Pereiti prie turinio

Emu karas: kaip Australijos kariuomenė pralaimėjo paukščiams

Įsivaizduokite karo ataskaitą: priešas skaičiumi pranašesnis, puikiai prisitaikęs prie vietovės, neįtikėtinai greitas ir, rodos, visiškai nebijantis kulkų. Mūsų pajėgos – trys kariai, du kulkosvaidžiai ir dešimt tūkstančių šovinių. Rezultatas – strateginis atsitraukimas ir pajuoka parlamente. Skamba kaip satyrinis romanas? Ne. Tai 1932 m. Vakarų Australija, ir priešas – emu, didieji neskraidantys paukščiai. Ši istorija iki šiol vadinama Didžiuoju emu karu.

Kodėl kariuomenė apskritai turėjo kovoti su paukščiais

Po Pirmojo pasaulinio karo Australijos vyriausybė daugeliui grįžusių karių suteikė žemės sklypus Vakarų Australijos kviečių juostoje. Buvę kareiviai tapo ūkininkais, tačiau gyvenimas buvo sunkus. Prasidėjus Didžiajai depresijai, kviečių kainos krito, o vyriausybė žadėjo subsidijas, kurios taip ir neatkeliavo.

Ir tada atėjo emu. Pasibaigus veisimosi sezonui, šie paukščiai kasmet migruoja iš sausų vidaus regionų į pakrantes. 1932 m. jų buvo itin daug – skaičiuota, kad apie 20 000. Dirbamos žemės, laukai su vandens šaltiniais ir sultingais kviečiais jiems atrodė kaip rojus. Emu trypė pasėlius, ėdė grūdus, o ganyklų tvoras laužė ir pramušdavo, pro jas į laukus suplūsdavo ir triušiai.

Ūkininkai, nemažai jų – karo veteranai, nusiuntė delegaciją į sostinę Kanberą. Jie žinojo, kokie veiksmingi yra kulkosvaidžiai, ir paprašė būtent jų. Gynybos ministras seras Džordžas Pirsas (George Pearce) sutiko. Spėjama, kad jam patiko ir viešųjų ryšių galimybė: kareiviai gaus šaudymo praktikos, ūkininkai – pagalbos, o vyriausybė – gerą įvaizdį.

Operacija prasideda

Sunkvežimis su kulkosvaidžiu kratosi per lauką, vydamasis bėgančius emu

Operacijai vadovauti paskirtas Australijos karališkosios artilerijos majoras Gvinidas Mereditas (Gwynydd Purves Wynne-Aubrey Meredith). Jam pavaldūs buvo du kareiviai, du „Lewis“ kulkosvaidžiai ir 10 000 šovinių. Veiksmų centras – Kampjono (Campion) apylinkės kviečių juostoje. Prie operacijos prisijungė ir kino operatorius, turėjęs įamžinti pergalę.

Pirmasis bandymas lapkričio pradžioje baigėsi nesėkme. Paukščiai pastebėti per toli, o kai kareiviai priartėjo, emu tiesiog išsibėgiojo į visas puses. Lapkričio 2 d. operacija prasidėjo iš tikrųjų. Jau pirmosiomis dienomis paaiškėjo, kad emu – visai ne lengvas taikinys. Jie bėgiojo grupelėmis, stebėtinai greitai išsisklaidydavo, o kulkosvaidis kartais užstrigdavo pačiu netinkamiausiu momentu.

Viena žinomiausių šio karo istorijų pasakoja apie pasalą prie užtvankos, kur atėjo gerti apie tūkstantis paukščių. Kareiviai atidengė ugnį iš arti, bet po kelių dešimčių nušautų paukščių kulkosvaidis užstrigo, ir likę emu ramiai pabėgo. Kitą kartą kulkosvaidį pritvirtino prie sunkvežimio, tikėdamiesi vytis paukščius. Tačiau nelygiame lauke vairuotojas negalėjo nei pavyti emu, nei taikliai šaudyti – sunkvežimis kratėsi taip, kad šaulys nė karto rimtai nepataikė.

Priešas, kurio neįmanoma nugalėti

Budrus emu stovi ant kalvelės lyg sargybinis, o už jo būrys ėda kviečius

Emu pasirodė esą tikri išgyvenimo meistrai. Šie paukščiai gali bėgti apie 50 km/h greičiu, yra stiprūs ir atsparūs. Stebėtojai pastebėjo, kad kiekviena grupė tarsi turėjo „sargybinį“ – vieną paukštį, kuris stebėjo aplinką, kol kiti ėdė, ir pirmas pakeldavo pavojų. Net sužeisti emu dažnai sugebėdavo pabėgti.

Spauda, ypač užsienio, ėmė šaipytis. Parlamente nuskambėjo klausimų, ar kareiviams bus skirti medaliai, o kai kurie politikai pasiūlė medalius skirti emu, nes šie, aišku, laimėjo. Jau lapkričio 8 d. kariai buvo atšaukti. Tačiau ūkininkų skundai nesiliovė, todėl lapkričio viduryje operacija atnaujinta. Antrasis etapas buvo kiek sėkmingesnis, ir iki gruodžio 10 d. Mereditas pranešė apie 986 nukautus paukščius. Kiek šovinių sunaudota – šaltiniai skiriasi, bet sakoma, kad beveik 10 kulkų vienam paukščiui.

Ar tai buvo pergalė? Sunku pasakyti. Tūkstančiai paukščių liko gyvi, o problema neišnyko. Vėlesniais metais ūkininkai vėl prašė karinės pagalbos, bet vyriausybė jos nebeskyrė. Vietoje to buvo pasirinktas kur kas paprastesnis ir veiksmingesnis būdas – premijos medžiotojams ir geresnės tvoros.

Ką ši istorija sako apie mus

Emu karas dažnai pasakojamas kaip juokingas faktas, ir iš dalies taip ir yra. Tačiau jame slypi ir rimta pamoka: gamta neretai pasirodo kur kas sudėtingesnė nei žmonių planai. Ūkininkai buvo nelaimingi, o jų nuostoliai – tikri. O emu tiesiog elgėsi taip, kaip elgėsi tūkstančius metų, migruodami ten, kur buvo maisto ir vandens.

Šiandien emu yra vienas Australijos simbolių – jis net pavaizduotas šalies herbe kartu su kengūra. Tad galima sakyti, kad galutinė pergalė vis dėlto atiteko paukščiams.

Ką žinome ir kas lieka paslaptimi

Emu karas – gerai dokumentuotas istorinis įvykis: jis vyko nuo 1932 m. lapkričio 2 d. iki gruodžio 10 d. Kampjono apylinkėse, jam vadovavo majoras Mereditas, o oficiali nukautų paukščių ataskaita – 986. Kai kurios šios istorijos detalės, pavyzdžiui, apie paukščių „taktiką“, pasakojamos su humoru ir gali būti šiek tiek pagražintos. Bet esmė nepramanyta: kariuomenė iš tiesų išėjo į karą prieš paukščius – ir jo nelaimėjo.

Ar žinote kitų panašių keistų istorinių įvykių? Pasidalykite komentaruose ar forume, o daugiau įdomybių ieškokite mūsų svetainėje.

Šaltiniai

🔮 Kartą per savaitę – jūsų ženklo horoskopas ir savaitės paslaptis

Pirmadienio rytą: savaitės horoskopas jūsų ženklui, artimiausia pilnatis ir įdomiausios savaitės istorijos. Jokio šlamšto, atsisakyti galima vienu paspaudimu.

Komentarų dar nėra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Gerbkite kitus – įžeidžiantys komentarai ir reklama šalinami automatiškai.

Diskutuokime ir Facebook'e! Kasdien – paslaptys, naujienos ir vardadienių sveikinimai.

Sekti Anomalija.lt Facebook'e