Paskutinis. Daugiau jūsų nekankinsiu. ;D
Technobiologinė kibernetika
Santrauka
Šiame straipsnyje į sistemų teoriją ir kibernetiką bandoma pažvelgti šiek tiek kitaip. Teigiama, kad prie sistemų kūrimo ir jų valdymo visuomenėje daugiausiai prisideda kalbos psichologija. Kadangi kalba irgi yra sistema, joje atsispindi visų sistemų bruožai, ypač tuo aspektu, kokiu jie atsiveria sąmonei. Kertinės sąvokos yra norma, normalumas ir nenormalumas. Visos sistemų valdymo priemonės turi savyje užkoduotus šiuos fundamentalius vertinimus, ir pagrindinė jų funkcija yra sistemos gynyba nuo kitimo/keitimo. Evoliucija stabdoma, nes tai laikoma išprotėjimu. Arba jeigu priimama, tai tik ta kryptimi, kuri naudingiausia valdžiai.
1 Pagrindinės sąvokos
Šiame įraše pamėginsiu sujungti kelis, atrodytų, nesusijusius dalykus, kurie svarbūs norint geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Tai yra sąvokos – sistema, valdymas, visuomenė, psichologija, kalba ir psichotronika. Įvairias sistemas tyrinėja vadinamoji sistemų teorija. Jos pradininkas yra 20 a. mokslininkas L. Bertalanffy. Valdymo mokslas, kitaip – kibernetika, taip pat sukurtas 20 a. daugiausiai N. Wiener pastangomis. Šios teorijos tam tikru būdu susietos socialinėmis organizacijomis, kurios turi savo sandarą ir sąveikų bei valdymo procesus. Šios socialinės sistemos dalis yra kalba ir psichologija, kaip pagrindinės įtvirtinimo formos. Galiausiai prie valdymo klausimo priskirtinos įvairios technologijos, tiek informacinės, tiek technobiologinės.
Tradicine arba klasikine sistemų teorija nesiremsiu, bet pamėginsiu šį klausimą išskleisti remdamasis labai paplitusiu ir visiems gerai žinomu pavyzdžiu. Pirmiausia, nors sistemas galima klasifikuoti pagal tą sritį, kuriai jos priklauso – mokslas, pasaulis, visuomenė ir t.
t., – man patogesnis kitas principas, kuris nėra toks platus. Pagal jį, galima išskirti du sistemų tipus: natūralias ir dirbtines sistemas. Pavyzdžiui, visuomenė, organizacija, kalba yra dirbtinės sistemos, o pasaulis, gamta – natūralios. Natūralių sistemų pakeisti negalima, arba – tik tiek, kiek leidžia pažinti dėsniai.
Dirbtinės sistemos kuriamos arba mėgdžiojant natūralias, arba nuo nulio. Man svarbiausia yra kalbos sistema, kuri turi tam tikrą į smegenis įdiegtą sistemos psichologiją, persiduodančią į kitas sistemas. Joje atsiranda normos, klaidos, anomalijos, diversijos sąvokos ir t. t.
Tai yra tikslus, mokslinis sąvokos „sistema“ apibrėžimas. Bet ją galima suprasti ir kitaip. Kai turimos galvoje visuomenės, kultūros, ideologijos sistemos tam tikra sinkretine buitine forma, išsiskiria dvi žmonių klasės: kovojantys prieš sistemą ir ją ginantys. Kitaip sakant, žmogus, jo pažiūros gali būti sisteminės arba anti-sisteminės. Pagal tokį skirstymą, įprastai sistemos „griovimas“ laikomas anomalija, jeigu ne nusikaltimu.
Kibernetinis principas įkūnijamas valdymo, valdžios sistema, kuri kontroliuoja visą organizaciją ir vedą ją į tam tikrą tikslą. Valdymui naudojamos parankios sistemos, tokios kaip griežta organizacijos struktūra, kultūra, psichologija, kalba ir t. t. Šios dalys pop-kultūroje metaforiškai vadinamos valdymo „matrica“, nuo kurios priklauso kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas. Valdymo kontekste pagrindinės skirtys yra laisvė ir vergovė. Laisvė yra pagrindinė antisisteminio mąstymo sąvoka, o vergovė yra kibernetikos mokslo kvintescencija, nes įtvirtina valdymo ir besąlygiško paklusimo principus. Norint geriau suprasti kibernetikos postulatus, reikia žinoti, kokiomis priemonėmis naudojasi valdžia, kokie iškyla klausimai, konfliktai ir iššūkiai.
Pagrindinis objektas yra visuomenė, turinti daugybę formų ir pusių, nuo minios iki griežtos organizacijos. Šias aprašo sistemų teorija ir sudėtingų sistemų valdymo principai, kibernetika. Taigi į žmonių grupę projektuojama tam tikra struktūra, organizaciniai ir kultūriniai štampai ir bet kokios priemonės, kurios leidžia prižiūrėti sistemą: formuojama tam tikra psichologija, kalba, kultūra.
Pavyzdžiui, yra technologijų departamentas, pritaikantis technologinę kibernetiką, kuriame valdoma su techninėmis priemonėmis, į bendrą kibernetinę sistemą įdiegiant psichotroninį ir informacinį elementą.
2 Sistemos „išprotėjimas“ ir evoliucijos stabdymas
Visuomenę galima traktuoti kaip natūralią sistemą, panašią į fizikinę. Tada ji būtų artimesnė gamtos mokslų dėsniams paklūstančiam dariniui. Tačiau visuomenėje svarbesnės negamtinės smegenų terpės, o smegenyse veikia psichologija, kalba, atmintis ir t. t. Organizacijos supratimui svarbiausia kalbos sistema ir kalbos psichologija. Iš jų kyla organizacijos veikimo, valdymo iš įvairių perspektyvų charakteristikos: trumpalaikė ir ilgalaikė perspektyva, evoliucija, statika ir dinamika, bei individo ir sistemos santykis.
Prieš pereinant prie kalbos sistemos savybių, galima padaryti kelias pastabas biologinės rūšies sistemos atžvilgiu. Kaip yra su rūšimi ir individu?
2.1 Biologinė sistema
Pirmiausia nustatykime kas yra kas. Rūšis – tai biologinė programa, apibrėžianti kokiai nors rūšiai būdingą savybių rinkinį. Šios savybės yra genetiniame kode saugoma informacija, pagal kurią kuriama rūšiai priklausančio individo kopija. Tokiose situacijose klausimas kas svarbiau keliamas nekorektiškai? Ar tai – bendrinė biologinė programa ar tos programos individualus įsikūnijimas. Tai atsakyti galima suvokus, kas yra gyvybė: gyvybė – ne programa, bet individas, nors genetinė informacija yra gyvybės sąlyga ir prielaida. Ryšys yra abipusis: programa kuria gyvybę, o gyvas individas – keičia programą. Atskirai egzistuoti negali nei programa be gyvybės, nei gyvybė be programos. Situacija tokia, kad abipusės priklausomybės pašalinti neįmanoma. Ir šiuo atžvilgiu atsiranda pagrindinė problema: individo ir rūšies santykis pastovumo ir kaitos aspektu, arba – kas turi teisę keisti sistemą? Tai daro programa pati, rūšis ar individas? Ir kaip tai daroma?
Dabar jau persikeliant į žmogaus psichologiją, atskleidžiant šį biologinės sistemos psichologinį aspektą, kyla toks klausimas. Kas prižiūri sistemą ir kas sprendžia sistemos ir anti-sistemos klausimą? Akivaizdu, to pati genetinė programa padaryti negali. Vietoj to, atsiranda, grupė vadinama valdžia, kuri užgrobia sistemos priežiūros teisę, ir darydami tokį siaubingai svarbų darbą įsivaizduoja, kad jiems leista daugiau nei kitiems, kurie tampa susirūšinusių sąmonių apdirbama žaliava. Biologinė sistema (programa) ir valdžia susilieja ir virsta vieniu. Šitaip atsiranda sistemų teorijos ir kibernetikos dėsnius valdantis junginys. Susikuria biologinės sistemos „antstatas“, susidedantis iš žmonių organizacijos, kuri monopolizuoja biologinės sistemos evoliuciją, primesdami antbiologinės valdžios sistemos viršenybę. Šita viršenybė įtvirtinama socialine organizacija ir kalbiniu antstatu, kurio psichologija uždeda antspaudą ant bet kokių kitų sistemų.
Šio antspaudo pagrindinis aspektas arba sąvoka yra norma ir jos priešybė nenormalumas. Norma yra pagrindinis valdžios principas, kuris nustato kas yra sistemiška, o kas antisistemiška. Norma yra „tiesa“, o nenormalumas „netiesa“. Šitaip sąmonėje atsiranda klaidos, anomalijos, ar diversijos situacijos, kurios išsiskleidžia sistemos kontekste. Sistema rūšinių sąmonių įsisavinama ir labai akylai stebima, kad nevyktų jokia kaita ir viskas būtų užkonservuota kuo ilgesniam laiko tarpui. (O taip pat ir jų valdžia – tai yra svarbiausia.)
Taigi kyla klausimas: ar kitimas (keitimas) yra vertybė, ar – ne? Remiantis rūšies ir individo santykiu galima atsakyti taip: evoliucija yra kiekvienos sistemos pagrindinė dalis, nes jeigu nebūtų kitimo, amžiais gyventume vienaląsčio arba bakterijos lygyje, nes keitimas – „uždraustas“.
„Tradicija“ svarbiau, net jeigu siūloma milžiniška pažanga. Ir prisimenant argumentą dėl rūšies ir individo, kadangi keičia gyvybė, o ne programa, tai keitimas arba evoliucija gali būti inicijuota tik individualiai, bet šiuo individu per istoriją tapdavo valdančiųjų kasta. Nes valdžia su susirūšinusia sąmone (jie įsivaizduoja, kad yra abstrakčios rūšies įsikūnijimas), turi jėgos sverto pranašumą, ir evoliuciją kreipia pagal savo įsivaizdavimą. Gaunasi taip, kad kai keičia bet koks individas, tai yra išsigimimas arba anomalija, o kai tą patį daro valdžia – viskas yra „normalu“.
Bet evoliucija vystosi priešingai – nenormalumo ir anomalijos kryptimi. Nes rūšis neklonuoja, o perrašo programą kiekvienam atskiram individui. Rūšies viduje pripažįstama įvairovė. Tai pagrindinė evoliucijos kryptis – kitimas, skirtumų išryškėjimas, izoliacija ir t. t. Jeigu nebūtų evoliucijos, nebūtų tokios įvairovės. Iš vienos infuzorijos išsivystė šimtai tūkstančių rūšių, iš vienos prokalbės atsirado 3000 – 6000 tūkstančiai kalbų ir t. t. Vadinasi biologinės ir psichologinės sistemos natūraliai vystosi, normos griovimo, keitimo, klaidos, anomalijos sistemos atžvilgiu kryptimi. O valdžia plaukia prieš natūralią srovę, mažindama įvairovę, primesdama savo formą, iškeldama normos viršenybę. Bet tai kryptis prieš evoliucijos dėsnį. Valdžia juda vienos rūšies, vienos organizacijos, vienos psichologijos, vienos kalbos, vienu žodžiu vienos sistemos kryptimi. Tačiau tai ėjimas prieš gamtą, nes ji natūraliai vystosi priešinga trajektorija. Visos sistemos natūraliai „išprotėja“, ir šis išprotėjimas yra pažangos pagrindinis bruožas. Norma – laužoma.
2.2 Kalbos sistema
Toliau. Kalbos sistema pagrįsta tam tikromis gelminėmis gramatinėmis struktūromis, kurių pagrindiniai komponentai yra morfologinės paradigmos, apibrėžiančios vieno žodžio kaitymo formas (pvz. linksniavimas, laikai ir t. t.), ir sintaksė, žodžių santykiai sakinyje, kuriuos gali lemti tam tikra fiksuota žodžių tvarka be kaitymo galūnių, arba kaitomieji santykiai. Be gramatikos, akivaizdu, yra leksika, arba žodynas, kaip vardų sistema, atvaizduojanti visą vidinį Reprezentacijos pasaulį. Taip pat yra semantika, aiškinanti reikšmių ir prasmių sąryšius. Ši su kalbos psichologija susijusi glaudžiausiai, visų pirma per komforto ir diskomforto zonas, familiarumo lygius, neigiamas ir teigiamas konotacijas, menkinančius ir aukštinančius žodžius ir t. t. Leksika yra pamatas, o gramatika ir semantika apibrėžia žodžių paradigmas, jų rikiavimą sakinyje, arba reikšmės savybių suvokimą. Ir be abejo, yra fonetika, kaip garsinių ženklų sistema ir tos fonetikos rašytinė forma – regimųjų ženklų sistema. Skirtingos kalbos skiriasi visais šiais arba tik kai kuriais aspektais.
Sistemų teorijai šio pavyzdžio svarbus momentas yra tas, kad čia ryškiausiai pasireiškia sistemos keitimo kaip klaidos psichologija. Yra norma, tam tikra užfiksuota forma, ir yra klaida arba netaisyklinga forma. Gramatinės, leksinės, semantinės ir fonetinės klaidos visada sukelia kokią nors neigiamą, arba priešišką reakciją. Didžioji dauguma žmonių su savo psichologija, negali pakęsti (kalbos) sistemos klaidų, anomalijų, arba diversijų ir šitoks keitimas persekiojamas, naikinamas ir t. t. Šitaip labai ryškiai pasireiškia sistemos suvokimo ir ryšio su sistema psichologija. Ir šią psichologiją galima perkelti į bet kokį darinį. Sisteminis norminis mąstymas užkoduotas žmogaus smegenyse tam tikra sistemine psichologija. Vokiškai ši psichologija išreiškiama tokiu posakiu „Ordnung ist Ordnung“, arba kitaip sakant, „Ordnung über Alles“.
Kaip reaguojama į klaidą arba lingvistinę anomaliją priklauso nuo to, kas tą anomaliją įveda, jeigu silpnas ir nepavojingas, tai vadinamas „idiotu“ su sutrikusia psichika, „šizofreniku“, jeigu galingas ir pavojingas – tada laikomas „monstru“ (abiem atvejais keičiama ne valdžios). Šiais dviem žodžiais bandoma sustabdyti kitimą, neutralizuoti anomaliją ir užgrobti formos evoliuciją (ją stabdant ar keičiant tik sau naudinga kryptimi). Šitoks slėpimasis už sistemos (biologinės ar filologinės) yra tipiška bet kokios valdžios taktika, su kuria uzurpuojama ir monopolizuojama evoliucijos sistema, kuri keičiasi natūraliai ir yra pagrindinis tiek natūralios, tiek dirbtinės sistemos bruožas.
Kitaip sakant, egzistuoja biologinė, socialinė ir lingvistinė „gramatika“, ir šioms sistemoms persiduoda gramatikos psichologija (norma ir nenormalumas). Keitimas(-is) prilyginamas išprotėjimui, išsigimimui, irimui ir t. t. Bet jeigu nebūtų išprotėjimo – nebūtų gamtos pasaulio, arba kaip priimta sakyti iš kosminės perspektyvos, planetos biosferos, kuri taip pat gali būti tik anomalija, nenormalumas, žiūrint negyvos materijos požiūriu. Bet tokia kryptimi eina visos evoliucijos.
Vienu žodžiu, matome trumpalaikę perspektyvą, kurioje rūšinės sąmonės siekia įtvirtinti savo valdžią ir eina prieš vystymosi, kitimo ir keitimo srovę, t. y. stabdo ją tam, kad primestų savo asmeninę valdžią; ir yra ilgalaikė perspektyva, kurioje matome išprotėjimą, atsiskyrimą, izoliaciją ankstesnių formų irimą ir t. t. Žmogus, gebantis į savo sąmonę įtraukti abi šias perspektyvas, judantis natūralia evoliucijos bei kitimo kryptimi, – atneša naujoves, pažangą ir t. t., bet laikomas išprotėjusiu (išprotėję genijai) ir sistemos maniakų vežamas į psichiatrinę ligoninę, nes toks mąstymas ir elgesys yra pavojingas, sistemą ardanti anomalija, socialinės „gramatikos“ klaida. Ir, kaip jau sakiau, šis iliuzinis klaidos suvokimas taip giliai įsirėžęs į lingvistinę sąmonę, kad jis iškelia normos bet kokia kaina viršenybę, ir visomis priemonėmis kovoja prieš Klaidą.
2.3 Socialinė sistema
Socialinė sistema apjungia du aptartus aspektus: biologinį ir filologinį. Pirmiausiai ji yra pagrindinė esamos valdžios forma, atsirandanti susirūšinusiems individams einant prieš kaitos, evoliucijos srovę. Kaitos stabdymas yra pagrindinė valdžios primetimo sąlyga. Turi būti viena organizacija, viena kalba, viena kultūra ir t. t. Bet organizaciją griauna asmeniniai interesai, kalbos skaidosi į dialektus, kiekvienas žmogus į kultūrinę formą perkelia pirmiausiai savo unikalią individualybę ir t. t. Visa tai teka evoliucijos ir pažangos kryptimi, bet ši pažanga yra susijusi ne su vienijimusi, bet su skaidymusi: evoliucija yra vienas kamienas, pereinantis į daugybę atskirų šakų, o valdžios logika yra apverstas medis, kai visas šakas bandoma suvaryti į vieną kamieną. Ir šitaip „sustiprinus“ rūšies žaliavą, paimti visą valdžią į vienas, savo rankas. Tolesnės evoliucijos jau pasisavintos, užvaldytos ir monopolizuotos.
Tačiau istorija šiame pasaulyje vis tiek primeta pagrindinę bet kokios sistemos savybę: Visuomeninės formacijos keičiasi (tiek materialinės bazės, tiek antstatai), nes keičiasi į jų pagrindą įeinančios sistemos (techninės, ideologinės, kultūrinės, antropologinės, kognityvinės ir t. t.). Padarius momentinį skerspjūvį, ryškesnės būna valdžios stabdymo tendencijos, kurios siekia suvienodinti, primetant normos ir tradicijos viršenybę, kuriai privalo paklusti kiekvienas individas. Tačiau imant ilgesnę laiko tėkmės atkarpą, valdžia dezintegruojasi, net jeigu tam tikrais tarpsniais išmetama milžiniška evoliucijos srovės stabdymo energija, sukaupta kokios nors galios sistemos. Tačiau net imperijos ir technologinės diktatūros žlunga, imant pakankamai ilgą evoliucijos tarpsnį. Šiuo metu planetos civilizacijoje mes kaip tik ir matome tokį kaitos stabdymo energijos išlydį, kuris pasireiškia per naujas technologines skaidymosi ir irimo sulaikymo priemones, apibendrintai sukuriančias globalizacijos procesą.
Tai yra, pereinama nuo sistemos psichologijos, kuri verčia masę stabdyti vystymąsi natūraliai, per normos ir klaidos suvokimą, prie technologijų, kurios vieną formą įtvirtina technologine galia, t. y. išorine prievarta ir teroru, bet dabar jau nukreiptu į patį žmogaus centrą, smegenis. Tai yra pati naujausia informacinė ir psichotroninė kibernetika. Psichologijos nublanksta, ir iškyla technobiologinio pranašumo primetimo priemonės.
3 Išvada
Svarbiausia yra pusiausvyra tarp „išprotėjimo“ ir normos. Ne visi išprotėjimai yra pažangos galimybė ir ne visos normos tarnauja rūšies klestėjimui. Antra, vienodumas nėra pranašesnis prieš įvairovę, nes įvairovė suteikia daugiau prisitaikymo prie aplinkos galimybių, o vienodinimas rūšiai nenaudingas, nes mažina išlikimo šansus. Tad reikia suvokti, kad natūrali gamtos tvarka yra skaidymasis ir dezintegracija, o muštravimas pagal vieną šabloną yra ėjimas prieš srovę. Šios tvarkos pažeidimas yra visų valdžių požymis – kuo stipresnė valdžia, tuo galingesnė vienodinimo anomalija. Bet prieš vėją nepapučia net pačios galingiausios imperijos. Taigi išprotėjimas ne tik anomalija, bet ir galimybė…