Vitaminas В17 prieš vėžį: vaisius reikia valgyti kartu su kauliukais

Praeityje buvo ir pražūtinga anemija, nuo kurios mirtingumas siekė 99 procentus. Ir jokia medicinos metodika nepajėgė su ja susitvarkyti. Kol tyrinėtojai, daktarai Murfi, Šiplas ir Mino nesurado priežasties mitybos nepakankamume.

Jie tiesiog pasakė pacientams „eikite į mėsos parduotuvę, nusipirkite šviežių kepenų ir paruoškite jas, truputį pakepindami paviršių, valgykite porcijomis tris dienas“. Pacientai, pasinaudoję patarimu, visi be išimties pasveiko. Bet, nežiūrint į tai, šie daktarai buvo Medicinos įstaigų cenzūruojami ir kaltinami tuo, kad užsiima šarlatanizmu.

Kai imta tirti žalių kepenų biochemiją, buvo nustatyta, kad šiame procese lemiantys faktoriai buvo vitaminas B12 ir folio rūgštis. Dabar vitaminas B12 ir folio rūgštis tapo mūsų raciono dalimi. Tos pačios medicinos įstaigos 1974 metais buvo sunerimusios dėl to, kad paprastu mitybos faktoriumi galima išvengti ligos, nuo kurios mirtingumas panašiai tokio lygio, kaip nuo anemijos.

Bet tokia mokslo tiesa, kad įprastų vaisių, išskyrus citrusinius, sėklos turi vitamino B17 – pagrindinio priešvėžinio vitamino. Jei mes sunaudojame reikalingą kiekį vitamino ar gryna forma, arba jo turinčiais maisto produktais, mes apsaugoti nuo šios ligos vystymosi taip pat, kaip galėjome išvengti skorbuto dėka vitamino C ir anemijos dėka vitamino B12. Dar viena liga, metabolistinė iš prigimties, tai – pelagra. Vienu laiku kai kuriose pasaulio dalyse ji vystėsi epideminiais mastais.

Seras Viljamas Osleris knygoje „Medicinos principai ir praktika“ pasakė apie pelagrą: „Aš buvau Lenoir ligoninėje, Šiaurės Karolinos valstijoje, kur vienos žiemos laikotarpyje nuo šios ligos mirė 75 procentai žmonių. Ji plito kaip epidemija ir įtikino mane tuo, kad tai, be abejonės, virusas“.

Bet greitai pasirodė puikus daktaro Goldbergerio, Jungtinių Valstijų Sveikatos apsaugos tarnybos chirurgo, darbas, kuris aiškiai įrodė, kad pelagros priežastis – šviežių žalumynų trūkumas racione. Tokiu būdu, kitas mirtinas chroniškas medžiagų apykaitos sutrikimas buvo visiškai išgydytas paprastu mitybos subalansavimo faktoriumi. Mes nustatėme, kad vėžys ne išimtis iš šios taisyklės.

Medicinos mokslas neišrado dar tokio preparato, kuris priverstų mus tapti sveikesniais ar išmintingesniais, arba padidinti mūsų gyvybines jėgas, jeigu šio vaisto nėra mūsų kasdieniniame maiste. Kai mes vartojame neadekvatų mūsų organizmui maistą, organizmas suserga. Jeigu jūs negaunate vitamino B17 su maistu, geriausias būdas – naudoti jį injekcijų forma. Jeigu vėžinis susirgimas atsirado, tai svarbiausia – per trumpą laiko tarpą aprūpinti jį maksimalia vitamino B17 doze.

Visi kiti medicinos įpročiai yra antraeiliai. Be šito yra daug pagalbinių priemonių vėžio profilaktikai, o būtent – preparatai, gerinantys kraują, stabilizuojantys kraujospūdį ir mažinantys skausmą. Anksčiau B17 buvo randamas ne vien vaisių sėklose, bet ir minkštime.

Šiandien tik laukiniai vaisiai turi B17. Vaisiai, kuriuos mes vartojame – liūdnas rezultatas daugelio kultūrinimo metų vardan jų išorinio vaizdo ir dydžio, jų minkštimas jau neturi B17. Kad patenkintume organizmo poreikį šiam vitaminui, mes turime valgyti vaisių sėklas arba vartoti kaip maisto papildą tabletėmis.

Dabartiniu laiku, tenka apgailestauti, tą vyriausybė draudžia, bet mes tikimės, kad greitai šis vitaminas bus prieinamas ir galėsime išvengti vėžio taip, kaip skorbuto. Mums reikia maždaug septynių abrikoso sėklų parai. Šis kiekis pašalins vėžinio susirgimo galimybę. Beveik visais vėžio atvejais, kai B17 vartojamas didelėmis dozėmis, vėžiniai augliai mažėja.

Profilaktikai pradėkite nuo nedidelio kiekio sėklų: 1-2 per dieną ir didinkite iki 7-10. Stenkitės nenaudoti rafinuoto cukraus, kofeino ir aukščiausios rūšies miltų. Stenkitės valgyti daugiau neapdorotų maisto produktų“.

Specialisto komentaras

Pakomentuoti šią medžiagą buvo paprašyta įvairių specializacijų gydytojų. Apklausti gydytojai įvairiai vertino šį atradimą, vienok, niekas neišsakė apie B17 visiškai neigiamos nuomonės. T.K.Korabliova, fitoterapeutė: „Tarp kitko, amigdalinas, apie kurį klausiate, puiki priemonė skrandžiui, įeinanti (arba anksčiau įėjusi) į daugelį pasaulinių farmakopėjų.

Puikus preparatas ir puiki (nors ir neišbaigta iki reikiamo lygio) idėja“. M.A.Gorodkovas, radiologas: „Buvo nustatyta, kad vienas pats amigdalinas pakankamai patvarus, sinilinę rūgštį išskiria sunkiai, todėl grynas jis praktiškai nenuodingas. Amigdalinas, jeigu duodama jo gyvūnams iš anksto prieš apšvitinant, akivaizdžiai padidina jų atsparumą netgi esant 550 arba 600 rentgenų radiacijos dozėms (o tai tris kartus viršija dozę, kuri sukelia ūmią spindulinę ligą).

Tiesa, esant 700, jo veikimas nebepadeda, bet ši dozė yra mirtina“. I.M.Zemcova, terapeutė: „Dabartiniu metu yra pakankamai daug literatūros apie laetrilį. Aš primygtinai rekomenduoju ją savarankiškai išstudijuoti. Ir jeigu jūs ruošiatės vartoti B17 profilaktiškai ar vėžio gydymui, rekomenduoju pasitarti su mitybos specialistu“.

Šaltinis: tolk-i-polza.ru
Išvertė Eugenija L. (Vert. pastaba: Pranešimo konferencijos data – 1989 m.)