tadasas99 rašė:religijos pristatymas = religijos reklamavimas, todel.
Tada viskas ką pristatinėjo yra reklama, net ir kai savo paną, gal net ypač ją, priststinėji savo tėvams yra totaliai reklama 🙂
tadasas99 rašė:religijos pristatymas = religijos reklamavimas, todel.
Tada viskas ką pristatinėjo yra reklama, net ir kai savo paną, gal net ypač ją, priststinėji savo tėvams yra totaliai reklama 🙂
paragraf 78 rašė:
tadasas99 rašė:religijos pristatymas = religijos reklamavimas, todel.
Tada viskas ką pristatinėjo yra reklama, net ir kai savo paną, gal net ypač ją, priststinėji savo tėvams yra totaliai reklama 🙂
taip, pilnai sutinku.
Kadangi pristatinedamas pana giri jos gerasias savybes pamirsdamas pamineti blogasias, paasakodamas apie buvusia elgiesi priesingai, tai nera objekto apibudinimas
Pvz. yra toks dalykas, socialinė reklama. Ar kas nors blogo socialinėje reklamoje yra? Ten gi pelno nėra.
Man tai atrodo, kad teisingo atsakymo nėra. Kaip pažiūrėsi, taip ir suvoksi, bet nebūtinai neteisingai sau. Sau viskas teisinga, kitam nelabai dėl to, kad kitokia patirtis ir visai kiti dalykai tapatinami (imami kaip lyginimo pavyzdžiais).
Pavyzdžiui kalbėdami apie konkrečius dalykus, pastebėsime tendenciją:
Kažkas remsis iki tol atrastais teiginiais, bet kažkam kitam tas pats 'daiktas' atrodys netas lygis. Dažniausiais atvėjais norės parodyti, kad jo patirtis didesnė ir suvokimas yra atėjęs iš savo pastangų ir įdirbio.
Ar tai turi vertę nežinau, nes kitas to nė nesupranta. Kiek nori dėk pastangų, bet paprasčiausiai gali remtis kas jau iki tol atrasta. Abu variantai teisingi. Tik kaip kieno požiūris daugiau krypsta ir kaip pasirodo derėtų elgtis.
Nepriklausomas pristatymas yra religijos klastojimas, kadangi religija yra suprantama iš vidaus. Iš išorės matoma tik religijos išorinė forma, kuri nesutampa su vidiniu turiniu. Jeigu tėvai sprendžia, kad vaikui reikia mokytis kažkokios religijos, tai jie norės duoti tikrą, o ne suklastotą dalyką.
Žodžiu, problema neegzistuoja. Arba egzistuoja jeigu tėvai pažeidžia vaiko tikėjimo laisvę.
Ką dar galima pasakyti:
iš esmės, žmogus vaikystėje susidurs arba su savo tėvų religija, arba su to krašto vyraujančia religija. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyraujanti religija yra krikščionybė, tai vaikui einant į mokyklą, jam gali būti pasiūlyta: "Ar tu nori eiti į krikščionių tikybos pamokas, ar į etiką?"
Visuomenėje įsišaknijusi religijos sistema yra istoriškai ir kultūriškai įsisavinta, patikrinta, natūrali tai visuomenei. Žmogus turi priklausyti kažkokiai religinei sistemai. Ateizmas tam tikra prasme yra amoralus, kadangi ateistas nepaiso Kūrėjo, nors iš Jo viską gauna. Jis gyvena Kūrėjo sukurtame pasaulyje, bet nenori elgtis pagal Kūrėjo nustatytus tobulėjimo dėsnius. Todėl kiekvienas žmogus nuo vaikystės turi priklausyti kažkuriai religinei sistemai. Tai nesutrukdys jo pasirinkimui, kai jis taps pilnai sąmoningas, ir jau rimčiau svarstys savo pašaukimo klausimus.
a.t.sielis rašė:Visuomenėje įsišaknijusi religijos sistema yra istoriškai ir kultūriškai įsisavinta, patikrinta, natūrali tai visuomenei. Žmogus turi priklausyti kažkokiai religinei sistemai. Ateizmas tam tikra prasme yra amoralus, kadangi ateistas nepaiso Kūrėjo, nors iš Jo viską gauna. Jis gyvena Kūrėjo sukurtame pasaulyje, bet nenori elgtis pagal Kūrėjo nustatytus tobulėjimo dėsnius. Todėl kiekvienas žmogus nuo vaikystės turi priklausyti kažkuriai religinei sistemai. Tai nesutrukdys jo pasirinkimui, kai jis taps pilnai sąmoningas, ir jau rimčiau svarstys savo pašaukimo klausimus.
Vaikas turi gauti įvairiapusišką informaciją, o ne būti vienpusiškai indoktrinuojamas. Jeigu nėra rimtai pateiktos alternatyvos – neįmanomas tinkamas pasirinkimas. O tai jau suklaidinimas, nuvedimas klystkeliu. Religija nėra vienintelis kelias ir kiti keliai taip pat turi būti pateikti, ir tai turi pateikti tie, kurie savo gyvenime padarė atitinkamus pasirinkimus.
Niekas neturi teisės nuspręsti už kitą žmogų, nes gyvenimas yra jo nuosavybė ir jis su savo gyvenimu gali daryti ką nori.
klajunas rašė:Vaikas turi gauti įvairiapusišką informaciją, o ne būti vienpusiškai indoktrinuojamas.
Su tuo galima sutikti. Dabar situacija tokia, kad vyksta materialistinė indoktrinacija iš visų pusių: mokomieji dalykai, žmogaus ruošimas kaip varžtelio, aptarnausiančio ekonominę-technologinę-valstybės sistemą, evoliucijos teorija, TV ir žiniasklaidos propaganda. Tokiu būdu, priklausymas religijos sistema atsvertų demoralizuojančią materializmo įtaką ir suteiktų įvairiapusišką informaciją ir gyvenimo patirtį.
klajunas rašė:Jeigu nėra rimtai pateiktos alternatyvos – neįmanomas tinkamas pasirinkimas. O tai jau suklaidinimas, nuvedimas klystkeliu.
Būtent, todėl turi būti rimtai pristatyta teistinė alternatyva materialistinei ir gyvūniškai gyvenimo koncepcijai, kuri vyrauja. Jos vyravimas yra klaidinimas, vedimas klystkeliu, ne tik todėl, kad ji klaidinga, bet todėl, kad nesudaromos galimybės žmogui pasirinkti, labai gerai išmanant kokios yra alternatyvos.
klajunas rašė:Religija nėra vienintelis kelias ir kiti keliai taip pat turi būti pateikti, ir tai turi pateikti tie, kurie savo gyvenime padarė atitinkamus pasirinkimus.
Kaip minėjom, vaikų švietimas yra tėvų atsakomybė. Kas priima atsakomybę už vaikus? Jie patys ir tėvai.
klajunas rašė:Niekas neturi teisės nuspręsti už kitą žmogų, nes gyvenimas yra jo nuosavybė ir jis su savo gyvenimu gali daryti ką nori.
Taip, todėl jokie biurokratai ar ateistai-materialistai neturėtų kištis ir nuspręsti indoktrinuoti tuo, kas yra nepatvirtinta 100%, pvz. materialistine evoliucijos teorija.
a.t.sielis rašė:Taip, todėl jokie biurokratai ar ateistai-materialistai neturėtų kištis ir nuspręsti indoktrinuoti tuo, kas yra nepatvirtinta 100%, pvz. materialistine evoliucijos teorija.
Užbaigtu modeliu mokslo niekas nevaizduoja, tik supažindina su naujausiais pasiekimais. Ir apskritai moksle kažką vaizduoti kaip užbaigtą ir galutinį variantą yra blogas požiūris. Turi būti mokoma naudotis tuo kas pasiekta, plius savarankiško mąstymo, kuris leistų pačiam spręsti teorinius klausimus.
Tačiau valstybės organizacijai reikia abejų mąstymo tipų – tiek kurie užsiima tik efektyvių metodų taikymu ir tie, kurie metodus kuria. Pirmiems metodas pateikiamas kaip galutinis variantas, o antriems, kaip tam tikra pakopa judant link absoliutaus žinojimo.
Taip pat bloga praktika yra klaidingus metodus pateikti kaip teisingus ir klaidinti žmones. Žmogus visas ištyrinėtas ir žinoma, kas jam įmanoma, o kas ne. Jeigu kas nors yra tik galimybė – tai negali būti pateikiama kaip faktas. Arba jeigu yra koks nors faktas, tai negali būti pateikiama kaip tai, kas jis nėra.
Kalbant apie gimnazijų programas, tai jos atsilieka nuo naujausių mokslo pasiekimų ir neparodo teisingo vaizdo. Tikras mokslas įslaptintas, atskleidžiamos ankstesnio etapo, pasenusios žinios. Tai galima naudoti proto lavinimui, bet suformuoja klaidinga požiūrį į naujausią situaciją.
klajunas rašė:Kalbant apie gimnazijų programas, tai jos atsilieka nuo naujausių mokslo pasiekimų ir neparodo teisingo vaizdo.
Teisingai, priekaištas yra ne sąžiningiems gamtamokslio mokslininkams, o vadovėlių rašytojams, kurie pateikia klaidingai, nekritiškai ir indoktrinuojančiai. Priekaištas taip pat yra valstybei, kuri nekuria naujesnių vadovėlių, o naudoja senus.
Vertes sukelia patys, ne kažkas kitas, ne bažnyčia ir t.t./ o pats tikintysis. Kitų akivaizdoje kelti vertes mažų mažiausiai, turi būti gėda. Kadangi nevisiems sutampa tiesa, nevisiems pritemsi ir įtaigosi gyvenimo. simuliuoti norais irgi nesigaus, nes ką daro bažnyčia – tai nėra, kas tikroji tiesa kiekvienam patiriama. Jei ta patirtis netikra, nereiškia, kad ji efektyvi ir gelbėja gyvenimus.
Užmiršta visai, kad kūrėjas ir jo duotybės, gali būti, kaip maksimaliai išvesta šių laikų koncepcija apie visatos atsiradimą ir t.t. Bet vis neigiama žiūrima ir nepamatoma, kad spragų niekas taip nepildo.
Spraga yra susijusi su atsiradimo klausimu. Galbūt net ir kitokiu veiksmu, neišverstu mums suprasti mūsų kalboje. Religija pasirinko greitesnį kelią, labai toli nubėgo.
Prievartos nėra, žmonės laisvi, priimti arba nepriimti.
Manau, valstybė iš dalies užsiima prievarta, su savo visuotine ir vienoda švietimo sistema. Priimančių ir nepriimančių žmonių švietimosi poreikiai yra skirtingi, todėl turėtų būti atskiros programos.
a.t.sielis rašė:Žiūrėk, religija remiasi apreiškimu, jai nereikia nieko lūkuriuoti, ar spėlioti. Aukščiausia Realybė pati save apreiškia, ir paaiškinimas yra tikras.
Apreiškimas tai kaip sinonimas, bet kažkas mato didelius stebuklus, materialistų sukeliamus veiksmus. Tu atitinkamai gini poziciją, kadangi priklausai religinei bendruomenei. Tu matai kaip religija atrodo iš vidaus, galbūt net suabsoliuti su konkrečia padėtimi. Tikras atrodo ir atrodys.
Tau atrodo, kad teisinga , kas skaičiuojasi ir sąlygotu laikymuisi tam tikrų taisyklių iš religinės pusės. Tu negali jų laužyti ir tuo pačiu žinoti daugiau, nei pavyzdžiui aš. Aš nežinau, kaip iš vidaus tai atrodo, bet panašu, vien iš rėmimosi ir argumentacijos – vyksta absoliutinimas. Nuomonė grynai atitinka koncepcines išvadas. Tokia maždaug nuojauta ir ja vadovaujiesi, kaip tikra nuojauta. Befaktė ir neįrodyta realybė tau kaip nuo apreiškimo prasidėjusi egzistuoti tiesa. (tu kitaip ir negali)
Man tai labiau kaip konkreti koncepcija, apreiškimas ar duotybės suprasti kūrėją ir jo nurodymus, dėl kurių vyksta konkrečios situacijos ir jos sau turi paaiškinimus (man nėra aukštesnė tiesa). Yra skirtingų mąstytojų, visi skirtingi mąstytojai turi savo unikalias išvadas, jas sudėjus į rinkinį pasimato nebloga sistema. Bet sistema tai dar neišeitis, yra užbaigtas darbas ir dar nepradėtas.
Ar yra pasirinkimo alternatyvos – gyvenimas namuose ir bomžavimas žiemą? Pagal mane, tai nėra tikros alternatyvos.
Taigi, sutarimas su Kūrėju yra kaip namai, kaip gyvenimas namuose. Kaip visi žmonės nori gyventi šiltuose namuose, savo namuose, taip žmogui verta gyventi sutarime su Kūrėju. Tam yra religija. Kaip žmogus gyvendamas namuose turi laisvę, taip žmogus gyvendamas sutarime su Kūrėju, turi laisvę, pasirinkimus. Bomžaujant žiemą žmogaus laisvės ir pasirinkimai labai apriboti. Jis negali išsimiegoti ir yra nuolat sušalęs.
Taigi, negalima dėti lygybės ženklo tarp religijos ir kitų alternatyvų, ir vidinė perspektyva čia svarbi.Matas yra žmogaus dvasinė gerovė. Bet tame nėra prievartos, tas pats pasirinkimas – žmonės gali priimti ar nepriimti religiją.
Tai suformuluok trumpais punktais, jeigu dar turi kokių priekaištų ar trūkumų. Kame problemos?
a.t.sielis rašė:Tai suformuluok trumpais punktais, jeigu dar turi kokių priekaištų ar trūkumų. Kame problemos?
Punktais gal ir neketinu atsakyti, bent kad pasirinkimas būtų tikras ir įrodomas, ne kaip tavo paliepimas.
a.t.sielis rašė:Taigi, sutarimas su Kūrėju yra kaip namai, kaip gyvenimas namuose.
Irgi yra koncepcija. Nieko sudėtingo nepasakau. Jei namais tu įsivaizduoji ar per atitikmenis palaikai 'kūrėją' – turi sietis su realia išvada. Tau asmeniškai atitinka, bet atmink nevisiems gali tas pats būti. Pavyzdžiui man šiuo atvėju visai ne ta padėtis, ir kai matau ką tu kalbi, visiškai netuom laikau namais. Namu laikau namą, kuriame gyvenu. Nejokiu būdu, neprigalvoju jokių kitų atitikmenų, kad namu būtų 'kūrėjas'.
Tai yra būsena, kai atitikmenys sumaišomi. Religija panašu, kad turi tokią įtaką ir prieeigą daryti. Iš to galima pasakyti, kad atitikmenimis žaidžiama, o tu katik ir išdavei.
a.t.sielis rašė:Kaip žmogus gyvendamas namuose turi laisvę, taip žmogus gyvendamas sutarime su Kūrėju, turi laisvę, pasirinkimus.
Kur tu nematai, kad įsivedi savo atitkmenimis ir laikai kaip tik nori mums suprantamas bendrybes? Ko tu sieki aš nesuprantu, nes panašu, kad taip formuojamas tavo požiūris?
a.t.sielis rašė:Matas yra žmogaus dvasinė gerovė. Bet tame nėra prievartos, tas pats pasirinkimas – žmonės gali priimti ar nepriimti religiją.
Gali pasirinkti, bet tik po to kai išbando ar pastato save kaip materialistais. Iki tol kuriamas netoks vaizdas. Kuriama didelė paklaida iš neturėjimo patirties.
a.t.sielis rašė:Taigi, sutarimas su Kūrėju yra kaip namai, kaip gyvenimas namuose. Kaip visi žmonės nori gyventi šiltuose namuose, savo namuose, taip žmogui verta gyventi sutarime su Kūrėju. Tam yra religija. Kaip žmogus gyvendamas namuose turi laisvę, taip žmogus gyvendamas sutarime su Kūrėju, turi laisvę, pasirinkimus. Bomžaujant žiemą žmogaus laisvės ir pasirinkimai labai apriboti. Jis negali išsimiegoti ir yra nuolat sušalęs.
Ir vėl klaidingos išvados. Logiškai-psichologiškai geriausia, kad visada būtų vasara, bet faktinė padėtis paklūsta ne tam kas geriausia žmogaus būsenai, bet dėsniams. Dėsniai tarnauja ne tik žmogui, bet ir visai visatai. Ir tai kas geriausia žmogui – nebūtinai geriausia kitoms visatos dalims.
Todėl ir kartoju kad vien matematinio-loginio kontinuumo neužtenka, reikia žiūrėti ir tai, kokia padėtis kituose kontinuumuose, nes juose taisyklės gali būti visiškai kitokios. Tada atsiranda neatitikimas ir klaida. Klaidų propagavimas neleistinas. Nors kai ką psichologiškai jis gali šildyti. Wishful thinking klaida.
pasirinkimas būtų tikras ir įrodomas
Jis yra tikras ir įrodomas.
Jis nėra įrodomas per prievartą, taip pat nėra įrodomas neturintiems suinteresuotumo. Neutralumas padarys taip, kad jokie įrodymai nebus laikomi ką nors įrodančiais.
Religijos esmė yra tai, kad tai žmogaus vidinis pasirinkimas keliauti vidiniu keliu. Žmonėms, pasirenkantiems buvimą išorinėje visatoje, ten kur materija, ir neturintiems suinteresuotumo priimti galimybes keliauti į dvasinę visatą, kalbos apie dvasinę visatą yra beprasmės, įrodymai yra nieko nesakantys.
Žodžiu, tai sunku suprasti, bet įrodymas atsiveria kaip aktualus ir substancialus pagal žmogaus subjektyvų požiūrį. Kas nors gali būti šaltoje neutralioje pozicijoje ir sakyti: aš rinksiuos tada, kai bus išoriškai įrodyta, bet tai tas pats kas sakyti, kad aš užsimerkęs matysiu, kai man bus parodyta šviesa. Užsimerkęs šviesos kiekį mato tik per vokus, galima šviesti prožektorium arba saule, bus vienoda, tada žmogus ir sakys: niekas neįrodyta, nėra skirtumo tarp prožektoriaus ir saulės.
Ir viskas tame teisinga, nes pasirinkimas tampa veiksmu, nereikia nieko laukti. Nori matyti – atsimerk.
cs rašė:Gali pasirinkti, bet tik po to kai išbando ar pastato save kaip materialistais. Iki tol kuriamas netoks vaizdas. Kuriama didelė paklaida iš neturėjimo patirties.
Nori pasakyti, kad žmogus turi pirma tapti materialistu, o paskui jau rinktis? 🙂
Kodėl gi ir ne, tai visai lengva, nes visi mato apčiuopiamą pasaulį, ir visi yra visų pirma materialistai. Tavo sąlyga jau išpildyta.
a.t.sielis rašė:Tavo sąlyga jau išpildyta.
Kadangi pas tave yra materialistinis požiūris, noriu, kad vien iš tos perspektyvos. Pasakytum: kas yra laisvė, kas noras, kas pasirinkimas, kas atitikmuo ir sinonimas. Jokio religinio įsikišimo man nereikia. Prašyčiau rimčiau į tai žiūrėti.
Kūniška gyvenimo koncepcija sukelia iliuziją ir gaivališkumą. Gaivališkumas, gamtos vedimas žmogų skatina veikti vienaip ar kitaip. Tai yra norai. Jis klajoja keistais keliais. Atsiveria šiapusinio gyvenimo įvairovė. Tokia yra laisvė. Klajonių laisvė.
Klajonės kelia tam tikrą ilgesį, suvokimą, kad yra dar kažkoks lygmuo virš viso to. Gyvenimas bėga tarsi filmas, bet apie tai yra ir filmo jausmas, kad tai filmas, o ne tikrovė. Kažkas viduje žmogaus nujaučia, kažkas viduje yra stebėtojas, sąmoningas, ir tas sąmoningumas siekia daugiau negu bėgantis filmas, aprėpia daugiau.
Viskas, ties čia materialistiškos būties perspektyva sustoja, tai agnosticizmas, sąmonės sutelkimas į kūną. Tai plėtojasi į šeimą, politiką, ekonomiką, mokslą, įvairias teorijas ir t.t. ir pan. Šiapusinis gyvenimas.
a.t.sielis rašė:Religijos esmė yra tai, kad tai žmogaus vidinis pasirinkimas keliauti vidiniu keliu. Žmonėms, pasirenkantiems buvimą išorinėje visatoje, ten kur materija, ir neturintiems suinteresuotumo priimti galimybes keliauti į dvasinę visatą, kalbos apie dvasinę visatą yra beprasmės, įrodymai yra nieko nesakantys.
Šitas variantas irgi yra per silpnas ir jis nieko neduoda. Atvėręs vidinę visatą, jis tik atvers dar vieną kosmosą, kuris pasidarys toks pats "šiapusinis" ir neįdomus. Žmogus galės daugiau, matys kitų žmonių sielas, turės sielų bendrapasaulį, kaip dabar turi kūnų. Matys vienas kito mintis. Vienos bus gražesnės, kitos ne tokios, kaip gražūs ir negražūs kūnai. Nemanau, kad čia įmanoma atrasti kokią nors laimę.
Betgi kol kas toks lygis nepasiektas ir žmogus turi vieną atvirą kosmosą, kuris vadinamas išore. Kitas yra uždaras pasaulis, kuris įkreiptas savo intencionalumu į materialų pasaulį ir jį aptarnauja. Mano pagrindinė hipotezė ir yra kad vidinis uždaras pasaulis gali būti padarytas atviru, bet tik technologiškai, nes žmogus neturi natūralių gnostinių receptorių. Bet tai tik reikštų telepatijos įvaldymą, naujos aplinkos ekrano sukūrimą, kuris būtų irgi pasaulis, kuris turi kažkokį vietinį horizontą, kuris būtų atvertos "dvasinės" erdvės riba.
Nemanau kad čia žmogus rastų ką nors daugiau negu fiziniame pasaulyje. Dar daugiau – po tokio vidinio atvėrimo sielos taptų matomais kūnais, siela būtų sukūninta. Taip pat šis pasaulis būtų sutechnintas ir siela taptų dar didesniu technikos vergu negu kūnas. Todėl tokios visatos atvėrimas nieko gero nežada. O žmonija yra ant tokio proveržio ribos.
Žmogus yra kaip parabolė, su viena atvira dalimi, kita uždara. Pralaužus uždarą, atsivertų naujas atviras kosmosas, ekvivalentiškas fiziniam arba materialiam.
a.t.sielis rašė:Kaip materialistas, žmogus sukasi problemų rate. Tai panašu į žuvies buvimą sausumoje. Daro daug ką, bet laimės nėra. Vejasi laimę, vejasi iliuziją, miražą, šešėlį.
Kūniška gyvenimo koncepcija sukelia iliuziją ir gaivališkumą. Gaivališkumas, gamtos vedimas žmogų skatina veikti vienaip ar kitaip. Tai yra norai. Jis klajoja keistais keliais. Atsiveria šiapusinio gyvenimo įvairovė. Tokia yra laisvė. Klajonių laisvė.
Klajonės kelia tam tikrą ilgesį, suvokimą, kad yra dar kažkoks lygmuo virš viso to. Gyvenimas bėga tarsi filmas, bet apie tai yra ir filmo jausmas, kad tai filmas, o ne tikrovė. Kažkas viduje žmogaus nujaučia, kažkas viduje yra stebėtojas, sąmoningas, ir tas sąmoningumas siekia daugiau negu bėgantis filmas, aprėpia daugiau.
Viskas, ties čia materialistiškos būties perspektyva sustoja, tai agnosticizmas, sąmonės sutelkimas į kūną. Tai plėtojasi į šeimą, politiką, ekonomiką, mokslą, įvairias teorijas ir t.t. ir pan. Šiapusinis gyvenimas.
Tavo atsakymas nekonkretus, nesupratau, ką turi omenyje, nes aš tavęs užklausiau iš materialisto pusės. Nepaneigiamai gali sau leisti daug, netgi gali sau leisti išvengti neatsakyti. Tu žinai ko aš klausiu, bet atsakai netaip ir netgi sukčiaujant.
Ar pabandysi dar karta?
cs rašė:nes aš tavęs užklausiau iš materialisto pusės.
Nežinau, kaip tu įsivaizduoji materialistą, be to nesuprantu tavo klausimo, todėl rašiau tik į tą pusę, pagal tai, ką pats parašiau: "Kodėl gi ir ne, tai visai lengva, nes visi mato apčiuopiamą pasaulį, ir visi yra visų pirma materialistai. Tavo sąlyga jau išpildyta"
T.y. parašiau, kad "visi yra visų pirma materialistai" ir išplėtojau, ką reiškia toks "materialistas".
O dėl tavęs, tai nežinau, tavo mąstymas ir kalbėjimas nėra įprasto pobūdžio. Nemanau, kad tau duoda naudą diskusijos ta tema, nes jos didina žodžių ir minčių skaičių, kurių ir taip daug turi. Tau labiau prieinama forma suvokti dalykus, taip kad būtum patenkintas, turėtų būti menas. Čia tik mano nuomonė ir spėjimas.
Žodžiai, žodžiai, žodžiai. Aš sielą suvokiau savaitę būdamas vienas miške, lietui lijant, pasinėrus į tylą. Žodžiai turi ribas, veikiantis protas irgi nepadeda iš tiesų suvokti.
cs rašė:kas yra laisvė, kas noras, kas pasirinkimas, kas atitikmuo ir sinonimas.
,(šiuo atvėju keli klausimai), bet čia konkretūs klausimai ir materialistas žino kas atsakyme turi atsispindėti.
Ar supratai mano logiką ir ko aš noriu tavo atsakyme?
a.t.sielis rašė:Nesuprantu Mes skirtingose visatose
Nesupranti visatos dėsnių. Pridedi vertes, savivaliauji, perdaug sau leidi. Nepagarbiai ir nemoki išklausyti iki galo diskutuojančio. (Gerai, suverskim kaltę religijai)
Galėsi būti kaip išdavikas.
a.t.sielis rašė:Nuskenuotum Einšteino mintis, ką laimėtum?
Yra toks metodas, kuris vadinamas sąmonės klonavimu. Jį naudojant, galima patirti viską, ką patiria kitas žmogus, perkeliant iš vienų smegenų į kitas visą aktyvumo matricą. Einšteino sąmonė taptų objektu, o tu tos sąmonės operatoriumi. Ką laimėtum? Tiesioginiu matymu suprastum visas Einšteino mintis. Kai sakiau "skenogramos", turėjau galvoje ne aktyvumo nuotraukas.
Lygiai taip pat pamatoma "religinė būsena" visame jos gylyje. Galima nuklonuoti net "dievo regėjimą".
a.t.sielis rašė:Nėra galingos atsvaros. Gali būti įvairių filosofijų, kiekvienam savo, bet jos nenuoseklios, prieštaringos, ir pačios save paneigia.
Nesakau, kad negalima paneigti, bet tuomet paneik kokį nors O. Konto pozityvizmą arba R. Karnapo loginį pozityvizmą. Tai reikia parodyti praktikoje. O. Kontas turi tokią žinojimo laipsniško vystymosi koncepciją, pagal kurią žemiausia stadija yra teologinė (religinė), kita yra metafizinė, ir trečia – pozityvioji, arba mokslinė. Mokslą jis aišku suprato savaip, ne dabartine prasme, bet logika ir kryptis yra aiški.
Kitaip sakant, tu atstovauji praeitą žinių išsivystymo etapą. Tai taip pat tam tikros žinios ir tam tikri metodai, bet yra sukurti galingesni ir tavo teorija eina prieš visuomenės vystymosi kryptį.
O R. Karnapo prinicipo santrauka Vikipedijoje yra tokia
Rudolfas Karnapas laikė metafiziką bereikšme, kadangi jos teiginiai negali būti įrodyti arba paneigti eksperimentais. Anot jo, daug filosofinių problemų iš tikrųjų yra pseudo – problemos, t. y. piktnaudiškų interpretacijų rezultatas. Pasak Rudolfo Karnapio, kai kurios iš jų galėtų būti išspręstos, jei mes pripažintume, jog jos ne išreiškia fakto esmę, o rodo pasirinkimą tarp skirtingų lingvistinių struktūrų. Taigi, loginės kalbos analizės, esą, įgauna pagrindinį instrumentą, sprendžiant filosofines problemas. Nuo tada, kai šnekamoji kalba tapo dviprasmiška, Rudolfas Karnapas įrodinėjo, kad filosofinės problemos turi būti studijuojamos, remiantis dirbtinėmis logikos ir matematikos kalbomis. Anot jo, tai padėtų išspręsti teiginių reikšmių problemas, skirtingas tikimybės teorijos interpretacijas, aiškinimo prigimtį bei skirtumus tarp analitinio ir sintetinio, būtinų ir atsitiktinių teiginių.
Ten kur kalbama apie metafiziką, taip pat galioja ir religinei metafizikai. Visi metafiziniai religiniai teiginiai yra beprasmiai, nes jų negalima verifikuoti moksliniu eksperimentu. Yra tai yra ne tiek pačios realybės, kiek kalbos neteisingo naudojimo problema. Tad šią problemą reikia spręsti lingvistinėmis, loginėmis priemonėmis. Tai yra sukurti teoriją kalbos, kurioje nebūtų beprasmių metafizinių teiginių.
Tai negalioja kasdienei kalbai, bet tokia patobulinta lingvistinės sistema būtina moksliniam pažinimui. Pati mokslo kalba turi išeliminuoti visas religines nesąmones.
Tai 19 – 20 a. viena pagrindinių filosofijos krypčių. Ja remiasi/rėmėsi visi griežtieji ateistai.
Tokia galimybė yra – kabinti makaronus kalbinėmis priemonėmis, bet iš tikro pažinimo ji turi būti eliminuota.
O jeigu kas nors iš tikro yra stebukladarys, tai savo religiją tegul aiškina ne žodžiais, bet stebuklais. Nes žodžius naudoti moka visi, tik vieni tai daro sąžiningai, o kiti – ne. Paaiškėtų, kad be kalbinio, nesugeba parodyti jokio stebuklo.
Yra toks metodas, kuris vadinamas sąmonės klonavimu. Jį naudojant, galima patirti viską, ką patiria kitas žmogus, perkeliant iš vienų smegenų į kitas visą aktyvumo matricą. Einšteino sąmonė taptų objektu, o tu tos sąmonės operatoriumi. Ką laimėtum? Tiesioginiu matymu suprastum visas Einšteino mintis. Kai sakiau "skenogramos", turėjau galvoje ne aktyvumo nuotraukas.
Lygiai taip pat pamatoma "religinė būsena" visame jos gylyje. Galima nuklonuoti net "dievo regėjimą".
Kai nors vieną mažiausią mintelę klonuosit, tada pasveikinsim. Pagal mane, tai fantazijos.
Tokių technologinių nesąmonių ir nereikia, yra natūralių metodų. Yra toks dalykas kaip empatija. O tos fantazijos yra grynas materializmas, galvojant, kad sąmonė yra materialus reiškinys.
Nesakau, kad negalima paneigti, bet tuomet paneik kokį nors O. Konto pozityvizmą arba R. Karnapo loginį pozityvizmą.
Manau, bendrai jau paneigiau materialistines idėjas, kurios nepaiso priežastingumo.
Tai negalioja kasdienei kalbai, bet tokia patobulinta lingvistinės sistema būtina moksliniam pažinimui. Pati mokslo kalba turi išeliminuoti visas religines nesąmones.
Tai 19 – 20 a. viena pagrindinių filosofijos krypčių. Ja remiasi/rėmėsi visi griežtieji ateistai.
Tokia galimybė yra – kabinti makaronus kalbinėmis priemonėmis, bet iš tikro pažinimo ji turi būti eliminuota.
Moksle kalbėkit moksline kalba. Gamtamoksliui gamtamokslio kalba. Kame problemos?
Kaip jūs galit iš gamtamokslio eliminuoti religines nesąmones, jeigu jų ten niekada nebuvo? Gamtamokslis visada tyrinėjo materiją.
Atsakymą apie idėją, kad žodžiai yra prasmingi, tik kai atitinka materialų objektą, tau duoda Edward Feser: https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2986.msg66862#msg66862
Pagal savo pačių filosofiją, kol neapčiuopėt sąmonės, jūsų kalbos apie ją beprasmės.
Materija savyje gali kurti iliuzines, antrines, atspindžio būsenas, bet tai kad jos kitokios, negu pirmapradės, nereiškia kad jos fundamentalios ar turi kitokį negu materialus fundamentą. Iliuzijai nereikia kažkokio atskiro pasaulio, iliuzija lengvai redukuojama į materiją iš kurios ji išėjo.
Iš tikrųjų du lygiai yra, bet aukštesnio iš žemesnio paaiškinti neįmanoma, taip pat neįmanoma paaiškinti žemesnio iš aukštesnio. Tai yra paprasčiausia dviejų skirtingų būsenų simbiozė, kuri funkcionalumo požiūriu yra efektyvi. Kokybė nėra aukštesnė už kiekybę, kaip nėra kiekybė aukštesnė už kokybę. Apskirtai, nors mėgsti manipuliuoti sąvokomis „aukščiau-žemiau“, jos yra iliuzinės, subjektyvios, žmogiškos sąvokos.
Sąmonę fizikai aiškina kaip substancijos-energijos-informacijos junginį, kuris virsta atspindinčiu ekranu.
1) substancija yra materijos ir jėgos kvanto trajektorija, kuri skaičiuojam kiekybiškai savo fundamentaliame pasireiškime. Šiame lygyje, tos kokybės ne tokios jau ryškios.
2) energija žymima Planko konstanta, h, kuri turi eV*s dimensijas. Ji susijusi su virpesiais.
3) informacija – nešėjo ir turinio junginys. Jos procesai yra kodavimas, pernešimas, dekodavimas.
Punktai 2) ir 3) aprašo tik aukštesnes pirmo punkto, substancijos, savybes. Sumuojant kvantus ir jėgas atsiranda įvairios kibernetinės sistemos.
Šiame modelyje kiekybinis metodas taikomas informacijos kanalui, o pagal tavo versiją, ta dalis, kur informacija apibendrinama, ekraninė dalis, yra grynai kokybinė, todėl išeina iš šio kiekybinio modelio rėmų. Tačiau tai netiesa.
Kadangi kokybė yra iliuzijos forma, tai jos nepaaiškinamumas reiškia tik tai, kad iliuzijos negalima paaiškinti naudojant nei pačią iliuziją, nes savęs aiškinimui ji neturi reikalingų savybių, nei kiekybinį metodą, kuris pateiktų aiškinimą, nepakeičiantį iliuzijos formos. Kitaip sakant, iliuziją galima bandyti aiškinti keičiant jos formą ir nekeičiant.
Šitą iliuzijos sluoksnį apgaubus teisinga kiekybine realybe, iliuziją, vadinasi kokybę, galima redukuoti į kiekybę pagal trijų paminėtų dalių kiekybinį modelį. Sąmonė yra tik substancija, tik energija, tik informacija interpretuojami kiekybiškai, bet sujungus šias dalis gaunasi ketvirta būsena, antraeilė, neturinti savo atskiro pasaulio. Tai ne fundamentali tikrovės būsena, bet išvestinė ir redukuojama į fundamentalias.
Imkime šilumos pavyzdį. Šiluma parodo tik judėjimo ir atitinkamai energijos būsenas materijoje. Tačiau šią būseną išvertus į kokybinę sąmonės kalbą, energija paverčiama subjektyviu šilumos pojūčiu. Bet šiluma yra tik „kalbinė“ priemonė, į kurią išverčiama tikra pirminė būsena. O sąmonė yra šio kalbinės priemonės sukūrimo mechanizmas. Tai yra, ji kyla ne iš pirmapradės, bet iš antrapradės realybės, skirtos antrapradžių būsenų generavimui.
Tai yra iliuzinė antro laipsnio realybė materijoje, kuri išvesta iš pirmo laipsnio realybės. Panašus yra pasaulio ir kalbos santykis. Pasaulis yra tikrovė, o kalba yra tik dirbtinė jos išraiškos forma, kuri kuriama dirbtinio antrapradžio mechanizmo.
Tai yra sąmonė skirta ne paaiškinti, bet susieti ir atvaizduoti. Aiškina, protas. Geriausias tam metodas yra kiekybinis. Materijos kaip visumos ribinė sąvoka – neapibrėžta neasmeninė begalybė, kaip forma kuria ekranui atsiveria visuma.
klajunas rašė:Vis bandai įteigti, kad sąmonės tiksliaisiais mokslais paaiškinti neįmanoma, nes jie yra kiekybiniai, o sąmonė savo esme – kokybinė. Tačiau pasak mokslo, kokybė yra tik informacijos susiejimo medžiaga, kuri taip pat savo fundamente gali būti analizuojama kiekybiniais metodais. Kokybių sluoksnis, nors jis vidinėje savivokoje yra svarbiausias, iš išorės žiūrint yra iliuzijos sluoksnis, kuris yra makroskopinė materijos savybė.
Ne tik sąmonės, bet ir proto bei minties tiksliaisiais mokslais nepaaiškinsite.
Nepamirškim to, kad protas ir mintis taip pat veikia vidinėje savivokoje, todėl bet kokie teiginiai, postuluojantys vidinę savivoką kaip iliuzinę, padaro save pačius iliuziniais. Iliuzija tyrinėjanti iliuziją? Kas tai?
Edward Feser gerai tai apibūdina. Eliminuodami tai, kas nėra materija, eliminuojate protą ir patį mokslą.
Grįžtant nuo filosofijos prie praktikos, NDE parodo, kad sąmonė, protas yra atskiri nuo fizinio kūno elementai, taigi, fizinis kūnas arba materija negeneruoja sąmonės, proto.
Religijų patirtis taip pat tą sako, kad yra metafizinė, nemirtinga siela, išliekanti po fizinio kūno mirties.
Materija savyje gali kurti iliuzines, antrines, atspindžio būsenas, bet tai kad jos kitokios, negu pirmapradės, nereiškia kad jos fundamentalios ar turi kitokį negu materialus fundamentą. Iliuzijai nereikia kažkokio atskiro pasaulio, iliuzija lengvai redukuojama į materiją iš kurios ji išėjo.
Įrodykit praktiškai ir filosofiškai, kad redukavimas yra teisingas. Šnekėti galima daug ką, bet tai pagal jūsų pačių idėjas, tėra iliuzinių reiškinių (t.y. žmonių, su protu ir sąmone) kalbos apie iliuzinius reiškinius. Jeigu jūs sakote, kad žodžiai, neturintys apčiuopiamo apibūdinamo objekto, yra beprasmiai, tai prašom pateikti apčiuopiamus įrodymus, kad protas, sąmonė yra generuojami materijos.
klajunas rašė:Iš tikrųjų du lygiai yra, bet aukštesnio iš žemesnio paaiškinti neįmanoma, taip pat neįmanoma paaiškinti žemesnio iš aukštesnio. Tai yra paprasčiausia dviejų skirtingų būsenų simbiozė, kuri funkcionalumo požiūriu yra efektyvi. Kokybė nėra aukštesnė už kiekybę, kaip nėra kiekybė aukštesnė už kokybę. Apskirtai, nors mėgsti manipuliuoti sąvokomis „aukščiau-žemiau", jos yra iliuzinės, subjektyvios, žmogiškos sąvokos.
Galima ir nenaudoti sąvokų "aukščiau-žemiau". Tiesiog priežastingumo nagrinėjimas: tiek kiekybės, tiek kokybės turi būti pirminėje priežastyje. Tokiu būdu, pirminė priežastis įtraukia ir dvasinius ir materialus pradus. Jūs bandote nutrinti dvasinius reiškinius, sakydami, kad jie yra iliuzija, ir kad pirminėje priežastyje jų nėra, bet negalite paaiškinti, iš kur atsiranda tokie efektai, tokios kokybės. Kadangi negalite paaiškinti, ir nenorite, kad jie būtų realiai egzistuojantys, nes tada jie turi ir realias priežastis, reikia tiesiog neigti jų egzistavimą. Neigimas. Kaip minėta anksčiau diskusijoje, ateizmas-materializmas yra neigimas, neigimas, ir dar kartą neigimas.
Suvokimas veikia viename lygyje, imanencijoje, bet veikia žmogus realiame pasaulyje, t.y., transcendencijoje arba kitaip sakant jis turi realybės zondą, kuris yra tikrasis kūnas (ne atvaizdas), kuriuo jis gali judinti realybės "vandenį" ir žiūrėti kaip šis judinimas atsispindi jo veidrodyje.
Ir: tikslas yra ne pagauti pačią tikrovę, bet ją veiksmingai valdyti su realybės zondais. T.y., suvokimas visada lieka iliuzijos terpėje, bet veiksmas eina anapus.

Grįžkim prie to, ko negali atsakyti: jūs redukuojate sąmonę į atseit kažką, ką generuoja materija/objektai. Kur įrodymai tam? Yra priešingų įrodymų, kad sąmonė ir protas yra metafiziniai, atskiri elementai. Jūs teigiate alternatyvią versiją, bet neturite įrodymų.
Tai reiškia, kad manau, jog šis pavaizduotas metodas nėra tobulas, bet tvirtinu, kad geresnių nėra. Tie kas naudoja kitus užsiima klaidinimu, nes tie metodai – dar netobulesni. Nes ši schema, daroma prielaida, ne tik mano psichikos sandara, tokią pat sandarą turi visi žmonės. Vadinasi jie nėra geresnėje padėtyje už mane. Tvirtindami, kad suvokia geriau, kad geriau suvokia veidrodžio atspindį ir jį interpretuoja – klysta patys ir klaidina kitus.
Šioje schemoje yra visi: ir šventieji, ir dvasiniai mokytojai, tikintieji, ateistai, mokslininkai, materialistais ir t.t. Bet vieni supranta tokios situacijos apribojimus, o kiti elgiasi savavališkai su tomis sąmonės formomis, kurias duoda materija. Iš šios savivalės – atsiranda klaidos. Pavyzdžiui, kad veidrodyje gali pasirodyti esybės, apeinančios suvokimo kanalus. Pavyzdžiui, suvokimas per apsireiškimą, per metafizinį regėjimą. Bet metafizinės juslės neįrodytos, nei kaip faktai, nei nėra tokių analizatorių ir organų kūne bei smegenyse.
Taigi schema bendra, bet pasirinkimas kokiais terminais kalbėti ir ją interpretuoti skiriasi. Vieni renkasi senovinį metafizinį žodyną, kiti naujovišką. Aš esu už griežtą metodą, net jeigu jis sukuria blogą būseną ir nubraukia visus mano norus būti labai svarbiu, ypatingu. Bloga negatyvi būsena, nepasitenkinimas yra smegenų sutrikimas. Vienas vaistas religija, kitas vaistas – susitaikymas su tikrove.
Metafizika šių laikų moksle egzistuoja, bet jos interpretacija pakeista. Tai materialios sankaupos, kurios įprastiniais būdais nesikeičia energija su mums žinoma materija. Nėra sąveikos – nėra suvokimo, tyrimo. Bet daroma prielaida, kad šių nesąveikaujančių tikrovių prigimtis analogiška sąveikaujančioms. Tai taip pat kvantai ir jėgos. Tai yra vaiduokliniai sluoksniai materijos sandaroje. Siela gali būti organas tokiame vaiduokliniame sluoksnyje. Pavyzdžiui, pripažįstamas toks vaiduoklinis sluoksnis kaip tamsioji medžiaga.
Sąmonė labai tampriai susijusi su smegenų materija. Tai rodo lobotomija, transkranialinis magnetinis stimuliavimas, elektrinis stimuliavimas, cheminis poveikis sąmonei, narkozė ir t.t. Bet tai galutinai nepaaiškina pačio mechanizmo, tai tik interpretavimui skirtos užuominos. Mokslas paaiškins kaip iš "objektų" atsiranda sąmonė, bet tam dar reikia gerai pdirbėti, atverti šalia mūsų esnančius vaiduoklinius materijos sluoksnius. Jie nėra kokie nors metafiziniai sluoksniai, paprasčiausiai nėra įprastinių rišančių kvantų, kurie tiesiogiai išvestų informaciją iš jų į ekraną.
Tokį metodą keisti įmanoma tik įrodžius pranašesnę schemą, bet tokią, kuri nebūtų tik wishful thinking. Laikau, kad tokia schema mąsto visi be išimties šios planetos žmonės. Visų nepatikrinau, bet patikrintas buvo didelis skaičius, tad likę priskiriami tokiam tipui – automatiškai.
Tyrimo procesas dar nesibaigęs.
Štai schema pagal vaišnavų filosofiją. Paaiškinsiu.
Tai ką tu nurodai savo schemoje kaip "veidrodį", pas mus tą vaidmenį atlieka protas. Išorinio pasaulio objektai atsispindi prote.
Dvasinio pasaulio subjektai pažįstami transcendentine siela, kuri pati yra dvasinio pasaulio dalelė, sąmoningoji energija. Tada iš sielos tas dvasinio pasaulio suvokimas keliauja į "veidrodį", protą, ir yra atspindimas šiam pasauliui. Pvz. šventieji savo dvasinio pasaulio patirtis paaiškina žmonėms. Patirtis yra jų sieloje, tada atsispindi prote, ir iš proto per kalbą perduodama kitiems. Kadangi patirtis yra virš žodžių, realiai jos neįmanoma pilnavertiškai perduoti žodžiais, todėl prote ir yra tik "atspindys". Iš to atspindžio gaunamas atspindys šiame pasaulyje: šventraščiai, Dievo pasaulio apibūdinimai, Dievo apibūdinimai. Arba jeigu žmogus pats suvokia kažką iš Dvasios, tas procesas irgi vyksta per sielą, iki proto. Prote tai atsispindi. Transcendenciją realiai suvokia siela.
Tai pavaizduota žaliomis rodyklėmis, kurios eina iš Dvasios srities į sielą, ir tada žemyn iki proto.
Dar vienas dvasinis pažinimo procesas – per išorę – kai Dievas apreiškia savo darbus kūrinijoje. Visų pirma, Dievas yra Kūrėjas, sukūręs viską. Tada Jo darbai (sakykim, stebuklai, ar Jo apsireiškimas; bet čia reikia pažymėti, kad kai Pats Dievas nužengia į šį pasaulį, Jis to nedaro per materialias energijas, Jis padaro taip, kad būdamas dvasinis taptų matomas mūsų išoriniams jutimams; Dievas niekada nepasidengia materija, neturi materialaus kūno; Jo kūnas nors apčiuopiamas yra dvasinis) per išorinį pasaulį ateina iki mūsų jutimų, tada per protą keliauja iki intelekto ir sielos. Tai viršuje pavaizduota žaliomis rodyklėmis. Objektai čia atlieka tik tarpininko funkciją, panašiai kaip televizijos transliacijoje tv signalas atlieka tik tarpininko vaidmenį. Vienam gale yra siųstuvas, o kitam gale imtuvas, siųstuvo gale tikras vyksmas, o imtuvo gale gaunamas vaizdas.
Taigi, šie pažinimo procesai yra susiję su siela, tikruoju "aš". Tavo schemoje tikrojo "aš", transcendentinės sielos, iš viso nėra.
Tai, kas tavo schemoje pavaizduota kaip "aš", yra materialusis "aš" ir intelektas, tas sąmoningumo lygmuo, kuris yra aktyvus mūsų sąlygotoje materialistinėje egzistencijoje, kol mes nesuvokiam nieko aukštesnio. Juo mes tapatinamės su šiuo pasauliu ir jį pažįstame.
T.y. informacija iš objektų per jutimus atsispindi prote, "veidrodyje", suvokiama intelektu ir formuoja materialistinę savimonę. Tai vaizduoja rudos rodyklės.
Ši schema irgi yra universali, ir taikoma visiems žmonėms.
Mano schema propaguoja prieigą, kuri sukūrė visą šiuolaikinę aukštąją civilizaciją. Ji turi trūkumų, ją reikia taisyti, bet atsiribojus nuo negatyvo, kurios priežastis ne schema, bet žmogaus grobuoniška prigimtis, pasiekimai – akivaizdūs. Kokiais pasiekimais gali pasigirti tavo schema. Kas būtų konkretu ir apčiuopiama. Man tai pagrindinė forma tik socialinė organizacija ir gyvenimo būdas, psichologija. Galėtum atsakyti, kad taip yra todėl, kad atsisakoma materialumo. Bet greičiausiai todėl, kad šitoje sferoje schema negali labai ką nuveikti.
O mano dar viena schema tokia:

Čia peržengiu paprasto materializmo ribas, bet žaisti niekas nedraudžia. Toks neįpareigojantis schemų braižymas tėra žaidimas. Tikra tik tai, kas kaip fenomenas duota suvokimui. Visa kita – tik proto logizmai.