Fotografuotis – kenksminga ?

Parapsichologas Vladimiras Azanovas kalba apie fotografijas.

Ką manote apie mamas, kurios neleidžia savo kūdikių nuotraukų spausdinti žurnaluose?

Viena vertus, jos elgiasi teisingai, nes kiekviena mama intuityviai nori savo vaiką apsaugoti. Tiek platinant vaikučio nuotraukas, tiek rodant jį visiems svetimiems žmonėms, kyla nužiūrėjimo galimybė. Ne veltui nuo senų laikų manoma, kad pirmą mėnesį lankyti kūdikio nereikia. Štai gimė kūdikėlis, ir visi supuola jo lankyti. Svetimų žmonių atnešta informacija spaudžia vaikučio biolauką, kuris yra dar labai nedidelis ir pažeidžiamas. Nenuostabu, kad svečiams išėjus kūdikis būna dirglesnis, neramiai miega, be priežasties verkia.

Kita vertus, mama pati jaučia, ar nori vaikučio nuotrauką pamatyti paviešintą, ar ne. Jei mama nori, jai tai priimtina, tegul siunčia nuotraukas į žurnalus, tegul leidžia vaikutį fotografuoti. Jei mama tikėsis geriausio, intuityviai jaus, kad nieko blogo neatsitiks, tai nieko ir neatsitiks. Tačiau jei mama nenori, jaučiasi nesaugiai, jos spausti ir įtikinėti nevalia. Čia panašiai kaip žmogaus požiūris į savo ligą. Vienas žmogus norės apie tai pasakoti, net pats pasiūlys žurnalistams savo istoriją, o kitas slėps informaciją, nenorės apie tai kalbėti.

Ar įmanoma nužiūrėti per nuotrauką?

Galima, nes nuotraukoje slypi labai daug informacijos. Nužiūrėtas vaikas gali be priežasties
verkti, gali sutrikti jo miegas, pablogėti apetitas.

Nesvarbu, kada nuotrauka padaryta – kai kūdikiui buvo mėnuo, metai ar 10 metų — ji teikia informaciją šiai dienai. Neseniai pas mane iš Baltarusijos buvo atvažiavusi šeima, norinti sužinoti apie savo dukrą. Dukrai dabar 20 metų, o jie atsivežė jos nuotrauką, darytą, kai mergaitei tebuvo 10 mėnesių. To visiškai pakak: nes nuotrauka parodo fizinę žmogaus būklę dabartiniu metu. Kūnas sensta, fotografija – niekada, o informacija apie nufotografuotą žmogų nuotraukoje išlieka šimtus metų. Žodžiu nuotraukai nesvarbu laikas -ji informuoja apie dabartį. Ypač daug informacijos suteikia nufotografuoto žmogaus akys. Ne veltui, kai nenorima, kad atpažintų žmogaus, nuotraukoje ant akių uždedama juoda juostelė. Akyse viskas parašyta, iš kūdikio akių nuotraukoje galima nuspėti, ar užaugęs jis bus išgeriantis, ar chuliganas.

Vadinasi, gerai dare Maiklas Džeksonas, slepiantis savo vaikų veidus po skraistėmis ir neleidžiantis jų fotografuoti?

Nenorėčiau analizuoti Maiklo Džeksono poelgių, tačiau šis, matyt, plaukia iš noro vaikus apsaugoti. Nuo paparacių bėgioja dauguma užsienio žvaigždžių ir slepia savo vaikų veidus.

Kai vaikai paauga, žvaigždės mielai su jais fotografuojasi. Ar ūgtelėjusiam vaikui nužiūrėjimai nebegresia?
Kuo vaikas vyresnis, tuo jo biolaukas didesnis ir stipresnis. 7-8 metų vaiko biolaukas jau susiformavęs, nebėra toks pažeidžiamas.

Jei suaugusiųjų biolaukai būtų tokie pažeidžiami kaip vaikų, tikriausiai milijonai žmonių neramiai miegotų… Pagalvokite, kaip turėtų jaustis politikai, kurių nuotraukos kasdien spausdinamos laikraščiuose, plakatuose. Juk tas nuotraukas bet kas gali karpyti, apipaišyti, žiūrėdami į jas blogai kalbėti. Bet tie politikai gyvena sau, sveiki, laimingi.

O kaip su nuotraukomis asmeniniam albumui, kurias varto tik šeimos nariai?

Žinoma, kad nieko blogo vaikus fotografuoti, jei nuotraukos skirtos sau, savo šeimai. Užaugusiam vaikui nebus geresnės dovanos nei nuotraukų albumai, kuriuose užfiksuoti gražiausi vaikystės momentai.

Ką daryti su nebereikalingomis nuotraukomis?

Geriausia, kai žmogus, kam nors davęs savo nuotrauką, paskui, kai ji jau nebereikalinga, pasiima. Nereikėtų nuotraukų nei plėšyti, nei deginti. Jei būtinai norite jomis atsikratyti, tiesiog išmeskite. O jei netrukdo, tai sudėkite į vokus ir padėkite nuošalioje vietoje. Degindami ar plėšydami gyvo žmogaus nuotraukas, mes tiesiogiai pakenkiame jo dvasiniam apvalkalui.

Ar skaitmeninėms nuotraukoms galioja tokie patys dėsniai kaip „popierinėms”?

Taip, skaitmeninės nuotraukos niekuo nesiskiria nuo atspaustų popieriuje. Jose užfiksuota tokia pati informacija.

Mamos žurnalas Nr.6 / 2007 Birželis