psichinė (dvasinė) substancija, suformuoti informacijos vaizdiniai, informacijos srautas, ir to srauto šaltinis. Tas pats abiem kryptimis. Mano tikslas mąstyme (laksate) pabandyti suformuoti naujovišką ekraną, kuris būtų sudarytas iš nestandartinių dėmenų, kurie daugiau galėtų pasakyti apie tai, kas yra informacijos srauto šaltinis. Tokius dėmenis kaip substancija, erdvė, judėjimas, laikas atmetu ir bandau į transcendenciją pažiūrėti su dirbtine savo susikurta laksatine sąmone. Toks mano metodas. Vienas iš laksatinio ekrano pavyzdžių yra kalbinės sąvokos, kurios bando transcendeciją aiškinti ne pagal tradicines aristoteliškas kategorijas. Tai gali būti būsenos, jausmai, nestandartiniai suvokimai, palyginimai ir t.t. Tačiau stengiuosi laikytis racionalumo rėmų. Turi būti naujoviška, bet tuo pačiu vis tiek racionali logika.

klajunas2018-05-23 12:23
0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

  • Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
  • Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
  • Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
  • Sątvaras – tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo“, reiškiančio „myliu“ ir „gnosis“, reiškiančio „pažinimas“. Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija“ pavyzdį, tik žodis „sophia“, „išmintis“, pakeistas žodžiu „pažinimas“. Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį“ metodą ir „kaipybinę“ matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek“, bet „kaip“. Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?“ Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais“. Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios“ nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos.

Kokie pagrindiniai reikalavimai galaktinei civilizacijai – akivaizdu: turi būti pakankamo greičio galaktinis susisiekimas ir tokias keliones atitinkanti gyvenimo trukmė. Tai minimalūs reikalavimai. Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį ir minimalus reikalavimas žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 1000 metų. Tokiu atveju per visą žmogaus gyvenimą, skersai galaktiką būtų galima perskristi 20 kartų. Galima spėti, kad galaktikoje yra daug aukšto lygio civilizacijų ir sprendžiasi klausimas, kuri iš jų pirma pasieks šį tikslą. Ta civilizacija, kuri tai padarys sėkmingai anksčiau už kitus, taps dominuojančia. O tai labai svarbus egzistencinis klausimas kiekvienai gyvybės formai, nes kokie šios dominuojančios civilizacijos principai lems kaip bus vienijama galakatika ir koks bus žemesnio išsivystymo sąmonių likimas. Jos bus sunaikintos, pavergtos ar gaus teisę į laisvą evoliuciją.

Todėl kiekvienos civilizacijos pagrindinis tikslas, kuo labiau didinti sąmonės kokybę, kad neatsiliktų nuo kitų ir turėtų deramą vietą kosminiame pasaulyje. Akivaizdu, kad aukščiausias lygis, ne vieno žmogaus, ne vienos kartos ir ne vieno šimtmečio uždavinys. Filognozijos tikslas įvertinti visas sąmonėje užkoduotas galimybes ir nustatyti kiek reikės laiko pasiekti aukščiausiam tikslui. Mano netiksliu vertinimu, galima kelti uždavinį 1000 metų, sukurti strateginį planą, pasirašyti darbų grafiką ir visomis savo proto pajėgomis šio tikslo siekti. Matome, kad filognozija ne tiek užbaigta teorija, kiek strateginis planas, kuris nukreiptas į ateitį – ne į tai, kas jau pasiekta, bet į tai, ką dar reikės pasiekti, kad žmogus galėtų atskleisti 100 proc., holoplastinį tikrovės vaizdą. Kitaip sakant, tai neužbaigtas projektas, prie kurio žmonija turės dirbti bent 1000 metų ir toliau, kad įgyvendintų pagrindinius filognozijos tikslus. Tai reiškia, kad šioje teorijoje yra tik gairės, kurios turi būti užpildytos savo protu, o ne tik jau pasiektų ir visiems žinomų banalybių „zubrinimas“.

Tačiau sąmonės kokybė – ne viskas, vien būtinųjų tikrovės ir žinojimo struktūrų neužtenka, būtina įvesti laisvės komponentą, kurio tikslas ne tik atspindėti tikrovę anapus žmogaus, bet ir laisvai formuoti sąmonę. Kitaip sakant, ant tiesos pamato būtinas ideologinis antstatas, parodantis ką su ta tiesa žmogus turi daryti. Tikslas nėra vien prisitaikyti ir atitikti, tikslas yra į tikrovės pažinimą įnešti laisvės komponentą, kuris būtinas visiems fundamentaliems tikrovę atspindintiems konstruktams. Tai labai atsakingas klausimas, nes žinios suteikia didelę galią, kuri gali būti panaudota griovimui arba kūrimui, puoselėjimui arba žlugdymui. Tiesos atskleidimas apie kokį nors objektą visada jį žmogaus psichikoje sumenkina, paverčia beveik niekniekiu, su kuriuo, atrodo, gali daryti ką nori. Tokia negatyvi nuostata privalo būti kompensuojama, o tai daroma ne tiesos, bet ideologiniame sluoksnyje. Dėl šios priežasties, filognozijos tikslas ne vien atidengti tikrovę, bet ir apsaugoti ją nuo beatodairiško naikinimo pozityviu ideologiniu sluoksniu. Tiesai reikalinga atsvara, reikia ieškoti pusiausviros tarp holoplastinės tikrovės atvėrimo ir pozityvaus nusiteikimo jos atžvilgiu ideologijoje. Tiesa atskleidžia paslaptį, o ideologija parodo kelią – būtini abu principai.

Kiekviena tikrovės dalis turi savo pliusinę ir minusinę dalį ir dažnai sąveikoje jos skirtinguose objektuose gali turėti priešingą reikšmę: kas vienam pliusas, tai kitam minusas ir kas vienam minusas, tai kitam pliusas. Imant tikrovę kaip visumą, būtina ieškoti pusiausviros ir harmonijos, nes sureikšminus kokią nors vieną dalį ir tenkinant tik tos dalies perspektyvos poreikius, nustumiamos į bedugnę visos kitos dalys. Iš dalies tas galioja ir pažinimui, nes pažinimas tikrovę labai susilpnina ir daro ją pažeidžiama. Tačiau šis ribos peržengimas pažinimu yra neišvengiamas. Dėl šios priežasties ir manau, kad turi būti ieškoma pozityvios ideologijos atsvaros, kad žinojimas nebūtų naudojamas vien naikinimui išnaudojant pažinime atskleistas silpnas vietas. Neišmintingai naudojant tiesą, galima sunaikinti viską, todėl žinojimas užkrauna didelę atsakomybę ir jis skirtas ne bet kam: be išvystytos moralinės sąmonės žinios yra mirtis. Vadinasi į sąmonės kokybę būtina įvesti ir trečią komponentą be jau minėtų dviejų, o būtent išvystytą pozityvią ideologiją, kuri propaguoja ne eksploatavimą ir naikinimą, bet puoselėjimą ir vystymą.

Supratus šiuos tris pagrindinius sąmonės kokybės kriterijus, reikia suprasti ir pačios sąmonės pagrindinį principą, kaip ji veikia. Sąmonė yra tam tikras substancijos, vadinamos gnostine darinys, į kurį iš išorės patenka informacija ir jame yra suformuojama į aplinkos atvaizdą. Atvaizdas turi dvi pagrindines dalis – priekinę sąmonę, kurią laikome mus supančiu objektyviu pasauliu ir galinę sąmonę, kurioje yra mūsų asmenybė, atmintis, protas ir mąstymas. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, o galinę sąmonę – laksatu. Apie tai daugiau bus kalbama tolesniuose skyriuose, bet paprastai šiuos pavadinimus galima paaiškinti taip: fiksatas reiškia, kad vaizdas nevaldomas, fiksuotas, o laksatas, kad valdomas ir kūrybiškai formuojamas. Yra ir kiti pavadinimai, labiau įprasti: juslinis pasaulis vadinamas sensoriumu, o mąstymo pasaulis – kognityviumu. Abu jie priklauso rodomajai sąmonei.

Šis principas reiškia, kad tai, ką matome savo sąmonėje yra ne pati tikrovė, bet tik jos atvaizdas. Vadinasi ir tikras žmogus, ir tikras pasaulis yra anapus jo. Nematome tikro daikto, nematome tikro kūno ir netgi nematome tikros minties, matome tik tai, kas atsiranda tada, kai gnostinėje substancijoje suformuojama informacija, kurios nuoroda yra į išorinę realybę. Tos suformuotos informacijos yra homunkulai, ypač žmogaus kūnas, kuris yra tik „akių kūnas“. Iš to seka, kad tikrasis žmogus yra nematomas, nepasiekiamas sąmonei. Šis žmogus vadinamas pirmapradžiu žmogumi, kuris yra visas, pilnas žmogus, atsispindintis atvaizduose tik nedideliu procentu savo tikro pavidalo. Tokiu atveju filognozijos tikslas, į šį suformuotą atvaizdą įtraukti kuo daugiau anapusinės tikrovės, imituoti jos „kontūrą“, kad būtų galima suprasti kas ji yra ir kaip ji veikia. Tai galima bandyti daryti teoriškai ir galima daryti praktiškai, su savo pirmapradžiais kūnais ir instrumentais judinant pirminę tikrovę ir žiūrint kaip poveikis atsispindi įtrauktoje informacijoje. Taip galima suprasti veikiamos tikrovės prigimtį.

Sensoriumą galima laikyti pirminiu ekranu, pagal kurio dėmenis pažįstama anapusinė realybė, tačiau šie dėmenys jau yra išsisėmę ir neparodo tikro anapusybės vaizdo. Todėl viena pagrindinių filognozijos priemonių yra antrinio ekrano sukūrimas kongnityviume, kuris pakeistų sensorinį ekraną ir sąmonę labiau priartintų prie tikrovės. Tam reikia ieškoti naujų dėmenų, naujų sąveikų, naujų procesų, kurie būtų daug daugiau negu vien tik substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Tradiciniam pažinimui labai žymų antspaudą uždeda kalbos struktūra, kurioje dvi pagrindinės žodyno kategorijos yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Daiktavardžiai aprašo substanciją, veiksmažodžiai veiksmus tarp substancijos elementų, ir perspektyva į anapusinę tikrovę tuo išsisemia. Todėl norint pažengti toliau reikia perdaryti savo kalbą, kad pažinimas nebūtų paženklintas kalbinių struktūrų primityvumo. Filognozijos įvado vienas iš uždavinių yra paruošti dirvą tokiems pakeitimams, sukurti principus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti naują kalbą, kuri būtų naujo, kognityvinio, laksatinio ekrano pagrindas, per kurį būtų galima pamatyti daug daugiau pasaulio negu per tradicinį.

Užbaigdamas filognozijos apibrėžimą, noriu pateikti apibendrintą schemą, kuri parodo pačius pagrindinius, bendriausius žmogus struktūrinius elementus.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 134

Norint žengti toliau šio „Filognozijos įvado“ skyriais, privaloma įsisavinti šią schemą ir prieš tai pateiktą žmogaus sandaros paaiškinimą. Žmogus, kaip jis save suvokia, yra tik homunkulas atsiradęs ant priekinės rodomosios ir galinės rodomosios sąmonės sandūros, o tikras žmogus niekaip neišreikštas ir jo visas, holoplastinis vaizdas nežinomas. Filgnozijos tikslas ne aprašinėti ir tyrinėti homunkulą, bet atskleisti visą, pilną žmogų, kitaip sakant pamatyti „visą spektrą“, esantį anapus vaizdo ir veiksmo.

Klausimai:

  • Kas yra filognozija?
  • Kuo filognozija skiriasi nuo religijos, filosofijos ir mokslo?
  • Kokie pagrindiniai filognozijos uždaviniai?
  • Kaip apibrėžiama sąmonės kokybė?
  • Kam reikalingas „netiesos“ komponentas filognozijoje?
  • Kokia pati bendriausia žmogaus sandara?
  • Kodėl multiplekso sąvoka kertinė filognozijoje?
  • Kas yra fiksatas ir laksatas?
  • Kodėl filognozijoje naudojamas ne kiekybinis, bet kaipybinis principas?
  • Kodėl civilizacija turi siekti atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą?
  • Kuo svarbus „naujo ekrano“ metodas filognozijoje?
vytra2018-05-23 17:28

klajunas rašė:Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį.

– Norat tamstą gerbiu už įdomias mintis, bet turbūt visi genijai paslysta ant šapelio.. Nėra Visatoje atstumų, nėra Visatoje matmenų, nėra Visatoje greičių! Turint galimybes, galima bet kada būti bet kur!

🙁

klajunas2018-05-23 18:48

vytra rašė:– Norat tamstą gerbiu už įdomias mintis, bet turbūt visi genijai paslysta ant šapelio.. Nėra Visatoje atstumų, nėra Visatoje matmenų, nėra Visatoje greičių! Turint galimybes, galima bet kada būti bet kur!

Paslydot ir jūs tamsta. Jeigu bet kada galima būti bet kur, tai greitis turi būti lygus ∞.

Niekada negalima daryti išvadų iš "pirmo sakinio".

Galima tik paspausti ranką už standartus laužantį šmaikštumą, tą aš labai vertinu.

a.t.sielis2018-05-23 19:22
Nieko nerašai apie pirminę bazinę realybę. Apeinant tą klausimą, visas kitas rūmas netenka pagrindo, nes gali būti pilnai klaidingas. Jeigu PBR viską valdo, "kosminių civilizacijų" konkurencija ir kova dėl vietos neturi prasmės.
klajunas2018-05-23 19:34

a.t.sielis rašė:Nieko nerašai apie pirminę bazinę realybę. Apeinant tą klausimą, visas kitas rūmas netenka pagrindo, nes gali būit pilnai klaidingas. Jeigu PBR viską valdo, "kosminių civilizacijų" konkurencija ir kova dėl vietos neturi prasmės.

Aš nesu PBR, aš esu sątvaras, todėl galiu mąstyti tik iš vidaus į išorę. Viduje apibrėžtumas didžiausias, kuo toliau nuo vidaus, tuo jo mažiau. Tai natūrali pažinimo perspektyva. Todėl nors PBR ir svarbiausia, ji tik idėjos lygio, o ant idėjos statyti pažinimą negalima. PBR reikia pasiekti nuosekliu atkakliu darbu.

Kol kas pagal mano modelį PBR vadinamas "eioline substancija", kuri priešingai nei būtinosios materijos struktūros, turi laisvės komponentą ir gali kurti naujus dalykus. Ši substancija įsilieja į sąmonės sandarą ir žmogui suteikia kūrybines galias, bet iki konkrečių šios substancijos veikimo modelių – labai toli. Tai ką aš rašau tėra įvadas į metodą, o šioje ištraukoje tik mano sistemos įžanginis apibrėžimas.

Aš ir toliau naudosiu ne atvirkštinį metodą, pradėdamas nuo to kas yra ten kažkur anapus horizonto, bet nuo savęs, nuo to kas duota tiesiogiai ir apčiuopiama. Tai reikia suprasti kaip metodologinį principą. Gnosis yra svarbiausia, aš jį įstatau į dauglypos šabloną.

Tai "Filognozijos įvadas" kurio pirma dalis yra

I. Filognozijos pagrindai
0. filognozijos apibrėžimas
1. kontinuumai
2. multipleksai
3. kontinuumų dėmenys
4. naujoviški kontinuumų dėmenys
5. sąmonė ir dzeta struktūra
6. stratos/hipostratos
7. būtinosios ir nebūtinosios struktūros
8. fizinė ir gnostinė brana
9. eiolas

a.t.sielis2018-05-23 19:45
Taip, kaip instrumentą turime tik save, tas tiesa. Ir turime eiti per save, per savo vidų.

Bet man visa esmė yra ta, kad išorinis pasaulis nėra mano fantasmagorija ar mano kūrinys. Tai PBR kūrinys. Netgi aš pats (mano fizinis kūnas, psichika ir siela) esu PBR kūrinys arba PBR dalelė. Viskas ir visur yra tiesiogiai susiję su PBR. Atitinkamai, atskiros pažinimo strategijos ar bet kokie kiti planai neturi prasmės. Prasmingas tik vienas dalykas: jungtis su PBR, bei PBR veikimo pripažinimas ir priėmimas.

Be prasmės šaltinio nėra jokios kitos prasmės. O prasmę viskam užduoda PBR: viskas jos sukurta, savo tikslais. Tai nėra svetima man, kadangi aš ir pats esu PBR dalis, taip kaip pirštas yra mano kūno dalis. Gera kūnui, gera ir pirštui.

klajunas2018-05-23 20:12
Ne visai tiesa, kad nėra jokių nuorodų į PBR. Aš tik nesukonkretinu. PBR turi įeiti į "holoplastinio tikrovės multiplekso" koncepciją, nes holoplastinis reiškia "viska sulipdantis/sujungiantis". Bet mano sampratoje yra viena realybė, kuri turi du aspektus: laisvąjį ir būtinybės. Sujungus laisvę ir būtinybę atsiranda kūrinys, kuriame sumaišyta ir medžiaginė ir laisvės dalis. Ta dalis kuri atsakinga už laisvę arba kitaip kūrybines galias, ir turi mano sistemoje būti PBR. Tiek kiek žmogus yra laisvas subjektas, jis su šia dalimi netiesiogiai sujungtas ir geba kurti, tai yra "pagaminti" tikrovėje iš būtinųjų struktūrų kažką naujo ir ko iki to nebuvo. Šis gebėjimas tiesiogiai ateina iš PBR. Todėl negalima sakyti, kad aš mastau nuo šios realybės atsiribojęs. Tik pirmame skyriuje tai pilnai neišplėtota.

Logika tokia: iš pradžių tirti būtinąsias struktūras, materiją, tada laisvės substanciją, o po to jų junginį, kuri įsikūnija kūrinyje. Kūrinys gali būti labiau pasislinkęs į materijos pusę, tada turime technologiją ir labiau į dvasinę pusę čia turime "idėjų technologijas". Jeigu eiolas substancialus, analogiška prasme kaip ir materija, galima technologija, kurią laisvė sukuria "iš savęs". Filognozija nėra vien teorija ir etinė praktika, jos tikslas plėsti realios veiklos galimybių mastą, tiek ekstensyviai tiek intensyviai. Todėl tokių žinių, kurios "tik žinomos" nepakanka.

klajunas2018-05-29 15:07
1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

Kontinuumai gali būti gryni ir negryni. Pirmi yra skirstomi į tipus, turinčius skirtingas prigimtines savybes, kurios skiriasi nuo kito tipo kontinuumų savybių. Dėl šios priežasties, jiems maišantis, negrynuose kontinuumuose gali atsirasti skirtumų galimybė, kuri būtina norint priversti kontinuumą judėti ir struktūruotis. Kontinuumai turi būti ištirti realiais instrumentiniais tyrimais, turi būti išmatuotos jų savybės, bet įvadui užtenka pačios idėjos ir to, kad kontinuumai laikomi nevienodais ir dėl šio nevienodumo tampa įmanoma įvairovė tikrovėje. Tipus galimas skirstyti pagal tradicines fizikos kategorijas, tokias kaip substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra substanciniai kontinuumai, erdvės kontinuumai, kuriems susimaišius atsiranda multiplekso struktūra ir dėka reakcijų jo viduje – judėjimas. Žiūrint į tikrovę iš sąmonės judėjimų sąryšio, susiformuoja laiko sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra trukmės kvantas. Be šio principo, kiekvienoje kategorijoje galima išskirti savybes, vadinamas parametrais, arba multipleksų dėmenimis. Kiek šios savybės trunka laike, jos gali būti tapačios, o gali būti kintamos, todėl joms galioja statiškų arba deformuotų kontinuumų sąvoka.

Šioje vietoje kontinuumo teoriją galima dar labiau apibendrinti, ištraukti jį vien iš „materialistinės“ tikrovės ir įstatyti į realią sątvaro sandarą. Sątvaras turi tokius pagrindinius sluoksnius:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • ekonominis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • laisvės pasaulis.

Verta pereiti per visus šiuos sluoksnius ir pabandyti pažiūrėti ar įmanoma jų analizei pritaikyti kontinuumų metodą. Mano pagrindinė inovacija ta, kad deformuoti kontinuumai laikomi pagrindiniais, o statiški kontinuumai tik atskaitos sistema ir koordinatės, naudojamos statiško matavimo tikslu (nors šis matavimas yra netikslus). Kontinuumų deformacijų formą patogu vaizduoti koordinačių sistemoje, kurioje vertikali ašis yra parametras, turintis statiško taško segmentą ir didėjimo arba mažėjimo kryptis, ir horizontali ašis yra laiko parametras, kuris rodo deformacijų formos kitimą laike. Ant šių ašių uždėta kreivė yra pati deformacija, kuri rodo, kiek parametras nukrypsta į vieną ar kitą pusę, nuo statiškos būsenos. Kreivės nuokrypis, vadinamas užpildu, yra deformacija, kuri yra savo multipleksą turintis procesas, aiškinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė deformacijos priežastis, atsirandanti dėl tam tikrų tikrovėje įrašytų dėsningumų, simetrijų, asimetrijų ir kitų savybių.

Visa kontinuumų ir multipleksų idėjos esmė, kad tikrovė atsiranda dėka galimybės nukrypti nuo tapatybės būsenos. Šiame nuokrypyje paslėpta visa filognozijos struktūra, kurią tyrinėtojas turi atskleisti tiriamuoju darbu. Jeigu nebūtų nuokrypio nuo pradinės statiškos būsenos, nebūtų įmanoma, jokia raida, evoliucijos arba deevoliucijos kryptimi. Tai reiškia, kad deformacija, kitimas visada įmanomas dviem kryptimis: atsiradimo ir išnykimo. Nors pradinis kontinuumas, galima daryti prielaidą, buvo esantis visada ir jo atveju galėjo iš paprastos tikrovės atsirasti sudėtingesnė, o tada sudėtingesnė vėl grįžti į paprastą.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 135

Kokie galimi pavyzdžiai pagal sątvaro sluoksnio modelį.

  • Fizikoje labai patogu šį principą taikyti reliatyvumo teorijoje. Pasirinkau A. Einšteino suformuluotą laiko lėtėjimo fenomeną, didėjant laikrodžio judėjimo greičiui. Tai, kad laiko parametras nėra pastovus ir priklauso nuo kito parametro rodo, jog laiko kontinuumas nėra statiškas ir tapatus. Kuo greičiau juda laikrodis, tuo laikas lėtesnis, ir kuo laikrodis juda lėčiau, tuo greitesnis. Kodėl taip yra paaiškinantis multipleksas šiuo atveju gana paprastas. Judėjimas į laiko tėkmę įveda papildomą erdvės kiekį, o jeigu per tą patį laiką nueitas kelias pailgėja, turi sulėtėti greitis. Panašiai yra su mase, kuri didėjant kinetiniam greičiui, didėja. Einšteinas aiškina, kad masė lygi energijai, didėjantis greitis didina judančios masė energiją, vadinasi turi padidėti ir masė.
  • Biologijos sluoksnyje pasirinkime biomechaniką. Imkime tokį gebėjimą kaip bėgiko greitis. Akivaizdu, kad greitis nėra vienodas, ir nebūtinai nuo pasirinkimo kokiu greičiu bėgti, nes čia kalba apie maksimalų greitį. Greitis didėja pirmiausiai nuo treniruotumo lygio, nuo įgimtų sugebėjimų, nuo psichologinės būklės, nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip aplinkos temperatūra, slėgis, vėjas, gravitacijos stiprumas, kojos sukibimas su danga ir t.t. Visi šie paslėpti deformacijos multiplekso dėmenys turi įtaką bėgimo rezultatui. Todėl rekordų registravimas nelabai tikslus, nes skirtinguose bėgimuose, ne visada vienodos bėgimo sąlygos, todėl rezultatai vien chronometro parodymais – nepalyginami.
  • Socialinėje sferoje galima imti tokį parametrą, kaip gėrio kiekis, kuris gali būti nekintantis ir didėjantis arba mažėjantis. Didėja tada, kai plečiasi gėrio zonos ir mažėja tada, kai plečiasi patogeninės zonos visuomenėje. Nuo kokių priežasčių priklauso gėrio didėjimas visuomenėje. Žmonės turi būti laimingi, o jų elgesys paremtas geraširdiškumu ir taikingumu. Tai psichologinis ir socialinis gėris. Prie to galima pridurti materialines sąlygas, ekonominį klestėjimą, laisvę nuo sunkaus fizinio ir protinio darbo. Kai parametras suka šia kryptimi, įsiterpia išvardintos ir neišvardintos priežastys, kurios sudaro deformacijos multiplekso formulės turinį. Žinant jos dėmenys, nesunku suprasti, kaip aktyviai siekti, kad gėrio situacija gerėtų. Priešingu atveju kaupiasi patogeniniai dalykai ir socialinės organizacijos juda sprogimo link ir subyrėjimo.
  • Ekonominio pasaulio kontinuumo principas tas pats kaip ir prieš tai parodytų. Imkime tokį parametrą kaip kaštai, kurie priklauso nuo darbo našumo. Jeigu našumas nesikeičia, kaštai, prie kitų vienodų sąlygų – vienodi. Tačiau našumui gerėjant arba blogėjant kaštai mažėja arba didėja, nuo ko priklauso prekės arba paslaugos kaina ir tai, kokia jos paklausa: didesnė kaina paklausą mažina, o mažesnė – didina. Našumas tvarkomas lavinat įgūdžius ir kvalifikaciją, optimizuojant ir organizuojant, įvedant naujas, inovacines technologijas. Jos paprastai priklauso nuo žmonių intelekto ir mokslo lygio. Visi siekia, kad našumas tik gerėtų, nes tai mažina kainą, daro prekę/paslaugą prieinamesne ir kokybiškesne. Kaip to siekti, rodo kontinuumo deformacijos multiplekso struktūra.
  • Psichologiniame pasaulyje, tokiu kontinuumu gali būti įgūdžio stiprumas, priklausantis nuo mokymuisi skirto valandų skaičiaus ir nuo įgimtų žmogaus sugebėjimų. Taip pat, kaip organizuojamas mokymas: ar jis kokybiškas, efektyvus, įdomus ir pan.
  • Paskutinis pavyzdys yra laisvės pasaulis. Šį kartą turime omenyje technologinę laisvę, kuri matuojama realios veiklos tikrovėje mastu. Pagrindinis tokios laisvės faktorius yra turimų žinių apie tikrovę kiekis. Kuo žmogus žino daugiau, tuo tikrovės valdymas galingesnis ir atvirkščiai. Žinių kiekis paprastai didėja kaupiamuoju būdu, bet ištikus katastrofai, žlugus socialinei santvarkai, žinios gali būti prarastos ir civilizacijos lygis labai smunka. Čia labai smulkiai neaiškinsiu, bet kiekvienas multipleksą reikalingą žinių kiekio auginimui gali pamodeliuoti patys. Norint turėti daugiau laisvės tikrovėje, būtina ją labai gerai pažinti, o tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Todėl šis įvadas yra vienas iš multiplekso elementų, nes jo sukeliama „deformacija“ kontinuume yra sąmonės kokybės gerėjimas, kuris viena iš laisvės sąlygų.

Tai kontinuumų pavyzdžiai paimti atskirai, tačiau jiems susimaišius, gaunasi neracionalizuojamo chaoso situacija. Chaotiško kontinuumo esmė ta, kad kiekviename jo taške laike, erdvėje ir kitose dimensijose, skirtumą sukeliantis multipleksas yra skirtingas. Dėl šios priežasties, negalima naudoti vieno standartinio nuokrypio modelio visiems taškams. Kiekvienas taškas turi būti pažintas ir „išmatuotas“ atskirai. Skaidymas tapatybės kiekviename taške principu – neįmanomas. Yra viena galimybė – skirtumus jungti, bendrinti ir glodinti, nustatant bendrą chaoso gradientą, kuriame matytųsi visos ekstreminės zonos, kurios visada būna labiausiai dominančios sritys. Visas holoplastinis planetos kontinuumas – labai sudėtingas, tačiau kuo tiksliau žmogus sugeba jį savo galvoje sumodeliuoti, tuo jo orientavimasis pasaulyje geresnis. Iš pradžių nebūtina siekti matyti visą, holoplastinį vaizdą, galima paimti jo atskiras dalis, atskirų tipų kontinuumus ir jo paprastas deformacijas ir jas savo galvoje paanalizuoti. Tačiau geriausiai tai daryti bandant dėmenis apjungti iš visų paminėtų ir nepamintų sątvaro sluoksnių, kuriuose matomas planetos vaizdas.

Klausimai:

  • Kas yra kontinuumas?
  • Koks skirtumas tarp tapataus ir deformuoto kontinuumo?
  • Kokia viena iš statišku kontinuumu pagrįstos matematikos problemų?
  • Ar įmanoma sukurti skaičių naudojant deformuotą kontinuumą?
  • Kas yra užpildas?
  • Kaip aiškinamos statiško kontinuumo deformacijos priežastys?
  • Kokie pagrindiniai laisvės augimo deformacijos multiplekso dėmenys?
  • Ar tradicinė matematika veiksni matuojant chaotiškus kontinuumus?
  • Kokios galimybės naudojant deformuotų kontinuumų modelį paaiškinti anapus rodomosios sąmonės esančią realybę?
boba2018-05-29 17:02
Užmiršote paminėti laiko pasaulį.
Be to laikas tęsiasi kaip bomba nuo atskaitos taško.
Imkime jei labai smarkiai pažengi laiko prasme į priekį, tai lygiai taip pat laiku pažengi ir atgal. Tad gali netgi prisiminti kaip dar gimęs nebuvai, jei labai smarkiai laiku pažengei į ateitį. Jau sakiau laikas plečiasi kaip atominė bomba iškart į abi puses į praeitį ir į ateitį.
Ai, Jūs kažką apie laiką fiziniame pasaulyje rašėte, tad atsiprašau, pasirodo pas Jus laikas yra paminėtas.;-)))
klajunas2018-06-01 14:01
6. Stratos ir hipostratos

Pažinimą galima skirstyti į gelmininkų ir paviršininkų pažinimą. Kadangi filognozijos tikslas pažinti holoplastinę tikrovės sandarą, ji negali būti paviršinė, nes pagrindinė tikrovės dalis paslėpta gelmėje. Norint apimti viską, reikia matyti ir paviršių ir gelmę. Šis principas apibrėžiamas kaip „viso spektro“ teorija. Ji turi tas dalis, kurios atveriamos ir suvokiamos ir dalis kurios neatveriamos ir niekaip nepasirodo suvokime. Šiai sistemai aprašyti naudojami įvairūs terminai, tokie kaip horizontų sistema bei stratos/hipostratos. Išskiriu tris žinomus horizontus, nors jų gali būti daug daugiau, tačiau kadangi kol kas su jais nėra jokių sąlyčio taškų, jie nematomi. Horizontai visame spektre įvardijami ir kitu terminu – stratos/hipostratos.

Pirmas horizontas yra matomas juslinis ir gnostinis pasaulis, esantis sątvaro viduje. Šis pasaulis vadinamas matoma strata, kurioje atsiveria fizinis objektiškumas ir kognityvinis subjektiškumas. Mintis, kaip rodomosios sąmonės dalis, ateina iš gnostinės branos, iš tos tikrovės dalies, kuri susijusi su eiolu, laisvės stichija. Daiktas yra fizinės branos įvaizdinimas, kurioje vyrauja būtinybės pasaulis, kurį vadinu rėizolu. Rodomasis sątvaras apgaubia ir sujungia abi šias dalis, padaro jas žmogaus egzistencijos centru. Šis pasaulis yra paviršius, kuriame įsitvirtinusios daugumos žmonių sąmonės, kurios dažnai nesupranta, kad tikroji realybė anapus šio gražaus paveiksliuko. Tai pasaulis vadinamas fasadiniu pasauliu, kuriame vyksta tik užkulisinių tikrovės jėgų valdomas spektaklis. Žmogus nesuprantantis, kad tikrieji žaidėjai veikia už kulisų, negali suvokti tikrų įvykių priežasčių, neteisingai interpretuoja reiškinius ir įvykius. Todėl paviršininkų nuostata filognozijoje nepriimama, nes ji nesuderinama su reikalavimu siekti 100 proc. tiesos.

Antras horizontas yra fizinė brana, kuri iš dalies parodoma rodomojoje sąmonėje kaip objektyvus pasaulis. Tačiau tai nėra visas vaizdas, nes už matomo pasaulio yra nematomas, vadinamas antro horizonto fizinėmis hipostratomis. Šis pasaulis sudarytas iš nežinomų laukų ir energijų, kurios sudaro holoplastinę tikrovės šerdį, ir kurioje užkoduotos tikrosios šio pasaulio galimybės. Filognozijos tikslas parodyti pilną fizinės branos hipostratų spektrą, kad būtų galima išskirti visus tikrovėje esančius multiplekso dėmenis, iš kurių būtų galima kurti dirbtinę realybę, suteikiančia civilizacijai priemonių plėsti savo veiklos mastą kosminėje erdvėje. Filognozija yra ta priemonė, kurios tikslas atverti perspektyvas naujai fizikai, ištaisant senų metodų trūkumus ir klaidas ir suformuluojant prinicpus tiksliam hipostratinių pasaulių atspindėjimui.

Trečias horizontas prie šios sistemos „prilipdo“ tas dalis, kurios būtinos sielos pasaulio paaiškinimui. Sielos struktūros, taip pat ir pati sąmonė, atsiranda gnostinėje branoje, kuri yra žmogaus psichinės realybės pamatas. Šis pasaulis yra telepatinė hipostrata, kurios atskleidimas sukurs priemones, reikalingas sąmonių sujungimui telepatiniu ryšiu, ir šiek tiek pavojingesnis variantas – sąmonės valdymui. Minčių pasaulio atidarymas jau įvykęs ir mokslas šioje srityje toli pažengęs, o filognozijos uždavinys, padaryti šias žinias viešai prieinamomis, įvesti idėjas ir technologijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vien teorijos, žinoma, visuomenei neužtenka, nes ši sritis turi būti griežtai reguliuojama, kad užvaldyta ir patekusi į netinkamas rankas nepadarytų daug žalos. Iš dalies taip jau yra šiuo metu įvykę, tačiau ne viskas prarasta, ir vienas iš filognozijos tikslų, atskleidžiant hipostratų spektro principą, ištaisyti šią klaidą. Gnostinė brana turi daug nematomų, paslėptų hipostratų, vienintelė vieta, kuri atsiveria yra žmogaus minčių pasaulis. Tačiau jis turi tam tikrą aplinką aplink save, kuri neatsiveria suvokimui, nors tokia pat svarbi, kaip ir pati matoma mintis. Taigi kaip kūnas, fiziškumas turi nematomą gelmę, tokią pat gelmę turi ir minčių pasaulis.

Tuo visas spektras neišsisemia, tačiau naudojantis metodu „iš vidaus į išorę“ tai pirmosios hipostratų stotelės, prie kurių verta sustoti ir kurias verta gerai ištyrinėti gelmininkų metodu. Visas spektras neria į nematomą gelmę, turinčią dvi kryptis, kurias jau paminėjau: daiktiškąjį rėizolą ir laisvės eiolą. Šioms kryptims jungiantis susiformuoja jų mišinys, kuris sukuria žmogaus egzistenciją. Šis principas vienas pagrindinių sątvaro principų, kuris kartojasi įvairiose srityse, viena dalis ateina iš laisvos galimybės kurti naujas formas, o kita yra medžiaga, panaudojama šiam kūrimo veiksmui. Eiolas yra šita laisvė, į žmogų įsikūnijanti iš tikrovės gelemės, o rėizolas yra medžiaga, kurioje būtinosios struktūros pertvarkomos, keičiamos ir iš jų sukuriama kas nors naujo. Tai galioja tiek sąmonės viduje, tiek visai tikrovei, nes laikoma, kad mūsų pasaulis taip pat buvo sukurtas, todėl turi turėti abu šiuos aspektus, kuriuos iš jo paveldi ir žmogus.

Žinomą hipostratų spektrą vaizduoju pateikta schema. Ji nėra tikslus paslėptų realybių vaizdas, greičiau tai principas, kurį būtina suvokti, hipostratų modelį kuriant savarankiškai, pagal tai, ką sugeba sukurti/atrasti kiekvieno žmogaus individuali sąmonė. Iš pradžių reikia sukurti visus įmanomus šios tikrovės žemėlapius, o tada natūraliais ir techniniais instrumentais, atverti jas žmonėms. Ši sistema kaip technologija būtų vadinama dirbtiniu hipostratų atvaru (DHA).

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 136

Pagrindinė šios schemos dalis yra šviesos arka, turinti fiksatinę ir laksatinę stratą. Fiksatinė dalis ateina iš fizinės branos pasaulio ir atveria vieną šio pasaulio hipostratą, kai kitos lieka uždarytos ir yra žmogaus sąmonei neregimas pasaulis. Laksatinė dalis per laksatinį srautą ateina iš gnostinės branos, ir čia pavirsta žmogaus minčių ir jausmų pasauliu. Tačiau be tiesiogiai atveriamų dalių ir čia yra daug niekaip nepasiekiamų ir jas galima atdaryti tik dirbtiniu gnostinių hipostratų atvaru. Schemoje spektrinė juosta rodoma išskleistu pavidalu, nors tikrovėje visos dalys yra suspaustos į vieną junginį, kuriame sluoksniai uždėti vienas ant kito. Tačiau tokiu pavidalu hipostratas vaizduoti nepatogu, todėl reikalingas išskleistas variantas. Holoplastinis vaizdas gali būti labai sudėtingas ir platus, tačiau viską išsemti, iki pat šios realybės pradžios – titaniškas darbas, kuriam atlikti reikės daug šimtmečių ir tūkstančių genialių protų darbo. Su dabartinio mokslo viešu variantu bėda ta, kad jis nepripažįsta tokios realybės sandaros ir liaudį laiko fasadinio pasaulio iliuzijose. Bet gyvenant tik jame ir laikantis paviršininkų nuostatų, suprasti kas vyksta iš tikro, kokios yra tikrosios priežastys ir kokie yra pirmieji judintojai, neįmanoma. Pirmapradis žmogus, apie kurį kalbėjau įžanginiame skyriuje, apima visas hipostratas, ne vien tai, kas matoma laksate ir fiksate.

Fasadinio pasaulio ir gelmės principą galima atrasti ne tik pačios tikrovės suvokime. Ši sistema ypač svarbi visuomenėje kaip vienas pagrindinių organizacijos principų. Kiekviena organizacija turi oficialų spektaklį, kuris yra jos fasadas, tai kaip save pateikia paprastiems žmonėms, ir tikrą gelminį pasaulį, kuris šį spektaklį organizuoja. Spektaklyje veikia „žvaigždėmis“ vaizduojami žmonės, prie kurių įvaizdžio dirba visa komanda specialistų, o šios yra tik organizacijos sukurtų scenarijų atlikėjai. Fasade rodomi herojai ir antiherojai, nes jo paskirtis ne tik ką nors išaukštinti, sukurti žvaigždę, bet ir sudoroti. Todėl fasadas dažnai veikia kaip ešafotas, kuriame viešai trypiami organizacijos priešai. Šis fasadas propaguoja savo normų sistemą, ir jeigu tų normų neatitinki, yra rizika, kad organizacija tave ištrauks ant ešafoto, ir įvykdys per informacijos kanalus viešą egzekuciją.

Šio principo paslaptis ta, kad fasadas nėra tiesos vieta, fasadas tėra vaidinamas spektaklis, o tikras organizacijos veidas slepiamas hipostratų uždarose zonose. Šie slapti pasauliai prieinami tik išrinktiesiems, ir jie save pateikia per suvaidintą organizuotą spektaklį. Be hipostratų įtraukimo į savo suvokimo horizonto ribas, neįmanoma suprasti įvykių, priežasčių, pirmųjų judintojų, nes spektaklyje pateikiami tik aukojimui išrinkti atpirkimo ožiai, kurie su įvykiais net nėra susiję arba juose yra tik pėstininkai. Toks principas patogus tuo, kad gali organizuoti net pačius šūdiniausius nusikaltimus, bet kol nesi ištrauktas į fasadą, kas neįmanoma jeigu priklausai organizacijos elitui, tol nėra ko bijoti, nes žmonių sąmonėse matosi tik suvaidintas spektaklinis įvaizdis. Kiekviena organizuota sistema, siekia susikurti fasadinę ešafoto instituciją, kurioje sudorojami visi valdžiai nusižengę žmonės, per neatitikimo jų normai viešinimą. Ešafoto struktūra tokia: ideologija, suformuota per propagandos ir švietimo sistemą; masinė sąmonė, kuri suorganizuota filologiškai rodyti neapykantą visiems nukrypimams nuo valdžios normos; organizatoriai, kurie kuria ešafoto sistemą; ir pats nusidėjėlis, kuris išstatomas viešam apspjaudymui, per „nuodėmių“ masinio paskleidimo sistemą. Visos grupuotės, siekiančios valdžios ir įtakos masinei sąmonei, siekia susiformuoti tokį likimų traiškymo mechanizmą, nes nori savo oponentus laikyti baimėje, šokdinti išsišokėlius ir „iškrypėlius“.

Matome, kad tiek tikrovės suvokime, tiek visuomeninėje organizacijoje, fasadinis pasaulis yra netiesos vieta, kurią labai mėgsta paviršininkai. Tačiau gelmininkų neapgauna jokie paviršiniai spektakliai, nes jie nori žinoti visą tiesą. Norint pasiekti šį tikslą reikia peržengti paviršiaus ribą, nerti į gelmę ir ištraukti tikrą, joje pasislėpusią realybę. Tai nėra lengva, nes hipostratos akylai saugomos ir prie jų prisikapstyti reikia išskirtinės sėkmės. Priartėjus prie ekstreminės ribos, tikrovės lieka vis mažiau ir įsijungia vaizduotės mechanizmai, kurie tikrovės pakaitalą kuria iš abstraktų, o šie yra ne fakto, bet galimybės vieta. Faktas turi būti užfiksuotas tiesioginiame suvokime, galimybė būna tik mąstoma. Toks hipostratų atskleidimas yra nepilnavertis ir fasadinis spektaklis griaunamas turi būti efektyvesnėmis priemonėmis. Galima prote suvokti koks visas spektras žmonijos organizacijų sistemoje, nes žmonių skaičius ribotas ir kažkokie žmonės stovi pačiame gale kaip pirmieji judintojai. Tos uždaros zonos, kurios planetos mastu veikia kaip tokios grupuotės, save laiko didelėje paslaptyje. Šių pirmųjų judintojų nereikia painioti su fasadinio spektaklio žvaigždėmis, kurie yra tik suorganizuoti visuomenei vaidinti spektaklį, bet nėra tikri lėlininkai.

Pažinimo multipleksus galima konstruoti kokios nors vienos stratos ribose, o galima stengtis aprėpti visą spektrą, paaiškinant kaip įvykiai atsiranda iš tikro. Jeigu kokie nors procesai lieka anapus horizonto ir nėra įtraukiami į modelį, iškreipiamas visas vaizdas, nesuprantant kas yra tikri pagrindiniai žaidėjai, o kas yra tik jų stumdomos figūrėlės. Todėl filognozijoje, kuri siekia holoplastinio vaizdo, toks principas neišvengiamas, be gelmės nėra pilnos tiesos. Kadangi tai kas atsiveria yra laikoma „lengvu taikiniu“, tokia informacija nėra labai vertinga, visas darbas glūdi gelmės tamsoje ir tyloje. Pagrindinis siekis – padaryti, kad tylinti tamsa nušvistų, tačiau kad nušvistų taip, kad liktų tikra tylos ir tamsos forma, o ne vien tai, kas neregima ir negirdima būtų pakeista tuo, kas regima ir girdima. Metodas, kurio rėmuose tai daroma, aprašytas dzeta struktūroje, tačiau filognozijoje paprastasis jos variantas netinkamas. Privaloma siekti naujo ekrano, kad ir vaizdas ir garsas būtų kitas.

Klausimai:

  • Kodėl filognozijoje gelmininkų metodas reikalingesnis už paviršininkų?
  • Kaip suprasti horizonto sąvoką gelmėje?
  • Kokios žinomos pagrindinės stratų grupės?
  • Kas yra DHA?
  • Kaip sąmonės valdymui naudojamas fasadinis pasaulis?
  • Kaip socialinės organizacijos struktūroje suorganizuojamas ešafotas?
  • Kas yra ekstreminis pasaulis?
  • Kokia klaida daroma tiriant hipostratas?
  • Kaip įtraukti tamsą ir tylą į šviesos arką, kad jos parodytų savo tikrąją esmę?
klajunas2018-06-14 12:21
Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 137

Kaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

Tačiau kaip jau sakiau, tikrovėje nėra kabelio, ekrano ir kontinuumo ir dar reikia atrasti, kas joje yra tikras laikas. Jis tikrai nėra morfizmų srautas kabelyje ir jų išskleidimas ekrane. Kas tai yra iš tikro kol kas informacijos negavau, tačiau ateityje pabandysiu modeliuoti. Dabar galiu pasakyti kelis pastebėjimus. Pirma, kabelio-ekrano modelyje laikas suvokiamas kaip santykių sistema ir tai didelė kliūtis laiko technologijų atradimui, nes keliavimas santykiais sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu ir būtų įmanoma apsukti kontinuumo vektorius priešinga kryptimi, taip būtų sugriauta natūrali pasaulio tėkmė ir visas pasaulis apsisukti į priešinga pusę, o toks apsisukimas prilygtų katastrofai. Tokiu atveju keliauti laiku nesukeliant lokalinės arba globalinės katastrofos būtų neįmanoma. Kitas vaizdinys gali būti laikas kaip substancija, kur kiekvieni praėję taškai egzistuoja vienu metu paralelinėse tikrovėse. Tik tokiu atveju būtų galima keliauti tarp paralelinių laiko taškų, nesugriaunant tikrovės. Tačiau šią sandarą dar reikia atrasti. Kaip jau sakiau, to nebus tol, kol mokslas neatsisakys kontinuumo vaizdinio ir kebelio-ekrano modelio, kuris programuodamas suvokimą nuvedą žmogų klystkeliu.

Kol visi laiko struktūros elementai pagrįsti kontinuumo sąvoka, tol kelionių laiku technologija neįmanoma. Skirtumas turi būti suvokiamas ne kaip kontinuumas, bet kaip multipleksas sudarytas iš didelio skaičiaus deformuotų kontinuumų, kuriame įmanomi perstatymai ir reakcijos. Turėtume surasti, koks šiame multiplekse taškų A ir B tikras išsidėstymas ir kaip įmanomas apsuktas judėjimas nuo vieno prie kito. Tai nėra taip paprasta, nes ekrano, kabelio, kontinuumo vaizdinys įaugęs į žmogaus protą ir jį iš ten labai sunku iškrapštyti. Proveržiui reikia atrasti metodą, kuris leistu perdarytų suvokimo struktūrą, išlaisvindamas iš iliuzijos, kuri mokslininkus ir filosofus valdė per visą istoriją. Šis įvykis būtų iš tikro revoliucinis, nes žmogus pagaliau suvoktų, kad tai, ką mato sąmonėje, nebūtinai atitinka anapusinės tikrovės, ir kad šis paveiksliukas tėra labai apytikslė interpretacija.

Retas kas žino šią paslaptį, ir visi filosofavimai apie laiko struktūrą įklimpę paprastų kontinuumų iliuzijose. Aš siūlau paprastus kontinuumus pakeisti sudėtingais ir vadinu juos multipleksais, arba dauglypomis. Multiplekso struktūra turi atitikti tikro laiko struktūrą, ištraukiant ją iš santykių junginio vaizdinio ir paverčiant realia substancija, kurioje gali vykti tikri procesai, kurie subjektyviai būtų suvokiami kaip kelionė laiku.

Ir pabaigai noriu atkreipti dėmesį į gryną mokslinį laiką ir aprengtą kultūrinį laiką, kuris vadinamas istorija. Visuose mokslinės fantastikos kūriniuose keliaujama ne grynuoju laiku, bet istoriniu laiku, pavyzdžiui, iš 2018 metų į 1005 arba 45 mūsų eros metus. Laiko mechanizme istorijos drabužiai – nėra svarbūs, tačiau mūsų orientacija laike paremta istorinių faktų ir įvykių žinojimu. Šis turinys yra tarsi koordinačių sistema, kurioje naudojama ne matematika, bet civilizacijos istorija. Kelionė laiku negali būti visos tikrovės kelionė, nes jeigu mes apsuksime visą tikrovę atgal laiku, tai tą tikrovę ištiks katastrofa. Vadinasi keliaujant laiku, dabartis neturi išnykti visiems, norima, kad ji išnyktų tik laiko keliautojui. O tai gali būti daug sunkiau, negu apsukti visos tikrovės skirtumų vektorius. Laikas gali būti statiškas, nejudantis, tada būtų galima žmogų iš vienos laiko vietos išimti ir perkelti į kitą vietą. Sąmonės sraute tai atrodytų kaip persikėlimas iš vieno laikmečio į kitą, tačiau iš tikro tai būtų kelionė tarp paralelinių pasaulių.

Ezoterikoje daug istorijų, kuriose pasakojama apie laiko keliones. Yra buvę net žmonių, kurie tvirtino, kad yra atkeliavę iš kito laiko. Sunku pasakyti kiek jais galima pasitikėti. Visuomenės žinių lygis šiuo klausimu labai žemas, valdžia slepia tikrus savo eksperimentus, projektus ir teorijas nuo visuomenės, nes šios technologijos labai svarbios istorijos valdymui. Kad istorija valdoma dirbtiniu būdu, nenorima viešinti – kad daug rezonansinių įvykių gali būti spec. operacijų rezultatas, kuriomis buvo bandoma pakeisti istoriją iš kito laiko. Tie, kas atkeliauja iš kito laiko, turi didelį pranašumą, nes žino visus faktus ir įvykius, kuriuos specialiu poveikiu gali pakreipti norima linkme. Kiekvienas tikrovės objektas yra laiko gija, kuri ateina iš praeities ir keliauja į ateitį. Šiame gijų ryšulyje, kokią nors nepageidaujamą giją galima ištraukti ir užleisti erdvėje vietą, kitoms gijoms. Taip gali dingti žmonės, šeimos, giminės, žinios, technologijos, įvykiai ir t.t. ir istorija būti pakreipta net pačiomis netikėčiausiomis kryptimis.

Neturėtume manyti, kad tai neįmanoma, o tokia galimybė atsiveria tada, kai iš modelio pašalinamas paprasto kontinuumo, ekrano ir kabelio suformuotas laiko vaizdinys. Laiko valdymo mokslui – tai didžiausios kliūtys.

klajunas2018-06-21 10:52
3. Kontinuumo dėmenys

Paaiškinus kontinuumo ir multiplekso sąvokas, kurios filognozijoje vaidina kertinį vaidmenį, galima dar labiau sukonkretinti teorinius pagrindus. Kontinuumas buvo apibrėžtas kaip paprastas ir neišskaidytas į savo sudėtines dalis, kurių pagrindu kuriamos parametrų grupės. Jis buvo parodytas kaip tam tikros terpės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tai, kas buvo prieš tai. Papildytas variantas yra skirtumo įvedimas į tęsimą, kuris sukelia deformaciją. Tačiau tai vis dar pernelyg abstraktu. Kontinuumo sąvoka paimta iš sąmoningo sątvaro, todėl kaip tokia turi ekrano savybių, o šis gali būti išskaidytas į pagrindinius savo dėmenis, kurie pereina į kontinuumo struktūrą. Ekranas pirmiausiai turi ištęstumo, ekstensyvumo savybę ir asocijuojamas su tam tikra erdve. Į šią erdvę projektuojami kadrai, kurie yra ateinančios informacijos porcijos, išdėstytos linijiniu būdu ir turi laiko charakteristikas. Ekrane pasirodantys informacijos pavidalai vadinami substancija, kuri sudaro perduodamos informacijos turinį. Kadangi ateinantys morfizmai nevienodi, tarp taškų ekrane atsiranda skirtumai, kurie suformuoja judėjimo vektorių.

Šitaip kontinuumas įgyja skirtingas dalis, kurias galima apibendrintai jungti į grupes, kurių viduje formuojami parametrai. Tos grupės vadinamos ekrano dėmenimis, per kuriuos projektuojama anapusinė tikrovė, esanti anapus į sątvarą patenkančio informacijos srauto. Čia reikia prisiminti žmogaus sandaros paaiškinimą, kurį pateikiau apibrėždamas filognozijos sąvoką. Sątvaras yra substancijoje atsirandanti informacinė gaublė, kurioje pavidalus įgyja iš aplinkos surinkti informaciniai morfizmai, padedantys žmogui orientuotis šioje aplinkoje. Tikras žmogus ir tikras pasaulis yra anapus šios gaublės, tačiau tiesioginė sąveika neįforminama ir gali būti suvokta tik per tokį tarpininką. Išvardinti ekrano dėmenys yra tradicinis, į žmogaus prigimtį įrašytas rinkinys, kuris labiau susijęs su fiksatine sąmonės dalimi. Tačiau laksatas yra daug lankstesnis ir čia galima šį ekraną perkurti. Tam reikia sukurti naujus ekrano dėmenis, kurie padėtų pagauti tikslesnį anapusinės tikrovės vaizdą, nes tradicinis ekranas, naudodamas paprasto kontinuumo struktūrą, nuglodina visas anapusinėje realybėje esančias deformacijas. Tačiau šio klausimo kol kas nespręsiu, tai bus kito skyrelio tema, o šiame noriu paaiškinti įprastinį ekrano modelį, kuris yra filognozijos pagrindas, į kurį remiantis kuriamos visos modifikacijos.

Apibendrintai modelio šio struktūra tokia:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 138

Brėžinyje parodyta, kad yra išorinė struktūra, kurią sudaro bendrosios koncepcijos ir vidinė. Vidinė dalis daugiausiai suformuota iš sątvaro dėmenų, tačiau šie dėmenys suobjektyvinti ir paversti pačios realybės aspektais. Sątvaras rodo, kad viduje yra dvi pagrindinės kryptys, kurios nelabai tiksliai vadinamos kryptimi į išorę ir į vidų. Tariama, kad einant į išorę randamas objektyvus pasaulis, o einant į vidų, randama žmogaus psichika. Pagrindinis filognozijos išplėtimas yra tas, kad laikoma, jog psichika taip pat atsiranda iš objektyvaus pasaulio, kuris analogiškas daiktiško pasaulio pagrindui. Šie du pasauliai atskiriami kaip fizinė ir gnostinė brana, kurių dėmenų struktūros yra veidrodinės. Taip yra todėl, kad gnostinės branos tiesiogiai tirti kol kas neįmanoma ir jos modeliavimui naudojama fizinės branos analogija, dėmenis paprasčiausiai nukopijuojant. Tačiau plečiant tyrimus neišvengiamai turės atsirasti skirtumai, kurie bus įvesti į dėmenų schemas. Kita vertus, vienas pagrindinis skirtumas yra jau dabar, kuris pagrindine gnostinės substancijos savybe laiko ne masę, bet suvokimą ir jį kildina iš jos sąveikos su luksorinų lauku, kurį aišku dar reikia įrodyti.

Išorinė struktūra apgaubia vidinę ir papildo dėmenis labai svarbiomis sątvare taip pat randamomis charakteristikomis. Viena tokia charakteristika jau buvo paaiškinta, tai yra kontinuumas, kuris savyje talpina visus dėmenis. Lig šiol pagrindinė tradicinio mokslo problema buvo ta, kad kontinuumai laikyti paprastais tapatybės kontinuumais, todėl teoriją kuriant jo pagrindu, buvo nuglodinamos visos struktūros. Pavyzdžiui, erdvė ir laikas laikyti paprastais, bestruktūriniais elementais, veikiančiais abstrakčioje paprastoje terpėje, todėl juose nebuvo įmanoma įžvelgti jokių mechanizmų. Ši padėtis iš dalies ištaisoma įvedant sudėtingą substancijos sandarą, tačiau ši sandara glodinama paprastos erdvės ir paprasto laiko neteisingais konstruktais. Įvedus multiplekso sąvoką ir sujungus ją su kontinuumo  vaizdiniu, ši padėtis ištaisoma. Iš esmės visi išvardinti vidiniai dėmenys yra sudėtingas multipleksas, per kurį galima pasiekti dvi artimiausias mus supančios tikrovės dalis.

Bet daug svarbesnis yra kitas išorinės dėmenų dalies principas, kuris skaidosi į eiolo ir rėizolo dėmenis. Šie terminai taip pat paimti iš sątvaro, kuris turi dvinarę sandarą – laisvės šerdį, kūrybinį potencialą ir būtinybės pasaulį, kuris yra suvokiamas kaip materialus daiktiškumas. Tai universalus principas, kuris reikalingas pasaulio atsiradimo paaiškinimui. Turi būti kūrėjas ir kūrinys. Kūrėjas savyje turi idealią formą, kurią įdėdamas į objektyvią materiją ją paverčia kūriniu. Kūrėją nebūtina įsivaizduoti religiniu įsivaizdavimu, nes laisvė ir materija iš tikro tėra dvi tikrovėje veikiančios jėgos, kurias galima paaiškinti filognoziniu, kaipybiniu metodu. Dar kitaip šiuos aspektus galima įvardinti kaip pasyvumą ir aktyvumą. Eiolas yra aktyvioji, kuriančioji jėga, o rėizolas yra pasyvioji, formą priimanti jėga. Jų junginyje atsiranda mus supanti realybė. Norėdami ją paaiškinti, turime ištirti kaip šios jėgos veikia, kokia jų sandara, kokios savybės ir kokiems dėsniams paklūsta.

Matome, kad tiek vidinė tiek išorinė struktūra turi dvinarę sandarą. Vidinis dvinariškumas kyla iš išorinio, nes eiolo aspektas pereina į gnostinę braną, ir psichikoje kuria laksato substanciją, o rėizolas pereina į fizinę braną ir formuoja fiksato pasaulį. Tačiau vienpusės koreliacijos nėra, nes tiek eiolas, tiek rėizolas apima abu tikrovės aspektus, t. y., eiolas gali tiesiogiai veikti ir fizinę braną, ko pasekmėje atsiranda sielos substancija. Šie dėmenys nėra išskirstyti po atskiras išorines dimensijas, visi šie aspektai sudėti į kiekvieną realybės tašką ir sudaro to taško dauglypą. Tai aišku tik bendros kategorijos, bendros sritys, kurių viduje veikia sudėtingi pasauliai, bet juos dar ateityje reikės išaiškinti, o kol kas dedant filognozijos pamatus, užtenka ir tokio apibendrinto varianto.

Dėmenų multipleksas sudaro tam tikrą struktūrą, kurią norėtųsi aprašyti ženklų kalba. Galutinės ženklų sistemos dar nesukūriau, ši idėja kol kas yra tik eksperimentinėje stadijoje, tačiau pirmas bandymas padarytas – pateiktoje schemoje, prie kiekvieno dėmens pateiktas ženklas, kuriuo tas dėmuo žymimas. Pasirinkau ideografinį principą, nes jis įprastas matematikoje ir logikoje. Jis panašus į hieroglifų kalbą, kokia rašoma azijos šalyse. Toks principas kaipybinėms lygtims yra geriausias, bet dar reikės padirbėti prie ženklų sistemos ir multipleksų užrašymo technologijos. Tai turi būti ir paprasta, aiški sistema, bet tuo pačiu ir efektyvi. Čia iškyla sunkumų, kaip ir visoms hieroglifais rašančioms kalboms, nes kiekvienas reiškinys turės turėti savo atskirą ženklą, o kadangi tikrovė labai sudėtinga, tokių ženklų, pilnam jos aprašymui turės būti labai daug. Tačiau kito kelio nematau ir teks su šiuo trūkumu susitaikyti. Tai iš dalies išsprendžiama tuo, kad tikrovė turi fraktalinę sandarą ir ją galima išdalinti į lygmenis, pradedant nuo aukščiausio ir baigiant smulkiausiu. Tai padeda tuo, kad kiekvieną lygmenį galima maksimaliai supaprastinti, visą sudėtingumą perkeliant į smulkesnius. Taip, einant nuo vienos pakopos prie kitos, multiplekso struktūra nebūtų labai sudėtinga.

Dabartinėje tikrovės pažinimo stadijoje labiausiai ištyrinėtas yra fizinės branos substancijos elementas. Šis dėmuo aiškinamas fizikos standartinio modelio, naudojant kvantinių laukų principą. Yra tam tikras elementarus kvantų rinkinys, į kurį redukuojama visa realybė, ir kuris pretenduoja paaiškinti visus mus supančios tikrovės reiškinius. Tačiau mokslas susiduria su didelėmis problemomis ir lieka labai daug tradiciniam metodui nepasiekiamų sričių, viena kurių yra sąmonės pasaulis. Filognozijos tikslas ištaisyti visas silpnąsias vietas, pateikiant išplėstą, visumą apimantį modelį ir paruošti pagrindą neištyrinėtų tikrovių atvėrimui. Svarbiausias išplėtimas yra gnostinės branos įvedimas, kurios ašis yra sąmonės substancija, taip pat gaubiamosios struktūros įvedimas, nes kiekviename tikrovės aspekte randame ne tik pasyvią materiją, bet yra ją formuojančią kūrybinę jėgą. Neištyrę šių aspektų tikrovės jos visumoje paaiškinti negalėsime. Toks požiūris ganėtinai originalus, nes tradicinėje fizikoje mes matome tik būtinybės pasaulį, o aš manau, kad į jį įmanoma įvesti ir laisvės dėmenį. Tai natūralu: jeigu įmanoma sukurti sąmonės fiziką, į ją turi įeiti labai svarbi sąmonei savybė, kuri vadinama kūrybine laisve. Čia nėra nieko neįprasta, nes kurti gali ne tik žmogus, bet ir pati tikrovė, kuri kažkokiu iki šiol nepaaiškintu būdu sukūrė sąmoningų gyvybių pasaulį. Neištyrinėjus šių tikrovės svarbių dalių, neįmanoma atskleisti pagrindinės mūsų realybės paslapties. Kadangi filognozijos pagrindinė paskirtis atskleisti 100 proc. holoplastinį tikrovės vaizdą, šie aspektai privalo būti įtraukti į modelį ir visai nebūtina juos išskirti į kokį nors nuo visumos izoliuotą mokslą, kuris tiriamas tik humanitariniais-filosofiniais metodais.

Daug sudėtingesnis klausimas, aišku, yra naujo dėmenų ekrano sukūrimas, tačiau tai sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nepasiekus aukštesnio sąmoningumo. Manau, tai bus įmanoma tik tam gerai paruošus dirvą, ir išsprendus tradicinio ekrano problemas, kuris yra daugiausiai paimtas iš fiksatinio sensoriumo. Vidinė multiplekso dalis, kaip jau sakiau, sustruktūrinta, tačiau tas pats turi būti padaryta su išorine dalimi, o būtent su deformuotu kontinuumu, eiolu ir rėizolu. Kas tikrovėje yra aktyvumas, kas tikrovėje yra pasyvumas, kokiose kontinuumo deformacijose būtų galima juos atvaizduoti? Manau, kad įvadą į šią temą tuo galima būtų ir baigti, o kitame skyrelyje pabadysiu pasvarstyti, kaip būtų galima sukurti naujovišką ekrano dėmenų sistemą, kuri būtų paremta vien tik laksato priemonėmis, kategorijas paimant iš kalbos. Kalboje yra daug sąvokų, kiekviena sąvoka gali būti paversta ekranu, per kurį matoma realybė.

Klausimai:

  • Kodėl sątvarui tokia svarbi ekraniškumo sąvybė?
  • Kaip išskiriami sątvaro ekrano dėmenys?
  • Kaip susijusios ekrano dėmenų ir kontinuumo sąvokos?
  • Kokia kontinuumo dėmenų multiplekso pagrindinė sandara?
  • Kodėl vidinė dėmenų dalis gerai ištyrinėta, o išorinė netyrinėjama?
  • Kaip kitaip galima įvardinti eiolo ir rėizolo aspektus tikrovės sandaroje?
  • Koks pagrindinis skirtumas tarp gnostinės ir fizinės branos dėmenų?
  • Kodėl hieroglifais koduoti struktūrinius elementus geriausia?
  • Kokia sąmonės dalimi remiasi tradicinis dėmenų multipleksas?
  • Kam reikalingas naujas dėmenų ekranas?
  • Į ką remiantis galima kurti naują, laksatinį dėmenų ekraną?
klajunas2018-06-23 09:45
Naujoviški kontinuumų dėmenys

Iš dėmenų sulipdyti naują ekraną tikrovės pažinimui nėra taip lengva, nes sąmonė yra suaugusi su sensoriumu, kuriame formuojama iš aplinkos ateinanti juslinė informacija. Šio ekrano perdaryti neperkuriant sąmonės neįmanoma, o jeigu tai kada nors ir bus įmanoma, tai tik naudojant technologijas, kurių šiuo metu neturime. Todėl tokios minties reikia atsisakyti ir ieškoti kitų kelių. Šis kitas kelias atsiranda dėmesį perkėlus į kitą sąmonės vietą, kurią vadinu laksatu. Ši vieta judri, kintama ir ją labai lengva perdaryti. Tai kas sensoriume yra fiksuoti dėmenys, mąstyme yra lankstūs žodžiai, sąvokos ir iš jų suformuotos mintys. Kiek yra galimybė laisvai kurti naujus žodžius, paremtus naujomis sąvokomis, tiek įmanoma išrasti naujus dėmenis ir iš jų sudaryti naują ekraną, per kurį žiūrime į tikrovę.

Žinoma tai neturi būti savavališka kūryba, nes turime siekti maksimalaus atitikimo anapusinei tikrovei. To siekiama su sensoriniu ekranu, kuris pasirodė ganėtinai efektyvus, todėl tikslinga naują ekraną kurti tik tam, kad būtų pralenktas šio ekrano efektyvumas. Mažiau efektyvūs laksatiniai ekranai, į suvokimą įnešantys tik iliuziją – nereikalingi. Laksatinio ekrano kūrimas yra pažinimo proceso dalis ir jo dėmenys turi kilti iš pačios realybės – jeigu dėmuo prie jos nepriartina, jis nelaikomas atradimu. Kadangi sąmonės kokybė filognozijoje vertinama ne tik teoriniais, bet ir praktiniais kriterijais, neefektyvūs ekranai lengvai atsijojami, nes jie neduoda metodų realiai įvaldyti tikrovę. Ekranas iš kurio neįmanoma išvesti jokios technologijos, kuris neduoda jokio technologinio sprendimo, nelaikomas reikšmingu pasiekimu. Toks ekranas yra tik eksperimentinis tikrinimas, kurio tikslas įvertinti jo galimybes. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu duoda bent vieną praktinį sprendimą. Kuo tokių sprendimų daugiau, tuo ekrano vertė didesnė.

Praėjusiame skyrelyje užsiminiau, kad naują ekraną sukurti nėra taip lengva, ir čia paaiškinau kodėl taip yra – privaloma užčiuopti kokį nors tikrą, veiksmingą tikrovės aspektą. Todėl pilno naujoviško ekrano kol kas nekuriu ir noriu iki galo išnaudoti tradicinių dėmenų ekraną, kuris naudojamas šiuolaikiniame moksle. Tačiau jau buvo galima pastebėti, kad šis ekranas yra išplėstas naujais dėmenimis, todėl gali būti vadinamas hibridiniu. Tie nauji dėmenys yra eiolas ir rėizolas. Eiolą galima sieti su žmogiškoje tikrovėje egzistuojančiu aktyviu laisvės aspektu, kuri yra būtina kuriant naują tikrovę, o rėizolas yra pasyvi medžiaga, iš kurios formuojamas kūrinys. Šie aspektai paimti iš sątvaro sandaros, kuriame formuojama anapusinė tikrovė, todėl reikalavimas susieti dėmenį su tikrovės savybėmis nesunkiai pagrindžiamas. Nors galima bandyti priekaištauti, kad tai iš „psichologijos“ paimtos savybės, todėl jos objektyviam filognozijos mokslui netinka, nes yra subjektyvios. Kaip paaiškės vėliau, aš šias sąvokas maksimaliai suobjektyvinu ir paverčiu objektyviais tikrovės ekrano dėmenimis. Dabar tai ir pamėginsiu paaiškinti.

Turime pradėti nuo rėizolo, nes jis yra tikrovės pamatas, tai iš ko sudaryta visa realybė. Tikrovės fundamentalius vienetus, kurie susidaro iš kontinuumo deformacijų jiems susijungiant vadinu simetronais. Šie vienetai taip vadinami todėl, kad jie yra geometriškai taisyklingi ir sudaryti iš simetrinių bei asimetrinių struktūrų. Simetronai turi galimybę jungtis ir dalintis, šitaip formuodami didesnes sankaupas, įgaunančias išplėstą sandarą. Rėizolu vadinamas tas tikrovės aspektas, kuris atsiranda savaime jungiantis simetronams, per labiausiai derančias simetrijų dalis. Toks simetriniu atitikimu pagrįstas jungimasis jungiasi didele tikimybe ir yra dažniausiai pasitaikanti struktūra. Rėizolo dėsniai kyla būtent dėl šio simetrinio arba geometrinio taisyklingumo, nes stabilūs ir labiausiai tikėtini tie dariniai, kurie turi simetrinį atitikimą, o deriniai, kurie yra asimetriški – labai reti, todėl savaime iš asimetrinių konfigūracijų substancija nesiformuoja. Todėl rėizolas, pirmykštė materija, atsiranda tada, kai simetronai sukrinta patogiausiu būdu ir be papildomo įsikišimo iš jo negali atsirasti jokios naujoviškos struktūros.

Vadinasi, jeigu tikrovė būtų sudaryta tik iš rėizolo, neatsirastų nei gyvybė, nei visata – mums įprasto pasaulio, kuriame gyvename nebūtų. Kadangi mes patys ir visata yra faktas, turime daryti prielaidą, kad be rėizolo tikrovėje yra dar bent vienas dėmuo, kuriam turime būti dėkingi už savo ir mūsų pasaulio sukūrimą. Šią jėgą vadinu eiolu, kuris įsiveržia į rėizolinę materiją ir suformuoja joje naujoviškas struktūras, kurios savaime neatsirastų, nes jos sudarytos iš sujungimų, kurie savaime labai reti ir be papildomo įsikišimo neatsiranda. Vadinasi eiolo „laisvė“ ir „valia“ pagrįsta tuo, kad jis sugeba sujungti simetronus per tas vietas, kurios yra simetriškai netaisyklingos. Yra taisyklingi sujungimai, kurie pasitaiko labai dažnai ir yra asimetriški sujungimai, kurie paprastai gali turėti tik kelių procentų tikimybę. Eiolas yra ta papildoma jėga, kuri šią tikimybę padidina bent iki 80 proc. ir padaro neįmanomas struktūras įmanomomis. Dėl šios priežasties iš išorės stebint atrodo, kad mūsų pasaulis negalėjo atsirasti be „protingo įsikišimo“, nes savaime tokių susijungimų atsitiktinumo principu negali būti. Taip eiolas suasmeninamas ir paverčiamas dievu, kuris tampa tikėjimo ir garbinimo objektu. Filognozija nėra religija, ji yra pažinimo metodas, todėl sudievinimas ir pavertimas ritualinės elgsenos tikslu mums nėra tinkamas.

Įvedę į ekraną tokius papildomus dėmenis, gauname priemones, kurios leidžia aprašinėti kūrimo procesą, naujų tikrovės struktūrų atsiradimą. Mokslas neturintis tokių dėmenų šį klausimą palieka anapus savo galimybių, religiniam mąstymui. Tačiau pasaulio, gyvybės „dirbtinis“ atsiradimas yra faktas, kurį galima tirti ir moksliniu būdu, vadinasi reikalingos sąvokos, kurių rėmuose būtų galima formuoti tam reikalingus parametrus ir juos sieti į formules bei lygtis. Visa ligšiolinė fizika buvo aiškinama rėizolo dėmens rėmuose, nebandant paaiškinti kaip tame kas būtina gali atsirasti naujos, nebūtinosios struktūros. Tai kas nebūtina, nedeterminuota – laikoma laisvu. Gyvybė nėra būtinai iš rėizolo kylanti realybė, iš žinomų dėsnių tokios būtinybės išvesti būtų neįmanoma. Tad jeigu gyvybės atsiradimas nelaikomas determinuota rėizolo forma, turime daryti išvadą, kad ji laisvai sukurta, o tai, kas kuria nebūtinas, savavališkas struktūras, pažeidžiant tikimybės principą, yra eiolinis tikrovės aspektas. Manau, kad šis samprotavimas pakankamai pagrindžia šių dėmenų teisėtumą laksatinio ekrano sandaroje. Šie dėmenys dar turi būti išplėsti ir formalizuoti, nes jie turi turėti smulkesnes dalis, tačiau pati pradžia tuo padaryta. Taip kaip turime bendrą substancijos kategoriją, o paskui uždedame ant jos kvantų modelį susietą su parametrų sistema, taip pat galima modeliuoti ir eiolą bei rėizolą – kurti jų smulkesnius modelius.

Tęsmas galbūt nėra pats originaliausias dėmuo, įeinantis į išorinę dėmenų struktūrą, kurią paaiškinau ankstesniame skyrelyje, tačiau pateikiu kitą tęsmo interpretaciją. Iš jo pašalinama tapatybės savybė ir įvedama dinamika, suteikiant jam galimybę įgauti įvairias deformacijas, struktūras, kuriomis galima imituoti anapusinės tikrovės sandarą. Taip pat tariama kad yra įvairūs, skirtingi tęsmo tipai, turintys įgimtas savybes ir jiems maišantis savaime atsiranda simetriškos ir asimetriškos struktūros, kurios suvokime pasirodo kaip įvairūs kokybiniai supančios aplinkos reiškiniai, turintys įvairių sugebėjimų. Pavyzdžiui, yra tokie kontinuumai, kuriems susijungus atsiranda kūnas, fiziškumas, bet yra ir tokie, kuriems jungiantis natūraliai atsiranda informacinių gaublių dariniai, gebantys atspindėti aplinką kokybinėmis formomis. Šitaip iš pradžių kontinuumų simetronuose atsiranda kūniškumo rėizolas ir sieliškumo rėizolas, kuriuos sujungus su eioline jėga, gauname išbaigtą gyvybės formą, gebančią suvokti aplinką ir prasitęsti.

Kaip tokie dėmenys atrandami galima paaiškinti vektorių apsukimo metodu. Tarkime gyvybė yra biologinis vektorius, kuris turi objektyviai tiriamą sandarą. Žmogus turi kūną ir sąmonę; kūnas atsiranda dauginimosi būdu, auga sąveikaudamas su aplinka, kurią suvokti galima dėka psichinių gebėjimų. Vadinasi, šią pagrindinę struktūrą apsukame ir pagal jas darome projekcijas atbuliniu būdu į hipostratas ir išvedame projektuojamus dėmenis. Kūnas turi organinį komponentą, atsiranda iš organinio pasaulio, kūno programa susideda iš genetinio dėmens. Sąmonė taip pat turi turėti savo komponentą kūno hipostratose ir aš šį komponentą vadinu gnostine brana. Galima tvirtinti, kad šis dėmuo neįrodytas, bet jeigu biovektoriuje yra toks komponentas, tai jis neišvengiamai turi kilti iš tam tikros realybės, kuri negali būti išgalvota, netikra. Gnostinė brana yra tikra, tik reikia ją ištyrinėti, o tai pradedama nuo egzistavimo postulato. Einant toliau, mums žinomi mokslo dėsniai sako, kad pagal juos dabartinei realybės formai savaime atsirasti tikimybė maža, vadinasi vėlgi turi būti tikrovės vektorius, kurį apsukus, galėtume jį kildinti iš dviejų pradinių vektorių: tos tikrovės formos, kuri labai tikėtina, ir atsiranda savaime ir tos, kuri sukuria savaime neatsirandančias struktūras, padidindama simetronų sujungimo per asimetrinius taškus tikimybę. Šios dalys, kaip jau paaiškinau, vadinamos rėizolu ir eiolu. Pagal tokią logiką šie dėmenys hipostratoje taip pat privalomi, nes jie yra tikrovės vektoriaus sandaros atbulinė projekcija.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 139

Pradžioje paaiškinau, kad kuriant dėmenis, jie turi duoti praktinį sprendimą kokiai nors problemai, nes filognozija siekia ne tik holoplastinės tiesos, bet ir veiklos masto išplėtimo. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu leidžia atrasti naujų technologijų, kurios yra realiai veikiančios. Aišku, kadangi čia dėstomi tik filognozijos pagrindai, tai jokių technologinių sprendimų nepateiksiu, tačiau visada būtina turėti omenyje, kad filognozijai tai privaloma. Teorija yra fiksatas, būtinoji struktūra, rėizolas, o inžinerija yra laksatas, naujų sujungimų kūrimas iš būtinųjų struktūrų, eiolas. Todėl reikia žinoti ne tik teoriją, bet reikia mokėti ją pritaikyti. Tai galima daryti tuo pačiu atbulinio vektoriaus metodu: imamas koks nors siekiamas technologinės naudos vektorius, sudaromas jo pageidaujamų savybių rinkinys, tada tos savybės apsukamos ir projektuojamos į hipostratas, bandant jose taip sujungti dinaminio ir mechaninio simetrono struktūras, kad gautųsi naujas, dirbtinis pageidaujamas naudos vektorius.

Pavyzdžiui, viena siekiama technologija yra antigravitacija, kurios tikslas įveikti aplink kosminius kūnus esantį jėgos vektorių žemyn. Tam pasiekti reikia gravitacinės dinamikos simetrone surasti tokias dėmenų vektorių konfigūracijas, kurios leistų kompensuoti gravitacinę trauką žemyn. Viena iš galimybių yra atrasti hipostratose planetos skleidžiamą antigravitacinį spinduliavimą, kurio vektorius yra aukštyn. Jis neveikia įprastinės materijos todėl, kad ji šiam spinduliavimui yra skaidri. Tačiau sukūrę neskaidrią materijos formą ir galėdami reguliuoti jos skaidrumą, galėtume gauti keliamąją jėgą aukštyn, kuri būtų antigravitacinio variklio mechanizmas. Tai aišku svajonė, nes norint surasti tikrą antigravitaciją, reikia atskleisti visą hipostratinį planetos simetroną, į kurį įeitų ir gravitacijos teorija. Bet metodas aiškus: turime suformuluoti siekiamos naudos vektorių, ir taip sujungti atskleistus simetrono dėmenis, kad jie sukurtų naują siekiamą technologiją.

Tokie yra naujų kontinuumų dėmenų kūrimo principai ir kriterijai, kuriuos naudojant jie priimami arba atmetami. Svarbiausias dalykas – laksatinis ekranas, kad turėtų vertę, turi gerokai lenkti sensorinio ekrano efektyvumą. Priešingu atveju jis nėra reikalingas, nes suvokimo kokybę ne pagerina, bet pablogina.

Klausimai:

  • Kokie yra naujo suvokimo ekrano kūrimo principai?
  • Kodėl sunku surasti naujus, efektyvius dėmenis laksatiniam ekranui?
  • Kaip vertinamas laksatinio ekrano efektyvumas?
  • Koks yra eiolo ir rėizolo dėmenų pagrindimas?
  • Kaip atsiranda simetronai?
  • Kokių reikia savybių tikrovėje, kad atsirastų nesavaiminės struktūros simetrone?
  • Koks technologijos kūrimo metodas, naudojant naudos vektorių?
  • Kaip įrodomas gnostinės branos pagrįstumas?
  • Kodėl fiksatinis ekranas niekada neatskleis holoplastinio pasaulio vaizdo?
  • Kaip patobulinti mąstymą, kad jame būtų daugiau resursų laksatinio ekrano dėmenų kūrimui?
  • Kaip pasiekti, kad visuomenėje būtų daugiau nepriklausomų išradėjų?
boba2018-06-24 06:02
O aš dažnokau sapnuoju, kad su Dievu žiūriu televizorių( ekranas).
klajunas2018-06-24 11:52
5. Sąmonė ir dzeta struktūra

Filognozijos apibrėžime paaiškinau pagrindinę schemą, kurioje vaizduojama fundamentali žmogaus sandara, sudaryta iš sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus. Vadovaujantis šiuo skirstymu randami du „žmogaus“ variantai: vienas yra žmogus kaip jis vaizdais pasirodo sąmonei ir antras yra tikrasis žmogus, kuris yra anapus sąmoningo suvokimo. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad vaizdinis žmogus yra nepilnas, neišbaigtas, suformuotas iš ribotų suvokimo duomenų, o kitas yra pilnas žmogus, toks koks jis yra iš tikro anapus sąmonės egzistuojančioje tikrovėje. Šie du „žmonės“ yra susiję, nes sąmoningas žmogus yra pirmapradžio žmogaus įrankis. Pirmapradis žmogus yra visas žmogus, o sąmoningas yra tik šio susiaurintas ir sumažintas variantas. Pažinimas, kaip pagrindinis filognozijos tikslas, yra sąmoningo žmogaus viduje vykstantis procesas, tačiau pagrindinis objektas yra tai, kas yra anapus sąmoningo žmogaus. Sąmonės tikslas yra įtraukti anapusinį pasaulį į savo vidų ir kuo tiksliau jį atvaizduoti. Tad tikri objektai yra anapus sąmonės, bet jie suvokimo dalimi tampa tik tada, kai virsta sąmonės forma.

Šis virsmas turi savo sandarą, kurią aš įvardinu kaip „dzetą struktūrą“. Šiame skyrelyje ją ir pabandysiu paaiškinti. Pirmiausiai, ką reiškia šis pavadinimas. Objekto sandarą aiškinu taškais, kurie mano schemoje išsidėstę kaip stačiakampis. Taškus galima jungti per kraštines, o galima ir įstrižai. Jungiant taškus stačiakampyje tam tikru būdu gaunama savotiška zigzago konfigūracija, turinti raidės Z formą, o ši raidė graikų kalboje vadinama „dzeta“. Iš to ir kilo pavadinimas „dzeta struktūra“. Jame jokios gilios prasmės nėra, jis sudarytas taip, kad palengvintų objektą aprašančios schemos įsiminimą.

Skirtis tarp sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus sukuria tokią objekto sandarą: jis prasideda nuo pirminėje tikrovėje esančio kauzalinio kūno, kuris turi tokį patį statusą kaip anapus sąmonės esantis pirmapradis žmogus. Tai pirmas stačiakampio taškas esantis dešinės pusės viršuje. Tada eina semantinis kūnas, kuris nustatomas brėžiant įstrižą liniją žemyn, į kairę pusę. Semantinis kūnas yra tas, kurs suvokiamas be akių pagalbos, taktiliniais ir kitais jutimais. Tada šis taškas pratęsiamas į atsišakojimą ir sukuriama vieta, skirta akių kūnui, pagrindiniam objektinio pasaulio suvokimo būdui, kuris leidžia sąmonei orientuotis aplinkoje. Akių kūnas labai svarbus, bet jis ir klastingas, nes parodo ne tikrą, ne pilną tikrovės vaizdą ir daug kas lieka anapus jo. Ši įstriža linija žemyn žymi tiesioginį anapusinio objekto ryšį su žmogaus sensoriumu, su fiksatu, bet yra nepilna struktūra, nes be jos į kiekvieną objektą įsiterpia ir laksatinis  komponentas, kurį atstovauja dzeta struktūra.

Kauzalinio kūno tašką pratęsę žemyn stačiakampio kraštine, gauname kiekvieno objekto laksatinės vaizduotės kontinuumą, į kurį patalpinamas kiekvienas daiktas, taip sukuriant erdvę, kurioje su juo galima atlikti laksatines manipuliacijas. Tada iš šio taško vedame įstrižą liniją aukštyn į kairę, kur turime gnostinio kūno tašką. Gnostinis kūnas objekte suformuojamas iš ankstesniuose skyreliuose aprašyto fiksatinio ir laksatinio ekrano dėmenų, sukuriančių tam tikrą jų vidinės sandaros teoriją. Gnostinis kūnas sątvare yra pagrindinė pasaulio supratimo vieta, kurioje pratęsiama tai, kas tiesiogiai duota žmogaus suvokimui ir sudaro prielaidas technologiniam objektų įvaldymui. Tai yra tos tikros žinios apie pasaulį, kurių siekia kiekviena pažinimo sistema. Toliau šis gnostinio kūno taškas vedamas žemyn į semantinį kūną, šitaip užbaigiant Z konfigūraciją. Ji svarbi tuo, kad ši objekto dalis yra pagrindinė filognozininko darbo vieta, ir jos tikslas sukurti tokį vidinių kontinuumų simetroną, kad jis atspindėtų tikrąją, holoplastinę objekto sandarą.

Ši schema leidžia išskirti pagrindinius objektų tipus, kurie gali būti tikri ir netikri, pilnos sandaros ir nepilnos:

  • akių-semantinis-gnostinis-kauzalinis – pilnai sąmonei atsiveriantys objektai, tokie kaip medis, namas, žmogus;
  • semantinis-gnostinis-kauzalinis – nepilnai sąmonei atsiveriantys objektai, neturintys akių vaizdo, kaip antai vėjas, šiluma, šaltis ir t.t.;
  • gnostinis-kauzalinis – tik mąstomi objektai, kurie identifikuojami pagal tam tikrus požymius, bet juslėms niekaip neduodami – tai įvairūs transcenderiai, kurie gali būti vadinami dievais, „bildukais“;
  • kauzalinis – tik transcendencijoje esantys objektai, kurie nesuvokiami ne tik juslėmis, bet ir protu, ir niekaip nepasirodo.

Netikras objektas yra tik haliucinacija, kuri pagaminta iš smegenyse pasiklydusios informacijos, neturinčios pirminėje tikrovėje jokių atitikmenų. Variantai yra tokie patys kaip ir prieš tai, tik be kauzalinio kūno:

  • akių-semantinis-gnostinis – suvokiamas haliucinuojančiomis juslėmis ir protu;
  • semantinis-gnostinis – suvokiamas tik kaip jausmas ir interpretuojamas protu;
  • gnostinis – suvokiamas tik protu, kaip teorinis objektas.

Filognozijai svarbiausi yra objektai, turintys kauzalinį kūną ir esantys tikrais, anapusiniais objektais, kuriuos siekiama pažinti. Beobjektiniai vaizdai taip pat svarbūs, bet jie daugiau svarbūs yra gnostinės branos pažinimui ir mechanizmų formuojančių suvokimą paaiškinimui. Taip pat žmonių tikėjimų ir įsitikinimų psichologiniams tyrimams, nes tokie beobjektiniai implantuoti vaizdiniai naudojami masinės sąmonės valdymui, ir gali kelti įvairius jausmus bei emocijas: neapykantą, baimę, pyktį, meilę, prisirišimą, džiaugsmą ir t.t. Matome, kad yra trys pagrindinės vietos, kuriose gali būti suvokimo objektas, turintis įvairų gylį: laksatiniai objektai, fiksatiniai objektai ir transcendentiniai objektai. Atrama yra tikra daikto sandara anapus suvokimo, kurią kitose vietose stengiamasi kuo tiksliau nukopijuoti. Matomus daiktus tyrinėti būna paprasčiausia, bet jie daugiau mažiau ištyrinėti bent paviršutiniškai. Daug įdomesnis klausimas yra atverti nematomas tikrovės dalis, tas jos vietas, kurios slepiasi mano kitame skyrelyje aprašytose hipostratose.

Senovėje buvo įprasta įvairius bevaizdžius suvokimus ir gamtinius reiškinius aiškinti projektuojant į dzetą struktūrą veikiančias folklorines būtybes. Toks mąstymas vadinamas mitologizuojančiu mąstymu, kuris vyravo todėl, kad buvo nesuvokiama žmogaus sandara ir tikrovės veikimo mechanizmai. Būtybės būdavo laikomos atsakingomis už gamtos stichijas, ligas, nelaimes ir pan. Taip buvo daroma todėl, kad buvo neišvystytas racionalus struktūrinis mąstymas, nebuvo metodų projektuoti į pirminę tikrovę kontinuumų dauglypas, todėl projektuodavo būtybes ir dvasias. Naujais laikais šis suvokimo principas niekur nedingo, nes dzeta struktūra išliko ta pati, tik „būtybės“ įgavo kitokį pavidalą: algebrinių ir geometrinių struktūrų, parametrų, formulių, ženklų ir pan. Tai, kas anksčiau buvo „būtybė“ dabar yra sąveikaujančių kvantinių laukų debesis, kuriame vyksta įvairios jų sudėtinių dalių reakcijos. Žaibas kažkada buvo suvokiamas kaip anapusinės būtybės rūstybės išraiška, dabar tai elektringų dalelių debesyse įvykstanti elektrinė iškrova. Iš principo galima interpretuoti įvairiai, naudojant įvairius vaizdinius, tačiau filognozijos reikalavimas ne suteikti abstraktų psichologizuotą vaizdinį, bet sukurti gnostinę struktūrą, leidžiančią kauzalinius simetronus panaudoti technologijų kūrimui, darant įvairius jų elementų sujungimus. Tam reikia struktūrinio-ženklinio, o ne folklorinio mąstymo. Tačiau dar kartą kartoju, „būtybės“ vaizdinys nėra klaidingas, nes žmogus pavyzdžiui irgi būtybė, bet mokslas jį aprašinėja formulėmis ir lygtimis, kaip veikiančių kvantinių laukų sampyną. Tačiau dėl to žmogaus „būtybiškumas“ nedingsta. Jeigu kažkam esame nematomi, jie mus taip pat galėtų laikyti nuasmenintomis transcendentinėmis jėgomis.

Bendrai tariant, ši sritis yra labai paini ir atskirti, kur tik informacinis laksatinis implantas, o kur tikras transcendentinis objektas labai sunku. Čia ypač didelę painiavą įneša žmonės save vadinantys ekstrasensais. Jie tvirtina, kad gali matyti kitiems nematomą pasaulį, turi įvairų ekstrasensorinių pojūčių, ateinančių iš hipostratų. Bet ekstrasensai būna tikri ir netikri. Netikri yra tie, kurių visi suvokiami objektai neturi kauzalinio kūno, neegzistuoja transcendencijoje ir yra tik laksatinės projekcijos į fiksatą. Vadinasi tai ką jie suvokia tėra sąmonės artefaktas, fosfenas be išorinio poveikio, tai vidinė smegenų informacinė anomalija, kylanti dėl žmogaus sąmonės sandaros. Tačiau įmanomi ir tikri ekstrasensai, bet kiek man žinoma dauguma jų integruotos sąmonės ir yra technologiniai ekstrasensai, kurie hipostratas atveria technoreceptorių tinklaine, kuri yra jų kūne ir perduoda informaciją į smegenis. Šie technoreceptoriai suteikia žmogui papildomą regėjimą, kurį galima vadinti ekstrsensoriniu, ir šis regėjimas nėra tik informacinės smegenų anomalijos arba protu sukurti gnostiniai kūnai, implantuojami į žmonių visuomenės mąstymą ir apaugantys įvairiais lingvizmais, logizmais ir psichizmais.

Filognozininkui privaloma gerai suprasti šią sątvaro objektų klasifikaciją bei dzetą struktūrą ir vengti klaidingų teorijų platinimo. Pavyzdžiui, filognozija tikrai nesiekia savo laksatiniais ekranais kurti neegzistuojančius gnostinius kūnus, kurie be sątvaro vidaus neturi jokios anapusinės egzistencijos. Tuo sąmonės kokybė ne gerinama, bet bloginama, nes suformuoja klaidingas mąstymo formas, kurios neigiamai veikia žmogaus elgseną. Dėl šios priežasties, hipostratų atvėrimui svarbios instrumentinės priemonės – filognozija ne tik teorinė, bet ir instrumentinė.

Klausimai:

  • Kokios dalys sudaro pilną žmogų?
  • Kokius kūnus turi objektai?
  • Kas yra dzeta struktūra?
  • Kokia objektų klasifikacija?
  • Kaip atsiranda folklorinės anapusinės būtybės?
  • Kaip jas traktuoja filognozija?
  • Ar įmanomi tikri ekstrasensai?
  • Kokiais būdais sukuriamas dirbtinis hipostratų atvaras?
  • Kuo svarbus neobjektinių kūnų tyrimas?
boba2018-06-24 12:59
Tai pati esu sąmoningas žmogus, o Tėvelis yra pirmapradis žmogus. Labai įdomiai, @klajunas, dėstai.
boba2018-06-25 07:08
@klajūnas, koks žmogus yra žmogiškas, žmoniškas ir žmonijiškas? Gal jūs papasakosite apie tai plačiau.Tai yra kaip fundamentas filosofijos. Ir deja paskui pamiršta, nesiremia į jį.
klajunas2018-06-28 16:23
2. Multipleksai

Sąvoka multipleksas (dauglypa) atsirado iš bandymo apmąstyti netolygius kontinuumus, kuriuose pažeistas tapatybės principas dėl joje kylančių deformacijų. Tradicinė matematika sukonstruota iš tolygaus kontinuumo, kuriam pritaikytas dalinimo į vienodus vienetus operatorius. Kartojant šį dalinimą niekas nesikeičia, todėl šis dalinimas tęsiasi į begalybę. Kad dalinimasis nutrūktų savaime, turi atsirasti tam tinkama deformacija kontinuume. Skaičių matematikoje tokia galimybė nenumatoma, todėl ji yra nerealistiška, neatitinkanti tikrų kontinuumų sandaros. Kiek matematika atlieka liniuotės funkciją, tiek toks principas veikiantis, tačiau jeigu norima su matematika pažinti, ją būtina pakeisti, įvedant galimybę kontinuumą deformuoti. Tie elementai, kurie atsiranda dalinant deformuotus ir susipynusius kontinuumus, vadinami multipleksais (dauglypomis).

Su multipleksais iškyla daug problemų, nes jie visi nevienodi, todėl skaidosi ir jungiasi į nevienodus junginius, kurie nepaverčiami skaičiais. Pamatinis lygis išlieka „vieneto“ lygis, kuriame visi vienetai yra deformuoti, o aukštesni junginiai jungiami tik į savo savybėmis labai skirtingas sankaupas. Iš to taip pat išplaukia, kad multipleksai nesudaro nuoseklių didėjančių arba mažėjančių sekų, tik pagal tam tikrus požymius išdėstytas sandūras arba sandūrų lenteles. Todėl toks principas yra ne kiekybinis, bet kaipybinis. Kaipybė reikalinga tiksliam supančios tikrovės atspindėjimui, kuris ir vadinamas pažinimu.

Multiplekso sandaros elementai gali būti vadinami dėmenimis arba dimensijomis, kurios savo ruožtu taip pat yra multipleksai, tik smulkesnio lygmens. Yra labai aukšto apibendrinimo multipleksai ir yra žemo lygmens, susmulkinti iki elementarių elementų. Paprasčiausias dauglypos veiksmas yra elementų prisijungimas arba atskyrimas, kurio metu multiplesas auga arba mažėja. Kita galimybė yra dėmenų perstatymai, kurie pakeičia tvarką tada, kai ši tvarka multipleksui yra svarbi. Kadangi visas pasaulis sudarytas iš dauglypų, tai šis veiksmas būna abipusis, todėl taip pat vadintinas atplėšimu ir atidavimu. Tai gali būti ne vien prievartinis veiksmais, kai elementai ne atlupami ar dovanojami, bet apsikeičiami.

Jeigu imtume žemo lygmens pasaulį, fizinę realybę, tai jos multipleksai yra energingi ir sudaro simetronų struktūras. Tai yra, jie visi sukrenta taip, kad simetrijos labiausiai atitiktų. Todėl fizinei realybei galioja tendencijos dėsnis artėti prie labiausiai tikėtinų galimybių ir trajektorijų. Biologiniam pasauliui galioja tas pats, nes jis yra fizinio pasaulio tąsa. Tačiau pradedant nuo socialinio pasaulio, ta žemų stratų energija pradeda negalioti, ir socialiniai simetronai ateina ne iš materialios tikrovės, bet iš žmogaus psichinės realybės. Socialinės struktūros grindžiamos psichine energija, įpročiu ir psichologine inercija. Jeigu imtume aukščiausio lygio realybę, kuri vadinama laisvės erdve tai simetronas čia laisvai konstruojamas, pagal informacinės gaublės vidinę galimybių ir vaizdinių struktūrą. Informacinės gaublės laisvė pažeidžia būtinybę ir ji gali būti supančiai realybei labai priešiškai nusiteikusi.

Imant sąmoningo žmogaus lygį, sąmoningą sątvarą, galima išskirti tokius pagrindinius multiplekso dėmenis (ne visus):

  • fizinė strata,
  • biologinė strata,
  • socialinė strata,
  • ekonominė strata,
  • technologinė strata,
  • kalbos strata,
  • laisvės strata.

Šių dėmenų bazinis elementas yra individas, o visi kiti yra dimensijos, kuriose jis gali prisijungti arba atiduoti savo dalis. Pirma strata yra aukščiausios būtinybės vieta, kuri artėjant prie septintos stratos mažėja. Ir septinta strata yra didžiausios laisvės vieta, kuri artėdama prie pirmos stratos tolygiai mažėja. Visą šią struktūrą galima sudėti į tokią schemą:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 140

Kadangi individas gali turėti skirtingas dimensijas, jis yra deformuotas vienetas, nepalyginamas su kitais vienetais. Vadinasi yra tiek skirtingų multipleksų, kiek planetoje yra žmonių. Ir kiekvienas iš jų gali turėti savo atskirą ženklą arba kodą. Tai labai daug, todėl tiksliai pažinti visą žmoniją sunku ir tenka griebtis apibendrinimų bei universalizacijų. Tokią apibendrinimų ir universalizacijų sistemą turi kiekviena strata parodytoje dauglypoje. Fizinėje stratoje tai būtų atomai, biologinėje – ląstelės, socialinėje individas arba šeima, ekonomikoje – įmonė, technologijose – prietaisas, kalboje – žodis, laisvėje – laisvas veiksmas. Kitaip sakant, kiekvienoje iš šių lygmenų individas įsikomponuoja į visą struktūrą vis kitaip. Taipogi struktūros gali būti vietinės ir sujungtos per visas stratas, tai yra, lokalinės arba globalinės.

Pagrindinė individo charakteristika yra išeinantis iš jo vektorius, kuris surenka visus stratų elementus ir įgauna tam tikras būtinąsias ir laisvas simetrijas. Būtinųjų simetrijų žmogus nevaldo, joms paprasčiausiai paklūsta ir priima tokias kokios jos yra. Laisvos simetrijos yra kuriamos dėliojant psichinius dėmenis, kurie būna sujungti į naujas, iki tol nematytas struktūras. Tada šie simetronai vienas ant kito uždedami ir susiformuoja kritinės vietos, kuriose yra simetrijų pažeidimai, dėl kurių sątvaro tikrovėje kyla konfliktinės situacijos. Kovos priemonėmis sprendžiasi kuri simetrija nugalės, nustums besipriešinančią jėgą. Taigi matome, kad pasaulyje yra galimos labiausiai tikėtinos trajektorijos ir mažiausiai tikėtinos trajektorijos. Ta dalis, kuri labiausiai tikėtina, sukrinta į rėizolą, o mažiausiai tikėtina realizuojama tik papildomos jėgos įsikišimo dėka, kuri vadinama eiolu. Tam tikrų individų gyvenime laisvės gali būti daug, tuo tarpu kiti gyvena pavergimo sąlygomis ir laisvės neturi jokios. Schemoje pavaizduota pusiausvira situacija realybėje pasitaiko labai retai. Viena iš nelaisvės priemonių yra technologija, su kuria implantuotas žmogus paverčiamas dronu ir turi vykdyti jį valdančio operatoriaus komandas. Toks žmogus tampa įrankiu, kurį naudoja kitas laisvas žmogus arba tokių žmonių organizacija. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai ryški tendencija – iki tokio laipsnio, kad siekiama  tokiais dronais paversti visą visuomenę, kuri bus tik išrinktųjų darbo ir pramogų įrankiai.

Kadangi yra apie 7 milijardus individų, kiekvienas jų turi savo laisvės simetroną, skirtingą nuo kitų žmonių. Kai šie simetronai persikloja atsiranda labai didelis skaičius simetrijos pažeidimų, kurių vietose kyla konfliktinės situacijos. Tokiame pasaulyje atsiranda poreikis daryti poveikį tam, kad galėtum primesti savo simetroną kitiems. Visi poveikio metodai naudoja kokį nors dėmenį, kurį kontroliuojant, spaudžiant arba plečiant, galima valdyti individą. Poveikis gali būti fizinis, biologinis (ligos), socialinis (masinė sąmonė, terorizavimas, smurtas), ekonominis (turto nusavinimas, duoklės, sužlugdymas), technologinis (ryšio priemonių, kompiuterių kontrolė), kalbos (propagandinis žodynas, normos diktatūra), laisvei (sąmonės programavimas, bukinimas). Šiuo metu planetoje susiklosčiusi tokia situacija, kad visi išvardinti ir neišvardinti dėmenys yra kontroliuojami kelių grupuočių, kurios yra tapusios šios planetos globaliniais elitais, pavergusiais visą žmoniją. Ta ateitis, į kurią esame vedami nieko gero nežada, nes ši kontrolė ir pavergimas ne mažės, bet tik didės, jeigu situacija nebus pakeista. Kito kelio deja nėra – simetrijų pažeidimai iš abiejų pusių veda prie globalinio karo, nes nusileisti nesiruošia nė viena pusė. Norint nebūti šiame kare pralaimėtojais, reikia gerai suprasti kaip daromas poveikis, kokios vietos silpniausios ir jautriausios, o kokias galima pasinaudoti kaip savo stiprybėmis.

Imant kiekvieną stratą įmanomos įvairios dvilypės ir daugialypės struktūros, abiem kryptimis. Pavyzdžiui, nuo laisvės: laisvė – kalba, laisvė – technologija, laisvė – ekonomika, laisvė – visuomenė, laisvė – biologija, laisvė – fizinis  pasaulis. Kiekviena pora gali turėti subjektinį ir objektinį variantą: laisvė valdantį kalbą ir kalba valdanti laisvę ir t.t. Labai svarbi technologijų strata, kuri tampriai siejasi su ekonomika (technologija – ekonomika), su visuomene (technika – socialinė strata), su individu (technika – individas). Ypač didelę reikšmę turi pora technika – individas, kuri yra ypatinga žmogaus dimensija, kylanti iš jo laisvės, bet iš kitos pusės – pagrindinė poveikio darymo ir prievartos priemonė. Kiekvieno individo elgesio vektorių sudaro bent trys komponentai: paveldima prigimtis, per gyvenimą sukaupta patirtis ir aplinka, ir technologinė-psichotroninė prievarta. Žmogus gali turėti gražią paveldėtą prigimtį, taip pat gali būti išaugęs palankioje aplinkoje, tačiau su implantais pavertus jį dronu, visi šie faktoriai sugriaunami, ir elgesys tampa neprognozuojamu, t. y., daro dalykus, kurių savo valia niekada nedarytų. Dėl šios priežasties vertinant žmogaus elgesį privaloma įtraukti visas slaptas elgesio dimensijas, kurios įeina ir neįeina į pateiktą schemą.

Matome, kad nors pasaulyje natūraliai yra simetrijų pažeidimų sukeltas chaosas, tačiau katastrofos įmanoma išvengti dėl griežtos kontrolės, į kurios kalėjimą įstatyta visa žmonija. Plačiausiai visuomenėje propaguojama normos ideologija, kuri verčia laikytis nusistovėjusių simetrijų, o visi pažeidimai laikomi „iškrypimais“. Tačiau matome, kad tai lemia pati žmogaus ir tikrovės sandara, iš kurios laisvės dėmens pašalinti neįmanoma, nes tada visa realybė sukristų į rėizolą, kuris nesivysto ir negali sukurti nieko nauja. Be simetrijos pažeidimo nebūtų mūsų ir mūsų pasaulio. Todėl konfliktai neišvengiami, kuriems spręsti tereikia turėti civilizuotus algoritmus.

Klausimai:

  • Kuo vienetas skiriasi nuo multiplekso?
  • Kodėl multiplesai rikiuojami į sandūras?
  • Kokios pagrindinės sątvaro stratos?
  • Kaip paaiškinti būtinybės ir laisvės pusiausvyrą tikrovėje?
  • Dėl kokios priežasties tikrovėje kyla simetrijų pažeidimai?
  • Kokie elementarūs veiksmai multiplekso viduje ir tarp multipleksų?
  • Koks globalinis multipleksas planetoje, apimantis visą žmoniją?
  • Kaip daromas poveikis individo multipleksui?
  • Kas yra žmogus-dronas?
  • Kokie yra lokaliniai ir globaliniai multipleksai?
  • Kodėl normų suabsoliutinimas prieštarauja tikrovės sandarai?
klajunas2018-07-03 10:37
7. Būtinosios ir nebūtinosios struktūros

Ankstesniuose skyreliuose buvo parodyta, kad žiūrint iš žmogaus perspektyvos, tikrovė suskirstyta į būtinąsias ir nebūtinąsias struktūras. Iš jų tos, kurios reikalingos palaikyti objekto vientisumui yra būtinosios, o tos, kurios yra laisvai į jį įdedamos – nebūtinosios. Būtinybės pasaulis yra rėizolas, o laisvės – eiolas. Ši dvilypė sandara kartojasi per visus realybės lygmenis, nuo aukščiausio iki žemiausio. Todėl turime individualų eiolą, visuomenės eiolą ir tikrovės eiolą; taip pat – individualų rėizolą, visuomenės rėizolą ir tikrovės rėizolą. Kiekvienas žemesnis lygmuo įkomponuotas į aukštesnį (bent jau įprastiniu atveju).

Tikrovės laisvė iš būtinybės sukuria dirbtinį kūrinį, mūsų pasaulį, kuris mums yra privaloma tvarka, kurią keisti turėtų būti neleidžiama. Valdžia iš šios fizinio ir biologinio pasaulio būtinosios tvarkos sukuria socialinį kūrinį, kuris būna privalomas individui. Individas kuria meną ir technologijas, individualios kūrybos rėmuose. Šios sritys būna griežtai atskirtos pagal veiklos mastus. Tikrovės laisvė aukščiausia, nes ji kuria per visą spektrą, nuo pat apačios iki viršaus, tuo tarpu žmogus sugeba manipuliuoti tik viršutiniais spektro sluoksniais ir kurti labai netobulą natūralaus kūrinio imitaciją. Žmogus kuria tik savo šeimos, giminės lygmenyje, o valdžia valdo visą visuomenę, nuo apačios iki viršaus, ir gali jai primesti bet kokias savavališkas formas. Todėl hierarchija nusistovi pirmiausiai pagal kūrinio tobulumą. Žmogus kuria netobulai, o tikrovė tobulai. Tačiau tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad žmogaus kūryba vyksta labai sparčiu tempu, ir jis savo sukurtą tikrovę gali tobulai kontroliuoti. Tikrovės kūryba vyksta labai lėtai, ir žmogui jos kūriniai sunkiai valdomi. Todėl laikoma, kad dirbtinė technologija vertingesnė.

Tačiau tokia pusiausvyra ne visada veikia. Kartais ji išbalansuojama, kai individas pradeda įsivaizduoti, kad jo laisvė aukščiau už valdžios, o valdžia įsivaizduoja, kad jie turi teisę nustumti į šoną tikrovės kūrybos mechanizmą ir perimti tikrovę į savo kontrolę. To siekiama transhumanizme, kuris pirmiausiai yra valdžioje įsigalėjęs ideologinis judėjimas, pagal kurį aukščiausia laisvė yra planetos elito laisvė, kuri nustumia į šoną ir žmonijos laisvę, padaro ją tik savo kūrybinių eksperimentų žaliavą, bet taip pat atima natūralios tikrovės kūrimo teisę iš tikrovės eiolo, ir pradeda tikrovę modeliuoti patys pagal savo įsivaizdavimus. Individualus, psichologinis elito eiolas tampa svarbiau už individų laisvę ir už tikrovės laisvę, kurios sustumiamos į būtinybės sritį apačioje ir tampa tik formuojama medžiaga.

Šitaip visa realybė gali atsidurti gana žemos kokybės sąmonės rankose, ypač pagal trečią kokybės kriterijų, kurio esmė yra nekenkti, o nekenkiama laikantis natūralios laisvių hierarchijos. Filognozijoje tikrovė pažįstama ne tam, kad ji būtų savavališkai darkoma remiantis žemo išsivystymo sąmonės vaizdiniais. Kiekvieno lygmens laisvė turi būti gerbiama ir turi stengtis išlikti savo vietoje. Tai gali būti sunkiai įgyvendinama siekiant plėsti veiklos mastą, nes tam reikia kurti dirbtinę tikrovę galaktiniu masteliu. Tačiau net tokiu atveju, pakankamai didelė dalis aukštesnio lygmens laisvės turi likti neliečiama, būtinųjų struktūrų pavidalu. Turint technologijas, galima perdaryti visą biosferos ekosistemą, tačiau laikantis nuostatos, kad tikrovės kūrinys yra tobulesnis už žmogaus, dėl jau minėtos priežasties, jis turi būti laikomas būtinąja, žmogaus ir valdžios laisvei neliečiama struktūra.

Tai neprieštarauja tiems atvejams, kai turi būti taisomos klaidos ir varginantys apribojimai, tokie kaip ligos, defektai, trūkumai, tokie kaip trumpaamžiškumas. Tačiau kai iš tikrovės perimamas pavyzdžiui, dirbtinis gyvybės arba sąmonės kūrimas, privalomi labai dideli apribojimai. Šiuo metu tai nėra didelis pavojus todėl, kad šios technologijos transhumanistų mafijai nepasiekiamos, tačiau taip bus ne visada. Filognozijoje tikrovės eiolo laisvės uzurpavimas nėra laikomas priimtinu.

Iš dalies klausimas čia yra paprastas. Ar verta siekti, kad visos tikrovės struktūros būtų laikomos savavališkomis ir laisvai perdaromomis, ar kažkas turi visada išlikti privaloma, būtina ir neliečiama? Kokia tarp jų turi nusistovėti pusiausvyra? Vadovaujantis logika, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau galios, todėl galios plėtimui neturi būti jokių apribojimų, būtų aršiai puolamas pamatas, ant kurio stovi mūsų tikrovė. O tai labai pavojinga, nes psichologinio eiolo aprėpiami mastai visada mažesni, už tikrovės eiolo, todėl didelė žmogaus klaidų tikimybė. Ir jeigu žmogaus sąmonei neuždedame jokių apribojimų, dėl trumparegiškumo galime priartėti prie katastrofos per labai trumpa laiką.

Vienas iš pavyzdžių yra psichotroninės prievartos naudojimas sąmonei, paverčiant žmogų dronu. Elitai siekiantys dronais paversti visą žmoniją pažeidžia eiolo, eiolo hierarchijų principą, peržengia savo kompetencijos sritis ir sureikšmina savo, individualų, psichologinį eiolą sąmonėje. Psichotroninės technologijos sukurtos ir bus vis labiau tobulinamos ir su tuo turi būti susitaikyta. Tačiau sritis turi turėti savo protingas eismo taisykles, nes kai visi važinėja kaip nori, gaunasi chaosas keliuose, kuris daro daug žalos. Filognozijos vienas iš tikslų yra psichotroninės prievartos demaskavimas ir pašalinimas, įvedant tokius reikalavimus:

  • paviešinti pilnus smegenų žemėlapius ir suskirstyti funkcines zonas į leidžiamas implantuoti ir draudžiamas, tam, kad būtų apsaugota žmogaus laisva valia ir jis nebūtų paverstas dronu;
  • implantavimas turi turėti projektą atitinkantį įstatymus, žmogaus raštišką sutikimą ir priežiūros komisijos leidimą;
  • turi būti sukurtas viešas registras su informacija apie visus implantuotus žmones, su jų implantavimo modeliais, ir visais lydinčiais teisiniais dokumentais;
  • visi kiti variantai turėtų būti laikomi nelegaliais implantavimo atvejais ir baudžiami baudžiamąja atsakomybe;
  • taip pat turi būti apibrėžtas žmogaus-drono statusas, kurio pažeista laisva valia: kas atsako už žalą padarytą su dronais?; logiška, kad atsako tie, kas turi laisvą valią, ir laisva valia dronus valdo (ne patys dronai).
  • psichotronikos reikalavimai teisėsaugoje, tardymui: turi būti viešai skenuojama tik biografinė atmintis, dalyvaujant advokatui ir ekspertams, kurie vertina koks yra gautų duomenų šaltinis (ar tai faktai, ar fantazijos);
  • tardymas turi vykti ribotą laiką, kaip ikiteisminis tyrimas, ir gavus duomenis, turi būti poveikis nutrauktas; turi būti sertifikuoti implantai ir programinė įranga, kuri neleistų žmogaus versti dronu ir klastoti duomenis ar prisipažinimą su psichotronine prievarta.

Šiuo metu planetos valdžia pažeidinėja visus šiuos punktus ir psichotroninę prievartą naudoja nusikalstamais tikslais – su dronais vykdo žmogžudystes, išnaudoja talentus, žmones paverčia pramogų objektais, psichotroninė prievarta naudojama sekso industrijoje, pedofilijoje ir t.t. O tai niekaip nesuderinama su protingu žinių ir technologijų naudojimu, ir grupuotės valdančios planetą demonstruoja labai žemą sąmonės kokybę, todėl kol jos nebus pašalintos iš valdžios, tol filognozijos raida kels labai didelius pavojus. Dėl šios priežasties filognozininkai negali neatsakingai atskleidinėti savo atradimų, bet turi rūpintis visais reikalingais saugikliais, kad technologijos bus naudojamos tik tinkamai, žmonijos labui, o ne žmonijos pavergimui.

Aukštos technologijos suteikia labai didelę galią, tačiau jomis gali būti išplėstas ne tik protas, bet ir kvailumas, ir filognozijos genijai, nepaisantys tokių pavojų, neverti genijų vardo, ypač tie, kurie pardavinėja savo technologijas nusikaltėlių grupuotėms, siekdami vienintelio tikslo – asmeninio praturtėjimo.

Laisvė neturi būti mąstoma tik iš vietinės perspektyvos, nes yra kiti laisvės centrai, kurie riboja priešpriešinius laisvės centrus, todėl beribė laisvė neišvengiamai tampa priešiška kitų centrų laisvei ir pradeda ją naikinti, tampama priešiška eiolui jėga. Kiekviena laisvė turi savo natūralią teritoriją, kurios ribos savavališkas peržengimas neturi būti leidžiamas. Būtinųjų struktūrų perdarinėjimas išskyrus savo kaprizą nesiūlant nieko geresnio, nėra protingas principas. Todėl psichologinei laisvei turi būti draudžiama griauti tikrovės kūrinį ir protingos valdžios kūrinį, jeigu kiekvienu atveju laikomasi proporcijos ir savo masteliuose veikiančios laisvės principų. Paprasti pavyzdžiai: žmogus negali nustoti kvėpuoti, maitintis, daugintis, nes tada sugriūtų visa natūrali biologinė tvarka, ir savivalė einanti prieš tai, kas privaloma – niekaip nepateisinama. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi laisvės dimensiją, ir jeigu valdžia pradeda ją pažeidinėti, jie taip pat griauna natūralią tvarką. Žmogus neturi prievartiniu būdu visas būti sustumtas į rėizolą, nes simetrijų pažeidimai ir mažai tikėtinos trajektorijos – tokia pat natūrali tikrovės dalis, kaip ir simetrija, norma, taisyklė.

Kiekvienas filognozininkas turi būti gerai įsigilinęs į tokią problematiką, jeigu nori, kad jo teorijos nebūtų panaudotos prieš žmoniją.

Klausimai:

  • Kokios tikrovės struktūros yra būtinosios, kokios nebūtinosios?
  • Kokia yra eiolų ir rėizolų hierarchija?
  • Kaip vadinamas judėjimas, pažeidžiantis natūralią eiolų hierarchiją?
  • Kodėl reikalinga laisvės ir būtinybės pusiausvyra?
  • Kokie pagrindiniai saugikliai, apsaugantys nuo psichotroninės prievartos?
  • Kuo pavojingas beatodairiškas galios plėtimas?
  • Kodėl laisvės turi būti ribojamos?
  • Ar laisvės ribojimas reiškia, kad visa tikrovė turi būti sustumta į rėizolą?
  • Koks pagrindinis trečio sąmonės kokybės kriterijaus principas?
boba2018-07-04 08:13
Jūs čia labai daug rašote. Anksčiau gilinausi į Jūsų kūrybą. O dabar supratau, kad viskas yra itin paprasta. Esu Ieva( Taip, taip ta pati Ieva Dievo sukurtoji beveik pirma moteris (prieš tai dar buvo kažkokia Mira(?) kuri nepakluso vyrui ir iš kart nukeliavo į Dangų) ir atlieku Dievo bausmę. Viskas yra itin paprasta ir man nebūtina knaisiotis filosofijose, svarbiausia yra gyvenime atlikti viską teisingai. O tai yra nedaryti to ko nenori Tėvai. Daryti viską taip kaip jie kad nori. Viskas yra itin paprasta. Ir sėkmės Jūsų kūryboje Jums.
mcgyver2018-07-04 19:24

boba rašė:Jūs čia labai daug rašote. Anksčiau gilinausi į Jūsų kūrybą. O dabar supratau, kad viskas yra itin paprasta. Esu Ieva( Taip, taip ta pati Ieva Dievo sukurtoji beveik pirma moteris (prieš tai dar buvo kažkokia Mira(?) kuri nepakluso vyrui ir iš kart nukeliavo į Dangų) ir atlieku Dievo bausmę. Viskas yra itin paprasta ir man nebūtina knaisiotis filosofijose, svarbiausia yra gyvenime atlikti viską teisingai. O tai yra nedaryti to ko nenori Tėvai. Daryti viską taip kaip jie kad nori. Viskas yra itin paprasta. Ir sėkmės Jūsų kūryboje Jums.

sutinku 100% LOL

klajunas2018-07-05 09:46
8. Fizinė ir gnostinė brana

Siekdamas pažinti visą žmogaus spektrą, iškeliu tris pagrindinius sluoksnius, kuriuose jis reiškiasi. Šie sluoksniai matosi iš kiekvienam apsireiškiančio žmogaus vektoriaus struktūros. Matome sąmoningą ir nesąmoningą žmogų, o pastarasis skyla į gnostinę ir fizinę dalį. Pradėti visada patogiausia nuo sąmoningo žmogaus, nes tai vieta, kurioje gaunama ir formuojama informacija. Informacija nėra pati realybė, tai tik realybės atvaizdas, todėl šį sluoksnį vadinu realinu – tam tikrus elementus tikrovės turinčia iliuzija, kuri neparodo tikro pasaulio. Realinas labai įtaigus, tai vienintelė vieta, kur vyksta suvokimo procesas, todėl tai yra sąmonės branduolys, tačiau pažinimui jis yra kliūtis, kurią privaloma peržengti. Nesugebėdami pažvelgti toliau šio paveiksliuko, nesuprasime kas yra tikrovė. Kaip jau sakiau, žiūrėti galima dviem kryptimis: gnostine kryptimi ir fizine. Iš gnostinės krypties kyla žmogaus laisvė, o fizinė kryptis yra būtinybės pasaulis. Tai dvi kraštutinės sątvaro realybės, apgaubiančios žmogų tarsi kokios žnyplės – viena atšaka slepia žmogaus kūrybinį potencialą, o kita – yra būtinybės pasaulis. Jų sąveikoje atsiranda kūrinys.

Kaip šios kryptys pažįstamos paaiškinta ankstesniuose skyreliuose. Pradedame nuo dinaminių kontinuumų projekcijos į jas, bandome išskirti pagrindinius simetronų rinkinius juose. Tada pereiname prie dėmenų ekranų, kuriuose tie simetronai realizuojami. Dėmenys gali būti standartiniai, fiksatiniai, o galima kurti originalius, naujoviškus ekranus, leidžiančius tikrovėje įžvelgti lig tol nematytus procesus ir reiškinius. Mano tokių dėmenų pavyzdžiai yra rėizolas ir eiolas, kuriuos aprašiau ankstesniuose skyreliuose. Jų esmė ta, kad substancija pasidalinusi į rėizolines ir eiolines simetrijas, kurios reikalingos pilnam objekto surinkimui. Pirmosios suformuoja žemo lygmens substanciją, o pastarosios – galutinį kūrinį, pažeidžiantį tikimybės principą. Tikimybės principo pažeidimas reiškia, kad jeigu būtų tik simetrijos ir statistinis atsitiktinumas, tokių struktūrų savaiminio susirinkimo tikimybė būtų labai maža. Todėl privalome įvesti papildomą jėgą, ištaisančią šį asimetriškumą. Ta jėga vadinama eiolu.

Toliau pažinimas vyksta naudojant dzeta struktūrą. Jos esmė jau buvo paaiškinta, bet čia pakartosiu esmę dar kartą. Tikrovės vektorius sudarytas iš sątvarui tam tikru būdu apsireiškiančių kūno sluoksnių. Šie sluoksniai pavaizduoti paveikslėlyje. Pagrindinė dalis, be abejo, yra kauzalinis kūnas, esantis anapus sątvaro, nes jo buvimas ar nebuvimas reiškia ar turime reikalą su tikru objektu, ar su iliuzija. Tačiau problema ta, kad jeigu hipostratoje esantys kauzaliniai kūnai kituose sluoksniuose niekaip nesireiškia, tai jų žemėlapį sudaryti labai sunku, galima sakyti net neįmanoma. Yra tik viena išeitis, jeigu kas nematoma – galima matuoti arba bandyti racionalizuoti protu. Bet su protu reikia būti labai atsargiems, nes yra galimybė, kad einant tokiu keliu, bus sukurtas gnostinis implantas, turintis gnostinį kūną, bet neturintį jokios realybės.

Turime tokius objektų tipus:

  • kauzalinis – niekaip sątvare nesireiškiantis,
  • kauzalinis-gnostinis – sątvare reiškiasi tik kaip protu suvokiamas objektas,
  • kauzalinis-gnostinis-semantinis – objektas, kuris suvokiamas apeinant akių vaizdą,
  • kauzalinis-gnostinis-semantinis-akių – tai objektai, turintys pilną suvokimo spektrą sątvare, visas tas pasaulis, kurį matome akimis.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 141

Didžiausia pažinimo problema ta, kad jis linkęs į sąmones implantuoti netikrus, gnostinius kūnus, kurie anapusiniame pasaulyje neturi jokio atitikmens. Su tokiais gnostiniais implantais iškreipiama anapusinės tikrovės sandara ir žmogaus sąveika su hipostratų simetrijomis tampa neadekvačia. Tai galima palyginti su teisingu ir neteisingu žemėlapiu. Davus į rankas žmogui neteisingą žemėlapį, jis gali įsivaizduoti, kad eina teisingu keliu, tačiau jeigu ten, kur žemėlapyje rodomas kelias iš tikro yra neišbrendama pelkė, jis yra paklaidinamas. Turėdamas neteisingą žemėlapį, rodantį netikras simetrijas, žmogus bando prie jų prisitaikyti, tačiau kadangi jos neteisingos, jis iškrenta iš tikrų simetrijų. Todėl svarbu kuriant gnostinį kūną, kad jis kažkaip realiai reikštųsi, kad būtų tiriama kažkas realaus. Pavyzdžiui, žmogus turi problemą, kurios tikros priežasties nežino. Ezoterikas pamato galimybę užsidirbti sukurdamas tos problemos sprendimą ir jį parduodamas. Tam sugalvojamas hipostratų neatitinkantis gnostinis implantas, paaiškinant, kad tos problemos priežastis – „anapusiniai demonai“, ir kad yra ezoterinis ritualas juos išvaryti. Atlikti ritualą gali tik tai gerai išmanantis specialistas, o tai yra jis pats. Aišku, viskas kainuoja pinigus, nes naudojama energija. Šitaip žmogui pakišamas neteisingas hipostratų žemėlapis, ir jis elgdamasis pagal netikrą simetriją, iškrenta iš realybės, tampa neadekvačiu. Ezoterikoje tai labai dažna problema.

Kadangi filognozija stengiasi pažinti tikrą pasaulį, iliuzinių implantų kūrimas nedomina. Iš to seka išvada, kad darbas vien savo protu yra tik labai nedidelė viso darbo dalis. Kurdamas hipostratų simetronus, filognozininkas turi remtis kažkuo realiu, o tai gali būti pilną kūnų struktūrą turintys objektai. Jeigu išreikštų kūnų natūraliais jutimais nėra – turi būti atliekami ir analizuojami matavimai. Proto paskirtis yra konstruoti dėmenų ekranus ir manipuliuoti kontinuumais, bet visa tai turi būti uždedama ant realių duomenų. Idėja turi paaiškinti, padėti suprasti paslėptas hipostratų simetrijas, tačiau ji negali būti vien tik protu sukonstruota fantazija. Kita vertus, kadangi tikro hipostratų vaizdo nežinome, negalime turėti jokių išankstinių nusistatymų. Tai reiškia, kad iš tikro hipostratose galime atrasti ne tik energijas ar kvantinius laukus, bet ir demonus. Bet – kol neatradome, skubotu išvadų daryti neturime teisės. Filognozija nėra kūryba, vadinasi teiginiai turi būti įrodinėjami.

Dabar grįžtame prie fizinės ir gnostinės branos. Akivaizdu, kad fizinė brana ištyrinėta daug geriau negu gnostinė, o sąmonės tikslusis mokslas arba nesukurtas, arba slaptinamas. Todėl filognozija akcentuoja sąmonės klausimus, bando paruošti pagrindus, ant kurių būtų galima pastatyti ją aiškinantį mokslą. Šis klausimas gana sudėtingas dėl daugelio priežasčių. Sąmonę matome besireiškiančią tik gyvose būtybėse, o šias tyrimų objektu padaryti ne taip paprasta, nes kyla etinių problemų. Todėl tenka eiti aplinkiniu keliu ir klausimą tyrinėti teoriškai arba sąmonės šaknų ieškoti paprastesnės materijos sandaroje. Modeliuoti galima naudojant kontinuumų simetronus, kuriais galima bandyti paaiškinti kaip tikrovėje atsiranda informacinė gaublė, egzistenciato pagrindu. Kaip įmanoma, kad vienas kontinuumas yra tarsi priimantis indas (gaublė), o kitas kontinuumas tampa informacija. Jeigu imtume kvantinių laukų lygmenį, tai galima įsivaizduoti, kad vienas laukas sukuria kvantų debesį, atitinkantį gaublės elementą, o kiti kvantai įtraukiami į tą debesį kaip informacija. Kvantų gaublinis debesis sukuriamas iš gnostinės branos laukų, o informacija į jį įtraukiama iš aplinkos, turinčios fizinės branos statusą. Pažinimo tikslas yra atrasti tuos kvantinius laukus ir sukurti jų modelį. Pagal mano hipotezę, informacinės gaublės egzistenciatas atsiranda iš luksorinų lauko kvantų, kuriuos turi paaiškinti kvantinė luksorinų dinamika.

Egzistenciatas informacinėse gaublėse yra tik vietinis mazgas, įkomponuotas į planetinę luksorinų lauko energijos rizomą. Ši rizoma yra viena iš hipostratų, sudarančių pirmapradžio žmogaus pilną sandarą. Deja, akių vaizdas šios energetinės rizomos nerodo, todėl tiesioginiame suvokime jos nėra, tačiau visai įmanoma šią „būties“ energiją matuoti instrumentais, net kurti hipostratinius žemėlapius. Šis laukas biosferoje yra labai svarbus, nes prie jo prisijungusios visų gyvų būtybių sąmonės. Kitaip sakant, laikoma, kad suvokimas ne kažkokia lokalinė tik smegenų sukuriama būsena, bet kad tai globalinis laukas, kuris smegenyse įgauna egzistenciatui suformuoti reikalingas simetrijas.

Tai, kad šitas laukas neatrastas ir netechnologizuotas gal ir gerai, nes tokioms technologijoms atsidūrus netinkamose rankose, kiltų pavojus žmonijai. Tačiau baimė neturėtų stabdyti pažinimo, o tokiai galimybei atsiradus, ja vis tiek bus pasinaudota. Todėl patogiau ne vengti akistatos su tiesa, bet pasirūpinti reikalingais saugikliais. Tikrovė sudėtinga, nes sukūrus technologijas apimančias abu žmogaus polius (laisvės ir būtinybės), žmogui grėstų kalėjimas tiek fizinėje, tiek dvasinėje realybėje, todėl labai svarbu vystyti trečią sąmonės kokybės kriterijų, kurio svarbiausia taisyklė – nekenkti žmogui. Dabartinė planetos hierarchija tam nepalanki, nes labai išryškinta vertikali visuomenės poliarizacija, atitinkamai apatiniame poliuje matant labai nedaug vertės, o viršutiniame – beveik visą vertę. Iš to išvedama logika, kad tai, kas turi nedaug vertės, neturi būti tausojama. Turime neužmiršti, kad vertės sąvoka yra dirbtinė, kad tai tik gnostinė projekcija, prilipdyta kainos etiketė, kuri prasmę turi tik prekybos rinkoje ir tokios rinkos suformuotoje sąmonėje.

Galima suformuluoti tokį pirmą filognozijos uždavinį: atskleisti visą žmogaus spektrą, peržengiant anapus vaizdo ir veiksmo. Tai būtų holoplastinė pirmapradžio žmogaus teorija. Antras uždavinys būtų: išaiškinti visą tikrovės spektrą, į kurį įkomponuotas pirmapradis žmogus. Šis darbas sudėtingas, reikalaujantis daug investicijų ir laiko, todėl jis yra ne vieno žmogaus ir ne vienos kartos tikslas. Filognozijos paskirtis šiam reikalui pasiūlyti netradicinių priemonių, stengiantis peržengti nusistovėjusius mąstymo stereotipus ir šablonus. Pageidaujama naujų idėjų, metodų, sąvokų ir mąstymo technikų, nevengiant eksperimentuoti su pačia sąmone ir suvokimu. Tuo šiuos filognozijos pagrindus galima ir užbaigti. Kadangi tai tik įvadas į metodą, tai pačios teorijos, atradimai nebuvo plačiai apžvelgti, daugiau buvo siekiama pasidalinti įrankiu, kuris padėtų savarankiškuose tyrimuose ir teorijų kūrimuose. Tačiau liko dar vienas, paskutinis skyrelis, kuris vadinsis „Atvejo analizė“. Jame bandysiu panagrinėti konkretų, praktinį klausimą, kuriame bus atskleista fizikos mechaninio ir dinaminio simetrono interpretacija, iš filognozijos perspektyvos.

Klausimai:

  • Kokie trys pagrindiniai žmogaus sluoksniai?
  • Kuo svarbus realino sluoksnis?
  • Kas yra informacinė gaublė ir egzistenciatas?
  • Kaip eksploatuojami gnostiniai implantai ezoterikoje?
  • Kodėl svarbu siekti teisingo hipostratų žemėlapio?
  • Kaip aiškinamas informacinės gaublės atsiradimas kontinuumuose?
  • Kas yra luksorinų lauko rizoma?
  • Kokie pavojai atskleidus abi sątvaro kryptis?
  • Kokie du filognozijos uždaviniai?
boba2018-07-05 12:19
Viskas yra labai paprasta – tiesiog gyvenk. Ir turėk galvoje kuo nusižengei prieš Dievą. @klajūne, Jūs mokate tiek daug žodžių, o ar bent nutuokiate kuo nusižengėte prieš Dievą? Ne? Tai kam tie žodžiai?
klajunas2018-07-09 11:07
9. Atvejo analizė

Šis bus paskutinis „Filognozijos pagrindų“ skyrelis, kuriame paanalizuosiu konkretų atvejį, paimtą iš standartinės fizikos. Tai nebus užbaigtas modelis, greičiau tik kelios pradinės idėjos, kurias ateityje dar reikės vystyti. Tačiau prieš tai noriu pasakyti kelis žodžius apie tai, kam apskritai filognozija yra skirta ir kokia šio užsiėmimo auditorija. Filognozija nėra mokslas, ir nėra užbaigta teorija – nėra jokių vadovėlių, kuriuos išmokus galėtum save vadinti filognozininku. Filognozija skirta ne mokytis, bet kurti. Vadinasi ja verta užsiimti tik tiems, kas savo galvoje jaučia pakankamą kūrybinį potencialą. Išmokti tai, kas sukurta gali bet kas, tačiau pačiam kurti ne taip lengva, todėl filognozija ne kiekvieno jėgoms. Filognozijos, panašiai kaip ir filosofijos, yra autorinės. Idealiu atveju kiekvienas filognozininkas turi turėti savo, autorinę, originalią sistemą. Neturint tam pakankamai gebėjimų ir pašaukimo, galima būti tik svetimų teorijų žinovu, tačiau tokie žinovai teatlieka pagalbinį vaidmenį ir nėra tikri filognozininkai. Taigi filognozija nėra vadovėlių mokymasis, taip pat filognozija nėra lėšų įsisavinimas, pirmiausiai dėl to, kad lėšų niekas neskiria ir reikia naudoti savo. Todėl tie, kas turi mintyje parazitavimą filognozijos sąskaita, jiems šis užsiėmimas taip pat nėra skirtas. Taip pat filognozija neturi būti „įdomi“ ar tiesiogiai kam nors naudinga; ji yra orientuota į praktiką, bet tie praktikai daugiau inžinieriai, o ne paprasti vartotojai. Todėl pateikiant principus tokiems vartotojams, siekiama daugiau sudominti tuos, kas ieško savo pašaukimo, o ne pramogos. Tikra auditorija yra investuotojai, kurie norėtų investuoti į idėjas. Tačiau filognozija tik užgimsta ir tų idėjų dar reikės palaukti.

Tas atvejis, apie kurį nusprendžiau pakalbėti pabaigoje yra gravitacijos reiškinys. Dėka gravitacijos žmonija yra prispausta prie žemės paviršiaus, ir norint nuo jo atsiplėšti, kainuoja daug pinigų. Aviacija iš dalies šį klausimą išsprendė, tačiau pilnas pakilimas yra pakilimas į kosminę erdvę, o tai šiuo metu planetoje sugeba tik kelios elitinės organizacijos ir tai labai brangu, todėl įkandama tik turtingiems asmenims ir turtingoms organizacijoms. Visa tai dėl to, kad prie paviršiaus spaudžia gravitacija, o ją galintys įveikti prietaisai labai daug kainuoja. Tačiau jeigu pavyktų sukurti pigią technologiją, kosmosas taptų prieinamas kiekvienam, juo netgi būtų galima naudotis privačiai. Kosmose daug energijos varomajai jėgai sukurti nereikia, pagrindinė dalis išnaudojama pabėgimui nuo žemės traukos. Jeigu būtų rastas antigravitacijos mechanizmas, įvyktų milžiniška technologinė revoliucija, žmonija išsivaduotų iš kalėjimo, kuriame dabar uždaryta. Yra daug sąmokslo teorijų, kurios teigia, kad ši technologija jau sukurta, tačiau slaptinama nenorint atiduoti savo pranašumo. Tačiau tai neesminis klausimas. Jeigu technologija nesidalina, mes ją turėsime sukurti patys, nepriklausomai nuo to ar ji kažkur jau sukurta ir naudojama. Jeigu tie aparatai, vadinami NSO, yra tikri, tai tik įrodymas, kad tai padaryti įmanoma ir kad visos teorijos, bandančios nuo to protus atbaidyti, vadindamos antigravitaciją pseudomokslu, kabina makaronus. Todėl apvyniojame makaronus buratinams aplink nosis ir darome savo filognozininkų darbą.

Šiuo metu turime du aprobuotus mokslininkų gravitacijos modelius: Niutono ir Einšteino. Niutono gravitacinės jėgos formulė yra pirmas „veikiantis“ modelis, nes jis teisingai sugebėjo pagauti pagrindines gravitacijos simetrono proporcijas. Išplėstą modelį pateikė Einšteinas, kuris Niutono teoriją patikslino ir modifikavo. Imant anksčiau paaiškintas kontinuumo dėmenų kategorijas, galima palyginti kuo šie du modeliai skiriasi. Niutonas mąstė vien iš substancijos kategorijos – jo modelyje žemė suvokiama kaip masė, gravituojantis kūnas – kaip masė ir tarp jų įterpiama veikianti materiali jėga. Jo problema, kad nesugebėjo išaiškinti simetrono kvantinių struktūrų ir gravitaciją suvokė grynai mechaniškai, mechaninės jėgos principu. Tuo tarpu Einšteinas šį principą papildė įvesdamas hipotezę, kad jėgą sukelia erdvės geometrija. T. y., veikia ne materiali jėga, be nesubstanciali erdvė, kurioje įvedamas skirtumas, dėl kurio atsiranda gravituojančio kūno poslinkis. Niutonas mąstė taip: žemę ir gravituojantį kūną riša tam tikra nematoma jėga, dėl kurios atsiranda poveikis. Einšteinas šią idėją modifikavo, teigdamas, kad energija veikia erdvę, o erdvė sukuria gravituojančio kūno vektorių žemyn. Daug dedama pastangų sukurti kvantinį gravitacijos modelį, gravitaciją paaiškinant kaip apsikeitimą gravitacinio lauko kvantais, tačiau aprobuoto modelio nėra. Matome, kad iki užbaigtos gravitacijos teorijos labai toli, atskleistos tik pagrindinės mechaninės simetrijos, tačiau iki praktinio, technologinio panaudojimo tolimas kelias.

Manau, kad integruojant šį klausimą į filognozijos sritį svarbu susieti jį su praktinių sprendimų ieškojimu, o būtent – antigravitcinės levitacijos fenomeno sukūrimu. Levitacija nedideliuose aukščiuose yra labai pageidaujama technologija, ir ji gali būti gravitacijos modelio sėkmės vertinimo pagrindiniu kriterijumi. Vien žinoti proporcijas, ir apskaičiuoti tiesioginės ir priešpriešinės jėgos kiekybines vertes neužtenka. Tai galima padaryti su Niutono ir Einšteino modeliais, tačiau šie modeliai nieko neduoda antigravitacijos technologijai. Filognozija turėtų pagilinti šį modelį ir sukurti savo versiją, kuri leistų konstruoti levitacijos mechanizmus.

Pateiksiu suformuluotus gravitacijos teorijos pamatus, kuriuose atskleistas pagrindinis principas, nors nesukurtas galutinis kiekybinis modelis. Ta teorija naudojasi aprašytomis kontinuumų, hipostratų, simetronų, rėizolo idėjomis. Akivaizdu, kad akys nerodo kaip veikia gravitacija, jos rodo tik kad ji veikia. Vadinasi kaip turime atskleisti savo protu. Gravitacija yra rėizolinė jėga, kuri pagrįsta hipostratose paslėptomis simetrijomis. Pirmas žingsnis į gravitacijos supratimą yra jų išaiškinimas. Šį reiškinį aiškinu naudodamas tokius keturis dėmenis: a) gravitacijos šaltinis, b) gravituojantis kūnas, c) stabilizuojantis kontinuumas, d) destabilizuojanti energija. Ką reiškia gravitacijos šaltinis ir gravituojantis kūnas yra aišku – tai energijos/materijos sankaupos. Turbūt daugiau reikia paaiškinti, kas yra stabilizuojantis ir destabilizuojantis kontinuumas. Stabilizuojantis kontinuumas yra terpė, kuri tolygiai pasklidusi erdvėje ir fiksuoja joje kiekvieną masės sankaupą. Fiksavimas vyksta dėl to, kad ši terpė sankaupą vienodai spaudžia iš visų pusių, todėl šios jėgos viena kitą kompensuoja. Poslinkis atsiranda tik tada, kai ši pusiausvyra pažeidžiama, į stabilizuojančią terpę įvedant skirtumą. Skirtumų priežastys gali būti įvairios, todėl ir judėjimo priežastys skiriasi. Viena skirtumo rūšis yra skirtumas atsiradęs aplink masyvius kūnus, kurie spinduliuoja destabilizuojančią energiją, kuri susikaupia aplink masyvų kūną ir išstumia iš jo aplinkos stabilizuojantį kontinuumą, sukuriant tolygumo pažeidimą. Ta energija sukuria aplink masyvaus kūno sferą koncentrinius ratus, kurie kuo arčiau masės, tuo intensyvesni, o tolstant nuo jos tolygiai silpnėja, kaip Niutono formulėje, kur masių sandauga atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui.

Tai schemoje pavaizduota persiklojančių trikampių schema, kur trikampio smailėjimas rodo intensyvumo silpnėjimą.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 142

Tačiau tokio proporcinio principo neužtenka. Reikalingas sąveikų įvedimas (kas su kuo ir kaip sąveikauja). Yra dvi pagrindinės sąveikos: stabilizacinio kontinuumo ir destabilizuojančios energijos – pirmas turi išstumti arba difuzijos atveju neutralizuoti pastarąją. Stabilizuojantis kontinuumas sąveikauja su mase. Tačiau destabilizuojanti energija, nors ir skleidžiama materijos, turi pereiti per ją kiaurai, tai yra nesąveikauti, antraip ši energija visus nepritvirtintus objektus pakeltų į kosmosą (!). Tokios šiame modelyje yra būtinos sąveikos, tam, kad jis atitiktų stebimą fenomenologiją. Yra dar vienas klausimas – žemės sukimasis, kuris neva turėtų įnešti į lauką rotaciją, vadinasi pasuktų gravitacijos statmeną vektorių. Tačiau šis argumentas atremiamas tuo, kad destabilizacinės energijos jėgos linijos nepririštos prie masės. „Kvantas“ iššaunamas į erdvę ir juda tiesia trajektorija. Trajektorijų kryptys gali būti įvairios, tačiau bendras fonas kompensuoja visas kryptis ir turime tik energijos intensyvumo debesis, kurie panašūs į temperatūros koncentrinius ratus aplink saulę – kuo tolesnis atstumas nuo žvaigždės, tuo temperatūra mažesnė. Nepriklausomai kokia kryptimi matuosime yra vertikalūs temperatūros sluoksniai.  Panašiai turėtų būti ir su destabilizuojančia energija, kuri stabilizaciniame kontinuume aplink masę įveda skirtumą, kuris verčia visus objektus judėti žemyn link masės centro, nes nėra stabdančios, kompensuojančios terpės tarp gravitacijos šaltinio ir gravituojančios masės.

Kaip sukurti antigravitaciją yra pagrindinis klausimas. Reikia kažkaip pasiekti, kad stabilizacinio kontinuumo intensyvumo trikampis „nesmailėtų“, vadinasi, kad intensyvume neatsirastų skirtumas arba tas skirtumas kokiu nors būdu būtų kompensuojamas. Vienas iš kompensavimo būdų yra kažkokiu būdu pagauti destabilizuojančią energiją, kuri sklinda nuo planetos, sukuriant kažką panašaus į „burę“. Problema ta, kad įprastinėse būsenos ši energija su materija nesąveikauja ir reikėtų specialių materijos formų su valdomu pralaidumu, kurį keičiant būtų galima gauti valdomą levitaciją. Tam reikia išaiškinti tikslų visų keturių komponentų simetroną, kad būtų matyti, kaip juos sujungiant galima procesus valdyti. Stabilizacinis kontinuumas irgi turėtų būti materija, greičiausiai skaliarinio lauko forma. Tai, kad jis sąveikauja su antigravitacine energija rodo, kad yra materijos formų, kurios šiai energijai nėra skaidrios. Padarius tokį atradimą būtų didelis šuolis civilizacijos evoliucijoje, atsivertų kosminė erdvė, žmonija būtų išvaduota nuo paviršiaus kalėjimo. Galima manyti, kad yra to bijančios jėgos, kurios procesą visaip stabdys. Tačiau tai neturėtų mūsų atbaidyti nuo pažinimo ir tiesos.

Tuo filognozijos pagrindai užbaigiami. Tai nėra standartinis vadovėlis, kurį išmokus gali tapti filognozininku, nes filognozininkas ne tas, kuris zubrina nuvalkiotas „tiesas“, bet tas, kuris kuria pats. Todėl linkiu kiekvienam susikurti savo filognozijos sistemą.

Klausimai:

  • Kam skirta filognozija?
  • Kodėl filognozijai svarbi praktika?
  • Kokie du aprobuoti gravitacijos modeliai?
  • Ko jiems trūksta?
  • Koks mano pateiktas gravitacijos prinicpas?
  • Kuo jis skiriasi nuo mokslinių?
  • Ar tokiame modelyje yra perspektyvų pasiekti levitacijos reiškinį?
  • Ką duotų civilizacijai antigravitacinė levitacija?
  • Ar išmokęs vadovėlius gali tapti filognozininku?

———-

Visus skyrius parsisiųsti galima paspaudus nuorodą:
D. Mockus. Filognozijos pagrindai. 2018.pdf

klajunas2018-07-18 14:40
Kalbų revoliucija (1)

Kalba kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį. Neištarus nė žodžio praeina reta kuri diena. Ji yra savotiškas tiltas tarp žmonių, kuris išvaduoja skirtingus pasaulius nuo izoliacijos ir juos sujungia. Tokia yra paprasta kalbos funkcija. Tačiau tai ne viskas ką kalba daro sąmonėje. Ji suteikia jai tam tikrą formą ir net yra poveikio darymo priemonė, su kuria žmonės vieni kitiems primetinėja savo valdžia. Kalba gali išlaisvinti, bet kalba gali uždaryti į kalėjimą. Kiek ji yra laisvinanti, tiek susijusi su kūrybinėmis žmogaus pastangomis, o kai tampa kalėjimu – ji griaunama. Aišku viena, kalbą reikia išmanyti, nenorint tapti tik nesuvokiančiu manipuliacijų objektu.

Kalba turi ilgą istoriją, kurią reikia bent bendrais bruožais suprasti. Apžvelgiant kalbą kaip visumą, ji praėjo tris vystymosi etapus:

1) šnekamoji kalba – nestandartizuota, laisvai naudojama ir kuriama;

2) rašytinės kalbos atsiradimas – pastangos kalbą standartizuoti, suvienodinti;

3) kalbos mokslo atsiradimas – standarto ir normos sąvokos į kalbą įvedimas.

Kalbos didžiausias pralaimėjimas buvo idėjos, kad yra taisyklinga ir netaisyklinga kalba atsiradimas; to pirmais dviem etapais nebuvo, klaidos sąvoką įvedė kalbos mokslininkai, šitaip sustabdydami žmonių kūrybinį potencialą. Žmonės bijo kurti kalbą todėl, kad mokyklose įkalta į galvą, jog nukrypimas nuo standarto yra klaida, o klaidų darymas yra komunikacijos normų pažeidimas.

Šnekamoji kalba atsirado prieš maždaug 100 000 metų ir tai buvo kuriamasis, kaupiamasis etapas, kurio metu nebuvo rašto, nebuvo mokslo, nebuvo klaidos ir nenorminės kalbos supratimo. Pirmi rašto pavyzdžiai yra iš 6000 metų prieš mūsų erą. Rašto atsiradimas užfiksavo kalbą, nes jame nepakitusi kalba išlieka daug ilgiau negu atmintyje. Todėl jeigu raštas yra pavyzdys mokantis (ne kitas žmogus) tai kalba tampa stabilesne, standartizuojasi. Taip pat, kai kalba užrašyta ją daug lengviau tyrinėti ir pradeda rastis kalbos mokslas. Pirmi bandymai kurti gramatines taisykles atsirado Šumerų civilizacijoje 1900 metais prieš mūsų erą. Mūsų dienomis, galima sakyti, yra paskutinių dviejų stadijų apogėjus, kai kalba idealizuojama ir standartizuojama kalbos moksle, įvestas rašto teroras, ir normos diktatūra – draudžiant kalbai laisvai vystytis. Reikia suprasti, kad šis draudimas yra dirbtinis kalbos stabdymas, kurio kažkada nebuvo ir galėtų nebūti mūsų laikais.

Kol vyravo tik šnekamoji kalba, svarbiausias faktorius kuriant kalbą buvo valdžia ir autoritetas. Kalbą bendruomenėse galėjo kurti tik žmonės, kuriuos visi laikė autoritetais, o visi kiti autoritetus mėgdžiojo. Taip pat kaip ir su įstatymais – vieni įstatymus kuria, kiti jų tik klauso, vieni tam turi teisę, o kiti neturi, nes tokia visuomenės tvarka. Kokius resursus naudoja tie, kas kuria kalbą? Tas resursas yra vidinis ir išorinis pasaulis – didelių mastelių pasauliui reikia plačios kalbos, mažų mastelių pasauliui reikia siauros kalbos.

Autoritetas dar įtvirtinamas tuo, kad į kalbos pasaulius žmogus inicijuojamas etapais, pereidamas augimo tarpsnius ir šis judėjimas visada būna iš apačios į viršų. Vaikų kalba, paauglių kalba, suaugusių kalba; tada pagal rangą ir statusą, specialybę ir t.t. Ką daro žmogus inicijuotas – pirmiausiai mokosi, tai yra, mėgdžioja kalbines struktūras: jeigu tai šnekamoji kalba – autoritetą, jeigu rašytinė kalba – „šventą raštą“. Todėl natūraliai su kalba susiformuoja paklusimo santykis. Kalba stovi aukščiau už žmogų ir sėkminga karjera hierarchijoje susijusi ir su tuo, kaip žmogus įsisavina kokios nors grupės kalbines normas.

Tačiau reikia neužmiršti, kad pati kalba pradėta tyrinėti labai vėlai, iki to ji buvo nesvarbi, žmonėms buvo svarbi tik perduodama informacija, o šios užbaigta forma yra pasakojimas, istorija. Pasakojimas visada koncentruojasi prie kokių nors svarbių įvykių. Ypač rašte kalbos formos būna išbaigtos, niekas neužrašinėja beprasmių sakinių kratinių, visais atvejai siekiama perduoti kokią nors žinią. Vadinasi svarbi tik mintis ir idėja, o kalba yra idėjos nešėja.

Iš viso to seka išvada, jog kalba buvo kaupiama apie 90 000 metų ir turėjo pačių įvairiausių variantų, kurie kai kuriais atvejais pralenkia net dabartinius savo sudėtingumu ir kokybe, tačiau rašte tokių pavyzdžių neišliko. Bet 5000 metų prieš mūsų erą šis procesas sustojo, ir raštas bei kalbos mokslas pradėjo stabdyti kalbos vystymąsi. Reikia neužmiršti, kad primityviame pasaulyje negali būti pažengusios kalbos, todėl kiek senovės pasaulis buvo primityvus, tai iš dalies sąlygojo ir kalbinių sugebėjimų ribotumas. Didelis kalbos kūrybinis sugebėjimas sukuria aukšta civilizaciją. Normos įvedimas susijęs su civilizacijos augimu, tačiau šis augimas uždarė kalbą į kalėjimą.

Pasaulis visuomenėje gali plėstis ir siaurėti, atitinkamai plečiasi ir siaurėja kalba. Šį procesą reguliuoja tie, kas kontroliuoja kalbą – anksčiau autoritetai, dabar mokslininkai, kurie ją stabdo. Tik kalbininkai turi teisę į norminį žodyną įvesti naujus žodžius, visa kita leksika neoficiali. Gramatika keičiama dar vangiau, nes manoma, kad gramatikos ardymas per daug stipriai sugriauna mąstymo struktūrą, pasikeičia pati suvokimo forma, ne tik žodynas. Kadaise tokios problemos nebuvo, nes nebuvo tokios sąvokos kaip klaida kalboje. Ją išrado kalbininkai. Seniau valdžia.

Norėdami suprasti kaip tai vyksta, turime suprasti kokie pagrindiniai kalbos dėmenys. Pradėti reikia nuo pačio kalbos branduolio išaiškinimo, kuris šiuo metu yra paplitęs ir geresnio sugalvoti neleidžiama. Šis branduolys turi tris profilius, kurių kiekvienas prasideda nuo elementaraus vieneto ir tuos vienetus jungiant, kiekybiškai ir kokybiškai auga. Kodiniai profiliai yra du: garsai ir ženklai. Taip pat vienas semantinis – reikšmės, kurios skyla į gramatines ir leksines (žodines). Visos šios dalys turi norminius ir individualius variantus. Yra standartinė spausdintinė raidė ir individualios ranka rašytos raidės, priklausančios nuo žmogaus braižo. Yra standartinis fonemos tarimas ir įvairūs individualūs tarimo variantai, kurie priklauso nuo anatomijos ir nuo neuroninių ryšių. Yra standartinės žodyninės reikšmės ir visų reikšmių individualūs interpretavimai, nes reikšmės apaugusios individualiomis patirtimis bei vaizdiniais. Kadaise planetoje buvo tik visų šių profilių individualūs variantai, dabar aukščiau už individualų iškeltas standartas.

Standartizuotis labiau linkusi kodinė dalis, nes ji yra ištraukta į išorę per ženklą ar garsą, tačiau reikšmės ištraukti nesugebama, nėra tokio substrato, kuriame galėtume parodyti pačią mintį tiesiogiai, todėl jas standartizuoti labai sunku. Tačiau tai irgi daroma – į mintį standartas įvedamas per logines ir matematines struktūras, kurių pagrindinis reikalavimas universalus tikslumas ir teisingumas. Imant ilgus istorinius tarpsnius vyksta garsų poslinkiai nuo vieno varianto prie kito; vyksta raidžių poslinkiai: tarimo užrašymas ir ortografija. Taip pat slenka reikšmės – gali kas nors nauja būti įtrauka, kažkas išstumta, arba transformuotis vidinė struktūra – siaurėti arba plėstis.

Kalboje reikšmių profilis turbūt svarbiausias, jas jungiant kaupiasi vis stambesni dariniai, kurie išauga į reikšmių-prasmių pasaulius. Jis svarbus tuo, kad riša su tikrove, yra mentalinės energijos žybsniai, sudarantys pagrindinį turinį. Reikšmės jungiasi į išbaigtus tekstus, kurie yra istorijos, pasakojimai, aiškinimai, teorijos ir t.t. Šie reikšmių pasauliai turi būti sudėti visiems žmonėms, kad jie tarpusavyje susikalbėtų. Tai kiekvienos kalbinės grupės uždavinys. Kodinė dalis yra tiltas tarp sąmonių, o reikšmės yra visose smegenyse, kurios tilto abikrypčių srautų aktyvinamos. Per tiltą paleidus kitokio formato srautą, arba jeigu žmonės kalba per daug individualizuotais ženklų variantais – atsiranda susikalbėjimo sunkumų. Sunkumai bendruomenėse yra nepageidaujami, nes mažina bendro veikimo efektyvumą, todėl žmonės tariasi ir vienodina kodą, taip pat vienodina reikšmes. Jeigu per daug individualizuojiesi ir išsiskiri – iškrenti iš bendruomenės, niekas nesupranta ir nesiklauso.

Kyla klausimas kas stabilizuoja mąstymą ir mintis, jeigu žmonės vienas kito minčių nemato (išskyrus tuos atvejus kai akivaizdžiai nesusikalba)? Manau, kad pagrindinis stabilizatorius yra bendra patirtis. Artimai gyvenantys žmonės turi daugiau bendros patirties negu labiau nutolę, todėl diferenciacija vyksta atstumo principu, bent jau taip buvo anksčiau, kai nebuvo globalinio ryšio tinklo.

Svarbi ir pati minties šaknis, kuri taip pat individuali, ir priklauso nuo biologinių dalykų smegenyse (nėra dviejų vienodą struktūrą turinčių smegenų, todėl visi procesai yra ne universalūs, bet individualūs). Tačiau visi individualūs mentaliniai substratai universalizuojami įspaudžiant į juos vienodas struktūras, vienodą „geometriją“, kuri pateikiama net grafiškai. Taigi stabilizavimui naudojamas intensyvus apdorojimas iš išorės universalizatais.

Kokių tipų srautai siuntinėjami per tiltus priklauso nuo visuomenės sandaros, nuo žmonių veiklų – pradedant laisvu buitiniu pokalbiu, dialogu iki formalizuotų aiškinimų, lekcijų, lyderio pasisakymų ir t.t. Yra daug variantų, kurių čia nevardinsiu. Patys rafinuočiausi variantai yra kūrybiniai tekstai, tačiau buitiniuose pašnekesiuose to nebūtina naudoti. Kalbėti galima gražiai ir negražiai. Tačiau paprastai kūrybinė kalba nėra spontaniška, prie teksto dirbama jis ruošiamas, o paprastai kalbama spontaniškai. Spontaninė kalba grožinio teksto lygį retai pasiekia.

Bendros kalbos žinios gaunamos per universalizatų įspaudimą į garsų, ženklų ir reikšmių profilį. Tai priklauso nuo masinio švietimo ir nuo masinės komunikacijos. Žmogus linkęs sekti pavyzdžiais ir mėgdžioti, taip perima propaguojamus globalinio elito universalizatus.

Tačiau kalba turi ir tamsiąją pusę, kuri iš dalies yra visa ta tikrovė, kuri nerealizuojama kalboje, per daug apibendrinant ir neįvedant skirtumo. Žmogus gali suprasti skirtumus, tačiau kalboje neturėdamas priemonių jiems išreikšti, juos ištrina iš komunikacijos. Skirtumus galima įvedinėti sąvokose, tačiau žodynas yra pakankamai platus, todėl nenorime jo perkrauti. Tuo tarpu gramatika yra labai nususinta, minimalizuota iki primityviausio varianto, darant jos priemones labai skurdžiomis. O kai skurdi kalba, skurdi ir sąmonė.

Pavyzdžiui imkime daiktavardį ir jo linksniavimą. Lietuvių kalboje yra šeši pagrindiniai linksniai, kurie parodo, kokiais santykiais susiję sakinyje daiktavardžiai. Daiktavardis yra substancijos įvardijimo priemonė, kuri santykiuose tarpusavyje gali turėti skirtingus vaidmenis. Substancija gali būti: subjektas, savininkas, objektas, tikslas, įnagis ir vieta. Tačiau tai ne vieninteliai vaidmenys, kuriuos galima jai priskirti. Nekalbant jau apie tai, kad išvardintus vaidmenis galima dar toliau skaidyti į smulkesnius tipus, įvedant daugiau skirtumų. Imkime vietininką. Yra bendrasis variantas, kuriuo žymimos visos vietos, tačiau vietas į tipus galima skirstyti dar smulkiau, gaunant skirtingus vietininkus ir atitinkamai pridedant papildomų linksnių galūnių.

Vietos gali būti skirstomos pagal tai ar erdvė atvira, ar uždara. Ar ji miesto teritorijoje, ar gamtoje. Taip pat ar subjektyviame pasaulyje, ar objektyviame. Visas galimybes sukrauti aišku neverta, tačiau bent jau išplėsti ir įvesti daugiau skirtumų mąstymui visai nepakenktų. Tas pats galioja ir kitiems linksniams. Šiuo metu mes skiriame tik subjektų giminę ir skaičių, o būtų galima įvesti giminystės ryšius, socialinių santykių informaciją ir pan. Kitaip sakant, galimybės dabartinėje sistemoje toli gražu nėra išsemtos. Tačiau tokių naujovių kalbos tvarkytojai labai bijo. Deja dėsnis tas, kad laikui bėgant kalbos linkusios primityvėti, nes žmones valdžia priverčia gyventi primityvius gyvenimus. Visas sudėtingumas perkeliamas į specialias sritis, kuriomis domėtis leidžiama tik specialistams.

Žinomas faktas, kad kalba nėra vien natūrali kalba. Specialios tyrimų sritys susikūrė savo specialias dirbtines kalbas, kuriomis informaciją jiems perteikti daug paprasčiau. Tai labai paplitusi tendencija, iš natūralios kalbos į specialias tam sukurtas kalbines laikmenas iškelti visą sudėtingą informaciją, kad paprastam žmogui nereikėtų mokytis jam nereikalingų dalykų. Tuo užsiima specialiai tam išrinkti specialistai. Tas struktūras, kurias pavyzdžiui, savo formulėse aprašinėja fizikai, paprasta kalba išreikšti net būtų neįmanoma, ir tie žmonės, kurių mąstymas yra suformuotas minimizuotos kalbos pagrindu, lieka už borto.

Maksimalioms kalbos galimybėms realizuoti, nereikia jokių specialių metodų, tereikia turėti šiek tiek daugiau proto, teorinių žinių apie kalbą ir paprojektuoti galimybes pagal pasaulyje esančią informaciją, kuri kalbinėmis priemonėmis neišreiškiama, nes nei žodžiai, nei gramatika, neįveda tikrovėje galimų rasti skirtumų į kalbą.

Taigi kalba sugeba suvokti tik labai ribotą kiekį tikrovės skirtumų, ir didelė dalis informacijos kalboje lieka  neišreikšta. Suvokdami kalbą šią informacija jau turime papildyti patys iš savo asmeninės patirtie, o patirtys labai skirtingos. Ženklai, kurie nurodo į mintį išreiškia tik nedidelę dalį tikros minties struktūros, visa, pilna mintis dažnai būna paslėpta ir nerekonstruojama. Perteikiamas tik tam tikras subendrintas lygis. Todėl tekstai tiriami, ieškoma juose paslėptos gelmės.

klajunas2018-07-18 14:41
Kalbų revoliucija (2)

Mano požiūris į kalbą yra kūrybinis. Manau, kad neturime bijoti į kalbą žiūrėti kaip kūrėjai – tai nėra uždrausta teritorija, kurioje būtų draudžiama vaikščioti. Kalba niekieno asmeninė nuosavybė. Ji turi būti vystoma, tobulinama, o jeigu galimybės netenkina – kuriama nauja kalba. Tai gali vykti ilgą ir trumpą laiką. Kalbą kuriant ilgą laiką – įrankiai vieni, o trumpą laiką – kiti. Kuriant ilgą laiką labiau prisiderinama prie smegenų galimybių, nes smegenyse kalbą modifikuoti mažais gabaliukais lengviau, tai geriau atitinka pačių smegenų galimybę adaptuotis prie naujos informacijos. Todėl tokiu atveju, kalbą galima kurti 100 metų ir ilgiau ir tai ne vieno žmogaus, bet kolektyvinis darbas.

Visą sistemą sukuriant per labai trumpą laiką (1 metus), reikia apdoroti labai daug informacijos ir tam reikia pagalbinių priemonių. Kad kas nors būtų taip kūręs kalbą senovėje – jokių duomenų nėra, nes būtų likę šaltiniai, nebent tie šaltiniai įslaptinti ir mums šiuo metu neprieinami. Čia aš nekalbu apie slaptas kalbas, kurias gali turėti slaptos organizacijos, ir kurios prieinamos tik inicijuotiems žmonėms. Bet galvoje turint natūralias kalbas, jos buvo kuriamos ilgalaikiu kūrimu, ir specialių tokio dirbtinio darbo dokumentų neliko. Turime tik inovacijas, kurios buvo siūlomos labai ištęstais laiko tarpsniais.

Pavyzdžiui, kuriant žodžius, galimas raidžių mechaninis, algoritminis dėliojimas, apimant visas įmanomas kombinacijas pagal skiemenų tipus. Aš taip kuriu žodžius savo kalbos žodynui, pasirašęs programėlę. Seniau to nebuvo įmanoma padaryti ir šis darbas buvo labai varginantis. Bet naudojantis vien savo galva, intensyviai dirbant, per mėnesį galima sukurti 10 000 žodžių, vadinasi per metus 120 000 žodžių. Tai jau būtų beveik pilnas žodynas.

Gramatiką galima sumodeliuoti per 1 mėn., turint pagrindines jos idėjas, nes gramatinės morfemos į galvą ateina labai lengvai ir greitai. Bet reikia žinoti kas yra gramatika, kokia jos esmė ir kokias funkcijas ji kalboje atlieka. Ne vien struktūriniu, bet ir filosofiniu žinojimu, kad būtų galima modeliuoti norimą sąmonės formą.

Idealiu atveju visą šį darbą šiais laikais būtų galima padaryti su programine įranga – suvedus visus reikalingos duomenis sukurti kalbą automatiniu būdu, per labai trumpą laiką (1 mėn.). Tokių programų matyti neteko, bet svajojau kada nors ją parašyti pats. Turiu tik mini programėlę žodžių dėliojimui iš raidžių, pagal pagrindinius skiemenų tipus. Neturint programos, viską reikia daryti ranka, užrašinėti ir kaupti informaciją.

Tokiais įrankiais sukūrus kalbą, ji būna mažiau chaotiška, turi specialias pradine koncepcija paremtas savybes, kurios nenumatytos kitose, natūraliai susikaupusiose kalbose. Pavyzdžiui, mano kalboje yra telepatijos nuosaka, sapno nuosaka, ko neįmanoma rasti jokioje natūralioje kalboje. O tokiems koncepciniams įvedinėjimams nėra jokių ribų.

Vadinasi yra tokios sąlygos: turi būti pavyzdys, išvystyta idėja; turi būti suformuluota koncepcija; ir turi būti sisteminio informacijos kaupimo įrankiai – galima kaupti ant popieriaus, galima kompiuteryje, o galima galvoje. Tačiau kaupiant galvoje, procesas užtrunka labai ilgą laiką, nes galva nepaneša labai didelio informacijos kiekio per trumpą laiką. Kalba atsiranda iš proto, iš žmogaus supratimo kas tai yra.

Pačiam gramatizacijos ir įžodinimo procesui reikia pastabumo, dominančių detalių išskyrimo. Pasaulį suskaidyti į sąvokų lopinėlius galima labai įvairiais būdais ir įvairiu smulkumu. Tai labai sunkus ir varginantis darbas, kurį per trumpą laiką padaryti neįmanoma. Pati procedūra yra elementari, ir kiekvienas ją gali susidaryti pats.

Toks kūrybinis požiūris į kalbą griauna vienos formos ir vienos tiesos iliuziją. Atsiranda formų ir tiesų įvairovė, o tai skatina kūrybišką mąstymą. Vieno standarto diktatūra atmetama, žmogus nebijo nukrypti nuo normos ir ieškoti savo individualaus kelio. Nėra vienos visiems privalomos tiesos ir tokios net neturėtų būti ieškoma. Tie kas to ieško, tai daro ne žmonėms norėdami gero, bet tam, kad būtų lengviau juos valdyti.

Iš pradžių buvo tik viena kalba, vėliau kitose vietose atsirado keli kiti variantai, bet buvo ne daugiau 3-5 pradinių kalbų. Praėjus daugiau negu 100 tūkstančių metų turime virš 7 000 tūkstančius kalbų. Tai rodo, kad diferenciacija, skaidymasis atsiskyrimas, izoliacija natūralus procesas. Kiekviena grupė, kuri pasirenka eiti savo individualiu keliu, nori susikurti savo kalbą, nes jos reikia to originalaus kelio išraiškai.

O dabar matome priešingą procesą, kai norima visus 7 000 kalbų išmesti, ir sukurti vieną standartinę kalbą, privalomą visiems. Manau tai neturėtų būti daroma, žmonės turi susitaikyti su įvairove ir ši įvairovė turi būti skatinama. Šiuo metu natūralios kalbos daugiau nesidiferencijuoja, nes visuose regionuose įvedinėjama bendrinė kalba, bet tai būtų galima kompensuoti dirbtinių kalbų įvedimu. Manau, kad šalia 7 tūkstančių natūralių kalbų, būtų galima įvesti dar kokį 1 000 dirbtinių, ir net kiekvienas pageidaujantis galėtų susikurti asmeninę kalbą, asmeninėms reikmėms ir galėtų būti apie 20-30 tūkstančių asmeninių kalbų.

Gali atrodyti, kad būtų lingvistinis chaosas, bet tai siaubas tik totalitarinei sąmonei, kuri trokšta vienos tiesos diktatūros. Žmogus turi nuo mažens būti pratinamas prie įvairovės, taip pat turi būti skatinamas kalbinis kūrybiškumas. Kai kuri kalbą pats, pamatai visas jos paslaptis, taip pat supranti, kiek kalboje daug iliuzijos, ir iš tos iliuzijos kylančios neapykantos kitokiai formai ir kitokiai tiesai.

Tai, kad pasaulis juda prie vienos (kelių kalbų) rodo, kad jis juda totalitarizmo link, nors gali tai pridenginėti kaip naudą ar patogumą. Gali atrodyti, kad vienybė gerai (o kalba vienija), tačiau tada lieka daug neišvaikščiotų kelių, ir tiems kurie nori tais keliais eiti, uždaromos durys, galvoje sukuriama sąvokų pelkė. Čia slepiasi dviejų rūšių baimės – nesuprantamybės baimė ir baimė būti nesuprastam. Sutrikusi komunikacija visada suvokiama kaip anomalija prieš kurią reikia kovoti. Tie kurie mąsto nesuprantamai – išstumiami iš bendruomenės tų, kurie nesuprantamybės bijo, nes nesuprantamybė yra grėsmės ir pavojaus šaltinis.

Tačiau pratinant ne prie standarto ir vienos tiesos, bet prie įvairovės – tokia baimė silpnėja. Žmogus turi būti mokomas ne elgtis iracionaliai, bet dėti pastangas suprasti, jeigu ko nemoka mokytis, o ne automatiškai atmesti.

Kadangi didelis skaičius dirbtinių kalbų būtų asmeninės, tai jų gyvavimo laikas būtų ribotas; jeigu nepavyktų niekam jos perduoti, ji taptų „mirusia“ dirbtine kalba. Informacija vis tiek turėtų būti išsaugota taip, kaip istorijoje išsaugomi meno kūriniai, nes kalboje galima rasti daug įdomių idėjų, kurias galima tyrinėti. Taip pat tai mokytų susitaikyti su kalbos mirtimi – to nereikia bijoti, nes tai natūralaus procesas. Vienos kalbos miršta, kitos kalbos gimsta, nes gebėjimas kurti nedingsta niekur. Daug baisesnė yra kūrybinio gebėjimo mirtis,  ne kūrinio, nes nieko nesugebant sukurti, ateina tikra pabaiga.

Kitų žmonių keliai nėra mūsų keliai. O savam keliui reikia savų priemonių. Jeigu jų neduoda natūrali kalba, tenka susikurti dirbtinę.

klajunas2018-07-19 12:46
Kodėl (1)

Populiacijos struktūra

Susidūrus su organizuotu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?“ ir žmogus instinktyviai pradeda atsakymo ieškoti savyje arba savo gyvenime, nes įprasta manyti, kad visi blogi žmogų ištinkantys dalykai turi turėti protingą priežastį. Neprotingi tik atsitiktinumai ir aplinkybės, kurie asocijuojami su likimu. Tačiau kito žmogaus arba žmonių pikta valia nėra joks atsitiktinumas, toks blogis pagrįstas sąmoningais sprendimais. Vadinasi į klausimą „kodėl?“ galimi du atsakymai: taip nusprendė kažkokie piktadariai arba galėjau kažkam perbėgti kelią aš. Šį klausimą tyrinėju jau nemažai metų ir remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad antras atsakymas dažniausiai būna neesminis, nes organizuotas persekiojimas beveik visais atvejais vyksta dėl išorinių priežasčių. Tad vietoj laiko gaišimo ieškant atsakymų savo gyvenime, geriau bandyti identifikuoti konkrečiai su tuo susijusią sistemą ir pamėginti suprasti kodėl jie tai daro, po taip – kaip jie tai daro ir galų gale – kaip su tuo kovoti, kaip apsiginti. Baimė, savęs graužimas ar kaltės jausmas tikrai nepadeda susitvarkyti su situacija. Greičiau, norint iš šių būsenų išsivaduoti, reikia išplėsti savo mąstymą, pamatyti platesnę planetos panoramą, globalinį procesą. Tada tikrai pradės aiškėti klausimai „kas?“, „kodėl?“, „kaip?“ ir t.t. Svarbiausia, kad tai padeda nukreipti visą negatyvumą produktyvia kryptimi. Bėda tik ta, kad piktadarius sunku identifikuoti ir jie turi įmantrią apsaugos sistemą, dėl kurios sunku net prisiartinti prie tokių žmonių gyvenimo, kad galėtum pamatyti kaip jie gyvena, mąsto ir suprasti psichopatijos tikras priežastis. Kita vertus, tai galima padaryti ir abstrakčiai, nenaudojant patirties faktų.

Kaip šis procesas vyksta suprasti nesunku. Tereikia pažiūrėti kokioje planetoje gyvename. Pirmiausiai – tai žmonių planeta ir antra ši planeta apraizgyta technologinės civilizacijos. Grubiai skaičiuojant, šiuo metu žemėje gyvena 7 000 000 000 žmonių. Naudojant mokslinį terminą, juos galima vadinti populiacija ir panagrinėti kai kuriuos jos parametrus. Populiacija yra kintanti, o visi kitimai turi tai, kas buvo, kas yra dabar ir tai, kas bus; kitaip sakant populiacija turi savo praeitį, dabartį ir ateitį. Šias atkarpas pereina ir kiekvienas žmogus atskirai, ir, kadangi populiacija sudaryta iš žmonių, šie etapai būdingi visai grupei. Svarbiausias parametras yra Dabartis, nes kiekvienu esamu momentu tik ši atkarpa gali tiesiogiai veikti ir daryti įtaką ir viduje, ir į išorę. Kadangi žmogus gyvena apytiksliai šimtą metų, tai visa Dabartis yra sukaupta šiuose rėmuose, kurie išreiškiami penkių kartų sistema, vienai kartai duodant 20 metų (100 dalinam iš 5 ir gauname 20). Vyriausia karta yra 100 – 80, jaunesnė 80 – 60, toliau trečia karta 60 – 40, ketvirta karta 40 – 20 ir penkta karta 20 – 1. Toliau, reikia neužmiršti, kad kartos neatsiejamos nuo šeimos ir giminės sąvokų – šeima augina palikuonis, o giminė yra artimais kraujo ryšiais susijusių žmonių grupė. Tai svarbu todėl, kad net jeigu vakaruose propaguojamas „individualizmas“ aukščiausioje visuomenės sistemoje svarbūs genealoginiai medžiai ir dinastijos, kurios pirmiausiai reikalingos sprendžiant turto paveldėjimo klausimus, nes visi palikuonys, pagal galiojančią sistemą turi teisę perimti visą vyresnių kartų sukauptą turtą, kuris išreiškiamas nekilnojama nuosavybe, sąskaitomis, finansiniais aktyvais ar kitais turtais, kuriais galima spekuliuoti biržose. Jeigu šis turtas tvarkomas sėkmingai, tai vėlesnės kartos gauna į savo rankas vis galingesnius valdymo svertus ir nenuostabu, kad įsigali versle, politikoje, moksle ir karinėse struktūrose. Ir visos šios sritys kontroliuojamos gimininių klanų ir dinastijų, kurios priklauso vadinamajai aukštuomenei ir aristokratijai. (Taip, net „demokratijoje“ viskas veikia kaip tik šitaip).

Šeima, žiūrint biologiškai, yra pagrindinis vienetas, o socialiai, pagal kraujo ryšį artimų žmonių grupė vadinama gimine. Ši sąvoka ne tik įdomi savaime, bet ir svarbi modeliuojant populiacijos struktūrą. Pavyzdžiui, apytiksliai apskaičiavę giminei priklausančių žmonių skaičių, galime pasakyti kiek iš viso populiacijoje yra giminių. Giminės dydis priklauso nuo to, kiek vidutiniškai šeimos susilaukia vaikų. Dažniausiai tai būna 2 ar 3 vaikai. Tad pagal apytikslius skaičiavimus, jeigu visos šeimos turi po du vaikus, artimiausia giminė sudaryta iš 95 žmonių (kurie sudaro penkių kartų giminės Dabartį). Šiuos 95 galima suapvalinti iki 100. Jeigu šeimos turi po tris vaikus, tai giminę vidutiniškai sudaro 325 žmonės. Pirmas skaičius, kurį galime gauti atlikę paprastus skaičiavimus, yra kiek iš viso planetoje vidutiniškai yra Dabarties giminių. Minties iliustravimui imsiu antrą variantą, su 325 žmonėmis. 7 000 000 000/325 ir gaunam apytiksliai 21 milijoną. Kuo šie skaičiai svarbūs – jau užsiminiau: kaip turto paveldėjimo sistema ir kaip padidinta galimybė užimti kertinius postus, kuriuose būnant galima vis labiau koncentruoti valdžios svertus ir didinti savo galią. Tai ypač matosi patyrinėjus karališkas dinastijas, kuriose valdžia ėjo karta iš kartos, ir net šiuolaikinėje sistemoje, kurioje karaliai pasitraukė iš viešo valdymo spektaklio, jie vis dar įtakingi, nes valdo pasakiškus turtus ir kontroliuoja įvairias slaptas įtakos organizacijas. Tokių dinastijų būtų galima suskaičiuoti kelias dešimtis, kurioms lig šiol priklauso aukščiausia planetos valdžia, net jeigu ji neafišuojama ir slapta. Dėl įdomumo palyginimui galima pažiūrėti į Lietuvos giminių pasiskirstymo sistemą. Tarus, kad lietuvių yra 3,5 milijono, nesvarbu kur jie gyvena, tai padaliję 3 500 000/325 gauname 10 700 giminių. Kai kurios iš jų turtingesnės, kiti – „biedniokai“. Neturtingi todėl, kad kilę iš kaimų ir nepaveldėję ar neatgavę turto, kurį būtų galima paversti kapitalu ir tapti savininkais jau pagal naują kapitalistinę sistemą. Nes po perversmo didžiąją dalį turto „privatizavo“ vidurinė apsukruolių grandis, kuri iš socializmo pereinant prie kapitalizmo, atsidūrė tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Objektyviai vertinant situaciją, buvo nuimtas tik pats aukščiausias ešelonas (bent tie, kas buvo labiausiai užsispyrę), o visas vidurinis ešelonas perėjo į naują sistemą ir dauguma net išsaugoję savo buvusį statusą. Kas buvo „kaimiečiai“ arba „darbininkai“ – taip ir liko. Ir net dar žiauresnėmis sąlygomis, nes kapitalizme žmogus tik išnaudojamas daiktas, prekė, kurią galima pirkti ir parduoti.

Taigi karaliai yra giminės, aristokratai yra giminės, kapitalistai yra giminės, mokslininkai yra giminės ir t.t. Visi įsikibę į savo pranašumo svertus, visi saugo savo kapitalą ir netgi gausina jį ir jis niekada nepereina į „pašalines“ rankas – visada tik saviems. Tai svarbu, nes į gimines žiūrima kaip į savęs pratęsimą ir kitą savęs kopiją, kuri paliekama užbaigus gyvenimą arba kai nusilpsta valdyti reikalingos jėgos. Kitaip sakant, aukščiausioje klasėje nėra jokio individualizmo yra būtent dinastijos ir paveldėjimas, kuris kaip tik tokį giminės kraujo ryšį ir akcentuoja. Giminės yra aristokratų valdžios vienetai. Stipriausi aristokratai yra suverenai, silpnesni aristokratai yra vasalai, kiti žmonės – samdomi specialistai, samdoma arba priverstinė kariuomenė. Čia nepropaguojamas joks individualizmas, nes jis – susilpnina socialinį galios vienetą. Tai dabartinėje visuomenėje įmanoma, bet tik kaip pabėgimas iš aukštuomenės sistemos, atsisakymas atlikti savo „pareigą“. Ir priešingai, kuo žemesnė klasė, manoma, kad tuo svarbiau giminę silpninti, atomizuoti, nes tada lengvesnis žmonių valdymas ir išnaudojimas. Aristokratas visada gyvena giminėje, po visos giminės sparnu, remiamas visa finansine ir politine galia, o darbininkas sulaukia 18 metų ir turi „nulipti nuo sprando“, tai yra pradėti savo kaip darbininko „karjerą“, nes tokia jo paskirtis – būti darbiniu jaučiu. Joks „svertų kaupimas“, kad būtų galima išsinerti iš jungo – neleidžiamas. Vėl sugrįžtant prie vidurinės grandies, ši mintis nereiškia, kad iš rankų į rankas pereina kabinetai, nes čia pasaulis labai įvairus ir yra daugybė vietų, paveldėjus turtų, susikurti kokią nors patogią sinekūrą. Būti valdybos nariu, patarėju, valdininku, verslininku, savininku, taip pat galima dirbti kokioje nors įtakingoje partijoje ir taip toliau. Jeigu yra daugiau ambicijų, galima tapti įtakingu politiku, premjeru ar net prezidentu, panašiai kaip JAV, kur valdžią jau eilę dešimtmečių uzurpavę pastovūs visokių verslo magnatų giminių klanai. Tokioje sistemoje darbininkų kandidatas niekada nenugalės kovoje su kokiu nors milijardieriumi, net jeigu „vienas prieš vieną“ būtų pranašesnis. Taip yra todėl, kad žiūrima ne tik į individualias savybes, bet ir į socialinį statusą, tai yra, visų pirma, kad būtų „savas“.

Turėtų būti aišku, kad skirtumas tarp turinčių ir neturinčių žmonių yra sverto galimybių klausimas. Bet vien prie šio fakto sustoti nederėtų, nes svarbu ir iš kur turi ir kaip gavo arba tas, kuris neturi – kodėl neteko arba prarado. Galbūt susiveikė todėl, kad buvo apsukresnis arba neteko todėl, kad labiau rūpėjo ne šio pasaulio dalykai. Matome, kad šis pranašumas yra grynai išorinis ir apie žmogų pasako nebent tiek, kad jis apsukrus gudruolis, gerai suvokiantis artimiausią pragmatinę perspektyvą, kuri per kelis šimtus metų, tai yra per 10 – 15 kartų, gali tapti „aristokratu“ (šiais laikais oligarchu ir verslo magnatu). Iš to matosi, kad toks turėjimas niekaip nesusijęs su turinčio žmogaus vidine verte. Ir kiti paklusti privalo tik todėl, kad yra prievartaujami su užsigrobtu svertu. Tuo pagrįsta visa klasinė sistema, kurioje žemesnė klasė yra prievartaujama aukštesnės klasės, kuri sukaupusi valdymo svertus ir su jais šokdindama formuoja savo vergų visuomenę ir savo žmogų (vergą). Tokia sistemos esmė, pagrįsta nemeile žmogui ir siekianti jį tik išnaudoti, paversti savo įrankiu ar pelno šaltiniu. Todėl ir kalama į galvą, kad reikia vien tik dirbti, o ne konkuruoti siekiant sukurti savo įtakingesnį socialinį vienetą, pamėgdžiojant tą dinastinę paveldėjimo sistemą, kuri naudojama aristokratų giminėje, kurie yra diduomenė pagal kilmę ir pagal valdomą turtą. Be abejo, vyksta konkurencija ir konkurencijoje naudojami ir žemi bei niekingi metodai, tokie kaip psichotroninė lobotomija, klaidinantis mokslas, „švietimo“ sistema, kuri slepia planetos žmonių populiacijos valdymo paslaptis ir t.t. Gyvename psichotroninėje vergovėje, o vaizduojama laisva visuomenė. Tai ir yra vienas atsakymų į klausimą „kas?“ ir „kodėl?“. Valstybės organizacija, turinti klasinę hierarchinę sistemą. Lietuvoje ši sistema dar tik kuriama, bet matome nuo ko ji nukopijuota. Kad yra ryšys su JAV organizacijos sistema – nepastebėti neįmanoma. O čia žmonėms valdžia laiko paruošusi tik „FEMA“ camps – koncentracijos stovyklas.

klajunas2018-07-19 12:54
Kodėl (2)

Valdymo psichologija ir globaliniai procesai

Valdžios troškimas pagrįstas noru išsiskirti, o išsiskiriama savo protu ir turtu. Tačiau protu išsiskirti sudėtinga, nes protingi visi, tad dažniausiai lieka vienintelis skirties požymis, vadinamas turtais. Tad valdžia atsiranda tada, kai įrodomas koks nors pranašumas ir jis tinkamai panaudojamas svertų įsisavinimui. Po to ateina „kitų“ klausimas, nes „kas esu aš“ priklauso ir nuo to, „kas yra kiti“. Jeigu jie turi pranašumų, tai yra kliūtis ir ieškoma būdų kaip tą pranašumą nukenksminti. Tai pasiekiama padarant kitus kvailesniais, pavyzdžiui, per švietimo sistemą, per pramogų industriją ir t.t., taip pat nuodijant chemiškai arba su lobotomijų sistema. Taip pat, kad karas nebūtų begalinis, įgytas pakopas stengiamasi padaryti amžinas. Tai pasiekiama status quo paverčiant tikrove ir tvarka, kurią pažeisti draudžiama, o pažeidę tampa „nusikaltėliais“. Tačiau tam pati valdžia turi būti pateikiama kaip legali tikrovė. Žiūrint į tai, kaip šešėlinės dinastijos grindžia savo valdžią galima išskirti tokius variantus: a) iš dievo, su kuriais „susiję“ giminystės ryšiais ir patys esą dievai, b) iš tradicijos – esą taip jau tapę įprasta, kad kokia nors giminė turi karalių titulą, nes dinastija aprėpia kokį 1000 m. ir c) išrinkti – gali būti ir aristokratų, ir liaudies atstovai. Tai reiškia, kad valdžia grindžiama „dievo valia“, „protėvių valia“ arba „žmonių valia“. Ėjimas prieš tvarką vaizduojamas kaip nusikaltimas. Ši tvarka turi įmantrią loginę struktūrą, prie kurios žmonės pratinami nuo mažens ir atrodo esanti nepakeičiama tikrove. Skirtumas tarp paprasto žmogaus ir aukštuomenės pagrįstas turto ir įtakos sverto principu, nes aukštuomenė ir reiškia, kad ji apraizgiusi valdžios institucijas nematomais čiuptuvais ir bet kada savo svertus gali panaudoti prieš bet kokį žmogų. Todėl buvo įprasta tokių žmonių saugotis, neturėti su jais jokių reikalų, nes gali bet kada, nesvarbu kokiu motyvu, pašalinti iš žaidimų, kurie nėra visai švarūs, nes švarios valdžios nebūna, nei politikoje, nei versluose, nei moksle, kuriuo užsiimantys mokslininkai priversti vykdyti ne visai teisėtus eksperimentus su technologijomis ir žmonėmis. Tad būnant žemesnio rango gali tekti vykdytojų vaidmuo, nes tokie žmonės juodus darbus daro svetimomis rankomis. Arba gali per daug sužinoti ir tapti pavojingu šia prasme. Kuo žemesnis statusas, tuo juodesni darbai atitenka; jeigu netinki jokiam darbui, tai iš viso nereikalingas, nes ši sistema galvoja tik apie save.

Grįžtant prie pagrindinių klausimų „kodėl?“, „kas?“, manau, atsakymas daug aiškesnis – bent tuo, kad aišku kur jo ieškoti. Konkrečiai tai aišku vietiniai valdžios atstovai, vykdantys aukščiausios valdžios įsakymus. Kadangi yra funkcijų pasidalinimas, tai naudojamos jėgos struktūros – kitos tik prižiūri ir pataria. Tačiau priežastis dažniausiai niekada nebūna vietinė, nes toks iškreiptas, psichopatiškas mąstymas ateina iš aukščiausių valdžios ešelonų, kuriems turi paklusti visos vietinė valdžios, tiekdamos kokį nors produktą žmogaus pavidale įvairioms reikmėms tenkinti. Kokios tos reikmės – nustatyti nėra sudėtinga, nes, kaip jau sakiau, žmonių sąmonės galimybės skiriasi labai nedaug. Variantai gali būti tokie:

1) okultinis,
2) socialdarvinistinis,
3) mokslinis,
4) ekonominis,
5) psichopatinis.

Okultinis mąstymas susijęs su kitu, paraleliniu pasauliu, įsivaizduojamomis būtybėmis, kurios jame gyvena ir „mainų“ sistema, kai šie žmonės save laiko atstovais, pasiuntiniais, mediumais ir t.t., ir norėdami gauti iš to pasaulio „paslaugų“ turi atlikti okultinius ritualus, pereiti išbandymus ir t.t. Kokia konkreti forma priklauso nuo iškreiptos vaizduotės, kuri pateisina net aukojimo ritualus, užprašomus šviesos ar tamsos būtybių. Socialdarvinistinis mentalitetas pagrįstas Darvino evoliucijos teorija ir nacistų rasės grynumo sąvoka, kuri vykdoma pritaikant eugenikos metodus – sterilizaciją, kastraciją arba visišką holokaustą. Nepavykus atviram įžūliam Hitlerio holokaustui, buvo prigalvota daug slaptų „mokslinių“ priemonių, kurių neįmanoma įrodyti ir dar sunkiau pasipriešinti, nes stogą daro visa sistema. Mokslas tyrinėja ne tik žmogaus aplinką, bet ir patį žmogų, taip pat naudojant neteisėtus ir nežmogiškus metodus, kaip MKUltra, Monarch, kai vykdo įvairius neteisėtus eksperimentus su žmonėmis. Pavyzdžiui, amerikiečių CŽV tyrė galimybes ištrinti su elektra visą žmogaus atmintį ir perprogramuoti kaip „naują žmogų“, naują asmenybę. Šitiems eksperimentams taip pat reikia kontingento ir jį suranda žemesnėse žmonių klasėse, kurie laikomi „mažiau vertingais“. Ekonominis motyvas susijęs su naudos ir pelno siekimu, tam reikia padaryti žmogų paklusniu biorobotu, kuris dirbtų kiek galima daugiau ir reikalautų kuo mažiau sąnaudų, geriausiu atveju nereikalautų nieko ir dirbtų tik vergų statusu. Tam reikalingos įvairios priemonės, kurios sulaužytų natūralų žmonių pasipriešinimą, ir paverstų jį paklusniu, nemąstančiu zombiu. Ir paskutinis variantas psichopatinis, kai aukščiausi valdžios ešelonai siekia ne tik susireikšminimo ar naudos, bet ir „pramogų“, iš kurių didžiausia – sadistinis tyčiojimasis, kuris leidžia pajausti savo galios jausmą. Visa tai suvokus, klausimas „kodėl?“ tampa daug aiškesnis, nes atsakymą galima gauti panagrinėjus šiuos punktus, kurie aprėpia daugumą situacijų ir kažkuris variantas tikrai būna teisingas. Taip pat didelė tikimybė, kad bent iš dalies teisingi yra ir visi šie punktai, nes jie atspindi visas galimas aukščiausios valdžios psichologines ideologijų galimybes; ko dar žmogus gali siekti, be šių išvardytų punktų – įsivaizduoti labai sunku.

Aišku viena, kad tai turi būti susiję su kokiu nors patologiniu sąmonės iškrypimu, nes normaliam žmogui sadizmas neteikia jokio malonumo ir normalus žmogus nelaiko savęs nei dievu, nei velniu.

Apsvarsčius valdžios ir patologijos pagrindinius principus, belieka nustatyti pagrindinę globalinio proceso tendenciją, kuri yra pasaulio vyriausybės sukūrimas. Taip pat svarbu koks šios vyriausybės santykis su planetos visuomene. Viena vyriausybė sudėtingas klausimas, nes yra daugybė grupuočių, tarp kurių siekiant absoliučios valdžios neišvengiamai kils karas. O santykiai su žmonėmis taip pat nežada nieko gero, nes šiuo metu išbandoma psichotroninės vergovės sistema, ir ruošiamas visuotinės čipizacijos projektas, kuris bus įtvirtintas įstatymu ir tie, kas nesutiks čipų įsidėti, bus kriminalizuoti ir išstumti iš visuomenės. Tačiau norint šią sistemą įvesti, reikia atlikti daugybę eksperimentų visose pasaulio valstybėse. Psichotroninio persekiojimo aukos ir yra tokie paruošiamieji eksperimentai, kurie parodo kokia laukia žmonijos ateitis, jeigu šis projektas bus sėkmingas. Todėl ir kvaila atsakymų į klausimą „kodėl?“ ieškoti savyje ir savo gyvenime, nes atsakymas glūdi visai ne ten. Kur yra atsakymas parodo apžvelgtos globalinės tendencijos, kurios rodo, kokią kryptį žmonijai parinko aprašytos šešėlinės dinastijos, kurias aš kartais vadinu „antžmogiais“ arba „dievais“, kurie nors ilgai buvo pasislėpę nuo žmonių akių, bet savo valdžios atiduoti nesiruošė niekada, tai buvo tik gudrus ėjimas.

klajunas2018-07-22 18:32
Elektrostatiniai demonai

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 143

Žmogaus suvokimas apima tik ribotą visų signalų diapazoną, o visa tai kas lieka anapus jo, vadinu hipostratomis. Ant ribos tarp suvokimo ir nesuvokimo yra pereinamoji teritorija, kuri žymi ribines suvokimo formas, kurios dažnai priskiriamos iracionalioms ir subjektyvioms būsenoms. Daugumai žmonių šie ribiniai suvokimai būna nesvarbūs, nes neįgauna aiškių ir apibrėžtų formų, tačiau taip būna ne visada, nes yra žmonių, kurie jautresni, ir kurių hipostratiniai jutimai, dar vadinami ekstrasensoriniais, būna sustiprėję ir žmogus turi imlų protą, kuris sugeba suteikti jiems pavidalą. Taip pat būna dažniau ar rečiau pasitaikantys aplinkos pokyčiai, kurių metu šis jautrumas sustiprėja, nes smegenys siunčia aliarmo signalą ir ragina žmogų būti budriam. Taip, pavyzdžiui, nutinka tamsiu paros metu arba tada, kai žmogus praranda orientaciją, pavyzdžiui, miško viduryje. Tokioje situacijoje ribiniai hipostratiniai suvokimai užaštrėja, įsijungia emocijų centrai smegenyse ir dažnai žmogų smegenys apgauna, nes emocijos, tokios kaip baimė, siaubas, verčia reaguoti hiperbolizuotai, suteikti signalams perdėtą prasmę. Kitaip sakant, jausmai, emocijos materializuojasi ir ypač tokiose kaip minėtos situacijos: tamsa, prieblanda, nepažįstama teritorija, pavojingas reljefas ir t.t.

Ribiniai pojūčiai sąveikauja su nematomomis aplinkos dalimis, kurios gali įgauti vaizduotėje net pačias fantastiškiausias formas. Tačiau tai, kad paslėpta realybė egzistuoja, mokslui nenaujiena, ir mokslas net turi savo hipostratas, tačiau aišku ezoterikų hipostratos daug gilesnės už mokslininkų, nors dažnai tas gylis atsiranda tik kaip gnostiniai, protu suprojektuoti implantai, gelmei suteikiantys neegzistuojančią simetriją, bet labai svarbią psichologiškai. Kokios tos hipostratos yra? Dujinė terpė, kuri turi slėgio pokyčius, judėjimą, temperatūrą, elektrinius ir magnetinius gradientus. Pavyzdžiui, tarp debesų ir žemės yra elektrostatinis laukas ir judant debesims, jo stiprumas konkrečioje vietoje gali keistis. Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas. Žmogus savo ribiniuose suvokimuose jaučia pokyčius, atrodo, kad per jį praėjo kažkokia nematoma banga ir šitą jausmą savo vaizduotėje galima materializuoti kokiu nors konkrečiu simboliniu pavidalu. Taip pat labai svarbi oro savybė yra garsas, kuris gali būti ne tik suvokiamas, bet ir nesuvokiamas, kaip ultragarsas ir infragarsas, kurie taip pat turi subjektyvių psichologinių poveikių. Pavyzdžiui, infragarsu ritmingai virpinat vestibiuliarinį aparatą, galima sukelti svaigulio, silpnumo ir pykinimo būseną. Kai kuriose vietovėse tokie efektai kyla natūraliai, kitose sukeliami dirbtinai, dėl pramonės įtakos ir specialių hipostratinių technologijų.

Visuomenėje yra natūralus pasiskirstymas tarp hiperjautrių ir visiškai nejautrių, kurie nesuvokia hipostratų, o tokie potyriai švietimo užprogramuotame prote išstumiami į užribį. Visuomenė į hiperjautrius įpratusi žiūrėti su pašaipa, nes hipostratų efektai ofiacialiose teorijose išstumti už žinojimo horizonto ir išjuokiami. Tačiau tokie žmonės pasitaiko gana dažnai ir jie savo potyriams ieško paaiškinimo ir tas paaiškinimas dažnai ateina iš senovinių okultinių sistemų, kuriose naudojamas simbolinis ir filosofinis tokių reiškinių aiškinimas. Senais laikais mokslo nebuvo ir savo hiperjautrumą žmonės materializuodavo per okultinius simbolius, teorijas, paaiškinimus, kurie dažnai susieti su specialiomis praktikomis, skirtomis apsiginti, pakenkti ar padėti, gauti paslaugų, galių. Šis principas iš esmės yra pasenęs, tačiau kadangi oficialiai tokia realybė tik neigiama arba išjuokiama ir niekas nesiteikia to rimtai aiškinti, tai okultizmas neretai lieka vieninteliu variantu.

Šiais laikais hipostratas galima veikti ir dirbtiniu poveikiu, į kuriuos pasąmonė taip, pat reaguoja ir reakcijos pavirsta hiperbolizuotomis emocinėmis materializacijomis. Šitaip, kai sąmonės jautrumas būna padidėjęs, ypač tamsiu paros metu, galima hipostratiniu ginklu daryti poveikį aplinkai ir žmogus dėl jautrumo primaterializuoja baimės materializacijų, sujungęs jas su gnostiniais implantais, įvairiomis maginėmis teorijomis ir paaiškinimais. Kai šitaip apdorojamas žmogus, jis gali nesuprasti kas vyksta, nes neužsiima hipostratų objektyviu tyrimu, todėl ir metasi į okultizmą, kuriame šitos hiperbolizuotos reakcijos apibendrinamos, sukuriama teorinė sistema, paaiškinama kas vyksta ir pasiūlo okultinių metodų kaip su tuo kovoti. Šie metodai gali veikti kaip psichologinė priemonė, bet gali būti ir geresnių už senovinius metodus. Okultizmas nėra blogai, nes savo simboline kalba aprašo tikrai egzistuojančius hipostratų simetronus, tačiau negalima pavirsti okultiniu durniumi, kuris iš šiuolaikinio pasaulio perspektyvos nesupranta paslėptų realybių paslapties ir apsigyvena pasakų pasaulyje. Senovinis okultizmas pasenęs, tai istorinis eksponatas, o šiais laikais naudojami objektyvūs paranormalių reiškinių tyrimai, kurie objektyvia, ne simbolių kalba paaiškina hipostratų simetronus, ir išaiškina įvairias psichines reakcijas į juos, ypač situacijose, kai smegenų jautrumas padidėjęs, nes smegenys situaciją traktuoja kaip padidėjusio pavojaus, todėl reaguoja perdėtai, materializuoja baimes. Pavyzdžiui, būnant tamsiu paros metu miške ir išgirdus kokį girgždesį, trakštelėjimą, gali atrodyti, kad artinasi kažkokia būtybė ir smegenys signalizuoja pavojų, ruošia organizmą gelbėjimosi reakcijai. Taip garsas tampa demonu, šešėlis vaiduokliu, vėjo gūsis transdimensine būtybe ir t.t. Okultinės teorijos prote visam tam suteikia fantastinį, folklorinį pavidalą, sukuria fantastinius įvykius, iš to gali gimti ištisos transdimensinės istorijos. Nesakau, kad visa tai neegzistuoja, nes hipostratos ir jų reiškiniai tikri, bet senoviniai okultiniai simboliai šiais laikais pasenęs mąstymo būdas.

Hipostratas reikia tirti objektyviai, matuojant, ieškant simetronų struktūrų, nereaguojant emocijų ir baimių ar tikėjimų racionalizacijų centrais. Galima matuoti elektrostatiką, magnetostatiką, elektromagnetiką, slėgį, infragarsą, ultragarsą, neįprastus hipostratų reiškinius, stiprius gradientus, sūkurius, srautus, maksimumus ir minimumus, debesis, duobes ir t.t. Į visus šiuos reiškinius yra reaguojančių receptorių, kurie virsta, neapibrėžtais hipostratiniais pojūčiais, kurie teikia rimtus signalus, bet užprogramuoto proto yra nuvertinami. Nereikia įsivaizduoti, kad tapai kažkokių būtybių ekstrasensu, nes tai natūrali, bet psichologų ignoruota, ribinė sensorika. Hipostratas reikia skirstyti į

  • technogeninius simetronus,
  • natūralius simetronus,
  • anomalijas, kur gali būti nežinomos technologijos arba nežinomi reiškiniai.

Iš natūralių atimame technogeninius simetronus, atimame visus natūralius ir žiūrime ar lieka nepaaiškinamų likučių. Pavyzdžiui, galima matavimo prietaisais vietovėje stebėti svarbių įvykių, renginių, rinkimų dienas, ir žiūrėti ar reguliariai neįsijungia nežinomas papildomas hipostratinis šaltinis. Galima vietovėje ištyrinėti visas antenas, koks jų aktyvumo simetronas, ar nėra paslėptų nežinomos paskirties šaltinių, koks jų pasiskirstymas ir pan. Šiuo metu, dėl technologijų hipostratos labai aktyvios ir tas aktyvumas labai chaotiškas. Pavyzdžiui, imkime kokio nors kvartalo namus, kurių kiekviename kiekvienas atskiras butas turi bent vieną mobilų telefoną, kuris sujungtas su miesto antenomis ir GPS. Namas yra savotiškas butų korys, kur korių akutėse periodiškai įsijungia hipostratinis imtuvas ir siųstuvas ir į aplinką siunčia signalą. Anksčiau identifikuotų numerių vietą nustatydavo naudodami antenų trianguliaciją, dabar naudoja GPS signalus. Spec. tarnybos turi specialius žemėlapius, kuriuose kiekvienas mobilus telefonas rodomas kaip visą dieną judantis taškas, kuris keliauja kartu su žmogumi. Galima stebėti grupuotes, socialinius sluoksnius, organizacijas ir t.t. Gali būti, kad žmogus turi ribinį jautrumą ir tokiam technogeniniam hipostratų aktyvumui.

Globalinė valdžia turi slaptas technologijas, apie kurias vietiniai galbūt net nežino, o jeigu žino, neturi priemonių nieko padaryti. Šitaip paveikus žmogų per aprašytą mechanizmą, jis parodomas kaip beprotis paranojikas, ezoterikas-šizofrenikas. Jeigu globalaus sprendimo nėra, nes neturi priemonių, problemą sprendžia lokaliai, paveikto žmogaus sąskaita, nes nenori turėti jo keliamų problemų arba parodyti tikrų kaltininkų, paversdami juos neapykantos taikiniais. Todėl standartiškai problema sprendžiama psichiatrijos priemonėmis – o hipostratiniai reiškiniai, tokie kaip magnetiniai ir elektriniai laukai, slėgio ir temperatūrų pokyčiai, poveikis infragarsu, švitinimas, vibravimas – vaizduojamas kaip „nerealių daiktų matymas ir kliedesiai“. Toks žmogus uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir jo hipostratinis jautrumas nuslopinamas cheminėmis priemonėmis ištrinant visas mintis, vaizdinius ir pojūčius. Vaizduojama, kad gydoma, bet vienintelė gydymo priemonė yra lobotomija. Nėra jautrumo, nėra problemos, nesvarbu, kad žmogus paverčiamas visišku debilu, kuris nesugeba normaliai gyventi ir dirbti, todėl prireikia neįgalumo sistemos šios problemos sprendimui. Tačiau neįgalumą sukelia ne hipostratinė „liga“, bet gydymas su lobotomija. Vienas gelbėjimosi variantas, greitai gauti paaiškinimą kas vyksta. Rizikingas variantas būna susidomėti okultizmu ir mąstyti šį pasaulį kaip demonų ar folklorinių būtybių pasaulį, nes šios sistemos atėjusios iš senovės ir jos lyginant tikrais, šiuolaikiniais paaiškinimais yra tik archaiška simbolinė poezija. Kai kas atsakymų ieško religijoje, nes ten daugiau gėrio būtybių. Neopagoniškas, folklorinis okultizmas garbina vietines artimąsias hipostratas, kurios laikomos žemesnėmis ir religijų teorijose laikomos blogio ir pavojaus pasauliais. Religijose garbinamos tolimosios hipostratos ir tų hipostratų okultinė angelų kariuomenė. Kartais būna, kad religinėse patirtyse žmogus painioja artimąsias ir tolimąsias hipostratas, ir žemųjų hipostratų poveikį priskiria dievo poveikiui.

Šie variantai geri, nes gali hipostratinius sensoriumus turinčiam žmogui suteikti jo gyvenimui prasmę, net jeigu ji simbolinė ir neteisinga. Tačiau yra ir šiuolaikinis paramokslinis variantas, susidomėti paranormaliais reiškiniais ir tirti hipostratas ne simboliniu mąstymu, bet atliekant matavimo prietaisais objektyvius hipostratinių reiškinių matavimus. Tai labai įdomus užsiėmimas, kuris atskleidžia tą šiuolaikinio pasaulio dalį, kurią valdžia nuo visuomenės bando nuslėpti, tyčiojimusi, žeminimu ir išjuokimu. Bet taip yra tik todėl, kad hipostratos yra ta vieta, kur yra paslėpta daug mafijos „lavonų“ ir nenorima, kad žmonės čia šniukštinėtų. Todėl vaizduoja šarlatanais ir idiotais, kurie tiki nesąmonėm ir kliedesiais, kurie prieštarauja „mokslui“. Iš kitos pusės tai dažnai galima paaiškinti paprastai: žmonės, kurie domisi paranormaliais pasauliais, neturi rimtų investicijų ir technologijų, o jų turimos priemonės primityvios, todėl gali iš šono žiūrint kelti juoką. Tačiau tie, kas supranta apie ką eina kalba, mato jų teisingą mąstymo kryptį. Tokiems žmonėms būtų patartina geriau susiorganizuoti, ir jeigu individualiai trūksta lėšų, bandyti brangiems prietaisams ir tyrimams susidėti pinigų kolektyviai. Iš tikro kai kurie matavimo prietaisai labai brangūs ir gali kainuoti net kelis tūkstančius, o aukšto lygio priemonės nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių, todėl pavieniam paranormalių reiškinių medžiotojui tai ne pagal kišenę.

To valdžia bijo, nes tai yra būdas, kuriuo galima atskleisti prieš visuomenę naudojamų hipostratinių ginklų paslaptį ir pakenkti valdžiai. Todėl jie dažna tampa spec. tarnybų taikiniais, nusodinami arba diskredituojami kaip klounai ir šarlatanai visuomenės akyse. Ir kvailiausia būna kai toks hipostratinis hiperjautrumas interpretuojamas kaip „liga“, kuri „gydoma“ duodant žmogui per galvą. Tam tikrose situacijose, aišku, kito sprendimo gali nebūti ir reikia jautrumą nuslopinti, tačiau jeigu tai daroma ištisai, visą gyvenimą žmogus praranda save. Tai tolygu mirčiai. Todėl tai vengtiniausias „simbolis“ iš visų išvardintų. Bijoti, kad visuomenė laikys keistuoliu ir bepročiu, neverta – nes čia kovoja akli su reginčiais, o aklumas nepagydomas.

Kiekvienas gali rinktis – jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais. Kaip kiekvienam arčiau širdies. Net jeigu demonas iš tikro yra tik elektrostatinio lauko pokytis, o dvasia vėjo gūsis. Taip vis tiek geriau negu sakyti, kad čia nieko neegzistuoja, o tai neigiantis imbecilų mokslas – visažinis. O savo ribinių suvokimų jautrumą galima patyrinėti nusipirkus paprastą skaitmeninę meteorologinę orų stotelę, stebint koks pokyčių poveikis savijautai. O rimti prietaisai aiškų labai brangūs.

cs2018-07-22 22:49

klajunas rašė:Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas.

Kaip tos aplinkos ir reakcijos sukuriamos iš visų žinomų atvėjų, kuriuos tuo metu galima turėti? Negalima pojūčiais prisilyginti kažko svetimo, tai patirti, gauti tokias patirtis. Nors tada kaip jos veikia, (nors čia kalba eina apie ribinius pojūčius ir dirbtines aplinkas)? Rodos negalima paprastais pojūčiais tą suvokti, iš viso viskas sudaryta su sudėtingais pojūčių gebėjimais, kurių nekiekvienas turi. Kažkodėl sprendimas jį sukuria iš mažai žinomų detalių ir nekiekvienas gali tai įsitikinti savyje.

Viskas atrodo kaip naujas eksperimentas, bet labai glaustai viskas supažindinama. Gal sprendimas ir neįprastas, kad žinoti pojūčių gebėjimus pagrindus užtenka, daugiau pamatyti galima kažką pridėjus iš savęs. Bet iš savęs nieko negali pridėti. Reikia nemažai pastangų, kad paprasti pojūčiai būtų gerai suprasti, nes galima ir to nesuprasti, pojūčiai klaidinti, kol nėra tiek daug pasiekę ir su jais buvo dirbta.

Kadangi suvokimas yra tos pačios reakcijos padarinys, ar yra įmanoma nupasakoti taip tiksliai. Gal tiesiog viskas pačiam iškyla, bet yra labai svetima ar net dirbtina. Galima viską vertinti ir ne per tikrus pojūčius, bet jie tada turi neklaidinti.

klajunas rašė:Kiekvienas gali rinktis – jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais.

Kiekvienam pagal gebėjimus skirta tai atlikinėti, ką gali, natūraliai viskas vyskta. Gali atrodyti, kad bandymas juos sustatyti į pareigas yra kažkieno kito darbas, to nėra pilnai žinoma. Trūksta ir žinių ir atitinkamų paaiškinimų, kodėl taip yra, tačiau labiau paaiškinantis būdas yra kad viskas atitinka natūralius gebėjimus.

Jeigu kiekvienas turėtų patobulintus pojūčius, gal ir galėtų juos realizuoti ir kurti savo naujas išgalvotas pažinimo ir žinių sritis. Bet tas reikalauja didelio pasisekimo, nes galima iš pradžių daug klysti, kol tie gebėjimai tampa vartojami. Gali prikurti nevartotinų variantų ir to seka gali būti labai ilga.

klajunas2018-07-24 18:36
Aš čia nekalbu apie tai, kas prieinama kiekvienam. Tokie žmonės reti, jie yra hipostratinių jutimų vunderkindai. Turi būti daromi tyrimai, testai ir ieškoma tokių žmonių. Taip pat jie neturi būti išjuokiami ir ujami, kad nepraeitų noras viešinti tai, ką patiri, nesusigadinant įvaizdžio. Be protingo požiūrio ir supratimo – tai neįmanoma. Tik tokiu atveju būtų lyginant galima atskirti kur apsimetėlis, o kur tikras ekstrasensas, nes būtų išvystytos teorijos ir sukurti objektyvūs vertinimo kriterijai, paremti faktais.

Tai šiuo metu yra daroma, atliekami ekstrasensorinių gebėjimų testai, nors koks jų konkretus turinys nežinau. Bet manau jie pakankamai objektyvūs ir nustato vertinimų skalėje gebėjimų lygį. Kiekvieno biznį darančio ekstrasenso būtų galima pareikalauti tokio rimtos įstaigos vertinimo ir tik tada naudotis paslaugomis.

Ši sritis dar turi būti smarkiai vystoma, o jeigu tai daroma – informacija turi būti viešinama. Nes dabar visuomenėje skatinamas labai primityvus supratimas, ko neturėtų būti. Dėl tokio primityvumo ir klesti apsimetėliai bei šarlatanai.

Toks statusas didelė retenybė, greičiausiai kad 100 000 žmonių pasitaiko tik 1 atvejis. Vadinasi tikrų Lietuvoje labai nedaug. Taip pat ne visi gebėjimų turintys žmonės tai taiko magijai ir okultizmui, nes gebėjimus galima pelningiau pritaikyti kitose srityse. Jeigu tuo naudojasi kaip pranašumu prieš konkurentus, nenori, kad kas nors tyrinėtų metodus ir lįstų į vidų. Bandomuoju triušiu būti nori ne daug kas. Tačiau yra žmonių kurie linkę į teoriją, mėgsta tyrinėti ir aiškinti. Daugiausiai sužinoma iš tokių.

Kartais tai pavirsta kūryba. Toks formatas taip pat turi teisę egzistuoti. Kur pritaikai savo gabumus yra asmeninis reikalas.

klajunas2018-07-25 18:51
Atskleidimo principas

Tai, ką aš savo veikla vykdau, galima vadinti Atskleidimo projektu. Tam turiu teisę kaip integruota sąmonė, gaunanti galimybių pamatyti aukštesnį pasaulį, gauti iš jo informacijos. Atskleidimas turi du sluoksnius, viename kurių aiškinu savo situaciją, nes ji nėra paprasta, o kitame tai, kokias galimybes aukštesnis pasaulis ruošia visuomenei. Dovanų jokių duoti nesiruošiama, bet bus parodytas kelias ir principai, reikalingi pakeisti kryptį, pasiekti aukštesnį lygį. Ant savo kupros nenuneš niekas, viską reikės susikurti patiems, tik tokį lygį kokio verti pagal sugebėjimus. Aukštesnis už juos lygis nedovanojamas, nes neatitikimas tarp proto ir technologijų – pavojingas.

Visa tiesa apie tikrovę yra 100 proc. holoplastinis vaizdas. Visą vaizdą dalinu į tūkstančio dalių etapus, kuriuos reikės praeiti siekiant pilno tikrovės vaizdo. Šiuos etapus reikės praeiti patiems, savarankiškai. Procese dalyvauju ir aš su savo Filognozijos projektu. Tačiau tai, kas jame atskleidžiama sudaro tik 1 dalį iš reikalingų 1000 dalių. Dalimis nėra matuojamas gylis kaip liniuote. Viena dalis apima visumą ir į išorę, ir į vidų, tačiau aiškinamas simetronas ir jo supratimas tesudaro 1/1000 dalį pilno simetrono supratimo, arba 0,1 procentą realybės per visą gelmę. Vadinasi tai nėra jokia pabaiga, rezultatas, bet tik kelio pradžia. Tai yra tik ieškojimas ir kūryba savo filognozijos metodu.

Tikrovė skirstoma į gelmę ir paviršių, lokalią ir globalią perspektyvą, tarp kurių įterpiu 9 žinojimo rangus. Lokalinis paviršius yra 9 rangas, o globalinė gelmė yra aukščiausias 1 rangas. Kiekvienoje pasiektoje dalyje yra toks pasiskirstymas rangais, kuris išskirsto žmones į kategorijas pagal skirtingas sąmonės kokybes. Filognozija, nors yra tik 1/1000 tikrovės, rodoma iš 1 rango perspektyvos ir 9 rango atžvilgiu yra aukščiausio pasaulio žinių atskleidimas žemesniajam pasauliui. Kiekvieną įvykį ir reiškinį galima interpretuoti iš 1 ir 9 rango žinių horizonto, kiekvienu atveju rodant savo lygio supratimą. Žemiausio rango horizontas labai siauras, suprantantis tik vietinę perspektyvą visomis prasmėmis: ekstensyvumo ir gelmės. Horizontų ir ekstensyvumų schemos čia jau nekartosiu, nes ji yra paaiškinta kitur. Šios sistemos privalumas tas, kad gyvenant 9 rango pasaulyje yra galimybė pamatyti jį taip, kaip jis matomas žiūrint valdovų akimis, net jeigu pateikiamas tik 0,1 procentas visos tiesos. Tuo pačiu suteikiamos priemonės kurti tolesnes reikalingas simetronų atskleidimo dalis iš 1000.

Iš to matosi, kad pateikiu ne uždarą, bet atvirą sistemą, ne galutinę tiesą, bet metodą. Deja toks principas su šiuolaikine mokslo ir švietimo sistema nesiderina, nes švietimo sistema pagrįsta vadovėlinių teisų ir taisyklių zubrinimu. Visi žmonės vertinami tik pagal tai, kaip efektyviai jie sugeba išzubrinti vadovėlius. Tuo pagrįstas vertinimas ir aukštus įvertinimus gaunantys talentai yra zubrinimo talentai, kurie bijo nuklysti nuo taisyklės, nes tai laikoma klaida, o už klaidas atminusuojami taškai vertinime. Vadinasi svarbiausias tikslas – maksimalus vadovėlio atitikimas. Nuo to kiek sugebi vadovėlį atitikti priklauso sėkminga karjera, nes atranka daroma surinktų taškų pagrindu ir kuo daugiau vadovėlių supresuota į galvą, tuo taškų daugiau. To pasekmė ta, kad žmogui atrodo, jog visa tiesa yra vadovėlyje ir nukrypti nuo jo – didžiausia nuodėmė. Tai virsta patologine klaidos ir normos pažeidimo baime, įdiegiama mokykloje.

Susiformuoja vidutinybės psichologija, kuri mėgsta slėptis už taisyklių ir procedūrų ir bijo prisiimti atsakomybę. Taisyklių laikymasis yra saugiausias kelias, o naują kelią atrasti nėra jėgų. Taip visą gyvenimą ir pragyvenama vaikštant tik pramintais keliais ir nepasiūlant nieko savo. Tačiau reikalas tas, kad toks principas yra padarytas aukščiausiu ir tie, kas sėkmingai jo laikosi turi daugiausiai karjeros galimybių. Vadinasi aukštus postus užimti sąlygos vidutinybėms palankios, o kūrybingiems žmonėms, kurie vaikšto savo keliais nepalankios. Todėl švietimo ir mokslo sistemoje visa valdžia sukaupiama vidutinybių rankose ir turime vidutinybių teroro situaciją, kurioje daugiau kūrybingumo parodantys žmonės yra sudorojami.

Taisyklės ir vadovėlinės tiesos reikalingos universalizatų į sąmonę įdėjimui. Universalizatai skirti visuomenę paversti viena mase, kad ją būtų galima valdyti su bendru masinių informavimo priemonių signalu. Už universalizatų klaidas atimami balai, ir atsiskaitymų už vadovėlius sistemoje nedaroma sėkminga karjera, nepereinama į aukštesnę klasę. Visuomenėje irgi yra socialiniai ir ideologiniai dvejetukininkai, kurie apmėtomi šūdais per trolinimo sistemą, kurie atskaičiuoja socialinius vertinimo balus už ideologinius pažeidimus, taip apsaugant ideologinių universalizatų sistemą nuo keitimo ir „klaidų“ įsigalėjimo. Visuomenę kaip vienos universalizatų sistemos valdomą masę kontroliuoti daug paprasčiau, todėl gaudomas kiekvienas nukrypimas nuo masinės sąmonės ir per trolius atminusuojami socialiniai balai. Tie, kas sėkmingai laikosi taisyklių yra vadovėlių pirmūnai, o tie, kas normas atmeta – vertinimo sistemoje virsta dvejetukininkais ir nustumiami į apačią socialinėje hierarchijoje. O šita sistema įdiegiama būtent mokykloje ir vėliau pereina į gyvenimą. Mokyklų pirmūnai ir jiems prijaučiantys tampa troliais, kurie nesupranta kaip jais tampa ir kodėl dvejetukininkų vadinami „agentais“. Tai jie neigia, nes net nesupranta, kas iš tikro jie yra.

Tie, kas pažeidžia taisykles ir procedūras ne iš stokos, bet iš pertekliaus, siekia vadovėlių perrašymo. Karjerą padarę zubrinimo pirmūnai to bijo todėl, kad žlunga pagal senus vadovėlius parašytas viso gyvenimo darbas. Kai „dvejetukininkai“ susirenka nepaisant trolių teroro į vieną vietą ir sugeba suorganizuoti didelę socialinę jėgą, kylą dvejetukininkų revoliucija, perrašanti vadovėlines tiesas. Buvę pirmūnai patys tampa dvejetukininkais, o to jie labai bijo ir visaip tam priešinasi, kovoja už savo taisykles, vadovėlius ir universalizatus. Liliputų pasaulyje genijui gyventi labai sunku, nes jis palyginus su jais yra milžinas ir visose liliputams skirtose konstrukcijose turi vaikščioti susirietęs, jeigu nenori sulaužyti. Tai genijui labai sunku, todėl jis išsitiesia ir sugriauna visus liliputams skirtus žinių rūmus. Tai sukelia didelį pasipriešinimą, nes į savo žinias liliputai investuoja visą savo gyvenimą. Nepaisant to, toks protestavimas prilygsta griuvimo keliamam traškėjimui, kuris tik rodo, kad vyksta procesas, bet savaime neturi jokios prasmės. Tai tik natūralūs procesą lydintys garsai.

Bet siūlant savo sistemą reikia suprasti, kaip veikia informacija patekusi į skirtingus psichinius substratus. Ji tokios formos, kokios yra autoriaus galvoje, neįgauna niekada ir autoriaus entuziazmas būna sutinkamas labai vangiai. Taip yra todėl, kad kiekviena sąmonė turi savo individualią būseną ir joje informaciniai paketai funkcionuoja savo, individualiu būdu. Todėl autoriui kuriančiam savo teoriją būna labai svarbus vidinis jausmas, kuris perkeliant informaciją į išorę – neperduodamas. Kitas žmogus nejaučia to, ką jaučia autorius. Tai rimtas filognozininkas supranta puikiai ir turi imtis priemonių tam, kad sukurtų papildomų motyvatorių kitiems žmonėms. Tam reikia praktinių pavyzdžių, praktinės naudos, kuri įrodo, kad principas veikia, kad jis yra sėkmingas. Tada atsiranda kažkas panašaus į autoriaus entuziazmą, nors jis šiek tiek kitoks, labiau savanaudiškas, ieškantis naudos tik sau, o ne siekiantis visuomenės pažangos. Deja žmonės tokie jau yra, ir su tuo nieko padaryti neįmanoma. Aukotis bendram labai retas kuris sutinka, visi vaikosi tik asmeninio pelno.

Bėda ir ta, kad vadovėlių zubrintojų sistema šiuo metu pritraukia daugiau lėšų ir zubrintojų pasaulyje suktis labiau apsimoka. Vienas iš Atskleidimo tikslų – duoti impulsą šio principo pakeitimui. Terpę tam turėtų sukurti filognozija ir sudaryti sąlygas, išėjus iš zubrintojų pasaulio, parodyti tikrą save per autentišką kūrybą, kuri nebijo pažeisti taisyklių ir procedūrų, vaikščioti uždraustais keliais. Dėl to gali kilti karjeros problemų, tačiau karjerą vidutinybių pasaulyje galima pasiųsti velniop.