Klausimas: ar tik ne iš vadovėlio sužinojai tai ką rašai? 😉
Taip pat dar neatskei į klausimą kas buvo pirmasis judintojas, nes čia nusioftopinome į šalį. Žinau, kad tau klausimas nepatogus, todėl jo vengi, bet būk toks mielas atsakyk į jį man.
Taip pat dar neatskei į klausimą kas buvo pirmasis judintojas, nes čia nusioftopinome į šalį. Žinau, kad tau klausimas nepatogus, todėl jo vengi, bet būk toks mielas atsakyk į jį man.
* Teistinė filosofija – tiltas tarp tikėjimo ir filosofijos. Teistinė filosofija semiasi įkvėpimo iš tikėjimo, ir gali eiti toliau, negu įprastinė filosofija, kuri ribojasi materialiu kosmosu.
* Jeigu gyva būtybė nesivadovauja racionalumu, tada ji dar net ne žmogus. Žmogus turi racionalumo dovaną, gyvūnai – neturi. Be abejo, logika negali įžengti į transcendentinę sritį, ir ką nors ten suvokti. Niekas iš transcendentinės srities nėra suvokiama savo proto pastangomis. Suvokimas įmanomas tik Transcendentalaus Asmens dovanojamu apšvietimu.
paragraf 78 rašė:dievu vadinamas pasaulio kūrėjas ir aukštesnioji būtis.
Kodėl manai jog religija yra tautų skaldytoja?
cia krikscionybe,kitur budizmai ir bla bla bla,nuvaziuok i koki iraka ir pradek sauk jezau kristau ir iskart rodys per tv kaip tau pjauna galva nes tu tiki ne i ju dieva 🙂 jei nebutu religijos zmones (MANAU) butu vieningi,aisku siais laikais yra kitokios religijos,turto troskimas,materialus dalykai 🙂
Buvo šalis, kurioje nebuvo religijos – Sovietų Sąjunga. Visi buvo "vieningi" – po geležine uždanga, KGB sekami, persekiojami ir ištremti į lagerius.
Pažiūrėjau tokioj knygelėje apie filosofiją. A. Anzenbacher‘is.
Apie metodą.
Vienintelė filosofijos prielaida yra kasdienis, patirtinis buvimas-pasaulyje, atsivėręs kasdienės kalbos vartosenoje. Filosofija neturi prielaidų. Ji nesiremia jokiu išankstiniu metodu, bet pati sau suteikia metodą ir turinį. Filosofijos metodas negali būti jos prielaida, atvirkščiai – filosofijos metodas pats yra filosofijos problema.
Filosofija kaip mokslas – tik vienu aspektu.
"Apie metodą" pasekoje – filosofiją galima nusakyti tik labai plačia ir neapibrėžta prasme. Filosofija – tik tarpusavyje susietų žinių visuma, t.y., sistema. Šis „sąryšis“ ir lemia, kad filosofija yra mokslas, kuriam rūpi žinių arba teiginių sisteminis sąryšis.
Painoka ir (man) ne itin įtikinama…
a.t.sieliui – irgi paviršutiniškai 🙂
Apie religiją – keli žodžiai iš ten pat.
2 momentai.
Religija yra visuomet apibrėžtas (konkretus ir realus) santykis tarp žmogaus ir galutinio Prasmės Pagrindo (Dievo, Absoliuto, etc.). Man dūmojasi, kad šis momentas yra brolelio a.t.sielio mintijimo ašis, t.y., itin asmeninis-subjektyvus, kartu, ir nuoširdus dvasinis fenomenas. Esi laimingas žmogus, ir teistinėje filosofijoje tikrai randi atsakymus į tau rūpimus klausimus…
Kitas dalykas – mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija, t.y., teologija (krikščionybėje). Teologija yra panašesnė į specialius mokslus – pvz., naudojasi kalbos ar istorijos mokslais interpretuojant Šv. Raštą. Šio klausimo neliesiu, nes teologinė argumentacija manęs netenkina, ir nemanau, kad galima „išmokyti“ tikėjimo.
Buvau išvykęs ir šiandien parsibeldžiau – labanakt, vyrai 🙂
xsistemax rašė:Filosofija priešingai,nei oficialus mokslas,neignoruoja to,kas netelpa į dėsnius.
Gal gali duoti konkrečių pavyzdžių, ką mokslas (ir konkrečiai – apie kurį mokslą kalbi) ignoruoja kažką dėl to, kad tai neatitinka žinomų dėsnių?
„Filosofija priešingai, nei religija, nesiremia mistiniais nepatikrinamais dalykais, ir priešingai, nei oficialus mokslas, neignoruoja to, kas netelpa į dėsnius.“
Lakoniška ir apskritai teisinga – pasitikrinau pas A.A. 🙂
Pagal jį – filosofijai rūpi to, kas empiriška, neempirinės sąlygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais empiriniai dalykais. Tuo tarpu realiems mokslams rūpi to, kas empiriška, empirinės sąlygos ir pamatai. Aišku, tai sudaro filosofijoje puikias sąlygas ir įvairioms spekuliacijoms, bet vis tik filosofija save laiko proto mokslu, ir tai akcentuojama, apibrėžiant filosofijos ir religijos santykį. Būdamas pats teologas, šį klausimą A.A. nagrinėja labai atsargiai ir pakankamai painiai, bet galiausiai pripažįsta, kad tikėjime nėra racionalaus (žmogaus) proto, o pati teologija „tiria“(?) teiginius, kurie negali būti įrodyti grynojo proto. Taigi religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.
Manyčiau, kad tuo viskas pasakyta, ir pridurti nėra ką.
Sveikinimai xsistemax papildžius diedukų gretas 🙂
„Kai A.A. rašė, krikščionybė išgyveno krizę.“
Ne taip seniai tas A.A. rašė, o krikščionybės krizė ne tik lieka, bet ir gilėja. Bent jau Vakarų pasaulyje.
„Šiuolaikinė krikščionybė siekia viską paaiškinti proto argumentais (kaip ir pirmaisiais amžiais). Apskritai visa pastoracija statoma ant to pagrindo, kad žmogus keltų klausimus, abejotų, ieškotų racionalių atsakymų.“
Labai abejotinas teiginys – nematau jokios galimybės „racionalizuoti“ krikščionybę, nes, kaip dauguma religijų, ji yra ortodoksinė, t.y., jos dogmatiniai pagrindai yra neginčijami. O kur dogma, ten racionalumui ar kritiškumui vietos nelieka. Racionaliai galimas nagrinėti tik krikščionybės istorijos, jos įvairių variacijų, apskritai istorinius (jei traktuoti Šv. Raštą kaip istorinį šaltinį) ir pan. klausimus. Krikščionybė kaip tokia negali būti racionalaus ginčo objektu, nes tai tezių sistema, savo teisėtumą grindžianti tradicija ir autoritetu, ir tokiu savęs suabsoliutinimu stengiamasi atsiriboti nuo bet kokios kritikos. Todėl man keista, kad tavęs netenkina pakankamai taikus teologo A.A. teiginys, kad filosofijos ir religijos santykis yra žinojimo ir tikėjimo santykis. Kaip minėjai, krikščionybė formavosi kaip atsakas į filosofiją, ir tikėjimas galutinai susikristalizavo I-IIIa. po Kristaus (ir) kaip šio ginčo išdava. Kitų argumentų neliesiu, nes nėra prasmės – visi (Antikos) filosofai tais laikais buvo „pagonys“. Besiformuojanti bažnyčia negalėjo be niekur nieko nubraukti visą Antikos filosofiją tik dėl šios priežasties – teko ją „suderinti“ su krikščionybe. Tas vėliau ir buvo padaryta – Aristoteliu ar Platonu (kiek mažiau) tiek scholastika, tiek teologija rėmėsi visada. Filosofija tikrai tarnavo religijai.
„Taigi, visa teologija pastatyta ant filosofinio pagrindo, o į mistiką mažiausiai kreipiamas dėmesys“.
Nenorėčiau sutikti. Daugumos humanitarinių mokslų programose yra ir filosofinės tradicijos studijavimas. Taip pat ir teologija – 2m. viskas tvarkoje. Bet vėliau – jei esi racionalus ir kritiškas – jau kyla daug problemų, pvz., eschatologijos, mokslo apie pasaulio pabaigą ir pomirtinį gyvenimą, klausimais. Kaip pavadintum tokį „mokslą“? Man iš bėdos tiktų ir mistika. 🙂
Pabaigai – ramus ir išlaikytas senojo scholasto Anzelmo Kenterberiečio prisipažinimas : „credo ut intelligam“ (tikiu, kad pažinčiau). Tą jis pasakė prieš 1000m., o šiandien tas išmintingas žmogus galėtų tarti ir maždaug taip „pažinau, todėl tikėti negaliu “.
Xsistemax.
Laikas ir erdvė
Anot I. Kanto, tai yra „juslumo formos“, t.y., aprioriniai stebiniai, be kurių neįmanomas suvokimas. Šiomis apriorinėmis formomis mums reiškiasi daiktai – erdvė ir laikas nepriklauso daiktams savaime. Tą jis parodė savo apriorinio proto kritikoje. Tuo tarpu, tuo ir pasitenkinu. Mano akimis – (šiandien) tai agnostiniai fenomenai, ir aš jų suvokti negaliu, nors turiu laikrodį ir žinau, kad nuo Kauno iki Vilniaus 100km.
O A. Einšteinui laiko ir erdvės savybes parodė eksperimentų pagrindu išvestos nepriekaištingos matematinės formulės. Bet savo akimis jis „nematė“ nei laiko „sulėtėjimo“, nei „pagreitėjimo“, nei objekto „sutrumpėjimo“, nei „pailgėjimo“ – visą tai jis suprato, žiūrėdamas į formulėmis primargintą baltą popieriaus lapą ir vietoje Niutono greičio įrašęs greitį, artimą c. Apie laiką ir erdvę A.E. nusimanė 1000-čius x daugiau už mane, tačiau nesu tikras, kad ir jam šie fenomenai buvo aiškūs kaip 2×2.
Dėl evoliucijos.
Ateivius atmetu, su Dievu (daugiau su Rytu religijomis) yra tam tikrų problemų, bet evoliucijoje matau galimybes parodyti, kaip ant šio svieto atsirado homo sapiens. Žmogus protingas. 🙂
xsistemax rašė:Reikėtų lankstesnio požiūrio,negalima taip ilgai "gedėti" nepasitvirtinusių teorijų.
Pvz. kokiu tavo manymu dabar gedima? 🙂
„Absoliutus (pasaulio) pažinimas“ yra neįmanomas, išskyrus matematines ir logines tiesas – jas kai kurie filosofai laiko absoliučiomis. Nėra neabejotinai tikro žinojimo, prie tiesos tik priartėjama, arba negali būti galutinio įrodymo, yra tik galimybė kritiškai tikrinant priartėti prie tiesos, tačiau neabejotinas tikrumas niekada nebus pasiektas. Taigi, pažinimo procesas yra begalinis. Aš už, o pats xsistemax‘ai? 🙂
Yra ir kitas klausimas – ar apskritai žmogus gali pažinti tikrovę? Ta proga yra atsiradę gyvas galas įvairiausių filosofinių pažinimo teorijų. Visos jos daugiau-mažiau „sutaria“, kad pažinimas žmogui neprieinamas dėl daugelio priežasčių – pažinimas priklauso nuo asmeninio požiūrio, nuo pažįstančiojo perspektyvos, pažinimas yra susijęs su tam tikra epocha, kultūra ir t.t. ir pan. Trumpai, viską galima apibūdinti taip – pažinimas negalimas, nes jis iš principo yra subjektyvus. Iš tos pažinimo kritikos mišrainės man priimtiniausias (tik dėl simpatijų B. Paskaliui) yra vadinamasis probabilizmas – pagal jį, žinojimas turi tik tam tikrą tikimybinę vertę, nes galutinio pažinimo nėra. Šiame „apibrėžime“ nesimato kažkokio esminio skirtumo su pozityvizmu – pakartojama tas pat, tik kitais žodžiais. Taip jau yra toje filosofijoje – painiava, nes kiekvienas tą patį stengiasi pasakyti būtinai „savaip“. Vien ko vertas „teorijos“ pavadinimas – „probabilizmas“. Įdomu, kaip tame probabilizme apibrėžiama pati „tikimybinė vertė“. Kiekvienam aišku, kad nuo homo sapiens atsiradimo ta pažinimo „tikimybinė vertė“ padidėjo 1000-čius x ir nenutrūkstamai didės toliau, bet (deja) niekada nebus pasiektas 1 ar 100 – nežinau, kaip teisingai tikimybių prasme vadintina būtinybė.
Subjektyvaus aspekto atmesti negalima, bet mes turime instrumentus, kurie iki minimumo sumažina subjektyvaus elemento įtaką – tai priežastingumo principas ir logika (matematika irgi patikimas reikalas). Kaip jiedu „atsirado-egzistuoja“ žmogaus smegenyse tuo tarpu nesigilinsiu – klausimai sudėtingi. O pasaulis yra priežastingas ir logiškas, todėl ir pažinus.
Dabar apie A.E.
„Stebina žmonijos stagnacija. Reikėtų lankstesnio požiūrio, negalima taip ilgai "gedėti" nepasitvirtinusių teorijų.“
Savo požiūrį į pažinimą išdėsčiau. Dar pacituosiu patį A.E. – „Mokslas nebuvo ir niekuomet nebus užbaigta knyga. Kiekvienas svarbus laimėjimas iškelia naujų klausimų, o visokia raida ilgainiui susiduria su naujais, kaskart didesniais sunkumais“.
Išsireikšta pakankamai aiškiai, tai kas tada tavo akimis čia „gedi“ – ar aš, ar žmonija apskritai, ar A.E. danguje nagus graužia. 🙂
„Specialioji reliatyvumo – tame tarpe. Kuo toliau – tuo daugiau aptinkama faktų, teorijai prieštaraujančių“. „Pastarųjų metų mokslo laimėjimai rodo, kad šviesos greitis nėra nei pats didžiausias, nei nekintantis.“
Kad taip sakai, matyt žinai. Tik priminčiau, kad šviesos greičio pastovumas yra esminė A.E. teorijos prielaida. Todėl svarbus yra toks klausimas : ar tau žinomi A.E. teorijos „trūkumai“ užfiksuoti – grubiai tariant – Niutono mechanikos „sferoje“, ar mikropasaulio – „maždaug“ elementarių dalelių – lygmenyje?
Jei pirmas atvejis, tuomet A.E. teorija tikrai atsiduria Niutono teorijos vietoje – „veikia“ tik esant tam tikroms sąlygoms. Tikiuosi supranti, kad derėtų ženkliai „pakoreguoti“ ir bendrąją reliatyvumo teoriją. Be to, labai įdomu būtų sužinoti, kas „naujo“ yra pasiūlyta vietoj A.E. Ne pro šalį būtų išgirsti ir vieną-kitą pavyzdį apie tą "besikaitaliojantį" c… 🙂
Jei antras variantas, tai tavo faktai yra „pasenę“ – reliatyvumo teorija ir kvantinė mechanika pakankamai nesutarė dar nuo A.E. teorijos „gimimo“. A.E. į kvantinę mechaniką apskritai žiūrėjo gana skeptiškai : jam buvo nepriimtinas mikropasaulyje taikytas indeterminizmo principas – pasaulį jis laikė priežastingu. Šiais laikais tų prieštaravimų lyg ir turėtų būti keliariopai daugiau, bet esu girdėjęs apie pakankamai naują superstygų teoriją, kuri, atvirkščiai, bando paaiškinti elementarių dalelių tarpusavio sąveikos ypatybes sujungiant būtent reliatyvumo teoriją ir kvantinę mechaniką.
„Pats metas atsiprašyti Dekarto ir kitų filosofų. Jie be jokių formulių "žvilgtelėjo" giliau.“
Kadangi į filosofiją žiūriu iš pozityvizmo pozicijų, nematau už ką atsiprašyti nei Dekarto (skepsio pats turiu per akis), nei kitų filosofų, taip pat neturiu jokio noro domėtis, ką be formulių (kaip suprantu, turi galvoje A.E.) atrado filosofai, žvilgtelėję „giliau“ ar dar „kažkur“… 🙂
.
xsistemax rašė:Filosofija man imponuoja tuo,kad priešingai,nei fizika,nebando pasaulio įspausti į matematikos rėmus.Matematikos,kurią žmonės ir sugalvojo.Ir pripažįsta vienintelį dievą-LOGIKĄ. 🙂
Filosofijoje pripažįtamas irgi tas pats dievas Logika. Jei filosofija nesivadovauja logika, tai vadinasi tai ne filosofija o šiaip neesminis pasvaičiojimas.
Visi senieji filosofai būdavo matematikais, čia tik dabartiniais laikais jie būna tik filosofai, bet dar neseniai buvo kitaip.
Taigi, ar tikrai tave imponuoja filosofija?
Kas yra nulis sunku pasakyti, tai nėra niekas. Taip pat sunku įsivaizduoti kas yra paprastas taškas.
Matematika operuoja ir apskritimais, tiesėmis, nors gamtoje tokių nėra.
Kai kurie objektai įvedami aksiomomis.
Jeigu kas girdėjot apie aukso proporciją, tai ta konstanta daug kur sutinkama gyvojoje gamtoje, todėl man nekyla abejonių, kad gamtoje matematika yra.
Jeigu neturi atskaitos taško- neturi suvokimo, todėl pati "Chaoso fizika,bando" kaip ir sakei išvengti to, ko negali išvengti. Jau bandydama ji sukuria atskaitos tašką.
Pilosofai…