Mano filosofija (klajuno skyrelis)
p.s.: siūlau dar naujądarą – burundukcija- gal pritaikysit kur 😉
elteide rašė:ačiū už šią temą kaip ir cs temą, nors pasijuokiu
![]()
p.s.: siūlau dar naujądarą – burundukcija- gal pritaikysit kur
Geriau eik palesti, o tada galėsi komentuoti sau tinkamose temose. Brunkducijos tikras variantas yra брундукцыя, ir čia nėra joks naujadaras, greičiau skolinys.
elteide rašė:
Pabandyk ieškoti darknete… 😀
klajunas rašė:Pabandyk ieškoti darknete… 😀
bėgu..
melagis per tiltą važiavo…:)
klajunas rašė:Tačiau galima padaryti, kad ryšlys būtų užblokuotas ir stimuliavimas pasiliktų tik pirmame aukšte, ir nepereitų į sąmonę. -dukcija yra signalo perėjimas, -drukcija yra filtruojamas perėjimas, -trukcija yra uždarymas, kaip žodyje obstrukcija.
Gana vaizdingas išsireiškimas! Tiriama sąmonė yra būtent užfiksuojama iš stadijų ir gebėjimų, bet jų įminimas nėra tiesiogiai prieinamas, arba prieinamas kai pakylama virš to lygio. Dabartinėmis sąlygomis sąmonės formavimas priklauso nuo sąlygų, kurias įvardyti galima iš kūrybingosios pusės. Tačiau, kaip ir bebūtų, kūrybingumas neretai atspindi žodyno ir kalbos modeliavimą, bei demaskavimą.
klajunas rašė:Vadinasi natūraliai viskas turi būti pagrįsta analogijos principu, kuris priklauso nuo geometrinių simetrijų. Dėl jų analoginis procesas visada dėsningas. Tačiau į šį procesą galima įvesti skaitmeninę kalbą, kuri įveda savo dirbtinę tvarką. Todėl skaitmenizuoti procesai nėra gryni, jie visi sumaišyti su dirbtine kalba.
Visada galioja kalbos plėtimas, bet žinoma, kad kalba labiau plėtojama ir formuojama klasikiniu būdu ir būtent nepriimamos strutūros neretai su laiku išnyksta, jei neatranda tinkamo panaudojimo. Skaitmenizacija yra žengimas į sąmonę ir perdarymas analogijų į greitesnes, pakylesnes, lygines, matematines struktūras. Jos artimiausiu bruožu – iškelia pagalbinę detalę, kuri ištiesų pagal fizikines teorijas sąveikauja ir kartu susilieja, bei kuria kaip ir analogija. Bet skirtumas yra neryškus, kūryba greitesnė ir tobulesnė.
Suprasti galima, kad sąmonė priversta turėti -dukcijos dalymetį. Tačiau dalymetis tai vartai į tobulesnes dimensijas, kurių nežinant galima pasimesti, bet pasimesti tik ta prasme, kad sekti kitokesniu keliu. Gerai, kad atvaizduojamos dalymečio dalys, turinčios -dukcija dalymetį.
Kaip dalymečio dalys atranda priešmetines dalymečio vaizdymečius iš skaidymečio dalių? Sakau tai apie –dukcija -drukcija -trukcija. Kaip mintis dalymečių geometronų trajektorijose sąveikauja ir iškelia savo analogines poveikio "statybas"?
cs rašė:Kaip mintis dalymečių geometronų trajektorijose sąveikauja ir iškelia savo analogines poveikio "statybas"?
Apie geometronų trajektorijas atsakyti galima tik žinant kiekvieno aukšto raigo struktūrą. Mokslininkai šiuo metu aktyviai tyrinėja tik neuronų lygio raigą. Šiame lygyje jų informacija teisinga. Bet jie nežino gnostinio ir suvokimo raigo. Nevaizduosiu, kad man šių struktūrų klausimas pilnai atsakytas. Pirmame lygyje, žiūrint į jį kaip į procesą, – tai birkščių (geometronų) tenkmės ir šuorai. Ypač šuorai į aukštesnį lygį perduodami per ryšlio recepciją, kuriai turi būti svarbi šuoro vieta ir šuoro struktūra. Pirmam aukštui nefantazuoju jokių fantastikų, remiuosi tikra smegenų vizualizacija. Pirmas raigas – tik informacijos pratekėjimo geometronai.
Klausimas toks: kaip suprasti raigo struktūrą? #422 įraše paaiškinau, kad mokslą ir pažinimą suprantu kaip tautologiją. Ji paaiškinta schemoje. Tiesa ir tikrovė visada yra 1 atšakoje, antra atšaka visada yra "tas pats" tik užmaskuota forma. Pažinimo užduotis yra tą formą atmaskuoti ir sugrąžinti tautologiją.

klajunas rašė:Tiesa ir tikrovė visada yra 1 atšakoje, antra atšaka visada yra "tas pats" tik užmaskuota forma.
Tam vertinimui gilinimosi ir aplinkybių deriniai, turi būti sekiniai, nes viskas kyla detalių pavidalu, todėl atspindės tokias pat detales. Pirminiais atvėjais demaskuojama struktūra yra kvilsekinė. Kvilsekinė vadinasi maskuojama pagal iškreipiamą simetriją (IS). IS – tai galinių tentekstų atvėjai, kurie sutinka ir kurie demodeliuoja costumized sekas.
Dar šiek tiek, tai negali būti pirminė dalis, nes tai viena iš dalių, kuri keisdama polinkį pasikeičia. Pasikeitimas turi apibrėžimą – galinių tentekstų – stotis yra nesukuvirijuotų dalykų balansinė ir substodinė, atvėjai.
klajunas rašė:Pirmas raigas – tik informacijos pratekėjimo geometronai.
Ar tikrai "vaikčiojimo takai" gali būti pirmenybėje? Daugeliu atvėju pirmenybėje yra stotys, kurios stabdo ir krečia balansiniais tentekstais. Norint suvokti tikrajį balansą, nėra keitimo pagrindo, kuriam tektų po žinomiausią atvėjį. Nežinomiausieji atvėjai yra atrandami pagal balansines "stotis". Tada nugromiruojama paskirtis.
Galbūt informacija neteka, bet spiduliuojama, perkeliama šviesinio pagrindo atomais, protonais, neutronais…
Kokios ribos yra tautologijos pažinimo susikūrimas? Kiek tautologija gali plėstis ir kaip atradimo būdas būti patikimas?
elteide rašė:
jūs susikalbat, suprantat vienas kitą ?..ar neskaitot beveik kits kito? ką atrašė cs , tai griuk negyvas, man atrodo jokio ryšio su prieš tai buvusiu klajuno postu ..
nereikia ir komedijos
Vėl lendi į kadrą. Turbūt mažai įspėjimų dar turi.
Kokios pažinimo ribos klausimas akivaizdus, ir esmė šio klausimo ne vien tautologija.
Kaip jau sakiau, kiekvienas reiškinys turi kilmę, o kilmė turi pirmą vietą ir pirmą lomą strujoje. Ši pirma vieta ir pirma loma yra iš dinaminio nulio į dinaminį vienetą pavirsta dėka daugiadimensinio išorinio multiplekso, kurio išorinėse struktūros jungiasi dimensijos ir to pasekoje atsiranda jėgos, kurios dinaminį nulį paverčia vienetu, tai yra pradžia kokio nors dalyko.
Sąmonė, mintis, kalba taip pat yra toks kilęs "vienetas", kuris atsiranda dėka daugiadimensinio multiplekso, dimensijų susijungimo rezultate. Tereikia tą multipleksą iššifruoti. Multipleksas artėjantis prie realybės, didina tautologijos laipsnį. Multipleksas turi pagrindines vietas, o tos vietos pagrindinius pavadinimus, kurie šiuo metu nėra atskleidžiami.

Jeigu vertinti matematikos teorijos požiūriu, tai naujoviškas principas, bet jame panaudotos senos galimybės. Tai metodas kontinuumų deformacijoms išreikšti. Deformacijos yra visas dimensinis gylis ir dimensijų signatūra.
Paaiškinsiu multipleksą paprastu, nematematišku pavyzdžiu. Pradėti galima nuo paties žodžio, kurio lietuviškas variantas pats save paaiškina: multipleksas=dauglypa. Žmonių pasaulyje yra tokios dauglypos kaip firma versle. Imkime tris firmas, kiekviena kurių vienetas. Šis vienetas turi išorinę dimensijų struktūrą, tokią kaip darbuotojai, pastatai, finansai, žaliavos, gamybos įrengimai, kurie patys irgi turi išorines dimensijas. Skirtingų firmų išorinė struktūra skirtinga, tai reiškia, kad jos turi skirtingą dimensijų signatūrą ir dimensijų gylį. Viena gali turėti 5 fabrikus, kita 10, vienos apyvarta 10 mln. kitos 50 mln. Vadinasi, nors kiekvienas iš trijų firmų yra vienetas, bet tie vienetai nelygūs, 1 ≠ 1. Tikras trejeto išsidėstymas gali būti ne 3 = 1+1+1, bet 3 = 5 + 10 + 45. Taip yra todėl, kad vienetas turi skirtingą signatūrą ir skirtingą dimensijų gylį.
Dabar tarkime kad yra 4 žmonės. Pirmas turi 3 firmas, antras – 10, trečias – 7, ir ketvirtas – 11. Vadinasi kiekvienas žmogus turi nevienodą dimensijų gylį šiuo aspektu ir tos dimensijos skiriasi savo signatūra (struktūra). Dimensijos vienetui prideda papildomų savybių, kaip pavyzdžiui, tokios žmogaus dimensijos kaip pinigų kiekis, transportas, pažintys, žinios, protas ir t.t. Šios vienetų dimensijos yra skirtingos ir vienetas dėl to įgyja skirtingas savybes dėl ko atsitinka, kad 1 ≠ 1. Todėl tenka vienetų sekas paversti tik sandūromis, ir sandūrose ieškoti rezonansinių sluoksnių. Tikrovėse atsiranda stratifikacijos, kastos, rezonansiniai tinklai, nes sieti galima tik palyginamas išorinių dimensijų signatūras. Panašiai kaip žmonių pasaulyje, kur milijardieriai nebendrauja su valkatomis. Nors jų kaip asmenų vienetai atrodo lygūs, tačiau šie žmonės skiriasi savo dimensijų gylių ir atitinkamai turi nesuderinamas išorines savybes.
Kadangi aš tikrovę tiriu kontinuumų metodu, o kontinuumas yra deformacijų laužmuo, tai jis padalintas į tokius daugiadimensinius vienetus, "kvantus", kurie įstatyti į tokias multipleksų struktūras arba dauglypas.
Kadangi noriu suteikti šiam principui ir matematinę formą, tai susiję su skaičiais ir skaitmenizacija. Tačiau tame galima ižvelgti ir analogijos elementų. Nestatau savęs į siaurus rėmus, ir dar nežinau koks bus galutinis rezultatas, nes procesas neužsibaigęs.
Kad būtų akivaizdžiau, perkėliau į žmonių pasaulį, bet toks principas gali būti perspektyvus ir tiriant pačią tikrovę. Tam bus ir matematinis metodas ir nauja kalba.
Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimta. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!
Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.
Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.
Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms, kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.
Pavyzdžiui, klave susiformuoja grupė, kuri nepatenkinta kokiu nors valdžios sprendimu. Jie nusprendžia imtis veiksmų, reikšti viešą protestą, organizuoti piketą ar mitingą. Ši situacija stebėjimo sistemos iš karto užfiksuojama, analizės centras išanalizuoja visus duomenis: kokie asmenys, kokie tikslai, kokios priemonės ir priima sprendimą panaudoti psichologinio spaudimo priemones. Aiškinasi nuodėmes, kuria psichologinius profilius, skleidžia reputaciją žeminančius gandus, organizuoja antiprotesto priemones, ir galiausiai pradeda grasinti bylomis, diagnozių prisiuvimu, ir vienokiomis ar kitokiomis tiesioginėmis represijomis. Jeigu protestuotojai neatsitraukia, įjungiamas likimų traiškymo mechanizmas: keliamos bylos, išmetami iš darbo, išrašomas vilko bilietas ir lieka vienas kelias – emigruoti.
Paveikslėliu tai galima pavaizduoti taip.

Visa teritorija padalinta į tokius vienetus, tik realybėje jie yra gerokai didesni, nes padarius juos per daug smulkius, reikia daug žmonių jų aptarnavimui. Iš tikro tų žmonių yra kiek nori, tereikia padaryti juos savo slaptais bendradarbiais ir priversti tarnauti sistemai. Čia, aišku, oficialioje registrų sistemoje dirba visi valstybės tarnautojai, visose valstybės institucijose. Tačiau yra ir labai didelė slapta sistema, kuri dirba užsimaskavusi, niekam nerodo savo tikrų pareigų. Šį darbą labai palengvina šiuolaikinės technologijos, palydovinis sekimas, interneto filtravimo serveriai, kurie sudaro tarsi interneto antstatą, kiaurai peršviečiantį visus komercinius ir privačius serverius, nes jie turi būti atidaryti visokiems skenavimo ir paieškos robotams. Ką jau kalbėti apie asmeninius kompiuterius, kur prisidengiant visokiomis komercinėmis paslaugomis, sukuriamos landos, per kurias galima šniukštinėti visą beveik kiekvieno kompiuterio turinį.
Šita klavų sistema jungiama į stambesnius vienetus, kurie vadinami sanklavais. Sanklavai yra tos teritorijos, kurios išsidėsčiusios atvirose zonose, nes yra kontroliuojamos iš tam tikrų kontrolės centrų, kurie jas kiaurai peršviečia. Uždaros zonos vadinamos antklavais, nes jos iš paprastų žemesnio lygio sanklavų nepasiekiamos. Antklavai turi griežtą kontrolės sistemą ir paprasti žmonės čia patekti ir rinkti informacijos negali. Antklavai išnaudojamą kontingentą užsiaugina patys ir iš klavų pasaulio žmonės čia nepatenka, tokios „karjeros“ būna labai retos. Jeigu taip atsitinka, yra iniciacijų sistema, taip pat teisinė prievolė saugoti visas, net pačias šūdiniausias, paslaptis. Tačiau antklavai taip pat yra stebimi, tačiau jie stebimi iš išorės, kitų antklavų, kurie planetos sistemoje turi aukštesnį rangą ir kontroliuoja visus sau priklausančius žemesnio rango antklavus. Kodėl taip yra suprasti nesunku, nes uždaros zonos yra labiausiai dominančios vietos, nes čia sukeliauja visų visuomenės paslapčių ištakos ir daugelio nusikaltimų gijos. Jeigu nori konkiame nors klave iš tikro išaiškinti kokį nors negerai kvepiantį įvykį, turi pirmų judintojų ieškoti antklave, tačiau iš klavų pasaulio toks priėjimas neįmanomas. Vadinasi tikrą tiesą atskleisti gali tik kitas tokio pat galingumo arba galingesnis konkuruojantis antklavas, kuris turi visas technologines priemones pasiekti šiam tikslui.
Kiekvienas klavas kiaurą parą yra filmuojamas. Tam pasitelkiamos stebėjimo kameros, žvalgybiniai dronai, sekimo palydovai ir kitos priemonės. Miestuose filmuojami visi pagrindiniai žmonių susirinkimo centrai, pastatai ir jų teritorijos. Kiemai filmuojami iš specialių butų, kuriuose gyvena agentai, užsiimantys klavo kontrole. Taip pat informaciją renka žmonės, įstaigos, žinybos, kurios gali sekti ne tik išorinį judėjimą, bet ir įsibrauti į žmogaus mintis. Šita technologija klavų sistemoje yra pati pažangiausia ir ją čia naudoja vadinamosios MK brigados. Kol neturi įrodymų, toks persekiojamas žmogus vaizduojamas psichiniu ligoniu, skleidžiami gandai, kad jam vaidenasi, kad čia šizofreniniai balsai. Jeigu atsitinka taip, kad įrodymų gaunama arba jie sufabrikuojami, tada paskelbiama, kad tas žmogus psichiniu liginiu visą laiką apsimetinėjo, kad būtų galima prisiūti bylą ir pasodinti į kalėjimą.
Yra dar vienas momentas, kurį reikia turėti omenyje. Klavų žvalgyba dažnai pasitelkia ezoterines priedangas savo darbe, kad įvairių „paranormalių“ įvykių priežastis, nuo savęs nukreiptų į transcendentinį pasaulį, kur vis tiek nieko neįmanoma surasti. Taip agentūra gali suorganizuoti sinchronizaciją, norų ir svajonių išsipildymą, bausmę už kokias nors mintis ir veiksmus, vaizduojant, kad tai „karma“. Gali suorganizuoti nelaimę arba kokį nors saugomą žmogų gali nuo nelaimės išgelbėti, tai pateikiant kaip „apvaizdos“ įsikišimą. Kadangi klavus kontroliuojanti sistema disponuoja dideliu kiekiu slaptos ir privačios informacijos, gali naudoti įvairius psichologinio spaudimo, apgaulės ir vilionių spektaklius siekdami savo tikslų. Visam tam sistemos ezoterikai sukuria labai gražią ezoterinę priedangą. Iš tikro čia veikia karinė visuomenės kontrole ir persekiojimu užsiimanti sistema, kuri tarnauja valdžios uždaroms sistemoms.
Psichotroninės technikos vystymąsi galima suskirstyti į 6 kartas, kurių kiekviena apima 25 metų laikotarpį. Apie nulinę kartą jau rašiau – jos esmė yra elektrinės raumenų ir nervų sistemos veiklos principo atskleidimas, kuris buvo vadinamas gyvūnų „galvanizmu“. Šie tyrimai buvo pradėti 18 amžiaus pabaigoje ir vyko per visą 19 šimtmetį. Visas šis tyrimas buvo susijęs su tiesioginiais eksperimentais su gyvūnų ir žmonių organizmais, vyko net tariamosios „reanimacijos“ – viešos demonstracijos, rodant kaip elektra judina raumenis. Vėliau tyrimai persikėlė tiesiogiai į smegenis, kurias paveikus elektra taip pat buvo stebimos raumenų reakcijos. Iš to buvo padaryta išvada, kad smegenų ir raumenų veikimo principas pagrįstas elektriniais signalais. Visa tai truko iki 1900 metų ir galima sakyti, jog tai yra psichotronikos priešistorė, 0 karta.
Pirma karta apima 1900 – 1925 metus. Tas faktas, jog tai tik pati technologijos atsiradimo pradžia uždeda ant galimybių didelius apribojimus. Buvo žengiami patys pirmieji žingsniai, kurie iki užbaigto varianto turėjo nueiti didelį kelią. Net galima apibrėžti koks tas kelias turėjo būti supratus pagrindinius smegenų veiklos principus. Smegenų aktyvumo pagrindas yra neurono aktyvumas, kuris būtinas funkcijos įvykdymui. Atitinkamai konkreti funkcija yra susijusi su konkrečiais neuronais. Įprasta kalbėti apie smegenų funkcines zonas, tačiau smulkinant šias, visos funkcijos skyla iki atskiro neurono lygio. Psichotronika turi du pagrindinius tikslus: nuskaityti informaciją iš smegenų ir informaciją į smegenis įrašyti. Vadinasi reikia iki neuroninio lygio mokėti iššifruoti funkcijas pagal neuronų aktyvumą, kuris yra stereotipiškas arba tą aktyvumą sužadinti generuojant stereotipiškas aktyvumo schemas. Šie paprasti principai apima visas psichotronikos galimybes.
Tam reikėjo atskleisti smegenų anatominę struktūrą ir fiziologiją. Kad smegenys sudarytos iš ląstelių įrodė Ramon y Cajal 1888 metais. Jo tyrimą tęsė kiti ir naujas žingsnis buvo padarytas Korbinian Brodmann, kuris tirdamas žmogaus smegenis nustatė pagrindines zonas, kurios susijusios su ląstelinės sandaros ypatumais. Savo žemėlapius jis publikavo 1909 metais. Vėliau ši sandara buvo susieta su funkcinėmis zonomis. Iš viso Brodmann išskyrė 52 zonas, tokias kaip pirminė motorinė žievė (4), pirminė regos žievė (17), Broca centras, susijęs su šneka (44) ir t.t. Prie viso to pridėjus anksčiau atrastą elektrinį neuronų aktyvumo principą išaiškėjo pagrindiniai žmogaus psichinio aktyvumo elementai, kuriuos buvo galima panaudoti technologiniam pritaikymui.

Funkcinis vienetas ir smegenų žemėlapis – svarbiausios dalys. Brodmann išskyrė funkcijas į stambias zonas, tačiau visos šios zonos sudarytos iš atskirų neuronų, kurie visi turi savo vaidmenis tose funkcijose. Vadinasi žemėlapį galima sudaryti iš pikselių, kurių vaidmenį atlieka vienas neuronas. Vertinama, kad smegenyse yra apie 90 milijardų neuronų. Tai reiškia, kad visas funkcijas galima išskaidyti į tiek pat taškų, šitaip gaunant maksimalų funkcinį tikslumą. Tai, aišku, tarp 1900 – 1925 metų – buvo ateities klausimas, tačiau pamatas buvo padėtas čia. Tereikėjo šiek tiek „fantazijos“, kad suvoktum šių padarytų atradimų galimybes.
Rašiau, kad pagrindinės psichotronikos funkcijos yra skaitymas ir rašymas. Skaitymui reikia užfiksuoti neurono aktyvumą ir susieti jį su funkcija, rašymui aktyvumą ir funkciją sužadinti. Bent jau pirmo klausimo pradžia buvo padaryta tada, kad buvo sukurta EEG technologija. EEG kitaip – elektroencefalograma, kuri davikliais registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Iš pradžių šis aktyvumas buvo registruojamas atvėrus kaukolę, tiesiai nuo smegenų paviršiaus. Pirmas tai atliko anglas Richard Caton 1875 metais. Šiuos savo eksperimentus jis darė su gyvūnais, skelbiama, kad žmonės nebuvo naudojami. Tačiau ne viskuo kas skelbiama galima tikėti. 1890 metais tokius pačius rezultatus kaip ir Caton paskelbė lenkas Adolf Beck, kuris taip pat tyrinėjo smegenų elektrinį aktyvumą atidarius kaukolę. Esminis proveržis įvyko 1924 metais, kuriais vokietis Hans Berger atliko žmogaus EEG matavimus, elektrodus pridedant ne prie atvirų smegenų, bet prie skalpo, kuriame taip pat dėl smegenų elektrinio aktyvumo atsiranda nedidelės srovės. Savo atradimą Berger paviešino 1929 metais, o patvirtintas buvo 1932 metais, anglų Adrian ir Mathews, Oksforde.
Sujungiant šį atradimą su tuo, ką paaiškinau, šitaip buvo padėtas pamatas skenuojamosios psichotronikos sukūrimui, populiariai kalbant – „minčių skaitymui“. Iš pradžių skiriamoji geba buvo nedidelė, nes buvo naudojamas vienas arba keli elektrodai/davikliai. Tačiau nesunku buvo suprasti, kaip skiriamąją gebą padidinti – reikėjo naudoti daugiau daviklių. Kiekvienas daviklis yra aktyvumo kanalas. Kuo daugiau kanalų, tuo tikslesnis funkcijos nuskaitymas; kanalų skaičių sulyginus su neuronų skaičiumi, gaunamas maksimaliai tikslus žemėlapis, kurį galima asocijuoti su informaciniu turiniu. „Minčių skaitymas“ turėjo tris pagrindinius etapus: a) aktyvumo žemėlapis, b) aktyvumo susiejimas su funkcija, c) funkcijos išvertimas į informacinį turinį. Pirmos EEG tokių galimybių neturėjo, nes buvo maža skiriamoji geba, tačiau tai leido žengti pirmus žingsnius šia atverta kryptimi. Kalbant apie pirmos kartos psichotroniką, kuri buvo tik teorinė, o pademonstruotas tiktai pats principas, tai buvo pagrindinis atradimas.
EEG veikimo principas paprastas: sužadinus neuronus atsiranda vietinės srovės. Tos srovės kyla tarp dendritų ir neurono kūno, kur atsiranda elektrinis dipolis. EEG daviklis registruoja didelio skaičiaus neuronų suminį aktyvumą. Pagal kreivės charakteristikas išskiriamos tokios EEG bangos: 1) delta – 0,1 – 3 Hz, 2) teta – 4 – 8 Hz, 3) alfa – 8 – 12 Hz, 4) beta – 12 – 30 Hz, 5) gama – > 30 Hz. Visos šios bangos sutampa su sąmonės aktyvumu ir budrumu. Taip pat galima užfiksuoti įvairius artefaktus – kreivės pakitimus – susijusius su konkrečiomis smegenų funkcijomis, kurie vadinami sukeltaisiais potencialais. Kuo elektrodų tankis didesnis, tuo lengviau identifikuoti funkcijas. Maksimalus elektrodų tankis yra nuo 256 iki 512 elektrodų. Turint tiek kanalų galima gana tiksliai fiksuoti ryškiausias aktyvumo funkcijas, ne vien išvardintus 5 bangų tipus.

Tačiau akivaizdu, kad matuojant skalpo sroves, tiksliai neuronų išskirti neįmanoma. Todėl reikia judėti ten, nuo ko buvo pradėta – tiesioginio smegenų aktyvumo matavimo. Tokie tyrimai taip pat buvo daromi, dedant elektrodus tiesiai ant smegenų, bet čia buvo eksperimentai principo lygyje. Reikėjo labai daug „elektrodų“, taip pat elektrodų giliai smegenyse, kur prieiti nepažeidžiant sandaros buvo neįmanoma. Tad klausimas kaip pasiekti tą norimą 90 milijardo taškų tikslumą, kuris leistų pilnai matyti smegenis, jų aktyvumą, funkcijas ir informacinį turinį. Tam reikėjo nanotechnologijų atsiradimo, kurios koncepciniame lygmenyje buvo sukurtos tik 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą terminą nanotechnologija panaudojo Norio Taniguchi 1974 metais, o išpopuliarino E. Drexler savo knygoje „Engines of Creation: The Coming Era of Nanotechnology“, išleistoje 1986 metais.
Kita problema – tada dar nebuvo kompiuterių, kuris būtinas dideliam informacijos apdorojimo kiekiui. Šiuolaikinio kompiuterio koncepciją sukūrė Alanas Tiuringas, savo 1936 metų straipsnyje, „On Computable Numbers“. Jis pasiūlė prietaisą, kurį pavadino „universalia skaičiavimo mašina“. Tai padėjo pamatą šiuolaikinio kompiuterio sukūrimui. Dar vienas žingsnis buvo tranzistoriaus išradimas 1947 metais, ir integrinių mikroschemų technologijos sukūrimas, kurios buvo būtinos didelės galios kompiuteriams.
Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kaip turi atrodyti psichotroninis EEG. Per kraują suleidžiamos nanodalelės, kurios magnetiniais laukais surenkamos smegenyse. Šios prisitvirtina prie neurono membranos ir gali veikti kaip detektoriai renkantys informaciją arba kaip stimuliatoriai sukeliantys sužadinimą. Taip galima smegenis nuskaityti ir įrašinėti į jas informaciją. Imkime minčių skaitymą. Nanodalelė turi būti laidininkas, kuriame galima indukuoti sroves, taip pat jis turi turėti bevielio informacijos perdavimo sistemą. Visą tinklą galima skaidyti į tokias dalis: a) nanodalelės receptoriai, b) tarpinės nanodalelės, c) implantai siųstuvai, d) surinkimo antenos, e) informacijos apdorojimo kompiuteriai. Kadangi informacinis turinys priklauso tik nuo lokalizacijos, tose vietose „pasėjus“ nanodalelių, galima neuronų tikslumu sekti aktyvumą, jį paversti į funkcijas, o funkcijas į informacinį turinį, nes neuronų aktyvumas su turiniu atitinka vienas prie vieno. Kompiuteryje atidaromas langas kuris rodo regos žievės vaizdą, klausos žievės garsą, kognityvinės žievės mintis, vaizduotės vaizdinius, atmintį ir emocines būsenas. Šitaip kontroliuojamas visas žmogaus vidus, taip pat galima moduliuoti grįžtamuoju ryšiu.
Valdomas zombis yra mokslininkų ir valdžios svajonė.
Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.
Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.
Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduotė, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.
Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpa, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugrąžina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.
Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui“. Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.
Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.
Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.
Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.
Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė“ realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.
Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas – gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai – neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.
Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.
Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.

Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis.
Iš žinomų dėmenų galima sudėlioti, negalutinius, bent tam kartui apibrėžiančius pasakymus. Tačiau juos turi būti su atitinkama adaptacija ir situacija. Situacijos atvėju aktyvuojama būtina informacija ir tai nesvarbu ar mintis ar jos produktas, bet ryšys nematomas.
Kaip subalansuoti minčių pasiskirstymą nėra nurodyta, ir neužsiminta, bet būdų tai atlikti atsiranda vis naujesnių. Mintis nėra įspraudžiama į rankovežį, bet rankovežis su mintimi padaro rankovežio operacijas.
Tai nėra labai fiziška ir aptinkama per skaidriuosius minties suvokinius, bet yra giluminese "plotuose", arba pool'uose. Pool'ai nematomi, nežinomas jos atitinkantis sankirtis su mainstyrimine informacija.
Gretutinis praktikuojamas minčių dėliojimas tai pagrindžia. Sudėlioti mintis ir surinkti yra daugelis būdų ir tas nematomas dėliojimas yra atsijojimas vietoje dėliojamų sakinių ir kalbos frazių vietovė.
Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai.
Taip pat lengvai nesusiejama kalba ir jos visi minties mechanizuojantys dalykai. Tai daugiau minčių patekimas ir sukėlimas nerealų įspūdį, bet atsižvelgti reikia į dimensijas ir proto tūrį. Kažkas atsijojama kaip vaizduotės dalykai, o kažkas netikri įmituojantys minties pagrindu dalykai.
Kaip tu atsijoji imitaciją ir tikrą minčių pagrindu veikiantį "kosmosą"?
cs rašė:Kaip tu atsijoji imitaciją ir tikrą minčių pagrindu veikiantį "kosmosą"?
Tai, ko tu klausi dabartiniam žmogui neįmanoma. Mintis visada tėra imitacija, o tikras substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama paprasta priežastimi – vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas – nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį "gnostinį kosmosą". Jį atverti bus ateityje įmanoma tik technologiškai. Vadinasi "kosmosas" yra tik žinojimas įsisupęs minties viduje.
Tačiau bandyti nedraudžiama. Gali būti kad yra būdų, bet tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Galiu pateikti savo meditacijų teorijos loginę schemą. Sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos: priekinės sąmonės meditacija, galinės sąmonės meditacija ir centrinės dalies meditacija. Taip pat skirstoma pagal tipą: substancijos meditacijas (būsenos, formos) ir informacijos meditacija.
Substancijos meditacija treniruoja būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra būsenų žemiau 1 siekimo meditacijos, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą "substancijų" skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis.
Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties turinį. Tačiau riekia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet "žaisti" su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau.
Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima sujungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas.
Kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.
Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimk mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią, koks minimalus ir maksimalus sukonstruotų pasaulių skaičius.
Tikrovės pažinimas yra rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į rinkinį. Žinojimas yra organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas "pirmykščiai rinkiniai" reiškia tą potencialų "lego rinkinį" į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente.
klajunas rašė:Substancijos meditacija treniruoja būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra būsenų žemiau 1 siekimo meditacijos, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą "substancijų" skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis.
Būsenų keitiklyje, pavyzdžiui, "nuotektyje" esančių formų ir shemų sudarinėti į skaitines vertes nėra vieno ir vienodo shemiško formato. Kad ir kaip bandytume, bet nuotektyje pasilikusios dalys linkusios slėptis ir atitinkamai atveriamos yra nevisos, kad ir labai būdingos ar panašios dalys savo ryšyje. Šį procesą sieju su sheminiu rankovėžiu, kurio esminė pradžia yra pagaminta ir jau pritaikyta sheminiu pavidalu, o jo analizavimas yra viena iš dalių, kurias palieka rankovėžis ieškoti.
Perkrauti netikromis būsenomis nėra būdinga, bet tai kaip galimybė labai įmanoma. Žiūrėdami artimą reiškinį į konstravimą, išmokstame pagrindus, kurie artikuliuojasi su visu gamybiniu rankovėžiu. Vėliau "liekamasis ryšys" koleriuoja dalių vertes – atitikusias shemas, pagrindus.
Buvo užsiminta, kad viena iš dalių yra apspręsti kokia būsena atitinka skaitinė vertė, jei ji suderinama su shema ir analizavimo principu. Tai kaip ir metodas yra išdalytas į daugelių dalių, todėl jis savo ryšį perkėlė į kelis dalykus iškart, tad ieškoti panašumų galima. Tik iš esmės shema pakeičia visą pagrindą ir nebelieka ankstesnių panašumų. Galima žinoti šį metodą, bet jis daug ką keičia.
klajunas rašė:Kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius.
Išdalymą ir planavimą nurodančios dalys yra prikonsorinio sąmojo nurodytos dalys, todėl dirbtinumas išvadose tampa kaip natūralus procesas. Mintys tai natūralus procesas, bet kai perkeliama į DI, mintys pasižymi imitaciniu prikonsoriniu sąmojo bruožu. Gali būti įtikinamas ir nors ir dirbtinis – "natūralus".
Tačiau nevien tai turima omenyje, rankovežio shema nurodo taip daryti, nes vienas iš sąmojų – užregistruoti išteklius ir juos sutraukti į visiem pasiekiamą ir žinomą atkartojimo-tyrimo metodą.
Šios būsenos kinta dėl didesnės patirties ir žinių sąmojo, galima laikyti, kad iš to dar shemos suderindamos tokius ir tokius taškus išveda naujas taisykles, bei joms atitikimas priskiriamas iš ankstesnių tyrimo rezultatų, todėl daugelį dalykų tiria, kas senai ištirta ir žinoma.
Pati mintis yra keičianti savo formatą ir gali stebėtinai kilti aukščiau, nei prieš tai kada būna. Prikonsorinis sąmojis efektingas metodas ir jis koleriuoja minties panaudojimo ir paskirties ženklinimą. Ženklinimas kelia ir ugdo sąvybes rankovežio shemai atkartoti.
klajunas rašė:Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais.
Meditacija yra didelė manipuliacija, bet kaip ji veikia visi žino bendrą shemą. Svarbiausia, kad ji susijusi su prikonsoriniu sąmoju, todėl pasisąvinimas bereikšmių dalykų apribojamas.
Kas pagal tave greičiausiai vysto progresą, (mintis, daiktai, veiksmas ar efektas)? Kokiai minties sandarai priskirtum kilima per tyrinėjimą ir pažinimą dalykų? Kaip ir kur visa liekančioji informacija shemiškai panaudojama ir kokiems išradimams?
cs rašė:Kas pagal tave greičiausiai vysto progresą, (mintis, daiktai, veiksmas ar efektas)? Kokiai minties sandarai priskirtum kilima per tyrinėjimą ir pažinimą dalykų? Kaip ir kur visa liekančioji informacija shemiškai panaudojama ir kokiems išradimams?
Iš dalies tai jau atsakiau, bet gali atrodyti, kad buvo padaryta tik miglota užuomina. Teorija sukuriama tada, kai atsiranda elementų rinkinys, į kurį skaidomas objektas. Šie rinkiniai juda mikro-makro skalėje, kuri įstato judėjimą į apibrėžto mastelio rėmus. Šią skalę galima pavaizduoti kaip kūgį, kurio plačiausia dalis yra visa visata, o smulkiausia fundamentalus kvantas. Per vidurį yra įvairių tarpinių rinkinių sistemos.
Paprastos kalbos pasaulyje pažinimas atsiranda ženklo-vaizdo slajoje, kurioje ženklas išgriebia elementą iš vaizdo taip sukurdamas rinkinio narį. Nariai gali būti grynieji dvitūriai, kurie susiformuoja tada, kai žmogus supažindinamas su vaizdu ir ant to vaizdo uždedamas ženklinis sluoksnis. Pavyzdžiui, žiūri į daiktą ir kas nors ištaria jo pavadinimą. Sąmonėje dėmesys perveria garso-vaizdo dvitūrį, kuris įtraukiamas į kaupiamąją sąmonę, kur tampa rinkinio elementu. Tada rinkinio elementus iš kaupyklos gali traukti ir iš jų kurti dirbtinius pasaulis, minčių pavidale. Stebint pasaulį jis paverčiamas tokiu ženklo-vaizdo fragmentų "smaigstiniu".
Paruošus dvitūrių rinkinį, jį galima pradėti naudoti mintyse, kuriant įvairius dirbtinius junginius, kurie yra pasauliai, vadinami olotais. Olotai taip pat paklūsta mastelio kūgiui, ir gali būti pasauliai jungiami iš didelio mastelio pavadinimų ir mažo. Labai didelio mastelio olotas yra: "didžiojo sprogimo metu atsirado mūsų visata". Labai mažo mastelio olotas: "urano branduoliuose prasidėjo grandininė skilimo reakcija". Vidutinio mastelio olotas:"Pirmi astronautai Marsą pasiekė 2026 metais".
Tačiau gyvoje kalboje pasauliai (olotai) kuriami naudojant ne dvitūrius bet tritūrius. Taip yra todėl, kad šiame procese dalyvauja ir žmogaus patirtis: į slają tarp ženklo ir vaizdo įsiterpia koks nors įterptinis pasaulis, sudarytas iš paprastų arba rafinuotų olotų. Imkime tokį olotą, kuris atsitiktiniam žmogui yra tik paprastas dvitūris: "10-ties metų karas". Tai tik paprastas šablonas, griaučiai, bet žmogui, kuris dalyvavo kare, buvo jame sužeistas ir vos liko gyvas, šis paprastas, standartinis dvitūris virsta tritūriu, nes ženklo-vaizdo slajoje atsiranda įterptinis olotas, paimtas iš patirties.
Tarkime tas žmogus kam nors pasakoja savo patirtį "10-ties metų trukmės kare". Savo psichikoje jis kalba tritūriais, tačiau rašytiniame arba sakytiniame tekste užsifiksuoja tik grynieji standartiniai dvitūriai ir klausantis arba skaitantis žmogus nesupranta visos teksto gelmės. Tokia problema yra visur, taip pat ir moksle, kur kiekvienas mokslininkas turi labai sudėtingus patirtimi, įterptiniais rafinuotais olotais pagrįstus tritūrius. Tačiau paprastas vartotojas skaito tik standartinius dvitūrius ir jam tekstas "nieko nesako".
Tai paaiškinau todėl, kad progresą vysto visas procesas, ne vienas koks nors elementas. Tam, kad atsirastų dvitūrio ar tritūrio slaja, būtinas bazinis vaizdas, kuris turi būti paimtas iš pačios tikrovės. Jeigu niekaip neįmanoma paimti vaizdo, tai su ženklu labai sunku išgriebti elementą, nes jis niekaip neapiforminamas. Tokiu atveju, jeigu mokslininkas mąsto rafinuotais tritūriais, ženklas griebia medžiagą ne iš bazinio vaizdo, bet iš įterptinio oloto mentalienos. Šitaip ženklo objektu tampa ne pati tikrovė, bet pažįstančio žmogaus mintys, schemos. Toks pažinimas iš dalies taip pat gali būti įmanomas, bet visiškas atitolimas nuo bazinių vaizdų (įvairaus mastelio daiktų), nieko gero neduoda.
Pavyzdžiui, šiuo metu bazinis rinkinys iš mikro mastelio olotų yra fundamentalūs kvantai, fermionai ir bozonai, iš kurių lipdomi smulkieji olotai. Aš pavyzdžiui, prie šitos standartinės sistemos konstruoju mikro olotus vadinamus esencijų geometronais. Tačiau tai yra iš mano schemų paimti tritūriai, kurie neturi eksperimentiškai patikrinamo bazinio vaizdo. Vadinasi reikia ir specialių technologijų (veiksmo), kad būtų gautas bazinis vaizdas plačiąja prasme. Tik viską sujungus galima tikėtis tikrovę atitinkančio pirmykščio rinkinio. Kai šitas rinkinys virsta kalba arba matematika, mintyse iš jų galima kurti įvairius technologinius olotus. Pavyzdžiui, geometronų "Mendelejevo lentelė" būtų toks rinkinys. Imant kūgio aukštesnį mastelį, psichinių reiškinių išplėstas "Mendelejevo žodynas".
klajunas rašė:Imkime tokį olotą, kuris atsitiktiniam žmogui yra tik paprastas dvitūris: "10-ties metų karas". Tai tik paprastas šablonas, griaučiai, bet žmogui, kuris dalyvavo kare, buvo jame sužeistas ir vos liko gyvas, šis paprastas, standartinis dvitūris virsta tritūriu, nes ženklo-vaizdo slajoje atsiranda įterptinis olotas, paimtas iš patirties.
Jei vaizduojama patirtis yra neišimama iš konteksto, kartu pridedami, "kad kriterijai atsiima ir dalina ryškius pavyzdžius", kas lieka imituojama. Visa aukšta statmenos dalis sudaranti išeigas, turi priklausyti dėmenų ir sąlygų kolosmams. Kolosmai – idėja paremta patirtimi ir esama padėtimi.
Pridurti galima, kad jokia padėtis neturi aukštos kolosmo sąvybės, kuri kažką keistų be statinio jos šaltinio, "o modeliuoti sąvybę turi vienyjimas", kuri statmenas suvienyja''nežinau kas tai.
Vienetiniai kolosmai su kontekstu yra nepašalinama dalis. O jei bandoma ją pašalinti turima kurti iš naujo esamą padėtį, kaip ir išeigos yra projektuojamos kalba, ir kuriuos sukuria.
"Olotas", labai konkretus pavyzdys, turbūt neiššimamas, bet kartu ir kylantis. Kai kyla sąvybės jos įgauna naujas reikšmes. Todėl atkreipti galima, kad kartu jos mutuojančios ir turbūt reiškiančios naujus dalykus.
klajunas rašė:Aš pavyzdžiui, prie šitos standartinės sistemos konstruoju mikro olotus vadinamus esencijų geometronais.
Vadinasi kartu lipdoma ir prišli sąvybė, galima ja nesivadovauti ir sudaryti shemas iš vien turimos shemaformato medžiagos. Mano pagrindinė sudaromoji shema turi turėt prišlią statinę būseną, tik per ją galima atvedžioti ir įdiegti prasmes ir reikšmes.
Yra anti-prišli būsena, kuri negativiuoja ir stabdo nereikšmingomis sąvybėmis ir kurios neleidžia sudaryti shemų pagal vien statines struktūras.
klajunas rašė:Pavyzdžiui, geometronų "Mendelejevo lentelė" būtų toks rinkinys.
Galbūt pakreipiama linkme ir yra šis skirtas "olotų" panaudojimas, tai reiškia konkrečius atradimus. Tačiau daugiau įvaldę filosofai ir mokslinkai turi žinoti kokį vaidmenį tai atlieka, nes už to slypi ir nereikšmingų – teršiančių sudarymų shemų. Pagal šią pateiktą struktūrą galima imituoti visą prasidėjusį mokslą ir lygiai taip pat užbaigti.
Smulkiai aprašyti nėra būdų, bet iterpimais yra būdas sugalvoti rinkinį. Minties rinkinys yra susikūręs ne iš nieko ir totaliai egzistuoja viską vienyjantis pastatymai, o šie veikia rėžimu.
Kokiam pastatymui viską imituojanti minties būsena sudaro pradžią, eigą ir pabaigą? Ar tai neturintis pradžios progresas, kuriantis viską iš "nieko"?
cs rašė:Kokiam pastatymui viską imituojanti minties būsena sudaro pradžią, eigą ir pabaigą? Ar tai neturintis pradžios progresas, kuriantis viską iš "nieko"?
Šie klausimai filosofijoje sprendžiami tūkstančius metų ir vargu ar žmogui įmanomas atsakymas. Aš didžiųjų problemų nesprendžiu, mano tikslas yra mažosios problemos išsprendimas principo lygyje. Didžioji problema yra "visas tikrovės spektras", o aš daugiausiai užsiimu "visu žmogaus spektru". Tam ribinių sąvokų klausimą išspręsti nebūtina. Manau, kad tos pastangos daro klaidą, projektuodamos sąvokas iš pasaulio vidaus į ribinę realybę.
Įsipainiojus į laužmens (fraktalo) logiką, atsiremiama į begalybių paradoksą. Prie kiekvieno vieneto galima prijungti dar vieną vienetą, kiekvieną vienetą, galima padalinti į kiek nori smulkesnių vienetų. Taip gaunasi begalinis laužmuo, kuriam ribą sukurti galima tik dirbtinai. Bet ir tada kyla klausimas "o kas yra už ribos". Kol mąstymas juda tokiame šablone, sprendimas neįmanomas. O visi požymiai, kad toks begalinis laužmuo yra mąstomo kontinuumo pagrindas. Tik jį pakeitus kitu principu galima ieškoti atsakymų "kas smulkiau už vieną pikselį, arba kas plačiau už įstrižainę?"
Visko arba visumos ir nieko sąvokos įsipainiojusios tokioje painiavoje, neišsprendžiamame vaizdinyje. Šis principas turi būti šalinamas, tik žinoma ne savavališkai. Aš kol kas tokio sprendimo neturiu, nesprendžiu PTD (pagrindinė tikrovės dalis) klausimo, nes egzistenciate tai neįmanoma.
Panašiai yra su šablonais pradžia, eiga ir pabaiga. Toks vaizdinys įmanomas tik srautinėje realybėje, kuri juda tiesiniu judėjimu. Dėl to vienintelė logika, kad pabaiga negali būti ankstesnė už pradžią. Tačiau realybė srautinė tik informacijos padavime į sąmonę. Kas jeigu už informacijos nenutrūkstamo srauto, jokių srautų nėra. Tai reikštų, kad dingsta pradžios-pabaigos šablono logika.
Kodėl tokie šablonai klaidingi? Todėl kad remiantis jais, neįmanoma išspręsti visumos klausimo, atsiduriama į loginius prieštaravimus ir begalybes. Visa tai užkoduota naudojamų kontinuumo vaizdinių fundamente. Tai taip pat parodo, kad šie vaizdiniai netinkami.
Jeigu imame didžiausio mastelio olotą (visata), pradžia-eiga-pabaiga lieka už ribos. Tas pats su smulkiausiu olotu (fundamentalus kvantas). Pradžia-eiga-pabaiga pritaikoma tik vidutinio mastelio pavadinimams. Atsakymai tokiu atveju ateina iš ribinių konstruktų. Pavyzdžiui, galima spręsti kokia žmogaus pradžia-eiga-pabaiga. Bet ne tikrovės. Apie žmogų atsakymą duoda aplinka. Kokia yra tikrovės kaip visumos aplinka – nežinome.
Kitaip sakant žmogus prisikūręs klaidingų žodinių rinkinių ir logikų, todėl mintys šiais klausimais užstringa aklavietėje.
klajunas rašė:Kitaip sakant, žmogus prisikūręs klaidingų žodinių rinkinių ir logikų, todėl mintys užstringa aklavietėje.
– Taip, laisvam mąstymui labai trugdo raidinės sąvokų konstrukcijos. Žmonės bijo ar myli ne esmę, o tą esmę įrėminančias raides. Sakykim bijo raidinių keiksmažodžių, net nežinodami ką jie reiškia. Arba sakykim myli savo raidinę pavardę, galvodani kad tų raidžių pratęsimas yra jo gyvenimo paskirtis. Arba myli ne mylimąją, o jos raidinį pavadinimą.
p.s.
.. kas link "vieneto" dalumo ar tęsimo, tai: "bet kuri begalybės dalis yra begalybė".
p.s.2
.. kas iš to? ogi nesvarbu kiek pridėsi ar kiek atimsi iš begalybės – liks ta pati begalybė!
p.s.3
.. matematikoje tai yra begalinių fraktalų modelis, tariant lietuviškai: visumos dalis mažesniu tikslumu atspindi visą visumą.
🙂
klajunas rašė:Įsipainiojus į laužmens (fraktalo) logiką, atsiremiama į begalybių paradoksą. Prie kiekvieno vieneto galima prijungti dar vieną vienetą, kiekvieną vienetą, galima padalinti į kiek nori smulkesnių vienetų.
Priklausiančiam punktui, kuris koleriuoja informacijos srautus vienetai yra reikalingi ir kiekvieną iš jų atradus paskirtį, kur panaudojant. Istorijoje, kai formavosi kalba, galima paskirtį susiaurinti, bet tuo pat metu ir padidinti, nes liekamuosiuose kalbos rinkiniuose lieka priešistorinės detalės. O ar jos klaidingos ir ar netikslios nėra metodų jas apspręsti. Vienintelis metodas – mokslas ir pseudomokslas.
Šiuolaikinis tikėjimas neapsprendžia vietose formuojamų tiesų ir gijų. Bendra tauta nusako bendrybes, visiško pasigilinimo ir unikalumo niekas neturi ir nemoka sukurti. Galima sakyti, kad esančios gijos siūlo variantus, bet netiek tikslius ir paviršutiniškus, kad lengva būtų suprasti. Manau, kad paliekama nemažai laiko jas apspręsti, kol galima būtų pritaikyti ir adaptuoti į nuolatinį rėžimą.
Tautos žino bendrą priešistorės šaboną. Mes remiamės bendromis tiesomis, kurios vienintelės apspręstos, bet kartu ir išgrynintos. Galima remtis neišgrynintomis tiesomis, bet jos gali neprigyti ir būti greitai pamirštamos. Detalėmis kuriamas vidinis pasaulis tai yra adaptacija ir yra požymių, kad tai susiaurinta adaptacija.
klajunas rašė:Kodėl tokie šablonai klaidingi? Todėl kad remiantis jais, neįmanoma išspręsti visumos klausimo, atsiduriama į loginius prieštaravimus ir begalybes.
Viena iš tiesų, tai, kad tautos atsiremia su klaidingumu ir nereikšmingais detalumais. Visi šie šablonai nebuvo paprastai pagaminti, bet jie buvo atrasti iš realybės atramos. Visa priešistorė telpa viename šablone, bet tai neturintis ryšio su praeitimi spekuiacinis faktas. Kai gerai pažįstama tikrovė, jai nelieka klausimų, taip ir uždaromas kanalas, nebeplėtojamas.
Galima klaidingumais sekti, bet nėra prasmės, jais vadovautis. Bendra sąmonės shematika atsiremia su progresu, kuriam galioja daug spekuliacijų. Viena iš spekuliacijų yra, kad priešistorė atsirado iš "big bang'o sprogimo". Šiai spekuliacijai net atrastas paaiškinimas, bet jai juo vadovautis yra gerai, vadinasi, atrasta viena iš teisingų priešistorės fragmentų, kurie yra užkoduoti prote. Bet reikšmingas tik tas faktas, kuris remiasi su prieštaravimu. Neprieštaraujamas faktas įtartinas ir neišplėtotas. Galima neturint nuovokos susiklaidinti pats save.
klajunas rašė:Jeigu imame didžiausio mastelio olotą (visata), pradžia-eiga-pabaiga lieka už ribos.
Tai leidžia apspręsti protas, jeigu pradžia-eiga-pabaiga tik matavimo ypatybė, tai lieka užribyje. Bet jei tai metodas tai ir yra tikrovė. Tačiau tai neturintis aiškaus šablono konstruktas, dar įvairiais būdais plėtojamas. Vienas iš pavyzdžių: "darvinizmo teorija", kuri numato eigos tapsmus ir eigos eiliškumus. Bet paprastai, taip niekas neapsprendinėjama, tik prisyrimas artimai spekuliacijai yra artimas rėžimas, kuris atvaizduoja.
Kuriam tarpsmui galima priskirti sąmonės ir proto ir minties evoliuciją? Ar tavo manymu, eiliškumo pagrindu yra teisingų priešistorės variantų, kurie originalūs, bet neteisingi?
cs rašė:Kuriam tarpsmui galima priskirti sąmonės ir proto ir minties evoliuciją? Ar tavo manymu, eiliškumo pagrindu yra teisingų priešistorės variantų, kurie originalūs, bet neteisingi?
Atsakysiu šiek tiek kitaip, replikuodamas į teiginį
cs rašė:Vienintelis metodas – mokslas ir pseudomokslas.
Problema ta, kad nežinau, kaip tu supranti mokslą, niekur neužtikau, kad paaiškintum kaip supranti šį terminą. Ar turi kokią nors išvystytą "teoriją", ar tau tai tik daugumos pripažįstamo autoriteto etiketė, nesigilinant, ką ji slepia.
Paaiškinsiu kaip aš skaidau šią sąvoką. Mokslas gali būti suprantamas kaip a) teorija, tada jos kriterijus yra tiesa, b) metodas, tada jis vertinamas pagal tiesos gavimo efektyvumą, c) praktika, kuri efektyviai manipuliuoja aplinka.
Jeigu imame tiesą kaip kriterijų, tai jokia teorija nežino pilnos tiesos, todėl nėra šio absoliutaus kriterijaus atžvilgiu nei vienos teisingos teorijos. Nežinome koks visas tikrovės gylis, todėl neįmanoma įvertinti kokią dalį sudaro empirika. Tarkime kad tai tik 1 proc. viso gylio, vadinasi viso 100 proc. atžvilgiu empirinės teorijos apgailėtinos iliuzijos.
Jeigu mokslas tai manipuliacinis efektyvumas, o ne tiesa, tai tikrove galime naudotis net nežinodami, kas ji yra, vadinasi nežinodami tiesos. Tarkime ar reikia žinoti kas yra arklys (tiesos ir esmės požiūriu), kad galėtum ant jo atsisėsti ir joti? Nebūtina. Vadinasi tai, kad joji, nereiškia kad žinai tiesą. Tiesa iliuziškai apibrėžiama pagal funkciją. "Kas yra arklys? Transporto priemonė".
Taip pat "mokslas" dažnai suvokiamas kaip statiškas dabartinio momento vaizdas pažinimo srityje. Tačiau iš tokio vaizdinio išimamas istorinis aspektas. Mokslas juda, niekada nestovi vietoje, nes reikia vis didinti tikrovės pažinimo gylį, nuo 1 proc. prie 5 proc., nuo 5 proc. prie 25 proc. ir t.t. Vadinasi tikras vaizdas yra niekada nesustojanti seka.
Tačiau judėjimo esmė ta, kad paneigiamas kiekvienas ankstesnis taškas, nes kitaip judėjimas sustotų, o mokslas sustoti negali. Vadinasi iš esmės Mokslas yra ne kas kita kaip progresuojanti pseudomokslų seka. Šis apibrėžimas iš labai plačios perspektyvos bus paneigtas tik tada, kai "mokslas" iš tikro atsakys į bent vieną visumos klausimą. Kol kas tokio atsakymo niekas neturi. Visi mokslai yra pseudomokslai, kuriuos susitarta laikyti tiesa žmonių sąmonėse.
Tikras mokslas atsiranda tik tada, kai pasiekiama 100 proc. padala visame tikrovės spektre. Iki to – tik progresuojantys pseudomokslai. Pagrindinis priešataravimas būna dalinis efektyvumas, bet kaip jau sakiau, kad galėtum arkliu joti, nebūtina žinoti kas yra arklys, savo pilnumoje. Jis paverčiamas tik "jojimo priemone". Tai jis iš tikro žinoma nėra.
Nenoriu pasakyti, kad pseudomokslas geriau, nes pseudomokslas taip pat yra tik iliuzinių teorijų progresas. Sąmonė yra iliuzijos vieta, mokslas yra tik savotišką struktūrą turinti iliuzija, kuri pagrįsta manipuliaciniais veiksmo ir mąstymo ritualais. Tai daugiausiai eksperimentinis ir loginis ritualizmas. Per ritualą perleisti duomenys paskelbiami "tiesa".
Teisingi variantai yra tik pabaigoje, ateityje. Iki to yra tik kliedesių rinkiniai. Mąstymas yra tas kanalas, per kurį šie kliedesių rinkiniai transliuojami. Dažnai jie vertinami ne pagal atitikimą tiesai, nes nėra įvertinimo kriterijų, bet pagal psichologinį efektyvumą. Tikra Tiesa, ir prekės ženklas "tiesa" yra skirtingi dalykai. Progresuojančioje pseudomokslų sekoje turi stumti kliedesių vežimą tol, kol į jį kas nors įkraus ką nors iš tikro vertinga. Kuo daugiau prakoši kliedesių, tuo didesnė tikimybė pagauti grynuolį. Nereikia bijoti didinti ieškojimo plotus ir mastus.
Į tavo klausimą gal tiesiogiai neatsakiau, bet netiesiogiai turėtum užuominą suprasti.
Ir pseudomokslas negalėjo susiformuoti iš nieko. Pseudomokslas yra mokantis dalykų ir daugelis sutampa su moksliniu plano pritaikymu. Bet įvertinimo prizmėje yra kažkas suformuluota, kad nėra moksliškos teorijos pseudomokslo atžvilgiu. Bet tada kas tikroji minties ir sąmonės procesų pradžia?
– Sąmonės globalūs pasižymėjimai ir "minčių sugavimai".
klajunas rašė:Problema ta, kad nežinau, kaip tu supranti mokslą?
– Jūs man panašūs į agelus, kurie nesupranta mirtingųjų.. Iš mirtingojo pozicijų:
a) visuma (Visata?) yra begalinė, nes jei būtų baigtinė, kas už jos?
b) bet kokia begalybės dalis irgi yra begalybė (fraktalų teorija).
c) tokioje sistemoje vienetas yra suma nuo minus begalybės iki plus begalybės begalybių.
d) sąveika yra netiesinė, tikimybė tolimos sąveikos atvirkščiai proporcinga atstumo eksponentei.
e) vadinasi galim kliautis tik neapibrėžtumo principu ir taikyti tikimybinį modelį.
f) iš to išplaukia tikėjimo būtinumas bet kuriam mirtingąjam.
🙁
vytra rašė:– Jūs man panašūs į agelus, kurie nesupranta mirtingųjų.. Iš mirtingojo pozicijų:
a) visuma (Visata?) yra begalinė, nes jei būtų baigtinė, kas už jos?
b) bet kokia begalybės dalis irgi yra begalybė (fraktalų teorija).
c) tokioje sistemoje vienetas yra suma nuo minus begalybės iki plus begalybės begalybių.
d) sąveika yra netiesinė, tikimybė tolimos sąveikos atvirkščiai proporcinga atstumo eksponentei.
e) vadinasi galim kliautis tik neapibrėžtumo principu ir taikyti tikimybinį modelį.
f) iš to išplaukia tikėjimo būtinumas bet kuriam mirtingąjam.
Turėtum būti kritiškesnis apriorinių proto formų galimybių atžvilgiu. Niekas dar neįrodė, kad matematinis ir fizinis kontinuumas atitinka vienas prie vieno visose vietose. Tu vaizduoji, kad jie tai lygiagrečios kreivės, kurios visuose taškuose mėgdžioja viena kitos pokyčius. Bet taip gali ir nebūti. Ten, kur matematinis kontinuumas krinta į begalybę, fizinis kontinuumas tą burbulą gali paprasčiausiai peršokti, nes netokia substancijos savybė.
Naudoji statišką, tolygų kontinuumą, kuris pagrįstas tapatybės fraktalu. O kas jeigu į tapatybę įvestume skirtumą, svyravimą apie pusiausvyros tašką. Gautume deformuotą kontinuumą; jeigu įvestume į jį laiko parametrą, gautume dinamišką kontinuumą. Homogeniškos statiškos erdvės nelieka. Taip galima sukurti visiškai kitokį matematikos vaizdą. Begalybė yra monotoniškas to paties veiksmo kartojimas – kontinuumo dalinimas arba dalių jungimas. Tačiau jeigu kontinuumas deformuotas, kiekvieno pakartojimo reikšmė kitokia, 1 nebūtinai lygu 1. Atsiranda nehomogeniškų sankreivų dūriniai.
Kas jeigu galima sukurti tokią deformaciją, kuri begalybę priveda prie natūralios ribos, kuri yra ne užtverianti, bet uždaranti. Įsivaizduok ribą kaip užsklandą, kuri nėra kažko anapus užtvara. Tai statiškoje tapatybės fraktalu pagrįstoje matematikoje neįmanoma. Tačiau jeigu fizinis kontinuumas nesutampa su matematiniu kontinuumu, tai jų kitimo formos gali labai smarkiai išsiskirti.
Matematinį kontinuumą reikia kurti pagal fizinio kontinuumo deformacijų pokyčius, o ne atvirkščiai – sukurti nerealistišką matematinį kontinuumą ir bandyti į jį įsprausti fizinę realybę. Apriorinės proto formos toli nenuveda.
Begalybė yra monotoniškas to paties veiksmo kartojimas – kontinuumo dalinimas arba dalių jungimas.
To paties ar bendrų narių sudėtis ar sandauga kaip begalybė tėra spekuliacinis begalinis varaintas. Tarkime, kad pusiausvyra yra begalinis apibrėžtumas, tada galvokime, kokie nariai yra pusiausvyros būsenos ir ar jie jungiami, ar tai tik vienas narys, gal keli nariai.
Nuoroda į planavimą, bei struktūrinį begalybės modelį, nėra tarpinių įvesčių, kurios padėtų tai nustatyti. Pagal spekuliacinį modelį begalybė turi apibrėžtumą, bet apibrėžtumas ribojasi ir kertasi su funkcijomis, kurias matematiškai nustatomos.
Mano nuomone, ažimas yra arti tikrojo apibrėžimo, kai skylantys nariai surenka koleriacinį pavidalą, kuris ažimas. Bendrosios išvesties gija susieja ir atveda prie simponuotiškos tvarkos, kuri kaip užvedamas kelias į begalybės narių sprendinius. Pagal šį planą yra simplektiška ir statiška begalybė, jos nariai yra vienetiniai ir kelintiniai ir tai apibūdinama sfera, kuri ribojama iš skaičių narių. Skaičių nariai apibrėžia būties vietą, bet kartu ir bendrą plotą. Kuo didesnis plotas, tuo toliau (arba giliau) yra nusidrėkusios begalybės sprendinių gradiolės. Negalima ignoruoti, kad dėliojimo tvarka neatsistiktinė, nes ploto atvėjai neatsitiktiniai, o surenkami pagal narių planavimo pagrindą.
Imkime, kad begalybė tai nebegalinė būsena, o jos nariai apribojami "laužtiniais laukais arba sferomis". Gradiolė (gradientas), būtų nusakantis pradžią-eigą-pabaigą. Bet kad tai įvyktų turi būti statinis nebegalinis pavyzdys. Dauguma pradžios-eigos-pabaigos laužtinių sferų yra įterpiamos ir modeliuojamos, bet kai statinis jos atvaizdas pakeičia savo padėties struktūrą įvyksta minėtas pokytis.
Minėtas pokytis tai apibrėžimas bedrųjų sąlygų, kurios būna vienetai ir kelintiniai būtinieji paskirstymai. Viskas turi simplektišką pradžią. Ploto atvėjai veda link tikrosios begalybės apibrėžimo, bet ažimas tai nusidriekusių narių skratas. Skratas – padedantis ir koleriuojantis narys su priklausoma pradžia-eiga-pabaiga.
Kokiam metode, geriausiai atspindi "rinklės narių" kaitą ir pasiskirstymą per dalmens ir dalmenų sujungimą? Kaip jungimo ir siejimo kontekste vaizduoji pradžią ir pabaigą?
cs rašė:Kokiam metode, geriausiai atspindi "rinklės narių" kaitą ir pasiskirstymą per dalmens ir dalmenų sujungimą? Kaip jungimo ir siejimo kontekste vaizduoji pradžią ir pabaigą?
Stengiuosi netiksliąją matematiką, kuri pagrįsta statišku tapatybės kontinuumu, pakeisti tikra tiksliąja matematika. Tam naudoju daugiadimensinį skaičių, kur kiekvieno skaičiaus bet kuris vienetas gali turėti deformacijų. Dėl jų 1 ≠ 1, o 0 ≠ niekui. Visa esmė nulyje, kuris gali būti ne niekas. Tokius nulius vadinu dinaminiais nuliais. Dinaminis nulis yra toks, kuris priekinėje dimensijoje neturi vienetų, tačiau jų turi išorinėse dimensijose.
Pavyzdžiui, toks nulis 0[15], kurio išorinė signatūra yra
1: 0[15]
2: 111[4]1[3]111
3: 11[2]
4: 111
5: 0[2]
6: 11
Matome, kad šis nulis turi 5 išorinių dimensijų gylį. O jo virtuali galia yra 15.
Kas yra pradžia galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: 0[54] + 0[13] = 67[←].
Atitinkamai pabaiga yra: 52[0] + 6[0] = →[58].
Pirmuoju atveju sudedame du nulius ir gauname 67, gautus iš išorinių dimensijų. Šį veiksmą (dėsnį) simbolizuoja rodyklė, kuri turi savo mokslą. Antruoju atveju sudedame 52 ir 6 ir gauname 0, nes visi vienetai išstumti pagal tam tikrus dėsnius į išorines dimensijas. Priekinės dimensijos atžvilgiu tai pradžia ir pabaiga.
Kol kas daugiau pasakyti negaliu.
P.S. Jeigu begalybė yra kartojimas, žymimas vienetu, kai sandūra užstringa dinaminio nulio sankritoje, pakartojimai išnyksta, nes kontinuumas būna "užsilenkęs" į savo vidų, todėl neįmanoma prijungti "dar vieno vieneto". Tikrovė užsibaigia.
klajunas rašė:Matematinį kontinuumą reikia kurti pagal fizinio kontinuumo deformacijų pokyčius.
– aš iki dinamikos ir deformacijų tiesiog nenuėjau, sakykim dėl aiškumo.
p.s.
.. žmonija yra tam sukūrusi teorinį matematinį modelį, kaip "dinaminių tenzorių matrica", arba kaip "Li grupių algebra", arba "n-tojo laipsnio fazinės erdvės".
p.s.2
.. problema tame, kad modeliai gaunasi labai sudėtingi ir praktiškai nepritaikomi, todėl silpnai žinomi. Vystantis skaičiavimo technikai, jie atgimsta iš naujo.
🙁
klajunas rašė:Dinaminis nulis yra toks, kuris priekinėje dimensijoje neturi vienetų, tačiau jų turi išorinėse dimensijose.
Tai kaip ir betkokia forma yra užrašyta per produkto esmines paviršines ir sluoksnines dimensijas. Kuriuose vietose išorėje kertasi ar yra užslėpiama paprastai mąstydami, negalime atpažinti. Bet atpažinti galima nustačius kokie pakitimai yra tokios konkrečios formos, ir juos sulyginus sukurti sistemas.
Mano mantmu, paprasčiausios sistemos, turėtų:
a. sluoksninį-dimensinį sluoksnį nelaikyti kaip sukurimo atrama, nes sukurimo atrama tėra atitaikomas pagrindas, o pagrindų esinių yra daug daugiau.
b. nustatyti išorinį gylį per savo įsivedamas atitaikomas sąvybes, galima kai labai gerai išplėtotų ir išvystytų pagrindų motyvas atrastas. Vienas iš motyvų, išorė turi savas pagrindo sąvybes, kurios sulyginus su sistemine tvarka sutampa. Sutapimo įvertinimas turi kilti iš konkretaus pažinojimo lygio, paprastai nėra palaikomų detalizmų ir struktūrų, kurioms tik taikomas toks apribojamas motyvas.
c. Paprasčiausios tvarkos, turi būti neaprašomos iš standartų ir primuojamų tiesų pagrindo. Toks aprašymas priskirtas paprastoms tvarkoms apriboja sistemos duotybes. Duotybės apsiriboja neturėdamos arba prarasdamos vietas su kitomis paskirtimis, kurios taikomos.
klajunas rašė:Pavyzdžiui, toks nulis 0[15], kurio išorinė signatūra yra
1: 0[15]
2: 111[4]1[3]111
3: 11[2]
4: 111
5: 0[2]
6: 11
Matome, kad šis nulis turi 5 išorinių dimensijų gylį. O jo virtuali galia yra 15.
Kaip matyti dimensijų gylį nurodo standartinė išraiška, kuriai būdinga žinoti atitikimus. Mano požiūriu, atitikimas, kuris būdingas esamam 0 yra nesakantis, ir tik nutolinantis, ką ir nori tuom atvaizduoti.
Pagal shemą įsivedami elementai yra jau buvusių statinių būsenų "įkrovos". Įkrovos gali vaizduoti betkokią informacinę dalą. Šiuo atvėju įkrova tai gijų sutapimas, minties atžvilgiu.
Nelabai suprantu, kodėl panaudojama virtuali galia, kaip įkrovos ypatybe. Informacinė paprasta įkrova yra visiem bendro shemaformato turinio išvedžiojama dalies pusė su detalizmais kurie semiami idėjų pagrindu ir formatu. Bandyti galima dubliuoti ir aiškintis per atsakomuosius ryšius, kurie sutapimus ir patvirtintų. Kaip siunčiama žinia ir ateinanti atsakymo žinia? Kaip tu norėjai tai atvaizduoti?
cs rašė:Nelabai suprantu, kodėl nepanaudojama virtuali galia?
– ką galiu pasakyti? yra bent jau dvi kryptys:
a) eiti seniai atrastu keliu.
b) kurti naują kelią, kuriuo gal būt kas nors eis.
🙂
Skalės ir struktūros apibūdinamos pakankamai sudėtingai, nors ši gvildenama paskata yra simbolizuojanti savarankišką development'ą. Minties driguojamos tiesos yra begalo vedžiojamos ir paskata išeina kaip natūralus "deformuotos struktūros" paaiškinimas.
Kanors pridėti galima tik žinant galutines sudėtinio plano detales. Nieko pridėti iki tol nebūtina.
cs rašė:Ką nors pridėti galima tik žinant galutines sudėtinio plano detales.
– taip, jei planas būtų baigtinis iš baigtinio kiekio konstruktų.. Tačiau Dievo planai begaliniai, visos stadijos žiauriai laikinos..
🙁
cs rašė:Kanors pridėti galima tik žinant galutines sudėtinio plano detales. Nieko pridėti iki tol nebūtina.
Galutinių plano detalių dar reikės palaukti, nes aš jų ir pats nežinau. Pateikiu ne galutinį rezultatą, bet elementus iš proceso, kuris dar neužbaigtas. Tas detales galima pasiimti ir pridėti savo. Sėjos tikslas – kuo plačiau padauginti. Aišku, galima pasėdėti ir palaukti, kol visą darbą padarysiu aš. Suprantu, kad žmonių protai skirtingi ir jų dalys jungiasi sunkiai. Gal yra tokių, kurie moka prisiderinti prie svetimų formų. Didesnė problema ta, kad artimiausiu metu, o gal ir visais kitais metais, neturėsiu daug laisvo laiko.
cs rašė:@klajunas pasižymėjimuose neradau kaip aiškinama "virtuali galia".
Paprastame daugiadimensio skaičiaus pavyzdyje, kurį pateikiu, tai tik paprastas skaičiaus parametras, kuris rodo, kiek vienetų be pagrindinio vieneto yra paslėpta deformacijose. Principas toks: bet kuriuos skaičiaus vienetus galima išstumti į išorines/vidines dimensijas ir galima iš ten juos ištraukti. Šitaip ištraukti vienetai vadinami virtualiais vienetais, jų kiekis yra virtuali galia.
cs rašė:a. sluoksninį-dimensinį sluoksnį nelaikyti kaip sukurimo atrama, nes sukurimo atrama tėra atitaikomas pagrindas, o pagrindų esinių yra daug daugiau.
Dimensijų-sluoksnių vaizdinys – klasikinis. Aš šitą frazę perlipdžiau kitaip ir vadinu deformacijų dauglypa. Sluoksniai nėra išdėlioti monotonine seka, jie netaisyklingi ir sudaro sankreivų sandūras. Dėl to, kartojimo veiksmuose, kurie būdingi matematikai, dingsta monotonija, net darant "tokį patį" klonuotą pakartojimą galima gauti visiškai kitą rezultatą.
Kodėl protas mane atvedė į šitą vietą paaiškės ateityje.
vytra rašė:– ką galiu pasakyti? yra bent jau dvi kryptys:
a) eiti seniai atrastu keliu.
b) kurti naują kelią, kuriuo gal būt kas nors eis.
Manau, kuo daugiau kelių tuo didesnė atradimų galimybė. Naujas kelias kuriamas visai ne tam, kad su savim patrauktum kuo daugiau žmonių. Jeigu ką nors atrandi jie patys kaip banda subėga į tavo kelią. ;D Praneščiau kur daug aukso grynuolių, dėl tokių "verslininkų" neliktų laisvos pėdos žemės.
klajunas rašė:Dėl to, kartojimo veiksmuose, kurie būdingi matematikai, dingsta monotonija, net darant "tokį patį" klonuotą pakartojimą galima gauti visiškai kitą rezultatą.
Monotoniška linkme vaizduojamos detalės yra lengviau suvokiamos, bet atitinkamai iš monotonijos išmokstama kitokiaįvairinių detalizuojamų prasmių. Pradines, prasmes kurias palaikomi dėmenys įgauna forma ir ypatybę, jos betkoks atsikartojimas jau sudėtinis atvėjis. Kad ir kiek atsikartotų, sudėtinis atvėjis skyla ir atvėjai turi nepakartojamą sudėtį.
Klonavimo atvėju išlieka panašios detalės, kurios neskyla į sklidinius. Kas palieka, ištiesų tik vaizduoja kaip detalės tarpusavyje panašios. Šis pavaizdavimo principas apribotas ir nesudėtinis. Analogija sudėtinis ryšinis palaikymas yra viena iš paskirčių kaip ir klonavimas. Tačiau apribojimas klonavimo ir analogijos skiriasi. Jeigu klonavime skyla apribotos dalys į sklidinius, tai analogijoje skyla visa sklidinių struktūra ir ji modeliuojama, demodeliuojama.
klajunas rašė:Principas toks: bet kuriuos skaičiaus vienetus galima išstumti į išorines/vidines dimensijas ir galima iš ten juos ištraukti. Šitaip ištraukti vienetai vadinami virtualiais vienetais, jų kiekis yra virtuali galia.
Į principą, panašu kad įdėtas atitikimas, kuris leidžia apribojimus išnaudoti kaip sąvybėmis ir ypatingaisiais skiliniais. Turiu ir aš principą, kuris veikia ateigomis, jos sužadinamos ir skylančios į sklidinius pavirsta į modeliuojamas/demodeliuojamas trasas (sferas). Šios sferos yra informacine forma ir tenkinanti jų forma atvaizduojama kaip sklidinių antomorfija (sudibinta sfera).
Galima tai vaizduoti stočių ir ekranų dėmenimis, bet apribojimai iškyla ir sudarydami sąrangas. Sudėtiniai detalizmai slepia atvaizdavimus tokius, kuriems būtina turėti pasilyginimus. Pradžia-eiga-pabaiga priklauso tolimiems keliantiems paviršiams ir pakopoms, kurios ištiesų koleriuoja antomorfijas.
Tai jog galima antomorfijas palaikyti per analogijas, veikia įkrovų rėžimas. Įkrovos yra primityviausias atvaizdas kaip patenka ir kaip suvokiama informacinė dala ir sklidiniai.
Kokiomis įkrovomis ir informacijos formomis tavo deformuotas-dimensinis multipleksas yra aiškinamas? Kas slypi už skaičių, gal jos turi informacinę (žodinę formą)? Ar įmanoma tavo metode palaikyti kodus – raidėmis ir žodžiais?
cs rašė:Kokiomis įkrovomis ir informacijos formomis tavo deformuotas-dimensinis multipleksas yra aiškinamas? Kas slypi už skaičių, gal jos turi informacinę (žodinę formą)? Ar įmanoma tavo metode palaikyti kodus – raidėmis ir žodžiais?
Čia reikia mąstyti trijų kontinuumų mokslinio metodo kontekste. Yra matematinis kontinuumas, parametrų kontinuumas ir fizinis kontinuumas. Pagrindinis mokslo uždavinys yra išvystyti šiuos kontinuumus ir rasti vietas, kuriose visi trys kontinuumai susijungia. Kai taip įvyksta – gaunama įrodyta teorija. matematinis multipleksas yra tik 1/3 dalis, kita dalis yra tikrovės dėmenys parametrai ir pati anapusinė tikrovė. Seka tokia: iš pradžių tikrovėje išskiriame dėmenų sistemas, tada jas sujungiame su matematinėmis struktūromis.
Ši sistema kol kas nepritaikyta kodavimui, nes nesiorientuoju į programavimą. Tai tikrovės aprašymo kalba, kuri daugiau orientuota į fiziką. Paprastus variantus aš jau esu aprašęs todėl čia nesikartosiu. Turi būti net šiame skyrelyje. Kad nereikėtų ilgai ieškoti, pacituosiu dar kartą.
Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.
Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.
Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.
t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.
Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.
Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.
Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.
Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.
klajunas rašė:matematinis multipleksas yra tik 1/3 dalis, kita dalis yra tikrovės dėmenys parametrai ir pati anapusinė tikrovė.
Tokie dėmenys dažnai yra nematomi ir neaptinkami. Kai sujungiama anapusybė su tiesiogine realybe, tai atspindėti galima ir paprasta kalba. Kalba turi metodą ir kalbinis metodas yra skylantis savo paskirtimi į naujas nematomo pasaulio ribas.
Nematomo pasaulio ribos, visų pirma yra spėliojamos, nes tai nurodyti, kaip begalybe ar natūralų produktą – nėra numatyta. Galima visa skaidyti paruošiamais dalių sąjungas. Jos būtų kaip surengiamoji funkcija.
Bet galima dėmenis visualizuoti skalėmis. Teko bandyti tai suvokti per skalės pervedžiojimus ir sujungimus. Pavyzdžiui kaip šviesos kvantas galima padaryti kažką panašaus į dažnių skalės lentelę. Bet, tokia lentelė paprastai kyla iš tyrimo objektiškų išvadų. Panašiai kilo ir mendelejevo lentelė.
Vistik, man atrodo skaidymas ir apjungimas yra pagrindas, ko reikia išugdyti ir per analogijas mokėti atvaizduoti. Kalbinis nematomo pasaulio ribos nustatymas grįstas visų tyrimų atsakymais.
klajunas rašė:Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.
Ilgesnė trukmė, kuri sutalpinama į mažesnę yra neištirta vieta. Kada trukmė gali susiklęsti ir atitikti mažesnei trukmei yra dėl kitokiaįvairinė struktūra. Deformacijos mano supratimu, neša daugiau sąvybių, nei vieną. Todėl labai sudėtinga suprasti, kurios ypatybės ir kada panaudojamos.
Man atrodo, turėtų kiekviena deformacija turėti atskirą lentelę su ypatybėmis. Kadangi tai nevieną struktūrą nusakantis dydis.
Daugiau man aišku, kad visko apiimti neįmanoma, reikia bent pradžiai naudoti ribas, tada plėsti žinojimo ribotą akiratį. Žinodamas visus parametrus žinosi sudėtį sudėtingų dalykų.
Bet, man įdomu, kaip dar galima nusakyti sekomis raides ar bent žodinius ypatingumus ir kuriais būtų realybė suvokiama 50% tikrovės – 50% kalbos.

Minčių skaitymo ir valdymo technologijų situacija sudėtinga, nes yra daug grupių, siekiančių jas įvaldyti. Šių grupių finansinės ir intelektualinės galimybės skirtingos, todėl lenktynėse kas tikslą pasieks greičiau išsidėstymas įvairus: pradedant nuo tų, kas šiuo metu žengia pirmus žingsnius ir baigiant tais, kas netoli finišo. Tačiau skirtumas yra ne tik toks. Dar vienas įvairių grupių bruožas yra tas, kad vieni šias technologijas vysto slapta, o kiti to siekia viešai. Kaip šiuo principu įvyksta diferenciacija suprasti nesunku: tie, kas dirba projektuose, kurie mintiregą kuria specialiems naudojimams, dažniausiai savo galimybių neviešina. O tie, kas kuria viešą komercinį produktą, visai suprantama, užsiima savireklama, nes jų tikslas gauti pelną iš masinių pardavimų. Ne paskutinėje vietoje yra ir finansavimo aspektas: viešai finansuojami projektai anksčiau ar vėliau paviešinami, o privatūs projektai, jeigu jie nėra skirti komercijai, lieka privačia nuosavybe. Tokiu atveju viešinti savo pastangas nėra jokio tikslo.
Norėdami suvokti visą kelią nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato, turime suprasti koks visas mokslinės veiklos spektras. Pati pradžia visada būna tam tikros psicho- ir lingvoformos, nuo kurių priklauso, kad tam tikri keliai yra mąstyme uždaryti, o kiti atidaryti. Pavyzdžiui, religinis ir mitologinis formatas tokiai pažangai yra nepalankus, tačiau kai atsirado filosofija ir galiausiai mokslinis pažinimo metodas, atsivėrė daug naujų galimybių. Kita dalis yra tam tikra vizija, kuri suteikia civilizacijai naują forma ir kryptį, padėdama pagrindą materialinėms ir intelektualinėms investicijoms šia kryptimi. Suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kurie sukuria motyvaciją įdarbinti visus reikalingus resursus jiems pasiekti. Tačiau tai nepavyksta taip lengvai, nes sėkmė priklauso apskritai nuo teorinio mokslo lygio. Galimybės atsiveria tik tada, kai žmonija savo žinių lygiu atsistoja ant pakankamo laiptelio, kuris leidžia apžvelgti teritoriją, kuri reikalinga sėkmingam manipuliavimui realybe. Įvedus į teoriją šį aspektą, sukuriamas taikomasis mokslas, kurio tikslas tarnauti praktinėms žmonių reikmėms. Taikomojo mokslo aukščiausia pakopa yra konkreti technologija, kuri yra ne kas kita kaip praktiškai realizuota teorinė idėja. Technologijos leidžia sukurti konkrečius prietaisus, kurie tampa įvairių grupių nuosavybe ir sudaro visą skirtingų modelių asortimentą, kurie tarpusavyje konkuruoja, iš kurių žmonės gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes. Tada pasiekiamas paskutinis, žemiausias laiptelis, kuris yra vartotojo sąmonė, priklausanti nuo technologijų ir jų yra formuojama.
Pradinės ir paskutinės pakopos susisiekia todėl, kad mąstytojai ir vizionieriai paprastai vartotojų sąmonę priimti technologijas paruošia iš anksto, formuodami lūkesčius, diegdami į sąmonę idėjas, formuodami intrigą, žadėdami pasakiškas galimybes palengvinti ir praturtinti gyvenimą. Todėl dažniausiai iki to momento kai turimas konkretus paruoštas gatavas daiktas, žmonės gauna žodžius, koncepcijas, idėjas, istorijas, herojus ir panašią populiariąją kultūrą. Tie, kam toks masinis nusiteikimas yra aktualus iš savo komercinių pastangų organizuoja viešą, intriguojantį spektaklį. Tačiau, kaip jau paaiškinau, tai galioja tik tiems, kas kuria mintiregos technologiją paprastam klientui. Tuo tarpu tie, kas šią technologiją kuria ne dėl bendro civilizacijos progreso, bet dėl asmeninės naudos, tiek nesiafišuoja, investuoja milžiniškas lėšas tyliai, be jokio viešųjų ryšių pijaro.
Dėl visų išvardintų priežasčių pasakyti kokiame lygyje technologinės galimybės, labai sunku. Nes atsiveria labai įvairus vaizdas, maža to, dalis vaizdo iš viso nematoma. Žinoma, įvertinti kas suinteresuotas tokiais tyrimais – labai lengva. Tai visos tos grupės, kurioms aktualus valdžios, pranašumo konkurencijoje klausimas. Galima pradėti nuo kariuomenės, žvalgybos, kitomis jėgos struktūromis, kurių paskirtis yra naudoti prievartą ir likti nenubaustais. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu turi didelį pranašumą. Tokių technologijų siekia politinė, ekonominė, akademinė valdžia, kurie norėdami būti lyderiais turi naudoti visas prieinamas priemones susikurti pranašumą. Ir paskutinėje vietoje yra verslininkai, kurie siekia sukurti prekę masiniam vartotojui ir gauti milžiniškus pelnus. Tai verslo planai, kuriuos galima palyginti su asmeninių kompiuterių technologijų įdiegimu arba programinės įrangos monopolistais, kurie sugebėjo užgrobti didžiąją planetos rinkos dalį ir iš to susikrauti pasakiškus turtus. Yra verslininkų, kurie panašų verslo planą bando realizuoti psichotroninių technologijų srityje. Kompiuteris ir operacinė sistema dabar yra beveik kiekvienuose namuose, ir tie kas juos kontroliuoja – gali prieiti prie kiekvienos šeimos privataus gyvenimo. Visi žino gandus, kad „Intel“ mikroprocesoriuose yra galinės durys įsilaužti į bet kokį kompiuterį, nes ši kompanija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su specialiosiomis tarnybomis ir įleidžia per savo procesorių kompiuterius pašalinius žmones, kurių tikslai – neaišku kokie.
Šis fintas jau buvo ne kartą panaudotas. Labai gudriai, per technologijas buvo atidaryta ne viena privati sfera. Išnaudojant įvairias elektronines technologijas, mus galima sekti, pasiklausyti, filmuoti, rinkti privačius duomenis. Tie duomenys saugomi didelėse duomenų saugyklose, analizuojami su analitiniais programiniais įrankiais, iš kurių galingiausias šiuo metu yra dirbtinis intelektas. Labai didelis pavojus, kad ta pati schema ruošiama su smegenų kompiuterio sąsaja, kuriama tokių organizacijų kaip DARPA arba verslininkų kaip Elon Musk ir Mark Zuckerberg. Valdžią turinčioms grupuotėms taps prieinamas žmonių privačių minčių pasaulis.
Taigi kokiame lygyje yra mintiregos technologijos? Akivaizdu, kad tas etapas kai vizionieriai ir ideologai paruošia vartotojus priimti naujoves – jau yra praeitas. Visi žino mintiregą, ši sritis turi savo ezoteriką, populiariąją kultūrą, herojus, į kuriuos siekia būti panašūs. Viešas teorinis mokslas yra ant tos ribos, kai galima daryti taikomuosius ir technologinius proveržius. Taip pat niekas nežino kokios yra slapto, neviešinamo mokslo galimybės, kurios didžiųjų valstybių yra apsaugotos valstybinėmis paslaptimis. Greičiausia, labiausiai pažengusios yra grupės mokslininkų, kurios patarnauja karinį pramoninį kompleksą, taip pat privačius planetos aristokratijos ir verslo klientus. Tokios technologijos turi būti labai brangios ir prieinamos tik turtingoms organizacijoms ir asmenims. Labai aktyviai dirbama slaptose valstybių laboratorijose ir mintirega kuriama slaptam naudojimui tenkinti valstybių poreikius valdant visuomenę. Mažiausiai pažengęs turėtų būti universitetinis mokslas ir jį kaip resursą naudojančios privačios iniciatyvos. Jie yra ant proveržio slenksčio, bet neturi tų galimybių, kurias turi slaptos planetinės organizacijos, surenkančios geriausius protus ir didžiausius finansinius šaltinius.
Elono Musko įsteigta „Neuralink“ kompanija yra labiausiai išreklamuota. Ji buvo įkurta 2016 m. liepos mėnesį. Jų pagrindinis tikslas sukurti smegenų kompiuterio sąsają, kuri leistų žmogaus sąmonę sujungti su dirbtiniu intelektu ir šitaip labai padidinti žmogaus proto galimybes. Musko vertinimu komerciniam produktui sukurti reikės 8-10 metų. Facebook panašią technologiją kuria komanda, vadinama Building 8. Jų tikslas sukurti priemones, kurios leis valdyti kompiuterius ir rašyti tekstus vien naudojant savo mintis. Taip pat 2016 metais DARPA pranešė, kad investuoja iki 65 milijonus dolerių į programą „Neural Engineering System Design“ (NESD). Jų tikslas sukurti mažesnio nei vieno kubinio centimetro dydžio sąsają, per kurią būtų galima palaikyti spartų ryšį tarp smegenų ir kompiuterio elektronikos. Apie „Neuralink“ galima paskaityti čia http://www.techradar.com/news/neuralink
Ši tema turi dar vieną aspektą – sukurtų technologijų neteisėtą naudojimą, apie kurį kalba Targeted Individuals bendruomenė. Tai grupė, kuri tvirtina, kad prieš juos naudojamos egzotiškos technologijos, kurių galimybės žymiai lenkia viešo teorinio ir taikomojo mokslo žinių lygį. Tai, kad ši problema planetoje turi labai didelį mastą rodo, kad ši tema turi labai didelį slaptą komponentą, apie kurį visuomenė turi labai mažai informacijos. Todėl skleidžiamas didelis kiekis dezinformacijos apie targeted individuals, nes jų persekiojimas sukurtų nelabai gražų kontekstą vystomai technologijai. Nusikaltėliški pritaikymai atbaidytų didelį skaičių į spąstus viliojamų klientų. Pagal tai, ką teigia šie žmonės – technologija jau sukurta ir praktiškai realizuota, o visokie komercininkai bando suspėti į nuvažiuojantį traukinį. Arba tai yra specialus globalistų projektas, kurie po gražiomis priedangomis ir pasakomis bando įvesti psichotroninę vergovę. Jeigu tai tiesa, tai bus tokia baisi žmonijos katastrofa, kokios nėra buvę per visą istoriją. Akivaizdu viena – traukinio sustabdyti neįmanoma. Belieka siekti kuo daugiau viešumo ir skaidrumo, kad būtų įmanoma pasirūpinti ne tik puolamosiomis, bet ir gynybinėmis funkcijomis.
Mintirega nėra blogas dalykas, blogas gali būti žmogus. Matant visą žmonijos hierarchinę sąrangą ir tos sąrangos suformuotas psichikos formas, psichotronika laisvosios žmonijos ateičiai yra labai pavojinga technologija.
Tiems, ką domina pažinimo filosofijos temos, net jeigu tokių nėra daug, pateikiu savo nuveikto darbo apibendrintas schemas. Apibendrinimų verčia imtis artėjančios metų pabaigos nuotaikos. Šiais metais daugiau nieko naujo pateikti neturiu, ką atneš kiti metai – neaišku. Todėl nelieka nieko kito kaip pažvelgti į praėjusius metus, įvertinti visus nuveiktus darbus. Turiu dvi pagrindines schemas, kuriose matoma mano atlikto tyrimo visuma. Pirmoji naudoja gyvybės medžio šabloną, tačiau su kabalos mokslu neturi daug bendro. Iš šio mokymo pasiskolinau tik brėžinio šabloną, tačiau turinys visiškai kitas, originalus, paimtas iš mano asmeninių svarstymų, iš tos sistemos, kurią naudoju tikrovės tyrimui. Toks paveikslas naudingas tuo, kad jame matomas bendras vaizdas, kuriame išskirti visi pagrindiniai dėmenys. Šį „paukštį“ galima išskirstyti į tokius elementus: galva, kūnas ir sparnai. Visa tai atrodo taip:

Ši schema nėra skirta pradedantiesiems, jiems viskas atrodys per daug mistiška. Turiu viltį, kad buvo žmonių, kurie sekė mano rašinėlius, gal bus tokių, kurie skaitydami viską dėjosi į galvą. Gali pasirodyti, kad rašau be jokios tvarkos, chaotiškai, kad mano mintys supainiotos, nenuoseklios, nelogiškos, tačiau taip nėra – už tokio apgaulingo paviršiaus slepiasi griežta loginė struktūra. Tie, kas perpratę šią logiką, lengvai supranta kiekvieną mano žodį. Dabar čia visko nuosekliai neaiškinsiu, nes čia nėra įvadas – tai rezultatų apibendrinimas.
Pateikta schema nėra pilna, nes joje trūksta vieno elemento, kurį vadinu U-forma. Šis elementas jungia apatinę dalį, kuri vadinama pirmapradžiu žmogumi su viršutine, kurią vadinu šaltiniu arba pirmine tikrove. Pirminė tikrovė yra visų gyvų ir negyvų būtybių šaltinis ir pagrindas, iš kurio viskas atsiranda. Visi esame su šiuo pagrindu sujungti tiesiogiai, tarsi kokiu portalu. Tačiau šis ryšys yra už suvokimo ribų ir sąmonėje save suvokiame kaip atskirus ir izoliuotus esinius.
Tikrovėje esame susieti, savo sąmonėje atsiriboję. Todėl norėdami užmegzti ir sąmoningą ryšį su tikrovės pagrindu, per žinojimą, turime dėti specialias pastangas. Jeigu tos pastangos reiškiasi kaip pažinimas, tai pagrindinė priemonė yra protas. Proto struktūras „pažinimo paukštyje“ atstoja sparnai, kiekvienas kurių turi tris elementus: kontinuumą, struktūrą ir kalbos sistemą. Kontinuumas pagrindinė kiekvieno ekrano naudojama suvokimo forma, į kurią protas įdeda sandarą, paaiškinančią kaip tas kontinuumas veikia. Kalbos sistema šiuos konstruktus prakalbina, sukuria priemones perteikti kitiems žmonėms, padaryti universaliu turtu. Sparnų pagrindinis energijos šaltinis yra susidvejinęs kūnas, atstovaujantis išorinę sąmonės dalį ir vidinę. Šios dalys vadinamos fiksatu ir laksatu ir susiformuoja iš fizinės bei gnostinės branos, kurios yra dvi pagrindinės pirminės tikrovės dalys.
Taigi pagrindinis principas toks: savo anapusiniu kanalu, kurį vadinu „tiltu“, pirminė tikrovė suformuoja pirmapradį žmogų, kuris yra tam tikra pirmapradė substancija, esanti už žmogaus suvokimo galimybių. Tada pirmapradis žmogus sukuria sąmoningą žmogų, kurio sąmonė netobula, iš suvokimo išimta daug svarbių dalių. Todėl sąmonė pradeda kurti įrankius kaip savo priemonėmis nutiesti anapusinio tilto prie pirminės tikrovės analogą. Šios pastangos vadinamos religija, filosofija ir mokslu. Šis principas rodo, kad savo interesus galima nukreipti dviem kryptimis – bandant pasiekti tą vidinę, pamatinę dalį, kurią pavadinau pirmapradžiu žmogumi ir siekiant išorinės realybės pagrindo, kuris yra šaltinis. Jau sakiau, kad prie šaltinio yra tiesioginis kelias, per anapusinį tiltą, kuriuo naudojasi pirmapradis žmogus. Tačiau tai sąmoningai nevaldomas ryšys, o tikrasis žmogus nori viską gauti per savo sąmonės kanalą. Kadangi suvokimas netobulas, nepilnas, tie elementai, kurie išimti, pakeičiami kalba. Ji tampa nematomų tikrovės dalių įvietinimo priemone.
Nors sąmonė susikūrusi daug priemonių ir instrumentų, jos galimybės ribotos – per tūkstančius metų dar niekam nepavyko atskleisti visų paslapčių ar bent jau parodyti „visą žmogaus spektrą“, jeigu „visas tikrovės spektras“ per sunkus uždavinys. Tai ką aš čia pateikiu tėra tik prielaidos, kurios leidžia apžvelgti visą problemos sudėtingumą, išskirti pagrindines jos dalis. „Pažinimo paukštyje“ pagrindinė žmogaus ir jo įrankių sandara, o kitoje schemoje yra ir šiek tiek rezultatų, kurie kalboje įvietina bent kai kurias slaptas tikrovės dalis. Paveiksle kuris pateikiamas toliau yra viskas, ką aš kol kas galiu pasakyti apie žmogų ir jo pagrindinę realybę.

Šis brėžinys daug painesnis negu pateiktas prieš tai. Tačiau jo logika irgi labai paprasta. Jis turi pamatinę dalį, kuri atstovauja kvantinę ir subkvantinę realybę. Esencijų fizika tai esencijų geometronų teorija, kuri mano manymu yra fundamentalių kvantų struktūrinės dalys. Esencijų fizika nėra išvystyta, nes nepasiekiami eksperimentai, kurie leistų tyrinėti subkvantinę tikrovę. Kvantiniai laukai skirstomi į tuos, kurie kuria psichinę tikrovę ir tuos, kurie kuria fizinį pasaulį ir vadinami gnostine ir fizine brana. Viršutinė dalis yra sintezės sąmonė, kuri apima savyje visą žmogaus spektrą: objektyvų laksatą, subjektyvų laksatą, subjektyvų fiksatą ir objektyvų fiksatą. Laksatas yra vidinės sąmonės formos, kurios lengvai valdomos ir formuojamos, todėl vadinamos laisvomis formomis. Fiksatas yra savarankiški pasaulio daiktai, kurių žmogus nevaldo, ir kurie paklūsta nuo žmogaus nepriklausomiems dėsniams. Tai yra fiksuotos formos. Kai mintyje laksatas ir fiksatas susijungia, šis apibrėžtumas ir savarankiškumas sumažėja, bet tik žmogaus mintyje arba noruose. Iš tikro fiksatą galima valdyti kaip savo mintis tik technologiniais instrumentais, bet tam turi būti įvykdyta tikra sintezė. Vidurinė dalis yra painiausia, tačiau šiek tiek pasigilinus – lengvai išpainiojama. Turime protus viduje, suvokimo ekranus ir sielą arba priminė tikrovę (laksato pusėje sielą, fiksato pusėje – pirminę tikrovę). Svarbiausias yra suvokimo ekranas, kuris skaidomas į pagrindinius ekrano dėmenis, kurie rodykle parodyti viršuje. Protas šiuos ekrano dėmenis analizuoja, jungia su savo kalbos ženklų sistemomis ir tada projektuoja anapus suvokimo ekrano, į pirminę tikrovę.
Projekcija į vidinę dalį, kuri eina smulkėjimo kryptimi pirmiausiai pasiekia žmogaus sielą, esančią psichikos substratu, siela kyla iš kvantinės gnostinės branos, o ši atsiranda iš esencijų pasaulio, kurio pagrindinis elementas yra esencijų geometronas. Pagrindinis pažinimo tikslas suvokimo ekranuose ir proto laksatuose išskaityti tuos pirmykščius rinkinius, iš kurių sudarytas šis pasaulis, išreikšti juos kalba ir išmokti atlikti manipuliacijas, kurių pagrindu būtų galima sukurti technologijas. Dėmenų lygyje tai atrodo nėra labai sudėtinga, tačiau šis gylys nepakankamas, kad turėtų praktinę naudą. Tai tas pats kaip pasaulį pažinti filosofinių stichijų lygyje, kaip senovės graikai. Šį lygį seniai įveikė mokslas, kuris sukūrė fundamentalaus kvanto, atomo teorijas, chemijos sistemą ir pan. Tačiau ši pažanga yra išorinio pasaulio kryptimi. Manau, kad galima tą patį padaryti vidinio pasaulio kryptimi ir taip pat ištyrinėti gnostinę braną. Tam reikalingas gnostinis „atomas“, vadinamas kompleksu arba sampyna, fundamentalus gnostinis kvantas, taip pat subkvantinės realybės teorija, kurią vadinu esencijų fizika. Akivaizdu, kad išorinės krypties fizika laimi lenktynes, tačiau kiek tai truks – neaišku. Taip pat neaišku ką atneš pažanga šioje kryptyje. Daug lėšų iššvaistyta fizinio pasaulio naikinimo priemonių sukūrimui, labai didelė tikimybė, kad taip pat konkuruos kurdami sielos pasaulio naikinimo ginklus. Tai reiškia, kad siekiant sintezės privaloma įtraukti ir moralinę dimensiją, nes jeigu jos nebus – pasaulis patirs daug kančių ir net gali būti sunaikintas.
Apibendrinant abu brėžinius, „pažinimo paukštyje“ matome pagrindinę struktūrą, kuri suriša tris dalis: pirmapradį žmogų, sąmoningą žmogų ir tikrovės šaltinį. Sąmoningas žmogus ryšio gali siekti atsisukdamas į save, į savo prigimtį ir per tiltą susijungdamas su šaltiniu. Taip pat šaltinio gali siekti per sąmoningą pažinimą, naudodamas kalbą, kuri įvietiną pagrindinius tilto komponentus. Antras brėžinys yra pastarojo atvejo pavyzdys. Šaltinį bandoma išreikšti per ekrano dėmenų analizę, kuriai suteikus matematinę ar kitokią formą, įvardijami pagrindo pagrindiniai pirmykščiai rinkiniai, kuriuos vadinu esencijų geometronais.
Šie klausimai yra amžini klausimai, kuriuos sprendžiu ne aš vienas. Nemanau, kad pasiekta labai daug – tai ką čia surinkau galima sakyti tėra pirmi žingsniai. Labai trūksta kiek nors labiau apčiuopiamos realios praktikos, kuri būtų tikra ne imitacinė. Tačiau pirmiausiai turi viską pats patikrinti ir nustatyti kas iš tikro veikia. Pirmapradžio žmogaus, esančio už visų atvaizdų, valdymas gali būti neišsemiamas šaltinis. Tuo galima siekti pakeisti savo sąmoningumo formas, galima ieškoti anapusinių sąveikų su aplinkiniu pasauliu.
klajunas rašė:Tuo galima siekti pakeisti savo sąmoningumo formas, galima ieškoti anapusinių sąveikų su aplinkiniu pasauliu.
Gali apie tai placiau? Kokiu yra samoningumo formu ir kaip tu pats manai ka reiskia buti samoningu?




jūs susikalbat, suprantat vienas kitą ?..ar neskaitot beveik kits kito? ką atrašė cs , tai griuk negyvas, man atrodo jokio ryšio su prieš tai buvusiu klajuno postu ..