Žmonijos atsiradimas ir prigimtis.
Vico rašė:O jeigu kam įdomu ką aš manau, visada galima klaust ir diskutuot.
Tada as ir paklausiu: kaip manai is kur mes atsiradome? 🙂
Jono apokrifė angliškai:
http://www.interfaith.org/christianity/apocrypha-apocryphon-of-john/
Jono apokrifę vokiškai:
http://stiftung-rosenkreuz.org/de/gnosis/evangelien/apokryphon_des_johannes/index.html
Lietuviškai kažin ar rasi.
Dievas sukūrė:
Labai priklauso nuo to, ką laikome Dievu. Stengsiuosi čia neišsiplėsti, nes kiekvienas tą Dievą suvokia skirtingai ir iš to išeina beprasmis žodžių žaismas, kitaip tariant, mentalinė masturbacija. Tokiais atvejais atsakymo niekad nerasi.
Sukūrė nežemiška civilizacija:
Teoriškai įmanomas variantas, tačiau teorinė galimybė dar nereiškia realybės. Nėra jokių įrodymų, kad mus kažkas tikrai sukūrė (o jeigu nesukūrė, įrodymų, kad nesukūrė, juo labiau, nėra, t.y. teiginio paneigimo įrodymo paieška yra beprasmis dalykas paprastai :)). Tad galima teigti, jog arba sukūrė, arba ne.
Evoliucija:
Remiantis tikimybių teorija, galima teigti, kad viską lemia atsitiktinumas/variacijos. Klimatas, kosminės erdvės ypatumai, tarkime, yra tik atsitiktinumas. Vadinasi, bus būtybių, kurios prie jų prisitaikys geriau ir prasčiau (arba geriau, arba prasčiau, kitaip sakant). Prasčiau prisitaikančios būtybės išnyks, o geriau – išliks ir galbūt prisitaikys dar prie didesnės aibės atsitiktinumų ar anomalijų (tarsi "numatys" į priekį). Jeigu mes tiek pasiekėme socialiai, technologiškai (o pasiekėme velniškai daug, palyginus su kitais gyvūnais), tai galbūt mes ir esame tie, kurie yra tarsi laimėję "Teleloto", "Vikingo Loto" ir dar rusišką ruletę kartu sudėjus (laimėjimų tikimybės dauginasi :)). Kiek kitaip tariant, riba tarp filosofijos ir nagrinėjamos realybės labai neryški šiais klausimais, bet reikia stengtis išlaikyti ribą, kur mąstome apie priežastingumą ir kur vien tik keliame klausimus, bet neieškome atsakymų, nes tai yra sudėtinga arba neįmanoma. Kitaip sakant, jeigu erdvė ir variantiškumas yra begaliniai, kažkas vis tiek turės išlikti. Galbūt tas kažkas ir esame mes – žmonija. Taip gali būti, bet gali ir taip būti, jog ateityje visgi išnyksime. Visgi, kadangi save laikau žmogumi, tai visa širdimi trokštu, kad žmonija suklestėtų, o tolimoje ateityje taptų galingiausia civilizacija per visas įmanomas visatas. 🙂 Kokiam nors inkognito tai gal pasirodys kaip liguisto mulkio troškimas, bet tai manęs pernelyg nedomina. Tiesiog didžiuojuosi, kad toks esu. 😀
žmonija atsirado evoliucijos eigoje, tačiau evoliucija buvo Dievo :rankisf Tad k=rybos procesas i, principo vis dar tesiasi
_Anonimas_ rašė:Labiausiai, bet ne visiškai tikiu evoliucijos teorija.
Na evoliucijos teorija, čia kaip iš vienos rūšies atsiranda kita rūšis. Bet ji visiškai neatsko į klausimą kaip atsirado pirmoji gyva ląstelė. O gal jau yra kokia teorija?
Manyčiau, kad reikėtų rinktis (tik) iš 2 variantų – Dievas arba evoliucija. „Nežemiška civilizacija“ privestų prie to pat – vieniems tai būtų Dievas, kiti „paklaustų“, kaip atsirado pati nežemiška civilizacija, ir prasidėtų diskusija apie tą patį, tik „nežemiškame“ lygmenyje. Prisipažinsiu, kad daugiau teorijų nežinau ir nenoriu žinoti – ir 2 per akis… 🙁
Dzabas, panašu, laikosi evoliucinės teorijos su nedideliais lyriniais nukrypimais. Paragraf78 požiūris irgi aiškus – tai oficiali Vatikano pozicija (kaip ir dera Viršininkui, sorry :-[), ir čia labai tinka vėl kažkelintą kartą pacituoti „sutrumpintą“ B.Raselą – “(…) vos tik apie ką nors pasidaro įmanom tiksliai žinoti, to dalyko nebegalima vadinti filosofija – jis tampa atskiru mokslu. Visi dangaus tyrimai, kurie dabar yra astronomijos sritis, kadaise buvo filosofijos objektas. Niutonas (…) “Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai”. Panašiai ir žmogaus dvasios tyrimai, (…), dabar (…) tapę savarankišku psichologijos mokslu”. BR kalba apie filosofiją, bet tą patį galima pasakyti ir apie religiją (vietoj filosofijos „įrašyti“ religiją), prie BR „sąrašo“ pridėti dar ir Darvino teoriją ir viską užbaigti taip – „toks buvo/yra Dievo planas“. Anonimas yra aiškus empirikas(bendramintis). Brolis a.t.sielis, kaip visada, „suktas“ 😉 (sarkastiškas akmenukas į empirikų daržą ir kt.) ir pasikaustęs – iš kur (ar iš ko) atsirado genomo informacija? Jei atvirai, tai tokios „problemos“ evoliucijoje nežinau, todėl savais žodžiais…
Genomo informacijai "pritaikytas" tvermės dėsnis – panaudota paralelė su masės/energijos tverme – manau yra labai abejotinas, bet tai labai paranku nieko neraukiančiam empirikui (materialistui). Iš karto parodomas atsakymas – genomo „informacija“ atsirado "iš materijos", ir su tvermės dėsniu viskas „lady“. O „suktasis“ 😉 a.t.sielis šią savo paralelę panaudojo tam, kad „paglostyti/užliuliuoti“ empirikus ir įtraukti juos į ginčą. Iš tikro 😉 jis galvoje turėjo kitokią paralelę : genomas – informacija ir (žmogaus) kūnas – dvasia.
Šiais klausimais empirikai turi savo "teorijas" (kabutės, kad pasirodyčiau geresnis, nei esu), o ko (dar) nežino, apie tai nėra linkę kalbėti…
Kas dėl evoliucijos – tai visom keturiom ir garsiai už. 🙂
Dėkui, fainas reziume.
Visgi, gidai, tu kažkaip vėlei, vėlei, ir viską suvėlei 😀
Grįžtam prie argumento: informacija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta.
Ar teko stebėti kada nors atsitiktinai savaime susidarančią informaciją, kuri turėtų funkcionalumą. Pvz. kokios nors kompiuterinės programos programinį kodą susidarant savaime?
Arba kokią automobilio remonto instrukciją susirašant savaime ir atsitiktinai?
Šiaip, informacijai pagaminti reikalinga tam tikra energija. Ir be to, tikriausiai ne bet kokia, o gana ypatinga, mat sugeba generuoti tokį efektyvų produktą, kaip informacija. Informacija yra jėga. Žiū, kiek informacijos yra kiekvienoje žolelėje, kiekviename vabalėlyje, ir t.t., visuose gyvuose organizmuose, kad jie sugeba sudėtingai gimti, augti ir funkcionuoti. Viskas vyksta kuo puikiausiai. Auga galingi medžiai, gerai funkcionuodami, iš kiaušinio išsirita išsivystęs paukščiukas,…
Mums stebimame pasaulyje aukšto lygio, sudėtingą informaciją generuoja aktyviai arba pasyviai – žmogaus protas.
Taigi, iš kur gamtoje energija, gebanti generuoti gyvų organizmų funkcionavimo informaciją, kuri sudėta į DNR ir kitus biologinius dalykėlius? Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Informacijai generuoti reikalinga energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Koks tos energijos šaltinis?
Kadangi energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tada turi būti dar kažkokia energija, kuri generuoja tą informaciją. Galim sakyti, "informaciškai gabi energija".
Pvz. žmogaus smegenyse vykstantys procesai geba generuoti tam tikrą informaciją. Bet jeigu išmatuotume žmogaus smegenyse vykstančių įprastinių energijų procesų kažkokią kiekybinę išraišką, nežinau kokiais ten vienetais tai galėtų būti įvardinama, bet jeigu pvz. galėtume rasti kažkokią kiekybinę elektrinių impulsų sumą. Dabar paimkime tą patį kiekį elektros energijos, ir pabandykime gauti tokį patį rezultatą: kad ji sugeneruotų informaciją. Tai nepavyks. Vadinasi, informaciją generuoja ne elektros energija. Yra dar kažkokia energijos forma, kuri generuoja informaciją.
Ir analogiškai, nepavyktų pademonstruoti, iš fizikos nagrinėjamų energijų spektro, kurios gali generuoti specifinę informaciją, apimančią funkcionavimo instrukcijas, kaip kad yra gyvuose organizmuose.
Vadinasi, turi būti kitokios formos energija. Tai aš ir klausiu, kokia energija generuoja tą informaciją?
Iš mums stebimų dalykų, informacija gimsta prote.
Vienaip ar kitaip, ta "informaciškai gabi energija" negali atsirasti iš niekur. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Ji transformuojasi. Taigi, iš kur atsiranda šitos formos energija?
Taigi, visgi, iš kur atsiranda ne bet kokia informacija, o specifinė informacija, įgalinanti funkcionavimą?
Šiuolaikinės teorijos negali išpręsti ar apeiti šios problemos.
Iš mums stebimų reiškinių, sudėtingą specifinę informaciją generuoja žmogaus protas.
Tada, kas nors gali sakyti, kad fizikos nagrinėjamos energijos rūšys atlieka tam tikrą darbą, ir taip atsiranda žmogaus proto ar smegenų gaminama informacija.
Tada, užduodu klausimą, kodėl tos įprastinės energijos rūšys geba sudėtingą funkcionalią informaciją generuoti tik per žmogaus smegenis, ir niekaip kitaip?
Tikriausiai atsakymas slypi žmogaus organizmo galimybėse, ar kaip bepavadintume.
O kaip atsiranda žmogaus organizmas? Kas jam suteikia jo ypatybes? Ogi jo genome, DNR ir pan. dalykėliuose užfiksuota informacija apie šį organizmą, kitokia negu kitų organizmų informacija. Kiti gyvi organizmai (Žemėje) negeba generuoti tokių kiekių specifinės funkcionalios informacijos.
Taigi, vėl atsitrenkiame į informaciją. Ne bet kokią informaciją, bet specifinę.
Taigi, informacija ne tik iš niekur neatsiranda, ir niekur nedingsta, bet ji nesitransformuoja iš žemesnių energijos rūšių. Informacija kyla iš informacijos, arba iš kažko panašaus kaip protas.
Išvada: gyviems organizmams aprūpinti informacija ar informaciniais gebėjimais reikalingas protas.
————
Kad nesisuktume tuščiais ratais, siūlau judėti toliau.
Kas visgi yra žmogaus protas? Kas generuoja protą? Žmogaus fizinis kūnas?
Čia tiktų pacituoti tai, ką aptarinėjome kitoje temoje: https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1794.msg31892#msg31892
Yra pakankamai rimtų atvejų, rodančių į tai, kad ne fizinis žmogaus kūnas generuoja jutimus ir protą. Panašu, kad tai savistovios substancijos, tik sąveikaujančios su fizinio kūno "instrumentais", tokiais kaip jutimo organai ar smegenys.
Vadinasi, protas, gebantis generuoti specifinę funkcionalią informaciją, nėra generuojamas fizinio kūno lygmenyje, tų energijų, kurios susideda į fizinio kūno veikimą.
Tai rodo, kad materija negali generuoti gyvybei reikalingos informacijos. Be to, tos informacijos šaltinis gali būti atskiras ir savistovus, nepriklausantis nuo fizinio lygmens ir atitinkamos rūšies energijų. Vadinasi, evoliucijos teorija iš tikro turi rimtą informacinę problemą.
Patariu pažiūrėti šį filmą, labai įdomiai ir argumentuotai papasakoja apie šia teoriją. Man sunku ką nors paaiškinti, nes nesu biologijos specialistas 🙂
Pasikartosiu – genomo „informacija“ atsirado "iš materijos". Turėjau omeny, kad „informacinė“ energija yra materiali. Paprastas (empirinis) energijos tvermės dėsnis. Aišku, pasakyti kokia yra genomo informacijos energija sunku (manau, kad tai tau nėra itin svarbu – tau svarbiau yra protas ir kt. žmogaus smegeninėje esantys dalykai ;)), nes genomo informaciją geriausiu atveju pavadinčiau potencine energija, o viską lemia tik empiriniai (bio)cheminiai dėsniai, nusakantys, kaip susidaro ir „veikia“ DNR (RNR). Kiek 1-ame grame „materijos“ yra džaulinės energijos tiksliai nežinau, bet žinau, kad labai daug. Branduolinės reakcijos pavyzdys (kad ir Saulė) tai puikiai iliustruoja. Bėda ta, kad kalbama apie išmatuojąmą energijos kiekį, o kiek džaulinės energijos yra kad ir vienoje mintyje, niekas išmatuoti negali. Nenoriu pasakyti, kad mūsų smegeninė yra branduolinis reaktorius 😉 – noriu pasakyti tai, kad smegeninėje vyksta itin sudėtingi biocheminiai, elekromagnetiniai ar (gal) dar kažkokios energijos nesustojamo virtimo-susidarymo ir išskyrimo procesai. Kiekvienas pasakytas ar užrašytas žodis turi mikro..mikrodalelę šios „smegenų energijos“, ir jo energrtinio krūvio (šiandien dar) neįmanoma išmatuoti. O energijos liūto dalį žodyje sudaro liežuvio ar rankos mechaninė energija. Ta proga pasiūlyčiau tokį labai grubų proto energijos matavimo metodą ir pavadinčiau jį „elementariu-raidiniu“ 😀 – tos energijos vienetas yra energija, reikalinga „sukurti“ 1 raidę smegeninėjė; ji santykinai sulygintina su 1 raidės ištarimo/užrašymo mechanine energija, tik yra labai, labai…. labai daug kartų mažesnė už pastarąją. Apie „raidinio“ vieneto džaulinį dydį reikėtų pasikonsultuoti su kokiais nors atomo ar kvanto specialistais – „raidinis“ vienetas yra sulygintinas su jų naudojamais energijos vienetais. O gal geresnis vienetas būtų „žodinis“ variantas? 😀
Grįžtam prie pagrindinio klausimo – koks (gyvybės?) energijos šaltinis? Ypatingas smegenų jautrumas „kuro“ – deguonies, gliukozės ir pan. – trūkumui (be dar daug ko) parodo, kad tas šaltinis yra materiali-empirinė tikrovės energija, kurios nuolatinė apykaita vyksta ir gyvoje, ir negyvoje gamtoje. Energijos tvermės dėsnis šia prasme veikia be priekaištų. 🙁 Materija yra gyvybės šaltinis, ir pati gyvybė yra materija :'(.
gidas rašė:Kiek 1-ame grame „materijos“ yra džaulinės energijos tiksliai nežinau, bet žinau, kad labai daug.
Apytiksliai 9 * 10^13 J 😉
Evoliucijos teorijai tai sudaro šakes 🙂 Energijos pakanka tos materialaus kosmoso sferos savistoviam funkcionavimui, puiku, bet iš kur informacija?
_Anonimas_ rašė:Informacijai susidaryti ne energija svarbiausia.
tai berods, ties šiuo tašku ir susikalbėjom. Visgi, iš kur informacija?
kas tiki, kad neįmanoma- tai būtų jų teorijos patvirtinimas, nes mokslininkai tam naudojo savo protą ir žinias.
Pradėsiu nuo komplimento broliui (nors pats nesijaučiu galįs su tavim „giminiuotis“ 🙂 – labai jau tu kietas) a.t.sieliui – moki pavydėtinai sklandžiai ir greitai nagrinėti itin sunkų, be galo sunkų klausimą („kas yra protas?“).
Ką gi, kaip man įprasta :), pradėsiu nuo citatos – LW : „Filosofija apibrėžia ginčijamą gamtos mokslų sritį“, t.y., filosofijos uždavinys yra logiškai analizuoti gamtos mokslų kalbą ("logiškai" – suprasti LW Traktato pagrindu).
Mūsų diskusija ir balansuoja ant šios srities „ribos“, kai kada ją ir „peržengdama“(kaip pozityvistui tai labai negerai ;)), nes klausimas yra itin sudėtingas, ir vargu ar mūsų galvom jį suprasti, bet, kaip sakoma, pasiginčyti/pafilosofuoti visi mokam. 🙂
Trumpai tariant, a.t.sielio pozicija yra tokia – informaciją generuoja metafizinė energija, kurios pagrindu ir „veikia“ protas. Iš kitos pusės, mielas brolis kažkodėl remiasi absoliučiai empiriniu energijos tvermės dėsniu. Čia matau tam tikrą prieštaravimą, nes empiriniai dėsniai kaip ir neveiksnūs metafizikoje, nes priešingu atveju tai būtų jau „fizika“. 😉 O ką galėtų šiuo klausimu pasakyti „fizika“? Nedaug, bet šį tą gali… Pvz., laikui bėgant atrandamos naujos energijos-jėgų „rūšys“, kad ir tos, kurios veikia atominiame ar subatominiame lygyje. Jų yra berods 4 – apie tai geriau gali pasakyti bendramintis Anonimas. Arba ta pati brangioji gravitacija – apie ją buvo išmąstęs atrodo jau Galilėjus, bet ir praėjus šimtams metų mokslas aiškiai negali pasakyti, kas ta energija yra, nors – jos pagrindu – ir išsprendė galybę problemų. O patirtis mums sako ką – sako tą, ką pasakė B Raselas apie gamtos mokslų ir filosofijos santykį, t.y., filosofijos „veiklos laukas“ negrįžtamai siaurėja ir ši tendencija akivaizdi. Šia patirtine prielaida ir pasiremsiu – metafizinė energija ateityje bus „demaskuota“ kaip užsimaskavusi fizinė energija. 🙂 Taigi, ir su tverme bus tvarkoje.
Šiame ginče aš matau kitą problemą, nesvarbu kas teisus, o kas klysta – ar „fizika“, ar metafizika generuoja informaciją. Gerb. pone a.t.sėli, pasakyk atvirai, ar tau bus lengviau, jei „laimės“ metafizika? Aš kažkodėl manau, kad ir šiuo atveju tau neduotų ramybės klausimas, kokiu būdu ši metafizinė energija „transformuojasi“ žmogaus smegenyse-prote į mintis, jausmus, potyrius ir t.t., ir pan, t.y., tamsta ir toliau neturėsi ramybės ir, kad atsakyti į šį klausimą, sąmoningai ar nesąmoningai taikysi empirinius metodus(turiu omeny tavo prieraišumą tvermės dėsniui ;)). Abejoju, kad tave tenkintų paprastas ir senas kaip pasaulis visko „paaiškinimas“ Dievu. Šis klausimas – (tik) kaip „fizika“ virsta protu – neduoda ramybės ir empirikams, bet ir radę „empirinį“ atsakymą (tas ar anas žodis yra tokia ar anokia cheminė reakcija, ar toks ar anoks elektromagnetinis efektas, ar judviejų „mišinys“ ir t.t., ir pan.), nesupras, kaip/kodėl visa ši „fizika“ (pas tave metafizika) galvoje virsta tokiu savu ir kasdieniu mūsų gyvenime fenomenu, kaip žodis ar mintis. Nuraminsiu visus – į klausimą, kas yra protas, greičiausiai niekas ir niekada neduos išsamaus, absoliučiai tikslaus ir visus patenkinančio atsakymo. Žmogaus protas yra evoliucijos produktas (nuo savęs pridurčiau – empirinis, LW atspindžio prigimties fenomenas), atsiradę evoliucijos procese ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį natūralios atrankos sąlygose, taigi jo pažintinės galios yra ta prasme kaip ir ribotos, todėl, ir neradus atsakymo, pasaulis nesugrius. Mes nesuprantame-neįsivaizduojame-nesuvokiame ir kas yra laikas, laiko ir erdvės begalybė, dar kažkas, bet šiuos fenomenus „panaudojame“ ir savo kasdienėje veikloje, ir gyvenime apskritai, ir moksle. Panaudojame, nes jie yra dermėje su patirtimi. Mes juos postuluojame kaip tikrovės savybes. Panašios prigimties yra ir protas – protas neprieštarauja patirčiai, bet ne mano proto 🙁 galioms įsivaizduoti-suvokti-suprasti, kaip įvyksta transformacija „fizika(metafizika)→informacija“ mano smegeninėje.
Taigi, užgriebta labai jau "fundamentaliai". 😉 O jei jau tas klausimas paliestas, tai derėtų pradėti nuo "paprastesnių" 😉 problemų, pvz., kaip pas žmogų atsirado savybė operuoti vaizdiniais (ar simboliais), nepriklausomai nuo išorės dirgiklio "čia ir dabar" arba koks yra proto ir kalbos santykis. Bijau, kad vėl šliūkštelėjau žibalo ant žarijų… :-X Jei taip, tai po dienos kitos gal kaip nors įsipaišysiu "į ugnį". 🙂
Filosofija apibrėžia ginčijamą gamtos mokslų sritį“, t.y., filosofijos uždavinys yra logiškai analizuoti gamtos mokslų kalbą ("logiškai" – suprasti LW Traktato pagrindu).
Berods, jūs filosofijai norit užkrauti savo naštas ir pakirpti sparnus 🙂 Ai, kaip negerai 🙂 Gamtos mokslų problemas tegu sprendžiasi patys gamtos mokslai 🙂
Iš kitos pusės, mielas brolis kažkodėl remiasi absoliučiai empiriniu energijos tvermės dėsniu.
O čia ir yra pagrindinė klaida mūsų mielo gido skaičiavimuose, dėl kurių jis nuves mus ne ten kur reikia. Energijos tvėrmės dėsnis taikomas materijai, bet aš imu pačią dėsnį įvardijančią frazę, kuri gerai skamba ir filosofiškai. Neįmanoma iš nulio gauti kažką. Iš nieko neatsiranda kažkas. Taigi, drįsčiau tvirtinti, kad ši įžvalga galioja daug plačiau negu mums empiriškai pažįstama sritis.
O patirtis mums sako ką – sako tą, ką pasakė B Raselas apie gamtos mokslų ir filosofijos santykį, t.y., filosofijos „veiklos laukas“ negrįžtamai siaurėja ir ši tendencija akivaizdi. Šia patirtine prielaida ir pasiremsiu – metafizinė energija ateityje bus „demaskuota“ kaip užsimaskavusi fizinė energija.
Ach, post-dated check (atidėtas mokėjimas, vekselis). Pažadai, pažadai 🙂 Kiek tūkstančių metų praėjo, kai žmogus kalba apie sielą ir žino apie sielą, bei jos nemirtingumą? Ar nors vienas materialus objektas artėja link nemirtingumo? 🙂 Filosofijos, kurios sparnai pakirpti, ir kuri tarnauja materializmui "veiklos laukas" gal ir siaurėja, tai labai gerai, tegu ji numiršta, nieko neverta filosofija 🙂
Gerb. pone a.t.sėli, pasakyk atvirai, ar tau bus lengviau, jei „laimės“ metafizika? Aš kažkodėl manau, kad ir šiuo atveju tau neduotų ramybės klausimas, kokiu būdu ši metafizinė energija „transformuojasi“ žmogaus smegenyse-prote į mintis, jausmus, potyrius ir t.t., ir pan, t.y., tamsta ir toliau neturėsi ramybės ir, kad atsakyti į šį klausimą, sąmoningai ar nesąmoningai taikysi empirinius metodus(turiu omeny tavo prieraišumą tvermės dėsniui
Geras ir įdomus klausimas. Savo knygose galėčiau rasti metafizinius atsakymus į šiuos klausimus. Tuos poreikius, kuriuos gali patenkinti mažas vandens telkinys, vandenynas gali patenkinti dar labiau. Todėl man nereikia eiti prašyti išmaldos pas gamtos mokslus. 🙂
Pozicijos aiškios – vienoje pusėje a.t.sielis, kitoje visi (kurių, apskritai, nedaug) likusieji (išlygos neesminės). O rezultatas koks? Manau, teisingiausias 0:0 (nulinės lygiosios) – sugaištas laikas (panašu) paleistas vėjais. Tikėtis kitokio rezultato – įvertinus ir klausimo “svorį”, ir nesuderinamas pasaulėžiūras, ir t.t. – buvo naivu.
Pabandysiu savo pavyzdžiu.
A.t.sielio komentaras – man tas buvo gana netikėta – paviršutiniškas ir (tik) iš mandagumo, todėl komentuoti net neverta. 🙂
To priežasčių – tiek subjektyvių, tiek objektyvių – manau yra pakankamai, bet pagrindinė ta, kad iš principo mūsų pasaulėžiūros yra nesuderinamos. Pabandžiau perprasti brolio motto – “Kodėl egzistuojanti Realybė yra Asmuo? ir t.t.”. Nežinant autoriaus (a.t.sielis? :)), tenka spėti (ieškoti), kokiai filosofinei srovei yra artimos motto mintys. Akivaizdu, kad centre pastatyta Asmenybė. Jei taip – tai analogija su homo mensura teiginiu : “Žmogus yra visų daiktų matas, esančių kai jie yra, ir nesančių, kai jų nėra”. Kitai žodžiais, ši Protagoro tezė reiškia, kad pažinimas ir vertinimas priklauso nuo žmogaus, yra subjektyvus ir santykinis. Iš Protagoro (panašu) kilo ir daugybė savimonės filosofijos krypčių, pradedant I Kantu baigiant kad ir solipsizmu, bet nėra ko giliau knaisiotis, nes pats homo mensura teiginys yra (beveik) tas pat, kas brolio motto.
Gi maniškei pasaulėžiūrai artimiausias yra pozityvizmas su savo prasmės doktrina, t.y., visko pagrindas yra patirtis, ir subjektyvizmas priimtinas tik tiek, kiek jis yra patiriamo pasaulio ribose, o ko nors ieškojimas anapus juslinės suvokiamybės yra beprasmiškas (tuščios spekuliacijos).
Taigi, a.t.sielio esminiai teiginiai (dauguma) iš mano pozicijos yra beprasmiai, o jam mano sausos – “apribotos” jaunojo LW Traktato “empirinės” logikos rėmais – mintys yra nevertos dėmesio, nes yra daugiau gamtamokslinės, nei filosofinės. Tuo labiau, kad perbėgęs per savo “opusus”, pastebėjau, kad cituoju “tą patį”. :-[ Sorry – sklerozė. :'( Ateityje savo citatinį “repertuarą” tiesiog privalu išplėsti ir… neužmiršti :o, ką pripaistei.
Filosofuoti – daugiau ar mažiau – geba visi, t.y., visi turi savo (filosofinį) pasaulėvaizdį, kuris pamažu susikristalizuoja, ir įmetėjus mažai tikėtina, kad kas nors esmingai pasikeis. Tokia jau yra ta filosofijos prigimtis, ir ši kukli diskusija tik patvirtina šią tiesą.
O akmens užantyje filosofai nesinešioja… 🙂
Komentaras nebūtinas – tuo labiau, kad jaučiu silpnybę “padėti tašką”. 🙂 Aišku, jei netyčia ką “užkabinau”…
gidas rašė:sugaištas laikas (panašu) paleistas vėjais. Tikėtis kitokio rezultato – įvertinus ir klausimo “svorį”, ir nesuderinamas pasaulėžiūras, ir t.t. – buvo naivu.
🙂 Kodėl žmonės kalbasi? Kodėl užsiimdavo "virtuvine politika" sovietmečiu, kai kurie per naktis? Kažkokį džiaugsmą iš to patiria. Žinoma, daug laiko taip paleidžiama vėjais. Vertės gali būti kažkeli procentai, o kartais ir daugiau, nelygu apie ką kalbama, ir kas klausosi arba skaito.
A.t.sielio komentaras – man tas buvo gana netikėta – paviršutiniškas ir (tik) iš mandagumo, todėl komentuoti net neverta. 🙂
Aš tiesiog nebenoriu sunkiai protiškai dirbti, ypač, kai iš tikro, užsiciklinimas "sunkiojoje technikoje" ir tebelieka ten, be realios naudos, todėl renkuosi palengvintą variantą. 🙂 Bet esminį kontrargumentą vis dėl to pristačiau, kuris vėl sustiprina mano tezę: "kažkas neatsiranda iš nieko, ir niekur nedingsta". Tai kas vadinama energijos tvėrmės dėsniu, platesne prasme, taikytina ne tik materijai. Be proto kaip šaltinio neįmanoma paaiškinti informacijos kilmės, taip pat ir tos informacijos, kuri glūdi gyvuose organizmuose.
Nežinant autoriaus (a.t.sielis? :)), tenka spėti (ieškoti), kokiai filosofinei srovei yra artimos motto mintys.
Galima tai būtų pavadinti personalistiniu teizmu. Kur Aukščiausioji Realybė, arba Absoliutas suprantamas kaip Asmuo.
Gi maniškei pasaulėžiūrai artimiausias yra pozityvizmas su savo prasmės doktrina, t.y., visko pagrindas yra patirtis, ir subjektyvizmas priimtinas tik tiek, kiek jis yra patiriamo pasaulio ribose, o ko nors ieškojimas anapus juslinės suvokiamybės yra beprasmiškas (tuščios spekuliacijos).
Bet yra juk ne tik juslinė suvokiamybė. Pati informacija, gaunama per jusles, suvokiama protu. Yra informacijos, kuri gaunama tik protu. Ir yra dalykų, kurie gaunami aukštesniuoju žmogaus vidiniu dėmeniu, kurį dažnai vadina siela.
Beveik visi yra matę filmą "Matrica". Ten vaizdas toks: gyvos esybės yra patalpintos į kokonus, ir į jų smegenis kompiuterinis tinklas transliuoja patirtis. Šis meninis vaizdas gali padėti suprasti sąmoningo individo (subjekto) pirmenybę visa ko atžvilgiu. Tai yra, šį juslėmis patiriamą pasaulį galima suvokti kaip kažką, kas manifestuojama per jusles į kiekvieno iš mūsų sąmonę. Bet tai nėra galutinė realybė, kaip ir filme "Matrica". Filme "Matrica" be kompiuterinio tinklo simuliuojamos realybės, egzistuoja gyva žmogiška realybė. Taip ir sąmoningo individo (subjekto) gyvas, tikrasis pasaulis yra Sąmonės arba Dvasinis Pasaulis. Materiją galima suprasti kaip tai, ką patiria individualios sąmonės, ir ką gali dalinai valdyti kaip objektą. Bet kas susieja tas sąmones, su materijos patyrimu? Kas nustato materialios realybės dėsnius ir kas yra tos realybės pagrindas? Kas transliuoja? Iš esmės, sąmonė ir patyrimai šitame visame vyksme yra centras. Sujungti kažkokią substanciją, tokią kaip materija, su sąmone, kad būtų kažkokie tolydūs suvokimai, tam tikro pilnavertiškumo ir apibrėžtų savybių realybė, gali tik kita sąmonė, nes tik sąmonė gali suvokti kitą sąmonę ir jos reakcijas. Todėl darytina išvada, kad materiją mažiems sąmoningiems individams (t.y. mums) "transliuoja" didelė Sąmonė (nes visi patiria tą pačią vieną didelę "transliuojamą" realybę). Kitaip sakant, Asmuo, Esantysis. Kuris žinomas įvairiais vardais. Tai kad sąmoningas subjektas gali valdyti materiją (objektišką substanciją), ir yra aktyvesnis bei save patiriantis ir iš savęs gyvai veikiantis, rodo, kad sąmonė yra aukštesnė būties substancija negu materija. Iš esmės, materija yra Sąmonės veikimo transformacija. "Kažkas negali kilti iš nieko". Viena substancija turi kilti iš kitos substancijos. Žemesnė (žemesnio virpesio, statiškesnė) substancija gali atsirasti iš aukštesnės (aukštesnio virpesio, dinamiškos) substancijos. Bet ne atvirkščiai. Kodėl? Čia panašiai kaip banko balansas, jeigu ten 1000 litų, tai galima išimti 10 litų, bet jeigu ten 10 litų, tai 1000 litų neįmanoma išimti. Čia galima grįžti prie pirminės tezės: "informacija atsiranda iš informacijos". Ir ne bet kokios, o didesnės arba lygios. Neįmanoma gauti informacijos be didesnio proto, nei ta informacija.
Taigi, a.t.sielio esminiai teiginiai (dauguma) iš mano pozicijos yra beprasmiai, o jam mano sausos – “apribotos” jaunojo LW Traktato “empirinės” logikos rėmais – mintys yra nevertos dėmesio, nes yra daugiau gamtamokslinės, nei filosofinės.
Gerai pastebėta. Neturiu traukos empiriniam nagrinėjimui. O tai irgi argumentas. Tai kas iš esmės patrauklu, iki tokio laipsnio, kad negrįžtama prie kažko kito, įrodo savo substancialumą. Todėl dvasinė filosofija turi būti susijusi su realybe, kitaip ji neturėtų patrauklumo. Ar daug teko girdėti dvasininkų, poetų, intelektualų, kurie pereitų prie mechaniko darbo? O mechanikas tikrai bent žiūri ir žavisi kažkokiais meniniais filmais. Arba kitas pavyzdys: Niutono mechanika ir Einšteino reliatyvumo teorija. Kuri tiksliau apibūdina visuminę realybę?
Tai, visgi brolau, aš nerašau taško sau, bet rašau tašką (n taškų) dvasinei filosofijai: +n. O materializmui, tik +1. 🙂 Kas laimi, man aišku ir negrįžtama. Kitiems galbūt ne taip aišku.
„Tai, visgi brolau, aš nerašau taško sau, bet rašau tašką (n taškų) dvasinei filosofijai: +n. O materializmui, tik +1. Kas laimi, man aišku ir negrįžtama. Kitiems galbūt ne taip aišku.“
Tai ir turėjau omeny – tą patį, ką sakai, pasakyčiau ir aš, tik +n pakeisčiau 0, o +1 palikčiau. Ta prasme ir nulinės lygiosios – abu liekam prie savo.
„Tai kas iš esmės patrauklu, iki tokio laipsnio, kad negrįžtama prie kažko kito, įrodo savo substancialumą. Todėl dvasinė filosofija turi būti susijusi su realybe, kitaip ji neturėtų patrauklumo.“
Argumentas-tezė – „jei kažkas yra labai… (daug „labai“) patrauklu, tas kažkas yra tikra“.
„Logiškai“ – „patrauklu“ ("kiekybė/kokybė" – neesminga) nėra pakankama ir/ar būtina sąlyga nei „tikrumo“ įrodymui, nei sąsajų su realybe pagrindimui.
„Paprastais žodžiais“ – tavo dvasinė filosofija yra tavo „nuosava“, subjektyvi realybė. Kitaip tariant, (itin „subjektyvus“) racionalizmas, ko pasekoje ir personalistinis teizmas.
„…esminį kontrargumentą vis dėl to pristačiau, kuris vėl sustiprina mano tezę: "kažkas neatsiranda iš nieko, ir niekur nedingsta". Tai kas vadinama energijos tvėrmės dėsniu, platesne prasme, taikytina ne tik materijai. Be proto kaip šaltinio neįmanoma paaiškinti informacijos kilmės, taip pat ir tos informacijos, kuri glūdi gyvuose organizmuose.“
2 klasikiniai – teleologinis ir kosmologinis – Dievo įrodymo argumentai. Šiandien tvirtinama, kad šių argumentų silpnoji vieta yra priežastinė išvada nuo Visatos prie Dievo, o kalbėti apie priežastinius ryšius prasminga tik tada, kai tie ryšiai yra tarp empirinių dalykų. Tuo pasiremsiu ir pasikartosiu – metafiziniame lygmenyje energijos tvermės dėsnis netaikytinas „jokia forma“, nes tada (ir be pozityvizmo) viskas tampa sujaukta/beprasme spekuliacija.
Štai ir viskas – tik pora pastabėlių dėl logikos ir metodo bei „pasiaiškinimas. 🙂
Šiandien tvirtinama, kad šių argumentų silpnoji vieta yra priežastinė išvada nuo Visatos prie Dievo, o kalbėti apie priežastinius ryšius prasminga tik tada, kai tie ryšiai yra tarp empirinių dalykų.
Na jau! Tai viskas išsivysto iš nulio? Kokiu būdu?
Naujamadės absurdo filosofijos: "viskas kyla iš nieko, nėra jokios priežasties".
Turi būti priežastis arba pagrindas. Materialistai mano, kad materija egzistuoja savaime, ir savaime evoliucionuoja, be jokių priežasčių. Tai nesąmonė. Bent jau gamtos dėsnių sankloda turi būti priežastis, pati to savaime egzistuojančio dalyko sandara. Metafizikai sako, kad savaime egzistuoja Dvasia, o materija yra Dvasios kūrinys. Ir tie ir anie sako, kad kažkas egzistuoja savaime, telieka pažinti tą kažką ir klausimas bus atsakytas.
Gamtos dėsnių sankloda. Iš kur ji? Iš kur pačios jėgos, lemiančios gamtos dėsnių pastovumą? Kas laiko viską viename? Kodėl iš viso yra kažkokia sandara, o ne tolydi substancija, be jokio kitimo ar judėjimo? Iš kur judėjimas ir laikas? Kodėl pirminė energija ar masė ar substancija negali būti parimusios tolydinės formos, ir kodėl turi kažkas vykti? Kokios priežastys?
Priežastys apibūdina pirminį pagrindą, arba visatos sandaros šaltinį. O priežastis apibūdina jų efektai. Tai kas yra efekte, negali nebūti priežastyje. Iš 10 Lt balanso sąskaitoje neįmanoma išimti 1000 litų. Visatoje egzistuoja protas, save organizuojantys reiškiniai, vadinasi, protas bei savęs organizavimas turi būti ir priežastyje. Tolydžiausias proto reiškinys, kurį stebime, yra sąmonė (žmogaus patyrimų centras, apjungiantis visus patyrimus). Pirminis visatos pagrindas, turi būti tolydinis ir vienas, tam, kad galėtų viską laikyti viename, palaikyti vieną sandarą ir sanklodą. Padarę išvadą, kad visatos pagrindui turi būti būdingas protas, turime padaryti ir išvadą, kad tai turi būti tolydinė, viena sąmonė. Tai vadinama Dvasia.
