a.t.sielis rašė:Ne tik sąmonės, bet ir proto bei minties tiksliaisiais mokslais nepaaiškinsite.
Kaip aš mintį bandau paaiškinti tiksliaisiais mokslais principo lygyje aptarta čia
a.t.sielis rašė:Ne tik sąmonės, bet ir proto bei minties tiksliaisiais mokslais nepaaiškinsite.
Kaip aš mintį bandau paaiškinti tiksliaisiais mokslais principo lygyje aptarta čia
klajunas rašė:Metafizika šių laikų moksle egzistuoja, bet jos interpretacija pakeista. Tai materialios sankaupos, kurios įprastiniais būdais nesikeičia energija su mums žinoma materija. Nėra sąveikos – nėra suvokimo, tyrimo. Bet daroma prielaida, kad šių nesąveikaujančių tikrovių prigimtis analogiška sąveikaujančioms. Tai taip pat kvantai ir jėgos. Tai yra vaiduokliniai sluoksniai materijos sandaroje. Siela gali būti organas tokiame vaiduokliniame sluoksnyje. Pavyzdžiui, pripažįstamas toks vaiduoklinis sluoksnis kaip tamsioji medžiaga.
Kaip sakai, "daroma prielaida". Tai net ne hipotezė. Prielaida, kuri neturi į ką atsiremti, kadangi neturi objekto, apie kurį kalba (nors materialistai sako, kad nedera vartoti žodžių, kurie neturi materialaus objekto). Sako tik, kad tas objektas galbūt yra toks pats, kokius iki šiol tyrė. Bet jo egzistavimo nenustatė.
Siela arba sąmonė yra labai arti – tai mes patys. Tai nėra taip toli, kaip tamsioji materija. Todėl nereikia jokių sudėtingų instrumentų – mes patys nuolat egzistuojam tame, ir "dirbam" su tuo. "Mechanikai" žiūri į viską per mechaninę prizmę, bet iš tiesų, sielos dalykai yra prieinami visiems, nes visi turi savo sąmonę. Nereikia jokios mechanikos ir "mechanikų". Kiekvienas iš mūsų apie savo sąmonę ir kitų sąmones žinom daug daugiau, negu kokia "mechanika" kada nors pasakė, ar galės pasakyti. "Mechanikai" sąmonė visai neprieinama, mums visiškai prieinama. Mes jau dabar visi esam praktiniai sąmonės mokslininkai, ir žinom daug ką apie save, daug giliausių dalykų, viską iš vidaus, kur jokia mašina niekada neįsiskverbs.
Yra NDE atvejai, kurie rodo, kad materialistinė-ateistinė paradigma yra klaidinga: fizinis kūnas negeneruoja proto, sąmonės. Nuo kūno atsiskiria viskas, lieka tik fizinis kūnas, "mėsa", tuo tarpu visi patyrimo, supratimo ir suvokimo gebėjimai iškeliauja, įrodydami, kad nėra generuojami smegenų ar kitų kūno dalių. Taigi, net laikinos žmogaus dalys, kurios nėra grubi fizinė materija, nėra priklausomos nuo grubios fizinės materijos. Kodėl amžinoji siela turėtų būti priklausoma nuo materijos?
Tamsiąją materiją rodo kažkokie fizikiniai skaičiavimai ir modeliai. Kokie skaičiavimai rodo, kad siela yra fizikinio pasaulio dalis? Ateistai-materialistai kartais neigia jos egzistavimą, o kartais, kaip dabar tu darai, sako, kad tai tiesiog subtilesnė materija, kuri dar neužčiuopta. Bet tai viena ir tas pats, esmė ta pati: redukavimas į materiją. Prielaidomis, be jokių įrodymų.
Čia vėl reiktų prisiminti, kad redukavimas reiškia dalies efektų neigimą pirminės priežasties atžvilgiu, kurį jau nagrinėjome. Turime du savavališkus dalykus: 1. Niekuo neparemtas prielaidas 2. Niekuo neparemtą priežastingumo neigimą.
klajunas rašė:Sąmonė labai tampriai susijusi su smegenų materija. Tai rodo lobotomija, transkranialinis magnetinis stimuliavimas, elektrinis stimuliavimas, cheminis poveikis sąmonei, narkozė ir t.t. Bet tai galutinai nepaaiškina pačio mechanizmo, tai tik interpretavimui skirtos užuominos. Mokslas paaiškins kaip iš "objektų" atsiranda sąmonė, bet tam dar reikia gerai pdirbėti, atverti šalia mūsų esnančius vaiduoklinius materijos sluoksnius. Jie nėra kokie nors metafiziniai sluoksniai, paprasčiausiai nėra įprastinių rišančių kvantų, kurie tiesiogiai išvestų informaciją iš jų į ekraną.
Jeigu bus neužsiimama priežastingumo neigimu, tada bus suprasta, kad sąmonės vidujumo kokybė priežastiniu ryšiu susijusi su pirmine priežastimi, kurioje irgi yra vidujumas. Tai, ko iš principo niekada neužčiuopsi ir neištirsi, tai jau ir nėra materija. Tai dvasia. Ir jeigu sutinkate, kad kažkas egzistuoja savaime ir amžinai, tai būtent šios grynai vidujinės substancijos egzistuoja savaime ir amžinai. Tai ir yra dvasia, ir nelieka žodiniu "makaronų kabinimu" sukurtų prieštaravimų ir neigimų. Materiali energija kinta – kartais gali būti singuliari, kartais išreikšta į daugybę reiškinių. Vidujinių kokybių tikrovė, t.y. subjektiškoji tikrovė, nepriklauso nuo materijos kitimų, ir neturi priežasčių sunykti. Ji nesudaryta iš atomų ar kokių kitų apčiuopiamų ir matuojamų dalelių ar energijų. Jeigu jau pripažįsti, kad tai "vaiduokliniai sluoksniai", tai netoli iki kitokio žodžio, kuris apibūdina iš esmės tą patį: "dvasiniai sluoksniai".
"Mokslas paaiškins kaip iš "objektų atsiranda sąmonė" – tai viltys, tiesiog wishful thinking. Tai kyla iš tų pačių prielaidų ir neigimo, t.y. iš subjektyvių ateistinių-materialistinių norų.
klajunas rašė:Mano schema propaguoja prieigą, kuri sukūrė visą šiuolaikinę aukštąją civilizaciją. Ji turi trūkumų, ją reikia taisyti, bet atsiribojus nuo negatyvo, kurios priežastis ne schema, bet žmogaus grobuoniška prigimtis, pasiekimai – akivaizdūs. Kokiais pasiekimais gali pasigirti tavo schema. Kas būtų konkretu ir apčiuopiama. Man tai pagrindinė forma tik socialinė organizacija ir gyvenimo būdas, psichologija. Galėtum atsakyti, kad taip yra todėl, kad atsisakoma materialumo. Bet greičiausiai todėl, kad šitoje sferoje schema negali labai ką nuveikti.
Šiuolaikinę "aukštąją civilizaciją" sukūrė:
– Krikščionybė Europoje, su savo etika ir iš Dievo sklindančia šviesa, bei krikščioniškojo lavinimosi pagimdytas vakarietiško pobūdžio matematiškas mokslas. Būtent tai, apie ką kalbi, socialinė organizacija ir psichologija, viskas yra grynai krikščioniška. Be jos, būtų džiunglių kova, romėniškos gladiatorių kovos ir visokie tokie dalykai.
– Graikų filosofija, kuri savo ruožtu susijusi su Rytų filosofija.
– 2 pasauliniai karai, po kurių žmonės atsikando noro kariauti.
Mano pateikta schema sukūrė:
– Taikią Indijos civilizaciją, pilną aukščiausio laipsnio dvasinių lobių.
– Visas gryno gerumo apraiškas Žemėje, bet kurių žmonija jau būtų susinaikinusi.
Be mano pateiktos schemos, turėtum tik kažką panašaus į komunistinę Sovietų Sąjungos visuomenę, besiremiančią dialektiniu materializmu, kuriai svetimas bet koks metafizinis polėkis ir įkvėptumas, ir kuri, laikydama žmones tik "mėsos gabalais", jautė, kad turi teisę su jais elgtis be jokių skrupulų, tremti ar naikinti. Pagal juos tai buvo tik materijos pažanga, istorinis vyksmas.
xsistemax rašė:kuo gi tu remi savo prielaidas?Šventais raštais?
Tūkstančių praktikuotojų iš įvairių religijų patirtimi. Tai stipru, nieko stipriau nėra. Koks dar yra toks masinis ir tūkstančius metų trunkantis metafizinės patirties procesas?
Jeigu nedomina metafizinė sfera, jeigu norisi žinoti tik materiją, jokių problemų. Kiekvienam savo. Bet nuneigti tokios stiprios žmonijoje žinių srovės niekaip neišeis. Čia tas pats kas nuneigti Saulę, arba sustabdyti tekančią upę.
xsistemax rašė:Žinau,kad metafizika-dar neatrasta fizika.
Kaip žinai, jeigu tai dar neatrasta? Gal teisingiau sakyti, kad spėlioji?
Patirtys nereiškia supratimo,tik pojūčius.
Religinės patirtys reiškia ne tik pojūčius, bet aukštesnio intensyvumo sąmoningumą ir suvokimą.
Čia tas pats kas sakytum, "nuvažiuoti į Ameriką ir ten viską pamatyti reiškia tik miglotus pojūčius, o tie, kas aiškina, kad Amerika neegzistuoja, jie tai va turi mokslinį žinojimą" 😀
xsistemax rašė:Pakanka duomenų,kad patvirtintume kitokio(didesnio)pasaulio egzistavimą.Kas jame slypi?Tik laiko klausimas,kada surasime būdą sužinoti
Puiku, ieškokite 🙂 Kuo čia dėtas agresyvusis ateizmas? 😀
Toks Visatos pradžios klausimo interpretavimas susijęs su ribotu mąstymu, kai žemesnio pasaulio mąstymo formos perkeliamos į aukštesnį ir nebūtinai jį atitinka, nes mes pačio aukščiausio pasaulio formos niekaip nepatiriame. Kažkokią dalelę, jeigu darysime prielaidą, kad yra metafizinis juslumas, gal patiriame, bet forma, kuri paaiškintų kick-off problemos kaip – neduota.
Kokia mąstymo forma, toks sukuriamas ir neginčijamas principas:
a) jeigu tai apskritimas, jis niekada nesibaigia,
b) jeigu tiesė, nesusitinka su pradžia,
c) jeigu programa, tai gali tik tai, kas numatyta komandos „switch“ parametruose; kai galimybės baigiasi – įsijungia „break“ ir viskas prasideda iš pradžių.
Reikalas tas, kad mes nežinome kokia yra visumos forma ir iš fragmento formos perspektyvos mąstantis mąstymas negali atsakyti į šį klausimą. Imkime analogiją. Jeigu tariame, kad visuma yra apskritimo formos, tai jame niekada nerasime pradžios ir visą laiką darysime išvadą, kad pradžia yra amžina. Jeigu tariame, kad tai yra tiesė, tai amžina problema bus ta, kad ji iš taško pradeda judėti ir vadinasi turi būti to judėjimo priežastis, nes niekuo nepagrįsta prielaida, kad nebūna savaiminio, autogeninio judėjimo. Tai visumos atžvilgiu neįrodyta.
Jeigu tokios formos į mūsų protą įdėtos „switch“ komandos forma, tai galimybės baigiasi tada, kai pereinamas visas sąrašas ir įsijungia komanda „break“. Bet be pilnos patirties šitas sąrašas negali būti pilnas. Todėl tenka projektuoti variantą iš to sąrašo, kurį turime.
Religijoje kick-off problema sprendžiama sukuriant tobulo veikėjo ir tobulo veiksmo vaizdinį. Į sąvoką „tobulas“ įvedama, kad tobulam nėra apribojimų, taip pat ir būti „kick-off“ autoriumi. Tačiau šitas mechanizmas tėra žodžių ekvilibristika ir kaip ji atsiranda paaiškinau aukščiau. Savavališkai primetama forma su amžinais paaiškinimais arba amžinomis problemomis. Tai stereotipinis mąstymas, toks kuris tiki, kad atspindys su transcendencija sutampa 1:1.
Visos visumos pradžios problemos yra pseudoproblemos, o sprendimai – pseudosprendimai.
Abejonės nebuvimas ir neginčijamumas apgaulingas, neatsargiai mąstant galima įvesti klaidą.
Kad tai klaida, iš anksto negalime pasakyti, nes neįmanoma palyginti, todėl lieka pakibusi būsena, agnosticizmas visumos atžvilgiu, nes kad visuma turi tarkime „apskritimo logiką“ yra tik netobulo mąstymo forma, vadinasi negali tobulai atitikti objektą, bent jau tikimybė labai maža…
Arba pabandykime pažiūrėti į kick-off momentą mini variante: įsivaizduokime, kad sukurtas ne visas „įvairus“ pasaulis, bet vienas kvantas, turintis 500 eV energiją. Ar tam reikėtų kokių nors super-galių. koks būtų vieno kvanto dievas-kūrėjas? Ar tai, kad kvantų „daug“ – ką nors keičia? Visi kvantai – vienodi. Čia svarbus tik perėjimo iš vienos būsenos į kitą mechanizmas. Visa kita padaro sąveikos tarp vienodų kvantų.
Pagal tavo logiką, kaip sukuriamas vienas energijos kvantas galima paaiškinti tokiu mechanizmu. Traukiame iš kepurės tobulą veikėją, priskiriame jam tobulą veiksmą ir gaunam kvantą. Visa mechanizmo esmė žodyje "tobulas" – tobulam nėra apribojimo, vadinasi ir nėra apribojimo sukurti vieną kvantą. Vaikų darželis, neatrodo? Ir ant šito pastatyta visa teorinė raizgalynė.
O ateistą kaltini tuo, kad jis atsisako patikėti tokiu vaikų darželiu ir sprendimą suspenduoja, nesijausdamas nė kiek dvasiškai apribotas. Ir jis nieko nepraranda, nes be šio logizmo metodas vis tiek nieko daugiau neduoda – tik fantazijas ateinančias iš suvokimo schemų.
Erdvės ir laiko linijinės savybės priklauso veidrodžiui, kuris atspindi anapusinę realybę. Veidrodis įstato vieno kvanto kick-off momentą į pseudo-problemas ir pseudo-sprendimus. Žmogus gali naudotis tik veidrodžio logika (žr. mano schemą), bet negali palyginti kiek ji atitinka pačios materialios transcendencijos formą. Čia ne neigimas, čia atsargumas, atsargumas ir dar kartą atsargumas.
Ateistui būdinga tik tai, kad jis laiko kick-off momentą nesvarbiu, nepasiekiamu ir visą savo energiją atiduoda "sukurto" kvanto tyrinėjimui. Jis pats tarkime yra dar vienas, panašios kilmės kvantas, kurio energija 800 eV. Taip pat įsivaizduok, kad sukuriant 2 kvantus nėra jokios erdvės ir laiko, išskyrus juos pačius. Yra tik belaikyje ir beerdvyje patalpinti du kvantai. Kad jie yra – tai faktas, kurį patvirtina sąveika.
Kelias kuriuo jie čia atėjo – nežinomas. Problema mini variante. Manai kad religija tikrai šį klausimą išsprendė, susikūrusi tobulo veiksmo koncepciją? ;D Šios koncepcijos pagrindiniai trūkumai tie, kad ji sukuria klaidingą vaizdą ir yra neveiksminga, o veiksmingumas pagrindinis kriterijus.
klajunas rašė:Iš esmės tai yra šios Visatos kick-off problema: jeigu yra judėjimas, tai turi būti pirmas judintojas, kuris pats jau nejuda arba judina save pats, kai, tuo tarpu, visata yra judinama iš išorės.
Na ne, aš iš kito kampo į tai pažiūrėjau: visi pripažįsta, kad kažkas egzistuoja, o ne niekas, ir tas kažkas egzistuoja savaime. Jūs irgi pripažįstate. Kitaip tiesiog nieko nebūtų. Dalis visko ką matome, egzistuoja laikinai, tai reiškiniai įgavę išraišką, o dalis – egzistuoja amžinai. Taigi, realybės pagrindas egzistuoja amžinai ir savaime. Sutinki iki šio taško ar ne?
Visi laikini reiškiniai turi turėti priežastis tame, kas nėra laikina ir niekada neišnyksta. Iš niekur jie gi negali atsirasti. Ir priežastys turi būti pakankamos, kad sukeltų tokius efektus. Užtenka žinoti apie efektų kokybes, ir žinomos kokios turi būti ne mažesnės priežasčių kokybės.
Čia problemos nėra, čia yra labai gera įžvalga, leidžianti toli matyti, nuosekliai mąstyti apie būtį.
Duosiu praktinį pavyzdį, kuris parodo, kad priežastingumo logika duoda esmės pažinimą.
Yra kompiuteris. "Mechanikas" viską ką gauname kompiuterio monitoriuje ("atspindį veidrodyje") gali paaiškinti per elektrinius impulsus kompiuterio hardware. Gali viską rasti ir ištyrinėti: va tokie ir tokie procesai, tokie ir tokie dvejetainiai impulsai vaikšto, tokiais ir tokiais dažniais, tokiais ir tokiais kanalais, ir tie procesai galiausiai nulemia "atspindį". "Daugiau nieko nėra, apie priežastingumus kalbėti – vaikų darželis".
O priežastinis nagrinėjimas žiūri: o kas tame monitoriuje vaizduojama, kokios to vaizdo kokybės, esmės, prasmės. Yra programos, tekstai, filmai, kas nori. Ką tai rodo? Kad neužtenka procesų hardware, nors iš techninės pusės jų pilnai pakanka, iš priežastinės pusės jų nepakanka. Nes monitoriuje vaizduojama ne bet kas, bet tokios kokybės ir protingos savybės, kurių hardware tiesiog nėra, nors hardware vykstantys procesai taip pat labai protingi ir tvarkingi. Filmas rodomas imant duomenis iš kietojo disko. "Mechanikas" sakys: "va, to ir pakanka, šis duomenų šaltinis ir yra filmo priežastis". Bet kaip žinom, to nepakanka, kietasis diskas pats atsitiktinai nesugeneravo filmo failo, nesugeneravo ir kiti hardware elementai, failas turėjo būti įrašytas iš išorės. Žiūrėdami į filmą ir matydami žmonių pavidalus, žmonių kalbą, žmonių gyvenimą, pagal kokybinį priežastingumą galime daryti įžvalgą: tokios kokybės turi egzistuoti kažkokioje pirminėje šį filmą sugeneravusioje tikrovėje. Taip ir yra: kūrė žmonės, protingi, statė scenas ir t.t. Visos tos kokybės yra tikrovėje, kuri yra už kompiuterio ribų. Ir tai buvo įmanoma įžvelgti vien iš kokybinio priežastingumo nagrinėjimo.
Arba pabandykime pažiūrėti į kick-off momentą mini variante: įsivaizduokime, kad sukurtas ne visas „įvairus" pasaulis, bet vienas kvantas, turintis 500 eV energiją. Ar tam reikėtų kokių nors super-galių. koks būtų vieno kvanto dievas-kūrėjas? Ar tai, kad kvantų „daug" – ką nors keičia? Visi kvantai – vienodi. Čia svarbus tik perėjimo iš vienos būsenos į kitą mechanizmas. Visa kita padaro sąveikos tarp vienodų kvantų.
Viskas teisingai, jeigu turėtum egzistuojantį vieno kvanto ekvivalentą, tai pirminė priežastis (jeigu ji reikalinga) turėtų turėti tik ne mažiau vieno kvanto energijos. Viskas. Jokių super galių nereikia, vienam kvantui tolygi savaime egzistuojanti būtis. Arba pats tas kvantas yra ta savaime egzistuojanti būtis, arba jeigu jis yra laikinas, tai pastoviam pagrinde turi būti tokio kiekio energijos ekvivalentas.
Bet mes turim ne vieną kvantą.
Pagal tavo logiką, kaip sukuriamas vienas energijos kvantas galima paaiškinti tokiu mechanizmu. Traukiame iš kepurės tobulą veikėją, priskiriame jam tobulą veiksmą ir gaunam kvantą. Visa mechanizmo esmė žodyje "tobulas" – tobulam nėra apribojimo, vadinasi ir nėra apribojimo sukurti vieną kvantą. Vaikų darželis, neatrodo? Ir ant šito pastatyta visa teorinė raizgalynė.
Nieko panašaus, vieno kvanto egzistavime nėra jokios problemos, ir nereikia tobulo kūrėjo, kaip jau aukščiau paaiškinau. Jau darai "strawman argument", t.y. šiaudinės baidyklės argumentą, kai oponentui priskiriama tai, ko jis nesakė, ir tada duodamas į tai kontrargumentas. Kalba yra ne apie tai, kad viskam reikalingas tobulas kūrėjas, o kalba yra apie tai, kad efektams reikia pakankamų priežasčių. Kvanto dydžio efektui reikia ne mažiau kaip "kvanto dydžio" priežasties.
Ateistui būdinga tik tai, kad jis laiko kick-off momentą nesvarbiu, nepasiekiamu ir visą savo energiją atiduoda "sukurto" kvanto tyrinėjimui. Jis pats tarkime yra dar vienas, panašios kilmės kvantas, kurio energija 800 eV. Taip pat įsivaizduok, kad sukuriant 2 kvantus nėra jokios erdvės ir laiko, išskyrus juos pačius. Yra tik belaikyje ir beerdvyje patalpinti du kvantai. Kad jie yra – tai faktas, kurį patvirtina sąveika.
Priežastingumo būtinybė nepriklauso nuo erdvės ir laiko. Užtenka žinoti, kad kažkas yra efektai, o kažkas – priežastys. Tu sakai, kad jums nesvarbios priežastys, kurios nepasiekiamos. O.k., tada jūs ir nepretenduojate į kažkokią tiesą apie pirminę būtį, visų reiškinių pagrindą – jūsų tai tiesiog nedomina. Pasirinkimas suprantamas, bet tada neturite ir ką neigti – jeigu jūsų tai nedomina, kitus tai domina, ir jie apie tai kalba, tai jūsų ir kitų keliai prasilenkia.
a.t.sielis rašė:Tu sakai, kad jums nesvarbios priežastys, kurios nepasiekiamos. O.k., tada jūs ir nepretenduojate į kažkokią tiesą apie pirminę būtį, visų reiškinių pagrindą – jūsų tai tiesiog nedomina. Pasirinkimas suprantamas, bet tada neturite ir ką neigti – jeigu jūsų tai nedomina, kitus tai domina, ir jie apie tai kalba, tai jūsų ir kitų keliai prasilenkia.
Aš sakau visai ne tai. Aš sakau, kad domina, bet nepasiekiama jokiam žmogui. Tie, kas sako kitaip, kad jiems tai pasiekiama, to dar nėra viešai įrodę. Jeigu kas nors sako, kad turi keturias akis, pasižiūri, arba paprašai parodyti, ir patikrini. Niekas neparodė tokio organo, kuriuo galėtų stebėti pirmą, amžiną priežastį. Vadinasi daroma išvada, kad tokio organo žmogus neturi.
Sakei, kad dievo nematai, dievas su tavim nekalba, vadinasi ir tu neturi tokio organo. Bet tau kažkas žodžiais sakė, kad turi ir tu žodžiais paprasčiausiai tiki. Bet nei tas žmogus, nei tu neįrodei, kad jis ne melagis.
Sakai yra raidėmis parašytų "apreiškimų", bet taip pat yra daug senovės legendų, kuriose pasakojama apie dievų, pusdievių ir herojų žygdarbius, sugebėjimus, galias, kurių niekada nebuvo, o tu tiki pasakomis kaip dokumentais. Pasakos yra iš fantazijų ištraukta grožinė kūryba.
Arba dar: prisiminkim keliautoją, kuris vaizduoja kad braižė kokio tai nežinomo kontinento žemėlapį. Bet tas kontinentas – anapus vandenyno, vadinasi, kad nubraižytum žemėlapį su visa geografija, reikia laivo arba lėktuvo, taip pat geografo įrankių. Tarkime įrodome, kad tuo metu tame pasakų pasaulyje nėra nei laivų, nei lėktuvų. Vadinasi – nubraižytas žemėlapis klastotė, o braižytojas – melagis.
Laivas ir lėktuvas, tai suvokimo organo analogas. Tokio organo, įrodyta, – niekas neturi, vadinasi ir nėra tikrų žinių iš anapus. Jeigu kažkas tvirtina, kad turi kitokią fizinę ar psichinę anatomiją, kad turi kažko daugiau, tai turi įrodyti kad geba daugiau, nei tie, kurie neturi. Deja to niekas dar nepademonstravo. Nekalbant, aišku, apie grožinę kūrybą. Gali aišku būti grožinės kūrybos žinovu, bet taip visiems ir sakyk.
a.t.sielis rašė:Dalis visko ką matome, egzistuoja laikinai, tai reiškiniai įgavę išraišką, o dalis – egzistuoja amžinai. Taigi, realybės pagrindas egzistuoja amžinai ir savaime. Sutinki iki šio taško ar ne?
Kad galėtum pasakyti kas reiškia amžinai, turi pabuvoti amžinai, bet deja to nesugeba joks žmogus, vadinasi viskas ką jis gali pasakyti yra tik spėlionės. Amžinai-laikinai – per siauri rėmai kalbėti apie atsiradimą. Aš nežinau, kaip realybės pagrindas egzistuoja, tu nežinai, kaip jis egzistuoja, galiausiai – joks žmogus to nežino. Jeigu sako kad žino, tegul pateikia stebėjimo įrodymų, kuriuos būtų galima verifikuoti arba falsifikuoti. neturėjus jokio tiesioginio sąlyčio su ta anapusine tikrove, nieko apie ją neįmanoma pasakyti. Viskas kas gaunama yra noumeninės sapalionės, vadinasi melas.
a.t.sielis rašė:O priežastinis nagrinėjimas žiūri: o kas tame monitoriuje vaizduojama, kokios to vaizdo kokybės, esmės, prasmės. Yra programos, tekstai, filmai, kas nori. Ką tai rodo? Kad neužtenka procesų hardware, nors iš techninės pusės jų pilnai pakanka, iš priežastinės pusės jų nepakanka. Nes monitoriuje vaizduojama ne bet kas, bet tokios kokybės ir protingos savybės, kurių hardware tiesiog nėra, nors hardware vykstantys procesai taip pat labai protingi ir tvarkingi. Filmas rodomas imant duomenis iš kietojo disko. "Mechanikas" sakys: "va, to ir pakanka, šis duomenų šaltinis ir yra filmo priežastis". Bet kaip žinom, to nepakanka, kietasis diskas pats atsitiktinai nesugeneravo filmo failo, nesugeneravo ir kiti hardware elementai, failas turėjo būti įrašytas iš išorės. Žiūrėdami į filmą ir matydami žmonių pavidalus, žmonių kalbą, žmonių gyvenimą, pagal kokybinį priežastingumą galime daryti įžvalgą: tokios kokybės turi egzistuoti kažkokioje pirminėje šį filmą sugeneravusioje tikrovėje. Taip ir yra: kūrė žmonės, protingi, statė scenas ir t.t. Visos tos kokybės yra tikrovėje, kuri yra už kompiuterio ribų. Ir tai buvo įmanoma įžvelgti vien iš kokybinio priežastingumo nagrinėjimo.
O čia tai jau grožinė kūryba skirta naivuoliams, tai joks pažinimas. Kodėl? Todėl kad čia paprasčiausiai transplantuojamas vaizdinys, nesiremiant jokiais stebėjimų duomenimis. O be to, kaip buvo parodyta prieš tai, tokių duomenų surinkti žmogui net neįmanoma.
a.t.sielis rašė:Viskas teisingai, jeigu turėtum egzistuojantį vieno kvanto ekvivalentą, tai pirminė priežastis (jeigu ji reikalinga) turėtų turėti tik ne mažiau vieno kvanto energijos. Viskas. Jokių super galių nereikia, vienam kvantui tolygi savaime egzistuojanti būtis. Arba pats tas kvantas yra ta savaime egzistuojanti būtis, arba jeigu jis yra laikinas, tai pastoviam pagrinde turi būti tokio kiekio energijos ekvivalentas.
Materija sukasi ratu – viskas ir amžina, ir laikina tuo pačiu metu. Nėra jokio pagrindo ir kūrinio dichotomijos.
a.t.sielis rašė:Nieko panašaus, vieno kvanto egzistavime nėra jokios problemos, ir nereikia tobulo kūrėjo, kaip jau aukščiau paaiškinau. Jau darai "strawman argument", t.y. šiaudinės baidyklės argumentą, kai oponentui priskiriama tai, ko jis nesakė, ir tada duodamas į tai kontrargumentas. Kalba yra ne apie tai, kad viskam reikalingas tobulas kūrėjas, o kalba yra apie tai, kad efektams reikia pakankamų priežasčių. Kvanto dydžio efektui reikia ne mažiau kaip "kvanto dydžio" priežasties.
Vieną žodžių junginį pakeiti kitu žodžių junginiu, bet argumento esmė lieka nepasikeitusi. Pakankamas veikėjas ir pakankamas veiksmas savaime nereiškia asmeninio dievo. Aš sakau, kad materija yra pakankama.
Galima grįžti prie to, kad ne veltui sakoma, jog religija yra tikėjimas – tai reiškia ne pasaulio pažinimas, ne mokslas, ne žinojimas. Pranašais tikima taip, kaip Heraklio žygdarbiais (iki tam tikro amžiaus 😀 ).
klajunas rašė:Materija sukasi ratu – viskas ir amžina, ir laikina tuo pačiu metu. Nėra jokio pagrindo ir kūrinio dichotomijos.
Gerai, jokių problemų, galima taip žiūrėti.

Sakykim, tokia schema atvaizduoja realybės pagrindą. Savaime egzistuojantis amžinas judėjimas ratu.
Ši schema galėtų atvaizduoti ir tavo pateiktą "vieno kvanto" realybės pavyzdį: vieno kvanto dydžio energija tiesiog sukasi sistemoje, kartais pasirodo matomoje pusėje, kartais išnyksta, kadangi tuo metu sukasi nematomoje pusėje.
Taigi, viskas sukasi ratu, nereikia jokio kūrėjo. Taip atrodo.
Esmė tokia, kad pagal priežastingumą, ši sistema turi turėti pakankamas kokybes, kad sukeltų galutinių efektų kokybes.
Todėl mums ši sistema atvaizduoja Kūrėją, o jums – materiją, kadangi jūs tiesiog sakote, kad kokybės yra iliuzija, ir pirminėje sistemoje neturi būti tų kokybių.
Tarp Kūrėjo ir kūrinio irgi nėra dichotomijos, taip kaip tarp ugnies ir jos išskiriamos šilumos. Tai vienas reiškinys.
Niekas neparodė tokio organo, kuriuo galėtų stebėti pirmą, amžiną priežastį. Vadinasi daroma išvada, kad tokio organo žmogus neturi.
Parodė, tas organas yra tavo viduje. Tu pats esi tai, ir nieko nekalbi, nesuvoki, nemąstai jokiu kitu organu, kaip tik tas organas arba jo užvedamais protiniais funkcionalumais. Ir dabar jau stebi pirminę priežastį jos efektuose. Tik to neįsisąmonini. Protu kuriamos kitokios teorijos. Bet realiai stebėjimas jau yra.
Sakei, kad dievo nematai, dievas su tavim nekalba, vadinasi ir tu neturi tokio organo. Bet tau kažkas žodžiais sakė, kad turi ir tu žodžiais paprasčiausiai tiki.
Nematau tiesiogiai, bet įžvelgiu efektuose. Šventųjų religijose patirtimi tikiu ne aklai, yra filosofinis ir kitokiais kriterijais paremtas nagrinėjimas, taip pat savo paties sąmone suvokti realybės bruožai, todėl viskas sisteminga ir moksliška (nemaišyti su "gamtamoksliška"). Tai nėra kažkoks tuščias tikėjimas iš tikėjimo. Tai paremta realybės suvokimu ir pažinimu. Realybė pati atsiskleidžia, duoda suvokti daugiau, negu pradžioje buvo suvokta ir pažinta.
Sakai yra raidėmis parašytų "apreiškimų", bet taip pat yra daug senovės legendų, kuriose pasakojama apie dievų, pusdievių ir herojų žygdarbius, sugebėjimus, galias, kurių niekada nebuvo, o tu tiki pasakomis kaip dokumentais. Pasakos yra iš fantazijų ištraukta grožinė kūryba.
Legendos nėra patvirtintos dabar egzistuojančių šventųjų dvasine patirtimi. O religijos šventraščiuose užrašyti apreiškimai yra patvirtinti.
Tarkime įrodome, kad tuo metu tame pasakų pasaulyje nėra nei laivų, nei lėktuvų. Vadinasi – nubraižytas žemėlapis klastotė, o braižytojas – melagis.
Laivas ir lėktuvas, tai suvokimo organo analogas. Tokio organo, įrodyta, – niekas neturi, vadinasi ir nėra tikrų žinių iš anapus.
Nuėjai nuo to, kad 1. mes neįrodėm organo egzistavimo, iki to, kad 2. jūs įrodėte organo neegzistavimą 😀 Nemenkas šuolis 😀
Mums įrodymų pakanka, jums nepakanka dėl to, kad nesate su jais susidūrę, ir dėl to, kad jums žinomi įrodymai jūsų neįtikina. No problem, bet nereikia šnekėti, kad "įrodyta, jog organo nėra".
Vien NDE, jeigu jau nepatinka tūkstantmetė žmonijos religinė patirtis, parodo, kad egzistuoja organas – siela – ir ta siela atsiduria Šviečiančios Būtybės akivaizdoje po mirties, su ja bendrauja, įgauna žodžiais neišreiškiamų žinių apie viską, jaučia meilę.
Parodo, ne įrodo. Yra kitų įrodymų. Jums niekas netinka, no problem, jūsų pasirinkimas 🙂
Kad galėtum pasakyti kas reiškia amžinai, turi pabuvoti amžinai, bet deja to nesugeba joks žmogus, vadinasi viskas ką jis gali pasakyti yra tik spėlionės. Amžinai-laikinai – per siauri rėmai kalbėti apie atsiradimą. Aš nežinau, kaip realybės pagrindas egzistuoja, tu nežinai, kaip jis egzistuoja, galiausiai – joks žmogus to nežino. Jeigu sako kad žino, tegul pateikia stebėjimo įrodymų, kuriuos būtų galima verifikuoti arba falsifikuoti. neturėjus jokio tiesioginio sąlyčio su ta anapusine tikrove, nieko apie ją neįmanoma pasakyti. Viskas kas gaunama yra noumeninės sapalionės, vadinasi melas.
Amžinai reiškia pastovu ir niekada neišnyksta. Pvz. jeigu viršuje pateikta ratu besisukančios energijos schema atvaizduoja realybės pagrindą, tai ji turi būti pastovi ir neišnykstanti. Jeigu viskas išnyktų į nieką, nebūtų jokios logikos. Tiesiog egzistuoja kažkas, ir tas kažkas egzistuoja savaime. Jeigu neegzistuotų niekas, neegzistuotų niekas, ir tiek. "Kažkas" nelygu "niekas".
Toliau ką kalbi, no problem, agnosticizmas. Jūs – agnostikai, sakot, kad ir mes nieko nežinom. No problem, viskas suprantama. Mes einam savo keliu, užsiimam savo pažinimu, nežiūrėdami, ką galvoja agnostikai.
O čia tai jau grožinė kūryba skirta naivuoliams, tai joks pažinimas. Kodėl? Todėl kad čia paprasčiausiai transplantuojamas vaizdinys, nesiremiant jokiais stebėjimų duomenimis. O be to, kaip buvo parodyta prieš tai, tokių duomenų surinkti žmogui net neįmanoma.
O čia tai grynu neigimu užsiimi. Nereikia transplantuoti vaizdinio, tiesiog priežastys turi būti ne mažesnės negu efektai. Stebim efektus savyje ir aplinkui? Stebim. Efektai žinomi. Tai kaip čia galima sakyti, kad nesiremiant stebėjimų duomenimis? Remiamės pilnavertiškiausių stebėjimų duomenimis – buvimo pasaulyje ir šio pasaulio bei savęs pačių įvairiapusišku patyrimu ir stebėjimu. Tai pilnavertiškiau negu gamtamokslio stebėjimai. Prie to yra ir filosofinis nagrinėjimas, o ne vien gamtamokslio skaičiavimai. Ir akivaizdžiai parodžiau, kad tam tikras filosofinis nagrinėjimas teisingai veikia mums žinomoje praktinėje realybėje (kompiuterio pavyzdys). Priežastys turi būti pakankamos, kad sukelti stebimus efektus. Tai neturi būti toks pats vaizdas, kaip mes matom, tai turi būti ne mažesnės gebos priežastys. Gali būti kitokia būtis, kitoks vaizdas, ar "ne-vaizdas", bet tai turi būti ne menkiau. Jeigu sakom, kad realybės pagrinde nėra nieko panašaus į tai, ką stebime mūsų pasaulyje, tai vis vien tai turi būti kažkokia pranašesnė būtis, kažkokiu būdu įtraukianti tas kokybes, kurias žinome egzistuojant.
Neįtikina? No problem, todėl mes ir skiriamės, vieni yra ateistai, kiti agnostikai, kiti teistai. Visų nesuvienodinsi.
klajunas rašė:Pakankamas veikėjas ir pakankamas veiksmas savaime nereiškia asmeninio dievo. Aš sakau, kad materija yra pakankama.
Tu sakai, kad materija yra pakankama. Mes sakom, kad materija nepakankama, kadangi nėra tokios priežastinės-kokybinės galios materijoje, kokią rodo efektai. Toks skirtumas tarp mūsų.
ne veltui sakoma, jog religija yra tikėjimas – tai reiškia ne pasaulio pažinimas, ne mokslas, ne žinojimas.
Religija yra pasaulio pažinimas, dvasinis mokslas (nemaišyti su "gamtamoksliu") ir dvasinis žinojimas. Ką pagrindžia diskusijoje nagrinėti turiniai. Religiją atitinka filosofinis nagrinėjimas, pasaulio kokybių stebėjimas, reali dvasinė patirtis. Viskas yra sistemiška ir moksliška. Tuo tarpu materializmas pasirinkęs siauresnį požiūrį, dalies efektų interpretavimą pagal save, tam tikrą kokybių ignoravimą ar redukavimą. No problem, svarbu, kad yra aiškumas apie kiekvieną poziciją (ateizmą ar teizmą), kokios ypatybės, prielaidos, šaltiniai, ir t.t.
Atrodo, kad diskusija buvo pakankama atskleisti tas ypatybes, ir visi gali būti patenkinti.
Dėl to judėjimo ratu, taip pat ir ryšium su tavo paveiksliuku, norėčiau įkelti tokią schemą, kurią pavadinau Feynmano ratu. Tai aišku fizikos ezoterika, bet leidžiu sau pažaisti.
Tai nėra tiksli schema, atitinkanti detalėse realų procesą, bet tik proceso, kaip įsivaizduoja materialistai, pavyzdys. Aukščiausias tikslas įrodyti visą reakcijų ir skilimų ratą. Kiekviena dalis atspindi materijos arba jėgos rūšį. Tam tikra pažymėta dalis atsakinga už sąmonę ir visus psichinius dalykus – principo lygyje. Reikia suprasti koncepciją Feynmano diagrama.
Tokia kosminė karuselė. ;D Sąmonė iš mėlyno ateina ir į mėlyną, pilką bei raudoną skyla. Materialistinė metafizika.

Todėl klausimas yra paprastas:
Ar religija turi tas situacijas; ar neturi?
Kadangi visas modelis, kurį naudoja religijos, gali būti iškritikuojamas ir iš daug kritškesnės pusės. Ta pusė parodo neapdairius žmonių susijusių su religine bendruomene poelgius, piknaudžiavimą, savivaliavimą, veltėdiškumą, dviveidiškumą, melą.
cs rašė:gali būti iškritikuojamas ir iš daug kritškesnės pusės. Ta pusė parodo neapdairius žmonių susijusių su religine bendruomene poelgius, piknaudžiavimą, savivaliavimą, veltėdiškumą, dviveidiškumą, melą.
Tai nieko nerodo. Žmonės nėra tobuli, nesvarbu, ar jie užsiima religija, ar neužsiima, visi daro daug nesąmonių. Jeigu žmogus bando sekti religija, bet nedaro to tinkamai, vis vien darys daug nesąmonių, kaip darytų ir nebandydamas, o užsiimdamas kokia kita veikla.
Antras dalykas, kaip išnagrinėjome, ateistai turi subjektyvų negatyvumą teizmo atžvilgiu, todėl suprantama, kad jie norės kritikuoti, ieškoti būtų ir nebūtų trūkumų, bet tai nesvarbu. Tuo tiesiog reiškiasi jų negatyvumas religijos atžvilgiu apskritai. T.y. jų pačių negatyvumas sukelia jų kritišką požiūrį, o kritiškas požiūris dar sustiprina negatyvumą. Prielaidos nulemia išvadas.
—
xsistemax, tau negėda tokius gatvės lygio "argumentus" rašyti? 🙂 Įdomu, ar sąmoningai tai darai, ar iš tikro taip galvoji.
a.t.sielis rašė:kaip išnagrinėjome, ateistai turi subjektyvų negatyvumą teizmo atžvilgiu, todėl suprantama, kad jie norės kritikuoti,
Neatrodo, kad čia šiek tiek su etika prasilenki, taip naglai meluodamas? Turėsi melstis ir prašyti savo dievo atleidimo.
a.t.sielis rašė:Tai
Galiu paaiškinti ir labai paprastai, be tuščiažodžiavimo ant ko tavo bizantiškas "rūmas" pastatytas.
tarkime, kad ženklas ⊃ reiškia "grindžia", "sąlygoja"; ženklas > reiškia "pakankamas"; ženklas ≡ reiškia "prilyginamas", "laikomas ekvivalentišku". a ir b yra kintamieji, kurie gali būti prilyginti kokiems nors objektams arba teiginiams.
ką tu naudoji kaip pagrindą yra tezė: būtina a ⊃ b sąlyga yra a > b. Tada prilygini a ≡ priežastis, b ≡ efektas; a ≡ tikrovės pagrindas, b ≡ pasaulis, a ≡ asmeninis dievas, b ≡ asmeninio dievo kūrinys. Kadangi visumai galioja a ⊃ b sąlyga yra a > b, vadinasi asmeninė antgamtinė esybė "įrodyta". Jeigu tau čia viskas gerai, tai turi mokytis iš naujo.
Teiginys "būtina a ⊃ b sąlyga yra a > b" neapibrėžtas, nekonkretus, nieko nepaaiškina ir nėra žinojimo šaltinis. Tai tik formalioji logika. Visi prilyginimai, visi ≡ – savavališkos interpretacijos.
Čia yra tavo religija, apraizgyta šimtais tomų kliedesių.
Aš pvz. turiu subjektyvų pozityvumą teizmo atžvilgiu, ir subjektyvų negatyvumą ateizmo atžvilgiu. Irgi gerai matoma 🙂
klajunas rašė:Galiu paaiškinti ir labai paprastai, be tuščiažodžiavimo ant ko tavo bizantiškas "rūmas" pastatytas.
tarkime, kad ženklas ⊃ reiškia "grindžia", "sąlygoja"; ženklas > reiškia "pakankamas"; ženklas ≡ reiškia "prilyginamas", "laikomas ekvivalentišku". a ir b yra kintamieji, kurie gali būti prilyginti kokiems nors objektams arba teiginiams.
ką tu naudoji kaip pagrindą yra tezė: būtina a ⊃ b sąlyga yra a > b. Tada prilygini a ≡ priežastis, b ≡ efektas; a ≡ tikrovės pagrindas, b ≡ pasaulis, a ≡ asmeninis dievas, b ≡ asmeninio dievo kūrinys. Kadangi visumai galioja a ⊃ b sąlyga yra a > b, vadinasi asmeninė antgamtinė esybė "įrodyta". Jeigu tau čia viskas gerai, tai turi mokytis iš naujo.
Teiginys "būtina a ⊃ b sąlyga yra a > b" neapibrėžtas, nekonkretus, nieko nepaaiškina ir nėra žinojimo šaltinis. Tai tik formalioji logika. Visi prilyginimai, visi ≡ – savavališkos interpretacijos.
Ačiū, gerai supaprastinai į formulę. (tik turi būti a daugiau arba lygu b). Labai teisingai, tai vienas paprastas loginis-filosofinis argumentas.
Tai ir įsivaizduokim, jeigu vienu argumentu teizmo filosofija gali paneigti visą ateizmą-materializmą, tai ko vertas ateizmas-materializmas? Teizmas turi daug argumentų, aš anomalijos diskusijose dažnai kultivuoju tą vieną, ir jo man užtenka.
Vienas geras argumentas jau leidžia įžvelgti tiesą. Vadinasi, tiesa yra stipriai besireiškianti pasaulio sąrangoje, ir ją galima nesunkiai pastebėti.
a.t.sielis rašė:Tai ir įsivaizduokim
Matau, kad tavo protas, kaip per daug grubus rėtis, nesugeba pagauti argumento esmės. Įdėsiu dar šiek tiek pastangų ir pateiksiu smulkesnį paaiškinimą. Pažiūrėsiu ar sugebėsi pamatyti tada, nes čia irgi ne viskas.
Elementari tiesos struktūra
Loginėse tiesos formulėse svarbiausias elementas yra tikrovė. Be jos nėra prasmės kelti tiesos klausimą. Jeigu nebūtų jokios tikrovės, nebūtų ir tiesos. Tačiau būties iliuziškumo arba neegzistavimo galimybę aš suspenduoju, ir laikausi prielaidos, kad nepriklausomai nuo to, kiek ji žmogui yra prieinama, tikrovė yra. Tačiau pasirenkant šiame klausime žmogaus perspektyvą, tikrovė kaip tiesa natūraliai dalinasi į a) absoliučią tikrovę (realitas absoluta), kuri neprieinama žmogui ir b) santykinę tikrovę (realitas relationis), kuri yra žmonių sąmonėse atveriamas iškupiūruotas absoliučios tikrovės atvaizdas.
Visose santykinės tiesos formose, kurių pagrindinis pavidalas yra mąstymas (cogitatio), nors gali būti ir sakytinis arba rašytinis tekstas, ašis ir pagrindas yra santykinė tikrovė, kitaip sakant, formulėse ji yra pagrindinis elementas, kuris yra epicentras, iš kurio iškyla kitos aukštesnės, bet abstraktesnės būties formos.
Apžvelgus formulių kūrimui ir supratimui reikalingas prielaidas, galima pereiti prie pačios tiesos logikos ir jos formulių.
Žymėjimų sistema yra tokia:
Absoliuti tiesa (veritas absoluta) – Va.
Santykinė tiesa (veritas relationis) – Vr.
Absoliuti tikrovė (realitas absoliuta) – Ra.
Santykinė tikrovė (realitas relationis) – Rr.
Galvoju (cogito) – C.
Žmogus (homo), kuris suprantamas kaip mąstymas, rašymas, kalbėjimas ir kažko teigimas ar tvirtinimas, kad kaip nors yra – H.Pagrindinė absoliučios tiesos formulė yra tokia:
V a (Rr ⊂ Ra)
Išverčiant žodžiais: absoliučios tiesos elementai yra absoliuti tikrovė ir jos poaibis – santykinė tikrovė. Kol klausimas neatsietas nuo pasaulio ir neperkeltas į žmogaus galvą, tol tiesa egzistuoja savo „virtualioje“ sferoje kurioje ji lygi tikrovei, kuri neatskiriama nuo savęs ir neperkeliama į jokią specifinę terpę, tokią kaip, pavyzdžiui, žmogaus mąstymas.
Bet absoliuti tiesa yra anapus žmogaus ir jam nepasiekiama, todėl ji mūsų nedomina. Svarbesnis klausimas yra santykinės tiesos formulė, kurioje mąstoma iš visai kitos perspektyvos ir, į kurią įeina tikrovės atitraukimas nuo savęs ir pavertimas suvokimo forma, pvz., mąstyme.
V r{C(x = y) ∩ Rr(x = y)}
Santykinė tiesa (Vr) yra galvojimo (C) ir santykinės tikrovės (Rr) sankirta. Kitaip sakant, yra du būtini santykinės tiesos elementai: galvojimas ir santykinė tikrovė. Santykine tiesa atskirai negali tapti nei vien galvojimas C (ogito), kad x=y, nei atskirai Rr (realitas relationis), kuriame yra arba nėra x=y. Kitaip dar galvojimą galima skirstyti į tikrą ir netikrą:
V r(C⊃R)
Jeigu mąstymas turi santykinės tikrovės posistemį, ir jeigu jis sudaro tikrareferntinių ryšių poaibį, tai mąstymas yra santykinė tiesa. Jeigu šis posistemis tuščias arba yra užpildytas netikrareferenčiu turiniu, vien mąstymas negali būti laikomas tiesa. Visais atvejais lemiamą reikšmę turi tikrareferentinių santykių sistema. Pavyzdžiui, moksle tam naudojamos sugraduotos ir sukalibruotos skalės, su kuriomis vertinamas formulių tikrareferentiškumas. Patikrinimo ar žmogus sako tiesą, ar ne struktūrinė formulė yra tokia:
C{[V r(H⊃R)] ∩ Rr|x = y}
Šios formulės esmė tokia: laikau teiginį tiesa (Vr), nes teiginys, teorija („žmogus“) H ir tikrovė Rr sudaro mano patvirtintą tikrareferentinę sankirtą su tikrove. Šioje tiesos patikrinimo formulėje svarbiausi elementai yra tikrovės poaibio mąstyme pobūdis (tikrareferencija), susietas su tikrove Rr. Jeigu yra sankirta (dviejų aibių susikirtimas), tai galvojimą, teigimą, teoriją galima laikyti santykine tiesa.
Jeigu yra tik galvojimas ir tikrareferentinė sankirta nenustatyta, mes galime tik tikėti arba netikėti. Vertinant teisingumą, tai priklauso nuo daugelio įvairių tikrinamo bei tikrinančio žmogaus savybių ir nuo situacijų, kuriose jie yra.
Egzistencinė ir istorinė tiesa
Teiginių teisingumas arba klaidingumas logikoje priklauso nuo loginės struktūros. Jeigu prieštaravimo nėra, teiginiai teisingi, jeigu prieštaravimas yra – teiginiai klaidingi. Toks yra formalus teisingumo arba klaidingumo principas. Tačiau tikrovės tyrinėjimuose, nesvarbu koks jis būtų, paprastas ir savarankiškas ar mokslinis, tokių formalių principų neužtenka. Teiginio teisingumas pagal formalius kriterijus, netenkina tada, kai norime sužinoti ne tik iš samprotavimo loginio pagrįstumo išvesdami, kad tai loginė tiesa, bet ir norime logiką susieti su tikrove. Kokios yra elementarios loginės sąlygos, kad loginė forma atitiktų tikrovę ir būtų pagrįstai laikoma tiesa? Turi būti atskirta samprotavimų logika ir faktų logika. Nes logiškai teisingai samprotauti galima ir apie dalykus, kurie tikrovėje neegzistuoja. O mes visada siekiame būtent jos.
Yra kelios pagrindinės tiesos rūšys. Aukščiausia tiesa vadinu absoliučią tiesą (veritas absoluta). Tačiau žmogaus sąmonei ši tiesa niekaip nepasiekiama, nes ji negali aprėpti visos tikrovės. Žmogui matomas tik nepilnas ir didele dalimi iškupiūruotas vaizdas, kuris turi atitikti tik minimalius kriterijus, kad leistų žmogui išlikti savo gyvenamoje aplinkoje. Žmogaus pasaulis labai ribotas, ir absoliuti tiesa yra už sąmonės gebėjimų ribų.
Tačiau yra ir žmogaus tiesa, kurią lygindami su absoliučia, turime vadinti santykine tiesa (veritas relationis). Tai yra žmogaus galimybė, ir siekiant žinojimo – pagrindinis orientyras. Santykinės tiesos buvo siekiama įvairiais būdais, ir iš šio siekio išsivystė skirtingos sąmonės formos. Pirma buvo mitologinė ir religinė sąmonė, kuri turėjo savo pasaulį, savo logiką ir savo tiesą. Buvo manoma, kad žinoma tikrovės paslaptis ir ji nebuvo jokia siekiamybė. Tiesa buvo šitų formų atkartojimas ir tiražavimas. Dievų ir žmonių pasaulis buvo viskas ir neturėjo jokių egzistencinių paslapčių, tik siaurą nežinojimą, kaip neturėjimą konkrečios faktinės informacijos apie mąstymus ir įvykius dievų ir žmonių pasaulyje.
Po to atsirado filosofinė sąmonės forma. Ir jos pagrindinis akcentas buvo nežinojimas, tiesos neturėjimas (suspenduojant visus nekritiškus tikėjimus) ir buvo svarbus ne visuotinai priimtų formų atkartojimas, bet tiesos siekimas. Pasiekti tiesą galima tiriant tikrovę ir apie ją mąstant, su sąlyga, kad laikomasi bent minimalių teisingumo loginių kriterijų. Šitaip buvo tikima, kad galima siekti žinojimo ir tiesos įsigilinant į supantį pasaulį, visuomenę ir žmogų. O tai, kas su šiomis pakankamai griežtomis sąlygomis nesuderinta, buvo paliekama nežinomybei. Tapo teisėtas agnosticizmas, nebandant viskam, kas nesuprantama, neaišku ar nežinoma primesti savo fantazijų.
Šią taisyklę suabsoliutino šiek tiek vėliau atsiradęs mokslas, kuris siekė tiesos savo naujoviškais ir praktiškai pasitvirtinusiais metodais. Mokslas atrado „liniuotės“ tiesos principą, kuris tapo universaliu mokslo šablonu, kai filosofijoje buvo priešingai, – saugomas individualumas. Aišku, tada kyla konfliktai ir kova tarp sektų, mokyklų ir atskirų krypčių. Ši filosofijos kultūrinės formos savybė buvo nepalanki universalios filosofijos atsiradimui, ir net individams kovojant ir siekiant „valdžios“, absoliuti filosofinė valdžia niekada neiškovojama. Nebent paskelbus kokią nors ideologiją absoliučia tiesa, buvo stengiamasi sudoroti visus kitus filosofinius „individus“. Tai daugiau būdinga politinei sferai, kurioje vyko nuožmi kova dėl valdžios. Tuo tarpu mokslas buvo paverstas universaliu šablonu ir iš karto „suvienijo“ visą žmonių rūšį. Nėra individualių formų bei šablonų, ir mokslas, jeigu jis teisingas arba yra Tiesa, tai galioja visiems be išimties.
Mokslo tiesa taip pat yra ne stabilus vaizdinys, be jis apima vis tiksliau ir vis didesnę sferą ir šitaip šimtmetis prie šimtmečio artėja prie „absoliučios“ tiesos, kurią aš vadinu „liniuotės tiesa“, kuri gaunama mato ir skalės principu ir juo apibrėžia teiginių tikrareferenciją.
xsistemax rašė:Ar žinai,kodėl jūsų net valstybė neliečia?Ta valstybė,kuriai nemokate mokesčių ir engiate jos piliečius?
Todėl,kad daugybę amžių nuo jūsų klikos sklinda negeras kvapas ir niekas nenoti teptis.
Bent suvoki, ką šneki? 😀 Kokiai klikai aš priklausau? 🙂 Dirbu ir moku mokesčius, kaip ir kiti piliečiai, o su RKB, jeigu turi galvoje kunigus, neturiu jokių ryšių. So…?
xsistemax rašė:Slopini žmonių gebėjimą logiškai ir kritiškai protauti.
Na jau. Diskutuojame, mąstome, filosofuojame, kur čia tas žmonių gebėjimo protauti slopinimas? Tai kaip tik skatinimas. Materializmas užsiima slopinimu. Pvz. kalbėdamas ne argumentais, bet emocijomis, kaip tu darai. 🙂
Propaganda
Propagandos klausimas yra labai platus klausimas, todėl viso jo neliesiu. Ji gali būti trūkumų ieškojimas ir pašiepiamasis hiperbolizavimas, visokie similistiniai palyginimai ir t.t. Kartais propaganda yra visiškas melas ir dezinformacija, kai kas nors pateikiama kaip tiesa, nors neįrodytas joks ryšys su tikrove. Propagandistai dažniausiai remiasi tuo, kad, kaip minėta ankstesnėje formulėje, nėra galimybių patikrinti tikrareferentinę teiginių sankirtą su tikrove, ir lieka tik tikėjimas kažkokiu, pavyzdžiui, žurnalisto galvojimu.
Kartais norima išlikti tiesiu ir teisingu. Turima kažkokia loginėmis priemonėmis išvesta „tiesa“. Kad būtų įtikinamiau visi loginės sekos elementai paslepiami naudojant elipsę ir galvojimas (teigimas tekste, vadinimas) yra prilyginamas absoliučiai tiesai. Kitaip sakant, C = V, cogito lygu veritas, nežiūrint to, kad rodant tiesą, būtina parodyti ir tikrareferentinį ryšį su tikrove. Tikrovės posistemis labai svarbus. „Aš galvoju“ forma nepakankama, nes sankirtos tarp C ir V aibė gali būti užpildyta netikrareferentiniais faktais. Mulkinama paprastai: pasakoma C lygu V, o visos kitos dalys nes, nes, nes…ir t.t. nepateikiamos.
Tokia elipsė yra smegenų plovimo priemonė. Galvojimas gali būti visoks, ir jis nebūtinai yra absoliuti tiesa. Tačiau nemaža dalis žmonių nekritiški, atitrūkę nuo realybės, arba negali jos patikrinti ir net nesivargina. Priima „naujienas“ įtikėjimu ir sukuria iliuzinį burbulą rašo-skaitau-žinau-tiesa, o tikrovė kažkur išgaruoja.
:Religijos esmė

a.t.sielis rašė:Tai nieko nerodo. Žmonės nėra tobuli, nesvarbu, ar jie užsiima religija, ar neužsiima, visi daro daug nesąmonių. Jeigu žmogus bando sekti religija, bet nedaro to tinkamai, vis vien darys daug nesąmonių, kaip darytų ir nebandydamas, o užsiimdamas kokia kita veikla.
Antras dalykas, kaip išnagrinėjome, ateistai turi subjektyvų negatyvumą teizmo atžvilgiu, todėl suprantama, kad jie norės kritikuoti, ieškoti būtų ir nebūtų trūkumų, bet tai nesvarbu. Tuo tiesiog reiškiasi jų negatyvumas religijos atžvilgiu apskritai. T.y. jų pačių negatyvumas sukelia jų kritišką požiūrį, o kritiškas požiūris dar sustiprina negatyvumą. Prielaidos nulemia išvadas.
Ar tikrai matai mano nuomonę sudarytą iš prielaidų? Tu pats darai prielaidas, bet jų neįžvelgi, gal pacituosiu.
a.t.sielis rašė:Jeigu žmogus bando sekti religija, bet nedaro to tinkamai, vis vien darys daug nesąmonių, kaip darytų ir nebandydamas, o užsiimdamas kokia kita veikla.
Vien šiuo sakiniu įrodai, kad nesi religiškai priklausomas pilnai, bei žinai daugiau nei reikia žinoti paprastam tikinčiam. Parodydamas savo patirtį pavyzdžiais, parodai savo dabartinę patirtį ir ji kaip matau nėra vien religinė. Tu turi patirties, žinai kaip kuriasi negeros situacijos ir kaltininką žinai, kad be religijos "praeities", neįmanoma dabartinė situacija.
Taip, šiuo klausimu, iš daugeliu tavo patirčių pagaliau sudėliojau bendrą vaizdą. Religija tėra maža dalis gyvenimo, nėra jokio absoliutinimo. Kadangi tu patyrei kažko, kas neleido tau suabsoliutinti ar padaryti religiją 100% įmanoma veikla.
Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Aš laikau, kad religija šiuometu neįmanoma. Ar kokiu nors metu pasidarys įmanoma irgi nemanau.
Per kiek teko laiko pažinti religiją laiko mačiau daug. Religijos nariai siekia pabloginti gyvenimą. O iš kitos pusės, pavydžiui mano dabartinėje situacijoje, jau peržengia ribas. Aš kritikuoju ne bereikalo.
Analogiškai, gyvosios esybės, kurios gyvena materialioje visatoje, visos yra tarsi ligoniai, visos netobulos ir pilnos ydų. O religija yra kaip ligoninė, kurioje ligoniai gydomi. Ką laimėsi kritikuodamas ligonius religijos ligoninėje?
Gali kritikuoti, no problem, bet kokia tau nauda iš to?
Religija ne ligonine, o archajinis palikimas. Religija tai primityvus, senas, luoshas kulturinis fenomenas, visiskai nepadedantis zmogui. Na nusiraminti gal, bet nedaugiau. Opiumas liaudziai…
Palinkesiu, mest lauk sitas visa religines nesamones. Uzsiduot kelis sau klausimus – kaip gyvenimas pagerejo nuo to momento kai pradejai uzsiiminet religija? Kiek dvasiniu metafiziniu, transendenciniu busenu turejai? Jei nei vienos, tai sveikinu tu sektoje… O jei save itikinesi kad dvasinems patirtims reikia daug laiko save taisyt ir gerinti, tai dar karta sveikinu…
Kad but ismintingu nereik zinot daug pastraipu, citatu, burtazodziu, mantru, maldu.
Nereik but visad ismintingu, nes tu ir negali tokiu but, svarbu suprast, kad ne visad esi ismintingas ir sutikt su tuo. Vat ir busi ismintingas… Ir tada tau neliks ko gerinti, nes tu niekad nedarai klaidu… O nuodemes, ydos tai isvis pramanas…
Mekabciel rašė:Religija sveikus tik naivius zmones pavercia ligoniais ir poto pradeda gydyt.
Materializmas yra sielos liga. Nereikia būti genijum, kad suprasti, kad gyvos esybės šioje visatoje serga, užkrėstos tokių ligų kaip iliuzija, geismas, pyktis, pavydas, tingumas, beprotybė ir kt.
O kas yra religija? Religija yra tiesiog Dievo įstatymai, Dievo nurodyti tobulėjimo būdai. Dievas situaciją apibūdina tokią, kaip ji yra, realistiškai. Žmonės, kuriems labiau prie širdies materialistinė iliuzija, nenori priimti to realizmo.
a.t.sielis rašė:
Mekabciel rašė:Religija sveikus tik naivius zmones pavercia ligoniais ir poto pradeda gydyt.
Materializmas yra sielos liga. Nereikia būti genijum, kad suprasti, kad gyvos esybės šioje visatoje serga, užkrėstos tokių ligų kaip iliuzija, geismas, pyktis, pavydas, tingumas, beprotybė ir kt.
O kas yra religija? Religija yra tiesiog Dievo įstatymai, Dievo nurodyti tobulėjimo būdai. Dievas situaciją apibūdina tokią, kaip ji yra, realistiškai. Žmonės, kuriems labiau prie širdies materialistinė iliuzija, nenori priimti to realizmo.
Zinai, as is taves tik ir girdziu, kaip tu kartoji, jog zmones uzkresti kazkuo. Pastovus kartojimas tu ikaltu, isikaltu fraziu. Pakeisk aplinka. Tave ji farsiruoja sitomis nesamonemis. Ir vertini pasauli per sita nesamoninga prizme.
Iliuzija, tai tai jog tu matai jog sitas pasaulis yra blogas. Vat sita nesamone ir susitvarkyk.
Jei jau Dievas materializma ir sukure tai Dievas materializma ir sutvarkys. Tau cia nieko tvarkyt ar kazko isvenginet – nereik. Ir maziau tu rupinkis tuo pasauliu. Viskas ka tau reikia padaryt, tai save susiorganizuot na ir dar kai sauna i galva biednai mociutei moneta numest. Viskas.
Man atrodo kad materialumas pasidaro blogis, tada kai zmogus negeba su juo susitvarkyt ar jam kazkas nepavyksta ir tada prasideda pasiteisinimai – materialumo reikia tiek kad duonos kriaukslis namie guletu. Va cia tai dvasinis issitaisymas. Pezalai.
As kiek stebiu pasauli tai atsiranda, nesveiki video apie tai kaip zmones pasidare susvetimeje, kaip cia viskas blogai, kaip cia reikia gelbet padeti Lietuvoje, pasaulyje, svietime. Tai yra rimta psichologine problema, kuri vadinasi – rimtumas. Is vienos puses reikia, kazka keisti, is kitos viskas keiciasi naturaliai ir viskas keiciasi ta linkme kuri yra geresne.
Yra toks posakis: karve labiau nori piena duot nei, kad teliukas ji gert. Tai jei Dievas sugalvojo plana, tai jis ji ir relizuoja. Ir tikrai daugiau nei Tu. Tu greiciau judi link Jo nei kad supranti. Tu is esmes net nejudi, o tik stebi ta plana. Ir po truputi samoningeji. Jausmas kad kazka darai yra iliuzija. Neimanoma pagreitinti savo samoningejimo. Tu ka bedarysi turesi pereiti visas padalas, kurios tau numatytos. Ir suklysi dar tiek kiek tau numatyta. Supratimas, jog samoningejimas yra nepagreitinamas, pagreitina tavo samoninguma.
Mekabciel rašė:Jei jau Dievas materializma ir sukure tai Dievas materializma ir sutvarkys.
Taip, tam ir yra ligoninė. O kai kurie rėkia, kad viskas nesąmonė.
As manyciau, kad ne religija ligonine o gyvenimas yra ligonine, jei jau zmogu laikysime uz ligoni. Nes kitu atveju visa kita yra ne taip prasminga kaip tik gydytis ligonineje. Su kuo as nesutikciau.
Nera labiau ar maziau prasmingesniu dalyku, prasme zmogus pats nustato.
Apie tai, kaip žmogus gali suvokti realybę, jau rašiau:
Kaip galima suvokti visą Realybę, būnant tik maža mažutėle, atomine tos Realybės dalele? Bandymas atvaizduoti Realybę savo netobulomis pastangomis sudarys klaidingą Realybės atvaizdą, ir suvokimas bus klaidingas, t.y. tai bus ne-Tiesa. Vienintelė galimybė ribotajam individui turėti pilniausią įmanomą Realybės suvokimą yra tokia: Realybė Pati Save sukoncentruoja tokiu būdu, kuris pagal Ją yra Tiesa, įmanoma žmogui, ir suteikia tą Tiesą žmogui, Savęs koncentratą.
Logika nieko negali pasakyti apie Transcendenciją, kadangi negali ten įsiskverbti. Logika yra materialaus proto funkcija. Šios pasaulio tiesos ir Absoliuti Tiesa skiriasi. Vieną logiką gali nuginčyti kita logika, bet tiesos pažinimo tas procesas nepridės nei kruopelės. Todėl šventi raštai rekomenduoja neužsiimti loginiais svarstymais, kai tikslas yra pažinti Transcendenciją.
Absoliuti Tiesa negali būti patikrinta materialiu protu. Tiesa neprieinama veikiant savo pastangomis. Žinojimo gavimas yra "žemyneigis" – iš Dievo žmogui. Pirminė savybė, kuri leidžia įgyti žinojimą – nuolankumas. Todėl tie, kas priima Absoliučią Tiesą per tikėjimą, neturi problemų, o visi kiti turi problemų, ir vysto sudėtingus teorinius tiesos siekimo ir tikrinimo būdus, kurie visgi negali duoti Transcendencijos pažinimo. Tokiu būdu, liekama susikoncentravus į šią dabar patiriamą realybės dalį.
Todėl aš neturiu problemų su logikais – jie eina savo keliais, aš einu savo keliu. Teistinė logika skirtinga nuo kitų logikos rūšių, kadangi naudojama tiesiog geriau įsisavinti apreiškimą. Teistinė logika susijusi su suvokimo gilesniais turiniais, formalus teisingumas nėra tikrasis jos turinys ar tikslas. Teistinė logika suteikia galimybes pripažinti Transcendencijos apreiškimą, bet jeigu žmonės nenori jo pripažinti, jų nedomina Transcendencija, tada tos galimybės jiems nėra reikalingos. Vienaip ar kitaip, keliai į Transcendenciją yra paaiškinti žmonijoje, ir norintys nesusiduria su trūkumu. Nuo ko ir prasidėjo ši diskusija.
Žinojimo lygiai yra paaiškinti čia: https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2843.0