klajunas rašė:Pradėsiu atskirdamas du ateistų rangus. Yra „atsargieji ateistai" ir „totalitariniai ateistai".
Manau, yra daug rūšių ateistų. Yra "gal-ateistų" – "gal aš netikiu, gal aš ateistas", yra "įsižeidusių ateistų" – "mane vertė eiti į bažnyčią, man ten nepatiko, todėl aš ateistas", ir yra įsitikinusių ateistų, vieni iš jų agresyvesni, kiti nuosaikesni. Vienaip ar kitaip, įsitikinusiųjų ateizmas yra neigimas. Kai kurie ateistai gali konstruoti labai įmantrią sistemą, kaip jie neigia. Tai Vakarų kabinetinės filosofijos tradicija: visą gyvenimą neigti vieni kitų filosofijas.
klajunas rašė:Visas tavo pateiktas didelis „įrodymas" tik dar kartą patvirtina mano pateiktą apibūdinimą: sukuria holistinį modelį, kuriame kažko trūks
Na va, ir neigimo schemos. Bandykime aiškintis su jomis.
Tiek teistai, tiek ateistai turi pripažinti, kad kažkas iš viso egzistuoja, o ne niekas. Mažų mažiausiai, egistuoja stebimas pasaulis (kad ir kas jis būtų) ir jo priežastys. Taigi, ne niekas.
Taigi, kai tik kalbame apie visumą, o visuma visgi egzistuoja – egzistuoja kažkas, o ne niekas, ir tas kažkas gali būti imamas domėn visas pilnumoje – tai tiek teistai, tiek ateistai siekia suprasti ir apibūdinti visumą. Taigi, "holizmas", t.y. šiuo atveju mąstymas apie visumą ir siekimas ją pažinti, yra natūralus ir būdingas visiems. Pvz. fizikai bando sukurti "theory of everything".
Taigi, vienas priekaištas jau negalioja – holizmas yra neišvengiamas mąstant apie realybę. Ateistai-materialistai yra lygiai tokie patys holistai, kitaip jie nebūtų ateistai, o būtų agnostikai ir tylėtų – sakytų, "mes nieko nežinom apie realybę, apie visumą nemąstome (vengiame holizmo), ir nei neigiame, nei teigiame".
Ateistai-materialistai teigia, kad savaime egzistuojantis visų dalykų pagrindas yra materialaus ar beasmenio pobūdžio energija bei dėsniai. Teistai teigia, kad savaime egzistuojantis visų dalykų pagrindas yra dvasia, absoliutus asmuo, absoliutas, savyje koncentruojantis visas priežastis ir emanuojantis visas energijas: dvasines ir materialias.
Šioje ateistinėje-materialistinėje koncepcijoje laikoma, kad materialaus beasmenio pobūdžio energijos ir dėsnių pakanka atsirasti reiškiniams, tokiems kaip laikas, tam tikra tvarka ir pastovumas kosmose, kietas, skystas ir kiti materijos būviai, cheminės reakcijos, gamta, gyvybė, sąmonė, protas, suvokimai.
Tam, kad ši koncepcija galėtų būti nuosekli, kažkur tenka "išjungti" priežastingumo principą, kadangi, tokiems efektams beasmenių "neprotingų" priežasčių nepakanka. Nagrinėjant pagal priežasties-pasekmės ryšį, priežastyse turi būti ne mažiau galingos kokybės dalykų, kažko, kas sugeba formuoti tvarką, organizuoti sistemas, duoti žinojimo ir žinojimo turinių galimybes bei savybes, t.y. priežastyse turi būti sąmonė, protas arba jeigu netinka tokie įvardijimai, tai dar pranašesnės savybės, kurių neįmanoma įvardinti žmonių kalba, bet tai vis vien turi būti kaip supersąmonė ir superprotas. Galima sakyti, "superpranašesnė kitokybė".
Taigi, savo koncepcijos silpną vietą, t.y. materialistiškai postuluojamo realybės pagrindo priežastinį nepakankamumą, jie sprendžia fraze "priežastingumas kažkurioje vietoje nustoja egzistuoti", ir tą vietą ar ribą brėžia kažkur tarp realybės atraminių beasmenių dėsnių/energijų ir jų konstruojamų reiškinių. Jų koncepcijoje, galutiniai reiškiniai turi priežastis, tiesiog priežastingumas esą kažkur giliau nutrūksta.
Praktiškai, norėdami būti nuoseklūs, jie turėtų pradėti neigti ir atraminių dėsnių egzistavimą, kadangi jeigu dėsniai nėra susieti su reiškiniais priežastiniu ryšiu, vadinasi, poveikio nėra, ir dėsnių egzistavimas jų sistemoje yra tik deklaratyvus, neturintis jokio veiksnumo.
Bet pasirodo, kad jų sistemoje gamtos dėsniai vaidina lemiamą vaidmenį, nes visos technologinės sėkmės ir gamtamokslis yra paremtas vien tik dėsnių atradimais.
Štai į tokią poziciją jie save įstūmę: ateizmui-materializmui kaip holistinei koncepcijai atraminiai realybės dėsniai nereikalingi, kadangi turi nebūti priežastingumo; o iš kitos pusės, be dėsnių ateizmas-materializmas yra niekas.
Taigi, (1) Jie neigia, (2) tada gauna savo koncepcijos nenuoseklumą, (3) kurį reikia užmaskuoti. Neigia asmenines realybės pagrindo savybes (1), tada pradeda neužtekti realybės pagrindo priežastinės-savybinės galios (2), tada tenka neigti priežastinius ryšius (3). Atrišus realybės pagrindą nuo dėsnių ir priežastingumo (3), turi gautis taip, kad realybės pagrinde yra energija, kuri bet kokiu nedėsningu ir nepriežastingu būdu gali sukelti tolesnę reiškinių grandinę, tame tarpe ir toliau sekantį priežastingumą. Čia ateizmas-materializmas papuola į savo pačių neigimo paneigimą: jeigu energija realybės pagrinde gali būti bet kokia, tai neišvengiama išvada yra ne ateizmas, o agnosticizmas. Taip pat tai yra tarsi magija ir stebuklas, jeigu energija taip nedėsningai ir nepriežastingai gali viską sukurti: "bet kas, bet kaip, iš bet ko". Ta energija yra kitokybė, kurios neįmanoma apibrėžti, ir kaip ji veikia, irgi neįmanoma apibrėžti. Jeigu bus įmanoma apibrėžti, vadinasi bus priežastingumas.
Iš tokio "kitokybės" agnosticizmo išeinant, matome, kad užtenka nustoti žodiškai deklaratyviai neigti realybės pagrindo sąryšį su toliau sekančiu priežastingumu (o tą sąryšį pati ateizmo-materializmo koncepcija neišvengiamai postuluoja savo sistemoje, tik privalo niekaip neapibrėžti ("magija")), ir bus akivaizdi jau išnagrinėtos sistemos išvada ir jos tapatumas teistiškai nagrinėjamai filosofinei koncepcijai: už priežastingos reiškinijos egzistuoja jos nepriežastingas pagrindas, kuriam neįmanoma primesti jokių apribojimų, riboti jo savybes. Teistinėje koncepcijoje, priežastys turi būti pakankamos, todėl realybės pagrindas turi neribotas absoliučias savybes, o ateistinėje-materialistinėje koncepcijoje, realybės pagrindas yra "atkirstas" nuo reiškinijos savybių (t.y. efektų), todėl yra nepriklausomas ir nepaklūstantis tų pačių efektų (t.y. žmonių) bandymams priskirti jam tik beasmenes savybes.
Na čia jau daug, manau, kol kas to užtenka, tolesnių tavo teiginių nenagrinėsiu. Suvirškinkim pirma šitą.