Paskutiniai įrašai

Puslapiai1 2 3 ... 10
1
Jūsų kūryba / violetpink1 - Vienis, Para ir ...
Last post by violetpink1 - Šiandien 07:57:46
Veiksmas ir veiksmo pobūdis atspindi kas veikiantysis yra ištikrųjų ir koks jis yra: tai, kaip elgiamasi su žmonėmis įvairiose pasaulio vietose, pvz., šiuo metu, atspindi tų vietų valdančiųjų mentalitetą ir prigimtį.
Tie, kas panaudoja prievartą prieš kitą, beginklį asmenį, negali tikėtis nei pagarbos, nei kitų vertybių... Nieko.
2
Jūsų kūryba / violetpink1 - Vienis, Para ir ...
Last post by violetpink1 - Šiandien 06:00:10
...yra panašiai kaip atsarginė kopija, atsarginė akašos sritis. Ten truputį viskas kitaip: požiūriai, vertybės, išvados, tendencijos. Aš sapnavau ten save ir savo mamą. Nors vaizdas buvo kaip per analoginio fotoaparato juostelę - išvirkščios spalvos - bet aš supratau, jog tai yra Tai.
Yra tiesa, jog kada sąmonė, įskaitant ir žmogų, pasiekia tam tikrą lygį kame nors, pvz., tam tikrose vertybėse, jie ir jos gali turėti savo lygį ir egzistencijoje.
Ta akaša, kurią mačiau, ryškiai ne šita, kurioje mes dabar esame...
Ten nėra karo ir negandų, taip aš supratau, o žmonės sveikesni nei čia: savo mamą mačiau be akinių ir jaučiau mus abu esant sveikesnius ir tvirtesnius nei šiame gyvenime.
Nors viskas turi savo kainą - ten kitokia santvarka, dera būti santūresniam ir t.t. - bet tai labai atitiko ir tebeatitinka mano norą būti.
Ten mano suvokimu yra Teokratija, nes tokį įspūdį, jausmu, gaunu kai prisimenu tą vaizdą.
Toliau - viskas daugmaž panašiai, daugmaž tas pats.
Vistik yra vienas esminis skirtumas santvarkoje... niekas ten nepaliekamas be namų. ...ne veltui Teokratija... :)
Rezultate galima ją pavadinti taip: "Socialistinė Teokratija kitoje, atsarginėje akašoje", :)
...ir aš tikiu, kad ją arba kitą tokią vietą pasieksiu...
Sandra In The Heat Of The Night
3
Vienovėje yra Vienija ir Vienis, dvi pačios aukščiausios sąmonės.
Jei žmogus palieka kūną, jos arba jo siela, dvasia, sąmonė ir visos kitos struktūros, jei jų yra daugiau, persikelia į subtilesnį lygį Vienovėje.
Iš Vienovės niekas niekur nedingsta.
Jei taip nutinka, kad sąmonė išsisklaido, ji tampa visuotine Vienovės emanacija: išsisklaidanti sąmonė, išsisklaido po visą Vienovę...
Kadangi Vienovėje lieka įrašai, tam tikri konstruktai, kurie byloja apie sąmonės sąmoningą ir susitelkusią būtį, sąmonė, ta pati, kuri išsisklaidė, turi tendenciją susirinkti į naują vietą Vienijoje, įgauti naują kūną ir gyventi toliau.
Net jei sąmonei dėl kokių nors priežasčių nepavyksta susirinkti į naują vietą, Vienijoje, visoje Vienijoje, yra daug sąmonių ir sąmoningų būtybių, kurios, savo veiksmais, gali "išsisklaidžiusią sąmonę sutelkti", "sutelkti į naują kūną" galvojant apie ją ir atliekant tam tikrą veiksmą.
Vienas iš tų veiksmų yra vaikų susilaukimas ir viskas, kas daroma tam tikslui pasiekti.
Kiti veiksmai mūsų civilizacijai arba dar neprieinami, arba yra slapti.
Yra įvairių aspektų, pozicijų ir t.t., kaip galima interpretuoti ir kurti visą Vienovę...
Vienas iš tų aspektų yra požiūris, jog visa Vienovė yra programa.
Kitas iš tų aspektų yra požiūris, jog visa Vienvoė yra bangos, kurios turi informaciją.
Dar kitas požiūris - jog viskas astralas, tik skirtingo tankio.
Ir t.t. ...
Paminėjome "informaciją". Taigi: žinant žodžius, o ypač - jaučiant, suvokiant ir sužinant jų sąvokas, įmanoma programuoti Vienovę... ...Žinoma, tiek, kiek leidžia pati Vienovė - čia jau aš įnešu atsarginę programą, dėl visa ko... ;)
Vienovė, pati sąvoka, yra Vienos ir nedalomos būties sąvoka ir programa.
Aš manau ir pripažįstu, jog esu Vienovėje ir jog visi ir visos, kurie ir kurios numiršta, grįžta atgal į Vienovę dar daugiau, nei mes esame dabar Joje, bet vistik - taip, mes taip pat joje esame... Neabejotinai.
Visa tai - apmąstymai, kilę apie mano artimiausią gyvenime žmogų, kurio gyvenimas šiame pasaulyje jau buvo, bent jau tas, kurį aš mačiau ir kurio dėka buvau pagimdytas ir užaugintas, taip, tai mano mama...
Kada aš susimąstau apie ją, susimąstau apie jos būtį dabar, esamu laiku, ir man kyla įvairios mintys, kaip gali būti, jog aš įtakoju ją, jei priklausomai nuo mano veiksmų keičiasi ... ...mano sapnai apie ją.
Jei keičiasi, reiškia - aš įtakoju bent jau mūsų santykį, o tai jau yra svarbu.
Buvo visokių sapnų, kartais atrodė, jog išsigelbėjimo mano ir jos taip pat, o kartais, kad išsiskyrimo ir net dar kitų.
Pakeliu viską į, kaip dabar vadinu, Vienovės lygmenį: tuomet matosi aiškiausiai...
...matau būtį, kaip didelį plazmoidą, gulsčio ovalo formos, būtyje visas Kosmosas ir dar daugiau, kartais foną matau kaip tamsų, o kartais - kaip šviesos pripildytą erdvę, priklauso nuo aspekto, ką išryškinu: ar kad ten visas Kosmosas, ar kad visa beribė šviečianti amžinybė...
Aš susimąstau apie tai, kas nutinka su sąmone po žmogaus kūno mirties...
Randu atsakymą, kad pačiu kraštutiniausiu atveju sąmonė tiesiog išsisklaido, o vėliau ji susirenka arba ją surenka kiti naujam įsikūnijimui.
Kur eisiu pats po fizinio kūno mirties - nežinau... mačiau visokių sapnų, kurie galėtų būti sekančių gyvenimų vizijos, o gal ir ne - žiūrint ko noriu...
Tokie pamąstymai apie pomirtinį būvį šį vakarą.
4
Jūsų kūryba / Sievos teorija
Last post by klajunas - rugpjūčio 11, 2020, 15:14:41
Transcendencijos teorijos

Užbaigdami knygos įžanginę dalį, turime paaiškinti likusias sątvarologijos sąvokas, kurios yra sievos modelio paskutinis potėpis. Tos sąvokos yra tulpa ir alpa, sievos burės struktūroje žymimos T. Tuo atveju, jeigu sumatai atskiriami, jie žymimi kaip TULPA ir ALPA. Tulpa apibrėžiama kaip dirbtinis sumatas, kurį žmogus susikuria iš savo vidinių resursų. Nuo vaizduotės ji skiriasi tuo, kad yra ne subjektinėje, bet objektinėje dalyje ir vadintina objektine vaizduote, kurios objektas įpavidalinamas priekinės sąmonės povaizdžio kontinuume. Alpa irgi yra dirbtinis sumatas, sukuriamas iš išorinių resursų, bet tie resursai nėra objektyvi tikrovė. Ji gali būti dirbtinė, kuriama su psichotroniniais projektoriais arba natūrali, naudojanti transcendentinį resursą, kuris nėra objektyvi realybė.

Sievos formulės, vadinamos dauglypa, būdu tulpa gali būti aprašyta kaip U (E, D, TULPA ← B, C, A). U yra sumatoriaus raidinis žymėjimas, o skliausteliuose esančios raidės yra sievos pagrindinės kryptys, sudarančios psichikos karkasą. Matome, kad tulpa yra projekcija, kuriama iš subjektinės krypties, kurioje B, proto struktūra - svarbiausia. Tulpa projektuojama į objektinę E, D dalį, kuri yra pasaulį reprezentuojantis paveiksliukas galvoje, vadinamas sumatų visuma. Tulpa neretai turi žmogaus arba gyvūno pavidalą ir naudojama mitologijoje, magijoje, religijoje, folklore ir meninėje kūryboje. Tulpos gali atsirasti spontaniškai arba būti sukuriamos metodiškai dirbant protinėmis priemonėmis. Ši sistema ypač populiari jaunimo tarpe arba ezoterikoje ir vadinama „tulpomantika", kuri yra teorija aiškinanti, kaip dirbtinius sumatus kurti, kaip su jais bendrauti, kaip išvystyti ir kaip ištrinti. Samprotaujama ar objektinės vaizduotės būtybės „gyvos", koks elgesio su jomis etikos kodeksas, kokius sutrikimus tulpomantika gali sukelti, kaip padeda spręsti psichologines problemas ir pan.

Alpos formulė šiek tiek kitokia, nes alpa yra ne vidinė, bet išorinė projekcija, kuri naudoja išorinį resursą, nesantį tikrove. (U, ALPA) ← X (Z, K). Šioje formulėje X žymi transcenderį, kuris gali būti tikras, o gali būti tik užhorizontinė būtybė. K yra kauzalinis kūnas, Z - mūsų transcenderio supratimas per dzetą struktūros gnostinį implantą ir ALPA yra pats pavidalas, kuris į sumatorių U įvedamas energijos išorine projekcija į sielos substanciją. Alpa naudojama telepatinėje komunikacijoje atsiskyrusioje civilizacijoje, kuri yra įprastinė kolektyvinės sąmonės realybė; taip pat, taip gali būti bendraujama su ezoterikais, kurie yra už šios civilizacijos ribų, bet technologiškai į ją integruoti telepatiniu ryšiu. Kitas variantas, yra tikros anapusinės būtybės, kurios gyvena anapus sumavimo proceso ir sumatuose nematomos. Jos aprašinėjamos folklore, magijoje ir mitologijoje ir yra tariamas pasaulis, kurį mokslo eroje įprasta neigti, bet vienokiu ar kitokiu marginaliniu pavidalu jis laikomas realiu daugelyje okultinių sričių.

Taigi matome, kad apibendrinant tulpos, alpos ir gnostinio implanto teorijas, kaip svarbias sievos struktūros galimybes, akivaizdus jų dalyvavimo ir naudojimo civilizacijos pagrindimui etapinis, istorinis išsidėstymas. Tulpa ir alpa naudota maginėje ir mitologinėje civilizacijoje, kur buvo sukurta tulpomantinė realybės teorija, pilna dievų, deivių, demonų, elfų, nykštukų, trolių ir kt. Magas buvo žmogus, kūręs ir valdęs šią sritį, turėjęs bendruomenėje žiniuonio arba kunigo statusą. Tačiau vėliau išsivystė dvasinė tikrovės transcendencijoe teorija, kuri išstūmė tulpomantiką, pakeisdama transcendencijos substratą beforme dvasia. Tokia versija atsirado žydų ir indų religijose, kurios tapo dominuojančiomis, taip atvėsusi kelią į kontinuumo teoriją, kaip substancijos pagrindinį aspektą, vystytą filosofijos ir mokslo. Šį darinį filognozijoje vadinu tentyvu, kuris koreliuoja religijoje su dvasia, kaip ištisine, homogeniška terpe, kurioje galimas gnostinio implanto modeliavimas. Pagal mano versiją, gnostinio implanto sugebėjimas išsivystė iš dvasios, kaip tikrovės fundamento substrato, teorijos, kuris buvo mokslo eros priešaušris.

Taigi neįformintos dvasios idėjos autoriai yra budistai Indijoje ir judaistai Izraelyje. Visur kitur buvo pasiektas tik tulpomantinis mitologinis lygis, kuris turi dievų, savo išvaizda panašių į žmones, panteonus, kurie buvo tikrovės stichijų valdovai ir šeimininkai. Toks yra autentiškas lietuviškos kultūros lygis, kuris kurtas savo pastangomis, naudojant baltų genčių baltiškus dialektus. O tai, kas prasidėjo po to, buvo ne kas kita, kaip svetimos žydų kultūros invazija, kurią vėliau pakeitė graikiškos filosofijos ir Europietiško mokslo invazija. Transcendencija „ištuštėjo", nes buvo įvesta griežta proto ir logikos disciplina mąstyme, kuri draudžia tikėti tuo, kas „neįrodyta" ar „neįrodoma". Šios tulpomantinės anapusinės karalystės tapo ezoterikų, šarlatanų ir šizofrenikų kliedesių teritorija. Mokslas ir filosofija darbavosi išsijuosusi visą tūkstantį metų, nuo 10 a. mūsų eroje.

Nepaisant to, „pogrindis" išliko ir išliko ten, kur yra daugiau išmanymo, o būtent aukštuomenėje, tuo tarpu liaudyje, kurių galvos plaunamos švietimo programose, išimant iš jų uždraustas žinias ir informaciją, supratimas labai menkas. Nepaisant to, šios temos populiarios kūryboje, kuri sukuria žmonių galvoje netinkamas asociacijas su fantazija, išsigalvojimais, pramanais ir melu. Daug ką turėtų žinoti ir mokslas, nes tikroje jo versijoje išvados peršasi neišvengiamai, jeigu nešlubuoja logika, tačiau šias užribio temas kelti bijoma, nes pagal vyraujantį režimą rizikuoji būti apšauktas pseudomokslininku. Bet kokiu atveju, ši anapusinė erdvė niekur nedingo, tačiau mokslas turi pretenziją ją užpildyti gnostiniais implantais į substratą, kuriam pagrindą paklojo dvasinė transcendencijos interpretacija, moksle paversta į modeliuojamą laksatinį kontinuumą.

Pradėdamas „Filognozijos pradmenų" projektą, pirmame tome pateikiau naujoviško dėmenų ekrano idėją, pagal kurią gnostinių implantų kūrimo galimybes ir metodus reikėtų gerokai išplėsti. Tačiau tokiu formulavimu kol kas neužsiimu, ir mane labiau domina sievos modelio užbaigimas. Tačiau šis klausimas turėtų būti vienas iš svarbesnių todėl, kad drakono akis yra transcendencijos suformuota dalis sievoje, kuri praėjo minėtus evoliucijos etapus: tulpomantinį, dvasios, tentyvo ir turi tris anapusinės realybės versijas. Kad baltojo drakono civilizacijai šios galimybės būtų pakankamos - labai abejoju. Tačiau koks turėtų būti pažangesnis stielių F ir T variantas, kol kas nėra aišku. Tam, pirmiausiai, reikia padidinti sumuojamos informacijos procentą, kad pamatytume anapus sumanto egzistuojančios realybės pilnesnį vaizdą.

Tačiau iki to, galima pamėginti geriau suprasti tiesiogiai pasiekiamą realybę ir koks jos ryšys su tikra absoliučia tikrove, nes sąmonė ir protas - vienintelės natūralios tikrovės pažinimo priemonės ir jeigu jų galimybės nepakankamos, šių priemonių nepatobulinus technologijomis, anapusybę pažinti didesniu procentu bus ilgai neįmanoma. Į transcendenciją galime projektuoti mintį, jausmą, pojūtį, tačiau jų galimybės išreikšti šią tikrovę neviršija metaforos ar net simbolio lygio, vadinasi, šios primonės tikro pasaulio neparodo. O kas pateikia teisingesnę interpretaciją, magas ir mokslininkas, tesprendžia kiekvienas pats. Juk jeigu gyvas ne tik šiapusinis, bet ir anapusinis pasaulis, jam įpavidalinti geriausiai tinka tulpos metodas ir mokslą taikyti šioje vietoje yra klystkelis. Jeigu neįrodyta nei „taip", nei „ne", ši tikrovė yra neapibrėžta ir kiekvienas laisvas savo prote laikyti jį kuo nori - neigimas yra tik viena medalio pusė.

Tačiau taip pat reikia pabrėžti, kad filognozija tuo tiesiogiai neužsiima, nes ji yra ne garbinimas, o pažinimas, kuris skirtas vien tiesos žinojimui. Tiesa filognozijoje yra aukščiausia vertybė.
5
Jūsų kūryba / Sievos teorija
Last post by klajunas - rugpjūčio 10, 2020, 13:25:04
Pasaulio šventumo pajauta

Aprašinėdamas B ir D stielius, parodžiau bendrąjį gnostinio implanto principą, kuriuo siekiama atverti paslėptą pasaulio dalį. Ši dalis vadinama hipostratine ir nuo jos pažinimo lygio priklauso žmogaus psichovektoriaus gylis. Nuo to priklauso ar žmogus gerai išmano tikrovės principus, ar turi tik paviršutinišką supratimą, kuriuo remdamasis priima neteisingus sprendimus. Visas gylis yra visos tikrovės išsėmimas, norimas baltojo drakono civilizacijoje. Kaip tai turėtų atrodyti - sunku pasakyti, nes žinios ir galimybės atveria dideles grėsmes, todėl verta to siekti, ar ne - diskusijų objektas, ir klausimas, manau, išaiškės tyrimų eigoje. Bet kokiu atveju, trikampė struktūra A-B-F - labai svarbus istoriją formavęs faktorius, rodęs žmogaus didelę išmintį arba beprotybę.

Filognozijoje išskiriami du gnostinio implanto, vadinamu λογος, supratimo būdai: a) pirmas yra garbinamasis, tikrovės fundamentą laikantis šventu, neliestinu, ir b) pragmatinis, ieškantis naudos, hipostratikos pritaikymo būdų. Mūsų laikai seniai tikrovės šventumo ir neliečiamumo jausmą prarado, iš kas-centrinės perspektyvos persikėlę į kuo-centrinę, tačiau senesniais laikais tokia sąmonės būsena buvo gana paplitusi. Garbina daugiau religijos, o šiais, mokslo viešpatavimo laikais, toks santykis su tikrove tapo neįmanomas. Tikrovė buvo nuvainikuota, neteko paslapties aureolės, įsivaizduojant, kad jeigu mokslas ir neturi pilnos tiesos, tai sprendžiant pagal jau turimą rezultatą, tikrovė neturi jokių dieviškų savybių, tad domina tik kaip naudos šaltinis. Religijos žlugimas reiškia, kad projektas tikrovę paversti kosminiu kas-centru, eina į pabaigą, išstumiamas resursinimo ideologijos.

Toks principas galioja tiek paviršininkų, tiek gelmininkų teorijose, skiriasi tik tikrovės žemėlapio struktūra. Vienas iš filosofų, bandęs atstatyti tikrovės šventumo pajautą, buvo A. Šliogeris, raginęs sugrįžti prie pačių daiktų ir pamatyti jų būtį savyje ir sau, kuri nebūtų tik suvartojimo objektas. Transcendencijoje tokį principą propaguoja krikščionybė, islamas, du globaliniai judėjimai, siekę neriboto viešpatavimo planetoje. Ar tai teorijose nuoširdžiai tikima tiesa, ar tik valios viešpatauti įrankis - kitas klausimas. Jų antipodai - kai kurie filosofai ir ypač mokslininkai, kurie nepripažįsta brovimuisi į tikrovę jokių ribų, vadinasi nemato joje nieko švento, o be šio jausmo pamatyti tikrovę kaip tikrą anapusinę, tik sau egzistuojančią tikrovę yra neįmanoma.

Nuo to koks F stielis, kylantis iš asmens centro arba iš proto, priklauso kaip žiūrima į kitą žmogų. Jeigu žmogus laikomas aukštesnės tikrovės kūriniu jis įgauna iš jos kylančio šventumo dalelę ir taip tampa tikru kas-centru, su kuriuo bendraujama asmenvardiniame lygmenyje, neperinterpretuojant būties ir jos nesupragmatinant. Ir net jeigu mokslas turi tokį supragmatintą invazinį sluoksnį, žmoguje lieka neliečiamas branduolys, kuris, kaip įprasta sakyti šiuolaikine terminologija, - „turi žmogaus teises". Tuo tarpu mokslas nelaiko šios hipostratinės dalies „aukštesne realybe", vadinasi savo proto sugebėjimais pasikelia virš jos ir pasiskelbia jos šeimininku, ir tai daroma neturint tikrovės supratimo, paprasčiausiai projektuojant „nešventumo", „žemumo" interpretaciją. Tuo metu tikrovė veikia kaip veikusi nepriklausomai nuo to, ką apie ją galvoja mąstantys dvikojai.

Magijoje, mitologijoje ir religijoje šis suvokimas yra giliai įsišaknijęs - kad realybė yra savarankiška tikrovė, nepriklausoma ir nepriklausanti žmogui ir kad jie čia yra tik svečiai, kurie kaip tokie ir turi elgtis - visada atsiklausti, prašyti leidimo tikrų tikrovės šeimininkų, kurie yra transcendencijos valdovai. Bet atėjo filosofai ir „įrodė", kad visa tai melas, kliedesiai - nėra jokio tikrovės šeimininko, kuris turėtų aukštesnį rangą už žmogų. Prasidėjo humanizmo era - antropocenas, aukščiausią tašką pasiekęs naujausiose mokslo teorijose, vadinamose transhumanzimu.

Kyla natūralus klausimas, kas yra filognozija? Kodėl joje yra magijos ir okultizmo užuominų? Ką reiškia „baltasis drakonas", kaip transcendencijos simbolis? Atskleistame „Filognozijos pradmenų" kontekste akivaizdu, kad eiti tuo keliu, kuriuo eina mokslas ir jį aptarnaujanti filosofija seniai neįmanoma. Todėl renkamės tuos orientyrus, kuriuos parodė M. Heidegger, o po jo - A. Šliogeris. O būtent - nepragmatinio santykio su tikrove sugrąžinimo galimybę. Mano laikinoje formuluotėje bandoma ieškoti kompromiso siūlant apriboti technologinio  brovimosi į hipostratinę realybę iki 8 proc., likusius 92 proc. darant neliečiamais. Nesutinku su A. Šliogerio radikaliu požiūriu, kad pažinimas turi būti apribotas visu 100 proc., mano idėjoje pažinimas turi būti maksimalus, tačiau jis turi būti tik teorinis, nerealizuojamas technologiškai. Kadangi kapitalizmo ir verslo logikos siautėjimo laikais tai labai sunkiai įsivaizduojama, turi būti svarstoma santvarkos reforma visuotiniu susitarimu. Priešingu atveju, jeigu visa hipostratinė gelmė, ypač kuriančiosios gaublės, žmogaus pirmapradį kūną gaubiantis kokonas bus pragmatizuotas ir suardytas, žmogus žus.

Tai, kad sumatas nerodo šios realybės, ir technologiškai prievartaujant tikrovę „neskauda" - nereiškia, kad tai turi būti leidžiama, nes žmogus pažeidžiamas labai svarbiose savo dalyse, ypač genetinėse programose ir tokia technologinė invazija keičia visą žmogaus genetinės evoliucijos krypti degradavimo linkme. Tai reiškia, kad einant šiuo keliu, laisvės sferai sąmonėje suteikiamos per daug didelės teisės, būtinojo substrato padėtis pabloginama transhumanistiniu arba posthumanistiniu išdarkymu, kas gresia gyvybės sferos susinaikinimu. Kodėl taip yra galima suprasti pasižiūrėjus į žmogaus ir tikrovės spektrinę juostą, kur grubioji materija yra dešinėje pusėje, o subtilioji - kairėje. Ši subtilioji materija, kuri vadinama tolimaisiais ir artimaisiais eteriais, yra silpnosios struktūros, kaip elektrinio arba magnetinio lauko, kurios nesurištos su sunkiosiomis dalelėmis ir yra lengvai sutrikdomos. Šie potencialiniai laukai yra pusiausvyrų ir simetrijų laukai, į kuriuos įvedus dirbtines technologijas, veikiančias nenutrūkstamu veikimu, kaip planetinis elektros tinklas, EM ryšio fonas ir pan., pusiausvyros sutrinka ir hipostratoje atsiranda ilgai trunkanti anomalija, neigiamai sąveikaujanti su gyvybės pirmapradžiu kūnu.

Tam, kad visuomenė nesuprastų, kokią žalą daro verslo projektai ir transhumanizmas, hipostratinis gelmininkų mąstymas blokuojamas, išjuokiamas kaip šarlatanų kliedesiai, pseudomokslas. Tačiau tai tik gudri taktika vaikantis pasakiškų pelnų ir visiškai nesirūpinant aplinkosauga ir žmonijos gerove. Pirmų „Filognozijos pradmenų" tomų tikslas - įrodyti šį principą, akcentuojant psichotroninių technologijų pavojų civilizacijai. Tačiau mano argumentacija yra daug platesnė ir apima visas ekologinio judėjimo formas. Senųjų gnostinių implantų, kurie psichologizuoti ir antropomorfizuoti, atgaivinimo nesiekiu, tačiau toks mąstymo principas yra pavyzdys, kaip senovėje buvo formuluojamas žmogaus santykis su anapusine realybe sievoje. Santykis buvo daug sveikesnis ir realistiškesnis, civilizacijos raidai daug tinkamesnis, o jeigu bus einama tuo humanistų pradėtu antropoceno keliu, vietoj to, kad kurtų „holoceną", žmonės patirs daug vargo ir kančių, gerovė bus įmanoma tik nedideliam elito procentui, 1 - 0,4 proc. žmonijos. Tačiau visi supranta, kad to neturi būti ir kad tai mūsų neištiktų - reikia veikti, skleisti žinią ir organizuoti pasipriešinimą - savo galvoje, savo bendruomenėje, valdžioje.

Visa tai prasideda nuo to, koks F stielyje λογος, kurį savo teorijoje suvokiame A. Šliogerio būdu kaip semiosensotektūros atsišakojimą ir tentyvo. Tiesos kriterijuje nemanau, kad turi būti apribojimai, tačiau kai pereiname prie veiklos masto kriterijaus, kuris yra ne tik protas, bet ir reali veikla pasaulyje bei jo realizavimas, turime galvoti apie ribą, už kurios prasideda neliečiama teritorija, turinti savo natūralų šeimininką, nujaustą senovės magijose, mitologijose ir religijose. Gnostiniai implantai į transcendenciją nebuvo tobuli, ir žmogus tai, kas nežinoma bandė aiškinti tuo, kas tiesiogiai duota jo aplinkoje. Tačiau kai gravitacijos demonas, kuris laiko mus įkalinęs ant planetos paviršiaus, buvo įvardintas vaikiška Niutono formule, kuri nesupranta su kuo iš tikro turi reikalą ir kosminę realybę paverčia kelių raidžių junginuku, žmoniją ištinka galutinis sukvailėjimas, prieš žlugimo trajektorijos pačią pradžią. Magas, norėdavęs susitarti su šiuo demonu, bet nesugebėdavęs - nebuvo efektyvus, bet jis bent nebuvo toks idiotas kaip Niutonas, kuris sujungęs penkias raides įsivaizdavo, kad paaiškino ir suprato galaktinio mastelio darinį.

Todėl tikėtis pasakiškų technologijų iš filognozijos - tikrai neverta, bet antitechnologijos bus per akis.
6
Jūsų kūryba / violetpink1 - Vienis, Para ir ...
Last post by violetpink1 - rugpjūčio 10, 2020, 11:25:43
:) ...ir vistik noriu įnešti trečią pagrindinę sąvoką į savo pasaulėvoką: Vienovė.
Taigi, dabar vėl nuo pradžių: ...viskas, visi, visos, visaip, visada ir t.t., yra beribėje ir begalinėje erdvėje ir būtyje, kuri vadinasi Vienovė ir viską viską apima; :)
Vienovėje yra dvi aukščiausios sąmonės:
vyriška sąmonė Vienis Paramanas,
ir moteriška sąmonė Vienija Paramanė.

kreipiniais-mantromis gali būti "Om, Paraman", "Para Om, Paraman" (į Vienį), "Om, Paramani", "Para Om, Paramani" (į Vieniją), arba tiesiog "Om" į ...Vienovę...  :)
Taigi, nuosekliai būtų:
"Om, Paraman, Om, Paramani, Om, ..."... :)
7
Jūsų kūryba / violetpink1 - Vienis, Para ir ...
Last post by violetpink1 - rugpjūčio 09, 2020, 21:21:11
8
Jūsų kūryba / Sievos teorija
Last post by klajunas - rugpjūčio 09, 2020, 11:28:33
Užribio teorijos

Kūno klausimas yra svarbiausias gyvybės klausimas, nes jis yra sistema, kurioje sutelktos visos gyvybinės funkcijos; tačiau sątvarologijoje dominuoja ne biologinė interpretacija, o „psichologinė", klausimą sprendžianti iš sumatoriaus perspektyvos. Šioje perspektyvoje išskiriame paviršinį ir gelminį požiūrį, vadinamą homunkulo ir pirmapradžio kūno perskyra. Sievos teorijoje kūnas yra daugianaris homunkulas, kuris yra tik tam tikras sumavimo proceso rezultatas, vadinamas sumatu ir sumantu. Tai, kas yra anapus, aiškinama kaip gnostinis implantas, vadinamas dzeta struktūra, kurios tikslas atskleisti tikrą pirmapradžių hipostratinių sąveikų tinklą, vadinamą sietynu. Pirmapradis kūnas, kurio matome tik akių sumatus bei jaučiame kaip vidinį jausmą, kurį vadinu „semantiniu kūnu", su tikrove sąveikauja anapus suvokimo ir šiose sąveikose yra tikroji žmogaus padėtis realybėje, įsisupus į materialius ir nematerialius santykius su aplinkos objektais.

Kadangi mus domina tikrovė, turime suprasti būtent šią pirmapradę, nuo akių ir proto paslėptą būties formą, kurios pažinimas žmogų galėtų padaryti savo likimo šioje tikrovėje šeimininku. Kadangi sietynas pats nesumuojamas, nes yra anapus sumato, pirmapradėje realybėje, jis suvokiamas protu, modeliuojant. Šis modeliavimas yra gnostinis implantas, vadinamas dzeta struktūra tiek objektyvioje, tiek subjektyvioje pusėje. Sietyno konfigūraciją raidiniu žymėjimu galėtume apibrėžti kaip (B, A, C, E) Ω-Z →← Z- Ω (E, X). Šiame pavyzdyje, sąveika yra objektas į objektą, be jokių hierarchinių vaizdinių, kurie naudojami religijoje arba teologijoje. E yra kūno homunkulas, atsirandantis sumatoriuje, o Ω yra pirmapradis kūnas, suvokiamas kaip tikras, pilnas žmogus, kuris tikrovėje būva savo tikru ir pilnu buvimu, peržengiančiu visus sumatoriuje susikuriamus įsivaizdavimui apie tai, kas yra žmogus.

Kas yra dezta struktūra, nemažai aiškinau, bet čia, manau, reikia bazinį principą pakartoti. Sumatoriuje turime dvi burės ašis, kur horizontali yra „gnostikų", o vertikali - „genetikų". Atitinkamai žmogaus kūno homunkulas suvokiamas per savo tikrąją gyvybinę ašį ir gnostinę ašį, vadinamą dzeta struktūra. Gyvybinės ašies pradžia yra pirmapradis, kauzalinis kūnas, kurį komplekse pažymėjau kaip Ω. Toliau eina semantinis kūnas, kuris yra sumatoriaus sukuriamas vidinis jausmas, esantis už akių, „matomas" arba „jaučiamas" kai užsimerkiame. Šis vidinis jausmas sujungia į visumą visus somatinius pojūčius ir sumatus, tokius kaip malonumas, skausmas, taktiliniai įspūdžiai, kurie aprengiami „akių kūnu", kuris yra genetinės ašies reprezentacinė struktūra. Kita ašis yra vadinama gnostine, ir burėje ji yra horizontalus B-A-D stielis, kūno projekcijoje suvokiamas per du pagrindinius aspektus, išsidėliojančius Z raidės forma - vidinį laksatinį kontinuumą, į kurį protas projektuoja gnostinį implantą, žinias bei supratimus. Genetinė ašis yra sumatinė dalis, o dzeta struktūra homunkule yra sumantas, tai yra, subjektyvus žmogaus į kūną projektuojamas įspūdis.

Kūno sumatai yra keturių rūšių: geisminiai - kaip lytinis potraukis, alkiniai - kaip maitinimosi sistemoje, gynybiniai - kaip įvairios skausmo reakcijos ir koviniai - kaip jėgos pojūčiuose, judrume, energijoje. Visi šie psichologiniai žmogaus prisitaikymai reikalingi žmogaus išgyvenimui ir savo rūšies pratęsimui. Sumantas yra dzeta struktūra, kuri rodo kaip protas supranta savo pojūčius, ką žino apie save, pasaulį ir apskritai gyvybę. Prie šių dalių dar prisijungia jausmai, emocijos, nuotaikos, apimačios visą bendrąją gaublę, kurioje yra kūno projekcija ir įneša į ją įspūdį, ateinantį iš C stielio. Ir, be abejo, kūnas turi asmenvardinę dalį, A, kuri yra asmens centras, suvokiamas kaip šios sistemos šeimininkas ir savininkas, pagrindinis jos komponentas.

Senosios tradicijos žinojo, kad visa tai paviršinis iliuzijų pasaulis, už kurio slypi neišsemiama gelmė, kurioje yra tikras žmogus, surištas su transcendentiniu kuriančiuoju pradu, esančiu hipostratose ir mano vadinamu kuriančiąja gauble. Kuriančiosios gaublės simetronas yra paslėptas nuo akių ir proto ir jo atskleidimas - tolimos ateities klausimas. Tačiau šiuo metu galime suprasti reikalo esmę bent tokių grubių kategorijų lygyje. Kuriančioji gaublė yra susijusi su subtiliaisiais laukais, kurie nesumuojami sumatoriuje ir suvokti juos galime tik pasitelkdami loginį mąstymą. Kodėl tokia logika reikalinga? Todėl, kad turi būti žmogaus būties pagrindas, kažkokia jo pirminė priežastis, pirmasis judintojas. Jeigu yra rezultatas, turi būti ir jo sukėlėjas. Tas sukėlėjas įvardijamas bendrybe „kuriančioji gaublė", kuri yra tarsi vartai, kuriuos suradęs žmogus įgyja galimybė patekti į vidų, į tikrovės paslapčių teritoriją. Grubiąją priekinę materiją, kuri irgi įeina į sietyno struktūrą ir mūsų akims pasirodo kaip daiktiškasis pasaulis, kuria priekinė sąmonė, kuri informaciją surenka per akis, garsus ir pan. Ši materija tikrovėje vadinama fizine brana. Subtiliąją galinę materiją, kuri susijungusi į sielos darinį, kuria vadinamoji gnostinė brana, esanti subtiliųjų energijų kategorijoje, tolimųjų eterių spektrinėje dalyje. Visos šios realybės, vargu ar yra ištisinė terpė, kaip koks nematomas kisielius arba tešla, kurioje vaikšto mūsų pirmapradžiai kūnai - greičiau yra išvystyta geometrinė simetrijų struktūra, kurią šioje knygoje vadinu sietynu. Sietynas yra ta tarpinė dalis tarp aplinkos ir žmogaus, žyminti perėjimą iš jo į nežmogišką realybę ir iš nežmogiškos realybės - į žmogų. Per jį žmogus įaustas, įsišaknijęs tikrovės energijose, ir tikrovė įsišaknijusi į žmogų, maitina jį savo gyvybiniais syvais.

Ant planetos yra pačių įvairiausių aplinkos sąlygų, kurios gali būti patogeninės arba gėrinės, ir žmogus per sietyną susiriša su šiomis zonomis, siurbdamas į save gerąją arba blogąją energiją. Klausimas darosi sudėtingesnis todėl, kad visas šis slaptas pasaulis nematomas sąmonėje, ir jeigu protas nesuranda loginio sprendimo, kuris yra suvokti, koks mažas tikrovės informacijos kiekis sumuojamas sąmonės sumatuose, žmogus gyvena uždarytas suvokimo iliuzijoje, kurioje žmogaus sumavimo procesu sukuriamas realinas tapatinamas su realybe, tikrąja esatimi.

Tačiau šios tikrovės rimtos teorijos egzistuoja nebent ezoterikoje ar magijoje, o mokslas laikosi įsikibęs į savo sumatinę iliuziją ir žmogaus spektre pripažįsta tik priekinę, grubiąją materiją, kuri patikslinama įvedant „mėsoje" fiziologinį procesą. Iš tikrųjų, be mėsos yra daug realių, nematomų, subtilių procesų, kurie kūno sietyną slegia nuolatiniu slėgimu, su aplinka vykdo energijų mainus, švitina kiaurai skrodžiančiomis spinduliuotėmis, moduliuoja eterinėmis struktūromis. Visa tai nematoma, dažnai nejuntama arba jaučiama tik abstrakti, miglota būsena, kuri pakeičia sąmonės savijautos kokybę keliais laipteliais žemyn, bet neteikia jokios informacijos apie anapusinėje tikrovėje vykstantį hipostratinį procesą. Ši sritis ilgai buvo uždara ir net uždrausta, nes joje yra slepiamos slaptų karinių technologijų paslaptys, kurios apsaugotos valstybine paslaptimis ir naudojamos prieš žmones nešvariose operacijose, tad nenuostabu, kad valstybė nenori, kad visuomenė suprastų šiuos principus. Filognozai nebijo gąsdinimų ir nesiruošia slėpti tai, kas turi būti vieša ir kas, panaudojus šiek tiek sveiko proto ir logikos, yra akivaizdu. Todėl su laiku sąsaja tarp sietyno struktūrų ir sievos bus aiškinama vis tiksliau ir teisingiau, apie tikrovę surenkant vis daugiau patikimų žinių.

Bet kokiu atveju, iš to, kas pasakyta, matosi, kad kūno klausimas filognozijoje sprendžiamas rimtai, neapsiribojant „mėsininko" požiūriu, todėl atsakymas panašus į tą, kuris duodamas populiariose ezoterikos teorijose, pradedant joga, tantra ir baigiant New Age bei magija. Kodėl taip yra? Ir ar filognozija yra ezoterika? Atsakymas paprastas - filognozija nėra ezoterika, o toks patekimas į mokslo „užribį", kur esą susirinkę įvairaus plauko „šarlatanai" rodo, kad mokslas pernelyg susiaurino žmogaus tyrimus, ir paliko dideles teritorijas įsisavinimui žmonėms, kurie tam ne visada tinkami, nes nori tik iš sukčiavimo užsidirbti. Tačiau jeigu čia dirba tinkami žmonės, turintys talentą ir teisingą metodą, žmogaus pažinime pasiekiamas stulbinantis proveržis.

Kūnas glaudžiai susijęs su medicinos mokslu, kuris labai susiaurino žmogaus sampratą, nepripažįsta tikros jo prigimties, jo „taisymui" naudoja per daug grubius metodus, kurie yra ties tyčinio kenkimo riba. Nenuostabu, kad mus domina alternatyva, ištaisytas požiūris į žmogaus kūną, kuris sievos sandaroje žymimas E raide ir yra apačioje, o ši sumavimo projekcija kyla iš pirmapradžio kūno, kuris yra žymimas Ω. Ieškojimas tiesioginio ryšio su tikrove, harmoningas įsikomponavimas į supančią energetinę struktūrą yra svarbi žmogaus gyvenimiškos išminties dalis.
9
Jūsų kūryba / Sievos teorija
Last post by klajunas - rugpjūčio 08, 2020, 11:19:06
Egzistencinės ligos problema

Pagrindinėse sąveikose su tikrove, gali atrodyti, C sumantų kompleksai neturi jokios reikšmės, tačiau magijoje, religijoje ir net filosofijoje šie psichikos modalumai vaidina ganėtinai didelį vaidmenį. Tai matome krikščionybėje, kur akivaizdi „žemų" kūniškų geidulių ir aistrų sublimacija, vartojant tokius ryšio su dievu apibūdinimo terminus kaip ekstazė, palaima, kurie akivaizdžiai susiję su orgazminiais lytiniais pojūčiais, religijoje perkeltais į dvasinę realybę. Tai labai ryšku egzistencializmo filosofijoje, kur santykis su realybe aiškinamas per filosofinės būsenos prizmę, suteikiančios mąstymui specifinę kokybę, stilių ir raiškos priemonių formą. Magijoje, kurioje be tam tikros „tamsios" nuotaikos neįmanomas joks bendravimas su anapusiniu „blogio" pasauliu, kuris yra mago tikėjimų objektas. Taigi vieni judėjimai ieško „sunkių" būsenų, adeptui suteikiančiu svorio, vertės ir reikšmės, kiti „lengvų", su kuriomis vilioja pasekėjus, siūlydami dvasinių malonumų ir saldumynų, kurių vartojimas suteikia gyvenimui džiaugsmą, padaro žmogų laimingu.

Kadangi ši sritis gerai neištyrinėta ir nesuklasifikuota, ją aprašinėti yra gana sunku, nes turimos sąvokos apima ne daugiau 20 proc. visų būsenų, nuotaikų, jausmų ir emocijų, kiekviena iš kurių turi daugybę atspalvių. Tačiau galima pabandyti bent kai kuriuos pagrindinius modalumus trumpai apibūdinti, kad susidarytų sievoje reikalingų supratimų pagrindas. Šio stielio centro pagrindinės charakteristikos burės koordinačių sistemoje yra plotas, intensyvumas, kokybės, konfigūracijos, lokalizacijos, kurios suteikia 3D paviršiui tam tikrą formą ir ekspresinę struktūrą. Ši sąmonės dalis susijusi su visa bendrąja gauble, todėl sąveikauja su kitais sumavimo paviršiais, juo modifikuodama - paryškindama arba maskuodama, išstumdama. Intensyvumai gali būti nukreipti į save, į kitą arba į nieką, kuris gali būti suprantamas kaip gyvenimas, visa tikrovė, egzistencija, būties „beprasmybė". Tokios egzistencinės būsenos išeina į centrinio gyvybės branduolio, kuris Froido apibūdinamas kaip gyvenimo ir mirties instinktas, įvardijami kaip noras gyventi ir noras mirti. Jų atspindys bendrojoje gaublėje yra laimės ir kančios būsena. Šios būsenos gali būti įsišaknijusios į tikrovę ir būti padėties pasaulyje atspindys, o gali kilti iš pačio gyvybės centro, kurį įpavidalina minėti „instinktai". Gerovė gyvenime nebūtinai daro žmogų laimingu, jeigu ji susijusi su kaltės, beprasmybės ar absurdo jausmu ir žmogų užvaldo noras mirti. Vargas ir kančia nebūtinai daro žmogų nelaimingu ir noras gyventi verčia kovoti už savo gyvenimą bei gyvybę.

Priklausomai nuo to, kokiame pasaulyje ir kokį gyvenimą gyvena žmogus, jam pastangų savo tikslų pasiekimui gali reikėti daugiau arba mažiau, nuo ko priklauso žmogaus vidinis psichologinis pasirengimas. Ši psichinė energija, kuri sutelkiama įveikiant kliūtis, vadinama valia, susijusi su gyvybės ir mirties instinktu bei kitais sąmonės modalumais - yra tokios būsenos, nuotaikos ir jausmai, kurie energiją didina ir yra tokios, kurios ją silpnina, sekina, pasyvina ir visai užmigdo. Ši psichinė realybė buvo pagrindinis Nietzsches klausimas, kurio problema buvo - kaip sustiprinti civilizacijos energiją, valią, norą gyventi. Vienu iš veiksnių neigiamai veikiančiu gyvenimo instinktą jis laikė klaidingas tikrovės teorijas, kuriose neteisingai aiškinama tikrovė, suteikiant jai neegzistuojančią vertę, prasmę ir tikslą - o kai apgaulė išaiškėja savo prote patyrus nušvitimą, tiesos praregėjimą, gyvenimas netenka prasmės - sąmonė paskęsta nihilizmo naktyje.

Sątvarologijos tikslas būtų aprašyti visas įmanomas sievos konfigūracijas, kurios labai įvairios, sudėtingos ir individualios. Tam reikalinga pilna C mazgo sumantų klasifikacija, kurią įmanoma padaryti tik turint pilnavertį gyvenimą, aštrų protą, patirtį ir sugebėjimą ją įžodinti naujais pavadinimais. Tai ypač svarbu C stielyje, kuris yra žmogaus gyvybės pamatas, valdantis visas kitas funkcijas, be kurio neįmanoma jokia maginė, religinė ar filosofinė doktrina, kuri patenka į „gyvenimo" filosofijų kategoriją. Svarbu neužmiršti, kad dauguma būsenų yra išorinio pasaulio atspindys, todėl darant šią klasifikaciją svarbu žiūrėti žmogaus gyvenimo trajektoriją ant planetos paviršiaus, koks tos trajektorijos smaigalyje horizontas. Imant gyvenimą nuo pradžios, horizonto konfigūracijos yra tokios: a) horizontas laipsniškai auga, plėsdamasis į tiesą; b) horizontas laipsniškai auga plėsdamasis į melą; c) horizontas nesikeičia, visas lieka tiesoje nuo pat pradžių; d) horizontas nesikeičia, visas lieka mele nuo pat pradžių; e) horizontas pradeda tiesa, bet baigia melu; f) horizontas pradeda melu, bet baigia tiesa.

Kadangi būsenos, nuotaikos, jausmai lokalizuoti arba centruoti tame pačiame plote kaip ir asmenybės centras, stielis C-A suteikia žmogui charakterį, kuris gali būti laimingas, nelaimingas, valingas, bevalis, ramus, sudirgęs, ekspresyvus, abejingas ir t.t. Ši tema ir šis stielis filognozijoje svarbus dėl kelių priežasčių - siekiama pažinti ir suprasti žmogų, siekiama taip formuoti jo savybes, kad turėtų nesutrikusią jausminę, emocinę dalį, kiek ji formuojama per vaidmenų projekciją į tapatybes. Kita vertus, šios srities pažintinė vertė nėra tiesioginė ir nelabai didelė, nors turi protinių ir kitų sugebėjimų modifikavimo galimybę - šviesioje, aštrioje, energingoje, lengvoje sąmonėje protas dirba lengviau, tamsioje, apsiblaususioje, apimtoje sunkio, klampioje - daug sunkiau. Tai priklauso nuo įvairių priežasčių, nuo gyvenimo aplinkybių ir protiniam darbui gali būti tinkamas arba netinkamas metas. Ypač svarbus filosofijai ir religijai psichikos fundamento principas, nes jis lemia pagrindinę filosofijos ir pažinimo kryptį - į gyvenimą, tikrovę, būtį arba į mirtį, netikrovę, nebūtį. Dėl šios priežasties Nietzsche ir skirstė psichiką į sveiką ir nesveiką, įvardinta prasme.

Kartais atsitinka taip, kad į tokią būseną patenka visa civilizacija, kurią atsiranda poreikis gelbėti - taip gydymo specialistai sugalvoja įvairių „gydymo" būdų, kurie „gydo" pasitelkdami religiją, ezoteriką, filosofiją, meną ir pan. Nors paprastai to nereikia, ir civilizacija paprasčiausiai auginama, teisingai nukreipiant jos instinktus, įstatytus į teisingas filosofines sąvokas. Apskritai tai filosofijai būdinga - būti reakcija į kokią nors pasaulio problemą, pasiūlant tos problemos sprendimo būdą. Tai gali būti politika, ekonomika, visuomenė, žmogaus samprata, kurių modelis neatitinka žmogaus galimybių, prievartauja jo psichiką, ir kenčiančios masės bei pavieniai reformatoriai bando šias teorijas dekonstruoti ir sutriuškinti. Čia susijungia gyvenimo vargas, noras gyventi ir protas, surandantis įrankius, padedančius sumažinti gyvenime kančios mastą. Toks, pavyzdžiui, buvo budizmas, kurio pagrindinė tezė yra „gyvenimas - tai kančia" ir atsakymas: „vienintelis kelias išsivaduoti iš kančių ir pasiekti nušvitimą yra budizmas".

Ką visame šiame kontekste turėtų pasiūlyti filognozija? Kokio „sutrikimo" ji simptomas? Ji yra valia gyventi ar mirti? Kokia problema identifikuojama ir koks siūlomas jos protinis sprendimas? Jis siūlo sveikatą ar ligą gyvenime? Manau, kad į šiuos klausimas atsakymas buvo duotas pakankamai aiškus. Problema yra tiesos neturėjimas, žema sąmonės kokybė, metodų silpnumas, sąžinės stoka pažinime. Tai formuluojama visą tiesą dalinant į tūkstantį dalių ir parodant, kad šiuo metu, religijos, filosofijos savo „tiesose" yra tik pirmoje ar antroje šios visumos dalelėje, kas įrodo, kad tiesos neturime, tiesos nėra. Nepaisant to, visose srityse turime tiek daug savo „teisybės" fanatikų, kad ima siaubas, ypač kai tomis pseudotiesomis vadovaujantis priimami gyvenimo ir gyvybės likimą lemiantys sprendimai. Šios situacijos nesuvokimas ir yra ta priežastis, dėl kurios kuriamas filognozijos metodas, dėl kurios reikalinga sievos teorija. Filognozijos tikslas - sukurti gerovės ir laimės pasaulį žmonėms, pagrindžiant teoriškai veiksmingų modelių būtinybę. O tiems, kas siekia pažinimo, tikrovės, paslapties šydo nuėmimo - atverti naujus mąstymo kelius, nušviesti pažangiomis idėjomis intelektualinę kelionę.

Tam labai svarbu tinkamai suprasti vertikalią sievos ašį, kuri žmoguje yra gyvybės centras, valdomas bendrosios egzistencinės nuotaikos - C (B-A-E-D). Ši nuotaika gali rodyti gyvenimo džiaugsmą, nusivylimą gyvenimu, plūstančią būties energiją ar letargą ir psichologinę mirtį. Belieka šioje dėlionėje aprašyti paskutinė elementą, E, kurį aptarsime kitame skyrelyje.
10
Jūsų kūryba / violetpink1 - Vienis, Para ir ...
Last post by violetpink1 - rugpjūčio 07, 2020, 15:55:03
tęsiant temą... būna tokių žmonių, kurie gyvenime sutinkami tik tam, kad būtų mums kaip testas, patikrinimas.
Vieni iš tokių yra tokie, kurie nori iš mūsų išgauti kokią nors informaciją: pasaulėvoką, pasaulėžiūrą, tikėjimo temas, įpročius, baimes, ir t.t. ...nieko gero.
Jei mes laiku nesusigaudome kas vyksta, tuomet tokie žmonės "pasiima" iš mūsų visokio pobūdžio informaciją ir ...palieka mus.
Kažin: o kaip su karma?..
Tokie žmonės daro taip vadinamą introspekciją - gilinimasį - į svetimus gyvenimus, tiems kitiems net gerai nesusigaudant kas vyksta.
Tai - klaida.
Kiekvienas turėtų saugoti savo "unikumą", savo "vienovę", arba dar geriau, savo "vienį". Taip: "savo vienį", nes jei ne mūsų pačių, tuomet mūsų realybė tampa kieno nors kito nuosavybe...
Puslapiai1 2 3 ... 10