Skip to main content

Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2016-04-18 11:53
Minties struktūra

Filosofai jau tūkstančius metų bando išsiaiškinti, kas yra mąstymas. Tad šiame įraše pamėginsiu paaiškinti savo supratimą apie tai, kas yra mintis, kaip ji konstruojama, bet tai darysiu pagal savo proto struktūra, nes tik jį galiu tiesiogiai tyrinėti. Pagal mano suvokimą, mintis ateina iš juslinių organų, bet signalas skyla į dvi dalis, kurios keliauja per du filtrus, vienas filtras signalą sudaiktina – tai yra pasaulis-mintys (daiktiškos mintys), kitas filtras signalą mentalizuoja – tai yra semantinės mintys (vidinis pasaulis). Trečias etapas, šių dviejų atšakų sujungimas į bendrą sąmonės sistemą, vadinamą mąstymu apie pasaulį.

Kaip ir visą laiką, šį darbą bandysiu daryti schemomis. <…>

Dabar paaiškinsiu kas yra mintis ir kaip ji atsiranda, savo SAC metodu (sąmoningo aktyvumo ciklas). Bet pasistengsiu nekartoti to, kas yra parašyta dvejuose kituose mano įrašuose, kuriuos daug kas jau skaitė ir kurie galbūt bus paviešinti ir čia. Visa tai papildysiu ir išplėsiu, bet pasistengsiu neanalizuoti to, kaip tai įsivaizduoja filosofai arba mokslininkai, nes visos informacijos neturiu, ir šią jų sistemą galima sužinoti patiems. Todėl čia kažką dar papildomai aiškinti ar tyrinėti – bereikalinga. Sujungti (arba atmesti) su bendru modeliu palieku jums patiems. Žmonės skirtingi, kas tikrovė vienam, nebūtinai tikrovė kitam.

Pereidamas prie klausimo, pirmiausiai, išskiriu du SAC tipus, kurie pavaizduoti 1 pav. Reaktyvusis tipas, kai dominuoja suvokimas, o žmogus yra pasyvus (pirma pusė). Aktyvusis tipas, kai dominuoja aktyvumo matrica, o suvokimas pasyvus, tik patiria žmogaus aktyvų poveikį (antra pusė). Suvokimas vaizduojama raudona plokštuma, kuri yra dvimatis masyvas matomas iš šono (kaip brūkšnys). Protas žymimas mėlyna plokštuma, o fizinis aktyvumas – juoda plokštuma. Pats aktyvumo procesas bendrais bruožais yra plokštumų sujungimas, kuris yra SAC esmė. Šio sujungimo metu įvyksta persistatymai, kurie parodyti 3 pav.

Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Antra, įdomiausia SAC dalis yra minties susiformavimas, kuris pavaizduotas 2 pav. Kaip jame parodyta, visa informacija ateina iš išorės, per juslinius organus. Bet galima išskirti akis, nes jos svarbiausios. Be to, modelis taip supaprastinamas ir jį lengviau nubraižyti ir suprasti. Akių signalas (informacija) skyla į dvi dalis, į du kanalus. Vienas formuoja daiktišką pasaulio vaizdą, o kitas, antras kanalas formuoja mentalinį pasaulio vaizdą (bet pasąmonėje). Kaip konstruojami daiktų suvokimai, neanalizuosiu, nes čia domina tik mintys. Svarbus tik antras, daugiausiai pasąmonėje esantis kanalas.

Taigi signalas (pasaulis) teka mentaliniu kanalu ir pereina įvairius filtrus bei pertvarkas. Pagrindiniai filtrai yra a) dėmesys ir susiaurinimas, kuris išrenka tik kažkokią vieną pasaulio dalį, ir b) kalba, kur pasaulio dalis, kuri buvo išskirta – filologinama. Tada per šiuos filtrus išsisunkia semantinė struktūra, kuri vadinama – semantiniu lašu. Semantinis lašas ir yra mintis. Šis semantinis lašas sujungiamas į vieną sistemą sąmonėje su daiktiniu lašu, kuris yra visas aplink žmogų esantis pasaulis, ir gaunama struktūra – „mintis apie objektą“.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 2

Žmogaus struktūra iš tiesų yra ne kas kita, kaip dvi viena kitą matančios mintys. Jos suduriamos viena su kita, ir viena kitą apibrėžia: daiktiška mintis – mentalinę mintį ir mentalinė mintis – daiktišką mintį. Tokia akistata yra ir suvokimo, ir pažinimo pagrindas. Daiktiška mintis yra atraminė ir ji sukuria pagrindą orientacijai, o mentalinė mintis skirta analizei ir sintezei, tai yra, ji šią aplinką pažįsta, atlieka su ja manipuliacijas. Visos teorijos – mitologinės, religinės, filosofinės, ezoterinės ir mokslinės – yra šios sistemos viduje vykstantis žaidimas, kurio metu viena minčių struktūra žaidžia su kita minčių struktūra. Ir pagal tai, kaip žmonės žiūri į šias dalis ir šį žaidimą, formuojasi mokyklos ir grupuotės.

Svarbiausia pamoka iš to, kas čia pasakyta yra ta, kad viskas, kas yra aplink tave, visas pasaulis ir jame veikiantys žmonės – esi tu pats, tai yra tavo daiktiškos, substancinės mintys, kurias susikūrė tavo daiktinis mąstymas (ne mąstymas apie daiktus). Tas kietas, tvirtas, solidus pasaulis esi tu pats, tai tavo protas užfiksuota, susitingusia forma. Tačiau šis fiksavimas ne absoliutus, nes didele dalimi priklauso nuo žmogaus požiūrio. Keisti galima ne tik semantinį, filologinį mąstymą, bet ir daiktinį, nors tai daug sunkiau. Todėl ir sakoma, kad savo pasaulį žmogus susikuria pats, turint galvoje ne pasakų kūrimą. Viskas priklauso nuo to, kaip į aplinką žiūrime savo sąmonėje.

Ezoterikoje dažnai sutinkamas terminas „sąmonės, mąstymo išplėtimas“. Tai nesunkiai galima paaiškinti naudojant šią schemą. Mąstymas išsiplečia tada, kad atfiksuojamas dėmesys nuo konkrečių fragmentų, pašalinamas užsiciklinimas, tada tas vidinis, pasąmonėje esantis filtras pradeda praleisti didesnį kiekį informacijos, tai yra, praleidžia didesnį semantinį lašą į galutinę suformavimo vietą. Tada sakoma, kad žmogus į gyvenimą žiūri iš „platesnės perspektyvos“. Bet tai atrodo ir realiai, nes mintys pasidaro labai didelės, apimančios didelius sąmonės plotus. Taip pat, galima matyti visą kokios nors kalbos žodyną ir visą gramatiką – viename paveikslėlyje ir su savo dėmesiu galima po jį laisvai vaikščioti ir rinktis dominančias vietas. Pirmiausiai plečiamos sudaiktintos mintys, per bandymą pamatyti tai, kas yra „anapus“, nematoma. Tada išvalomas ir padidinamas mentalinio pasaulio filtras.

Toks požiūris gyvenime ir kasdienybėje vadinamas filosofiniu.

Trečia, galima paaiškinti kaip vyksta matricų sujungimas. Matricos tai įvykių gardelės arba masyvai. Aš šiuos masyvus vaizduoju kaip plokštumas, todėl juos dar galima vadinti ekranais. Pirmas procesas yra chaotiškas masyvų užpildymas, atskirai 1) suvokimo, 2) proto ir 3) fizinio aktyvumo. Tada tie masyvai sujungiami ir koreliuoja, kaip pavaizduota simboliškai 3 pav. Svarbiausias masyvas yra suvokimas, kuris perstato visus kitus masyvus, t. y., proto ir aktyvumo. T. y., betvarkę arba neatitikimą pertvarko pagal savo struktūrą. Todėl daiktinis pasaulis vadinamas atraminiu, nes jis koordinuoja visas kitas aktyvumo matricas. Taip pat, jis užtikrina bent minimalų atitikimą tarp žmogaus proto aktyvumo ir išorinio pasaulio, apie kurį, be šio, sąmonėje esančio vaizdo, daugiau nieko pasakyti negalime.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 3

Toks yra mano SAC įsivaizdavimas, pačiais bendriausiais bruožais. Šiek tiek konkrečiau, 2 pav. pavaizduota minties atsiradimo sistema. Ir pagrindinis proceso elementas, t. y., sujungimas, parodytas 3 pav.

Manau kad dabar aiškiau kaip aš įsivaizduoju savo mintį. Mintis – tai per antrą mentalinį kanalą ateinantis visas pasaulis (kaip akyje), bet mentaliniame kanale, jis susiaurinamas, išfiltruojamas, koreliuojamas su dėmesio išskirta sritimi, sukalbinamas ir gaunamas iš viso pasaulio vaizdo tik mentalinis, arba semantinis, lašas, kuris yra tam tikras elektrinis aktyvumas, sužadinantis kokio nors pasaulio fragmento mentalinį suvokimą, kuris gali būti ateinantis iš išorės arba iš atminties.

Tokia yra mano santrauka. Taip mąstau aš, taip galbūt mąsto kiti.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/17/minties-struktura/

klajunas2016-04-18 12:02
Matematinė įvykio sąvoka

Viename savo įraše apie sąmoningo aktyvumo ciklą (SAC) rašiau, kad pagrindinis suvokimo elementas yra įvykis ir kad įprastinėje fizikoje įvykius ganėtinai sunku įtraukti į įprastines formules. Tačiau geriau pagalvojęs supratau, kad nesu visiškai teisus, tereikia teisingai išaiškinti, kas tai yra. Kad būtų galima įvykius susieti su tiksliaisiais mokslais ir įvykių pasaulį modeliuoti, reikia tinkamai jį apibrėžti. Supratau paprastą principą, kad įvykis – tai pokytis, o pokytis yra skirtumo priežastis. Išaiškinus įvykį kaip pokytį, jį galima sieti su pokyčių ir skirtumų algebra, kuri kitaip dar vadinama diferencialine algebra. Vadinasi, įvykių pasaulį labai lengva įtraukti į fiziką, negana to, tai buvo daroma visą laiką, tik fizikoje buvo naudojami skaičiai, o filosofijoje įvykio, pokyčio, skirtumo terminai žodiniu pavidalu. Tačiau iš tikro tai yra vienas ir tas pat.

Dabar patikslinsiu kaip tai atrodo bendriausiu principu. Mes laiko atkarpoje turime pasaulį dvejose būsenose P1 ir P2. Visi pokyčiai šiuose pasauliuose apibūdinami skirtumu. Jeigu pasaulis vystosi iš P1 į P2, tai skirtumas yra P2 – P1 = I (įvykis). Kiekvienas įvykis turi savo priežastis ir pasaulyje tokių būna dvi: sąmoninga valia bei energija. Sąmoninga valia turi savo galios diapazoną tarp maksimumo ir minimumo, kuriame gali laisvai rinktis, nubrėžti savo tikslus ir planus. Tai organizuoto sąmoningumo formos. Negyvoje gamtoje pagrindinė aktyvioji priežastis yra energija, kuri veikia pagal energijos tvermės dėsnį. Abi priežastys turi ribines formas ir balansuoja tarp tvarkos ir chaoso. Pavyzdžiui, kai daug laisvų valių, valios aktai sukuria chaotišką sistemą, tačiau yra daugybė organizavimo faktorių, kurie į šį chaosą įveda tvarką. Taip pat energija savo įvairiuose pasireiškimuose balansuoja ant ribos tarp tvarkos ir betvarkės, ypač statistinėje mechanikoje, kurios sistemas sudaro labai didelis chaotiškai veikiančių elementų skaičius. Tačiau gamta linksta kurti bendras tendencijas stambesniu masteliu, kurios suorganizuoja mikroskopinį chaosą.

Patikslinkime įvykio formulę, įtraukdami visus elementus. Tai padarysime vaizdžiai naudodamiesi paveiksliuku, kuriame aiškiai matosi visi reiškinio sudėtiniai nariai.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 4

Paėmę kiekvieną iš septynių momentų, galime kiekviename iš jų apibrėžti skirtumus sukeltus tam tikrų pokyčių ir tie skirtumai žymės įvykius atitinkamoje vietoje. Iš šitos formulės matome, kad įvykiai gali būti suvokti ir nesuvokti. Suvokti įvykiai yra sąmonės turinys, o nesuvokti – anapusinis pasaulėkūros procesas. Valia ateina iš sąmonės, per informaciją – tai viena įvykių priežastis; kita priežastis yra energija, kuri judina substanciją ir keičia jos parametrus.

Sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC) buvo išskaidytas į suvokimo ir aktyvumo matricą. Dar galiu patikslinti variantą artimesnį žmogui: aktyvumo matrica skaidosi į protinį ir fizinį aktyvumą. Suvokimą galima modeliuoti kaip vieną matricą. Kadangi žmogus yra protinga būtybė, tai jo aktyvumo ciklas eina per protą, ir tik tada duodama komanda veikimui. Protas tai pirmiausiai įvykių, kuriuos pateikia suvokimo matrica analizė. Jeigu pasaulyje niekas nesikeistų, viskas visada būtų taip pat, tai yra, jeigu jame nebūtų jokių įvykių – protas nebūtų reikalingas ir nereikėtų nieko analizuoti. Bet pasaulis pastoviai kinta ir sąmonė šiuos pokyčius turi stebėti ir analizuoti, vertinti jų teigiamus arba neigiamus padarinius. Pokyčiai tai sąmoninga kitų žmonių, jų grupių veiklą ir dėsningas procesas, kuris kartojasi arba įvyksta kas nors naujo ir netikėto. Tai gali būti irgi dėsninga, bet netikėta dėl informacijos apie procesą stokos.

Žmogaus aktyvumas irgi siekia tikslinių pokyčių, bet jie turi būti palankūs žmogui. Taip yra dėl to, kad žmogus siekia pakeisti pasaulį tam, kad pritaikytų jį savo poreikiams, pašalintų neigiamus procesų padarinius ir užsitikrintų kuo patogesnę būtį. Todėl žmogaus pasaulis visada užpildytas įvykių, kurie yra natūralūs arba valingi pokyčiai aplinkoje. Tačiau įvykiai šiuo pasauliu neapsiriboja. Jeigu tikrovės sandara tokia, kokią ją aiškinu, tai ją sudaro ne vienas bet keli sluoksniai ir pokyčiai vyksta ne vien fiziniame, bet ir sąmonės pasaulyje. Tačiau kadangi tie įvykiai nesusikerta su žmogaus patyrimu, tai juos fiksuoti būna labai sunku ir žmogus turi tik kažką panašaus į nuojautas arba netiesioginius ženklus, kad kažkas pasikeitė ir anapus. Tada įvykiai tampa ženklais, kurių stebėsena ir teisinga analizė gali būti labai svarbi žmogui.

Įvykius galima vertinti labai įvairiai. Bet manau, kad paprasčiausias kriterijus yra mastas, toliau teigiamų arba neigiamų padarinių vertinimas. Mastas yra vis dar kiekybinis kriterijus, o gėris ir blogis, tai jau filosofinė įvykių interpretacija, kuri taip pat labai svarbi. Jeigu pabandytume pritaikyti pokyčių ir skirtumų algebrą, tai įvykius būtų galima skaičiuoti kaip raidos integralus, kurie nubrėžia kelią, trajektoriją, nesvarbu ar ji brėžiama fizinėje ar matematinėje erdvėje. Taip pat gali būti su išvestine vertinamas greitis. Dauguma įvykių yra susiję su įvairiais judėjimais ir kitimais pasaulyje ir jiems atitinkamai galima priskirti visas judėjimui taikomas savybes, kurios patogios kiekybinei analizei.

Visi įvykiai yra atsiradimas to, ko iki to nebuvo. Vadinasi įvykis susijęs su filosofine naujumo sąvoka. Todėl įvykiuose susiduria sena ir nauja, jėgos kurios siekia išsaugoti status quo ir kurie nori santvarką pakeisti. Pokyčiai yra skirtumo įvedimas, kuris siekiamas toks, kad seną pasaulį pakeistų į geresnį. Nors tai yra filosofijos objektas, tačiau šiuos dalykus, pagal minėtą vaizdžią formulę, galima apibrėžti ir paprastai kiekybiškai, naudojant diferencialinę algebrą. Todėl ši labai svarbi modeliuojant žmogų ir jį supantį pasaulį.

Ši sistema gali būti labai svarbi dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kuris turi būti išmokytas išskirti prasmingus įvykius, juos įvertinti ir sukurti reakcijų į juos modelius, kuriuos galima pritaikyti veikloje. Dirbtinis intelektas turi atlikti labai paprastą veiksmą, kuris parodytas paveikslėlyje ir vadinamas skirtumo suradimu. Jeigu atėmus pasaulį iš pasaulio, atsiranda kokių nors skirtumų, tai reiškia, kad buvo tam tikri įvykiai ir kad į juos reikia kažkaip reaguoti arba nereaguoti, jeigu jie nesvarbūs. Svarbiausia yra judėjimai ir tų judėjimų erdvinės sintezės, kurios leidžia pasakyti, ar judėjimas į tave, nuo tavęs, pro šalį ir t.t. Tada reikia atpažinimo sugebėjimo ir atpažinus nustatyti visus pokyčius ir skirtumus ir juos įtraukti į objekto modelį atmintyje.

Atmintis galima modeliuoti, kaip tam tikras pradines būsenas, ir nukrypimo nuo tų būsenų dydį, kuris aprašomas visa vietine ir globaline pokyčių (įvykių) istorija. Tam reikia stebėti aplinką ir rinkti tiesioginę bei netiesioginę informaciją. Įvykių istorija apibrėžia pasaulio pobūdį, jį charakterizuoja ir gali sukurti priemones slapto įvykių plano išaiškinimui. Tačiau tam reikia labai atidi ir gili visų šio slapto plano ženklų analizė. Bet kokiems didelio masto įvykiams reikalinga energija, kuri gali būti natūrali, gamtinė, o gali būti ir dirbtinė. Jeigu įvykiai socialiniai, tai reikia stebėti, kokiose vietose dirbtinai kaupiamas socialinis negatyvas ir bandyti numatyti, kaip tuo negatyvu ruošiamasi pasinaudoti. Modeliai kartojasi, tik įvairiomis epochomis priemonės gali būti kitokios, pagal tos epochos pasiektą išsivystymo lygį.

Kad suvoktume kas vyksta, arba kas įvyko, turime žinoti, kas buvo, kas yra dabar ir koks atsirado skirtumas. Tas skirtumas yra įvykis arba kokių nors įvykių seka, kuri pasaulį atvedė į naują būseną. Pasaulis gali pasikeisti gamtoje, turint galvoje planetos klimatą ir panašiai, arba pačių žmonių galvose. Galvose pokyčius sukelia akumuliuoti ir integruoti pokyčiai pasaulyje arba informacijoje.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/11/matematine-ivykio-savoka/

klajunas2016-04-19 06:43
1. Sąmonės fizika

Fizikos pagrindu kuriant tikslųjį sąmonės mokslą, reikia išplėsti pagrindinį fizikos šabloną, papildant jį suvokimo kategorija. Suvokimą nebūtina įrodinėti ar iš kažko išvedinėti, nes jis yra tokia pat fundamentali realybės dalis kaip ir erdvė, laikas arba masė. Suvokimas yra aksioma, vadinasi jos kažkuo papildomai pagrįsti ar įrodinėti nebūtina. Niekas juk neįrodinėja laiko arba energijos, tai fundamentalios tikrovės savybės. Tokia yra ir suvokimas, kurį galima paprasčiausiai įstatyti į fizikos arba kibernetikos lygtis bei struktūras.

Žemiau pateiktas išplėstas šablonas, kurį naudojant galima modeliuoti formules, į kurias įeina sąmonė. Pati jos fizika skaidosi į dvi dalis, suvokimo kūrimo fiziką ir suvokimo užpildymo fiziką. Suvokimo kūrimas veikia per šablono sukonstravimą substancijoje, o užpildymas per informacinį procesą.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 5

Matome, kad centras yra substancijos blokas, kuris atskiria į apatines ir viršutines savybes. Apatinės savybės yra įprastiniai fizikos parametrai, tokie kaip erdvė, judėjimas ir laikas, o viršutiniai – energija, informacija ir suvokimas. Apatiniai parametrai naudojami konstruojant visą tradicinę fiziką, nuo kvantinių laukų iki termodinamikos ir Niutono mechanikos. Pavyzdžiui, antras Niutono dėsnis yra F jėga kaip judėjimo stipris, m masė kaip substancijos savybė, a pagreitis kaip greičio v kitimo matas, v greitis kaip judėjimo savybė, apskaičiuojama kelio ir trukmės santykiu. Taigi centre, judėjimo bloke yra F, o aplinkui išsidėstę kiti parametrai, sudarantys jėgos formulę: F = ma = m x/t2.

Tokiu pačiu principu formules galima kurti viršutinėse substancijos savybėse. Tik čia jau reikia parametrizuoti energiją, informaciją ir suvokimą. Sujungus visus šiuos dėmenis galima gauti formules, kuriose figūruoja sąmonės parametras. Bet šis sąmonės dalyvavimas galimas kaip išorinis elementas, kuris, pavyzdžiui, yra elgesio formulės dalis ir kaip išvestinis elementas, kuris sukuriamas kažkokios fundamentalesnės realybės. Suvokimas yra substancijos savybė, tad jį konstruojant reikia atitinkamos substancijos teorijos. Taip pat reikia neužmiršti, kad suvokimas dalyvauja aukštesniajame gyvybės formos veikime, tad jam fizika kaip aprašymo metodas netinka, informaciniai procesai pirmiausiai tiriami kibernetikos mokslo. Kibernetika aprašo valdymą ir sprendimus, kurie pagrįsti informaciniais procesais. Čia yra ir fundamentalus fizikos lygmuo ir aukštesnis – logikos.

Kuriant naują fiziką, tenka remtis standartiniu modeliu (SM). Turi būti išskirtas fizinis standartinis modelis (FSM) ir sąmonės standartinis modelis (SSM). Abu pagrįsti kvantinių laukų teorijomis. Svarbiausia šioje vietoje išsiaiškinti, kaip atsiranda suvokimas. Ir jam aprašyti aš naudoju šablono sąvoką, kuri iliustruota pateiktame paveikslėlyje. Jis toks pats kaip parodytas prieš tai, bet informacija pakeista šablonu.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 6

Šablonas tai matrica kaip surikiuotas elementų rinkinys, kuris sąmonės sistemos pervedamas į suvokiamą formą. Šablone vyksta toks procesas:
a) pėdsako suformavimas,
b) pėdsakų surišimas,
c) pėdsako suvokimas.

Pėdsako suvokimas yra įvykis, kurį norint įrašyti į formules reikia sukiekybinti ir kvantuoti. Įvykis yra aprašomas suvokimo ir aktyvumo matricų vidinėmis koordinatėmis, kurios aprašo pagrindinius jų parametrus. Įvykis yra ne kas kita, kaip tokių koordinačių funkcija A (i, t, x). i – indukcija, t – laikas, x – erdvė. Pėdsako, arba morfizmo, kanalų būna labai daug, trilijonų lygyje, bet aprašant principą, visų kanalų įtraukti nebūtina, galima naudoti kelis kanalus, kuriais aprašomas pagrindinis sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC).

Dabar galima pereiti prie klausimo, kas yra sąmoningas suvokimas? Mano apibrėžimas toks: tai suvokimo ir aktyvumo matricų užpildymas ir sujungimas, kurio metu įvyksta vienas SAC. Šiam procesui reikia vieno suvokimo kanalo ir dviejų aktyvumo kanalų.

Procesas vyksta taip: per visus suvokimo kanalus, indukcijos būdu užpildoma suvokimo matrica, kuri pagal aprašytą procesą suriša visus morfizmus, arba pėdsakus, į visumą. Taip atsiranda suvokimo forma, kuri perduodama į aktyvumo modeliavimo struktūrą. Joje pagal suvokimo matricą užpildoma aktyvumo matrica, kuri pagal išmoktas programas parenka gardelės taškus, koreliuotus su suvokimo taškais. Tai judėjimo atveju galima daryti susidūrimo arba vengimo principu. Tada aktyvumo matrica sujungiama su suvokimo matrica ir kūnas gali reaguoti į susidariusią aplinką, arba situaciją, tai yra, veikti.

Jeigu imtume vieną suvokimo kanalą ir du aktyvumo kanalus, tai gautume tokį modelį; suvokimas TAIP, aktyvumas TAIP arba NE. Tai yra sąmonė į suvokiamą dirgiklį gali reaguoti, o gali nereaguoti. Jeigu reaguoja TAIP, jeigu nereaguoja NE. Taigi turime trijų kanalų SAC: suvokimas: [TAIP, TAIP, TAIP, TAIP, TAIP], aktyvumas: [NE, NE, TAIP, NE, TAIP]. Arba vietoj reagavimo ir nereagavimo galima rinktis dirgiklis (TAIP) > susidūrimas (TAIP) arba susidūrimo vengimas (NE). Toks yra minimalus kelių kanalų SAC. Aišku, jeigu šitas modelis nepapildytas kognityviniu procesų, tai toks variantas galioja tik žemesniems gyvūnams, kurie neturi išvystyto proto ir jų elgesys pagrįstas išmoktu fiziniu aktyvumu, kuris vadinamas instinktyviu elgesiu. Žmogus be tokio elgesio dar turi protą.

Visa ši sistema jau ne fizikos objektas siaurąja prasme, nes fizika elgsenos netyrinėja, tačiau fizika gali aprašyti procesą, kuris yra elgsenos pagrindas, o tai yra sąmoningo aktyvumo ciklo (SAC) fizika. Ji yra informacinė fizika, kaip pėdsako indukcija į suvokimo ir aktyvumo matricą ir sandaros fizika, kaip suvokimo ir aktyvumo matricų fizinis konstravimas substancijoje. Šių matricų konstravimas aprašomas kvantinių laukų fizikos. Pats suvokimas yra aksioma, kurios konstruoti nebūtina, bet būtinas kosminių mastelių laukas, kuris turi tokią savybę kaip substancija, pavyzdžiui, turi masę. Ji konstatuojama kaip faktas. Tada reikia aprašyti specialią matricą, kurią sudaro į sistemą arba struktūrą susijungę šio lauko kvantai veikiant fundamentalioms jėgoms. Tai yra turi būti fermioninis komponentas ir bozoninis, arba jėgų, komponentas. Iš viso to gaunamos matricos, kuriose surenkami suvokimo ir aktyvumo morfizmai.

Taigi aišku, kas yra sąmoningas suvokimas ir sąmoningas aktyvumas – tai atitinkamų matricų užpildymas per kaskadinę indukciją ir sujungimas, kurio metu atsiranda aktyvumo modelis, gebantis protingai reaguoti į susidariusią situaciją. Šitas modelis turi biologinę formą ir veikia gyvūnuose, bet taip pat jį galima naudoti dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kur kuriamos dirbtinės autonominės sistemos (DAS).

Dirbtiniame intelekte didžiausia problema, kaip realizuoti suvokimo matricą, kuri turi būti ekrane išskleista pilnai suvokiama reprezentacija. Aktyvumo matrica – mažiau suvokiama, bet ji sąmonėje taip pat turi savo atvaizdavimo būdus. Visa kita yra tik techninio, ne technologinio, išpildymo klausimas. Tai svarbu žinoti, nes artimiausiu metu dirbtinis intelektas ir robotai taps svarbia žmonių gyvenimo dalimi.

Yra ir kitas šio modelio pritaikymo būdas. Juo naudojantis, galima numatyti žmonių elgesį, nes visos matricos yra ribotos apimties ir kokie taškai bus surinkti galima nesunkiai numatyti, net jeigu veikia koks trilijonas SAC procesų. Visos formos yra bendros ir seniai pažintos ir galima modeliuoti tiek suvokimo, tiek aktyvumo matricas, o tai atlikus galima numatyti, koks bus kokio nors žmogaus ar žmonių grupės elgesys, aktyvumas. Čia kalbama ne vien apie motorinius kūno judesius, bet ir apie protingas reakcijas bei tam tikrą strateginį planą. Viskas pirmiausiai priklauso nuo to, kuo sąmonė save modeliuoja duotoje situacijoje. Pavyzdžiui, jeigu imtume gyvūnus, tai jų aktyvumas turi tokias pagrindines formas: medžioklė ir veisimasis. Medžioklė gali būti individuali arba gaujinė. Veisimasis porinis ir konkurencinis. Tad medžioklėje, pavyzdžiui, vilkas save modeliuoja kaip medžiotoją, auką – kaip grobį. Kitus vilkus kaip gaujos narius, kurie padeda ir kurie sudaro tam tikrą maitinimosi hierarchiją.

Vilkas turi išreikštą suvokimo matricą, kurią užpildo jusliniai organai; aktyvumo matricą, kurią užpildo instinktų ir išmokimo informacija; su tuo susijusi atmintis, kuri geba atgaminti aktyvumo modelius ir atpažinti savo sąmonės ribose objektus ir taikinius.

klajunas2016-04-20 02:11
Tai bus paskutinis mano straipsnis, padalintas į kelias dalis. Bet jeigu įdomu, galėčiau dėti čia juos  ir toliau. Būtų aiškesni kai kurie mano pasisakymai diskusijose. Nes kartais bandoma pavaizduoti, kad nusišneku. Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

4. Pirmoji filosofija

4.1 Niekio materializacija

Fizikos kaip tikrovės aprašymo kalbos esmė yra viso pasaulio skaldymas į parametrus, parametrų susiejimas į formules ir lygtis bei jų matematizavimas. Formulėse naudojami du pagrindiniai metodai: paprastų parametrų sujungimas į sudėtinius arba parametro veikimas su kokiu nors operatoriumi, kuris suteikia jam kokią nors matematinę ir, atitinkamai, fizinę struktūrą. Parametrai sujungiami taip: a) p2/2m = K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba b) temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi grad T, kuris parodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių. Lygties pagrindinė paskirtis yra parodyti „kiek yra kokio nors parametro dalių“, o tai reiškia, kad jis išreiškiamas skaičiumi. Sudėtingesnėse struktūrose atskleidžiamos ir kitokios savybės, pavyzdžiui, kokie transformacijų dėsniai ir savybės, kaip struktūros klasifikuojamos ir pan. Bet svarbiausia – teisingos teorijos galimybė numatyti fizikinės sistemos evoliuciją neatliekant eksperimentų. Jeigu patikrinus spėjimus/skaičiavimus, jie pasitvirtina – hipotezė laikoma teisinga.

Gali kilti klausimas, ar fizikai yra kokios nors ribos? Kitaip sakant, ar prieš tai apibrėžta sistema pritaikoma bet kokiai realybei – parametrizavimas, dalinimas į skaičius, skaičių jungimas naudojant aritmetinius veiksmus ir pan.? Pavyzdžiui, teigiama kad sąmonė šiuo metodu nepaaiškinama, juo labiau dvasia ir dvasinis pasaulis. Šis požiūris vadinama dualistiniu modeliu, pagal kurį yra du niekaip nesusiję ir nesusiejami pasauliai, ir bandyti dvasiai pritaikyti fizikinį modelį, tokį patį, kuris naudojamas aprašant „grubią“ materija, yra beprasmiškas užsiėmimas. Negana to, taip traktuoti žmogų pavojinga, nes pagal tokią technologinę ideologiją žmogus paverčiamas „techniniu daiktu“, kurį galima siekti valdyti kaip mašiną. Pavojus aišku yra, žinau net, kad yra slaptas planas, pagal kurį siekiama pasukti civilizacijos raidą šia kryptimi, bet viskas priklauso nuo žmonių. :Be pavojaus yra ir galimybė geriau suprasti save ir mus supantį pasaulį. Toks požiūris daugiau būdingas ezoteriniam mokslui, kuris nerodomas visuomenėje. Mokslininkai šias teorijas žino, bet kalbant ne apie specialistus, tokį supratimą turi tiktai vienetai. Tam reikia savarankiškai domėtis ir pačiam sieti informaciją, kuri kol kas daugmaž prieinama laisvai.

Toks mąstymas, kuris sielą paverčia parametru (sakykime S), gali atrodyti nepriimtinas, nes tokia kalba, kokią naudoja matematikai, prieštarauja jos esmei ir prigimčiai. S laikyti „lauko struktūra“, kuris yra tam tikra substancijos ir energijos forma; S dalinti į dalis ir skaičiuoti, kiek yra energijos pagal pasirinktą matavimo vienetą; aiškintis, kokie smulkesni substancijos grupės parametrai – gradientai, mikro-jėgos, indukcijos mechanizmai; kaip sukonstruota sistema ir kaip ją rekonstruoti, – neįprasta, bet seniai organizacijos struktūrose kasdienybė. Toks požiūris yra techninis požiūris į sielą, kuris ją pažemina, nes techniniai daiktai laikomi žemesnio rango negu gamtiniai. Tačiau tai nėra vienintelis galimas įspūdis, nors jis labiausiai paplitęs, nes ateina iš praktikos. Konceptuali fizika gali priartėti prie labai abstrakčios filosofijos formų, kuriomis realybės fenomenai aprašomi naudojant pažangų intelektą; taip pat, matematika ne tokia jau paprasta ir visiems suprantama, todėl ir jos objektas netampa tokiu nuvalkiotu, kaip galėtų atrodyti. Vadinasi, daug kas priklauso nuo sugebėjimo informaciją tinkamai pateikti. Ir tai ypač aktualu ezoteriniame moksle, kuris naudojamas įvairiose organizacijose, kur mokslo ir dvasinio pasaulio sujungimas net paverčiamas kulto objektu.

Matematika ir fizika taip pat yra „dvasinis“ pasaulis, nes kyla iš tos žmogaus vietos, kuri tiesiogiai susijusi su dvasia. Tai yra sąmonė, mąstymas, protas ir pan., kitaip sakant, visas kognityvinis procesas, kuris prieš-pastatomas jusliniam pasauliui. Dvasios pagrindinės apraiškos yra „dvasinė“ vaizduotė, kalba, mąstymas, prisiminimas, kurie parodo gelmę, ateinančią iš „antros pradžios“, kaip yra išsireiškęs žinomas filosofas. Žodžiai, turintys referenciją, nukreiptą į šią pradžią, laikomi dvasiniais. Ir kita vertus, žodžiai, nukreipti į juslinį pasaulį, visi yra fiziniai, kūniški žodžiai. Yra ir santykių žodžiai, kurie visada abstraktūs, net jeigu kyla iš fizinio pasaulio, nepaisant to, ši kryptis jiems suteikia materialumo aureolę. Iš to seka, kad ši kalba yra dvasios kalba. Nors iš pradžių ji buvo skirta aprašyti objektyviam pasauliui, visada ateina toks momentas, kai kūrinys atsukamas prieš kūrėją. Tad galima bandyti jį pritaikyti sau ir sukurti tokį savo paties „modelį“, koks kažkada atrodė tinkamas tik fizinei tikrovei. Tai problemiška, bet yra ir pliusų. Problema kyla iš to, kad dvasią gali kilti pagunda laikyti niekiu, dėl jos specifinės fenomenologijos. Šis „niekingumas“ susijęs su tuo, kad mintis arba vaizdinys, skaidrus, permatomas, minkštas, kintamas, keičiamas, abstraktus, susijęs su santykine realybe, todėl gali atrodyti, kad tai iliuzija surišta su kažkuo niekingu, arba niekiu. Tai atsispindi ir toje kalboje, kuri ateina iš dvasinių pasaulių – ji paženklinta šiomis „niekingomis“ savybėmis, negana to – primeta šį niekingumą išorinei realybei ir, jau visiška „katastrofa“, jeigu ši kalba atsukama prieš save pačią, nes taip gaunamas dvigubas niekingumas, kuris tapatinamas su susinaikinimu… Tačiau viskas yra ne būtinai taip.

Ši matematikų ir fizikų kalba, pagal tokią logiką, apibūdinama kaip niekio falsifikacija. Tačiau moksle buvo sukurtos priemonės, kurios pasuka situaciją priešinga kryptimi – iš niekio falsifikacijos, prie niekio materializacijos. Transcendentalumas ne tik falsifikuojamas, bet ir materializuojamas. Tai įvyko su elektromagnetinėmis bangomis, kurios turi platų spektrą, nors „matomas“ tik labai siauras optinis ruožas. Dabar turime matavimo prietaisus, kurie gali aprėpti visą spektrą, nors didžioji jo dalis nematoma jokiu organu. Nematoma ir nepatiriama – vadinasi niekis. Bandyti apie tai samprotauti ir kurti teorijas prilygsta šio niekio falsifikavimui. Bet tai netiesa, nes sukurtos komunikacijos technologijos įrodo jų realumą ir netgi praktinio pritaikymo galimybes: perduoda balsą, vaizdą, ir bet kokią kitokią informaciją, leidžia daryti poveikį ir naudoti įvairiose srityse. Kaip niekiui, tai suteikia per daug realumo ir materialumo. Visą šią logiką galima perkelti ir į kitas sritis, į tai, kas nematoma, bet nepaisant to yra, ir nebūtinai kaip niekis, nes galima įsivaizduoti technologijas, su kuriomis šis niekis materializuojamas, taip pat ir transcendentalumas arba dvasia. Šios sritys yra tik fenomenologinis arba patyrimo niekis, bet ontologiniu požiūriu – substanciali būtis; fizikos terminais – materija, filosofijos – substancija.

Transcendentalumas – nėra niekis. Jis toks gali atrodyti tik todėl, kad sąmonės suvokimo galimybės ribotos. :Transcendentalumas nėra reprezentuojamas kaip masyvi, kieta, užpildyta realybė; mes daugiau susiduriame su jo idealizuotais abstraktais ir tuo, kaip jis veikia, ne tuo kaip atrodo. Dėl šios priežasties gali atsirasti iliuzija, kad jis nesubstancialus. Tačiau sveikas protas ir logika verčia visoje tikrovėje ieškoti vienio, pagal kurį visos realybės kyla iš to paties bendro pagrindo, taip pat ir transcendentalumas iš tos pačios transcendencijos, kuri tiekia informaciją ir „objektyvaus“ pasaulio modeliui sąmonėje. Vadinasi, yra viena transcendencija, kuri kažkokiame taške išsišakoja ir viena šaka į sąmonę ateina kaip transcendentalumas ir dvasia, o kita šaka – kaip kūnas ir kūniškas pasaulis. Niekingumo nėra nei objektyvioje realybėje (Esme), nei transcendentalinėje (Niekyje). Nors žiūrint ne į esmę ir pagrindą, bet į paviršines savybes, gali atrodyti kitaip.

klajunas2016-04-20 02:12
4.2 Metafizika fizikos moksle

Kvantinių laukų teorija yra šių dienų mokslinė metafizika, nes didelė „Standartinio modelio“ dalis atskleidžiama metodais, panašiais į metafizinius. Kadangi metafizika pagal Aristotelį yra pirmoji filosofija, kuri nagrinėja tikrovės pagrindą, tai metafiziniai kvantinių laukų teorijos elementai suartina ją su filosofiniu, o tiksliau metafiziniu mąstymu. Metodai gali skirtis, bet tema ir objektas sutampa. Šis ryšys įmanomas todėl, kad daug kur empiriniai eksperimentai neįmanomi, tad belieka naudotis vienintele likusia priemone, kuri yra protas. Kvantinių laukų teorija turi pakankamai tvirtą pagrindą įprastinėje apibrėžtoje realybėje, kuri aprašoma Niutono vektorinės mechanikos, – pavyzdžiui, kvantinio lauko Lagranžianas, susivedantis į antrą Niutono dėsnį, – tačiau taip pat yra daug teorinių arba spekuliatyvių elementų, kai naudojami racionalūs kriterijai, paimti iš logikos arba matematikos. T.y., jeigu įrodoma matematiniais arba loginiais metodais, net nepatikrinus empiriškai, laikoma, kad principas tikroviškas. Šitaip kuriama teorinė fizika, kuri iš esmės yra ne kas kita, kaip fizikos filosofija. Su filosofija teorinė fizika susijusi dar ir dėl to, kad teorija tiesiogiai nesurišta su jokiu technologiniu ar techniniu pasauliu, nebent ta prasme, kad įvairūs įtaisai ir techninės priemonės naudojamos eksperimentuose ir tiekia duomenis abstrakčiam įvertinimui ir sujungimui prote.

Kvantinio lauko teorijoje yra daug elementų, kurie niekaip nepatiriami, bet paprasčiausiai postuluojami ir laikomi aksiomomis. Net jeigu daug ką galima išmatuoti, niekas nėra matęs paties „lauko“ arba „kvanto“ kaip harmoninio osciliatoriaus arba atsiradimo ir išnykimo operatorių, Planko konstantos ir pan. Kai kurie laukai yra tik teoriniai, pavyzdžiui, Higgso arba aksionų laukas. Aš kalbu apie „gnostinę braną“, kuri sudaryta iš įvairių gnostinių, arba su informacijos reprezentavimu ir pažinimu susijusių, laukų. Žinoma, akimis aš šios branos nesu matęs, nes akis yra jutiklis, kuris reaguoja tik į optinio spektro fotonus. Bet yra ir kitų būdų, kurie pirmiausiai yra technologiniai, ir be abejo, yra galimybės, susijusios su paslėptomis žmogaus sąmonės galiomis, kurios žmonėms nerodomos, nes yra norinčių jas pasisavinti. Ribotą fenomenologinį pasaulėvaizdį išplečia mokslas, atveriantis tuos sluoksnius, kurie nepažįstami kūniškai, nes akis yra „kūnas“, bet pažįstami dvasiškai, nors mokslininkai šio žodžio nemėgsta ir sieja jį arba su religiniais žmogaus vaizdiniais, arba su etika. O mokslas, teigiama, nėra nei religija, nei etika. Tai, galbūt, yra didžiausias jo trūkumas, nes šitaip jis žmogaus gyvenime tampa daugiau naudos ir praktikos logikos dalis, nei dvasios. Čia iškyla natūralus skirtumas tarp žmonių, kurie tik naudoja technologijas ir tų, kurie tas technologijas kuria savo dvasioje. Šių tipų santykis su „teorija“ ir „praktika“ skirtingas.

Visa tai reiškia, kad žodžių pakeitimas raidėmis – ne toks jau baisus. Juk žodis Dievas arba Dievai taip pat yra tik ženklų eilutė, kuri yra tik nuoroda į tam tikras sritis žmogaus sąmonėje, kur atsiveria realybė pavadinta Dievo vardu, bet vardas – ne pats Dievas. Kadaise kalba taip pat galėjo būti neįprasta, net garbinimo objekto „pažeminimas“ pavadinant kalbos ženklų raižiniais. Tačiau žynių luomas, laikui bėgant, pamatė tokios priemonės naudą ir paskelbė kalbą dieviška. Tokia pati dieviška kalba Iliuminatams yra matematika ir fizika, nes ji leidžia parodyti tas žmogaus pasaulio dalis ir vietas, kurios asocijuojamos su garbintinu šventumu. Tarp raidžių sekos ir skaičių sekos – ne toks jau didelis skirtumas, ir abi ženklų sistemas galima sėkmingai naudoti tam pačiam tikslui. Tai nereiškia, kad religija ir fizika sutampa 1:1, skiriasi požiūris į pažinimą ir pažinimo objektą taip pat – naudojami metodai. :Skirtinga principų postulavimo forma, aiškinimai, reikalavimai, įrodymai ir pateikimo forma. Bet svarbu ne tai. Svarbiausia, kad siekinys tas pats ir jeigu jis „objektyvus“, tai neturėtų priklausyti nuo pažinimo metodų; tai turi būti tik toks skirtumas koks yra tarp kalbų: pasakojimas vienas, bet jį galima papasakoti 100 kalbų. Nuo to, kokia kalba naudojama, pati istorija nepriklauso ir ji turi visada likti ta pati. Taigi pirminę pasaulio priežastį buvo bandoma išsiaiškinti mituose, religiniuose pasakojimuose, filosofijoje ir moksle. Bet nuo to, kaip aiškinama, kaip jau buvo sakyta, realybė negali priklausyti arba ji nebūtų realybe, greičiau žmogaus kognityvinių fantazijų kūrinys. Tačiau mokslas – nėra vien fantazijos, nes fenomenologinis niekis moksle gali būti materializuotas.

Kita vertus, posakis „fizikos metafizika“ gali skambėti keistai, nes ji tuo pat metu būtų ir ji pati ir tai, kas yra anapus jos. Bet tai tik terminų pasirinkimo problema, kuri ateina iš tradicijos. Pirmiausia, fizika yra tik tam tikra jos atmaina, konkrečiai Aristotelio fizika. Jos požiūriu visa naujoji fizika yra „metafizinė“, nes Aristotelio teorijas seniai peržengė. Be to, pats Aristotelis šio termino nenaudojo, jį sugalvojo žmogus, tvarkęs filosofo rašytinį palikimą. Tuo tarpu Aristotelis kalbėjo apie pirmąją filosofiją. Priėmus šį variantą, problemos nelieka ir be jokio prieštaravimo ar painiavos kvantinių laukų fiziką galima vadinti šių laikų pirmąja filosofija, nes tikrovės pagrindas aiškinamas kaip laukų samplaika, iš kurių atsiranda visi lokalūs ir nelokalūs pasauliai. Pirmoji filosofija siekia paaiškinti viską, bet dabar žinome, kad ji nėra užbaigta ir nebus užbaigta niekada, nes realybė neišsemiama ir žmogus niekada nepasieks tokių egzistencijos formų, kad galėtų pamatyti ir aprėpti viską. Galima trokšti tik maksimalaus įmanomo sąmonės išplėtimo, leidžiančio pamatyti daugiau tikrovės, kad nebūtų švaistoma unikali proga, kuri gali niekada ir nepasikartoti. Bent jau to užtikrintai negalime žinoti. Ši tikrovės sandara mano įraše vadinama „realybės sluoksniais“, kurių tikro skaičiaus niekas nežino; o žmogus apsigyvenęs tik pirmame iš jų, kuris yra jo kaip kūniškos būtybės namai. Visas pasaulis tuo neužsibaigia, bet užsibaigia žmogaus galimybės matyti. Todėl tenka ieškoti būdų kaip šį „niekį“ materializuoti, kad gelmė būtų atverta bent netiesioginiais būdais.

Žinoma, nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad klasikinė filosofija turi labai daug bendro su moderniausia kvantine mechanika. Jos yra labai skirtingos, net prieštarauja viena kitai, arba kitaip – nesuderinamos, tačiau aš norėjau pabrėžti pačią intenciją ir objektą. Intencija visur yra paaiškinti, o objektas – tikrovės paslaptys. Šiais aspektais ir klasikinė filosofija, ir pati moderniausia fizika – sutampa, bet eina link savo tikslo skirtingais keliais. Kelių turėtų būti begalės, bet šiuo metu, iš tradicijos žmonijai žinomi tik šie. Kelias daug ką pakeičia, tačiau pati substancija skirtinga būti negali, skirtingos tik formos ir situacijos, kurios be to aprašomos skirtingomis kalbomis. Bet akivaizdu, kad kalba tėra tikrovės paviršius, lemiantis tik tai, kaip ji suvokiama, bet ne tai, kas ji yra. Epistemologinių sistemų gali būti begalybė, bet ontologija neišvengiamai turi būti ta pati, nepriklausomai nuo to, per kokias akis būtis ir esiniai matomi. Ir pagrindinė mintis: kvantinių laukų teorija daugiau priklauso epistemologinei teorijai, nes tiesiogiai ontologija nepatiriama, tad belieka viena išeiti, rekonstruoti ją epistemologinėmis priemonėmis, kurios yra „lauko“, „kvanto“, „sąveikos“, „ryšio“, „energijos“ sąvokos.

klajunas2016-04-20 02:15
4.3 Ženklai ir sielos gelmė

Sielos „moksle“ vyrauja dvi pagrindinės teorijų grupės, viena kurių yra monistinė, o kita – dualistinė. Monistinis modelis tapatina ją su materija ir tvirtina, kad ji tėra tam tikra materijos būsena, kažkaip gebanti atvaizduoti supantį pasaulį. Pagal šią hipotezę, siela yra pirmo realybės sluoksnio, kurį aiškina fizikų „Standartinis modelis“, forma, tam tikras vietinis išsišakojimas, kurio visos galimybės išsemiamos pirmo sluoksnio fizikos. Šį požiūrį galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 7

Čia pavaizduota sistema, kuri aprašoma „Standartiniame modelyje“, sudarytame iš Kvantinės elektrodinamikos (KED), Kvantinės chromodinamikos (KChD), Kvantinės silpnosios sąveikos (KSD), gravitacijos teorijos ir Higgso lauko dinamikos (HLD), kuri yra materijos masės šaltinis. Tai yra pirmas sluoksnis, kuris fizikų gerai ištyrinėtas, ir pakankamai tiksliai paaiškina supantį pasaulį. Matome, kad šis sluoksnis pirmiausiai pereina į kūno sandarą, kurią galima aiškinti naudojant „Standartinio modelio“ kvantinių laukų teorijas. Šis modelis redukcionistiniu vadinamas todėl, kad sielą bandoma redukuoti tik į tokias sąveikas ignoruojant tai, kad jos atsiradimui reikia labai specifinių laukų savybių, kurių „Standartiniame modelyje“ nėra. Nepaisant to, siela laikoma tik iš kūno sandaros ateinantis pirmo sluoksnio išsišakojimas, kuris sukuria tam tikrą būseną (pirmiausiai per KED lauką), laikomą psichinės žmogaus veiklos pagrindu. Tam yra šioks toks pagrindas, nes psichika neatskiriama nuo smegenų, kurios yra pirmo sluoksnio laukuose atsirandantis „organas“, bet tai nereiškia, kad už pirmo sluoksnio nėra jokių kitų sluoksnių, kurie labiau atitinka sielos kūrimui keliamus reikalavimus.

Pagal šį modelį, mus supantis pasaulis, kurį vadinu fenomenologiniu, įsiterpia tarp kūno ir sąmonės ir yra tam tikra būsena arba energetinis burbulas, kurio ertmėje atsiranda supančio pasaulio kopija, kurioje gyvena kiekvieno žmogaus sąmonė. Tikras kūnas yra anapus šio fenomenologinio modelio ir priklauso transcendencijos, arba pirminės tikrovės, pirmam sluoksniui. Į fenomenologiją šiame įraše nesigilinsiu, nes tai padaryta kituose įrašuose kur struktūros aprašytos pakankamai plačiai. Matome, kad antrinė tikrovė šiek tiek pasislinkusi nuo tikros transcendencijos, ir su ja tiesiogiai šiame modelyje nesąveikauja. Arba kitaip sakant, ji yra kaip mikroschemų kuriamas atvaizdas, kuris neturi jokio grįžtamojo ryšio į jas. Nors tam prieštarauja kai kurie visiems žinomi faktai, tačiau į tai šį kartą – nesigilinsiu. Šis modelis taip pat numato, kad yra ir kitų, gilesnių sluoksnių galimybė, kurie paveikslėlyje pažymėti kaip antras, trečias sluoksnis ir t.t. Tačiau jie fantominiai, niekaip nepatiriami ir nematuojami, nes su pirmu sluoksniu sąveikauja silpnai, todėl mokslininkų nedomina, laikomi netikrais ir ignoruojami, o jeigu kas bando kurti teoriją, naudodami protą ir analogiją, apšaukiami pseudo-mokslininkais ir šarlatanais. Tikima, kad šie sluoksniai įmanomi, bet mokslui niekaip nepasiekiami.

Prie viso to reikia pridurti, kad fizinių objektų aprašymo pagrindas yra KED ir su šiais laukais susijusi fizikinės chemijos teorija. Nes tiek gyvi, tiek negyvi objektai sudaryti iš Cheminių elementų lentelės atomų, kurie yra materialus organizmo substancijos pamatas. Chemija iš esmės yra tik jėgų tarp elektronų debesų ryšiai, medijuojami virtualių fotonų, kurie medžiagoje sukuria procesus, kuriuos galima paaiškinti net klasikinės elektrodinamikos teorijomis. Kitaip sakant, yra neigiamą krūvį turintys elektronų lauko debesys, prie kurių prikabinti teigiamą krūvį turintys branduoliai, šie ir sukuria substancijoje elektrinius (E), magnetinius (B), fotonų (γ) laukus ir krūvių sutankėjimus bei sroves. Ši chemija pagrįsta anglies atomų struktūromis, kurios yra organinės chemijos pagrindas. Traukos ir stūmos jėgos tarp krūvių sukuria laukų kaip substancijos ir energijos sutankėjimus, kurie yra tiek neorganinio pasaulio, tiek gyvūnų pasaulio pagrindas. Kitaip sakant, organizmų fizikiniam aprašymui iki tam tikro laipsnio užtenka ir bendrosios fizikos: klasikinės mechanikos, elektrodinamikos, termodinamikos, chemijos, gravitacijos teorijų ir pan. Kūną galima veikti srove, fotonų srautais, jame galima indukuoti šiluminius reiškinius, raumenų ir smegenų darbui daryti poveikį įtakojant chemines reakcijas ir visas kitas klasikines ir modernias fizikos priemones. Tas pats daroma ir aprašant psichikos veikimą, čia ypač pasitelkiant elektrodinamikos priemones. Tačiau šiuo klausimu, pirmo sluoksnio fizikos teorijos pasakyti gali nedaug.

Aš vadovaujuosi įsitikinimu, kad šis modelis nėra šiuo metu vienintelis įmanomas ir kad žinomų sluoksnių skaičių reikia išplėsti bent vienu papildomu. Tai yra, aš laikau, kad sąmonė nėra pirmo sluoksnio speciali būsena ir jo primityvus išsišakojimas, kuris įvyksta tik smegenų lygmenyje. Aš laikau, kad sąmonė turi savo kvantinį lauką ir kad yra ne tik lokali struktūra, bet šis laukas yra ištisas „kosmosas“, kurį galima prilyginti fizinio pasaulio kosmosui. Paveikslėlis atrodo taip:

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 8

Šis paveikslėlis panašus į prieš tai pateiktą, skirtumas tik tas, kad antras gnostinis sluoksnis ateina ne iš išsišakojimo smegenyse, bet iš pirminės tikrovė arba transcendencijos, ir kad ši realybė koreliuota su fizine realybe. Kitaip sakant, gali formuoti savo informacines struktūras ir koreliuoti jas su  organiniais dariniais fiziniame pasaulyje. Kad būtų įmanoma sąveika, turi būti portalo ir informacijos pernašos mechanizmas, aprašomas fizikiniais modeliais. Kūnas yra išorėje arba pirmame U formos sluoksnyje, kur vyksta fizikos ir chemijos aprašomi procesai, tačiau jame yra ir gilesnės realybės, kurios yra paralelinės šiems fiziniams laukams ir turi savo pasaulius, kuriuose galioja kiti dėsniai; kiek tai susiję su siela arba psichika – informaciniai procesai. Nes gnostinės branos pagrindinė paskirtis rinkti, apdoroti ir atvaizduoti informaciją, kam reikia visiškai kitokio tipo laukų, nei koks nors elektronų, kvarkų arba fotonų laukas. Pagal tai, ką skelbia vieša fizika, šiuo metu gnostinių branų materializuoti jokiais procesais neįmanoma, nors tai nuolatos vyksta kiekvieno žmogaus smegenyse. Tai yra, žmogus apie šį sluoksnį žino iš savo vidinės patirties, tik nesugeba šios realybės aprašyti matematiniais ir fizikiniais metodais. Tačiau tai ne visa tiesa, nes šios paslaptys yra slepiamos nuo visuomenės ir yra tam tikros organizacijos, kurioms prieinamos tokios technologijos. Apskritai, žinių lygis priklauso nuo egzistencinio rango – kuo jis aukštesnis, tuo sąmonė aprėpia daugiau realybių (kitaip – sluoksnių). Žemiausias lygis yra tiesioginė fenomenologija, formų pasaulis ir šiam pasauliui aprašyti skirta natūrali, buitinė kalba. Tokiai sąmonei nei teoriniai, nei praktiniai „anapus“ neprieinami. Geriausiu atveju, kokiu nors primityviu, religiniu variantu (kalbant apie religijos variantą, kuris skirtas kaimo bobutei).

Apibendrinant, įdomu tai, kad telepatija įmanoma abiem variantais, nes pirmame sluoksnyje įmanoma technologinė telepatija, kurios formas galima perduoti elektromagnetinėmis bangomis, o antrame sluoksnyje – natūrali, fenomenologinė telepatija, nes sąmonės turi savo atskirą realybę, kuria gali laisvai keliauti nesusiję informacijos pluoštai. Tik norint tai pasiekti, reikia atidaryti trečią signalinę sistemą, kuri valdomų žmonių sluoksnyje – užblokuota. O jeigu ir naudojama, tai tik prieš žmogų: informacijos pavogimui arba susidorojimui su juo. Tai – kriminalinio transhumanizmo mafijos nusikaltimai.

time2016-04-20 02:40

klajunas rašė:<…>

Apjungiant visus straipsnius.
Nebūtinai reikia tikėti logika ir vadovautis vien logika, nes išėjus iš logikos neveikia fizinis ir matematinis pasaulis. Kaip priedėliai suklaidinimui, parametrai yra skirti nustatyti galingumui, jėgai ir t.t. (pasigerėti mūsų 'akiai'). Aš manau, reikia reformuoti savo sugebėjimus išsisukti iš 'loginio paveikimo įtakos sferos', bet tuo pat metu nepakliūti į logikos spąstus, kada per baimę, bijoma atmesti logiškų idėjų ir dar labiau logika gali pakenkti klastodama realybę.

Šaltiniai nėra tokie patikimi kaip atrodo (o iš jų per-gaminama realybė). Ir apskritai visa fizika ir matematika yra atvirkštinė, pirma surandami prametrai, vėliau ieškoma kaip juos pritaikyti praktiškai ir tada viskas vyksta nuosekliai (pagal planą). Tokiu būdu atsiranda kaip pavergti sąmonę nemanyti kitaip. Taip prarandami kiti suvokimo variantai ir tuo pačiu nesužinoma ką reikia sužinoti. Sužinoti reikia (kas ir kaip veikia 'už-šalyje').

Tam tikrus reiškius galima išmokti per ieškojimą: ne savęs, ne prigimties ir tuo labiau visų žinomų dalykų (bandant rasti atitikmenis), bet per žinojimą kur ieškoti, kas mus išmokina tam tikru momentu taip (kvailai) pasielgti. Tikėjimas gali būti išmainytas į užtikrintą žinojimą, nes pagal mane tikėjimas atitinka (spėliojimo lygį).

Iš šalies2016-04-20 12:36

klajunas rašė:Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

Jeigu nori, kad liktum suprastas, rašyk žmonių kalba. Popsiškai, kad galėtu suprasti ir tie, kurie nėra išstudijavę "didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo veikimo principo."

Ne kartą tau tai sakė.

Kol neįsiklausysi, tol tavo tekstai bus įdomūs tik tau.

Sėkmes.

klajunas2016-04-20 13:27

Iš šalies rašė:Kol neįsiklausysi, tol tavo tekstai bus įdomūs tik tau.

Nieko nebus, pasiimti turėsi pats, o jeigu nesugebėsi – tavo problema. Kiti pasiims ir tu liksi uodegoje.

Sėkmės ir tau.

paragraf 782016-04-20 13:29
nepyk, bet paskutinis postas priminė šitą:
Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 9

Tad prašau nežeminti oponentų. Tai įspėjimas.

klajunas2016-04-20 13:34

paragraf 78 rašė:Tad prašau nežeminti oponentų. Tai įspėjimas.

Nėra problemos, jeigu nenorite protingo oponento, galiu iš viso čia nesilankyti. Tada banink iš karto, nes matau kad kai kam čia pasidariau rakštis. O internete reikštis vietų yra pakankamai.

Visažinis2016-04-20 13:52

klajunas rašė:Nieko nebus, pasiimti turėsi pats, o jeigu nesugebėsi – tavo problema. Kiti pasiims ir tu liksi uodegoje.

Sėkmės ir tau.

Ar tikrai manai, kad žmonės ims nagrinėti ir analizuoti tavo pateikiamą informaciją tik tam, kad ją suprastu? Nebuk naivus.

klajunas rašė:O internete reikštis vietų yra pakankamai.

Užsienyje tikrai taip. Lietuvoje susiklostė viskas taip, kad deja nėra tų vietų.

Teroras2016-04-20 14:24
Autorius teisus. Jeigu kas nors nores, tai pasidomes papildomai. As asmeniskai kai pamatau tekste kazka panasaus:

Parametrai sujungiami taip: a) p2/2m = K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba b) temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi grad T, kuris parodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių.

suprantu, kad tai ne man ir net nesigilinu 😀

klajunas2016-04-20 15:05

Teroras rašė:Autorius teisus. Jeigu kas nors nores, tai pasidomes papildomai. As asmeniskai kai pamatau tekste kazka panasaus: abraabraabra, suprantu, kad tai ne man ir net nesigilinu.

Tikrai suklydau, nesupratęs, kad patekau į vaikų darželį. Manau problema išsispręstų jei būtų privaloma savo paskyroje nurodyti į kurią vartotojas eina klasę. Nes vaikų darželyje vidurinės mokyklos fizika iš tikro per daug sudėtinga. Arba reikėtų riboti ikimokyklinukų registraciją, nes paskui forumu nusivilia daug protingų žmonių.

TinSoldier2016-04-20 15:29
Arogancija miegoti netrukdo?

Beje, riboti "ikimokiklinukų" registraciją būtų labai nenaudinga tau pačiam. Kaip kitaip galėtum primetinėti genijų? Labai abejoju, ar tikrų fizikų auditorijoje sulauktum nors minimalaus pasisekimo.

Ten juk būtų fizikų ir kitų mokslininkų sąmokslas, sukurtas nuslėpti tikrąją realybę, suprastą ir išaiškintą tik tavęs.

Vienur ikimokiklinukai nieko nesupranta, kitur supranta ir galbūt pritaria, bet apsimeta, kad klysti. Sunku gi tau 🙁

Na, bet čia bent keletas ikimokiklinukų gali būti apiburti daugybės mokslinių frazuočių, sudėtingų žodžių ir painių teorijų. Taip ir bent šiokį tokį autoritetą tarp kai kurių žmonių užsitarnauti galima 🙂

Teroras2016-04-20 15:43
Blemba, nezinojau, kad norint nagrineti anomalijas ir paranormalius reiskinius reikia tureti fiziko diploma… *bega prasyti administratoriu istrinti forumo profili, kad anomalijoje liktu vien protingi zmones kuriu galvoje imontuoti implantai*

klajunas rašė:Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

Kam tokius klausimus uzduoti jeigu nemoki priimti kitu zmoniu nuomoniu? Paklausei, tau atsake. Gaila, bet nesi pasaulio bamba – to tikriausiai taves fizika neismoke.

paragraf 782016-04-20 15:45
Esmė tame, kad talpink tu ką nori, diskutuok su kuo nori, tik neįžeidinėk oponentų. Tai nieko diskusijai nieko gero neduoda. Anomalijos forumas atviras visokiom idėjom ir niekas niekam čia rakštis nėra. Dėl nuomonės čia nebuvo blokuotas nei vienas. Tačiau nemandagus elgesys pas mus netoleruojamas ir nesvarbu koks tu nepripažintas genijus esi, mandagumas čia privalomas. Tai tiek 🙂

P.S. Sunku matomai kai visi žmonės kaip žmonės, o tu vienas kaip dievas

klajunas2016-04-20 15:46
@TinSoldier pasidomėk dar kartą pagrindinėmis argumentacijos klaidomis, kad suprastum ką darai ne taip, o tada atsakyk į temą, konkrečiai. Kuri vieta tau užkliuvo, Ir iš ko fizikų auditorija tik pasijuoktų? Greičiau iš to, kad žmonės net nežino elementarios kinetinės energijos formulės ir kas yra gradientas – dviejų raidžių dalyba.

Čia yra toks supaprastintas variantas, kad turėtų suprasti net vaikai. Tik problema, su kuria čia susiduriu (tikra problema), yra ta, kad kažkodėl žmonės įpratę neišmanymą statyti aukščiau už išmanymą ir įsivaizduoti, kad pasistengti turi ne jie, o kažkas kitas.

O jeigu kam iš tikro labai sunku, tai pasirinkimas paprastas – iš viso neskaityti, o ne reikšti pretenzijas. Nes atsidaryti puslapį ir skaityti "Klajuno skyrelį" neverčia niekas.

Teroras2016-04-20 15:49
Pretenziju niekas nereiskia. Paprasei nuomoniu, tau nuomones ir parase. Nesugebi nuomoniu priimti, tavo problema.
time2016-04-20 15:57
Nežinau kaip kitiems, bet nematau nieko čia nesuprantamo. Ir šiaip pateiktis gana unikali ir gana aiški. Paprastai, sako tik tie, kurie tingi pasiguglinti sąvokas, (pvz: fotonas, sąmonė ir t.t.), kad niekas neaišku.

Tai, kaip ir galima kaltinti tik save, jei tikrai tingisi ieškoti sąvokų paaiškinimų ir padiskutuoti intelektualiomis temomis, kad ir kvantine fizika.

Teroras rašė:Pretenziju niekas nereiskia. Paprasei nuomoniu, tau nuomones ir parase. Nesugebi nuomoniu priimti, tavo problema.

Tai tikrai ne jo problema, matomai, kaip ir sakiau, komentuojantys prisitingi paieškoti, ką reiškia sąvokos ir skaito nesuprasdami esmės. O to padaryti prisitingi. Bet tada iš kur yra tas noras rašyti komentarus nieko nesuvokiant apie nagrinėjamą temą?

TinSoldier2016-04-20 16:01

klajunas rašė:@TinSoldier pasidomėk dar kartą pagrindinėmis argumentacijos klaidomis, kad suprastum ką darai ne taip, o tada atsakyk į temą, konkrečiai. Kuri vieta tau užkliuvo, Ir iš ko fizikų auditorija tik pasijuoktų? Greičiau iš to, kad žmonės net nežino elementarios kinetinės energijos formulės ir kas yra gradientas – dviejų raidžių dalyba.

Aš nesu fizikas ir net nesiruošiu vaidinti, kad ją gerai išmanau. Tačiau kai kurios išvados iš tavo apmąstymų, teorijų, lygčių ir t.t., jeigu teisingos, neabejotinai vertos Nobelio premijos. O atsiverčiu čia: https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Nobel_laureates_by_country#Lithuania kaip nėra, taip nėra tavo pavardės. Aboliučiai akivaizdu, kad ne dėl kuklumo nereiški pretenzijų į šį įvertinimą. Taviškė priežastis galbūt pasaulinis sąmokslas, man priežastis atrodo kiek kitokia 🙂

klajunas rašė:Tik problema, su kuria čia susiduriu (tikra problema), yra ta, kad kažkodėl žmonės įpratę neišmanymą statyti aukščiau už išmanymą ir įsivaizduoti, kad pasistengti turi ne jie, o kažkas kitas.

O jeigu kam iš tikro labai sunku, tai pasirinkimas paprastas – iš viso neskaityti, o ne reikšti pretenzijas. Nes atsidaryti puslapį ir skaityti "Klajuno skyrelį" neverčia niekas.

Su tuo galėčiau sutikti. Jeigu ne toks šleikščiai arogantiškas taviškis savęs pateikimas 🙂

klajunas2016-04-20 16:13

TinSoldier rašė:Jeigu ne toks šleikščiai arogantiškas taviškis savęs pateikimas

Laukiam, kad lygesnis už lygius taip pat gaus 10 įspėjimo taškų. Bet ar besulauksim?

Visažinis2016-04-20 16:19
Juokinga dėl ko prasidėjo nesutarimai. Pateiksiu analogišką pavyzdį:

Žmogus paklausia kokia spalva jums labiau patinka: raudona ar mėlyna?

Visi jam atsakytų, kad raudona. Žmogus ant visų supyksta, nes jam patinka mėlyna.

Absurdas kažkoks 😀

TinSoldier2016-04-20 16:27

klajunas rašė:Laukiam, kad lygesnis už lygius taip pat gaus 10 įspėjimo taškų. Bet ar besulauksim?

Nemanau, kad čia buvo tavęs žeminimas. Kita vertus, nemanau, kad ir tu prieš tai kažką žeminai. Tad gal ir visai teisinga būtų gaut man tą įspėjimą, vardan lygybės 😀

Mekabciel2016-04-20 17:56

klajunas rašė:Nėra problemos, jeigu nenorite protingo oponento, galiu iš viso čia nesilankyti. Tada banink iš karto, nes matau kad kai kam čia pasidariau rakštis. O internete reikštis vietų yra pakankamai.

klajunas rašė:Tikrai suklydau, nesupratęs, kad patekau į vaikų darželį. Manau problema išsispręstų jei būtų privaloma savo paskyroje nurodyti į kurią vartotojas eina klasę. Nes vaikų darželyje vidurinės mokyklos fizika iš tikro per daug sudėtinga. Arba reikėtų riboti ikimokyklinukų registraciją, nes paskui forumu nusivilia daug protingų žmonių.

Puikybė ir išmintis kartu nevaikšto. O jei pačiam tenka apie savo protingumą ir kitų bukumą užsiminti tai tokio autoriaus kompetencija automatiškai pradedi abejoti. Na čia taip veikia MANO smegenys.

Rakštim tu nemanau kad kažkam pasidarei, bet kogero problema, ta, kad visi turi savo kažkokį terminų žodynėlį, daugiau ar mažiau pažengusį  ir kiekvienas laikosi jo ir tik retais atvejais stengiasi nuleisti iki buitinio lygmens. Bet patirtis rodo, kad laimė atsiranda tik, kai visi savo šituos terminus apie(metafiziką, sąmonę, laimę), išmeta lauk.

Įsivaizduok aš ar kažkas kitas atsineštu savo žodynėlį ir priedo puikybę, tai tavo visos šitos metafizikos ir tu kaip asmenybė automatiškai išdidžiai atsistoji deja į kvailio vietą.

Mokytojas tas, kuris geba nusileist iki mokinio lygio, šnekėt mokinio kalba ir jį pakelt iki savo lygmens. O jei tu atėjai į darželį tai būk mielas nusileisk į darželio lygį, jei ne – tavęs laukia aukštesni kalnai. Bet jei nemoki buitiniu lygiu savo metafizikų perduoti, tai tu dar pats esi mokinys. O buitinis lygis atsiranda tada, kai žmogus jau vienu laipteliu paejėjęs toliau, palikęs savo filosofijų pasaulį ir pradeda matyt jog šitokia išmintis ir lentelės visiškai neišsprendžia jokių problemų, nepadaro laimingesniu ir visiškai nebestebina.

Kirba mano patirties mintelė, kad kai išmeti ta savo visą išminties mišrainę tada ir atsiranda tarp mūsų kažkoks bendras vardiklis, dabar kai tu toks protingas aš tavo šešėly nublankstu ir tarp mūsų nebėra susikirtimo taškų.

klajunas2016-04-20 18:13
Paskutinis. Daugiau jūsų nekankinsiu. ;D

Technobiologinė kibernetika

Santrauka

Šiame straipsnyje į sistemų teoriją ir kibernetiką bandoma pažvelgti šiek tiek kitaip. Teigiama, kad prie sistemų kūrimo ir jų valdymo visuomenėje daugiausiai prisideda kalbos psichologija. Kadangi kalba irgi yra sistema, joje atsispindi visų sistemų bruožai, ypač tuo aspektu, kokiu jie atsiveria sąmonei. Kertinės sąvokos yra norma, normalumas ir nenormalumas. Visos sistemų valdymo priemonės turi savyje užkoduotus šiuos fundamentalius vertinimus, ir pagrindinė jų funkcija yra sistemos gynyba nuo kitimo/keitimo. Evoliucija stabdoma, nes tai laikoma išprotėjimu. Arba jeigu priimama, tai tik ta kryptimi, kuri naudingiausia valdžiai.

1 Pagrindinės sąvokos
Šiame įraše pamėginsiu sujungti kelis, atrodytų, nesusijusius dalykus, kurie svarbūs norint geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Tai yra sąvokos – sistema, valdymas, visuomenė, psichologija, kalba ir psichotronika. Įvairias sistemas tyrinėja vadinamoji sistemų teorija. Jos pradininkas yra 20 a. mokslininkas L. Bertalanffy. Valdymo mokslas, kitaip – kibernetika, taip pat sukurtas 20 a. daugiausiai N. Wiener pastangomis. Šios teorijos tam tikru būdu susietos socialinėmis organizacijomis, kurios turi savo sandarą ir sąveikų bei valdymo procesus. Šios socialinės sistemos dalis yra kalba ir psichologija, kaip pagrindinės įtvirtinimo formos. Galiausiai prie valdymo klausimo priskirtinos įvairios technologijos, tiek informacinės, tiek technobiologinės.

Tradicine arba klasikine sistemų teorija nesiremsiu, bet pamėginsiu šį klausimą išskleisti remdamasis labai paplitusiu ir visiems gerai žinomu pavyzdžiu. Pirmiausia, nors sistemas galima klasifikuoti pagal tą sritį, kuriai jos priklauso – mokslas, pasaulis, visuomenė ir t.
t., – man patogesnis kitas principas, kuris nėra toks platus. Pagal jį, galima išskirti du sistemų tipus: natūralias ir dirbtines sistemas. Pavyzdžiui, visuomenė, organizacija, kalba yra dirbtinės sistemos, o pasaulis, gamta – natūralios. Natūralių sistemų pakeisti negalima, arba – tik tiek, kiek leidžia pažinti dėsniai.

Dirbtinės sistemos kuriamos arba mėgdžiojant natūralias, arba nuo nulio. Man svarbiausia yra kalbos sistema, kuri turi tam tikrą į smegenis įdiegtą sistemos psichologiją, persiduodančią į kitas sistemas. Joje atsiranda normos, klaidos, anomalijos, diversijos sąvokos ir t. t.

Tai yra tikslus, mokslinis sąvokos „sistema“ apibrėžimas. Bet ją galima suprasti ir kitaip. Kai turimos galvoje visuomenės, kultūros, ideologijos sistemos tam tikra sinkretine buitine forma, išsiskiria dvi žmonių klasės: kovojantys prieš sistemą ir ją ginantys. Kitaip sakant, žmogus, jo pažiūros gali būti sisteminės arba anti-sisteminės. Pagal tokį skirstymą, įprastai sistemos „griovimas“ laikomas anomalija, jeigu ne nusikaltimu.

Kibernetinis principas įkūnijamas valdymo, valdžios sistema, kuri kontroliuoja visą organizaciją ir vedą ją į tam tikrą tikslą. Valdymui naudojamos parankios sistemos, tokios kaip griežta organizacijos struktūra, kultūra, psichologija, kalba ir t. t. Šios dalys pop-kultūroje metaforiškai vadinamos valdymo „matrica“, nuo kurios priklauso kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas. Valdymo kontekste pagrindinės skirtys yra laisvė ir vergovė. Laisvė yra pagrindinė antisisteminio mąstymo sąvoka, o vergovė yra kibernetikos mokslo kvintescencija, nes įtvirtina valdymo ir besąlygiško paklusimo principus. Norint geriau suprasti kibernetikos postulatus, reikia žinoti, kokiomis priemonėmis naudojasi valdžia, kokie iškyla klausimai, konfliktai ir iššūkiai.

Pagrindinis objektas yra visuomenė, turinti daugybę formų ir pusių, nuo minios iki griežtos organizacijos. Šias aprašo sistemų teorija ir sudėtingų sistemų valdymo principai, kibernetika. Taigi į žmonių grupę projektuojama tam tikra struktūra, organizaciniai ir kultūriniai štampai ir bet kokios priemonės, kurios leidžia prižiūrėti sistemą: formuojama tam tikra psichologija, kalba, kultūra.

Pavyzdžiui, yra technologijų departamentas, pritaikantis technologinę kibernetiką, kuriame valdoma su techninėmis priemonėmis, į bendrą kibernetinę sistemą įdiegiant psichotroninį ir informacinį elementą.

2 Sistemos „išprotėjimas“ ir evoliucijos stabdymas
Visuomenę galima traktuoti kaip natūralią sistemą, panašią į fizikinę. Tada ji būtų artimesnė gamtos mokslų dėsniams paklūstančiam dariniui. Tačiau visuomenėje svarbesnės negamtinės smegenų terpės, o smegenyse veikia psichologija, kalba, atmintis ir t. t. Organizacijos supratimui svarbiausia kalbos sistema ir kalbos psichologija. Iš jų kyla organizacijos veikimo, valdymo iš įvairių perspektyvų charakteristikos: trumpalaikė ir ilgalaikė perspektyva, evoliucija, statika ir dinamika, bei individo ir sistemos santykis.

Prieš pereinant prie kalbos sistemos savybių, galima padaryti kelias pastabas biologinės rūšies sistemos atžvilgiu. Kaip yra su rūšimi ir individu?

2.1 Biologinė sistema
Pirmiausia nustatykime kas yra kas. Rūšis – tai biologinė programa, apibrėžianti kokiai nors rūšiai būdingą savybių rinkinį. Šios savybės yra genetiniame kode saugoma informacija, pagal kurią kuriama rūšiai priklausančio individo kopija. Tokiose situacijose klausimas kas svarbiau keliamas nekorektiškai? Ar tai – bendrinė biologinė programa ar tos programos individualus įsikūnijimas. Tai atsakyti galima suvokus, kas yra gyvybė: gyvybė – ne programa, bet individas, nors genetinė informacija yra gyvybės sąlyga ir prielaida. Ryšys yra abipusis: programa kuria gyvybę, o gyvas individas – keičia programą. Atskirai egzistuoti negali nei programa be gyvybės, nei gyvybė be programos. Situacija tokia, kad abipusės priklausomybės pašalinti neįmanoma. Ir šiuo atžvilgiu atsiranda pagrindinė problema: individo ir rūšies santykis pastovumo ir kaitos aspektu, arba – kas turi teisę keisti sistemą? Tai daro programa pati, rūšis ar individas? Ir kaip tai daroma?

Dabar jau persikeliant į žmogaus psichologiją, atskleidžiant šį biologinės sistemos psichologinį aspektą, kyla toks klausimas. Kas prižiūri sistemą ir kas sprendžia sistemos ir anti-sistemos klausimą? Akivaizdu, to pati genetinė programa padaryti negali. Vietoj to, atsiranda, grupė vadinama valdžia, kuri užgrobia sistemos priežiūros teisę, ir darydami tokį siaubingai svarbų darbą įsivaizduoja, kad jiems leista daugiau nei kitiems, kurie tampa susirūšinusių sąmonių apdirbama žaliava. Biologinė sistema (programa) ir valdžia susilieja ir virsta vieniu. Šitaip atsiranda sistemų teorijos ir kibernetikos dėsnius valdantis junginys. Susikuria biologinės sistemos „antstatas“, susidedantis iš žmonių organizacijos, kuri monopolizuoja biologinės sistemos evoliuciją, primesdami antbiologinės valdžios sistemos viršenybę. Šita viršenybė įtvirtinama socialine organizacija ir kalbiniu antstatu, kurio psichologija uždeda antspaudą ant bet kokių kitų sistemų.

Šio antspaudo pagrindinis aspektas arba sąvoka yra norma ir jos priešybė nenormalumas. Norma yra pagrindinis valdžios principas, kuris nustato kas yra sistemiška, o kas antisistemiška. Norma yra „tiesa“, o nenormalumas „netiesa“. Šitaip sąmonėje atsiranda klaidos, anomalijos, ar diversijos situacijos, kurios išsiskleidžia sistemos kontekste. Sistema rūšinių sąmonių įsisavinama ir labai akylai stebima, kad nevyktų jokia kaita ir viskas būtų užkonservuota kuo ilgesniam laiko tarpui. (O taip pat ir jų valdžia – tai yra svarbiausia.)

Taigi kyla klausimas: ar kitimas (keitimas) yra vertybė, ar – ne? Remiantis rūšies ir individo santykiu galima atsakyti taip: evoliucija yra kiekvienos sistemos pagrindinė dalis, nes jeigu nebūtų kitimo, amžiais gyventume vienaląsčio arba bakterijos lygyje, nes keitimas – „uždraustas“.

„Tradicija“ svarbiau, net jeigu siūloma milžiniška pažanga. Ir prisimenant argumentą dėl rūšies ir individo, kadangi keičia gyvybė, o ne programa, tai keitimas arba evoliucija gali būti inicijuota tik individualiai, bet šiuo individu per istoriją tapdavo valdančiųjų kasta. Nes valdžia su susirūšinusia sąmone (jie įsivaizduoja, kad yra abstrakčios rūšies įsikūnijimas), turi jėgos sverto pranašumą, ir evoliuciją kreipia pagal savo įsivaizdavimą. Gaunasi taip, kad kai keičia bet koks individas, tai yra išsigimimas arba anomalija, o kai tą patį daro valdžia – viskas yra „normalu“.

Bet evoliucija vystosi priešingai – nenormalumo ir anomalijos kryptimi. Nes rūšis neklonuoja, o perrašo programą kiekvienam atskiram individui. Rūšies viduje pripažįstama įvairovė. Tai pagrindinė evoliucijos kryptis – kitimas, skirtumų išryškėjimas, izoliacija ir t. t. Jeigu nebūtų evoliucijos, nebūtų tokios įvairovės. Iš vienos infuzorijos išsivystė šimtai tūkstančių rūšių, iš vienos prokalbės atsirado 3000 – 6000 tūkstančiai kalbų ir t. t. Vadinasi biologinės ir psichologinės sistemos natūraliai vystosi, normos griovimo, keitimo, klaidos, anomalijos sistemos atžvilgiu kryptimi. O valdžia plaukia prieš natūralią srovę, mažindama įvairovę, primesdama savo formą, iškeldama normos viršenybę. Bet tai kryptis prieš evoliucijos dėsnį. Valdžia juda vienos rūšies, vienos organizacijos, vienos psichologijos, vienos kalbos, vienu žodžiu vienos sistemos kryptimi. Tačiau tai ėjimas prieš gamtą, nes ji natūraliai vystosi priešinga trajektorija. Visos sistemos natūraliai „išprotėja“, ir šis išprotėjimas yra pažangos pagrindinis bruožas. Norma – laužoma.

2.2 Kalbos sistema
Toliau. Kalbos sistema pagrįsta tam tikromis gelminėmis gramatinėmis struktūromis, kurių pagrindiniai komponentai yra morfologinės paradigmos, apibrėžiančios vieno žodžio kaitymo formas (pvz. linksniavimas, laikai ir t. t.), ir sintaksė, žodžių santykiai sakinyje, kuriuos gali lemti tam tikra fiksuota žodžių tvarka be kaitymo galūnių, arba kaitomieji santykiai. Be gramatikos, akivaizdu, yra leksika, arba žodynas, kaip vardų sistema, atvaizduojanti visą vidinį Reprezentacijos pasaulį. Taip pat yra semantika, aiškinanti reikšmių ir prasmių sąryšius. Ši su kalbos psichologija susijusi glaudžiausiai, visų pirma per komforto ir diskomforto zonas, familiarumo lygius, neigiamas ir teigiamas konotacijas, menkinančius ir aukštinančius žodžius ir t. t. Leksika yra pamatas, o gramatika ir semantika apibrėžia žodžių paradigmas, jų rikiavimą sakinyje, arba reikšmės savybių suvokimą. Ir be abejo, yra fonetika, kaip garsinių ženklų sistema ir tos fonetikos rašytinė forma – regimųjų ženklų sistema. Skirtingos kalbos skiriasi visais šiais arba tik kai kuriais aspektais.

Sistemų teorijai šio pavyzdžio svarbus momentas yra tas, kad čia ryškiausiai pasireiškia sistemos keitimo kaip klaidos psichologija. Yra norma, tam tikra užfiksuota forma, ir yra klaida arba netaisyklinga forma. Gramatinės, leksinės, semantinės ir fonetinės klaidos visada sukelia kokią nors neigiamą, arba priešišką reakciją. Didžioji dauguma žmonių su savo psichologija, negali pakęsti (kalbos) sistemos klaidų, anomalijų, arba diversijų ir šitoks keitimas persekiojamas, naikinamas ir t. t. Šitaip labai ryškiai pasireiškia sistemos suvokimo ir ryšio su sistema psichologija. Ir šią psichologiją galima perkelti į bet kokį darinį. Sisteminis norminis mąstymas užkoduotas žmogaus smegenyse tam tikra sistemine psichologija. Vokiškai ši psichologija išreiškiama tokiu posakiu „Ordnung ist Ordnung“, arba kitaip sakant, „Ordnung über Alles“.

Kaip reaguojama į klaidą arba lingvistinę anomaliją priklauso nuo to, kas tą anomaliją įveda, jeigu silpnas ir nepavojingas, tai vadinamas „idiotu“ su sutrikusia psichika, „šizofreniku“, jeigu galingas ir pavojingas – tada laikomas „monstru“ (abiem atvejais keičiama ne valdžios). Šiais dviem žodžiais bandoma sustabdyti kitimą, neutralizuoti anomaliją ir užgrobti formos evoliuciją (ją stabdant ar keičiant tik sau naudinga kryptimi). Šitoks slėpimasis už sistemos (biologinės ar filologinės) yra tipiška bet kokios valdžios taktika, su kuria uzurpuojama ir monopolizuojama evoliucijos sistema, kuri keičiasi natūraliai ir yra pagrindinis tiek natūralios, tiek dirbtinės sistemos bruožas.

Kitaip sakant, egzistuoja biologinė, socialinė ir lingvistinė „gramatika“, ir šioms sistemoms persiduoda gramatikos psichologija (norma ir nenormalumas). Keitimas(-is) prilyginamas išprotėjimui, išsigimimui, irimui ir t. t. Bet jeigu nebūtų išprotėjimo – nebūtų gamtos pasaulio, arba kaip priimta sakyti iš kosminės perspektyvos, planetos biosferos, kuri taip pat gali būti tik anomalija, nenormalumas, žiūrint negyvos materijos požiūriu. Bet tokia kryptimi eina visos evoliucijos.

Vienu žodžiu, matome trumpalaikę perspektyvą, kurioje rūšinės sąmonės siekia įtvirtinti savo valdžią ir eina prieš vystymosi, kitimo ir keitimo srovę, t. y. stabdo ją tam, kad primestų savo asmeninę valdžią; ir yra ilgalaikė perspektyva, kurioje matome išprotėjimą, atsiskyrimą, izoliaciją ankstesnių formų irimą ir t. t. Žmogus, gebantis į savo sąmonę įtraukti abi šias perspektyvas, judantis natūralia evoliucijos bei kitimo kryptimi, – atneša naujoves, pažangą ir t. t., bet laikomas išprotėjusiu (išprotėję genijai) ir sistemos maniakų vežamas į psichiatrinę ligoninę, nes toks mąstymas ir elgesys yra pavojingas, sistemą ardanti anomalija, socialinės „gramatikos“ klaida. Ir, kaip jau sakiau, šis iliuzinis klaidos suvokimas taip giliai įsirėžęs į lingvistinę sąmonę, kad jis iškelia normos bet kokia kaina viršenybę, ir visomis priemonėmis kovoja prieš Klaidą.

2.3 Socialinė sistema
Socialinė sistema apjungia du aptartus aspektus: biologinį ir filologinį. Pirmiausiai ji yra pagrindinė esamos valdžios forma, atsirandanti susirūšinusiems individams einant prieš kaitos, evoliucijos srovę. Kaitos stabdymas yra pagrindinė valdžios primetimo sąlyga. Turi būti viena organizacija, viena kalba, viena kultūra ir t. t. Bet organizaciją griauna asmeniniai interesai, kalbos skaidosi į dialektus, kiekvienas žmogus į kultūrinę formą perkelia pirmiausiai savo unikalią individualybę ir t. t. Visa tai teka evoliucijos ir pažangos kryptimi, bet ši pažanga yra susijusi ne su vienijimusi, bet su skaidymusi: evoliucija yra vienas kamienas, pereinantis į daugybę atskirų šakų, o valdžios logika yra apverstas medis, kai visas šakas bandoma suvaryti į vieną kamieną. Ir šitaip „sustiprinus“ rūšies žaliavą, paimti visą valdžią į vienas, savo rankas. Tolesnės evoliucijos jau pasisavintos, užvaldytos ir monopolizuotos.

Tačiau istorija šiame pasaulyje vis tiek primeta pagrindinę bet kokios sistemos savybę: Visuomeninės formacijos keičiasi (tiek materialinės bazės, tiek antstatai), nes keičiasi į jų pagrindą įeinančios sistemos (techninės, ideologinės, kultūrinės, antropologinės, kognityvinės ir t. t.). Padarius momentinį skerspjūvį, ryškesnės būna valdžios stabdymo tendencijos, kurios siekia suvienodinti, primetant normos ir tradicijos viršenybę, kuriai privalo paklusti kiekvienas individas. Tačiau imant ilgesnę laiko tėkmės atkarpą, valdžia dezintegruojasi, net jeigu tam tikrais tarpsniais išmetama milžiniška evoliucijos srovės stabdymo energija, sukaupta kokios nors galios sistemos. Tačiau net imperijos ir technologinės diktatūros žlunga, imant pakankamai ilgą evoliucijos tarpsnį. Šiuo metu planetos civilizacijoje mes kaip tik ir matome tokį kaitos stabdymo energijos išlydį, kuris pasireiškia per naujas technologines skaidymosi ir irimo sulaikymo priemones, apibendrintai sukuriančias globalizacijos procesą.

Tai yra, pereinama nuo sistemos psichologijos, kuri verčia masę stabdyti vystymąsi natūraliai, per normos ir klaidos suvokimą, prie technologijų, kurios vieną formą įtvirtina technologine galia, t. y. išorine prievarta ir teroru, bet dabar jau nukreiptu į patį žmogaus centrą, smegenis. Tai yra pati naujausia informacinė ir psichotroninė kibernetika. Psichologijos nublanksta, ir iškyla technobiologinio pranašumo primetimo priemonės.

3 Išvada
Svarbiausia yra pusiausvyra tarp „išprotėjimo“ ir normos. Ne visi išprotėjimai yra pažangos galimybė ir ne visos normos tarnauja rūšies klestėjimui. Antra, vienodumas nėra pranašesnis prieš įvairovę, nes įvairovė suteikia daugiau prisitaikymo prie aplinkos galimybių, o vienodinimas rūšiai nenaudingas, nes mažina išlikimo šansus. Tad reikia suvokti, kad natūrali gamtos tvarka yra skaidymasis ir dezintegracija, o muštravimas pagal vieną šabloną yra ėjimas prieš srovę. Šios tvarkos pažeidimas yra visų valdžių požymis – kuo stipresnė valdžia, tuo galingesnė vienodinimo anomalija. Bet prieš vėją nepapučia net pačios galingiausios imperijos. Taigi išprotėjimas ne tik anomalija, bet ir galimybė…

klajunas2017-01-29 19:33
Hipostratinis ginklas

Pasiektas žinių lygis leidžia padaryti tam tikrus apibendrinimus, kurių tikslas įsisavinti gautą informaciją, paversti ją praktiškai pritaikomu žinojimu. Šį kartą dėmesį sutelksiu į karines technologijas, kurios kuriamos naudojant juodąją fiziką. Čia kalbama ne apie tai, kas rodoma fantastiniuose filmuose, bet apie tai, kas praktiškai realizuota. Naujausios galimybės yra slaptinamos, tad čia yra proga susipažinti su tuo, ką valdančiųjų klikos nori išsaugoti paslaptyje. Proveržiai stulbinantys, bet tuo pačiu ir nedžiuginantys, nes akivaizdu, kad civilizacija vystoma ne ta kryptimi.

Čia noriu pristatyti naują koncepciją, apie kurią jau esu užsiminęs įraše „Luksorinų bombos“. Tačiau čia apie ją pakalbėsiu iš platesnės perspektyvos. Yra sukurtos technologijos, kurios vadinamos hipostratiniu ginklu, leidžiančiu daryti žmogui mirtiną poveikį nematomu būdu. „hipo“ reiškia „po“, „apačioje“, o „stratum“ – „sluoksnis“. Kad suprastumėte, kas turima galvoje, reikia žinoti, kad realybė skirstoma į stratas, kurios turi savo pasaulius ir per kurias galima perduoti poveikį. Yra tokios stratos:

1) pirma strata – matomas pasaulis,

2) antra hipostrata – pirminis gnostinis pasaulis,

3) trečia hipostrata – pirminis fizinis pasaulis.

Pirma strata yra aplinkui esanti, matoma ir suvokiama realybė ir tas laukas, kurioje ji atsiranda. Kitos stratos yra sluoksniai anapus jos, todėl vadinamos hipo-stratomis. Kiekviena strata turi savo ginklus. T. y., vieni veikia per du arba tris sluoksnius, o kiti pirmoje stratoje nematomi, todėl poveikis sunkiai identifikuojamas. Hipostratinis ginklas yra toks, kuris naudoja nematomą šaltinį, šaltinį kuris yra transcenderis, todėl jį susekti labai sunku. Dažnai tradicinėmis priemonėmis jis nesusekamas.

Pavyzdžiui, luksorinų bomba, apie kurią užsiminiau, yra pirmos stratos ir antros hipostratos ginklas, nes veikia per šiuos sluoksnius. Tokios bombos neturi jokio garso, jos įprastiniu būdu nesprogsta. Paprasčiausiai detonatoriuje sukeliama perkrova, kuri pasiunčia į aplinką luksorinų impulsą, sąveikaujantį su sąmonės lauku ir ją išjungia. Sužalojimas gali būti laikinas, o gali būti ir nepataisomas, net letalinis, kai žmogų paveiktą šiuo ginklu ištinka koma ir jis tampa daržove visam gyvenimui.

Tokiu pačiu principu hipostratinis ginklas veikia ir trečioje stratoje, kur egzistuoja pirminis fizinis kūnas. Tam tikrą šios hipostratos ruožą spektre sąmonė suvokia, bet daug kas lieka už suvokimo ribų ir yra natūralūs fiziniai transcenderiai. Čia veikia nematomas elektromagnetinis ginklas, kuris taip pat yra hipostratinis, tačiau kadangi technologiškai aptinkamas, jį naudojančios grupuotės nėra transcenderiai. Toks yra palydovinis interferometras, kuriame sukryžiuojami keli elektromagnetiniai spinduliai ir tam tikroje zonoje kyla valdoma interferencija. Ta zona gali būti kelių metrų, kelių kilometrų ar net dešimčių ir šimtų kilometrų dydžio.

Šioje hipostratinėje zonoje paleidžiamas mirties dažnis ir bet koks žmogus atsidūręs tokioje anomalinėje vietoje – miršta. Kadangi mirties priežastį sunku nustatyti, ir ypač nenorima ją asocijuoti su hipostratiniu ginklu, daroma išvada, kad mirtis savaiminis sutrikimas, kai dažniausiai tai būna nužudymas, kuriam stogą daro visa valstybės organizacija. Tokį ginklą gali turėti ir naudoti tik didelės valstybės ar virš valstybių esančios struktūros, todėl tokios žmogžudystės niekada neišaiškinamos, panaudojant savaiminės mirties priedangos versiją.

Tokiomis priemonėmis galima žudyti fizinį kūną, arba daryti poveikį smegenims, pritaikant vadinamąją hipostratinę telepatiją, kai tokiu nematomu būdu žmogus paprasčiausiai išvedamas iš proto, uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir galiausiai nužudomas. Akivaizdžiai matosi, kad tai idealus susidorojimo įrankis, ir kadangi žmonės apie jį žino labai nedaug, tai tokį poveikį priskiria nepaaiškinamai mistikai. Bet tiesa paprastesnė – nėra jokios mistikos, tik naujausios, juodosios fizikos technologijos.

Kartais hipostratiniai ginklai apima kelis sluoksnius, kai pagrindinė dalis yra anapusiniame pasaulyje, bet yra pratekėjimas į išorinį realiną, matomą išorinį pasaulį, ir žmogus gali identifikuoti šalimais esančią anomaliją, NSO ir t.t. Tokios anomalijos yra hipostratiniai skraidantys aparatai, kurie pirmoje stratoje suvokiami kaip skraidančios plazminės sferos. Bet tiesa ta, kad šis aparatas skrenda hipostratoje, o mes matome tik proceso „degimo kameroje“ nuotėkį į matomą pasaulį ir mums atrodo, kad čia tik sferos. Iš tikro tai kariniai skraidantys hipostratiniai aparatai.

Kiekvienam žmogui ar tam tikroje teritorijoje gyvenančiai bendruomenei vietinė hipostrata pasidarė labai nepalanki ir pavojinga. Taip yra todėl, kad valstybių organizacijos prisikūrė hipostratinių ginklų ir per šią vietą paslapčia slopina žmonių aktyvumą. Tai vyksta ir nebūtinai sąmoningai, nes prikurta daug technologijų, kurių tikro poveikio organizmui skirtingose stratose – nežinome, todėl turime kęsti įvairius negalavimus, pasireiškia įvairūs neigiami simptomai, kurių priežasties negalime identifikuoti. Valstybė šią paslaptį žino, tačiau rūpinasi tik savo interesais, o tai, kad kankinami žmonės – jiems vienodai rodo.

Tokių technologijų problema mums ta, kad jos slaptos ir jų nereguliuoja jokie įstatymai. Kai nėra reguliavimo, atsiranda labai palanki dirva piktnaudžiavimui, o teisinių priemonių apsiginti nėra, nes pirmiausiai reikia įrodyti slaptas karines technologijas. Bet kita vertus tokius karinę paslaptį sudarančius ginklus gina įstatymas ir disponuoti paslaptimi laikoma nusikaltimu. Todėl žmogus uždaromas į spąstus. Viena vertus – reikalaujama išaiškinti visas nusikalstamas veikas, bet kita vertus tokių veikų įrodymui sudaromos neįveikiamos teisinės kliūtys. Privaloma įrodyti, bet įrodymus gauti galima tik neteisėtais būdais, ir juos gavęs – pats tampi nusikaltėliu.

Todėl reikia ieškoti būdų kaip iš šių teisinių spąstų išsivaduoti. Dokumentų gauti neįmanoma, bet galima pamėginti rekonstruoti pačią technologiją ir jos galimybes. Net jeigu apšaukia sąmokslo teoretikais, galima viešinti jas kuo platesniam ratui žmonių ir atidžiai tirti visus keistus įvykius, kurie galimai susiję su hipostratinių karinių technologijų panaudojimu. Jos naudojamos kariuomenėse, įvairiuose kariniuose konfliktuose, ir visos šiuolaikinių imperijų stulbinančios karinės pergalės susijusios būtent su tokiomis technologijomis.

Tie kas nori rasti atsakymus į klausimą, kaip buvo pasiektos amerikiečių triuškinančios pergalės prieš milijonines kariuomenes, jų turi ieškoti tokiose juodose karinėse technologijose. Kita vertus, kai kurios jų versijos turi trūkumą, kad jie yra masinio naikinimo ginklai ir juos plačiai taikyti vengiama todėl, kad nenorima viešai demonstruoti masinių skerdynių, nes tada kiltų daugybė klausimų. Tačiau yra daugybė variantų, kurie tinkami individualiam panaudojimui, ir jis pritaikomas žvalgybos institucijų susidorojimui su pavieniais asmenimis.

Kitaip sakant, hipostratiniuose ginkluose naudojamos pačios įvairiausios technologijos ir jų veikimo spindulys skirtingas. Kai kuriuos simptomus jaučia didelis skaičius žmonių, o kitus tik pavieniai asmenys, bet nežinodami tokių metodų paslapties, dažnai asocijuoja jas su mistika. Šis pasaulis iš tikro yra mistinis, anapusinis pasaulis, tačiau ši mistika įvaldyta fizikos ir sukurtos praktiškai pritaikomos technologijos.

Apsisaugojimo priemonių aš nežinau jokių. Galiu tik patarti būti labai dėmesingais supančiai aplinkai, nes vietinė hipostrata gali būti užteršta nematoma radiacija, per kurią skleidžiamas slopinimo ir net mirties dažnis.

Taip pat reikia suprasti, kad išorinis ir vidinis realinas yra tik viena, paviršutinė strata, ir kad už jos egzistuoja nežinomi pasauliai. Jie nėra toks stebuklas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes šiose stratose egzistuoja žmogaus fizinio kūno ir sielos nematomi komponentai ir sąveikauja su aplinka nematomais būdais. 2017 metais taip pat pasistengsiu gauti kuo daugiau informacijos apie juodosios fizikos technologijas, kurias kuria planetinės mafijos karinės grupuotės ir naudoja jas prieš laisvų žmonių visuomenę.

klajunas2017-01-29 19:42
Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme“. Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai – nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Galima sakyti, kad tai natūralu, kad tai pagrindinė fiksato suvokimo forma, todėl daugiau nėra ant ko statyti tikrovės suvokimo, tik ant judėjimo. Fiksatas pereina į laksatą ir iš laksato projektuojamas anapus fiksato į priminę tikrovę, darant prielaidą, kad fiksato realinas formuojamas bent iš dalies analoginiu principu ir jame atsispindi išorinės realybės formos.

Jeigu imtume minimalią vieno kvanto sistemą, viskas atrodytų taip.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 10

Norėdami minimalų modelį priartinti prie mūsų fenomenologinio pasaulio, turime sumuoti visus parametrų blokus. Vienas kvantas virsta kvantų sankaupa ir joje atsiranda visos mūsų realybėje stebimo savybės. Taip pat šis modelis rodo, kad visus reiškinius galima paaiškinti arba kvantais, arba kvanto savybėmis. Kitaip sakant, norint pažinti ir paaiškinti viską, reikia surasti ir ištirti visą rinkinį.

Modelio analoginė projekcija į fiksatą daro prielaidą, kad jame yra bent dalis formų ir struktūrų iš anapus ir kad vyksta tikras formos lygio pažinimas. Žmogus atlieka veiksmus pirminėje tikrovėje su kūnu ir prietaisais, stebi reakcijas išoriniame realine ir daro apie tą tikrovę išvadas.

Bet mano šiame įraše propaguojama mintis teigia, kad šis principas, kurį galima pavadinti tiesiogine, analogine koreliacija, – išsisėmęs ir norint padaryti tolesnį žingsnį, reikia atfiksuoti savo dėmesį nuo to, kas akivaizdu, ir surasti fizinės branos laksato aiškinimui kitą pagrindą. Kol nebus atsikabinta nuo judėjimo kaip pagrindo, tol bus stabdoma pažanga. Ir hierarchiją, kuri eina nuo substancijos, prie erdvės, judėjimo ir laiko – reikia keisti. Juodojoje fizikoje kaip tik tai buvo padaryta. Buvo pažiūrėta į realiną iš kitokių kategorijų perspektyvos, kas leido išspręsti daugybę problemų. Tas „kitaip“ – nėra tikimybių įvedimas, tai taip pat nėra holografinis principas, kurie yra įdomūs modeliai, bet per mažai revoliuciniai.

Šita revoliucija reiškia, kad šalinamas blokas erdvė-judėjimas-laikas ir pakeičiamas kitomis kategorijomis, tokiomis, kurios peržengia įprastines žmogaus proto ribas. Norint paaiškinti pirminę realybę, fizinę ir gnostinę branas, luksorinų realino kokybinėmis formomis remtis negalima. Taigi paliekame kvantą, energiją ir informaciją, bet išimame visą reonominę dalį ir papildome kitomis kategorijomis. Šių kategorijų kol kas neviešinsiu, nes dar neužbaigtas tyrimas, bet noriu parodyti kryptį, kuria juda mąstymas.

Tam reikia apvalyti savo mąstymą nuo išorinių formų ir pasinerti į savo proto gelmines struktūras, ištraukti iš jų tai, kas ten buvo visą laiką, bet liko neapibrėžta ir neišreikšta. Galiu padaryti dar vieną užuominą. Reikia pateiktą schemą mąstyti iš žemesnio lygio perspektyvos, pagrindinius blokus aiškinant kaip sudėtinius, atsirandančius iš fundamentalesnių realybių. Kvantas yra kompleksinė struktūra, erdvė yra kompleksinė struktūra, taip pat judėjimas ir laikas. Visą laiką atrodė, kad pateiktas modelis yra minimali sistema, bet yra dar fundamentalesnis lygis, kurio įprastinėmis išorinio realino formomis išreikšti neįmanoma.

Imant holoplastinį realybės aiškinimo modelį, pateikta schema atrodo tik kaip nedidelis fragmentas, inkrustacija į tikrovę, kurios neįmanoma išreikšti jokiomis įprastinėmis sąvokomis. Holoplastinei priminei tikrovei atskleisti reikia holoplastinės sąmonės, kurią įgyja tik nedaugelis ir išskirtiniais atvejais. Jeigu kas nežino, galiu apibrėžti ką reiškia terminas „holoplastinis“. Tai mąstymas arba realybė, sujungianti „viską, visas dalis“. Priešingas terminas būtų fragmentinė sąmonė, kuri atskleidžia, dinamiškai susieja tik dalį vaizdo. Holoplastinė sąmonė sujungią visą vaizdą ir gauna holoplastinę tikrovę.

Kadangi turiu tokią viltį, kad šiais metais turėsiu daugiau holoplastinės sąmonės pavyzdžių, galėsiu atskleisti šitą naują principą, kuris peržengia reonominės fizikos modelį. Deja detalių pateikti negaliu, nes mano tinklaraštį seka ir jėgos, kurioms šios idėjos nėra skirtos, todėl viskas bus rodoma tik principo lygyje, kad niekas negalėtų pavogti mano darbo.

<…>

Ši nauja fizika svarbi tuo, kad ji leidžia atskleisti ir tas sritis, kurios laikomos ezoterinėmis ir perkelti jas į standartinį mokslą kaip teisėtus objektus. Ji duoda atsakymus į klausimus „kas yra žmogus“ ir „kas yra gyvenimas“, „kas jo laukia anapus“. Galima sakyti, kad tai programa ateinantiems 2017 metams.

Creative2017-01-29 20:53
Kad taip pas mus ateiviai apsilankę kalbėtų…
klajunas2017-01-30 12:30
Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus –  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau – turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 11

Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius – ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 12

Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės,  viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

Mekabciel2017-01-31 11:20
Puikus darbas, Klajunai! 🙂
klajunas2017-02-03 14:00
Tiems, kas moka anglų k. Robert Naeslund istorija, papasakota paties autoriaus, apie eksperimentus su smegenimis Švedijoje. Visa versija parsisiunčiama pagal nuorodą ištraukos gale.

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

Branded 2017. Robert Naeslund istorija. pdf

klajunas2017-02-06 18:57
Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 13

Kaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.

klajunas2017-02-27 17:34
Insaiderių klasifikacija

Šį kartą pakalbėsime apie insaiderius ir jų viešinamą informaciją. „Insaideris“ yra angliškas žodis, padarytas iš kito žodžio „inside“, kuris reiškia „viduje“ arba „esantis viduje“. Koks nors žmogus, esantis kitos organizacijos viduje, turi priėjimą prie jos informacijos ir gali ją atskleisti kitiems. Informacija gali dominti todėl, kad ji įrodo nusikaltimus, aktuali žmonėms, nes liečia jų gyvenimus, ateitį, parodo slaptas žinias, planus ir t.t.

Informacija yra slaptinama todėl, kad daugelis organizacijų sudarytos hierarchiškai ir kiekvienas lygis hierarchijoje turi tik sau skirtą informaciją, kurią kitiems žinoti uždrausta. Tai, kad galėtum vadintis insaideriu, pirmiausiai reikia turėti pakankamą lygį organizacijoje, kad prie tos informacijos turėtum tiesioginį priėjimą ir galėtum dokumentus kopijuoti. Tai visada eina prieš organizacijos įstatymus ir insaideris, kuris informaciją gauna slapta, rizikuoja savo gyvenimu.

Hierarchiją įprasta vaizduoti piramide, arba tiksliau į viršų smailėjančiu trikampiu. Tačiau vertikalus trikampis yra metafora, nes realiai erdviškai niekas nėra „aukščiau“. Trikampis yra horizontalus, paguldytas ant žemės paviršiaus ir jo smailėjimas rodo, kad siaurėja ratas galimybių prieiti prie tam tikrų organizacijos padalinių ir jų resursų. Informacija saugoma, tad ją galima tik pavogti patenkant į vidų neteisėtai (hakeriai) ir būnant nelojaliu insaideriu, kuriam rūpi žmonės, gyvenantys gyvenimus „žemesniame“ sluoksnyje.

Pabandykime klasifikuoti, kokio tipo būna insaideriai:

a) tie, kurie informaciją gauna per faktinį pasaulį, kurį aš vadinu fiksatu: jie savo informaciją gali grįsti dokumentais, įrodymais; arba būti tik liudininkai (eyewitness);

b) tie, kurie informaciją gauna per savo vidų, per laksatą: tokie žmonės prie dokumentų priėjimo neturi, bet informaciją gauna kaip kontaktiniai insaideriai, telepatiškai;

c) imitaciniai, kurie dažniausiai neturi jokių įrodymų ir mes turime tikėtų jų žodžiais; tokie gali vaizduoti išorinius arba vidinius insaiderius, bet be savo žodžių, neturi jokių įrodymų ir didelė tikimybė, kad jų istorijos išgalvotos.

Pakalbėkime apie a) tipą. Tokie insaideriai, nutekinantys informaciją, yra oficialūs ir neteisėti. Informacija nebūtinai slapta ir ją gali viešinti pačios organizacijos viešųjų ryšių rėmuose vykdydami propagandą, nes su ta informacija susijusi visuomenė ir reikia žmonėms plauti smegenis. Toks insaideris pavyzdžiui yra R. Kurzweil, dirbantis „GOOGLE“, kuris vadovauja dirbtinio intelekto projektui ir kartas nuo karto vykdo viešųjų ryšių kampanijas, nes turi komercinių tikslų ir turi užsiimti savireklama. Kaip šito projekto vadovas, jis prieina prie informacijos ir gali ją viešinti. Tai nėra nutekinimas, tai legalus insaideris, viešinantis oficialią informaciją. Jo puslapis yra http://www.kurzweilai.net/

Imkime kitą labai aukšto lygio insaiderį (pagal užimtas pareigas ir dokumentų svarbą), tokio lygio insaiderio, nutekinusio reikšmingą informaciją nėra buvę per visą istoriją. Tai E. Snowdenas, dirbęs CŽV ir NSA informacinių technologijų analitiku. Jis 2013 m. paviešino ne kokią nors istoriją ar pasakojimą, buvo ne tik eyewitness (liudininkas), bet nugvelbė apie 50 000 dokumentų apie NSA kibernetinio karo planus, strategiją, metodus, iš kurių matome interneto masinio sekimo ir kontrolės sistemą, kurios devizas „jūsų informacija – mūsų informacija, jūsų kompiuteriai – mūsų kompiuteriai“. Iš tų dokumentų matosi, kad amerikiečiai vykdo planą užvaldyti visus interneto srautus, kartu su technine įranga ir kontroliuoti jame kiekviena IP adresą. Daugiau informacijos https://edwardsnowden.com/surveillance-programs/

Kitas panašaus lygio insaideris, nutekinęs informaciją, buvo Ch. Manning, kuris nutekino pusę milijono Afganistano ir Irako karo žurnalo įrašų, apie kovinius įvykius, kurie visi buvo registruojami specialiame žurnale. Šis nutekinimas sukėlė didelį skandalą ir Ch. Manning kainavo karjerą ir laisvę, nes už šį darbą jis buvo nuteistas karinio tribunolo. Jo informacija puslapyje „Wikileaks“ https://wikileaks.org/

Matome, kad šie „neteisėti“ insaideriai yra tikri: dėl jų užimtų pareigų, dėl pateiktų įrodymų ir todėl, kad jie yra atvirai persekiojami dėl to, ką padarė. Vadinasi informacija tikra ir valdžiai ji labai svarbi, ir todėl norima žmones nutekinusius informaciją nubausti, kad tai nepasikartotų ateityje. Tai labai skiriasi nuo tų atvejų, kai insaideriai niekam neįdomūs, nes jų informacija neįrodyta, nepatikima, todėl nepavojinga ir nėra reikalo užsiimti jų persekiojimu. Dažnai tai būna imitaciniai insaideriai, tokie kaip Fulford, kuris kaip žurnalistas gal ir patikimas, bet kaip insaideros – abejotinas, arba diskredituoti insaideriai, neturintys jokių įrodymų ir informaciją gaunantys tik per laksatą, ir netiesiogiai. Fulfordo puslapis http://benjaminfulford.net/

Yra dar viena tokių insaiderių rūšis, kurie neturi jokių dokumentų ir veikia tik kaip liudininkai. Tokie yra slaptos kosminės programos (SKP) dalyviai Cramer ir Goode. Jie tvirtina, kad būdami 6 m. amžiaus buvo priimti specialią programą, kur jie buvo paruošti tarnybai karinėse pajėgose SKP, ir atitarnavę 20 metų, buvo atjauninti, sugrąžinti laiku atgal ir dabar gyvena antrą savo gyvenimą. Jie tvirtina, kad jiems buvo ištrinta atmintis, bet po truputį atsiminimai grįžta ir jie nori papasakoti visiems savo gyvenimo istoriją ir atskleisti, kad planetos vyriausybė turi slaptą kosminę programą, kosminius laivus ir t.t.

http://www.earthcitizenconsulting.org/

http://spherebeingalliance.com/

Tokie liudijimai yra insaiderių liudijimai, jeigu jų istorija teisinga, bet reikia pasitikėti šių žmonių sąžiningumu, nes jie nepateikia nei vieno įrodymo. Todėl visai įmanoma, kad jie gali būti imitaciniai ir komerciniai liudininkai, kurie iš pigios sensacijos nori užsidirbti. Arba tai yra dezinformacijos operacijų slapti agentai. Akivaizdu, kad tokie nutekintojai yra daug žemesnio insaiderio rango, nei paminėti prieš tai, ir už jų šitą „informaciją“ jų niekas nepersekioja, jiems nereikia bėgti, ieškoti prieglobsčio ir t.t. Ir jų pasakojimai skamba interneto video siužetuose, radijo interviu ir t.t. Gali būti, kad čia paprasčiausia informacinė pramoga.

Dabar pakalbėkime apie b) tipo insaiderius, kurie gauna informaciją savo vidiniais kanalais, telepatiškai, bet nežino tiksliai nei šaltinių, nei to, ar informacija patikima, nes tos informacijos nutekinimas gali būti paprasčiausia psichologinė operacija, vykdoma su proto kontrolės technika. Tokie insaideriai yra žymūs New Age ezoterikai, kaip D. Icke arba D. Wilcock ir daugelis kitų. Čia paminėjau tik pačius garsiausius. Jie savo informaciją gauna, kaip jie patys tvirtina iš „anapusinių kanalų“, nes aukštesniame pasaulyje turi globėjų, kurie žino visas šio pasaulio paslaptis ir peripetijas. Savo informaciją jie viešina visam pasauliui knygomis, paskaitomis, interviu ir t.t. Šie žmonės tuo pačiu yra ir bendro pobūdžio tyrėjai, ir gali būti surinkę duomenų iš uždraustos istorijos, kultūros, religijos, mokslo, filosofijos ir savo atskleidimus viešina kaip rimto tiriamojo darbo rezultatus. Bet tuo pačiu atskleidžia šios realybės „paslaptis“, kurias gavo iš kito pasaulio. Ši informacija ateina vidiniais, telepatiniais vaizdiniais, įžvalgomis, kurie atsiranda prisijungus prie bendro informacinio lauko. Tai reiškia, kad jie taipogi tvirtina turintys ypatingų galių gauti slaptą informaciją.

https://www.davidicke.com/

http://divinecosmos.com/

Tokio tipo insaideriai taip pat yra žemesnio rango ir mažiau patikimi, vien dėl to, kad jie neturi jokių dokumentų ir įrodymų ir dažniausiai savo įžvalgas grindžia samprotavimais ir iš analizės padarytomis išvadomis. Be to, kitiems patirti tokią informaciją labai sunku, nes ji ne pasaulyje, bet viduje ir tam reikia specialių galių. Todėl tokie insaideriai dažnai būna komerciniai, kurie užsiima verslu ir informacine pramoga. Bet skubėti nurašyti irgi nereikėtų, nes įrodyta speciali technika, kuri telepatiškai gali veikti žmogaus psichiką, perkelti į ją informaciją ir taip prieiti prie slaptų duomenų taip pat įmanoma. Tik reikia atskirti kur dezinformacija, nes kaip jau minėjau, dažnai tokiu principu vykdomos psichologinės operacijos (psyop).

Dažnai vidiniu insaideriu galima būti ne globalinio masto, bet siauresnio, dalyvaujant kokioje nors žemo lygio operacijoje arba projekte kaip tyrimo ar poveikio objektui. Tokie objektai dažnai piramidėje būna žemiausiame lygyje, ir pagal tam tikrus kriterijus išrenkami kaip slaptų spec. operacijų objektai. Jie irgi yra insaideriai, nes yra operacijos viduje ir gali rinkti informaciją apie tai, kaip tokios spec. operacijos vykdomos. Jie gali gauti ir kitos svarbios informacijos, jeigu operatoriai ją dėl kokių nors tikslų atskleidžia. Tokie žmonės vadinami Tergeted Individuals (psichotronikos paveikti žmonės). Arba yra dar vienas tipas – vadinami pagrobtieji žmonės, kurie kokių nors jėgų buvo pagrobti, bet paskui išlaisvinti arba patys pabėgę. Jie taip pat yra žemo lygio insaideriai, nes tokiomis keistomis aplinkybėmis patekę į slaptų organizacijų arba projektų vidų. Dokumentų jie dažniausiai neturi, bet jie svarbūs kaip liudininkai, jeigu pagrobimas arba proto kontrolė – įrodyta.

Ir paskutinė insaiderio kategorija yra c). Tai yra apsimetėliai ir šarlatanai, siekiantys kokių nors savanaudiškų tikslų. Dažniausiai norima išgarsėti ir iš to užsidirbti. Dažnai jie neturi jokių įrodymų, tik istoriją ir ta istorija turi daug nuotykinių-pramoginių elementų, kurie susiję su informacine pramoga, vadinamu infotainment. Imitaciniai insaideriai, gali būti patys įtikėję savo istorija, nes ji paimta iš vidaus ir žmogus paprasčiausiai laikui bėgant pradeda neatskirti, kur atmintis, o kur tik fantazijos. Tokio tipo insaiderių neminėsiu, nes ezoterikos pasaulyje jų labai daug. Kita vertus, tai tik stebint iš išorės irgi gali būti sunku įrodyti. Tad belieka apriboti pasitikėjimą be įrodymų pateikiama informacija.

Aš taip pat esu šioks toks insaideris, bet labai žemo lygio, nes galiu pateikti informaciją iš operacijos vidaus kaip liudininkas. Mano informacija priskirtina Targeted Individuals kategorijos insaiderinei informacijai. Nepriklausau jokiai aukšto lygio organizacijai, prie duomenų bazių ir tinklų neprieinu, bet esu prijungtas prie tam tikros grupės telepatinio tinklo, ir informacija ateina iš jo tiesiai man į mintis, tada ją perkeliu į žodžius ir tekstus. Tai daug žemesnis lygis nei E. Snowdeno, todėl man nereikia bėgti, slapstytis, ieškoti prieglobsčio, nes priklausau taip pat lengvai diskredituojamo insaiderio tipui, nes neturiu jokių dokumentų ir viską galima pavadinti išsigalvojimu. Nors aš pats savo viduje puikiai matau, kad taip nėra. Bet kitiems tai matyti – daug sunkiau. O dar apdorojus tokią informaciją su troliais, jos patikimumas visuomenės akyse labai sumažinamas.

Tačiau yra žmonių, kurie turi tokios pat patirties, ir jie mato kas tiesa, o kas – ne. Taip yra todėl, kad Targeted Individuals bendruomenė planetoje – labai didelė.

klajunas2017-03-24 14:44
Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

Transcenderių pasauliai

Rezervatų pasaulis turi sluoksnių sistemą, kuri skirta maskuoti amfiteatro modelį. Tie sluoksniai yra transcenderių pasauliai. Šis klausimas iki galo neišspręstas, tad pateiksiu kelis tokios sistemos aiškinimo variantus. 1) Sluoksniai sąmonėje, valdomi matricos kompiuterio, 2) Sluoksniai pačioje materijoje, kaip matricos materijoje sukurti paraleliniai pasauliai, ir 3) individualaus transcenderio nešiojama ir mintimis valdoma technologija.

Sąmonė gali rodyti netikrą, sufabrikuota tikrovės vaizdą, paduodant į vidinį ekraną netikrą informaciją. Sąmonė gyvena tokiame pasaulyje, koks rodomas ekrane. Skirtingos žmonių kategorijos/kastos, gali turėti pajungtus skirtingus ekranus. Tokie žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, vienas kito nemato ir nebendrauja. Visos kolizijos išsprendžiamos valdant organizmo judėjimą su galingu matricos kompiuteriu. Tarkime yra 5 tokie pasauliai ir tiek pat žmonių kategorijų. Kiekvienam ekranui priskiriamas atitinkamas amfiteatro pakopos aukštas. Kai iš pakopų šlaito nusileidi žemyn į pasaulį, patenki į savo transcendenciją, kuri nematoma žemiausio sluoksnio vergams.

Kitas variantas yra sluoksniai pačioje matricoje, kurioje kūnai yra tik holograminės projekcijos ir jos priskiriamos hologramų sluoksniui, kuriame turi vaidinti savo spektaklį. Tai kažkada aiškinau aromato pavyzdžiui. Tarkime atomas turi 5 aromatus, kurie tarpusavyje nesąveikauja ir kuria skirtingus pasaulius. Pakeitus organizmo atomų aromatą, jis iš karto peršoktų į kitą sluoksnį, į kitą paralelinį pasaulį. Toks yra portalo tarp sluoksnių principas.

Transcenderis demonas gali būti individualus, naudojantis sąmonių iškraipymo technologiją. Transcenderio prietaisas valdomas mintimis tam tikrame plote paskleidžia iliuzinį pasaulio paveikslą, kuris įdiegiamas į sąmonę ir žmogus nesuvokia tikro aplinkos vaizdo. Transcenderis gali būti iš viso nematomas, veikiantis kaip anapusinė būtybė, o gali susikurti kokią tik nori išvaizdą, daryti kokį tik nori įspūdį.

Galingo transcenderio pagrindinis sugebėjimas, matyti visus sluoksnius ir gebėjimas peršokti iš vieno sluoksnio į kitą. Taip pat daryti poveikį iš aukštesnio sluoksnio žemesniam, apsimetant nematoma anapusine jėga. Su šia matricos technologija, galima maskuoti žmones ir objektus.

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso psichotroninį tomografą

Šis prietaisas, psichotrininis tomografas, naudojamas butuose ir namuose, su kuriuo vykdomos psichologinės ir tardymo operacijos. Ši sistema dažniausiai naudojama naktį, kurią įjungus visas butas patalpinamas į magnetinius rezonansus ir šie, sąveikaudami su smegenų energetinėmis struktūromis gali nuskaityti-įrašyti informaciją, daryti poveikį elgesiui, suvokimui, bauginti, gąsdinti, kankinti ir t.t.

Dažnai požymis būna specifinis kvapas pasklidęs po visą butą, treškėjimai, poškėjimai ir kitokios garso projekcijos. Taip pat sensorinio suvokimo iškraipymai, kai fiksatas pasidaro lankstus, tampomas ir žmogus pradeda matyti košmariškas vizijas. Viso to tikslas užbaigti psichologinę operaciją, priversti prisipažinti arba paklusti saugumui. Jeigu žmogus nepaklūsta arba neprisipažįsta, jis yra nužudomas, naudojant psichotroninį tomografą, kuris įdiegia letalinę veiksmų programą.

Ši sistema yra pagrindinė sistema grupuočių, kurias praėjusiais metais vadinau MK brigadomis, ir kurios yra įvykdžiusios lietuvoje daug žiaurių nusikaltimų, kuriems stogą daro visa valstybės organizacija.

Iš tokių kankinimo kamerų labai dažnai vyksta tiesioginė transliacija į aukštesnį pasaulį, ir programos parenkamos balsavimu. Jeigu žmogaus neišeina išprovokuoti daryti jokių nesąmonių, tada transliacijoms pajungiama holograminė televizija, kur panaudojus žmonių atvaizdus, veiksmus ir įvykius suprojektuoja holograminis kompiuteris tam, kad pajuokintų idijotus.

Psichotronikas

Psichotronikas yra žmogus, savo galvoje turintis implantus, kurie tiesiogiai sujungti su matricos kompiuteriu. Tai gali būti genijus, su suskaidytomis smegenų jungtimis, kad negalėtų pats naudotis savo protu ir proto minčių srautas būtų atiduotas į matricos kompiuterį ir pavogtas. Tokia sąmonė yra vadinama integruota sąmone.

Psichotronikas gali būti užgrobtas grupuočių, kurios nori valdyti matricos kompiuterį ir būti šio rezervatų pasaulio šeimininkais. Psichotronikai sujungti į telepatinį tinklą ir tarpusavyje sąmonės turiniu keičiasi telepatiškai.

Jeigu telepatija vienkryptė, tokio žmogaus mintis žino visas rezervatas, kuris šią situaciją supranta kaip pramogą, naudoja pasityčiojimui. Kartais žmonės nesupranta, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis ir todėl savo gyvenimuose padaro lemtingą klaidą. Kadangi mintys ir vaizdiniai gali būti indukuoti su psichotroniniu induktoriumi, o veiksmai suklastoti su holografiniu matricos kompiuteriu, linkiu nepasitikėti spektakliu, kad paskui nereikėtų gailėtis. Nes kai įjungiama programa, vadinama „tylioji kalva“ kelio atgal nėra.

Mekabciel2017-03-24 15:16
1) Mintis galvoja jog valdo kitą dalį savęs. Mintis pati save valdo.
2) Mints galvoja jog turi savyje susiskaidymus ir pati su savimi gali neturėt ryšio.
3) Kaikurie minties aspektai galvoja, ir teigia kitiems savo minties aspektams, kad mintį gali valdyt kita dalis minties. Mintis galvoja jog ji gali būt valdoma savęs paties. Mintis bijo pati savęs.
4) Mintis galvoja jog galima užgrobti kitą dalį savęs ir pačią save valdyti. Ir dėl to mintis save įspėja, kad jai gali baigtis blogai. Minčiai gali baigtis blogai… Dievui gali baigtis blogai…

🙂

klajunas2017-03-24 15:26
Koanų metas – tiesioginio valdymo pasekmė, kuris vyko kovo 11 – kovo 22 d. Man tiesioginio valdymo metu dar prieš 5 metus pasakė, kad visa išmintis tėra ga-bū-mū, o tai reiškia yra tik ga-bū-mū. Nepasiduok iliuzijai kad mentalienos plokštumoje įmanoma kokia nors gelmė. Patikėk patyrusiu.
Mekabciel2017-03-24 16:04

klajunas rašė:Koanų metas – tiesioginio valdymo pasekmė, kuris vyko kovo 11 – kovo 22 d. Man tiesioginio valdymo metu dar prieš 5 metus pasakė, kad visa išmintis tėra ga-bū-mū, o tai reiškia yra tik ga-bū-mū. Nepasiduok iliuzijai kad mentalienos plokštumoje įmanoma kokia nors gelmė. Patikėk patyrusiu.

Kaip tavimi pasitikėt jei tavo patirtis neaiškūs užubarjeriniai šaltiniai kurių tu pats nekontroliuoji…  Nevaldai proceso. Yra pilna channeling'istu, astralinių, mentalinių keliautojų, magų, gamtos vaikų, kotik nori.
Yra Dvasinė kontrolė… ką čia apie psichotronus šnekėt? Tai čia jau ne gamtos reiškinys? Kompiuteris yra ne gamtos dalis? Kas jei ne gamta sukūrė radijuojanti kompiuterį?

tiesioginio valdymo pasekmė vyksta nuo -∞ iki +∞

Jei net logiškai negali paaiškinti valdančios jėgos, tai tada pasikartosiu klausimą – kas pas tave per šaltiniai?  Iš ko tu gauni informaciją ? Infernalinių, klipotinių jėgų? Pas tave visos temos transliuojamos per pavergimą ir kontrolę. Na bendram fonui – nieko, kad žinot tarp kitko. Jei pridėtum žodelį pradžioje – Dievo planai tokie. Būtų tobulas straipsnis. Dabar gi, vėl turiu tikėt mol aš esu kontroliuojama pieška blogiukų, aš tą seniausiai žinau ir tuo pačiu suprantu, kad aš esu visiškai nekontroliuojama pieška, nes neįmanoma būt visiškai kontroliuojamam, nei vienam žmogui. Gal gali įpūsti tikėjimo? Ar moki įpūsti tik baimę? Vėl tie įspėjimai… jau nusibodo tie įspėjimai. Pasaulio pabaiga visą laiką ateina. Jei negali įpūst tikėjimo, tai kam tavo mintys? Paaiškink man? Ką su tuo daryt? Kur tik pasisuksi visur tik baimė…

Tikiu tavim Klajūnai. Tikiu, kad tu esi Dievo aspektas, kuris kitam savo Dievo aspektui – man paaiškina jog reikia save jausti ne tik mentaliniame lygyje, o dar ryšyje su Dievu argi ne taip? 🙂

klajunas2017-03-24 18:39
Jeigu tau tai ką aš rašau nieko nesako, tai gal tai ne tau skirta. Aš rašau tiems, kas sėdi saugumo matricoje ir nesupranta kaip jie valdomi. Šiame forume tokių pilna, su diagnozėmis, kurie svaigsta iš laimės, kai pagalvoja kokią nors mintį, o tada atsidaro kompiuterį ir jame mato kompiuterinio DI sugeneruotą sinchronizaciją. Tai integruotos sąmonės, kurios laikomos aklų kurmių būsenoje. Kažkada ir aš toks buvau, bet akys jau gana seniai atsivėrė. Tai neturi nieko bendro su dievu, nors psyopo rėmuose gali būti daug visokių imitacijų.

Nereikia užsiciklinti ties tuo dievu, nes ta išgarbinta konstrukcija realybėje gali būti viso labo kosminė riaugėjanti pelkė, kuri išleidžia matricoms gaminti reikalingą αυφτατ ir εγζιστεντιατ. Bet dėje aš ne informacijos biuras ir pagal užklausas tokių dalykų neaiškinu.

Iki tikro dievo daug visokių tarpinių barjerų, ir tai kas juo apsimeta, tėra kosminiai šarlatanai, darantys tik jiems vieniems suprantamus fokusus. Kosmosas tėra dirbtinė vakuolė, o žmogaus struktūra jame yra holograminė projekcija, kuri totaliai kontroliuojama matricos kompiuterio. Todėl Dievu čia net nekvepia, dievas yra apgaulė su savo spektakliais ir paruoštais scenarijų variantais.

Darželinukų prinocipu schema būtų tokia
Mano filosofija (klajuno skyrelis) – paveikslėlis 14

Kiekviena linija turi savo specialią matricos substanciją, kuri aprašoma atitinkamomis fizikos formulėmis, ir valdoma atitinkamomis technologijomis.

Pirmieji kūrėjai kuria vakuoles, kuriose užprogramuotos pirmapradžio žmogaus formos, o šios formos sukuria sąmoningą žmogų, kuris įsiformina kokybinėse sąmoningo realino konstrukcijose. Taip kad iki dievo čia toli, priešingai, pasaulis tėra didelė mėšlo krūva, kurioje žmogaus reikšmė yra nuo -0 iki +0.

cs2017-03-24 18:53
dievas (pas tave) grynai susitarimo reikalas. Katik parodei, kad nebūtinai – sistema -pasižyminti hierarchinėmis sąvybėmis ir kur aukščiausiai stovi dievas – nebūtinai turi ir gali būti vienintelė. Jeigu tu nusprendei taip manyti, tai pažeidžia visus įsitikinimus susijusius su visomis steriotipijos išvadomis, kokias pozicijas atitinka kokia pakopa ir tai pažeidžia, bei atmeta idėją iškelti ar padaryti pakopas, vis daugiau patyrusiems.

Jeigu taip teigi turi žinoti, kam to reikia, o ne iš pagalvojimo.