Ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją?
Ir kodėl ji tau artimesnė už 'vakarietiškas'?
Paminėkim tiek, kad religijos skiriasi savo nuotaika. Dėl skonio nesiginčijama, kur tau patrauklu, ten ir būsi. Dar yra tyrumo, pilnumo ir konkretumo skirtumai.
—
Grįžtant prie religijotyros, tai tema kabina ir šitą aspektą. Ar gali žmogus (religijotyrininkas) pažinti svetimą religiją? Kiek pastebėjau, net ir profesionaliausi religijotyrininkai būna pririšti prie akademinių spekuliacijų.
a.t.sielis rašė:Grįžtant prie religijotyros, tai tema kabina ir šitą aspektą. Ar gali žmogus (religijotyrininkas) pažinti svetimą religiją? Kiek pastebėjau, net ir profesionaliausi religijotyrininkai būna pririšti prie akademinių spekuliacijų.
Religijotyrininkas gali tirti tik svetimą religiją, tiesiog tarp religijotyrininkų yra nerašyta taisyklė netirti tos religijos kuriai priklausai, nes tada būsi ne religijotyrininkas, o teologas.
Religijotyrininkas gali tirti dvejopai: iš šalies ir stebėtojo-dalyvio metodu. Pirmuoju atveju jis tiria teoriniu lygmeniu (čia labiau akcentuojamos įvairios disciplinos kaip psichologija, istorija, filosofija, mitologija ir t.t.); antruoju atveju vertinimas eina iš praktinių įžvalgų.
Retas kuris religijotyrininkas tiria vieną konkrečią religiją (tai dažniau daro religijų istorikai). Paprastai yra tiriama religijos fenomeno visuma, gali būti ir per vienos religijos prizmę.
O ką tu vadini akademinėmis spekuliacijomis? Kalbėjimo manierą ar ką? Nes nelabai suprantu ką turi omenyje.
Akademinės spekuliacijos – na visokiausios akademinės teorijos, hipotezės, idėjos apie tai, kaip maždaug vystėsi senasis pasaulis ir religijos jame. Pvz. jeigu akademinis teoretikas mąstys, kad religija vystosi evoliuciniu būdu – iš pradžių susiformuoja tam tikra pradžia, paskui prisideda dar kažkas, dar kažkas, tai religijose kurios formuojasi apreiškimo būdu bus gautas visiškai iškreiptas vaizdas, nes jos nesiformuoja evoliuciškai. Ir daug tokių visokių dalykų. Na čia siejasi su scientizmo ydomis.
paragraf 78 rašė:Šiandien paskaitoje užsimezgė diskusija: ar žmogus pajėgus studijuoti ir pažinti svetimą religiją?
Kodėl ne:
Dauguma net nepažįsta savos religijos. Bent jau šiuolaikiniai krikščionys susidaro įspūdis tiki neaišku kuo. Pasak apklausos net ateistai Biblija pažįsta geriau nei religingi žmonės.
a.t.sielis rašė:Tai paragrafai, tu atsisakai savo išeitinės pozicijos? Religijotyrininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, yra užaugęs tam tikroje kultūroje, ir jį lygiai taip pat įtakoja tie kultūriniai-religiniai įspaudai, net jeigu jis ateistas, agnostikas ir kt. Tada išeina, religijotyrininkų išvada, kad religijos pakeisti neįmanoma (tas pats kas pakeisti odą), iš dalies tinka ir jų pačių darbui – svetimos religijos iš esmės ištirti neįmanoma, nes esi sąlygotas savo kultūrinio bagažo. Kas iš tikro pakankamai matyti.
Čia kalbame apie skirtingus dalykus. Dabar matau dėl ko nesusikalbame. Pabandysiu paaiškinti. Tu gali suprasti kitos religijos mokymą, operuoti žiniomis apie jį, daryti išvadas, gilintis ir pažinti, tai įmanoma ir gana lengvai, tuo iš esmės užsiima bet kuris kuris intensyviai gilinasi į tai. Tačiau kas sunkiai ir retai įmanoma, tai kas teologijoje vadinama metanoja, t.y. visiškas vidinis persikeitimas, kuris pakeičia visus mąstymo procesus kurie būtini norint pilnutinai išgyventi tą kitą konkrečią religiją.
Pvz. tu esi europietis, tad vienaip ar kitaip tavo dievo samprata bus paremta ant krikščioniško pamato. Tu gali domėtis budizmu, suvokti jo mokymą, tačiau tau sunku bus išgyventi dievo potyrį taip, kaip jį išgyvena budistas. Nežinau ar pavyko dabar aiškiau pasakyti apie ką aš čia kalbu. Nes tu oponuoji visai ne tam dalykui apie kurį aš kalbu 🙂
Akademinės spekuliacijos – na visokiausios akademinės teorijos, hipotezės, idėjos apie tai, kaip maždaug vystėsi senasis pasaulis ir religijos jame.
Tai šitu užsiima religijos istorija, o ne religijotyra kaip tokia. Bet net ir tuo atveju, tai normali mokslinė prieiga, nematau kame čia spekuliacijas įžvelgi.
Pvz. jeigu akademinis teoretikas mąstys, kad religija vystosi evoliuciniu būdu – iš pradžių susiformuoja tam tikra pradžia, paskui prisideda dar kažkas, dar kažkas, tai religijose kurios formuojasi apreiškimo būdu bus gautas visiškai iškreiptas vaizdas, nes jos nesiformuoja evoliuciškai. Ir daug tokių visokių dalykų. Na čia siejasi su scientizmo ydomis.
Taip buvo mąstoma prieš kokia 80 metų 🙂 dabar jau niekas taip nemano 🙂 nors tiesa tarybų sąjungoje buvo taip mąstoma dar prieš 30 metų 🙂
Pvz. tu esi europietis, tad vienaip ar kitaip tavo dievo samprata bus paremta ant krikščioniško pamato.
No problem, europietis irgi žmogus 🙂 Krikščioniška Dievo samprata irgi kažko verta.
Šiaip fundamentalios problemos neįžvelgiu. Tai greičiau reliatyvūs dalykai, savoj religijoj irgi teks pavargti iki metanojos.
a.t.sielis rašė:
Pvz. tu esi europietis, tad vienaip ar kitaip tavo dievo samprata bus paremta ant krikščioniško pamato.
No problem, europietis irgi žmogus 🙂 Krikščioniška Dievo samprata irgi kažko verta.
Oi tikrai neturėjau omenyje gėrio ar blogio kategorijų 🙂 apskritai manau, kad kiekviena religija kuri neša gėrį yra superinė 🙂 ir čia visiškai nesvarbu ar ji krikščioniška ar animistinė ar šamanitinė
Šiaip fundamentalios problemos neįžvelgiu. Tai greičiau reliatyvūs dalykai, savoj religijoj irgi teks pavargti iki metanojos.
Na taip, dažnai ir savoje religijoje metanoja neišgyvenama, bet savojoje terpėje nereikia mąstymo padargų pakeisti 🙂 todėl ir yra daug sunkiau kitokio mąstymo principus turinčios religijos vidujinis išgyvenimas.
Na jei kalbant šamanistiniais pavyzdžiais: šamanas niekada nekamlauja svetimoje teritorijoje (nebent pseudošamanai). Šamanas dirba tik savojoje teritorijoje nes savas dvasias pažįsta, su svetimomis jis net neprasideda, nes nežino kaip su jomis elgtis.
Okultikoje irgi panašiai, niekas nedirba su sveitimais egregorais.
Tas pats principas veikia ir religinėje terpėje. Tikiuosi tie pavyzdžiai atskleis ką noriu pasakyti.
Metanoja [gr. metanoia] – filosofijoje ir religijose – proto, jausmų, valios, minčių pokytis, atgaila, sąžinės priekaištas
Kažkas panašaus kaip persilupt savo odą. Geras palyginimas kaip Jacksonas patapo baltas, humoro forma. Bet jeigu rimtai tai būtu kaškas panašaus kaip išsioperuot be anistetikų visą savo vidų ir ten pripildyt naujo "savo visiškai pakeisto vidinio mąstymo"
Metafiziškai, būtum nebe tu. O tikriausiai tu pats susijunktum su kituoju savo aš0
paragraf 78 rašė:Na jei kalbant šamanistiniais pavyzdžiais: šamanas niekada nekamlauja svetimoje teritorijoje (nebent pseudošamanai). Šamanas dirba tik savojoje teritorijoje nes savas dvasias pažįsta, su svetimomis jis net neprasideda, nes nežino kaip su jomis elgtis.
Okultikoje irgi panašiai, niekas nedirba su sveitimais egregorais.
Tas pats principas veikia ir religinėje terpėje. Tikiuosi tie pavyzdžiai atskleis ką noriu pasakyti.
Pavyzdžiai aiškūs. Bet tai iškelia kitus klausimus.
Kaip suprasti "universalių religijų" buvimą arba "religijų universalumą" (kaip vieną iš visaapimančio religingumų spektro, į kurį įeitų ir šamaniški religingumai, dalių)?
Kaip suprasti, pvz. ankstyvąsias krikščionybės misijas, kai Izraelio kultūrinei-religinei terpei priklausiusio mokytojo mokymas buvo skleidžiamas svetimos helenizmo kultūros žmonėms?
Kaip suprasti šių laikų atsivertimus į vieną ar kitą religiją, kurie, kaip tvirtina atsivertusieji, paremti ryšio užmezgimu su tos religijos metafizinėmis asmenybėmis? Kaip pvz. musulmonas patiria Jėzaus veikimą savo gyvenime ar vizijas, ir atsiverčia. Ir po to būna patenkintas, bei daugiau kalba apie islamo trūkumus negu tie, kurie niekada nepriklausė islamui.
a.t.sielis rašė:Kaip suprasti, pvz. ankstyvąsias krikščionybės misijas, kai Izraelio kultūrinei-religinei terpei priklausiusio mokytojo mokymas buvo skleidžiamas svetimos helenizmo kultūros žmonėms?
Tai tu pažiūrėk istoriją, kai tik misijos tai ten ir gimsta visokios erezijos, nes žmonės nesugeba persiorientuoti. Į normalias vėžias religija įsivažiuoja tik išmirus kelioms kartoms, kai persikeičia mentalitetas.
paragraf 78 rašė:Į normalias vėžias religija įsivažiuoja tik išmirus kelioms kartoms, kai persikeičia mentalitetas.
Bet visgi įsivažiuoja į normalias vėžes, prigyja, pradedama pažinti ir suvokti? Vadinasi, procesas vyksta, absoliučiai neįmanomų pežengti ribų nėra, išskyrus žmogaus gyvenimo trukmę?
Nes gi sakykim, šitu konkrečiu atveju, per kelias kartas helenizmo įtaka neišnyko. Galbūt svarbiau, kad susiformuoja stipri vidinė religijos terpė, kurioje būdamas/funkcionuodamas asmuo gali įsigilinti į religijos esmę, ir sugeba didesniu laipsniu atsisieti nuo tenykštės kultūros įtakų. Tada viską apsprendžia tos terpės buvimas/nebuvimas/vystymasis.
—
Papildyta: ar ankstyvieji pagonys/krikščionys nepaisydami savo ribotų galimybių pažinti naują svetimą religiją (krikščionybę), turėjo stengtis tai daryti, ar geriau jiems būtų buvę pasilikti prie savo religijos?
a.t.sielis rašė:Bet visgi įsivažiuoja į normalias vėžes, prigyja, pradedama pažinti ir suvokti? Vadinasi, procesas vyksta, absoliučiai neįmanomų pežengti ribų nėra, išskyrus žmogaus gyvenimo trukmę?
Šioje temoje kalbame apie asmenines galimybes suvokti, o ne apie pokytį einantį per kartas. Labai normalu, kad per kartas pasikeičia mentalitetas, dėl to niekas nesiginčija, bėda yra su asmeniniu konvertitizmu
ar ankstyvieji pagonys/krikščionys nepaisydami savo ribotų galimybių pažinti naują svetimą religiją (krikščionybę), turėjo stengtis tai daryti, ar geriau jiems būtų buvę pasilikti prie savo religijos?
Na pradžioje krikščionys plavinėjo, erezija ant erezijos lipo. Esmę suvokė tik nedidelis ratelis tikinčiųjų. Krikščionybė kaip tokia susiformavo tik maždaug III-IV amžiuje, bet ir tada dar buvo daug plavinėjančių bendruomenių
paragraf 78 rašė:Na pradžioje krikščionys plavinėjo, erezija ant erezijos lipo. Esmę suvokė tik nedidelis ratelis tikinčiųjų. Krikščionybė kaip tokia susiformavo tik maždaug III-IV amžiuje, bet ir tada dar buvo daug plavinėjančių bendruomenių.
O.k., tai ką rekomenduotum to meto Romos imperijos pagoniui, ką daryti? Daug plavinėjančių, nedidelis ratelis tikinčiųjų, su asmeniniu konvertitizmu bėda. Tapti jam konvertitu į krikščionybę, ar geriau likti prie savo religijos?
Tarkim, sutinka jis šv. Paulių važinėjantį po Romos imperiją, tas sako, "taip ir taip, aš Jėzaus apaštalas, Jėzaus mokymas toks ir toks, priimk, tapk konvertitu". Ką jam atsakyti?
Šiaip man čia palyginimas peršasi:
sakykim, kas nors nori iš Klaipėdos nuvažiuoti į Vilnių, o kažkas nori iš Klaipėdos nuvažiuoti į Niujorką. Tai aišku, kad į Niujorką nuvykti reiks ir daugiau pastangų, ir pinigų, ir kliūčių bus daugiau negu nuvykti į Vilnių. Reiks vizos ir t.t.
Dabar sakykim, užduodam 8 val. terminą kiekvienam nuvykti į savo norimą kelionės tikslą. Aišku, kad tas, kuris nori nuvažiuoti į Vilnių galės tai įgyvendinti, o tas kuris nori nuvažiuoti į Niujorką, per 8 val. įveiks tik dalį kelionės.
Ar žmogus pajėgus nuvykti į svetimą kraštą? Pajėgus, jeigu turi pakankamai pinigų, laiko ir išpildo vizų suteikimo sąlygas. Jeigu laikas ar pinigai riboti, pajėgus tik iš dalies.
Kur geriau važiuoti, į Niujorką ar į Vilnių? Klausimas neduoda pakankamo konteksto.
Jeigu žmogus nori nuvykti būtent į Niujorką, kito kelio jam tiesiog nėra – su turimais resursais jis tai darys, ir sunaudos tiek laiko, kiek reikės.
a.t.sielis rašė:O.k., tai ką rekomenduotum to meto Romos imperijos pagoniui, ką daryti? Daug plavinėjančių, nedidelis ratelis tikinčiųjų, su asmeniniu konvertitizmu bėda. Tapti jam konvertitu į krikščionybę, ar geriau likti prie savo religijos?
Nieko nerekomenduočiau, nes nekalbu apie tai kas geriau ar blogiau, kalbu apie patį fenomeną be jokio skirstymo į kas geriau kas blogiau ar juo labiau nesiruošiu dalintis patarimais 🙂
Nieko nerekomenduočiau, nes nekalbu apie tai kas geriau ar blogiau, kalbu apie patį fenomeną be jokio skirstymo į kas geriau kas blogiau
Visgi klausimas turi savo implikacijas. Nes po tokių klausimų nagrinėjimo kokiose nors protingose knygose, koks nors "ekspertas" gali pradėti aiškinti: "kurioje religijoje žmogus gimė, tokioje ir turėtų būti". Girdėta, girdėta. 🙂 Šiek tiek neša į kastas ar luomus. "Kurioje kastoje/luome žmogus gimė, tokioje ir turi būti" (iškreiptas kastinis/luominis mentalitetas).
O klausimo implikacijų yra daug ir įvairių, tai aptarinėti yra ką.
1. Ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją? Sakykim, tik iš dalies.
2. Ar žmogus pajėgus pažinti savą religiją? Sakykim, tik iš dalies.
Tai koks skirtumas? 2 variante kaip ir lengviau. Palankesnės sąlygos. Iš pažiūros.
Kita vertus, religijoje ir atitinkamoje kultūroje susidaro tam tikras klišių luobas. T.y., vidinė esmė iš karto nepasiekiama, o išorinės religijos formos, jos kiautas, sudarytas iš terminų, apeigų, yra subanalėjęs, praradęs turinį, nedaro dvasinio poveikio, neskatina tobulėti. Aha, tokiu atveju gali būti, kad 1 variantas lengvesnis už 2 variantą. "Tą kuris visai nemoka groti, lengviau mokyti groti negu tą, kuris išmoko neteisingų grojimo būdų".
Daug veiksnių, jie veikia kartu, todėl rezultatas gali būti visai nevienareikšmiškas.
Galima būtų formuluoti: ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją ne blogiau negu savo krašto religiją?
Priklauso nuo žmogaus "konfigūracijos". Atsakymas gali būti ir taip, ir 50/50 ir ne.
Priklauso nuo to, kokia to krašto religija, ir kokia ta svetima religija. Pvz. gali būti kad koks nors šamanizmas iš esmės yra egzotiškas, ir reikalauja keistų vidinių deformacijų ir transformacijų, todėl net patys čiabuviai gyventojai jo nelabai ir supranta. Žodžiu, reikia būt "prie to meno". Tada jie susiduria su universalia religija, ir žiūri, opa, ji daug lengviau suprantama. Tada 1 variantas lengvesnis negu 2.
Visai gali būti, kad pagal savo "konfigūraciją" koks nors žmogus pajėgesnis pažinti svetimą religiją geriau negu savo. Čia panašiai kaip su santuoka – viena santuoka neveikia, kita veikia. Nes geresnis derinys. Ar internacionalinės santuokos prilygsta tautiečių santuokoms? Visai gali būti, kad jos ir efektyvesnės, nes internacionalinėj santuokoj nepasnausi tautiniuose įpročiuose. Turi keistis, žiūrėti į viską kitaip, elgtis kitaip. Kita vertus, iškyla bendrumas, kuris peržengia tautiškumo rėmus. Bendrumas kitaip atsiskleidžia, negu bendrumas tautinių įpročių terpėje. Bendražmogiško supratimo kokybė gali žymiai pagerėti pastoviai būnant tame procese.
Kol ateina naujų minčių ir įžvalgų duotu klausimu, tol aptarinėju, nematau čia nei užburto rato, nei mirties taško 🙂
Taigi, toliau.
– Šiaip viena iš kliūčių, pažinti bet kokią religiją, yra kalbos barjeras. Bent jau aš norėčiau mokėti dar keturias-penkias kalbas, tada priėjimas prie religijos turinio būtų daug geresnis. Bet tas galioja tiek "savoms", tiek "svetimoms" religijoms. Nebent būtų kokia lietuviška religija, dvasiniai mokytojai kalbantys lietuvių kalba kaip gimtąja.
– Bet apskritai, net jeigu nemoki kažkokios šalies kalbos, gali ten emigruoti ir gyventi, ir vis vien pažinti tą šalį. Ir geriau funkcionuoti ten, negu funkcionuoji savo gimtame krašte. Taip ir su religija.
– Jeigu sutikčiau pagonį iš ankstyvosios krikščionybės laikų, tai minėtu klausimu, jam rekomenduočiau priimti Jėzaus mokymą. Sakyčiau, "žinai, tokių mokytojų kaip Jėzus retai sutiksi. Bet kokios kliūtys mokymosi procese dėl to tampa mažareikšmės." Jeigu radai milijonų vertės lobį, nereikia daug jaudintis dėl kasinėjimo išlaidų.
– Iš gyvenimo patirties, sakyčiau, 2-3 metų intensyvios dvasinės praktikos "svetimos kultūros" terpėje turėtų užtekti transformuoti vidų tiek, kad gimtosios kultūros sąlygotumai netektų jokios reikšmės, liktų tik apskritai materialistiniai sąlygotumai ir ribotumai kaip tokie. Kaip sakoma, "pripratimas antras prigimimas".
Amigo Fuego rašė:Pakankamai daug žmonių nepažįsta net savo religijos. Kiek yra žmonių, formaliai save laikančių krikščionimis, ir net nesugebančių išvardinti 10 Dievo įsakymų (ką jau ten kalbėti apie jų laikymąsi).
Mokedamas myleti busi daug geresnis uz ta kuris moka melstis bet nemoka mylet, taip kad svarstytinas atvejis, o skaitydamas tema zodi religija pakeisk zodziu suvokimas.
tadasas99 rašė:zodi religija pakeisk zodziu suvokimas.
Teisingai, nes religija painus dalykas, kad neviskuo galima tikėti. Visos religijos maždaug susikūre fantazijos būdu, tai vienoje religijoje apsireiškė buda, tai kitoje atsirado pranašas ir pasakė vykdyti religija, o dar kitur per visokius angelus pranašus kurie neva iš dangaus pasirodė liepė skleisti žinia. Šiais laikais to neįmanoma būtu pamatyti, todėl prieš tikėdami religija pagalvokite ar tai ne pasaka išvis. Neginčitina, kad kai manipuliuojami žmones neva tikra "religija" , kuri savaime aišku vieno žmogaus išmislas, teikia nemažai naudos išsaugant taika pasaulyje. Tačiau 21 amžius, o dar pasakomis daug kas tiki ir tai tikrai labai negerai. "Kai ateis paskutinioji teismo diena visi pakils i dangu ir pateks i roju" ar kažkas tokio panašaus kas rašoma biblijoje – labai realu.
Siūlau pažiurėti.
▶ Žiūrėti YouTube
tadasas99 rašė:Mokedamas myleti busi daug geresnis uz ta kuris moka melstis bet nemoka mylet,
Skamba gražiai toks pasakymas, teoriškai gal net ir teisingas, jei paaiškintum ką reiškia "mokėti mylėti" ir kaip to išmokti.
sakykim, yra religijotyrininkas ir yra kažkokios "svetimos religijos" adeptas. Kuris geriau pažįsta tą "svetimą" religiją – religijotyrininkas ar adeptas?
paragraf 78 rašė:Teiginys – religijos yra pasaka, parodo tik tiek, kad žmogus menkai susipažinęs su religijos fenomenu kaip tokiu.
Įrodyk kad tai ne pasakos ir fantazijos. Bet rimtais argumentais, kad tikrai galima būtu tikėti ir nemanyti jog tai žmonių kuriamos iliuzijos.
Pagal mane, adeptas geriau pažįsta, "iš vidaus".
Jeigu taip, religijos praktikavimas duoda jos esminį pažinimą. O tai atsako į diskusijos klausimą.
time rašė:Įrodyk kad tai ne pasakos ir fantazijos. Bet rimtais argumentais, kad tikrai galima būtu tikėti ir nemanyti jog tai žmonių kuriamos iliuzijos.
Kodėl tau turėčiau kažką įrodinėti? 🙂 vis tiek ką beparašysiu tavo išankstinė nuomonė tam ieškos paneigimo ir čia praktiškai nesvarbu ką aš parašyčiau, o ir įrodinėti kažkam kas turi išankstinį nusistatymą beprasmis reikalas, kaip ten sako, kaip su pliku pešiotis ar ne? 🙂
a.t.sielis rašė:Na taip, religijotyrininkas ir adeptas du skirtingi asmenys. Tai, kuris iš jų geriau pažįsta "svetimą religiją"?
Pagal mane, adeptas geriau pažįsta, "iš vidaus".
Jeigu taip, religijos praktikavimas duoda jos esminį pažinimą. O tai atsako į diskusijos klausimą.
Na čia gal derėtų kalbėti apie pažinimo pobūdį? Kuris labiau pažįsta, klausimas sakyčiau neesminis. Abu jie pažįsta ją tik skirtingais kampais. Na čia panašiai kaip medikai, visi jie gydytojai, tačiau vieni tik bendrais bruožais gaudosi ginekologijoje ir kardiologijoje, bet visi gydytojai ir jų pažinimo pobūdiss nors ir skirtingas, tačiau jie visi specialistai. Na čia taip metaforiškai kalbant
Pvz. kai musulmonas atsiverčia į krikščionybę, a la svetimą religiją, tai paskaitai ką sako, visai neblogi suvokimai.
Greičiausiai geriausias tas palyginimas su tarptautinėmis vedybomis. Susituokti su persona iš kito krašto įmanoma, pažinti įmanoma. Be abejo, pažinimas bus kitoks, negu tarp vienos tautos žmonių, nes ir kalbos mokėjimas, ir aplinka kurioje gimta ir išaugta – viskas kitaip. Bet kad jis gali būti gilus ir autentiškas – be abejonės. Priklauso nuo to, kiek gilūs patys tie žmonės, kiek sugeba pažinti kitą žmogų iš esmės, kaip žmogų, esybę, ne tik kaip kalbantį viena ar kita kalba, sąlygotą vienų ar kitų vietinės kultūros bruožų.
Jei esi išmokęs mąstyti kaip krikščionis, tai net ir atsivertęs į kokį budizmą ir islamą tu vis tiek mąstysi krikščioniškomis koncepcijomis. Apie tai kalba eina. Intelektinis pažinimas ir išgyvenimas visu savo vidumi yra skirtingas dalykas. Ar ne?
Reiligijotyrininkas siekia inetelktinio pažinimo, jam visiškai nerūpi išgyventi jo tiriamos religijos transcendenciją.
Esme kad paragraf klausimams apie teorines dalies suvokima atsako atsakymu apie dvasini suvokima.
O komunikavimo problemu turiu as.;)
tadasas99 rašė:Esme kad paragraf klausimams apie teorines dalies suvokima atsako atsakymu apie dvasini suvokima.
O komunikavimo problemu turiu as.;)
@tadasas99 taip, turi, nes eilinį kartą iškraipai tai ką sakiau, persukdamas ir parašydamas tai ko nesakiau ir net omenyje neturėjau. Ar baigsi vieną kartą? Nes jau po truputį pabosti pradeda. Tuo šią offtopinę dalį ir baikime.
Niekur nekalbu apie dvasinį suvokimą, kalbu apie mąstymo procesus ir sugebėjimą išgyventi naujo tikėjimo tiesas. Kita religija, kitokios koncepcijos. Čia tas pats būtų, kaip dabar patikėti jog žemė iš tiesų plokščia. Taip, pasitaiko vienetai tokių individų kurie persilaužia ir taip tiki, tačiau tūlam piliečiui tai sudėtinga padaryti.
Kiekviena religija, kuo ji labiau nutolusi nuo kitos, turi esmingai skirtingas ne tik sąvokas, koncepcijas ir kitus dalykus, bet ir visiškai skirtingą pasaulėvoką.
Jei intelektinį pažinimą mes galime gana lengvai pasiekti ir savo žiniomis praspjauti kiekvieną eilinį tos religijos išpažinėją, tai mąstymo būdo mes taip lengvai nepakeisime.
Pvz. toks jezuitas J. Martin pasakojo kaip pateko pas trepistu į pamaldas. Maldos metu vyresnysis jam rodo fuck'ą. Jezuitas susinervina, tačiau staiga atsimena, kad pas juos šis gesta reiškia, pratęsk maldą vietoj manęs. Panašiai yra su perėjimu į kitą religiją, ten savita simbolikos sistema, kurią vidujai išgyventi yra sudėtinga, jei nebuvai auklėtas toje sistemoje nuo vaikystės.
paragraf 78 rašė:Kodėl tau turėčiau kažką įrodinėti? vis tiek ką beparašysiu tavo išankstinė nuomonė tam ieškos paneigimo ir čia praktiškai nesvarbu ką aš parašyčiau, o ir įrodinėti kažkam kas turi išankstinį nusistatymą beprasmis reikalas, kaip ten sako, kaip su pliku pešiotis ar ne?
Nemanyk, jog turi ekstrasensiniu galiu nuspėti, kaip aš pasielgsiu.
O galėtum įrodinėt savo tiesas. Nes tu žinai žmogiškus dalykus/kurie tinka betkuriam žmogui, bet juk tu pats žinai, kad tai yra bendra žmonijos patirtis; tai labai primityvu ir betkas gali sugalvoti kažką panašaus ir teigti. Aš turiu tą paneigimą apie kurį tu kalbi(jo galia prilygsta pasaulio sunaikinimui), bet tik metų/amžių klausimas ar aš kažko neitikinsiu, nes tai labai blogai, o tikinčiu gali atsirasti ir nieko nebegalėsiu padaryti. Bandysiu išsaugoti paslaptis geriau, nes jos gali atnešti neigiamu padarinių. Ši filosofija labai žiauri negaliu to padaryti, tiesiog. Toliau apsimesiu normaliu žmogumi. 😀
time rašė:Nemanyk, jog turi ekstrasensiniu galiu nuspėti, kaip aš pasielgsiu.
Prie ko čia ekstrasensorinės galios? Tam kad matytum žmogaus požiūrį ekstrasesnsorikos visiškai nereikia 😉
O galėtum įrodinėt savo tiesas.
Kokias dar savo tiesas?
Jei kiek ilgiau seki forumą, tai turėjai pastebėti, kad religijos temose aš nieko apie savo asmeninį tikėjimą nerašau. Jei kas nors ką nors parašo apie krikščionybę, patikslinu kaip iš tiesų krikščionys tiki. Jei apie religijos fenomeną kas nors pasakoma, aš pasakau ką religijotyrininkai apie tai sako. Neįrodinėju jokių savo tiesų 🙂 tai kodėl turčiau šį kartą pulti jas įrodinėti?
Ir tu offtopiką siūlau baigti
Gryztant prie temos, mokslo bandytas irodi teorija (rezultatai yra bet kas nores tas juos gincys kaip atsitiktinius) apie bendra zmonijos samone. Ka supranta saujele pradeda suprasti ir dauguma
Tai reiskia kad religijos suvokimas nera uzdaras asmenu reiskinys, tu suvomimu ne tik religiniais apektais yra begale bendroje samoneje ir zmones pasirenka kuri pasirinkti, bet betkurio suvokimo skeptikas pasamoneje teorija neigia ir jos nepriima, todel ir nesupranta, o priima tik tie kurie tikrai to troksta.
tadasas99 rašė:Tai reiskia kad religijos suvokimas nera uzdaras asmenu reiskinys, tu suvomimu ne tik religiniais apektais yra begale ir zmones pasirenka kuri pasirinkti, bet betkurio suvokimo skeptikas pasamoneje teorija neigia ir jos nepriima, todel ir nesupranta, o priima tik tie kurie tikrai to troksta.
Graži teorija, kuri 1. Neatitinka to ką per pastaruosius 200 metų pavyko išsiaiškinti apie religijos fenomeną
2. Sakyčiau gana iškreipia Jungo kolketyvinės pasamonės idėją.
Yra posakis, pyksti, vadinasi klysti.;D
Yra toks posakis:
Dar offtopinsi ir bandysi pradėti ameniškumus baną gausi 😉
Aš nepykstu, tik knisa, kad vis lendi įasmniškumus sukurdamas bereikalingus offtopikus.
Siūlau baigti tokius dalykus ir diskutuoti be oponento charakterio savybių ir protinių gebėjimų aptarinėjimo, nes manau kiekvienas apie kiekvieną galime visko prišnėkėti, taip kad dar kartą siūlau baigti offtopiką
paragraf 78 rašė:Prie ko čia ekstrasensorinės galios? Tam kad matytum žmogaus požiūrį ekstrasesnsorikos visiškai nereikia
Čia buvo ironija. 🙂
paragraf 78 rašė:vis tiek ką beparašysiu tavo išankstinė nuomonė tam ieškos paneigimo
Tai iš kur žinai kaip aš pasielgsiu? Atsakyk, kas tau leidžia taip manyti? Kokios jėgos tau leidžia nuspėti tolimos ateities įvykius?
Tirinėdamas žmogaus psichologija iškyriau šį procesą, ir domiuosi juo, aišku daugiau tokių panašių atvėjų būna kai žmogus atspėja arba neatspėja ateities įvykius.
paragraf 78 rašė:tai kodėl turčiau šį kartą pulti jas įrodinėti?
Nereikia įrodinėti, jei neturi nejokių irodymų.
Jei nori kažką asmeniškai padiskutuoti siūlau pereiti į PM ir neteršti temos
siela
intelektas
protas
kalba
kalbos padargai
Koncepcijos išreiškiamos žodžiais. Koncepcijos suvokiamos kažkuo giliau nei žodžiais. Žodžius galima išversti. Terminus galima išsiaškinti intelektualiai. Tai vis vien bus tik proto ir intelekto lygmeniu supratimas/suvokimas. O termino, ar kokios koncepcijos, tiesos realybę bet kuriuo atveju reikia suvokti siela.
Supratimo/patyrimo skirtumas. Neparagavęs obuolio, nežinosi jo skonio. Tas pats savoje religijoje, tas pats svetimoje. Intelektualinis religos pažinimas įmanomas, terminus išsiversti ir išsiaiškinti įmanoma. Virš-intelektualinis suvokimas, siela suvokti dalykus taip pat įmanoma (kitaip, kam siela būtų duota?)
Jeigu kalbėti apie intelektualinį pažinimą, skiriasi reikalingo darbo kiekis "savoje" ir "svetimoje" religijoje. Panašiai, kaip mokytis kitos kalbos. Lietuvis pragyvenęs visą amžių Amerikoje, kalba lietuviškai, savo kalba, su anglišku akcentu. Visgi, kalba.
Jeigu kalbėti apie sielos patyrimus, šie yra nepriklausomi nuo konkrečių sąlygotumų, nes juos bet kuriuo atveju turi peržengti.
Mačiau kažkur, Dalai Lama kažkokiam lietuviui pasakė, kad grįžtų namo, atseit, jo krašto tradicija į kraują įaugus, kitos negali praktikuoti. Manyčiau, buitiniai reikalai daug lemia – vakariečiai užknisa, kultūros nepažįsta, stogai nučiuožę, prie aplinkos prisitaikyti negeba (išmesk miestietį į genties aplinką, pažiūrėsim ką jis sugeba). Nenori jų ten pakvaišusių. Plius budizmo aukščiausia koncepcija – beasmeniškumas, krikščionybės kultūra priima asmeniškumą, tiesioginis prieštaravimas dėl dvasinio tikslo. Teisingai sako, kas jau gali praktikuoti asmeniškumą, neturėtų užsiimti beasmeniškumo siekimu, jie praaugę. Dalai Lamai aišku atrodo, kad jie atseit budizmu nesugeba užsiimti. Ne tai kad nesugeba, bet praaugę. Išaugusio medžio negali sukišti į degtukų dėžutę.
