Mirtis – tai iliuzija? Faktai rodo, mirtis – ne pabaiga

Po seno jo draugo mirties, Albertas Einšteinas sakė: „Dabar Besso pasitraukė iš šio keisto pasaulio šiek tiek anksčiau už mane. Žinau, kad skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities , tėra tik įkyriai patvari iliuzija“.

Šiuolaikinis mokslas daro išvadą, jog žmogaus gyvenimas ir mirtis – visai ne tai, kuo žmogus yra įsitikinęs. Tai netelpa į banalaus žmogaus suvokimo rėmus apie daiktų prigimtį ir yra priskiriama ne „objektyviems fenomenams“, o subjektyviam žmogaus įsivaizdavimui – jo psichologiniams šablonams, rašo alternatyvių naujienų portalas infa.lt.

„Gyvenimas – tai nuotykis, esantis aukščiau mums įprasto linijinio mąstymo! Jis turi nelinijinį išdėstymą, panašų, kaip daugiametė gėlė, kuri grįžta, jog žydėtų daugialypėje visatoje. Kitaip tariant – mirtis – tik psichologinis paklydimas, įskiepytas žmogui klaidingomis „žiniomis“ apie pasaulį, – skelbia „Psichology Today„.

Šiuolaikinis žmogus išauklėtas „vulgaraus materializmo“ tradicijų fone. Vienpusiška, „tradicinio europietiškojo mokymo“ mokslinės-filosofinės dvasios mintis ir technologijų įdiegimo sėkmė „užkonservavo“ žmogaus įsitikinimą apie tai, jog „pasaulis objektyviai egzistuoja, nepriklausomai nuo stebėtojo“.

Tačiau, patys naujausi „nesutinkančių mokslo atstovų“ tyrimai ir jų eksperimentai įrodo, jog iš tikrųjų „viskas yra absoliučiai priešingai“. Klasikinis požiūris, lyg „Mūsų gyvenimas – tik aktyvių, anglies turinčių molekulių egzistavimas, kuris baigiasi tuo momentu, kai biologinis kūnas tampa netinkamas“, jau nebėra pilnai pagrįstas.

Primityviai vertindami į daiktų ir procesų prigimtį, mes tikime mirtimi, nes: mus išmokė tapatinti save tik su biologiniu kūnu. Tokio biologinio kūno mirtį mes galime matyti ir suvokiame ją tiesiogiai. Ir visgi, šiuolaikinė mokslinė mintis, pirmiausia – biocentrizmas (ideologija, o taip pat etinė ir mokslinė koncepcija, statanti gyvąją gamtą į pasaulio sukūrimo centrą), sako apie tai, jog, taip vadinama mirtis negali būti galutiniu įvykiu, kaip mes galvojame.

Ir vienas iš argumentų čia – jeigu gyvenimą ir sąmonę sudėtume į lygtį, tai galima būtų paaiškinti daugelį pačių didžiausių mokslo mįslių. Pavyzdžiui, tampa aišku, jog erdvė, laikas ir materijos savybės, tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo! Be to, tampa akivaizdus „idealaus atitikimo (protingo pritaikymo)“ dėsnių ir Pasaulio tvermės konstantų atitikimo gyvybės egzistavimui, faktas.

Būtina suprasti, jog visa visata, tokia kokia ji yra, egzistuoja tokia tik mūsų sąmonėje. Kaip banalų pavyzdį, galima pateikti tai, jog mes matome mėlyną dangų tik dėl to, kad tam tikros mūsų smegenų ląstelės nustatytos „mėlyno dangaus suvokimui“. Ir niekas netrukdo jų pakeisti taip, kad dangus atrodytų žalias ar oranžinis.

Nemažiau sąlyginės ir „šviesu-tamsu“, ar „šilta-šalta“ sąvokos. Jums gali atrodyti, jog dabar karšta ir drėgna, tačiau tropinei varlei šis oras atrodo šaltas ir sausas. Visa ši logika pritaikoma praktiškai viskam. Čia reikia suprasti svarbiausią: Visa tai, ką matote negali būti be jūsų sąmonės. Ir tai primityvūs pavyzdžiai, kurie sako apie kai ką gerokai daugiau!

Apskritai, net naivu matyti, jog žmogus mato akimis, kad jo jutimo organai yra lyg portalai į objektyvų pasaulį. Viskas, kaip žmogus jaučiasi ir jaučia šiuo ar kitu metu (įskaitant paties kūno pojūčius) – tai informacijos sūkurys, praūžiantis jo prote. Sutinkamai, kaip ir kvantinėje fizikoje, taip ir biocentrizme, erdvė ir laikas nėra griežtai nustatytais inertiniais objektais kaip mes manome. Erdvė ir laikas yra tik instrumentai viskam išdėstyti.

Peržiūrėsime žymų Tomo Jungo eksperimentą, tapusiu eksperimentiniu šviesos banginės teorijos įrodymu. Stebint dalelių kelią per du plyšius barjere, kiekviena dalelė elgiasi kaip dalelytė ir praeina arba pro vieną plyšį, arba per kitą. Pasirinktinai.

Tačiau nesant stebėtojo, dalelė jau elgiasi kaip banga ir gali praeiti per abu plyšius vienu metu. Tai yra, dalelė pakeičia savo elgesį priklausomai nuo to ar jūs žiūrite, ar ne! Kaip tai? Viskas paprasta: taip vadinama „objektyvi tikrovė“ – tai ne statika, o dinaminis procesas, kuris į save įtraukia jūsų sąmonę!

Tokią išvadą galima padaryti ir vadovaujantis žymiu Heizenbergo neapibrėžtumo principu. Jeigu taip vadinamas „objektyvus pasaulis“ tikrai egzistuoja, tai mes turime būti pajėgūs nors išmatuoti bet kokių chaotiškai jame judančių dalelių savybes. Tačiau mes negalime padaryti netgi to. Jau vien dėl to, jog visa fizikos patirtis rodo, jog tiksli dalelių padėtis ir impulsai negali būti žinomi vienu ir tuo pačiu metu. Kitaip tariant, dalelei turi reikšmę tas faktas, jog jūs šiuo ar kitu metu staiga nusprendėte užsiimti matavimais!

Dar vienas pavyzdys – „kvantiškai supainiotų“ (turinčių bendrą kilmę) dalelių poros gali staiga susisiekti viena su kita iš priešingų galaktikos galų, lyg erdvė ir laikas joms neegzistuotų. Kodėl ir kaip? O todėl ir taip, nes jos visai nėra taip vadinamojoje „objektyvioje tikrovėje“ – tai yra, kaip ir išorėje nuo stebėtojo. Išvada – erdvė ir laikas yra tik mūsų proto instrumentai.

Todėl šiandien ir fizika, ir biocentrizmas kalba apie tai, jog „Mirtis neegzistuoja pasaulyje, kuriame nėra laiko ir erdvės. Nemirtingumas nereiškia amžino egzistavimo laike, tačiau randasi už laiko ribų apskritai!“

Dar vienas įdomus faktas paneigiantis mums nuo vaikystės įskiepyto „linijinio mąstymo būdo apie laiką“ teisingumą. Eksperimento, atlikto 2002 metais metu, mokslininkai parodė, jog vieni fotonai kaip ir „iš anksto žino“, ką kiti fotonai, kitame Galaktikos krašte, darys ateityje. Mokslininkai patikrino ryšį tarp fotonų porų. Štai kaip tai buvo aprašyta ataskaitoje: „Eksperimentatoriai nutraukė vieno fotono judėjimą ir jis turėjo nuspręsti, kuo taps, – banga, ar dalele.

Tyrinėtojai didino atstumą, kuris buvo reikalingas kitam fotonui, kad pasiektų savo detektorių. Taip jie galėjo pastatyti jo kelyje poliarizatorių, kad išvengtų jo virtimo dalele. Kažkokiu būdu pirmoji dalelė sužinodavo, ką tyrinėtojas ketina daryti dar iki to, kai tai įvykdavo, per atstumą, akimirksniu, lyg tarp jų nebūtų nei erdvės, nei laiko.

Ji nuspręsdavo netapti dalele netgi dar iki to, kai jos dvynys sutikdavo poliarizatorių“. Visa tai dar kartą patvirtina, jog mūsų protas ir jo žinojimas – tai vienintelė sąlyga, kuri nustato, kaip pasielgs dalelės. Tai yra, Pasaulis paklūsta „Priklausomybės nuo stebėtojo efektui!“

Biocentrizmo oponentai tvirtina, jog toks reiškinys galioja apribotas mikropasaulyje. Tačiau, sutinkamai su šiuolaikine mokslo paradigma, tvirtinimas apie vieno fizikos dėsnių rinkinio egzistavimą smulkiems objektams, ir kito – likusiai visatai (įskaitant ir mus) neturi jokio pagrindo! Taip 2005 metais žurnale Nature buvo išspausdintas darbas, aprašantis, kaip KHC03 kristalai pademonstravo „susipainiojimo“ efektą, būdami pusės colio aukščio – tai yra, kvantinis elgesys pasireiškė įprastame žmogaus masto pasaulyje.

Šiandien vienu iš pagrindinių kvantinės fizikos aspektų yra tai, jog stebėjimas visiškai negali būti nuspėtas. Vietoje to sakoma apie „eilę galimų stebėjimų“, turinčių skirtingas tikimybes. Ir tai – vienas iš pagrindinių objektyvios „daugybės pasaulių“ teorijos paaiškinimų, tvirtinantis, jog kiekvienas iš galimų stebėjimų atitinka atskirą visatą, MultiVisatos konglomerate.

Kitaip tariant, viskas, kas teoriškai galėjo įvykti, kažkurioje visatoje realizuojasi. Ir visos galimos visatos egzistuoja vienu metu, nepriklausomai nuo to, kas vyksta bet kurioje iš jų. Todėl ir žmogaus mirtis realiai neegzistuoja realia prasme tuose scenarijuose, o tėra susijusi tik su jo psichiniu suvokimu (įsitikinimu).

Atsižvelgiant į visa tai, Ralfas Valdo Emersonas konstatuoja: „Jausmų įtaka daugeliui žmonių iki tokio lygio paveikė smegenis, jog erdvės ir laiko sienos ėmė atrodyti tvirtomis, realiomis ir neįveikiamomis, o lengvabūdiškos kalbos apie jas, pasaulyje pripažįstamos beprotybės požymiu“.

Parengė: Edita Sabaitė

Inf. šaltinis: infa.lt