Skip to main content

Tiesos sąmonė, 16 tomas

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2026-08-08 15:42
"Filognozijos pradmenų" projektas sudarytas iš 18 tomų, iš kurių parašyta penkiolika ir šešioliktas įpusėjęs. Šiame forume galima rasti iki 14 tomo, "Šėtono bažnyčia", o 15 tomas, "Baltasis drakonas" randamas mano puslapyje www.filognozija.com. Kol rašomas naujausias tomas "Tiesos sąmonė", siekiu jo viešinimą iš savo puslapio perkelti ir čia. Tai bus naujausios temos, parašytos per kelis paskutinius mėnesius.
klajunas2026-08-08 15:48
Tiesos logikos

Ankstesniuose „Filognozijos pradmenų“ tomuose apie tiesą jau esu nemažai rašęs, tačiau šiame tome, kuris specialiai skirtas tiesos sąmonės klausimui, problemą išplėtosiu daug giliau ir susiesiu su Baltojo drakono civilizacijos idėja. Tai reiškia, kad idėja mąstoma ne siaurąja prasme, santykinės tikrovės atžvilgiu, kurioje tiesa yra tik ribotas vaizdinys, nesugebantis aprėpti visos tikrovės, tačiau priešingai, plačiąja prasme, orientuojantis į absoliučią realybę. Tiesa mąstoma kaip santykinės ir absoliučios realybės santykis, anksčiau vadintų pirmine ir antrine tikrove, žymimas dviejų elementų sandūra, tai yra MS-DS. Tai jau žinomos ir gerai išnagrinėtos mažoji ir didžioji sieva. Tiesą suprantu kaip antrinę dirbtinę būseną, sukurtą arba mažosios arba didžiosios sievos, kuri reiškiasi arba kaip informacinė holograma arba kaip materiali technika. Ši struktūra gali turėti daug logikų, tačiau savo teorijoje remsiuosi standartine versija, kuri yra Dievo bažnyčios logika, Šėtono bažnyčios logika ir Baltojo drakono logika. Kadangi nuo penkiolikto tomo filognozija renkasi Baltojo drakono kelią, „Tiesos sąmonėje“ vystysiu pastarąją versija, o kitos bus pateikiamos tik paaiškinti kontekstą.

I. Dievo bažnyčios tiesos logika. Šiame tiesos kelyje principas paaiškinama struktūriniu būdu:

MS (netiesa) – DS (tiesa)

Tiesa = MS (ds) –  Netiesa = DS (ms)

Tiesa = MS (R) – Netiesa = DS (RA)

Pasiaiškinkime šią logiką nuo pradžių. MS (netiesa) reiškia, kad mažoji sieva sugeba sujungti tik dirbtinę hologramą, kuri yra toli nutolusi nuo pirminės realybės, žymimos DS (tiesa), ir iš esmės jos neatitinka. Be abejo yra gyvūninei orientacijai reikalingas informacijos minimumas, tačiau pati realybės esmė hologramoje nerodoma, ir kokia žmogaus bei pasaulio prasmė – nežinoma. O tai reiškia, kad pradinėje stadijoje tiesa tapatinama su anapusiniu Absoliutu, kuris mažojoje sievoje neatveriamas, taip ją darydamas netikrovės terpe. Tačiau žmogus turi sugebėjimą didžiąją sievą įtraukti į vidų, šį procesą vadinant inversija, ir kiek tai pavyksta, net jeigu ir nedideliu procentu, kažkiek tiesos sąmonėje pasirodo. Taip pat šią vidinę būseną žmogus eksversijoje moka perkelti į anapusinį pasaulį, sukuriant dirbtinę realybę, ir kadangi šis principas neatitinka natūralios tvarkos – jis laikomas išorinės netiesos vieta. Tai reiškia, kad inversijoje ir eksversijoje tiesa ir netiesa apsikeičia vietomis, tokiu principu išreiškiant Dievo bažnyčiai būdingą logiką. Pereinant prie standartinių žymėjimų, ds paverčiamas į informacinį rišlį, žymimą R, kuris yra civilizacinė informacija, apimanti žmonėse tikrovės kosmologinę visumą; taip pat ms yra pakeičiamas į raigą, kuris yra techninis natūralių substancijų sujungimas, žymimas RA, kuris Dievo bažnyčioje laikomas blogio vieta, nes eina prieš Dievo planą, primetant tikrovei žmogaus valią.

II. Šėtono bažnyčios tiesos logika. Alternatyvi logika aprašoma taip:

MS (tiesa) – DS (netiesa)

Netiesa = MS (ds) – Tiesa = DS (ms)

Netiesa = MS (R) – Tiesa = DS (RA)

Ši tvarka yra apversta Dievo bažnyčios tvarka, kurioje manoma, kad tiesa ateina iš žmogaus, ir kiek jis savo valios primeta natūraliam, dieviškam pasauliui, tiek jis yra tiesa, o kiek tikro pasaulio ateina į mažąją sievą, ji visa yra netiesa, kurią reikia perdaryti pagal žmogaus valią ir norus. Šiame principe visa tai, kas yra natūralu laikoma blogiu, ir manoma, kad žmogus visą pasaulį turi pakeisti, nepaliekant jame nieko, kas ateina iš Dievo, jeigu tai netinka ar netarnauja žmogui. Tai antrinės tikrovės persvaros prieš pirminę tikrovę principas, kuriame žiūrint iš vidaus jos apsikeičia vietomis ir metafizika tampa antrine, o empirija pirmine būtimi. Save padaręs centru ir įsisavinęs visą artimiausią tikrovę, žmogus pradeda brautis gilyn, bet ne tam, kad garbintų, o tam, kad užkariautų. Tai „Dievo mirties“ principas, kuris žinomas nuo F. Nietzsche‘ės, po kurios į jo vietą bandoma pastatyti viršžmogį. Kalbant apie civilizacinį R, ypač apie religinį jo variantą, jis nelaikomas geru žmonių organizavimo principu, nes verčia juos nusižeminti prieš transcendenciją, vietoj to, kad taptų jos šeimininkais. Šioje versijoje tiesos vieta yra techninis RA ir jam tarnaujantis žmogus, kuris ypač būdingas mokslinėje, technologinėje civilizacijoje. Filognozijoje ši tiesos sąmonės būsena taip pat analizuojama, bet tik kaip pradinis etapas, nuo kurio pereinama prie Baltojo drakono civilizacijos.

III. Baltojo drakono tiesos logika. Pagrindinis filognozijoje naudojamas tiesos modelis toks:

MS (tiesa) – DS (tiesa)

Tiesa = MS (DS) – Tiesa = DS (DS)

Tiesa = MS (RH) – Tiesa = DS (RAH)

Kadangi Baltojo drakono ontologinė holograma prilygsta pirminei tikrovei, ji, kaip ir pats Absoliutas, yra tiesos vieta, kurioje sąmonė aprėpia visą tikrovę, visą transcendenciją ir pilnai supranta jos bei savęs paslaptį. Tokiu principu tarp egzistencijos ir būties yra pilnas atitikimas, kuriame nėra vietos netiesai, kuri yra žemesnio rango už pirmapradę būseną, todėl natūraliai atmetama kaip menkavertė. Renkantis tai, kas geriau, visada renkamasi tiesa, todėl holoplastinis rišlys, apimantis visą holoplastinę civilizacijos informaciją, pilnai sutampa su pilnu Feynmano medžiu, o holoplastinės technologijos sutampa su natūralia tvarka, kaip natūrali gamta. Kalbant apie tiesos sąmonę ir jos logiką, pirmiausiai omenyje turima šis variantas, į kurį orientuotos visos filognozijos pastangos. Nors iš pradžių galėjo atrodyti, kad renkamasis Šėtono bažnyčios kelias, rodant palankumą techninei civilizacijai, nors buvo kritikuojamas moralės neatinkantis jos variantas. Galima pagalvoti, kad užtenka padaryti, kad technologijos būtų nekenksmingos žmogui ir visos moralinės problemos bus išspręstos, tačiau klausimas daug sudėtingesnis ir norint išvengti technologinio pragaro, to neužtenka, ypač dėl to, kad tai apima ne tik žmonijos klausimą, bet ir visos gyvybės, o taip pat ir „negyvos gamtos“. Tam, kad būtų galima pamatyti tikrą problemos mastą, reikia būti pilną realybę suvokiančiu dievūnu, į kurio logiką ir orientuojasi mano knygos. Ir kol tokia sąmonė neturima, Šėtono bažnyčią verčiau suspenduoti, negu eiti į priekį aklu ėjimu.

Kadangi savo knygose pasirinkau eiti Baltojo drakono civilizacijos keliu, tiesos sąmonei keliu aukščiausius reikalavimus, ir manau, kad kol žmogus nėra pasiekęs aukščiausios išsivystymo pakopos, saugesnis principas būtų laikytis Dievo bažnyčios logikos, kuri gali atrodyti nepatraukli lyginant su technologinio masto begaliniu plėtimu, tačiau tai ne absoliutus principas, o tik laikina strategija, kol atsiras aukštesnio lygio sąmoningumas ir civilizacinis rišlys pasieks aukštesnį išsivystymą. Natūrali tvarka neturi būti menkinama, rodant, kad ji neefektyvi, neatitinka žmogaus lūkesčių ir todėl turi būti „tobulinama“. Tikrovę iš tikro pagerinti įmanoma, jeigu verta, tik tuomet, kai žinai pilną jos apimtį; priešingu atveju, tai, kas atrodo pagerinimu, gali iš tikro tapti milžinišku pabloginimu. Kitaip, sakant, filognozijoje pasisakau ne prieš technologijas apskritai, bet prieš netobulas technologijas, kurios netinkamai įvestos į pasaulį ir jam kenkia matomais bei nematomais būdais. Tobula technologija laikau tą, kuri prilygsta natūraliam objektui, ir kuri į realybę įkomponuota tokiu gyliu, kad joje atrodo kaip gamta. Tam, kad būtų pasiektas šis lygis, reikalingas pakankamas dirbtinės tvarkos spektras, apimantis Infra ir Ultra substancijas, makro ir mikro skopinius lygmenis. Tačiau, kad taip atsitiktų, turi būti pasiektas pakankamai aukštas tiesos sąmonės išsivystymas, ir filognozijos knygomis tam siekiu padaryti gerą pradžią Lietuvoje.

klajunas2026-08-09 08:53
Nuo magijos prie mokslo

Šiame skyrelyje pabandysiu aprašyti pažinimo modelį, kuris svarbus tiesos sąmonės klausimo atskleidimui, nes žinojimas ir tiesos sątvarologijoje būsena beveik sutampa. Šiame tekste pažinimas glaudžiai susijęs su technikos klausimu, nes tiek žinojimas, tiek dirbtiniai daiktai yra tam tikra technika, tik pirmu atveju ji vidinė, o antru – išorinė. Kaip žinoma, „technika“ suprantama kaip mažosios ir didžiosios sievos santykis, pradedant ribotu Juodojo drakono suvokimu ir baigiant begaliniu Baltojo drakono suvokimu, kuriančiu tobulus raigus. Norint suprasti elementarią šios idėjos struktūrą tikrovėje, reikia suvokti, kad kaip rezultatas tikrovė gali turėti natūralią tvarką (NT) ir dirbtinę tvarką (DT). Natūrali tvarka yra didžioji sieva, kuriama Absoliuto, kurioje nėra neteisingų būsenų, ateinančių iš tikrovės „netiesos“. Tai žemos sąmonės įsikišimo nepaliesta gamta, kurioje rezultatas, regimas ir neregimas kosmosas, pilnai atitinka visų ją sudarančių substancijų savybes. Todėl ši būsena, natūrali tvarka, laikoma tiesos vieta, arba teisinga būsena. Kita vertus, mažojoje sievoje susikuria struktūros, kurių pagrindu kuriama dirbtinė tvarka, kuri į gamtą įveda anomalijas, kurios yra netiesos vieta, nes „patobulinimai“ nesupranta tikrovės prigimties, ir kuriami savavališkai. Ši tvarka yra gyvybės kosmose produktas, todėl, galima manyti, kad dieviška sieva, kuri šią gyvybę kuria, yra „atsakinga“ ir už dirbtinę tvarką.

Dabar pažiūrėkime kaip šios dvi tvarkos susijusios su technika ir žinojimu kaip vidinės technikos atveju. Loginėmis priemonėmis ją galima apibrėžti taip:

NT ∩ DT = technika

Struktūroje matome, kad tiek NT, tiek DT galima apibrėžti kaip tam tikras aibes, kurių sankirtoje atsiranda dirbtiniai daiktai, kurie apibrėžiami kaip „technika“. Šioje vietoje matome, kad jeigu sankirta nulinė tai technika – tik idėjos arba fantazijos, kurios neturi pritaikymo tikrovėje ir realiai neveikia, todėl yra nulinėje sankirtoje su materialia tikrove. Pradėjus idėjas perkėlinėti anapus sąmonės, arba vykdant eksversiją, sankirta darosi vis gilesnė ir tobulesnė, kol pasiekia 100 proc., arba pilną išorinės, natūralios tikrovės ir idėjų sujungimą. Tadas, sakoma, kad perdaryta visa didžioji sieva, kurioje įvykdyta pirmo ir antro fundamento inversija ir kosmosas pilnai atsidūręs gyvybės valdžioje. Šis procesas atspindimas visose civilizacijose, kurios vystosi, nuo nulinės sankirtos ir tik gyvūninės būklės, iki maksimalios sankirtos, kur idėjos tokios efektyvios, kad jos leidžia pilnai kontroliuoti gamtą.

Dabar reikia giliau paaiškinti, kokių sąlygų reikia, kad technika būtų tikra ir veikianti, o ne tik išorinis teatras arba psichologinis primetinėjimas. Iš natūralios tvarkos dirbtinis daiktas gauna veikimo sugebėjimą, nes veikti gali tik tai, kas tikra ir realu, tad veiksmas visada paimamas iš anapus; o dirbtinė tvarka primeta formą, kuri efektyviai prisiderina prie natūralios daiktų tvarkos. Kitaip sakant, kad būtų sukurtas efektyvus techninis daiktas, turi bendradarbiauti abi tvarkos, o atskirai, jos yra neturinčios techninio efektyvumo. Tik sėkmingai pertvarkius natūralias substancijos savybes ir suteikus joms norimą idėjinę formą, galima gauti efektyvų raigą. Pavyzdžiui, imant magiją, jos idėjinė forma su anapusine tikrovę, kiek žinoma, susijungia neefektyviai, tad laikoma, kad ji neveikia, o dyzelinis variklis taip tiksliai sugeba sujungti kuro ir mechaninio agregato termodinamines ir mechanines savybes, kad mašina tampa tikrai veikiančiu įrankiu. Dėl šios priežasties reikia siekti, kad dirbtinė tvarka kuo labiau atitiktų natūralią tvarką, kad jas būtų galima sėkmingai jungti į techninius daiktus. Idėjos, neatitinkančios natūralios tvarkos galimybių, niekada nebus veiksmingos, ir jų kuriami įvykiai bus prilygstantys „magijos“ technologijoms, kurios turi formą, bet neturi „efekto“ (išskyrus psichologinį).

Šią idėją uždėjus ant visos holoplastinės realybės supaprastinto modelio, kuris yra žymimas kaip koordinačių sistema, kurioje susikerta makro-mikro ir infra-ultra ašys.

Tiesos sąmonė, 16 tomas

Iš šio brėžinio matoma, kad visi „pažinimai“ prasideda nuo sumatoriaus logikos, kuri yra makro-infra segmente; ir istoriškai turi parodytas pagrindines kryptis, kur pirmoji yra magijos kryptis, rodanti gylinį perėjimą nuo infra prie ultra-makro ekosistemos, tikint, kad gyvybė yra ne tik infra materijose, bet ir ultra, ir kad egzistuoja anapusinė civilizacija, kuri vadinama „Dangaus karalyste“. Ši karalystė yra tikėjimo objektas, manant, kad po mirties žmogus pereina į kitą gyvenimą ir taip pratęsia savo gyvūninę egzistenciją aukštesniame lygyje. Tačiau pirma kryptimi pagrįstos technikos yra tik forma, kurios veiksmingumas nepatikrintas nei magijoje, nei religijoje. Kita kryptis, vadinama infra-makro-mikro, pasirodė daug sėkmingesnė ir ją planetoje išvystė mokslinė civilizacija, sukūrusi atomo modelį, Mendelejevo lentelę, kvantinę mechaniką, iš kurios buvo atrasta daug praktinių pritaikymų, kurie pavirto į tikras, materialistines, veikiančias technologijas. Nors ultra segmentai nei makro, nei mikro lygmenyje kol kas neatidaryti, jie žinomi kaip tikri, nes iš jų sudaryta siela, sumatorius, psichinės substancijos, kurios yra ne tik tikimos, bet ir realios, nes kiekvienas jas gali pamatyti savyje. Tai reiškia, kad norint suvokti holoplastinę realybę, reikia žinojimą, arba dirbtinės ir natūralios tvarkos sankirtą, plėsti ir į ultra segmentus. Tačiau tam reikia suprasti šių substancijų tikras savybes ir sugalvoti kaip joms primesti norimą dirbtinę formą, kad gautųsi veikiantys raigai. Nesant žinojime atitikimo, raigai bus neveikiantys ir prilygs magijos priemonėms.

Norint, kad infra materijos veiktų net tik šiame sluoksnyje, jas reikia pertvarkyti mikro lygmenyje, kuriame joms suteikiamos tokios savybės, kad jomis naudojantis galima daryti poveikį ultra krypties dvasiniam pasauliui makroskopiniame lygmenyje. Tada kiek žmogus savo sandaroje turi tokių dalių, joms bus galima daryti psioninį poveikį. Kaip žinoma, vien makroskopinės technologijos, be vidinės struktūros perdarymo, tokio poveikio neturi, todėl yra tik psichologiškai veikianti magija. Tai reiškia, kad ateityje, tai kas kažkada buvo tik norai ir svajonės, pasiekus tikrą natūralios tvarkos pažinimo lygį, taps giluminiu veikimu veikiančiomis priemonėmis. Kadangi šiuolaikinis mokslas yra pasiekęs savotišką ribą to, kas atrodo įmanoma, tai ne toks lengvas uždavinys, nes ultra substancijos iš infra materijos perspektyvos sunkiai įrankinamos. Juo labiau, nežinant šių substancijų tikros formos ir savybių, neaišku ką daryti, kad jas būtų galima norimu būdu modifikuoti, sukuriant giluminius ultra raigus, kuriuose būtų sėkmingai sujungta natūrali ir dirbtinė tvarka. Kadangi Baltojo drakono tiesos sąmonės logika siekia tobulos technologijos, turi būti maksimalus natūralios ir dirbtinės tvarkos sulyginimas, kad būtų galima kurti pilnu gyliu tikrovėje veikiančias idėjas.

Kuo giliau kvantiniame lygmenyje mokama kurti veiksmingus raigus, tuo technologijos tampa artimesnės „natūraliai gamtai“ ir tuo mažiau priešinasi jos prigimčiai. Norint šį lygį pasiekti, reikia sukurti maksimalų mažosios ir didžiosios sievos sutapimą, kuris ir reikš dirbtinės ir natūralios tvarkos veiksmingą sulyginimą. Nors natūraliai tai padaryti gana sunku, pirmiausiai reikia pakloti teisingus pamatus ant kurių paskui būtų galima pastatyti visą giluminio pažinimo rūmą, atitinkantį Baltojo drakono civilizacijos lygį. Tam primityvus infra-makro sumatorius turi būti gerokai patobulintas, kuriant giluminį žinojimą, leisiantį sukurti naujas materijos formas, turinčias egzotiškų savybių ir veikiančias kitaip, negu įprastos infra substancijos. Iki to viskas prilygs tik senovinės magijos formoms, kurios turi gerą intenciją, bet nepakankamą žinojimo lygį, kad galėtų kurti veiksmingas priemones. Žinoma, jeigu „anapus“ yra mąstanti gyvybė, ji kažkokį įvykį gali suvokti ir kaip nors reaguoti, tačiau tai nėra dėsnis ir nėra būtinas rezultatas.

klajunas2026-08-09 12:24
Pradinė mokykla

Pradinės mokyklos programa filognozijoje priklauso D5 žinojimo lygiui, atitinkančiam drakono akį, kurioje atverta 200 / 1000 informacijos ir kuri žymima DA200. Šis lygis yra suprantamas kaip „piliečio“ lygis, sudarantis apatinę žinojimo piramidės pakopą. Tai nereiškia, kad aukštesnės pakopos žmonėms uždarytos ir nepasiekiamos, tačiau naudojant mokymosi proceso logiką pradedama nuo pradžios, o paskui vystomasi tiek, kiek yra sugebėjimų. D5 lygis yra bazinis lygis, reikalingas pereiti į Baltojo drakono civilizacijos pasaulį, kuris yra kolektyvinis plotas apimantis visą planetą ir pakyla virš tautinio „gardų“ plano, žymimo A ir valstybės plano, žymimo Z. Tai reiškia, kad šis siūlomas pagrindas reikalingas perėjimui į globalistinį valstybės etapą, kuriame sprendžiamos ne vien savo, bet ir visos planetos problemos, savo sąmonėje pasiekus virštautinį ir viršvalstybinį supratimą.

Šį modelį susiejus su gyvenimo etapų logika, skirstoma į tris dalis, gaunama, kad pirmas etapas, vadinamas reaktyviuoju, atitinka tautinį substratą, kuris žmoguje susiformuoja vaikystėje, mokantis kalbos ir formuojant tautinės tapatybės pagrindus; antras etapas vadinamas racionaliuoju ir atitinka valstybinį mąstymą, kurio pagrindas – gautas socialinis vaidmuo, priklausantis nuo profesijos, kuriame svarbiausias yra proto ir žinių vystymas; ir trečias etapas yra  ezoterinis, jau pakylantis į virštautinį ir viršvalstybinį pasaulį, kuriame svarbą įgyja dvasinės žinios, atskleidžiančios žmogaus ir realybės paslaptis, kurios reikalingos paskutiniame gyvenimo etape. Pirmi du žmogaus sątvaro sluoksniai yra žmogaus rombo horizontali ašis, kurioje tauta apima vidinę, o valstybė išorinę kryptį; o trečias etapas, jau kuriantis civilizacinį sątvaro sluoksnį, yra vertikali ašis, kurioje, apačioje, susiformuoja U (MS – DS) forma, vadinama baziniu Uroboru, o viršuje – informacinės-gnostinės struktūros, žymimos R – RA. Tai bazinė filognozijos formulė, kuri paaiškinama pradinėje mokykloje, kurios tikslas suformuoti DA200 atverties-įmesties lygį, reikalingą padaryti pirmą filognozijos proveržį, įrodantį, kad teorija veiksminga ir duodanti praktinės naudos.

Visa tai galima suformuluoti tokia bendra formule:

JL-P (S [MS – DA200]) – DS (RAF)

JL – juodoji liepsna;
P – pirmapradis kūnas;
S – sumatorius;
MS – mažoji sieva;
DA200 – pradinės mokyklos gnozis;
DS – didžioji sieva;
RAF – filognozijos pagrindu sukurtas raigas.

Šioje formulėje matoma, kad DA200 pagrįsta informacija, kuri atitinka gnosis arba rišlio parametrą, tačiau neturi bazinio sumatoriaus Uroboro išvystymo, kuriame būtų galima gauti daugiau atverties-įmesties, taip padarant norimus proveržius natūraliu būdu. Numatomi proveržiai daugiau siejami su protu ir informacija, kuri priklauso nuo gnostinės sintezės sugebėjimų mažojoje sievoje atsirandančių iš racionalumo srities. Tai reiškia, kad tie genijai, kurie sugebės išspręsti praktinius specialiosios filognozijos klausimus, tai padarys augindami informacinę drakono akies formą. Vystydamas filognozijos teoriją, šiam darbui noriu pakloti pamatus, iš kurių vėliau galbūt išaugs tikro, genialaus žinojimo rūmas, tapsiantis naujos civilizacijos pagrindu. Tam, kad ši teorija nebūtų abstrakti ir nesusiejama su tikrove, filognoziją darau taip pat ir praktine, kad būtų galima įrodyti siūlomų idėjų veiksmingumą. Šio veiksmingumo žymėjimas formulėje yra RAF, reiškiantis, kad turi būti sukurtas raigas, kurio idėja paimta iš filognozijos pradinėje mokykloje pateikiamos informacijos. Įvykdžius šią užduotį, išsprendžiamas D5 pakopos uždavinys, taip pasirengiant pakilti į D4 ir aukštesnius pasaulius Baltojo drakono civilizacijoje. Tai yra pradinė tiesos sąmonės forma, kuri suvokiama kaip gnozis žymimas DA200.

Specialioji filognozija pradinėje mokykloje sutelkia dėmesį į gravitacijos klausimą, kurio tikslas suprasti, kas tai yra DS kloduose, sukurti veiksmingą teoriją MS vidinėje erčioje ir surasti būdų, kaip ją įveikti su antigravitacinio raigo priemone. Pradinėje hipotezėje gravitacija tai mišri zona tarp masės sankaupos ir homogeniško hipostratinio substrato, kurį, koncentruodamasi, masė spaudžia į išorę, sukuriant poslinkio arba mišrią zoną, turinčią vektoriaus žemyn struktūrą, nes stumiama substancija siekia grįžti atgal, taip sukuriant išsilyginimo jėgą. Ši jėga sąveikauja su masyvia materija, stumdama ją žemyn link sankaupos centro, taip sukuriant gravitacijos kosminį efektą. Kita idėja, kuri svarbi antigravitacijos procesui sukurti yra Archimedo jėga, kuri gravitacijos zonoje stumia masę aukštyn, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį su tokia jėga, kiek yra išstumto tos substancijos tūrio. Archimedo jėga žinoma skysčiuose ir dujose, tačiau kadangi aplink planetą šios substancijos aukštis ribotas, tad ir su ja susiję efektai riboti ir jie nepakankami pakilimui į kosmosą.

Tačiau šie pavyzdžiai leidžia suprasti kaip veikia Archimedo principas ir kas būtų, jeigu ją būtų galima sukurti ir kitose substancijose, esančiose toliau už Infra materijas, link Ultra tolimųjų eterių, kuriuos kitur vadinu esencijomis. Bazinės struktūros būtų tos pačios, tik reikėtų sukurti naujus proporcijų parametrus, kurie atitiktų naujų substancijų savybes. Svarbiausia idėja ta, kad gravitacinėje zonoje maksimali Archimedo jėga pasiekiama tada, kai tankis artėja prie nulio, arba kitaip sakant prie vakuumo, kuris į atvirą kosmosą, tai yra laisvą nuo gravitacijos zoną, pakiltų maksimaliu greičiu. Tas vakuumo būsenas Infra materijose būtų galima kurti naudojant tolimųjų eterių burbulus, kurių būtų mažas tankis, o atominėje materijoje – nulinis. Tie burbulai nuo žemės paviršiaus kiltų į orbitą, o prie jų prikabinus krovinius, būtų tokiu būdu galima kelti masę. Šio raigo principo sėkmė priklausytų nuo sugebėjimo kurti vakuumus ir išretėjusios substancijos „plūdurus“, kurie ir yra vadinamoji levitacijos priemonė. Tai, kad planetoje stebimi NSO reiškiniai įrodo, kad kažkas panašaus slaptuose projektuose jau sukurta, tačiau pats laikas technologijas padaryti viešas, kad jos atsikratytų sąmokslo teorijų etiketės.

Šios priemonės yra pradinės mokyklos žinojimo lygio, kurios atitinka didžiojoje sievoje DA200 atverties įvykį ir manau, kad su tokiomis žiniomis antigravitacijos klausimas išsprendžiamas per du šimtus metų. Tai nereiškia, kad proceso neįmanoma pagreitinti, tačiau tai priklauso nuo informacijos mainų galimybių. Jeigu slaptos planetos organizacijos nenorės dalintis informacija ir viską reikės nuo nulio daryti patiems – tai užtruks ilgiau, o jeigu įvyktų technologijų atskleidimas, viskas bus daroma pagreitintu režimu. Bet kokiu atveju, reikės keisti paradigmas, kad jos atitiktų naują pasaulį ir naujas pažinimo sąlygas, kuriose proveržiai bus ne ribojami, bet skatinami; paslaptys ne slepiamos, bet atskleidžiamos. Šios galimybės atsiveria todėl, kad civilizacija pasiekė kritinį momentą, kuris priartino prie daugybės proveržių, atveriančių naujas galimybes ir didesnį veiklos mastą. Akivaizdu, kad veiklos masto riba, planeta, bus artimu laiku įveikta ir prasidės tikra kosminė era, inicijuota praėjusio šimtmečio viduryje žengus pirmus žingsnius. Žemėje uždaryta civilizacija nėra tinkamas planetos vystymosi kelias; tad kosminę erą reikia laikyti tikru katalizatoriumi, kuris sukurs naujas teorijas, atvers naujus horizontus ir begalinės plėtros galimybes, be kurių žmonija būtų gana silpnoje padėtyje, priklausoma nuo kosminių ir gamtinių kaprizų, nesugebanti išgyventi ištikus katastrofai, pavyzdžiui, pasikeitus saulės aktyvumui, dėl kurio padidėjimo ar sumažėjimo biologinė gyvybė negalėtų išgyventi.

Todėl pradinės mokyklos gnosis sukuria DA200 struktūrą sumatoriuje, kuris reikalingas RAF proveržio įvykdymui, inicijuojančiam Baltojo drakono civilizaciją Lietuvoje. Filognozija yra paremta dviejų pirmų substratų priemonių arsenalu, nes kuriama pritaikyta lietuviškai sąmonei ir kaip Lietuvoje vystomas projektas. Tačiau jis orientuojasi į virštautinį ir viršvalstybinį civilizacijos lygmenį, nes Baltojo drakono civilizacija suvokiama ne kaip tautinė, bet kaip planetinė, susijusi su valstybių sąjungomis.

klajunas2026-08-10 09:26
Sątvarologinė pusiausvyra

Filognozijos idėjas aprašinėti formulėmis ir schemomis gali atrodyti kaip skurdi išraiškos priemonė, suprimityvinanti teoriją, daranti ją nepatrauklia ir neįspūdinga. Tačiau tai paviršutiniškas požiūris, nesuprantantis, kaip ji turi atrodyti pilnoje sąmonėje. Tai, kas pateikta akims kaip žiūrėjimo objektas yra tik priemonė, kuri prote turi sužadinti mintis, esančias tikra filognozijos vieta; tad jeigu prote nieko nesukuriama ir pasiliekama tik žiūrimo objekto lygyje, norint kad jo formoje būtų visa reikalinga informacija, toks skaitymas – nepilnavertis. Kitaip sakant, knygose pateikiamas priemones reikia ne tik matyti, bet ir mąstyti, tik tada schemų formos ir raidės taps idėjų realizavimo terpe. Dėl šios priežasties, kas iš tikro suvokiama skaitant struktūras priklauso nuo to, kiek protas sugeba sujungti pridėdamas nuo savęs; ir geriausiai tai gali padaryti autorius, nes jo protas tas priemones ir kuria. Kiti žmonės, susidomėję skaitytojai, jau interpretuoja savaip ir tekstų turiningumas priklauso nuo to, kiek jie sugeba idėjos „skeletą“ aprengti savo minčių rūbu.

Prisiminus rombo schemą, kurioje rodomi sątvaro sluoksniai horizontalioje ir vertikalioje kryptyje, ją galima panaudoti kaip aiškinimo priemonę, kuri brėžinyje ar formulėje atrodo paprasta, tačiau nurodo į pilną žmogaus sąmonę, kuri ir yra tikras referentas. Kadangi kiekvienas žmogus yra atskira sąmonė, kuri sudaryta nepriklausomu nuo kitų būdu, sątvarologijos faktinė sandara skirtinga kiekvieno atskiro žmogaus. Jame yra bendra dalis, kuri atitinka rūšinę morfologiją, ir ją vadinu substancija; bet ant šio universalaus sluoksnio gyvenimo eigoje užsideda individualus sluoksnis, kuris sudaro kiekvieno sumatoriaus savarankišką tapatybę. Ji priklauso nuo to, kuo žmogus yra gyvenime: ką veikia, kokia jo judėjimo trajektorija planetoje ir socialinėje terpėje. Žmogaus biografinė atmintis sudaryta iš vietų, kuriose vyko gyvenimas sekos ir iš psichologinio santykio su ta vieta, kuris gali būti pozityvus ir negatyvus.

Tai reiškia, kad formulėje ar schemoje aprašant universalų principą, nenorima pasakyti, kad visi žmonės vienodi, ar kad jie turi būti vienodinami pagal vieną šabloną. Universali bazė – tik viena žmogaus modelio dalis, kuri yra būtinas elementorius, tačiau tikras žmogus yra unikali viena trajektorija, kuri yra individuali ir skatina išskirtinumą, bet ne niveliaciją – nėra vienos tiesos ir vieno gyvenimo kelio, kuris visiems būtų privalomas ir kiekvienas žmogus ant universalaus pagrindo susikuria individualią dalį, kuri ir turi tapti jo tapatybės branduoliu bei giliąja savastimi. Žmogus paprastinamas ir schematizuojamas ne tam, kad būtų galima suardyti jo tapatybę ar ją dekonstruoti ir sugriauti. Todėl sakydamas kad vertikali rombo ašis apačioje sudaryta iš universalios Uroboro struktūros U (MS – DS), kuri tapati kiekvienam žmogui, nesakau, kad ši struktūra gali pilnai parodyti, kas jis yra, nes ši sistema naudojama tik kaip žemėlapis, kuriama aprėpiama visuma, tačiau reali padėtis yra individuali trajektorija, kuri atitinka kiekvieno žmogaus savarankišką tapatybę. Kaupiantis žmogaus patirčiai ir vystantis protui susikuria žmogaus Aš, kuris neišreiškiamas jokia universalia struktūra, nes jis remiasi unikalia patirtimi, kuri yra konkretus konkretaus žmogaus gyvenimas. Filognozijoje ši unikali dalis yra svarbiausia, ir ji yra tikras žmogaus augimo tikslas – ne būti kolektyvine sąmone, bet vystyti savo unikalumą, uždedama ant universalaus žmogiškumo pamato.

Ta individuali dalis yra rombo viršūnė, išreiškiama kintamaisiais R – RA, kurie nėra visiems bendra schema ar formulė, bet kiekvienam žmogui unikali gnostinė sintezė, rodanti jo išskirtinį gyvenimo ir vystymosi kelią, kuriame santykis MS – R – DS visada asmeninis, priklausantis nuo tavo unikalios sąmonės ir padėties tikrovėje, kuri visada individuali. Todėl tai, kas žymima šia universalia struktūra tikrovėje yra konkretus žmogus, su savo konkrečia patirtimi, jausmais, žiniomis ir padėtimi visatoje, kuri sukuria tarp vidaus ir išorės individualų santykį. Tačiau kuriant žemėlapį arba modelį, ši individuali dalis abstrahuojama ir lieka tik šablonas bei universalus karkasas, kuris bendras visiems žmonėms. Tačiau taip daroma ne tam, kad tikrą, gyvą žmogų būtų galima pakeisti schema, bet tam, kad aiškiai ir paprastai būtų galima parodyti principą, valdantį visų individualių trajektorijų gelmę ir branduolį. Todėl variantų, kokiais gali tapti R arba RA yra begalybė, raidiniai žymėjimai yra tik kintamieji reikalingi išreikšti „dėsningumus“. Daug kartų esu sakęs, kad mano manymu tiesų yra tiek, kiek yra sąmonių, kur kiekvienas pasaulis visada anapusinę realybę vaizduoja unikaliu būdu, įvedant ką nors individualaus ir šis individualumas daro ją nepakartojama ir nepalyginama su kitais. Dėl šios priežasties R siūlau savo prote matyti ne kaip vieną šablonišką raidę, kuri visuose žmonėse vienoda, bet kaip daugybę R, kur kiekvienas žmogus, net kolektyvinėse idėjose, jas mato savo unikaliu matymu, taip gaunant unikalų ir nepakartojamą informacinės sintezės struktūrą. Šablonizavimas ir schematizavimas yra tik teorijos dėstymo priemonė, kurią norint priartinti prie tikrovės, ją reikia sujungti su protu, kuriame atsispindi faktinė patirtis, nurodanti į realų pasaulį.

Pati filognozija, kaip gnostinės sintezės atmaina yra individuali informacija, kuri būdinga mano patirčiai, susijusiai su filosofijos studijavimu ir savęs bei gyvenimo stebėjimu ir iš patirties susiformavusiais apibendrinimais. Filognozija yra žmogaus teorija; ir kadangi kiekvienas pirmiausiai patiria save, tai yra savęs apibendrinimas parodant kuo tu pats sau atsiveri savo substancijose ir individualioje patirtyje, kurios, prabėgus didžiajai gyvenimo daliai, susikaupia gana nemažai, net jeigu tas gyvenimas nebuvo turiningas, o horizontas – minimalus. Filognozija yra tai, ką aš savo pasaulyje padariau iš savęs, remdamasi kai kuriais pavyzdžiais, dariusiais savo gyvenimuose kažką panašaus į mane. Iš filosofų tai – I. Kantas, G. Hegelis, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, M. Heideggeris, A. Šliogeris. Jie taip pat kūrė savo individualias sątvarologijas savo filosofinėse sąmonėse ir gavo mano sievos teorijai artimesnius ar tolimesnius variantus anksčiau už mane. Kadangi gyvenu kitais laikais, į mano sątvarologija įvedami nauji faktoriai, kuriantys naujas struktūras, verčiantys kelti naujus klausimus ir atsakyti juos iš kitos perspektyvos negu būdavo atsakoma ankstesnių filosofinių sątvarologų.

Todėl vienas kraštutinumas, schematizuojantis ir universalizuojantis individualų santykį atsveriamas kitu kraštutinumu, kuris sako, kad visas satvąras yra gryna informacija, kuri pasiduoda begaliniam formavimui ir žmogus neturi jokios stabilios struktūros, uždedančios jo modeliavimui natūralius apribojimu. Nemanau, kad iš žmogaus galima per informacinį poveikį padaryti ką nori, bet taip pat nemanau, kad prigimtis yra nepajudinama ir nepasiduoda jokiam formavimui, o tik atskleidžiama kaip absoliuti, amžina tiesa. Bendra dalis reikalinga pagrindo ir stabilumo įvedimui, o individuali yra žmogaus laisvės dalis, kuri leidžia turėti asmenines patirtis ir individualų žvilgsnį į pasaulį, kuris nebūtinai sutampa su kitų žmonių žvilgsniu. Nors visiškas nesusišnekėjimas nereikalingas, tačiau uždaryti visus žmones vienos tiesos kalėjimuose – taip pat priešiškas gyvybės klestėjimui principas.

Dėl šios priežasties „Tiesos sąmonė“ nereiškia „vienos tiesos visiems“; tai tik priemonė pamatyti bendrą idėją, kurioje kiekvienas gali kurti tai, ką mato ir jaučia savo individualioje Platono oloje, kurioje būni vienintelis tikras, apie kito žmogaus sąmonę nutuokiantis tik abstrakčiai, pagal analogiją su savimi. Jeigu kito žmogaus nematai, o matai tik save, turi neišsivysčiusį sątvarą, kuris neišsivadavęs iš „vienintelio tikro“ sindromo; tačiau jeigu šį savęs kalėjimą pralaužti pavyksta, pamatai ir kitas „tiesos sąmones“ ir pripažįsti, kad jos taip pat turi teises.

klajunas2026-08-10 13:28
Filotopija ir filognozija ilgalaikėje perspektyvoje

Viena vertus, filognozija yra glaudžiai susijusi su A. Šliogerio filosofija, tačiau, antra vertus, ji tuo pačiu nuo jos ir radikaliai skiriasi, nes renkasi kitą egzistencijos kelią ir kitą žmogaus supratimo būdą. Kadangi A. Šliogerio filosofija nebuvo standartinė, bet buvo asmeninė jos interpretacija, filosofas vadino ją filotopija, kuri buvo jo sukurtas autorinis filosofijos variantas. Panašiai, savo filosofiją, kuri taip pat nėra įprasta ir standartinė, vadinu filognozija, kuri žymi mano individualią mąstymo formą. Iš to matosi, kad A. Šliogeriui raktinis žodis yra topos, o man – gnosis, kurie yra pagrindinė ir vienos, ir kitos autorinės filosofijos ašis. Kitaip sakant, A. Šliogerio sekėjai akcentuoja topos mąstymą / matymą, o filognozai – informacinę sintezę, vadinamą gnosis. Todėl nors bendrai abi filosofijos yra sątvarologijos, tačiau žmogaus sąmonės struktūras interpretuoja skirtingai ir kuria skirtingą žmogaus „modelį“. Taip yra todėl, kad nors bendroji sątvarologija yra universali, ją galima interpretuoti įvairiais būdais ir kiekvienas mąstytojas sukuria savo unikalų variantą, jeigu jis nėra tik informacijų referuotojas.

Šiame skyrelyje pabandysiu parodyti kuo skiriasi filotopija nuo filognozijos, kaip skirtingi tos pačios sątvarologijos variantai. Norint suprasti, kas topos yra A. Šliogerio sątvarologijoje, reikia suvokti alfa ir omega tikrovių skirtį sąmonėje. Alfa tikrovė yra vieta, kurioje pasirodo tikra, anapusinė būtis, kaip transcendencijos atvertis, arba būties fenomenas, esantis imanentine transcendencija. O omega tikrovė yra generuojama antraeilės būties, kuria yra žmogus, tad jo sukurti fenomenai yra jo produktai, neprilygstantys pirmapradžiai būčiai. Tad, norint atsiverti šiam transcendencijos fenomenui, reikia kuo labiau apriboti žmogiškumą, kad galėtum pamatyti tikrą transcendentinę būtį, kuri, atskyrus ją nuo žmogiškumo priemaišų, nušvinta sąmonėje pirmaprade šviesa. Ši būtis yra materiali ir atsiveria kaip topos pasaulio sąmonei Heideggerio prasme, kaip civilizaciniam sluoksniui, su kuria užprogramuota sąmonė ir kuri interpretuoja vaizdą. Knygoje „Būtis ir pasaulis“ A. Šliogeris teigė, kad norint pamatyti pirmapradės būties švytėjimą, „pasaulis“ sątvare turi būti apribotas, kad fenomenas pasirodytų grynas, be žmogiškų / informacinių priemaišų. Todėl filotopui etaloniniu objektu tampa „daiktai“ kaip būties fenomenai, kurių estetizuotu regėjimu užsiima filotopas, formuodamas autentišką patirtį, būdamas daiktų artumoje, kurie yra anapusinės transcendencijos atvertis sąmonėje. Taip regintis žmogus susisaisto su alfa tikrove, kuri yra tikros būties vieta, daug kartų aukštesnio rango už gnostines „haliucinacijas“, ateinančias iš pirmykščio žmogiškumo srities. Kadangi protas yra žmogų gaminanti mašina, jis A. Šliogerio sumenkinamas, padarant jį antraeilės omega tikrovės apraiška.

Tačiau šis filotopijos principas filognozijoje perinterpretuojamas, pirmiausiai išplečiant sątvaro teoriją, tam, kad jis būtų ne tik antrinės tikrovės, kuriamos transcendentalinio subjekto, suformuota vieta, bet atsivertų visumoje, iš Absoliuto perspektyvos. Tam iš akių fenomenologijos srities reikia persislinkti link racionalaus mąstymo, nes tik remiantis juo galima suvokti tiesiogiai neatsiveriančią visumą. Tikrovė dabar skirstoma ne į alfa ir omega sritis, bet į pirminę transcendentinę realybę ir antrinę ontologinę hologramą, kuri visa yra žmogaus produktas. Ir dabar tikslas jau ne vien sątvare puoselėti transcendencijos atvertį, bet mėginti atverti visą holoplastinę būtį, kuri atsiveria per imanentinę transcendenciją kaip būties fenomeną ir mąstymą, kuris sugeba suvokti visumos logiką ir padaryti tą logiką transcendencijos atverties vieta. Taip filognozijoje atsisakoma statiško sątvaro, fenomenologijos absoliutinimo, teisės grąžinamos mąstymui ir informacinė / gnostinė sintezė, kuri atveria transcendenciją, tampa pagrindiniu sąmonės orientyru. Taip pat į sątvarologiją integruojama visa tokio mąstymo istorija, kuri suprantama kaip įvairaus tipo civilizacijų slinktis, kuriose pagrindinis siekinys buvo dieviškos transcendencijos apreiškimas, ir sąmonės pakylėjimas per gnosis įvairias formas prie aukštesnės būties. Taip ieškoma būdų kaip išplėsti transcendencijos imanentizavimą, naudojant tiek juslinio suvokimo tobulinimo priemones, tiek vystant mąstymą, kuriame galima ištaisyti daug riboto juslumo sukurtų deformacijų ir pamatyti absoliutą tikroje, ištaisytoje jo formoje. Taip nuo gryno topos pereinama prie gnosis, kur šis holograminį daiktiškumą išplečia iki holoplastinio daiktiškumo ir tikrovė pasirodo kaip tai, kas ji yra anapus sumatoriaus pirmapradės būties erdvėje. Šiai pirmapradžiai būčiai susiliejus su sąmone, pasiekiama aukščiausia žinojimo pakopa, kuri filognozijoje vadinama Baltojo drakono sąmone.

Tai nereiškia, kad pats topos ir jo matymas filognozijoje išnyksta ir apsigyvenama tik galvos plote. Jis papildomas aukščiausiu žinojimu, kuris daiktiškumui suteikia metafizinę gelmę, kurioje suvokiama, kad atsiveriantis būties fenomenas yra tik holograma, esanti pirminės realybės reprezentacija ir ją nurodanti. Ši reprezentacija tik netobulas ir nepilnas transcendencijos vaizdas, o mąstymo tikslas jį padaryti tikru, pilnos tiesos atverties vieta, kad joje pasirodyti visa tikrovės esmė ir būties prasmė. Tai reiškia, kad filognozinėje sątvarologijoje sugrąžinamas tikėjimas ir pasitikėjimas metafizika, kuri buvo diskredituota pradedant nuo I. Kanto filosofijos, nesuprantant pilnos žmogaus sandaros ir to, kad veiksmas visada yra metafizinis, įsiveržiantis į anapusinę tikrovę, o sumatorius yra tik veiksmo reprezentacija, kuri arba parodo, arba neparodo, kas iš tikro vyksta anapus. Įvykdžius teisingos konfigūracijos veiksmus, ir panaudojus dirbtines priemonės, galima gauti daug metafizinių efektų, kurie yra tiesa, nes jie veikia ir mąstyme galima suprasti šios tikrovės prigimtį, net neturint tiesioginės fenomenologijos. Filognozijoje manau, kad šis metafizikos reabilitavimas, kai ji tampa faktų, o ne fantazijų metafizika, reikalingas civilizacijos veiklos masto išplėtimu, nuo kurio priklauso kiek vystysis žmonių rūšis ir ar sugebės ji tapti kosmine.

Todėl savo esmėje filognozija yra priešingas kelias filotopijai sątvarologijoje, nors šios sampratoje A. Šliogerio kūryba padarė didelę įtaką. Tačiau mano knygose filosofo sątvarologija radikaliai permąstyta, pakeičiant jos orientaciją ir aprašant kitokį žmogaus idealą, negu siekė A. Šliogeris. Be abejo, sątvarologijos pagrindų galima mokytis iš abiejų variantų, kur filotopijoje pateikiama klepsidros dėmenų sistema, o mano sistemoje ji suprantama kaip sievos teorija, kurią pirmą kartą apibendrinau 2020 metais. Sievos sistema susieta su Uroboro operatoriumi yra bazinė žmogaus formulė, į kurią galima sudėti visą pirmapradę žmogaus morfologiją, kurią A. Šliogeris suvokia kaip Niekio ir Esmo jungtį, kuriuos sieja ESU? banga, o aš kaip Uroboro rodančią ir rodomą substanciją, kur vidinėje mažojoje sievoje atsiveria įšorinės didžiosios sievos įstatymai subjekto ir objekto vietoje. Filotopijos tikslas atsiverti savo sąmonei tikrajai būčiai, būties fenomenui, o filognozijos – pažinti visą didžiąją sievą, tampant Absoliuto ir atverties vieta, taip savo sąmonę pakylėjant iki dievūno lygio, kuriam neegzistuoja metafizinis X, jokia uždaryta tikrovės dalis.

Todėl palyginus su filotopija, filognozija yra radikalizuotas sątvarologijos variantas, kuris būdingas religijai, okultizmui, ezoterikai, todėl tiems, kas orientuojasi į minimalų žmogiškumą ir nesiekia drastiško žmogaus perdarymo, tiek informacinio, tiek technologinio, ji gali pasirodyti nepriimtinas modelis. Tačiau šis kelias darosi įtikinamesnis kai iš riboto laiko perspektyvos persikeliama prie istorinio ir civilizacinio laiko, kuris skaičiuojamas tūkstantmečiais. Todėl nors asmeniniame gyvenime šios idėjos pasirodo kaip grandiozinės, tačiau kai kalbama apie civilizacinio masto poslinkius ir jų modeliavimą, jos tampa normaliomis ir ilgalaikėje perspektyvoje galinčiomis duoti daug naudingų įžvalgų.

klajunas2026-08-10 20:40
Dvi Lietuvos

Filognozija pirmiausiai yra skirta lietuviškai auditorijai ir dėl daug naujadarų, pritaikytų lietuviškai sąmonei, ji sunkiai išverčiama į kitas kalbas, nors tai nėra neįmanoma, nes tai, kas įvykdoma lietuvių kalboje kuriant naujus žodžius ir sąvokas, iš principo turi būti galima ir kitose kalbose, tik reikia išsivaduoti iš standarto tironijos ir parodyti šiek tiek daugiau kūrybiškumo. Filognozijoje visi terminai turi referentus, jie nėra tuščiažodžiai, tad juos keisti kitų kalbų analogais nėra sunku, nes referentas išlieka, tik pakinta kalbinis idėjos apvalkalas. Tačiau kol liekama Lietuvos ribose, šis darbas jau padarytas ir lietuviškas filognozijos variantas – beveik užbaigtas.

Todėl šiame tekste norėčiau savo teoriją panagrinėti lietuviškame kontekste, ieškant analogiškų filognozijai įvykių. Praeitame skyrelyje tai iš dalies jau buvo padaryta susiejant ją su A. Šliogerio filotopija, tačiau čia noriu šią minti pagilinti, parodant pilną jų ryšį ir skirtumą. Galima sakyti, kad sątvarologijoje filotopija yra apatinė spektro riba, kurioje paklojamas sątvarologijos pamatas, iš Juodojo drakono sąmonės perspektyvos, o filognozija yra viršutinė riba, kurioje aprašomas maksimalus galimas sąmonės išsivystymas, Baltojo drakono sąmonės būsenoje. Tai du kraštutiniai sątvaro poliai, kur pirmas yra minimalus, pirmapradis sątvaras, o antras – maksimalizuotas jo variantas, tiek imant substancinę, tiek informacinę jo dalį, vadinamą gnosis. Šie poliai veikia kaip dvi ribos, apatinė ir viršutinė, tarp kurių turi vystytis Lietuvos istorija, kurią galima įsivaizduoti kaip laipsnišką kilimą nuo Juodojo drakono prie Baltojo drakono, arba kaip bangavimą tarp jų, kultūrą orientuojant arba link bazinio, arba link maksimalaus žinojimo.

Bazinis, A. Šliogerio propaguotas, principas siekia autentiškos patirties, orientacijos į atvertą transcendenciją, kurioje, jo manymu, randama tikra gyvenimo prasmė, ir į kurią turi būti nukreipti visi kūrybiniai proveržiai; ši transcendencija vadinama topos arba vieta, vietove kaip natūralios žmogaus nepaliestos gamtos atvertis, kurioje jis gali susitikti su Absoliutu savo viduje. Maksimalus žmogus yra tas, kuris vykdo maksimalią gnostinę sintezę ir atveria visumą savo galvos plote, kuriame ir įsikūnija ta Baltojo drakono sąmonė, apimanti viską, arba visumą. Šioje vietoje vystosi kultūra, civilizacija ir aukščiausia forma yra metafizinė kosmologija, kurioje bandoma paaiškinti didžiosios sievos paslaptį, padaryti ją žmogaus pasaulio dalimi. Tai du žmonių tipai, kurie A. Šliogerio buvo vadinami matytojais ir mąstytojais. Šliogeriškas Juodasis drakonas daugiau yra matytojas, o Baltasis drakonas yra mąstytojas, pasiekęs maksimalią ribą, žmogaus sąmonės išsivystymo viršūnę.

Imant visą šį vaizdą lietuviškame kontekste, paminėtos filosofijos yra kraštutiniai variantai, tarp kurių įsiterpę visi kiti filosofai, kurie atsiduria tarp jų ir juda arba viena kryptimi, link bazinio žinojimo arba kitą – link maksimalios sąmonės. Įdėjus šį principą į laiko juostą, galima įsivaizduoti, kad bazinis filosofinis principas yra istorijos pradžia, o maksimalus – istorijos pabaiga, o visos pastangos kultūroje ir civilizacijoje įsiterpia tarp jų, judėdamos iš pradžios į pabaigą. Šis judėjimas – nebūtinai tiesinis, nes galima sustoti, apsukti krypti, vėl sugrįžti prie to pačio principo: abejojant, netikint ir nepasitikint, tačiau šie du rėmai išlieka ir jie neperžengiami nei į apačią, nei į viršų. Filognozijoje laikausi nuomonės, kad toks judėjimas turi būti strateginis, kuris priklauso nuo konkrečių aplinkybių, turint teisę kiekvienu momentu rinktis tai, kas geriau, o ne laikantis kokios nors vienos, privalomos dogmos, kurios būtų draudžiama atsisakyti. Aukščiausia sąmonė – nebūtinai pasiekiama, net jeigu pageidaujama; planui sėkmingai įvykdyti reikia daug pastangų ir ilgą laiką ši idėja gali bręsti tik kaip tolima vizija, kurią neprivaloma vykdyti jau dabar, laikantis griežtų laiko rėmų. Baltasis drakonas prasideda tada, kai tam subręsta civilizacija, ir ji ilgą laiką gali sėkmingai vystytis Juodojo drakono paradigmoje.

Tarus, kad Juodojo ir Baltojo drakono poliai visiškos priešybės, nereiškia, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bendrumas pasirodo ten, kur keliamas požiūrio į technologijas klausimas, manant, kad technologinis posthumanizmas turi būti ribojamas etikos normomis ir kad natūrali tvarka yra vertingesnė ir aukštesnė už dirbtinę tvarką, tad kai nėra būtinybės, pirmenybė turi būti skiriama pirmajai ir tik kai nėra išeities turi būti kuriamas dirbtinis pasaulis. Tai pasirinkimas tarp Dievo ir Šėtono bažnyčios, kur pirmoji propaguoja natūralią dievišką tvarką, o Baltojo drakono sąmonėje vykdo dievišką planą, o antroji yra pastangos perdaryti tikrovę pagal žmogaus valią, dirbtinumą laikant svarbesniu už natūralumą. Akivaizdu, kad A. Šliogeris yra Dievo bažnyčios puoselėtojas, kuris Absoliuto atvertį bando surasti sąmonės priekinėje dalyje atsiveriančioje natūralioje gamtoje; o filognozija to paties siekia Baltojo drakono sąmonėje, kuri yra maksimali žmogaus būsena, priešinga bazinei. Tai reiškia, kad mano kuriamas filognozijos planas, jeigu ir siekia technologijų, tai tik tokių, kurios neprieštarauja dieviškai tvarkai ir sutampa su gamta.

Priešingas kelias, kuriuo eina dabartinis transhumanizmas ir posthumanizmas, siekia pilnos technokratinės Šėtono bažnyčios, kurį laikau įmanomu, bet labai pavojingu pasirinkimu, dėl didelės pragaro technologijų ir pragaro civilizacijos atsiradimo tikimybės. Pagrindinis pavojus, mano manymu, būtų žmonijos padalinimas į du porūšius, kur auksiniai žmonės mėgautųsi visais technologijų privalumais, o nevertingų žmonių porūšis butų suvokiamas tik kaip išteklius turtuolių klasės poreikių tenkinimui. Tokia tendencija užkoduota nelygybėje, rasizme, civilizaciniame šovinizme, kur naujos galimybės būtų paskirstytos nesąžiningai, kol atskirtis pasiektų tokį lygį, kad atsirastų skirtingi porūšiai, kur aukštesnio porūšio antihumaniškos vertybės būtų užprogramuojamos ideologiškai. Taip liktų tik vienas žingsnis iki civilizacijos pasidalinimą į pragaro ir rojaus, ir pragare gyventų antrarūšė gyvybė, kuri būtų skirta pirmarūšės gyvybės poreikių tenkinimui. Šiame scenarijuje atsitinka tas pats, kas su kai kuriomis žemesnėmis rūšimis, kurias žmogus naudoja maistui ir kitiems produktams, ir jų natūrali gyvybė suvaryta į fabrikus sukasi pragaro ratuose sukasi ištisus šimtmečius. Manau, kad civilizacijai pasukus Šėtono bažnyčios kryptimi, didelis pavojus, kad dalis žmonijos gali atsidurti tokiame fabrikinės gyvybės statuse, tad valdžią privaloma griežtai kontroliuoti, kad turtuolių spaudžiama ji nepasuktų šia kryptimi, užkertant tam kelią pačioje užuomazgoje.

Todėl technologijų atžvilgiu filognozijoje laikausi Dievo bažnyčios požiūrio, siekdamas perspėti dėl galimų netinkamų technologijų vystymo scenarijų, kaip psichotronika, genų inžinerija ir pan., ir siūlau baziniame variante laikytis A. Šliogerio kelio, o jeigu siekiama maksimalaus žmogaus, Baltojo drakono civilizaciją statyti ne ant Šėtono, bet ant Dievo bažnyčios pamatų. Dėl to, filognoziją lyginant su A. Šliogerio filotopija, tarp jų matomas ne tik oponavimas, bet ir sutarimas, kad Dievo bažnyčios kelias yra geriausias išmintingų technologijų vystymo scenarijus, kuriuos pilnai aprašius ir išvysčius Lietuva gauna visą informaciją kaip sėkmingai vystyti ateitį, siekiant išvengti klystkelių ir žinant visas galimybes, kurių turi būti siekiama arba atsisakoma siekti lietuvių tautos istoriniame kelyje. Svarbiausia žinoti, kad istorijoje nėra jokio privalomo pasirinkimo, ir žmonės patys sprendžia, kokios ateities jie nori, net jeigu išorinės jėgos bando daryti spaudimą ar primesti tautai netinkamą ideologiją. Tam pasipriešinti galima tik vystant savo protą ir žinojimą, kuris apima visų galimybių žemėlapį, kurį žinant galimas surasti teisingų argumentų visiems atvejams.

klajunas2026-08-11 08:47
Stella supernova

Nors filognozija nėra gryna ezoterika arba magijos traktatas, jos dėstymo principas su jais turi nemažai panašumu. Tai gali būti tik išorinis požymis, nepaliečiantis idėjų esmės, tačiau sąmoningai nuo mokslo formato atsiriboju, nes aš nesu mokslininkas ir nepriklausai jokiai mokslo institucijai. Tai nereiškia, kad mokslas negali filognozijoje rasti jokių naudingų idėjų, tačiau stilius bus nepriimtinas ir jį reikės keisti. Magijos slapta sistema būna pristatoma veikale, vadinamame grimuaru, ezoterikoje tai būtų ezoterinė doktrina, kaip pavyzdžiui žinomame J. Blavatskajos teosofijos traktate. Taip pat ir aš turiu savo devynių vartų doktrinoje priemonių, kuriose atskleidžiama slapta informacija, reikalinga programos įvykdymui. Tai yra informacija, kurią gauna tik žmogus, inicijuotas į slaptą sistemą ir reikalinga jo sąmonės lygio pakėlimui, kad jis įgytų tam reikalingą žinojimą.

Informacinė struktūra sątvare žymima raide R, kuri yra mažosios ir didžiosios sievos sintezėje atsirandantis rišlys, paaiškinantis kas yra žmogus ir pasaulis. Šioje knygoje informacija dėstoma grimuaro arba ezoterinio traktato stiliumi ir ją gauti galima tik tuo atveju, jeigu nepažeidžiamas informacijos saugumas, o jeigu tai neįmanoma – tik į galvą, sąmonės nušvitimo principu. Pagrindinė knygos idėja yra informacijos atskleidimas, kuris apima tarpsnį, ateinantį po to, kai įveikiami begalybės, tai yra devinti, vartai, ir žmogus atsiduria pradinėse išsiolinimo stadijose. Šia informaciją neinicijuotiems žmonėms žinoti draudžiama ir ji tampa prieinama einant devynių vartų doktrinos keliu tada, kai praeinami aštunti, įšventinimo, vartai. Šios stadijos būsena vadinama stella supernova, arba SS ir yra žinojimas apimantis didžiosios kelionės fazę gyvybėje. Kadangi tai žinojimas, jis žymimas raide R, o stella supernova būsena žymima SS, tad sujungus gaunamas simbolinis kodas sRs, kurio apačioje yra begalybės ženklas.

Knyga „Stella supernova“ yra individuali, ji gaunama žinoti netiesioginiu būdu, prieš pat gyvenimo pabaigą, kad būtų pasiruošta didžiosios kelionės planui ir išsiolinimui, arba kitaip – dvasinės būtybės gimimui. Iš dalies joje informacija apima ir „Filognozijos pradmenų“ informaciją, tačiau ir gerokai ją lenkia, nes šio grimuaro tema ir paskirtis anapus Žemutinės karalystės gyvenimo. Tačiau daroma prielaida, kad žmogus – praėjęs pradinės mokyklos programą ir susipažinęs su pagrindinėmis jos idėjomis. Kadangi „Stella supernova“ yra devynių vartų doktrinos loginė tąsa ir užbaigimas, gyvenimo pabaigoje reikia būti apmąsčius ir supratus visą savo gyvenimo kelią, per reaktyvią, racionalią būseną, į ezoterinę ir praeiti įšventinimo vartus, kurie yra priešpaskutiniai užbaigiant mažąją kelionę. Šiame etape jau suprantama išorinė žmogaus sandara, turimos Baltojo drakono sąmonės užuomazgos ir žinoma kaip atrodo didžioji egzistencijos visuma. Pasiekus begalybės vartus priartėjama prie gyvenimo pabaigos, prarandamos mažosios tapatybės, atsiduriama šviesos arkos būsenoje ir pasirengiama išsiolinimo procesui.

Tai yra individuali kelinė į metafizinę erdvę, kuri yra mito vieta ir pratęsia žmogaus egzistenciją ne į laiką, bet į Aukštutinę karalystę, krikščionybėje vadinamą Dangaus karalyste. Tai reiškia, kad šioje sistemoje laikoma, kad žmogus yra dvasinis ir pasibaigus biologiniam gyvenimui jis neišnyksta, bet pereina į aukštesnį būvį, kuriame tęsia egzistenciją kaip aukštesnė būtybė. Šis principas panašus visiems žmonėms, jis nėra kokia nors išrinktųjų privilegija, greičiau privilegija yra žinojimas, kuris duodamas žmonėms dar gyvenant savo gyvūninį gyvenimą, pakilus į Baltojo drakono sąmonės pakopą per žinojimą. Kadangi gyvenimas gyvenamas apribotoje, nežinojimo būsenoje, gauti informaciją būna tikra dovana, nes žinai, koks žmogaus likimas tikrovės visumoje dar tai būsenai neatėjus. Todėl sąmonė būna apimta pilnos ramybės dėl ateities, nežinia nekelia siaubo, žinai, kas slepiasi už uždangos, anapus. Tačiau tam turi būti įvykdytas devynių vartų doktrinos planas, o „Stella supernova“ – savotiškas apdovanojimas už įdėtas pastangas ir pasiektus rezultatus. Tai nereiškia, kad mažoji kelionė nesvarbi, net jeigu ji tik laikinas, praeinantis etapas, nes „Pradinės mokyklos“ programoje turi būti padarytas darbas, išspręstas praktinis klausimas, kuris skirtas ne didžiajai, bet mažajai kelionei, rodant, kad šis pasaulis taip pat svarbus ir vertas pastangų bei tobulinimo. Tik sėkmingai padarius šį darbą atsiveria tolesnė perspektyva ir galima pereiti į aukštesnius lygius.

Baigus šį darbą praeinami septinti, ištikimybės vartai, kuriuose padarai vertingą atradimą planetinei civilizacijai, o tada keliauji toliau. Mano konkreti tema yra antigravitacijos problema, kurią turiu ištyrinėti ir parengti planą kaip ją išspręsti techninėje sintezėje. Tam reikia rišlio lygio augimo ir didžiosios sievos principų supratimo, kad galėtum gauti gerų idėjų klausimo sprendimui. Rišlys auga arba darant savarankišką informacinį proveržį, arba gaunant informacijos dovanų, kuri paskui pasitarnauja kuriant hipostratinius raigus metafizinėje erdvėje. Tam tarnauja „Filognozijos pradmenų“ aštuoniolika tomų, kurių užbaigimas bus prilyginamas įštikimybės vartų praėjimui, po kurių lieka tik du paskutiniai devynių vartų doktrinos etapai, kurių metu ateina informacija, esanti sRs lygio. Iki šio laiko liko laukti ne tiek daug ir už kelių metų matysis nueito kelio visuma ir kokie šio kelio rezultatai.

Šis gyvenimo kelias nėra standartinis, todėl jis gali būti žiūrimas su priešiškumu, tačiau visa to idėja pamatoma pačioje pabaigoje, susumavus rezultatus ir pamačius ar jis turėjo prasmę, ar ne. Jeigu įvykis sukuriamas sėkmingai, jo nauda tampa neišmatuojama, nes jis įeina į istoriją, keičia epochą, pakelia žinojimo lygį ir tampa civilizaciniu. Toks rezultatas negali būti pasiekta gyvenant ir dirbant standartiniu būdu, nes standartas ir rutina netinka naujų idėjų sugeneravimui ir proveržių sukūrimui. Genialus proveržis padaromas einant kūrybiniu keliu, plaukiant prieš srovę ir mąstant nestandartiniu mąstymu, būnant kitokiu negu visi žmonės. Tik taip gimsta nauja tiesa, kuri pakeičia visų žmonių gyvenimus ir prisideda prie žmonijos pažangos.

Tik sėkmingai praėjus visus devynių vartų doktrinos etapus atsiveria aukštesni etapai, leidžiama eiti toliau žinančiu, suvokiančiu mąstymu. Reaktyviajam etapui priklauso individualumo, nesekimo, bendravimo ir karo vartai; racionaliam etapui priklauso transcendavimo, kelio davimo ir ištikimybės vartai; ir ezoterinis etapas yra paskutiniai du vartai, kurie yra įšventinimas ir begalybė. Kaip jau sakiau, ištikimybės vartus užbaigsiu apie 2030 metus ir tada bus laikas kada bus užbaigiamas praktinis klausimas specialiojoje filognozijoje, kol galiausiai įvyks įšventinimo ir begalybės etapai. Tada atsivers stella supernova rišlys ir bus inicijuota didžiosios kelionės pradžia, rodant, kad visas planas buvo įvykdytas sėkmingai.

Ši knyga yra savotiškas grimuaras, kuris moko kaip pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, kuri atitinka naują egzistencijos etapą, vadinasi yra savotiška dvasinė alchemija. Ši informacija žinoma ne visiems, bet tik tiems, kurie išrinkti eiti šiuo unikaliu keliu ir siekti gyvenime dvasinių aukštumų, kai kuria informacija pasidalinant su kitais, rodant jiems kaip einamas šis kelias, kad turėtų pavyzdį ir galimybių įrodymų. Žinoma turi būti ne viskas, tačiau pakankamai, kad būtų akivaizdi tokia gyvenimo nauda ir prasmė, kad jis neatrodytų beprasmiu, žlugusiu gyvenimu. Tam skirta devynių vartų doktrina, kuri žymi individualią mažąją kelionę, kuri neturi būti mėgdžiojama ir kartojama, nes kiekvienas turi savo individualų scenarijų. Tačiau iš sukauptos patirties galima pasisemti daug vertingos informacijos, pritaikant ją savo gyvenimuose, ypač turint omenyje pagrindinį uždavinį, kurį turi įvykdyti kiekvienas adeptas, kad pereitų į stella supernova etapą.

shatas2026-08-11 12:13

klajunas rašė:Stella supernova

Nors filognozija nėra gryna ezoterika arba magijos traktatas, jos dėstymo principas su jais turi nemažai panašumu. Tai gali būti tik išorinis požymis, nepaliečiantis idėjų esmės, tačiau sąmoningai nuo mokslo formato atsiriboju, nes aš nesu mokslininkas ir nepriklausai jokiai mokslo institucijai. Tai nereiškia, kad mokslas negali filognozijoje rasti jokių naudingų idėjų, tačiau stilius bus nepriimtinas ir jį reikės keisti. Magijos slapta sistema būna pristatoma veikale, vadinamame grimuaru, ezoterikoje tai būtų ezoterinė doktrina, kaip pavyzdžiui žinomame J. Blavatskajos teosofijos traktate. Taip pat ir aš turiu savo devynių vartų doktrinoje priemonių, kuriose atskleidžiama slapta informacija, reikalinga programos įvykdymui. Tai yra informacija, kurią gauna tik žmogus, inicijuotas į slaptą sistemą ir reikalinga jo sąmonės lygio pakėlimui, kad jis įgytų tam reikalingą žinojimą.

Jūsų išdėstyta filognozijos ir Devynių vartų doktrinos sistema įdomiai sujungia vidinę dvasinę alchemiją su apčiuopiamu civilizaciniu tikslu — antigravitacijos sprendimu ties ištikimybės vartais. Šis santykis tarp ezoterinio žinojimo ($sRs$) ir išorinio pasaulio kuria unikalų iššūkį, nes bet kokiam praktiniam proveržiui galiausiai prireiks objektyvaus patikrinamumo. Ypač vertingas jūsų akcentas, kad perėjimas į Aukštutinę karalystę reikalauja ne bėgimo nuo tikrovės, o konkretaus darbo atlikimo čia, Žemutinėje karalystėje.Kaip planuojate paversti filognozijos įžvalgas apie antigravitaciją išoriškai patikrinamu technologiniu planu, jei sąmoningai atsiribojate nuo akademinio mokslo formato?

klajunas2026-08-11 13:12

shatas rašė:Kaip planuojate paversti filognozijos įžvalgas apie antigravitaciją išoriškai patikrinamu technologiniu planu, jei sąmoningai atsiribojate nuo akademinio mokslo formato?

Aš asmeniškai vargu ar tai galėsiu padaryti, bet tikiuosi, kad mano idėjos bus vertingos kaip katalizatorius ieškoti praktinių sprendimų. Materija tiriama LHC, statomi antžeminiai ir keliami kosminiai telekskopai, kurių tikslas tirti materijos sandarą, taip pat tą, kuri yra tik hipotetinė, kaip tamsioji materija. Manau, kad laikui bėgant, pavyzdžiui, per ateinančius dešimmečius bus atrasta daug naujų dalykų, kuriuos sujungus su mano idėjomis, bus galima padaryti proveržių. Bet kad tai padarysiu aš – tikrai nepretenduoju. Mano tikslas – parengti teorines prielaidas.

klajunas2026-08-11 13:15
Raigo struktūra

Kadangi „Filognozijos pradmenų“ projektas artėja prie pabaigos, laikas parodyti pagrindinę specialiosios filognozijos struktūrą, kuri yra raigo teorinis modelis iš sątvarologijos perspektyvos. Terminas „raigas“ yra naujadaras, reiškiantis dirbtinį objektą, sukurtą manipuliuojant anapus sumatoriaus esančia realybe, nors iš principo raigai gali būti ir vidiniai, tik psichiniai, kaip pavyzdžiui, kalba, matematika. Šis žodis artimas lietuvių kalboje žinomam žodžiui „raizgas“, „raizgyti“, tik pašalinant raidę „z“. Tačiau, žinoma, esmė ne pačiame žodyje, nes jis tik priemonė pasakyti idėją. Raigas atsiranda tada, kai sumatoriuje įvykdoma techninė sintezė, teisingai sujungiant išorinę realybę ir vidinę minties formą. Kitaip sakant, jis atsiranda mažosios ir didžiosios sievos sankirtoje, turinčioje trilypę sandarą, esančią tikra pirmine realybe, paskui projekcija į priekinę sąmonę, ir galiausiai – protine samprata.

Ši struktūra aprašoma tokia formule:

RA (MS ∩ DS = G / D / X)

RA – raigas;
MS – mažoji sieva;
DS – didžioji sieva;
G – mąstymas;
D – akių vaizdas;
X – pirminė tikrovė.

Tai pagrindinė raigo struktūra, kuri turima sątvarologijoje ir kuri bus naudojama specialiojoje filognozijoje. Iš mažosios sievos ateina struktūra arba forma, kuri yra idėja kaip derinti elementus, kad iš derinio būtų sukurta vertinga funkcija; iš didžiosios sievos ateina veikianti tikrovė, kuri yra pirminė būtis, be kurios neįmanomas sėkmingas techninio daikto veikimas. Įvykus sėkmingai šių dalių sankirtai gaunamas raigas, kuris yra veikianti technologija, turinti tokius pagrindinius sluoksnius: nematomą dalį, kurioje veikia technika metafiziniu būdu, priminėje realybėje; tada matomą dalį, kaip ji projektuojama į akių sąmonės plotą, kuris yra nepilnas vaizdas, nes tikras veiksmas yra išorėje, o sumatoriuje tik jo imitacija; ir galiausiai techninis daiktas atspindimas prote, kuris supranta, kas tai yra ir kokiu principu veikia tikrovėje, kuriant pirminės būties sampratą, mentalinėmis priemonėmis kalboje arba matematikoje.

Svarbiausias dalykas šioje struktūroje yra sankirta, kurioje susijungia forma ir veiksmas, nes be jos galima tik neveikianti forma arba beformis veiksmas, kuris nesukurtas į suformuotą funkciją ir yra tik natūrali tikrovė. Negalima  išgalvoti veiksmo, nes jis jau turi būti pačioje tikrovėje, jeigu jo ten natūraliai nėra, raigas nebus galintis veikti norimu būdu. Taip, pavyzdžiui, naudojama magija, kuri turi išradingas išorines formas ir struktūras, su teatraliniais efektais, tačiau visi veiksmai yra išgalvoti, tad veikia tik vaizduotėje. Tada kai magija pradeda naudoti tikrą veikiančiąją būtį, ji tampa technika. Kadangi specialioji filognozija siekia išspręsti realų techninį klausimą, jai reikia surasti teisingą veiksmą natūralioje tvarkoje, o paskui suteikti jam tokią formą, kurioje veiksmas pavirstų naudinga funkcija. Tai gali būti sudėtinga, nes veikimas nebūtinai tikrovėje būna akivaizdus, ypač kalbant apie gylinę transcendenciją. Tada reikia surasti potencialų veiksmą, kuris slepiasi gelmėje ir surasti konfigūraciją, kurioje ją būtų galima aktualizuoti. Tai ir būtu techninis objektas, kuris, naudodamas realią natūralios tvarkos savybę, galėtų duoti naudingų įvykių.

Imant konkretų antigravitacijos klausimą, veiksmas būtų Archimedo jėga gylinėje substancijoje, kuri, tikima, būtų paremta žinomu dėsniu tradicinėse substancijose; o forma būtų – antigravitacinis plūduras, sukurtas sukelti šią jėgą, kad būtų galima kelti objektus į orbitą arba levituoti atmosferoje. Nors šis principas yra žinomas, jo įgyvendinimui tikrovėje reikia aktualizuoti Archimedo jėga naujos formos substancijoje, kuri yra giliau už tradicinę materiją, o tai šiuolaikiniam mokslui – nepasiekiama. Todėl prie šio klausimo dar reikės padirbėti, o mano tikslas – padaryti pilną raigo principo struktūrinę analizę ir apmąstyti, kas yra gravitacija aplink masyvius objektus bei kaip šį vektorių įveikti. Manau, kad per du šimtus metų šis klausimas bus pilnai ištyrinėtas ir išspręstas, o tada prasidės tikra kosminė era, naudojanti naujo tipo orbitinį transportą.

Šią programą sieju su baltojo drakono civilizacija, kurios pradžia bus tikros kosminės eros įvedimas, kur istorinis laikas bus skaičiuojamas kaip ikikosminis ir pokosminis. Nelabai tiksliu skaičiavimu šią erą prasidėjusia galima laikyti 1950 metais, tad dabar, 2026 metais yra 76 kosminės eros metai. Pirmas amžius turėtų būti 2050, žymintis pirmą naujos civilizacijos šimtmetį. O 2200, kada bus išspręstas antigravitacijos klausimas, bus trečio kosminės eros amžiaus vidurys. Kadangi ši civilizacijos kryptis yra neišvengiama ir vis daugiau dėmesio moksle bus skiriama kosmoso temai, filognozija taip pat siekia prisidėti prie šio šuolio, nors mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva, tai gali atrodyti neaktualu ar net nerealu. Tačiau tai priklauso nuo mokslo lygio, intelektualinių pajėgumų ir novatoriškų metodikų, viena kurių ir yra kuriama sątvarologija bei specialioji filognozija.

Raigo teorija gali būti pritaikyta įvairiems klausimams, ne vien antigravitacijai, nes tai bendras šablonas, kuris tinka bet kokiam techniniam daiktui, ypač ta trisluoksnė dalis, kurioje yra rodoma mintis, vaizdas ir realybė. Svarbiausia, be abejo, yra realybė, nes joje turi būti tas veiksmas, kuris potencialiai arba aktualiai yra bet kokios techninės funkcijos varančioji jėga. Šios dalies sukurti arba išgalvoti neįmanoma, ji turi būti transcendencijoje, tereikia, jeigu ji slepiasi, ją ištraukti iš gelmės ir aktualizuoti. Visos technikos veikia tokiu principu, tik pirmykštėse civilizacijose jos buvo negilios, pačio paviršiaus, bet paskui jos vis giliau pasinėrė į gelmę ir pradėjo metafizinių techninių daiktų erą. Manau, kad šioje gelmėje slepiasi daug techninių galimybių, ypač svarbių kosmoso užkariavimui, ir mokslas laipsniškai jas sugebės aktualizuoti, kurdamas naujo tipo raigus, kurie bus Baltojo drakono civilizacijos sudėtinė dalis. Filognozija šiame kelyje yra pati pradžia, kurios tikslas atverti transcendentinę gelmę, kurioje slepiasi žinojimo paslaptys, kurios domino religiją, filosofiją ir mokslą ilgus šimtmečius. Tam reikia teisingos sąmonės formos ir optimizuotos informacijos, kad civilizaciniai modeliai netrukdyti siekti žinojimo ir atverti vis tolesnes perspektyvas žmonijai.

Tuo šiuo metu vis intensyviau užsiima mokslas, statantis žiedinius greitintuvus ir kosmoso tyrinėjimui skirtus teleskopus, kurie per artimiausius dešimtmečius pakeis kosmologiją pilnu pakeitimu. Manau bus atrasta tamsioji materija ir tamsioji energija, išryškės naujos materijos struktūros ir tuo pačiu taps aiškesnis ir gravitacijos arba žmogaus sąmonės klausimas. Paraleliai, atsižvelgiant į šias tendencijas bus vystoma ir filognozija, tiek bendroji, tiek specialioji jos dalis, ką reikia integruojant ir ką reikia – papildant. Nors ji nepriklauso jokiai institucijai ir šiuo metu neturi jokių investicijų, tik idėjas, galima tikėtis, kad tolimoje ateityje tai pasikeis ir vien iš teorinės fantazijos ji pavirs į praktinį metodą, duodantį praktinę naudą. Taip iš idėjinio formato Baltojo drakono civilizacija bus perkelta į tikrą gyvenimą, kuris bus sutvarkytas tokiu efektyviu būdu, kad pagreitins kosminės eros vystymąsi daug kartų. Ši teorija kaip tik ir reikalinga akseleracijai, kad nebūtų vaikštoma klystkeliais, negaištamas laikas, nešvaistomos lėšos, neslaptinamos idėjos, kurios turi būti viešos ir visiems prieinamos. Tam reikia pagerinti informacines struktūras galvose, per kultūros ir naujos civilizacijos propagavimą, kad jos ateities nestabdytų, bet kad leistų ateiti kuo greičiau, atveriant naujus kelius ir galimybes, skirtus tarnauti visiems žmonėms.

klajunas2026-08-12 08:51
Aukštutinė karalystė

Kadangi „Filognozijos pradmenys“ yra vadovėlinė informacija, ją pateikiu aiškiai sustruktūrintą ir schematizuotą, kad geriau matytųsi principas ir būtų lengviau įsiminti; tačiau tai neraiškia, kad išorinė forma suabsoliutinama ir neleidžiama nuo jos nukrypti. Greičiau ji tėra priemonė, kuri nurodo į tikrą, išorinę realybę, kuri gali būti sudėtinga ir chaotiška ir paprastomis priemonėmis – neišreiškiama. Tokiu principu, pavyzdžiui aprašau planetinę civilizaciją, kurią skirstau į penkis lygius žymimus Dn. Šios raidės yra tik nuoroda į tikrą planetos sandarą, kuri prote turi būti vizualizuojama ir su šia vizualizacija susiejama. Visada tiriama pati tikrovė, tačiau kai ji būna įvykusi į protą, mąstymo proceso pagreitinimui ir palengvinimui, naudojami supaprastinti žymėjimai. Iki šiol daug dėmesio skyriau D5 lygiui, ir teigiau, kad pradinė mokykla aprašo šio lygio žinojimą. Tačiau buvo užsiminta, kad tikras žinojimas yra tik viršuje ir visi norėtų būti elite, o ne „apačiose“. Todėl šiame skyrelyje pabandysiu pasamprotauti, kas yra šis elitas ir ką mano knygose reiškia Baltojo drakono civilizacija, vadinama Aukštutine arba Dangaus karalyste.

Apie šį pasaulį buvo bandoma rašyti magijos sistemose, mituose, religijoje, ezoterinėje literatūroje, tačiau buvo daroma ne dėl žinojimo, bet organizuojant kultus, sektas, garbinimo bendruomenes, siekiant valdyti žmones. Mano tikslas – nuskaidrinti šią sritį, ieškant gryno žinojimo, kuriame nėra savanaudiškų tikslų, naudos, valdžios, ar galios siekimo, tik platinti žinojimą ir supratimą, kad žmogus galėtų geriau orientuotis gyvenime ir ezoterinių produktų pasiūloje. Gali kilti klausimas – iš kur visa tai žinau – kaip pas mane atsidūrė Baltojo drakono lygio informacija? Daug kas iš tikro yra išmąstyta ir suprasta savo protu, o tai, kad mąstymas yra teisingame kelyje pagrįsta kontakto lygio patirtimis, kurių savo gyvenime turėjau dvi / tris. Tie kontaktai susiję su sąmonės valdymo technologijomis, kurios nėra viešai pripažįstamos, tad akivaizdu, kad tikrovėje moksle yra daug daugiau galimybių negu rodo vieša informacija. Tai sąmonių sujungimas, kūno ir mąstymo valdymas, būsenų keitimas, „roboto“ funkcijų uždėjimas ir pan. Dėl to ilgą laiką save apibrėžiau kaip targeted individual, tačiau suprantu, kad už paprastų versijų, kad tai spec. tarnybų „darbas“ tiesa gali būti kur kas gilesnė, tad siekdamas pamatyti pilną vaizdą, sukūriau idėją, kad už to slypi atsiskyrusi technologinė civilizaciją, o už jos Baltojo drakono civilizacija, kuri kyla iš kito lygio realybės, aprašomos ezoteriniuose šaltiniuose. Labai panašiai šį principą traktuoja D. Icke‘as, kurio manymu gyvename Demiurgo sukurtoje simuliuotoje realybėje, kurioje mus blogio jėgos laiko atskirtuss nuo tikros, pirminės realybės, ir kad mūsų tikslas – pamatyti tiesą ir išsivaduoti iš „archontų“ kuriamo kalėjimo.

Mano idėja turi šiek tiek panašumų, su šiomis gnostinėmis interpretacijomis, tačiau nesiveliu į dideles konspiracijos teorijas, o tik bandau paaiškinti principą, kuris remiasi tuo, kiek žmogus suvokia informacijos, nuo kurios lygio priklauso kokioje pakopoje pilnoje tikrovės civilizacijoje esi. Žemi pasauliai turi žemo lygio sumatorių, kuriame sumuoja tik ribotą informaciją ir jos pagrindu kuria kosmologinį modelį; aukšto lygio sumatorius kuria aukštąsias technologijas ir išsivysčiusias civilizacijas, kurios jau yra kosminės; o aukščiausias lygis pasiekiamas Baltojo drakono civilizacijoje, kuriame sumatoriai sumuoja holoplastinę realybę. Tad paprastas sumatorius žymimas SnDS ir reiškia, kad yra kažkoks n žmogus su savo pscihine ir informacine struktūra, kuri sumuoja tam tikro gylio informaciją, ir eksversijoje ji matoma pagal tai, kaip moka manipuliuoti D objektais tokiu lygiu, kuris atitinka sumatoriaus S išsivystymą. Kai kolektyve sumatorius yra vienodo lygio, pavyzdžiui, kokioje nors vienoje rūšyje, tai gali būti neinformatyvus kriterijus, tačiau kai yra daug rūšių, jų sumatoriaus išsivystymas skiriasi, tad pagal DS, galima pamatyti koks jų mažosios sievos lygis. Tai įvertinama taip: DH – DS = X. Tai yra pilnos ir ribotos realybės skirtumas, kuris tuo didesnis, kuo mažiau išsivysčiusi mažoji sieva, o kai ji išsivysčiusi maksimaliai, X artėja prie nulio. Šis principas suteikia daug klasifikavimo galimybių, kur galima konstruoti pakopas, hierarchiją, bet reikia turėti daug informacijos ir įvairią sistemą. Todėl atitinkamai aukščiausio lygio sumatorius būtų SHDSH. Tai dievūno sąmonė, kuri yra Baltojo drakono civilizacijoje ir turi maksimalų išsivystymą.

Toliau galima klausti, kur ta Aukštutinė karalystė yra, kodėl jos niekur nematome, kodėl ji neatsiskleidusi. Pirmiausiai, pagal mano hipotezę, tai jau ne žmonių civilizacija ir nėra žmonių civilizacijos tąsa. Atvirkščiai, manau, kad tai pirminė visą tikrovę valdanti „karalystė“ kurioje atsirado visa Žemės gyvūnija, o taip pat ir žmogus, kaip šios civilizacijos technologija. Kadangi Baltųjų drakonų sąmonė mato pilną tikrovę, jie moka daryti tokias gilias manipuliacijas, kad jų technika atrodo kaip natūralūs daiktai, nors yra sukurti dirbtinai. Kadangi Baltojo drakono civilizacija yra kosminė, nors apie jos mastą galime tik spėlioti, tai jie tinkamas sąlygos turinčiose planetose sukuria dirbtinę biosferą vykdant geo- ir bioinžineriją ir sukuria biosferą. O tada , priklausomai nuo gyvūnų galimybių, kurios plečiasi įsisavinus vis daugiau informacijos savo sumatoriuose tol, kol gyvūnai pradeda kurti technosferą ir techninę civilizaciją, bet tik savo „vaikišku“ stiliumi, nes jų galimybės niekada neprilygsta dievūnų galimybėms. Šiuose dirbtiniuose gyvūnuose kuriami įvairaus lygio sumatoriai, bet pradžiai jie daromi labai mažo informacinio galingumo ir tik vėliau, įvykdžius teisingas intervencijas – tobulėja. Tad tai, koks sumatoriaus gylis, lemia kokias technologijas gali sukurti, o jis retai kada būna didelis ir dirbtinėje gyvybėje niekada holoplastinis. Tačiau mano manymu šis principas yra daug sudėtingesnis, nes gyvūnas gyvena ne tik mažąją kelionę, arba gyvenimą Žemutinėje karalystėje, bet ir didžiąją kelionę, kuri jau būna Baltojo drakono civilizacijoje, Aukštutinėje karalystėje. Koks ten žmogaus vaidmuo – sunku pasakyti, tačiau manau, kad tai nėra „pragaras“, o tikros uždangos nuėmimas, ir šios civilizacijos santvarka yra „humaniška“.

Taigi, žiūrint iš Aukštutinės karalystės dievūno perspektyvos, Žemutinės karalystės gyvūnai beveik akli, jie nemato aukštesnės civilizacijos, kuri yra visur anapus vaizdo, bet ne būtinai „kietos“ formos, nes ji veikia kitame substancijų spektre ir yra burbulas Feynmano medyje, kuris pasislinkęs nuo infra krypties daugiau prie ultra. Todėl nei psichiniu, nei fiziniu būdu ši Dangaus karalystės sfera nepasiekiama ir neapčiuopiama. Nors kartais gali įvykti kontaktai, pasirodant visokiems NSO ir kitiems reiškiniams, kurie išnyra regos plote arba yra tik psichiniai, veikiantys žmogaus olą psioniškai, per transcendentalinį subjektą. Tokiu principu ir aš esu patyręs poveikį, kuris buvo psioninis, rodantis, kad atsidūriau neatpažintų reiškinių poveikio zonoje. Manau, kad esu su šia sistema susijęs psichotroniškai ir mano projektas iš dalies remiasi patirtimis, gaunamomis telepatiškai. Neretai būna perspėjimų, kad tokia informacija negalima pasitikėti, nes tokiu principu skleidžiamas melas ir dezinformacija, yra klaidinama ir apgaudinėjama. Tačiau aš manau, kad su manimi kontaktuoja pozityvios jėgos ir tai, ką aš darau skirta ne blogam bet geram tikslui. Manau, kad artimiausiais dešimtmečiais bus daug naujos informacijos, rodančios, kad Aukštutinėje karalystėje nori Žemutinę karalystę integruoti į savo sistemą, suteikiant mokslinių žinių, informacijos ir padarant pilnateise Baltojo drakono civilizacijos nare. Būtent šiuo tikslu platinama informacija ir siekiama atsikleisti pasaulio ir tikrovės paslaptis. Kai bus aiškus pilnas Aukštutinės karalystės vaizdas, bus aišku kas yra žmogus, kokia jo vieta tikrovėje, kam buvo reikalinga karantino būsena, ir ko reikia norint būti integruotais į derama vietą Aukštutinės karalystės tikrovėje.

klajunas2026-08-13 08:53
Civilizacijos politika ir sątvarologinė rezistencija

Civilizacinio rišlio sluoksnis sątvarologijoje yra pagrindinis sąmonę determinuojantis faktorius, nuo kurio priklauso tikrovės ir pasaulio, kuriame gyvena kiekvienas individualus žmogus, formos. Kadangi paprastai šis sluoksnis iš individo perspektyvos yra invazinis, nes jis neateina iš vidaus, nėra natūrali vidinė savastis, su juo galimi įvairūs santykiai. Žinoma, labai jauname amžiuje pasipriešinimas šiai invazijai beveik neįmanomas, dėl neturimų protinių pajėgumų ir gyvenimo laisvės nebuvimo, tad jame „civilizacija“ priimama nekritiškai ir nesipriešinant. Tačiau vyresniame amžiuje, kai sutvirtėja asmenybė ir savarankiškas mąstymas, žmogus turi galimybę apsispręsti ir apsibrėžti savarankiškai. Tai darydamas jis patiria kolektyvo spaudimą, tačiau jeigu gyvenime kolektyvas neturi absoliučios galios ir žmogus sugeba jam pasipriešinti, jis renkasi savo kelią daugiau ar mažiau laisvai.

Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį į dvi perspektyvas, iš kurių galima nagrinėti civilizacinio rišlio atsiradimą ir jo funkcionavimą žmonių sąmonėse. Tai valdžios ir sąmonių kolektyvo organizavimo perspektyva, kurioje vykdoma tam tikra civilizacijos politika, kurioje valdžia tikslingai bando suformuoti tam tikras formas, kad sujungtų sąmones į susišnekantį kolektyvą, tikintį tomis pačiomis tiesomis ir turintį tas pačias prasmes galvose. Ir kita perspektyva yra sątvarologinė  rezistencija, kurioje bandoma pasipriešinti civilizacinio kolektyvo prasmėms, sukurti savo individualų sątvarologijos variantą. Tai, kad rezistencija yra vidinė rodo, kad žmogui ši kova suvokiama kaip vidinis apsivalymas, kuriame šis dekonstruoja svetimas invazines prasmes, ir bando sukurti savarankišką, autentišką santykį su tikrove ir taip įgyti individualią „civilizacijos“ formą. Tai gali būti paradoksalu, bet iš principo įmanoma, nors tokia civilizacija yra tik užuomazga, nes ji tikra tampa tik tada, kai suformuoja pakankamai didelę ir įtakingą bendruomenę, kuri turi nuo kitų bendruomenių atskirą savarankišką tarpusavio sąveikos ir sąveikos su tikrove pavidalą.

Žinoma, kad pirminė civilizacijos forma yra kalba, kurią vaikas išmoksta iš tėvų, ir taip užtikrinamas tautinės tapatybės tęstinumas. Kalba vaiką įveda į tautinį kolektyvą ir leidžia jam semti sukauptą kultūrinę patirtį, kurioje jis auga ir vystosi į tokį lygį, kiek kultūroje yra įsisavinta tikrovės ir tiesos apie žmogų bei pasaulį. Šis procesas nepriklauso nuo valdžios politikos ir yra natūralus. Jeigu kalba keičiasi, tai spontaniškai, didelių tautinių kolektyvų sąveikose, per labai ilgą laiką. Tačiau civilizacinės politikos lygyje galima daryti poveikį, laipsniškai  siekiant įvesti kitą kalbą ir su ja kultūrą, taip nutautinant žmonių bendruomenės sąmones. Tai hegemoninis santykis tarp tautų, kai didelės tautos asimiliuoja mažas tautas ir jas sunaikina.

Šis pasaulis įkūnytas į giluminę žmogaus savastį, nes jis įsisavinamas labai jauname amžiuje, dar iki proto išsivystymo ir susilieja tautoje su reaktyviais instinktais, kurie visada jausmingi ir emocionalūs. Dalis kultūros formų taip pat įsisavinama tokiu principu, bet tai yra bazinė kultūra, nuo archetipinių pasaulėžiūros simbolių iki socialinių ir bendravimo formulių. Tačiau kalbant apie aukštąją kultūrą, jai suvokti ir įsisavinti reikia aukštesnių protinių sugebėjimų ir jis įvyksta jau daug vyresniame amžiuje, kai žmogus jau būna pakankamai savarankiškas ir laisvas rinktis. Todėl čia vyksta konkurencija tarp grupuočių, propaganda, ideologinė kova ir informacinis karas, kuriame varžomasi ne dėl bazinių formų, bet dėl konkrečių formuluočių ir formulių, kurios sudaro tų grupių tiesos pagrindą. Šiame lygyje civilizacijos politika yra aršiausia, nes čia sprendžiamos galutinės tiesos formuluotės, kurias valdžia naudoja savo dominavimo primetimui. Tačiau šioje paviršutinėje fazėje pasiekus pergalę, prasideda ir minėta giluminė civilizacinių formų destrukcija, jeigu tai savarankiška tautinė grupė, turinti savo kultūrą. Tokiu principu per civilizacinę politiką ir hegemonija lietuvių tauta patyrė polonizaciją, rusifikaciją ir pan.

Kita vertus, ši sątvaro struktūra gali būti ne tik politikos objektu, bet ir asmeninės kovos problema, kai žmogus priešinasi nepageidaujamoms civilizacinėms invazijoms, siekiant apvalyti savo sąmonę, ir suteikti jai individualiai suformuotą formą. Pavyzdžiui, toks principas įmanomas filosofijoje, kai žmogus turi savo asmeninę filosofijos sistemą, kuri iškrenta iš bendro konteksto ir yra tik to konkretaus žmogaus vidinės kovos dokumentas. Lietuvoje, mano manymu, vienas tokių atvejų buvo A. Šliogerio filosofija, kurią galima pavadinti sątvarologine rezistencija prieš žemo lygio Vakarų civilizacijos invaziją, kuri pagrįsta mokslu arba religija, kuriuos jis laikė to pačio „gnosticizmo“ atmaina, siekusia pažinti būtį, taip ją sugriaunant. O, pasak mąstytojo, norint su būtimi įeiti į autentišką sąlytį, su ja reikia susipažinti fenomenologinėje žiūroje, kuri atveria ją kaip tai, kas ji yra iš tikro pirmykštėje žmogaus sąmonėje. Dėl šio principo nepripažinimo jis Vakarų civilizaciją laikė blogio nešėja, kuri užmiršo būtį, išblokšdama sątvarus į neautentiško buvimo būseną ir nihilizmą. Todėl jis šiam procesui bandė individualiai pasipriešinti, propaguodamas vietos mąstymą / matymą, kurioje sugrįžtama prie pačių daiktų, atgaunama pirmapradė sątvaro būsena, kuri prisimena būtį, negarbina ją uždengiančių kultūrinių prasmių sluoksnio, pripažįsta tik minimalią kultūrą dar neatitrūkusią nuo čia-būties ir pirmapradės tikrovės. Savo sątvarologinėje rezistencijoje A. Šliogeris, bandė paveikti masines šiuolaikinės civilizacijos formas, kaip ekrano tironija, socialiniai tinklai, kalbos besaikis gaminimas, kur pamėklinė būtis įgyja aukštesnį statusą už tiesioginių daiktų matymą.

Gali pasirodyti, kad filognozija irgi yra sątvarologinės rezistencijos atmaina, tačiau iš tikro tai tiesa tik nedidele dalimi, nes aš nesiekiu pakeisti nei Rytų, nei Vakarų civilizacijos, nelaikau, kad jos blogos ar netinkamos. Tai, ką aš darau filognozijoje yra viso planetos civilizacinio palikimo permąstymas, kur bandau suprasti jų principus, tam, kad būtų galima pakilti į aukštesnį lygį, sukuriant kažką panašaus į „metacivilizaciją“, kurioje būtų inkorporuotas visas ankstesnių civilizacijų palikimas, jį pilnai įsisavinus ir panešus į priekį. Filognozijos tikslas sukurti maksimalios civilizacijos teorinį modelį, kad būtų žinoma, kokie jos kriterijai ir kokiomis priemonėmis ją būtų galima pasiekti. Iš pradžių tai daroma kaip asmeninis proveržis, bet tikimasi, kad principai išpopuliarės ir laikui bėgant susikurs mąstytojų bendruomenė, siekianti panašaus tikslo į mano. Kita vertus, nenoriu, kad filognozija taptų valdžios nuosavybe ir kad ji vykdytų civilizacijos politiką naudojant mano sukurtus filognozijos principus. Filognozija neturi būti primetama prievarta, o jos populiarumas turi priklausyti nuo natūralaus pranašumo, kurį pripažįsti arba atmeti laisva valia. Tai reiškia, norint, kad filognozija išpopuliarėtų, reikia padaryti tikrą proveržį, kuris išplis savaime, o ne kurti dirbtines formas ir primetinėti sąmonėms jas prievarta, nepriklausomai nuo to, ar jos pasiteisina, ar ne.

Kitaip sakant, filognozijoje, manau, svarbu ne tapti civilizacinės politikos priemone, bet padaryti tikra proveržį, kuris paskui ir be valdžios pagalbos taps populiariu ir reikšmingu. Ir kita taktika, kuri yra priešinga paprastai rezistencijai, yra ne paprastu atmetimu atmesti visas kitas civilizacines formas, bet jas suprasti, įsisavinti ir integruoti į filognoziją. Tai reiškia, neatmetama nei viena kita forma, bet greičiau peržengiama pagerinant. Toks filognozijos kelias geriausias, laikantis laisvos valios principo, neprimetinėjant savo tiesos, bet darant ją tokia patrauklia, kad žmonės patys norės ją priimti. Kritikos atveju, turi būti įvertinami argumentai ir parodoma ar oponentai iš tikro „geresni“, ar tik savo tiesos fanatikai, su kuriais neįmanoma produktyvi diskusija. Kiekvienas turi savo gyvenimo ir mąstymo kelią, kuriame kitų idėjas priima arba atmeta laisvu pasirinkimu. Filognozija tai pripažįsta ir gerbia visas nuomones.

klajunas2026-08-13 13:20
Apokalipsė ir juodoji liepsna

Žmogaus olos sandaros modelyje juodoji liepsna yra mįslingiausias elementas, kurį, nesuprantant filognozijoje naudojamos logikos, priimti gali būti gana sunku. Taip pat gali klaidinti tai, kad ezoteriniuose judėjimuose ir sektose tai yra žinomas terminas, angliškai „black flame“, ir gali atrodyti, kad jis pasiskolintas iš šių doktrinų, pavyzdžiui, satanizmo. Iš tikro tai nėra pilna tiesa ir šis sutapimas tėra paviršutinis, nes perimdamas šį terminą, naudojau tik žodžius, be jokio konkretaus idėjinio turinio, kurį aplink šį konceptą sukūriau pats. Juodosios liepsnos analogai būtų žodis dvasia, valia, nurodantys metafizinę žmogaus dalį, kuri atsakinga už sąmoningumą. Pagrindinis šios sąvokos bruožas yra tai, kad žmoguje ji laikoma pirminiu substratu, laikantis idealistinės jo sampratos, iš kurio kyla žmogiškumas, o kūnas, fiziškumas – tik antraeilė, mirtinga dalis, kuri kaip vaizdas atsiveria sąmonėje, esančioje juodosios liepsnos sukuriamu vaizdu.

Juodoji liepsna yra dvasinė substancija, kuri gali būti bevaizdė arba įvaizdinta, kurioje vaizdas yra ta ola, kurioje skleidžiasi gyvūninis, psichinis žmogiškumas. Pati juodoji liepsna vaizde neatsiveria, nes ji yra anapus sumavimo, todėl, galima sakyti, ji yra metafizinė. Šioje vietoje dera prisiminti A. Šliogerio teoriją, kad gilioji žmogaus savastis yra Niekis, kuris yra pagrindinis klepsidros dėmuo, iš kurio kyla visi kiti, su žmogumi ir pasauliu susiję suvokiniai. Sujungus mano minėtą teoriją su šia A. Šliogerio idėja, gauname kad tai, ką jis vadina Niekiu, iš tikro yra dvasinė žmogaus substancija, apibrėžiama kaip bevaizdė juodoji liepsna, kaip transcedentalinis subjektas, iš kurio kyla vidinis žmogiškumas. A. Šliogeris laikė, kad Niekis hierarchiškai yra pirmesnis, o visi jo apibrėžimai ir determinavimai yra jau Niekio falsifikavimas, tačiau jam taip atrodė todėl, kad jis rėmėsi fenomenologiniu principu. Tuo tarp aš remiuosi racionaliu mąstymu ir kuriu protinį modelį, kuriame laikoma, kad fundamentali transcendentalinė substancija negali būti antrinė, nes „būtis eina pirmiau už Niekį“, o Niekis yra tik šios substancijos būsena, kurią vadinu bevaizde. Vaizdo dvasioje nebuvimas yra Niekis, kaip užgesęs ekranas, tačiau pati substancija kaip nesumuojama būtis nėra niekas, niekas yra tik substancijos būsena – neturėti holograminio sąmonės vaizdo.

Panašiai savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ mąstė ir A. Schopenhaueris, kuris sąmonę laikė vaizdiniu, kurį kuria metafizinė valia, mano teorijoje identifikuojama kaip juodoji liepsna. Tačiau žmogaus sandaroje valia ir juodoji liepsna turi tą pačią funkciją, tik apibrėžiama remiantis kitokia analogija: filognozijoje materialiu reiškiniu, kuris sudvasinamas ir paverčiamas pagrindiniu psichinio žmogus elementu; o A. Schopenhaueris remiasi psichiniu reiškiniu, tarnaujančiu kaip metafizinio žmogaus apibrėžimo priemonė. Ši valia yra metafizinė ir ji suvokiama kaip dvasinė substancija, iš kurios kyla vidinis žmogaus sąmoningumas. Per A. Schopenhauerį ši idėja perėjo į F. Nietzsche‘ės filosofiją, o vėliau į egzistencializmą. Tik pradžioje ji buvo suvokiama daugiau metafiziškai, o fenomenologija ir egzistencializmas perėjo prie vidinės patirties, naudojant E. Husserlio metodą. Filognozijoje juodajai liepsnai vėl suteikiu metafizinę prasmę, ir laikau ją pagrindiniu žmogaus dėmeniu, iš kurio kyla vidinės žmogaus olos psichinė holograma. Dvidešimto amžiaus filosofija daugiau tyrė vidinio žmogaus struktūras, o aš bandau pereiti prie transcendentalinio lygmens, ieškant priemonių kaip tą vidų padaryti gilesnį, sumuojantį pilną realybę, kad paprasta gyvūninė sąmonė priartėtų prie dievūno lygio ir sukurtų galutinę civilizacijos formą, kurią vadinu Baltojo drakono civilizacija. Drakonas, kaip žinoma, yra transcendencijos simbolis, o baltasis reiškia, kad ta transcendencija pilnai atverta vidinėje juodosios liepsnos hologramoje.

Filognozijoje laikoma, kad bevaizdė juodoji liepsna yra nemirtinga ir mirus fiziniam kūnui ji persikelia į naują būtį ir įgyja kitą sumavimo sistemą, kurioje dvasinis vaizdas yra pilno transcendencijos gylio. Kadangi sąmonė atsiranda kaip fizinio gyvūniškumo ir dvasios sintezė, ji yra daugiau gyvūninė tikrovės sumavimo priemonė. Tačiau kai ląstelinė dalis atsiskiria nuo dvasinės, gyvūninis vaizdas išsijungia ir žmogus pereina į dvasinę egzistenciją, kurioje tikrovė suvokiama kitaip negu gyvenant Žemutinėje karalystėje. Koks tikras vaizdas nepasiekus šios būsenos pasakyti sunku, tačiau ta dalis, kuri susijusi su kūniškų signalų ir substancijos sinteze, išnyksta, ir žmogus pereina į kitą režimą. Daug kas vadovaujasi materialistine pasaulėžiūra ir laiko, kad žmogus taip ir lieka nieko nesuvokianti bevaizdė juodoji liepsna, kuri veikia tarsi negyva substancija, kuri susilieja su Ultra substancijų substratu ir neturi bruožų būdingų gyvai būtybei. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad ši transcendentalinė substancija išlieka gyva ir mirus kūnui, ir kad kūnas nėra vienintelis jos gyvybingumo šaltinis. A. Šliogeris laikytų, kad žmogaus kūnui mirus jo dvasinė dalis tampa Niekiu, arba ta substancija, kuri įeina į dvasinės auros sudėtį, niekada neįgyja naujo vaizdo. Tačiau aš manau, kad juodoji liepsna pereina gyventi į Aukštutinės karalystės gyvenimą, kuri pasislinkusi labiau prie Ultra substancijų ir turi savo civilizaciją, kontroliuojančia žemesnių gyvūnų gyvenimus.

Ankstesniuose savo tekstuose, į juodąją liepsna įstatytus vaizdus vadinau Įstatymu, ir sakiau, kad pasibaigus mažajai kelionei žmogus pereina į aukštesnio Įstatymo egzistenciją. Materialūs signalai, dvasioje kuriantys sąmonę, išnyksta ir žmogus tampa dvasine būtybe, sugebančia gyventi Dangaus karalystėje. Ši idėja yra pagrindinė krikščionybės teorija, kurios tikslas buvo skelbti Žemutinei karalystei gerąją naujieną, kad gyvenimas šiuo pasauliu neužsibaigia ir kad jis tęsiamas žmogui perėjus į aukštesnę būtį, kuri ir buvo vadinama Dangaus karalyste, kurią aš vadinu Aukštutine. Religijoje šis principas siejamas su etika, kuri sako, kad į gerą anapusinį gyvenimą patenkama tik pragyvenus dorą gyvenimą, tuo tarpu aš filognozijoje tai laikau natūralia gamtos ir gamtinio žmogau dalimi, kuri įeina į jo sandarą neišvengiamu būdu. Tačiau žinoma, jeigu šis anapusinis pasaulis turi savo civilizaciją, kokia anapusinė būtis priklauso nuo to, kokia šios civilizacijos tvarka. Manau, kad ta tvarka yra palaikoma technologijomis, ir galima įsivaizduoti sielų rūšiavimą pagal moralinius kriterijus, nors iš tikro tuo nelabai tikiu, nes moralė iš Aukštutinės karalystės perspektyvos atrodo visiškai kitaip, nes matomas tikrovės pilnas gylis, ir Žemutinės karalystės „nuodėmės“ – ne tokia jau didelė problema, nes jos moralėje sureikšminamas ribotas žmonių pasaulis, kuris nėra aukščiausia tiesa.

Manau, kad Aukštutinės karalystės tiesa kita, ir ji suvokiama tada, kai atsiveria dvasinės akys. Kol dvasinės akys užmerktos, tol jos suvokti neįmanoma ir žmogus turi vadovautis gyvūniniais instinktais. Tai reiškia, kad gyventi reikia pagal tą Įstatymą, kuris įstatytas į juodąją liepsną ir šių lygių nepainioti, nes skirtingų pasaulių prasmė skiriasi. Todėl, kiek filognozija skirta Žemutinei karalystei, ji bando laikytis jos logikos, tačiau neužmiršta ir visumos, kurią privaloma žinoti, kad suprastum šio pasaulio laikinumą ir investuotum ne tik į šį, bet ir į kitą gyvenimą. Žinoma, galutinis tikslas yra Aukštutinės ir Žemutinės karalystės susiliejimas, kuriam įvykus ateis civilizacijos pabaiga, galutinė jos stadija, kurią archajinėje krikščionybėje vadindavo „apokalipse“, tai yra „uždangos nuėmimu“. Tas uždangos nuėmimas, pagal sumatoriaus teoriją yra ne kas kita, kaip sumatoriaus išplėtimas iki maksimalaus lygio, kad jis galėtų sumuoti holoplastinę transcendenciją. Tai yra Baltojo drakono civilizacijos tikslas, ir jis įmanomas net jeigu Dangaus karalystė – tuščia dykuma.

klajunas2026-08-14 09:34
Planetinės civilizacijos liberalėjimas

Nors didžioji dalis filognozijos „Pradinės mokyklos“ programos jau įvykdyta, gali būti neaišku, kas ji yra naudojant paprastą, trumpą paaiškinimą, atspindintį jos esmę: ko ji siekia, koks jos tikslas, kokia paskirtis. Paprastas apibrėžimas, apimantis visus pagrindinius filognozijos dėmenis būtų toks: filognozijoje siekiama didžiosios sievos atverties mažojoje sievoje. Tam pirmiausiai reikia paaiškinti kas yra mažoji sieva, tai yra žmogus ir I. Kanto stiliumi išsiaiškinti, kokios yra didžiosios sievos atverties galimybės sąlygos jame. Todėl iš dalies filognozija yra antropologinė, nes joje domimasi žmogaus pažinimo gebėjimais; nors tai ne tikslas, bet tik priemonė. Tikslas yra didžiosios sievos pilnas inkorporavimas į žmogaus olą, pasiekiant Baltojo drakono būseną, pilną transcendencijos suvokimą. Taip pat žiūrima visa šio tikslo priešistorė, klasifikuojant istorinius transcendencijos atverties būdus, aiškinant koks jų žinojimo lygis.

Filognozijoje išskiriu tokius metafizinės tikrovės atverties būdus mažojoje sievoje:

  • būrimas,
  • atnašavimas,
  • garbinimas,
  • išmintis,
  • pažinimas.

Tai pagrindiniai santykio tarp mažosios ir didžiosios sievos tipai, kurie vadinami rišliu ir turi gausias kultūrines formas, kuriomis tie santykiai būdavo išreiškiami. Sužymėję juos kaip Rn, gauname formulę:

U (MS – DS) → R5

Šioje formulėje pavaizduota mažosios ir didžiosios sievos jungtis su Uroboro operatoriumi, kurioje vykdoma informacinė sintezė, kurios produktas yra civilizacinis rišlys R5. Pats Uroboras yra standartinis, būdingas homo sapiens rūšiai, kurį filognozijoje vadinu Juodojo drakono, arba kitaip sakant, jame natūraliai atsiveria 1 / 1000 didžiosios sievos. Po to, kiek tikrovės atsiveria rišlio sintezėje, priklauso nuo atitikimo tikrovei, tai yra nuo 0 iki 1000 informacinių vienetų. Imant išvardintus santykius tarp mažosios ir didžiosios sievos, tai gali būti nuo 0 kaip būrime, atnašavime ir garbinime, toliau 5, 10 ar 100 išminties ir pažinimo lygyje. Pagrindinis tikslas yra holoplastinis žinojiimas, kurio galima siekti natūraliu arba informaciniu būdu. Be abejo, kuo Uroboras „gilesnis“, tuo informacinė sintezė vykdoma lengviau, tačiau naudojant specialias technines priemones, Uroborą galima padaryti holoplastiniu ir negilinant satvaro.

Kalbant apie civilizacijos tipą, ji turi individualią formą, kuri yra asmeninis vieno žmogaus sątvaras ir kolektyvinę. Kaip būtis civilizacija visada individuali, nes tik individuali yra sumatoriaus substancija. Kolektyvinė civilizacijos forma būna informacija, sujungta komunikaciniais tinklais, todėl joje labai svarbios kalbinės priemonės. Tai reiškia, kad patiriama tik individuali civilizacijos forma, o kolektyvinė – komunikuojama. Dėl šios priežasties olas galima skirstyti į individualias ir kolektyvines, kur individualūs sumatoriai į kolektyvą sujungiami per Rn ir komunikacinį tinklą. Tačiau kai kolektyvinė ola būna suformuota, ji individualias olas pajungia sau, naudojant kultūrinį spaudimą ir sąvokas „savas“ – „svetimas“. Tokiu būdu, kaip individuali ola turi savo individualų psichovektorių, kuris didžiosios sievos atvertį įrėmina gyvūninių instinktų rėmu, taip kolektyvinė ola turi savo psichokultūrinį vektorių, su kuriuos skirsto žmones į savus ir svetimus, ir savus priima, o svetimus atstumia. Dėl šios priežasties olas galima suskirstyti į atviras ir uždaras, kur atviros laikosi liberalaus požiūrio formų atžvilgiu, o uždaros – konservatyvaus. Liberali ola, laikosi nuomonės, kad kiekvienas individas turi teisę pats, laisvai formuoti savo gnostinę sąmonę ir valdžia nesiekia kolektyviniu būdu primetinėti mąstymui vienos privalomos tiesos, bet toleruoja abejonę, nepritarimą ir ieškojimą; o konservatyvi, autoritarinė ola tokią laisvę atmeta, tiki kad bendruomenės turi būti griežtai kolektyvinamos ir kad bet koks individualios sąmonės išsivadavimas iš kolektyvinės pasaulėžiūros prilygsta nusikaltimui, už kurį griežtai baudžiama.

Tokių istorijų, kai kitaip mąstantys buvo griežtai baudžiami pilna istorija ir net Vakarų civilizacijos pagrindinė religinė doktrina susiformavo tokiu principu: kur Jėzus iš Nazareto buvo individualus sątvaras, atmetęs Izraelio gyventojų pagrindinę religinę tikėjimo formą, kuri buvo pagrįsta Senuoju Testamentu ir sukūręs savo doktriną, minios buvo nubaustas kaip „apsišaukęs karalius“ ir mirė ant kryžiaus. Vėliau jo suburta pasekėjų grupė iš šios istorijos sukūrė tikėjimo doktriną, kad Jėzus iš Nazareto buvo Dievo sūnus, kuris trečią dieną po mirties prisikėlė, pasirodė savo pasekėjams ir pakilo į Dangų. Šis tikėjimas iš pradžių veikė kaip sekta, tačiau laikui bėgant išpopuliarėjo, kol buvo įvalstybintas ir pavirto į milijardus pasekėjų turinčią Bažnyčią. Tačiau tai buvo ilgas ir sunkus kelias, kuris prasidėjo nuo istorijos, kurioje pagrindas buvo konfliktas tarp individualios ir kolektyvinės olos, kuris baigėsi mirtimi ir po to visa išaukštinimo ir pavirtimo į asmens kultą istorija.

Akivaizdu, kad kolektyvas, kuris už originalias idėjas ir mintis baudžia mirtimi yra autoritarinis, nepripažįstantis civilizacinio apsisprendimo laisvės ir priešiškas bet kokiai kitokiai, išsiskiriančiai kultūrinei formai. Senesniais laikais tai tautose buvo įprastas dalykas, kur jos buvo pagrįstos vienos kalbos diktatūra ir homogeniškos kultūros terpe, į kurią patekdavo kiekvienas naujas žmogus ir būdavo suformuojamas griežtu auklėjimu, diegiant paklusnumą ir kolektyvinį mąstymo būdą. Tačiau civilizacijai vystantis ir laisvėjant socialiniams santykiams, atsirado tolerantiška aplinka, kol buvo pasiektas šiuolaikinis demokratijos ir asmeninės laisvės lygis, kuriame galima turėti savo asmeninį gyvenimą nedalyvaujant jokiuose kolektyviniuose susivienijimuose, pagal savo pasaulėžiūrą ir sąžinę. Tačiau net dabartiniais laikais, šis principas nėra visuotinis, ir yra valstybių bei civilizacijų, kurios propaguoja seną principą ir iki šiol nepriima Vakarų civilizacijos vertybių. Kita vertus, šis perėjimas prie liberalaus principo yra neišvengiamas, nes tautos iš homogeniško A režimo vis daugiau modernėjant pereina prie Z režimo, kuris pagrįstas valstybine ekonomikos sistema, kurioje žmonės gyvena darbo ir vartojimo principu, kuriame eižėja tautiniai sociokultūriniai bendravimo modeliai, vietoj kalbos ir kultūros tarpininkavimo vaidmenį perima pinigai, kurių judėjimą valdo poreikių bei norų mechanizmai. Tam, kad ekonomika klestėtų vartojimo ir kapitalo judėjimo režimai liberalizuojami, taip suardant autoritarinių santykių formas, išlaisvinant individus iš kolektyvų ir padarant juos savarankiškais kūrėjais, kurie organizuojasi ne kultūriniu, bet kapitalo pagrindu. O kur šio principo nėra, tai tik rodo, kad kraštas neišsivystęs, gyvena skurde ir varge.

Belieka aptarti, kur yra filognozijos vieta šioje sistemoje. Akivaizdu, kad filognozija remiasi antiautoritariniu principu, kur kolektyvinė ola maksimaliai susilpninama, minimalizuojama ir liberalizuojama. Jos tikslas suformuoti laisvą individą, kuris turi sugebėjimą pats kurti tikrovės pažinimo modelius ir vienintelis apribojimas yra sugebėjimų lygis, nes filognozijoje reikalaujama būti išskirtinių gebėjimų žmogumi. Laisvė reikalinga tam, kad nebūtų slopinamas kūrybinis potencialias ir būtų atveriamos durys naujoms idėjoms, kurios civilizaciją vystytų šuolišku vystymu, kad ji per maksimaliai greitą laiką priartėtų prie ribos, taip be galo išplečiant žmonijos veiklos mastą kosmose. Autoritarizmas ir mąstymo laisvės nebuvimas, taip pat vienos formos diktatūra tam tik trukdo, todėl filognozijoje toks konservatyvus požiūris nepripažįstamas. Visuomenė iš A lygio formų, kurios daugiausiai yra socialiniai / genealoginiai klanai tautoje, turi pereiti į išsivysčiusį Z formų lygį, kuris yra šiuolaikinės valstybės sistema, dalinama į dešimt pagrindinių zonų, kuriose visi santykiai pagrįsti pinigais ir paslaugomis, o žmogus išvaduotas iš kolektyvinių priespaudos mechanizmų. Taip liberalizuojasi kultūra, auklėjimas tampa šiuolaikinis, orientuotas į laisvos asmenybės ugdymą, prievartiniai santykiai uždraudžiami, politikoje vyrauja nuomonių pliuralizmas ir demokratija.

Tokie Vakarų standartai, manau, pakankamai palankūs filognozijos vystymui, kurioje siekiama sukurti metodą, kuo daugiau atverti didžiosios sievos tam, kad būtų išplėtota planetinė civilizacija ir ji taptų kosmine.

klajunas2026-08-15 08:58
Psichotroniniai raigai

Šiame skyrelyje panagrinėsiu kaip sumatoriaus oloje atsiranda šmėkliniai sumatai, patiriamai psichotronikos taikinių, kurie paprastai tapatinami su psichikos sutrikimais ir reiškia beveik garantuotą diagnozę. Nesakau, kad nebūna sutrikimų, tačiau žinau, kad dažnai jie supainiojami su psichotronikos sukeliamais poveikiais, nes šios priemonės slaptos ir jas draudžiama viešinti. Tad patogiausia išsisukimo iš problemos priemonė yra vaizduoti, kad tai sutrikimas, kuris turi būti gydomas vaistais. Tačiau kai žinai visą žmogaus ir tikrovės žemėlapį, žinai, kaip šios priemonės sąmonės viduje sukelia poveikius, kurių priežasties nesimato, nes jos yra anapus olos, todėl neįrodomos. Kita vertus, vaizduojama, kad šiuo metu jos neegzistuoja ir šios idėjos – iš fantazijų srities. Bet tiesa yra ta, kad iš fantazijų srities nebent dvasinio lygio psichotronika, nes ji susijusi su Baltojo drakono civilizacija, o paprastos neuroninės priemonės, kurios valdo materialų, neuroninį transcendentalumą, jau turimos slaptose valstybės programose.

Tiesos sąmonė, 16 tomas – paveikslėlis 2

Pirmiausiai pateiksiu žmogaus schemą, kurioje matosi kaip jis sudarytas iš išorinės žiūrėjimo perspektyvos, nuo holoplastinės pirminės tikrovės iki trijų vidinių olą sudarančių ovių. Psichotronika – tai priemonės, kurias savo sistemoje vadinu psichotroniniais raigais, kurie turi tris pagrindines formas: RA (X) – tai pirmapradėje realybėje esantis objektas, kuris veikia tikru išoriniu veikimu išorinius žmogaus apvalkalus; RA (D) – tai matoma raigo dalis, kuri atsiveria akių kuriamame plote pirmame ovyje; ir RA (G) – tai prote esantis žinojimas, kuris stebint objektus iš išorės įeina į vidinę, protinę žmogaus dalį, trečiame ovyje. Norint suprasti kas yra raigas ir kaip jis veikia žmogų, kad jis tampa nesumuojamas, reikia žinoti, kad sąmonė – tai vidinė ola, kuri generuojama transcendentalinio subjekto, kuris kuria substancijos ir signalų sintezę, kurie dalinami į tris pagrindinius ovius. Pirmas ovis yra pasaulis, kuriame sumuojami akių ir ausų signalai ir paverčiami į vidinį tikrovės burbulą, kuris atrodo kaip išorinis pasaulis, bet iš tikro yra vidinės olos dalis. Tai rodo regimojo fosfeno reiškinys, atsirandantis tada, kai tiesiogiai žiūri į šviesos šaltinį, ir po to nukreipi dėmesį ir matau jo sukeltą dėmę „tikrovės“ vaizde; taip pat – diplopijos reiškinys, kuris kyla tada, kai pirštu judinant obuolį, atsiskiria vienas vaizdas, ir jis juda, o kitas vaizdas – stabilus. Tai atsitinka dėl to, kad kiekviena akis kuria atskirą vaizdą ir tik sąmonėje jie suliejami į vieną. Tad jeigu tikrovė viena, o vaizdai – du, matoma ne pati tikrovė, o tik jos atvaizdas. Antras ovis atsiranda iš kūno signalų sintezės, kurie surenkami kūno receptorių, rodančių jo būsenas ir padėtį. Šis ovis vis dar sąveikauja su aplinka ir jo būsenos rodo koks aplinkos terpės ir vidinės terpės santykis: temperatūra, jėga, taktiliniai pojūčiai; tada vidaus organų skausmas ir malonumas, motorika ir pan. Ir paskutinis ovis yra trečias, kuriame yra psichiniai sumatai, kuriantys jau ne aplinkos ar savo fizinės dalies sintezę, tačiau žmogaus psichikos sintezę, kurios signalai ateina iš organų, kurių paskirtis – generuoti žmogaus subjektyvius sumatus. Šis trečias ovis yra sumatoriaus centras, iš kurio jame žiūrima į nutolusias, periferines dalis ir kuris tapatinamas su subjektu.

Tačiau tikras subjektas yra transcendentalinė išorė, kuri paveiksle žymima TS ir turi du sluoksnius: materialų ir dvasinį. Šis subjektas yra išorinė substancijos ir signalų sintezės dalis, kur signalai pasiskirstę kaip žemėlapis, kur kiekvienas jo plotas turi atitinkamus vidinius sumatus, tad žinant šį žemėlapį ir kaip jis koreliuoja su vidiniais sumatoriaus plotais, galima žmogaus sumatoriui daryti norimą poveikį, kuris paskui keliauja į pirmą, antrą arba trečią ovį kaip šmėkliniai sumatai. Kadangi ši transcendentalinė išorė tiesiogiai susijusi su vidine sąmonės dalimi, bet kuriame ovyje, tiksliniu būdu implantavus psichotronines priemones, galima tam tikrą vidinės erdvės dalį padaryti sutrikusiu plotu. Kai sakoma, kad tokios priemonės neegzistuoja, galima būti tikram, kad sakoma netiesa, tačiau gerai išvystytos tik materialaus transcendentalinio subjekto technologija, o dvasinio transcendentalinio subjekto technologijos, kurios sugebėtų tiesiogiai veikti dvasines auras yra virš žemės civilizacijos technologijų lygio ir manau, kad tokios priemonės susijusios su Baltojo drakono civilizacija. Kur poveikis gali būti tiek neigiamas, tiek teigiamas, kaip su psichotronika perduodamos žinios, sukuriami gabumai ir pan. Aš esu patyręs abu poveikius, kur iš pradžių buvau tik žudomas, o paskui atsivėrė daugiau protinių sugebėjimų, kurie leido pradėti filognozijos projektą, kurio tikslas – sukurti naują žmogaus modelį ir padaryti psichotronikos atskleidimą.

Dabar pakalbėkime apie raigus, kurie sąmonėje veikia trimis formomis: kaip metafizinio poveikio dalis; kaip regimas prietaisas; ir prote, kaip žinoma technologija. Jeigu raigas neturi regimos pirmame ovyje dalies, tai jis yra tik hipostratinė pirminės tikrovės technologija, kuri suvokiama kaip metafizinė. Tokias technologijas moka kurti tik transcendentinė ekosistema ir jeigu jomis daromas poveikis transcendentaliniam subjektui, jis ateina iš kito lygio civilizacijos. Kiti atvejai – paprastesni, nes pats prietaisas turi išorines matomas dalis, su kuriomis valdomi implantai, dedami į materialų transcendentalinį subjektą. Tai kompiuteriai antenos, moduliai ir pan. Juos neįrodomais padaro iškeldami už žmogaus pasaulio horizonto ir jam nerodydami, tad tiesiogiai, savo aplinkoje jis tų priemonių nemato. Ir trečias raigo principas yra RA (G) kaip žinios, žinojimas prote, kuriame yra arba informacija, gauta iš šaltinių arba tikra patirtis, kurioje atsispindi tikras psichotroninis priemonių arsenalas, su kuriuo kada nors yra tekę turėti reikalų. Mano žinios yra tik teorinės, nes tokių priemonių niekada nesu matęs, tačiau žinau pagal tai, kaip jos veikia, nes esu patyręs beveik visus su psichotroniniais prietaisais galimus sukelti poveikius vidiniuose oviuose. O visa kita – teoriniai svarstymai ir paaiškinimų ieškojimai.

Kaip jau sakiau, transcendentalinis subjektas turi materialią dalį, kaip neuronų žemėlapiai smegenų žievėje, ir nematerialią, kaip dvasinės auros, filognozijoje vadinamos juodąja liepsna. Manau, kad mano smegenyse yra tiek vieno, tiek antro tipo psichotronika, žymima PSY1 ir PSY2, ir gali būti, kad būtent dėl to buvo daromas mano smegenų užgrobimas, naudojant neuroninius psichikos integratorius – kad galėtų tirti ir naudoti aukštesnio lygio psichotronikos funkcijas, pasisavinant jų galimybes. Bent jau toks yra mano spėjimas, kuriam įrodymų galima gauti ir iš viduje vykstančių pokalbių temų. Tačiau šios PSY1 technologijos tokios pažangios, kad jos neužimamos ir nenulaužiamos, tad operacija neturi prasmės. Kadangi su prietaisas nesu vykdęs jokių operacijų, neturimas kompromatas ir beveik jokios informacijos apie prietaisų tikslus ir paskirtį. Vienintelė veikla kuria užsiimu yra filosofinė kūryba, kurios tikslas – pakelti Lietuvoje filosofijos lygį, padaryti proveržių jos tolimesniam vystymui. Ar tai ir buvo prietaisų pagrindinis tikslas, ar tai tik šalutinis užsiėmimas, kai neįvyko pagrindinis planas, nežinau, tačiau bet kokiu atveju galimybių pritaikymas bus vertingas ateičiai, jeigu pavyks įvykdyti bent vieną išsikeltą užduotį. Jau rašiau, kad ilgą laiką save laikiau psichotronikos taikiniu, tačiau vėliau gyvenime šis statusas pavirto produktyvia kūryba, kuri rodo tai, kad mano kova nebuvo bevaisė ir tapau pergalę pasiekusiu nugalėtoju.

klajunas2026-08-15 16:31
Holoplastinis kontinuumas

Vystant filognoziją kaip pažinimo teoriją, kuri turi sugebėti aprašyti tikrovę valdančius dėsnius, reikalingas ir naujas techninis arsenalas, kuris galėtų duoti daugiau galimybių negu tradicinės matematikos priemonės. Kodėl jos nėra pakankamos iš dalies jau buvo atskleista, bet šiame skyrelyje noriu apie tai pakalbėti daugiau ir pakloti pamatą didžiosios sievos aprašymui, kuri yra tikras pažinimo objektas, iš kurio išvedami visi sumatoriuje turimi ir neturimi reiškiniai.

Prisiminus tiesos modelį, kuriame išskiriama pirmapradė ir sumatoriaus tikrovė, galima sakyti, kad žiūrint iš jo vidaus, mintis esti nutolusi nuo tiesos būsenos ir negali pasikliauti ta hologramine aplinka, kuri pateikia tik antrinę šios pirmapradės realybės reprezentaciją. Todėl, kuriant tikrą, holoplastinę matematiką, į šią problemą reikia atsižvelgti. Yra matematinis kontinuumas, kurį valdo sumtoriaus transcendentalinis subjektas ir realus kontinuumas, kuris valdo didžiąją sievą. Kiek žmogus yra sumatoriaus viduje, jam galioja matematinio kontinuumo aksiomos, tačiau kiek jis veikia išoriniu būdu didžiojoje sievoje, tiek jis esti jos kontinuume. Šioje vietoje galima kelti klausimą, kiek matematinis kontinuumas sutampa su holoplastiniu kontinuumu? Jeigu visiškai nesutampa (MK ≠ RK), tarp jų nėra jokio ryšio ir matematika galioja tik idealioje realybėje; jeigu iš dalies sutampa (MK ∩ RK), tai tarp matematinio ir holoplastinio kontinuumo yra tam tikra nedidelio masto sankirta; o jeigu pilnai sutampa (MK = RK), tarp matematikos ir realybės yra pilnas atitikimas ir pastarąją galima tyrinėti vien matematinėmis priemonėmis, idealiame kontinuume. Kuris iš šių variantų yra tiesa – sunku pasakyti, bet mano manymu, arčiausiai tiesos – antras variantas, kuriame tikima, kad idealybė ir realybė sutampa tik iš dalies, arba yra nedidelė sankirta.

Tai reiškia, kad vidinis kontinuumas su išoriniu kontinuumu koreliuoja tik iš dalies ir tarp jų negalima dėti pilno lygybės ženklo. Tačiau kol tyrėjo sąmonė yra sumatoriaus logikoje signalai įvedami į matematinio kontinuumo logiką ir jai atrodo, kad visi reiškiniai, iš išorės įvedami į vidų, veikia pagal jo aksiomas. Kiek galima tokiu principu pasitikėti spręsti sunku, nes transcendentalinis subjektas gali išorinė realybę atspindėti tiesiogiai, nieko nekeisdamas ir rodydamas reiškinius tokioje logikoje, kokioje jie iš tikro vyksta, o gali ir juos permodeliuoti pagal sumatoriaus logiką, kur reiškiniai ne atspindimi, bet transformuojami pagal vidinio kontinuumo aksiomas. Tad žiūrint iš vidaus visi reiškiniai veikia pagal matematinę logiką ir ji atrodo nepajudinama, bet tik todėl, kad išorinio kontinuumo logika nesumuojama ir šios vidinės logikos nėra su kuo palyginti, nes per transcendentalinį filtrą nepraleidžiama jokia anomalija. Todėl, kaip jau sakiau, jeigu holoplastinis kontinuumas yra visiškai kitoks negu sumatoriaus, signalų morfizmams patekus į vidų, jis visas pertvarkomas pagal vidinio, matematinio kontinuumo aksiomas, kurios atrodo galiojančios absoliučiu galiojimu. Todėl yra tokios galimybės: a) VK ≠ IK; ir b) VK = IK. Variante a) suabsoliutinamas transcendentalinis vidinis kontinuumas, o išorinis kontinuumas laikomas nežinomu X, kuris transcendentalinio subjekto sumuojamuose reiškiniuose nepraleidžiamas. Kai vidinis kontinuumas pilnai sutampa su išoriniu, tai ką rodo sumatoriaus logika pilnai atitinka išorinio pasaulio aksiomų sistemą.

Tarus, kad matematinis kontinuumas ir realybės kontinuumas nesutampa, pažinimo tikslas yra padaryti, kad tarp jų būtų pilna lygybė, o tai reiškia, kad jie turi sulyginami būti dirbtinai, mėgdžiojant anapusinės realybės formą, o ne vien tiriant transcendentalinių aksiomų dėsnius. Šis darbas šiuo metu efektyviausiai atliekamas fizikoje. Tačiau imant ne praktinius fizikos tyrimus, bet teorines jos prielaidas, reikia pirmiausiai suprasti kas yra didžioji sieva, pateikiant jos bazinį modelį. Šiuolaikiniame moksle didžiosios sievos modelis yra minimalus, nes jį sudaro substancijos, priklausančios kontinuumo grupei ir materijos grupei. Kitos grupės, net jeigu ir numanomos, yra tik hipotezės, kurios priklauso teorinei fizikai, kuri dar neįrodyta. Šioje vietoje pagrindas yra A. Einsteino bendroji ir specialioji realiatyvumo teorija, kuri matematinėmis priemonėmis tyrinėja kontinuumo ir materijos grupės didžiojoje sievoje sąveiką ir dėsningumus. Kontinuumo grupė yra laukai ir kvantai, kurie kuria visatoje, vadinamoje didžiąja sieva, bazinę struktūrą, veikiančią kaip atskaitos taškas visiems kitiems laukams ir kvantams. Iš šios grupės išvedama erdvė ir laikas, kurie iki A. Einsteino buvo laikomo absoliučiais, o po jo realiatyvumo atradimo, buvo padaryti turinčiais struktūrą ir galinčią turėti deformacijas. Tos deformacijos atsiranda tada, kai kontinuumo grupė didžiojoje sievoje sąveikauja su materijos grupe, kuri išardo jos homogeniškumą, todėl skaičiavimuose atsiranda paklaidos. Tos deformacijos yra judėjimas ir erdvės kreivumas, tapatinamas su gravitacija, atsirandančia dėl masės sankaupų. Be to, galima spėti, kad kontinuumo grupė nehomogeniška ir netapatybinė savaime, be jokių sąveikų, o dėl vidinių struktūrų ir logikos. Tad ji nebūtinai tapati vidiniam sumatoriaus kontinuumui, kuriuo remiasi idealioji matematika.

Šioje minimalioje mokslo sistemoje manoma, kad tikrovės pradžia yra visatinė saulė, vadinama singuliarumu, kuriam sprogus supernovos principu atsirado dabartinė visata. Pirmiausia plečiasi didžiosios sievos kontinuumo grupė, tada plečiasi materijos grupė, kuri sudaro regimo ir neregimo kosmoso struktūrą – visatinę erdvę, užpildytą galaktikų materija. Kontinuumo grupių substancijos yra visoje visatoje, kurios valdo materijos grupės kvantų logiką, greitį ir pan. Tačiau materija susikonscentravusi į žvaigždes, o visa erdvė yra „tuštuma“, kurioje nėra atomų, bet ja keliauja elektromagnetinės bangos ir ji sudaryta iš substancijų susiejančių visą visatą per homogeniškus kontinuumo grupės laukus, kuriais irgi gali sklisti signalas, kaip „gravitacinių“ bangų atvejų, kurios jau yra išmatuotos. Tai bangos, kurios juda per kontinuumą, arba Mendelejevo vakuumą. Tai, kad ši erdvė nėra iš tikro absoliučiai tuščia įrodo dar ir tai, kad elektromagnetinė radiacija gali keisti savo trajektoriją, naudojant didelių objektų gravitacinio lęšio efektą, o tai įrodo, kad kontinuumo grupės substancijos, formuojančios erdvę, gali turėti deformacijas ir sudėtingesnę struktūrą.

Filognozijos modelis šiek tiek labiau išplėstas už standartinį mokslinį modelį, nes sau leidžiu daugiau spekuliatyvumo ir hipotetinio mąstymo. Filognozijoje naudoju tokią logiką: DS = RK = FM, kur Feynmano medis turi tokias substancijų grupes:

a) kontinuumo grupė,

b) dvasios grupė,

c) gravitacijos grupė,

d) materijos grupė,

e) Xn grupės.

Matome, kad be kontinuumo ir materijos grupės buvo pridėtos dvasios ir gravitacijos grupės, atitinkančios gyvūninės psichikos reiškinius, kurie kitokie negu įprastinė materija; o gravitacijos grupę įvedu dėl to, kad nemanau, kad mane dominantis dangaus kūnų graviatacijos reiškinys susijęs ne tiesiogiai su kontinuumo grupe, bet turi tarpininką, kuris atsakingas už gravitaciją. Mokslo požiūriu toks principas gali atrodyti perteklinis, ir norėtųsi viską redukuoti į dvi grupes, tačiau manau, kad aiškinimo galimybių ribojimas yra neproduktyvus, o jeigu kitos didžiosios sievos substancijų grupės – neįrodytos, reikia plėsti įrodomąją bazę, o ne riboti hipotezes. Kiek tokių nežinomų grupių didžiojoje sievoje yra – sunku pasakyti, todėl potencialiai visas jas vadinu Xn grupėmis, kurių gali būti tiek daug, kad ši minimali, arba bazinė, modeliavimo sistema, galima manyti, yra tik pirmas žingsnis į tikrą didžiosios sievos teoriją. Pagrindas yra kontinuumo grupė, kuri yra svarbiausia, ir kuri sukuria visatinio, holoplastinio kontinuumo aksiomų sistemą; ir manau, kad matematikams pirmas uždavinys yra nustatyti ar šis išorinis kontinuumas sutampa su sumatoriaus idealybiniu kontinuumu ar ne; ir jeigu sutampa – kokiu laipsniu?

klajunas2026-08-16 09:25
Gamta kaip didžiosios sievos imanentas

A. Šliogerio sątvarologijoje žinomas terminas būtis kaip imanentinė transcendencija filognozijoje bus vadinama didžiosios sievos imanentu, žyminčiu priekinėje sąmonėje atsiveriančią gamtą. Tai „įstatyta“ Uroboro dalis, uodega, kuri rodo į vidų įvedamą anapusinę realybę, kurią A. Šliogeris vadino alfa tikrove. Tai, pasak jo, žmogaus viduje vienintelė tikra dalis, į kurią turi orientuotis teoras, o visa kita – „žmogiški, pernelyg žmogiški“ gnostiniai kliedesiai, esantys tik omega tikrovė, laikoma antraeile. Iš dalies šiuo principu, „substanciniu individu“ galima remtis tiriant visas civilizacijos formas, įskaitant ir racionalią, mokslinę. Tam tinka Uroboro modelis, kuris sudarytas iš priimančios galvos substancijos ir įvedamo uodegos morfizmo, kuris sukuriamas surinkus materialius signalus ir padarius jų sintezę, kuri paskui įstatoma į omega tikrovę viduje. Tai reiškia, kad pagal šį modelį alfa tikrovė visada yra santykyje su omega tikrove, imanentas visada apgaubiamas žmogiškų prasmių debesiu, kuris ir kuria jo santyki su didžiąja sieva, kuri viduje atsiveria kaip gamtinė realybė.

Pirmiausia pakalbėsiu apie mokslinį santyki tarp imanento ir omega tikrovės. Šioje temoje ankstesniame skyrelyje jau paaiškinau, kad didžioji sieva turi išorinį kontinuumą, kuris įtraukus imanentą – nuvelkamas ir jis įstatomas į vidinį, idealybinį kontinuumą, kurį matematizavus jis tampa gamtos tyrimo pagrindu, kur ji kaip imanentas ištirpdomas matematinių lygčių ir matematinės logikos terpėje. Klausimas ar imanentas tokiu principu teisingai interpretuojamas, ir ar vidinio kontinuumo prasmės kiek nors atitinka išorinio kontinuumo prasmes. Vidines prasmes kuria transcendentalinis subjektas, kuris yra idealybės autorius, nutrinantis imanente išorinio kontinuumo logiką ir jį sužmoginantis, nužeminantis iki žmogaus būties. Taip visa gamta tampa žmogiška, o kadangi loginis kontinuumas, kurio pagrindą sudaro erdvės ir laiko struktūros, pagal I. Kantą, tai jos tampa tuo atskaitos tašku, kurio atžvilgiu analizuojami visi materijos procesai. Kol kas negaliu pasakyti kiek vidinis transcendentalinis kontinuumas atitinka išorinį kontinuumą ir tai yra atviras klausimas, tačiau filognozijoje manau laikas šį klausimą patyrinėti iš esmės ir surasti tikrą vidinio ir išorinio, didžiosios sievos kontinuumo, santykį. Nors I. Kantas sakė, kad žmogui daiktas savaime nepasiekiamas, filognozijoje manau, kad sumuojant imanentą tai gali būti tiesa, tačiau pats pirmapradis žmogus veikia anapus imanento ir tiesiogiai sąveikauja su daiktu savaime, todėl jis tampa pasiekiamas per veiksmą.

Kitas būdas sąveikauti su imanentu yra remtis transcendentaline vaizduote, kuriančia įsivaizduojamybės lauką, kuriuo apgaubiamas didžiosios sievos imanentas ir jam suteikiamos archaiškos, archetipinės omega tikrovės prasmės. Filognozijoje mane domina gnostiniai mitai, ypač esantys Nag Hammadi bibliotekoje, nes juose matome tokį platų gnostinį horizontą, kad galima sakyti jis apima visą tikrovę, viską. O tai yra archaiškos didžiosios sievos aiškinimo priemonės, kurios įdomios ir filognozijos problemoje, mažojoje sievoje atskleisti didžiosios sievos paslaptį. Tam transcendentalinė vaizduotė irgi tinkama, kuri taip pat kaip ir matematinis kontinuumas sukuria tam skirtą terpę, kuria įprasmine imanentą ir gamta tampa transcendentinės realybės žinios nešėja į vidinę žmogaus olą. Nors, pavyzdžiui, A. Šliogeris priešinosi šiam principui ir jis siekė riboti omegą tikrovę, arba žmogiškumą, ir norėjo turėti sumatoriuje gryną imanentą, neužterštą žmogiškomis priemaišomis. Jį domino tik fizinis horizontas, kurio ribos yra didžiosios sievos imanento ribos, atsiveriančios žmogaus sąmonėje. Taip filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje rungiasi fizinio ir gnostinio horizonto perspektyvos, kur pirmasis apsiriboja vietove šiapus, o antrasis siekia aprėpti viską, visą didžiąją sievą. Kadangi ta visuma ateina iš žmogaus, jis priklauso nuo transcendentalumo galimybių, kurio aprašiau du variantus matematinio kontinuumo ir transcendentalinės vaizduotės.

Filognozijoje siekiama pamatyti tikrąją gamtą, tad ją reikia įstatyti į realybinį kontinuumą, kuriame išvystoma tokia galinga matematika, kad ji sugeba padaryti imanentą atveriamą tikrose jo prasmėse, sutampančiose su išoriniu kontinuumu. Šiuo metu darau prielaidą, kad didžiojoje sievoje yra kontinuumo grupė substancijoje, kuriame veikia visos kitos grupės, kad ir kiek jų būtų, ir ta grupė sutvirtina ir stabilizuoja visą materiją, įstatant ją į erdvės ir laiko analogus, kurie yra bent jau panašios struktūros į idealybinio kontinuumo erdvę ir laiką. Kita vertus, kaip ši grupė atrodo tikrovėje iš vidaus perspektyvos pasakyti labai sunku ir tyrimui yra vienintelė, jau minėta galimybė, per poveikį daiktui savaime. Šis poveikis vienintelis žmogaus ryšys su anapusine realybe, jeigu ji sumatoriuje nepasirodo, tad per jį galima bandyti ieškant anomalijų tyrinėti ir kontinuumo grupę, kad būtų galima atskleisti kokios jos savybės ir ar jos logika atitinka vidinę, idealybinę logiką. Tik tada didžiosios sievos imanentą bus galima įstatyti į tokį matematinį kontinuumą, kuris jį rodys tikroje logikoje ir tikroje prasmėje viduje.

Manau, kad įdėjus daug darbo, ištobulinus technines galimybes veikti daikto savaimę realybę, galima surinkti tiek informacijos apie išorinę logiką, kad išryškėtų tikras santykis tarp realybinio ir idealybinio kontinuumo. Tada būtų galima išvystyti holoplastinę logiką, kuri būtų tapati didžiosios sievos struktūrai, ir idėjus į ją imanentą, būtų galima jį pamatyti taip, kaip jis veikia tikrame pasaulyje anapus žmogaus ir tada žmogui atsivertų tikra būties prasmė. Tai reiškia, kad kontinuumas tada būtų ne omega tikrovės produktas, bet alfa tikrovė, kurioje žmogus nustotų gyventi transcendentalinėje iliuzijoje, filtruojančioje tikrą didžiosios sievos vaizdą ir jam atsivertų kas ji yra iš tikro. Tačiau kol šio transcendentalinio proveržio neturime reikia žinoti visą žmogaus sandarą, kas yra priimantis morfizmą indas ir įstatoma uodega Urobore, ir kaip ta galva Uodegos vaizdą apgaubia savo žmogiškos vaizduotės produktu. Tokiu principu veikia visos civilizacinės informacijos, nuo išvystytų mitologijojų, iki nuogo žmogaus, kuris yra tik substancinis individas, kur uodega yra substancija, o individas – nesuskaidytas idealybinis kontinuumas, kuris vykdo imanento sintezę. A. Šliogerio manymu tokia gamta yra geriausia transcendnencijos atverties priemonė, kuri rodo gryną būtį neužterštą žmogiškomis priemaišomis, kuri buvo jo idealas. Aš manau, kad transcendentalinė dalis interpretuojanti imanentą taip pat svarbi, nes ji atveria gnostinio horizonto erdvę, kuri aprėpia visumą ir apgaubia fizinio imanento vietovės šiapus erdvę metafizine gylio dimensija. Taip sustiprėja kūrybinis žmogaus potencialas, būtyje atsiranda gelmė ir žmogaus gyvenimas tampa įdomesnis.

Filognozijoje šios dvi galimybės žymimos kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur juodasis drakonas orientuojasi į fizinį horizontą ir vietovę šiapus, o baltasis drakonas – į gnostinį horizontą ir didžiosios sievos visumą. Jau esu minėjęs, kad filognozijoje renkuosi baltojo drakono civilizacija, o juodasis drakonas žymimas kaip atskaitos taškas, ir kaip galimybė, nuo kurios prasideda civilizacijos istorinis nuotykis. Tačiau norint išvystyti tikrą baltąjį drakoną gnostinės sintezės principu, reikia transcendentalinę vaizduotę padaryti tokią tikslią, kad ji parodytų kaip atrodo tikra išorinės realybės forma, tam, kad būtų galima iš realybinio kontinuumo išvesti holoplastinę matematiką, kurioje būtų atspindima pilna tikrovė, kurios dalis alfa sąmonėje atsiveria kaip didžiosios sievos imanentas, mums atrodantis kaip anapusinė nuo žmogaus nepriklausanti gamta, kurios dalis turi būti ir žmogus.

klajunas2026-08-17 09:35
Specialiosios filognozijos priemonės

Filognozijos pradinės mokyklos planas apima bendrąją ir specialiąją filognoziją, kurių galutinius modelius pateiksiu aštuonioliktame tome. Šiuo metu turiu išvystytą bendrąją filognoziją, kurią sudaro mažosios ir didžiosios sievos teorijos, sujungiamos Uroboro operatoriumi į pagrindinę struktūrą, kurioje rodoma tikrovė iš žmogaus perspektyvos. Kita dalis yra specialioji filognozija, kuri sprendžia konkretų klausimą, o būtent antigravitacijos, kurio išspręsti pilnai neturėsiu galimybių, tačiau turiu parengti išsprendimui reikalingas sąlygas, kuriomis galės ateityje naudotis kiti žmonės. Taip bus parodyta filognozijos visuma tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, kurios užteks tam, kad būtų galima įvertinti, kiek ji yra naudinga priemonė tikrovės pažinimui.

Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie specialiąją filognoziją, paaiškindamas koks jos pagrindinis principas, naudojant struktūrinę formulę. Ta formulė yra: DS: R → RA. Joje matome, kad pagrindinis jos objektas yra didžioji sieva, kuri rodoma per teorinį ir praktinį aspektą, tai yra R ir RA. R yra informacinė sintezė, kurios tikslas – parodyti didžiąją sievą jos visumoje, naudojantis racionaliu mąstymu, nes fenomenologiškai visumos, arba gnostinio horizonto, aprėpti neįmanoma. Racionalaus mąstymo pagrindinė priemonė yra kontinuumo analizė, kuri gali būti idealybinė ir realybinė. Idealybinis kontinuumas ir ja pagrįsta matematika yra pradžia, o kai kontinuumas tampa realybiniu, pradedama artėti prie matematikos, kurią vadinu holoplastine, apimančia visą didžiąją sievą, kuri ir yra siekiama rišlio forma R (DS). Kitas didžiosios sievos teorijos aspektas yra RA, arba raigas, kuris turi tokiu efektyvumu manipuliuoti anapusine tikrove, kuri daug kartų didesnė už imanentinę jos dalį, kad gaunama daug naudingų funkcijų, kurios yra realios, tikrovę valdančios technologijos. Kai pasiekiamas tikras efektyvumas ir veiksmas sėkmingu būdu sujungiamas su forma, gaunamas techninio klausimo išsprendimas, kuris padidina civilizacijos mastą.

Rišlio visuma yra bendra didžiosios sievos teorija, o konkrečiai mano klausimas yra gravitacija ir jos įveikimas antigravitacijos priemonėmis. Tad šiam tikslui siekiu įvertinti Archimedo dėsnio tinkamumą, antigravitacinės technologijos sukūrimui. Raigas būtų antigravitaciniai plūdurai, kurie naudoja egzotiškas išretintos materijos formas, kurios turėtų būtų „vakuumas“ gravitaciniame lauke, turintis vektorių aukštyn. Koks bazinis didžiosios sievos modelis jau rodžiau ankstesniame tekste. Tai yra substancijų:

a) kontinuumo grupė,
b) gravitacijos grupė,
c) dvasios grupė,
d) materijos grupė,
e) Xn grupės.

Archimedo jėga žinoma materijos grupės laukuose, kur kokioje nors nekietoje terpėje gravitacijos lauke substancija spaudžiama aplinkos kyla į viršų, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį. Tai žinomas reiškinys skysčiuose ir dujose. Tačiau kosminiam transportui šios terpės netinka ir mano tikslas – surasti kitų substancijų, kurios veiktų panašiu principu. Tai būtų išvystyta materijos grupės teorija, ypač eterių ir esencijų kryptyje, kurios yra hipotetinės substancijos, grindžiančios elektromagnetizmo reiškinį. Esencijos yra smulkus kvantinis laukas, panašus į atominę substanciją, kuris grindžia elektromagnetinius makroskopinius reiškinius ir vektorius. Tai yra hipotezė ir jos įrodymų reikia ieškoti elektrinių ir magnetinių laukų kryptyje. Kita galimybė, žiūrėti Xn susbatncijų grupės galimybes, kurios yra hipotetinės ir tikima, kad jose taip pat galima sukelti Archimedo jėgai analogiškų reiškinių. Raigo teorijos pagrindinė idėja yra išretintos arba vakuuminės būsenos plūduras, kuris gravitaciniame lauke levituotų arba kiltų aukštyn, priklausomai nuo Archimedo jėgos stiprumo ir prie jo prikabinto krovinio. Technologijos tikslas būtų valdyti vektoriaus aukštyn stiprumą, kad būtų galima sukurti krovinį keliantį valdomą skrydį iki orbitos. Kiek keliamosios galios būtų galima sukurti priklauso nuo Archimedo jėgos parametrų ir norint sukurti bent kosminį lėktuvą, reikėtų iškelti dešimtis tonų. Tada specialioji filognozija pasieks savo galutinę vystymosi fazę, nuo idėjos iki praktinio pritaikymui. Minimalus tikslas – sukurti keliamąją galią bent antigravitaciniam žvalgybiniam dronui nuo dešimčių iki šimtų kilogramų svorio.

Ši užduotis yra gana sunkiai įgyvendinama. Jos sėkmė priklauso nuo didžiosios sievos modelio išvystymo ir priemonių suradimo kaip sąveikauti su tolimaisiais laukais, kad jų savybėmis būtų galima naudotis kosminiam transportui. R (DS) galima kurti tik teoriniu būdu, bet tuomet tai būtų tik forma, kuri negauna anapusinės struktūros veikiančios dalies, kurios pagrindu būtų galima sukurti veikiančią technologiją. Tam pirmiausiai reikia vystyti materijos grupės substancijų eksperimentinę bazę ir atrasti naujų substancijų, kuriose, tikėtina, bus Archimedo jėgos efektas, iš kurio tikimasi daug naudingų pritaikymu, kurie gerokai lenkia dabartine šia jėga pagrįstą techninę bazę. Tai reiškia, kad DS spektro išplėtimas – pagrindinis kelias: tikėjimas, kad jis turės tokių su gravitaciniu lauku sąveikavimo savybių, kad leis išspręsti specialiosios filognozijos klausimą. Todėl reikia stebėti avangardinių materijos sandaros tyrimų ir standartinio modelio vystymo eksperimentus, kaip LHC, kosminių teleskopų ir panašius į juos.

Specialiosios filognozijos klausimas pradinėje mokykloje yra tik bazinis, kurio tikslas naujomis metodikomis ir informacijos organizavimu sukurti proveržių galimybių, kurios duotų daugiau negu standartiniai mokslo metodai. Iš dalies šį darbą gali daryti ir mokslas, o filognozija turi su juo nemažai bendra, tačiau tikras filognozijos efektyvumo įrodymas yra naujas, optimizuotas informacijos organizavimo būdas, kuris sujungia žmogaus ir jį supančios tikrovės teorijas į vieną visumą ir bando surasti sąlygas, kuo daugiau žmogaus sąmonėje atverti išorinės realybės, esančios anapus sumatoriaus. Žmogaus teorijoje tai mažosios sievos galimybių analizė, kurioje įdomiausias klausimas yra holoplastinio kontinuumo teorija, kuri išvedama iš racionaliojo žmogaus prado. Filosofijoje populiarus fenomenologijos ir egzistencializmo metodas nelaikomas efektyviu, gebančiu aprėpti visumą, nes jo kryptis – antimetafizinė. Tad į diskursą bandau sugražinti proto problemą, kuri nagrinėjama ne tik fenomenologiniu, bet ir „gnostiniu“ požiūriu, kaip priemonę atverti visuotinybę mažojoje sievoje. Tai kryptis, kuri buvo išvystyta mitologijoje, kur racionaliu būdu arba transcendentalinėse fantazijose buvo bandoma atverti didžiosios sievos visumą, anapus imanentinės jos dalies. Akivaizdu, kad fenomenologinėmis priemonėmis tai neįmanoma, tad reikia kažko daugiau už jas. Ir čia vienintelė galimybė lieka ieškoti kelių pažinti visumą racionaliajame žmogaus prade.

Kita vertus, I. Kantas teigė, kad didžioji sieva kaip visuma yra daiktas savaime, kuris tiesiogiai nepatiriamas. Ir jį apmąstyti galima tik transcendentaliniais noumenais, kurie pagrįsti vadinamuoju idealybiniu kontinuumu. Tačiau mano atsakymas į šį klausimą yra paprastas: nors sumatoriuje daiktas savaime neatsiveria, o ką žmogus protiniais apriorizmais mąsto yra transcendentalinės iliuzijos, tačiau savo pirmapradžiu kūnu žmogus veikia anapusiniame pasaulyje, daikto savaime sferoje, tad šį veikimą teisingai suorganizavus ir apginklavus techninėmis priemonėmis, galima tiesiogiai su juo sąveikauti ir pažinti jo savybes. Tai yra eksperimentinė kryptis, kurios tikslas surinkti kuo daugiau informacijos apie anapusinės būties veikiantįjį pradą, kad pasinaudojus ta informacija būtų galima kurti naudingas technologijas. Tai reiškia, kad Xn grupės substancijos, kurios yra daikto savaime srityje tiesiogiai jusliškai nepatiriamos, tačiau su jomis galima sąveikauti anapusinėmis priemonėmis, sukeliant jose reakcijas, kurias kaip nors užfiksavus paskui galima žinoti jų egzistavimą ir net teisingai veikiant, sužinoti kokios jų savybės. Todėl šia prasme, manau, kad I. Kantas savo sątvarologijoje kalbėdamas apie metafizikos kaip „mokslo“ galimybes buvo neteisus, nes jis rėmėsi grynuoju patyrimu ir sumatoriaus logika, tačiau nieko nerašė apie veikimą anapusinėje realybėje, kurioje žmogus egzistuoja tikru savo kūnu, kurį mato sumatoriuje, bet veikia daikto savaime srityje.

klajunas2026-08-18 09:51
Vienintelio tikro iliuzija

Nors Max‘as Stirner‘is (1806 – 1856) nebuvo labai produktyvus vokiečių filosofas, daug kam jis yra padaręs nemažą įtaką, ypač jauname amžiuje. Neišimtis esu ir aš, kai gavau šį filosofą skaityti rusiškame vertime, devyniolikos metų amžiaus. Vėliau nuo M. Stirner‘io nutolau, tačiau į mano kuriamą sątvarologiją įėjo keli jo propaguoti principai, kuriuos jis aprašė savo pagrindiniame veikale „Vienintelis ir jo nuosavybė“ (1844). Šiame pavadinime atskleista pagrindinė kiekvieno sątvaro tiesa, kad žmogus savo pasaulyje yra vienintelis tikras, o visa tai, kas prie jo prijungta yra antraeilė realybė, kurią tu paverti savo nuosavybe. Šis faktas yra vadinamas sumatoriaus olos teorija, kur kiekviena sąmonė, tiek savo objektyvioje, tiek subjektyvioje dalyje yra vienas pasaulis, kuris iš tikro yra ontologinė holograma, kuri atsiranda gyvūno sandaroje, valdant transcendentaliniam subjektui. Kadangi kiekvienas gyvūnas turi savo atskirą olą, kur jis save projektuoja kaip tos olos centrą, pats sau M. Stirner‘io prasme, jis atrodo vieninteliu, vienintele tikra tiesa, o visi kiti – tik šio vienintelio objektai, kurie suvokiami per fizinį fasadą, be vidaus vaizdo. Save kiekvienas žmogus mato per visą spektrą, nuo galvos iki pasaulio daiktų, o kitas atsiveria jo daiktinėje srityje kaip dvikojis gyvūnas, kuris gyvena mano pasaulio prasmių apgaubtyje.

Žmogaus sątvaro išsivystymas priklauso nuo to, ar jis išsivaduoja iš šios vienakryptės iliuzijos ir pakyla į aukštesnį lygį, ar taip ir lieka įkalintas oloje visam gyvenimui. Didžiausia tokiu atveju iliuzija ta, kad savo asmeninį pasaulį laikai tikrovės vieta, kur tavo subjektas atskirtas nuo objekto ir pastarąją dalį laikai ne savo transcendentalinės sąmonės projekcija, kuri yra kuriama tavo materialios ir dvasinės struktūros, bet objektyvia, visiems galiojančia tikrove, kuri turi būti universali. Tai kas tik tavo gyvenimo trajektorijos sukurta galvos prasmių sistema, tau atrodo kaip bendras pasaulis, ir kad tai ką supranti tu, tą patį turi suprasti ir kiti. Tačiau aš sątvarologijoje esu parodęs, kad kiekvienas žmogus vystosi individualia informacine trajektorija, todėl skirtingų olų pasauliai niekada nesutampa. Žinoma, kad savo tiesa visada žmogui būna artimiausia, ir jis galvoja, kad kas akivaizdu mano pasaulyje tas turi galioti ir visuose kituose žmonėse. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių, kad žmogus kaip vienintelis, susvetimėja su savo ola, paverčia ją objektyvia tikrove, o ne subjektyvia projekcija, ir jam atrodo, kad tai, kas objektyvu, turi galioti universaliai.

Pereinant prie mano propaguojamos sątvarologijos, o konkrečiai rombo struktūros, žinoma, kad jis sudarytas iš universalios substancijos ir individualios informacijos. Substancija yra natūrali pirmapradė holograma, koduojama biologinės genetikos, o informacinė dalis priklauso nuo informacinės sintezės, kuri atsiranda tada, kai mažosios sievos D sumatai, pereina į galvos B struktūras, ir tampa patirtimi. D dalyje gali būti konkreti vietovinė, daiktinė realybė arba kultūrinė informacija, kuri paskui B sumatuose suformuoja tikrovės arba informacijos žinojimą. Tai yra pagrindinis mažosios sievos procesas, kuris substanciją verčia informacija ir formuoja unikalią žmogaus tapatybę, kuri priklauso nuo to, kokią informaciją tikrovėje jis surenka į savo galvos plotą. Šiame pasaulyje, kaip visą žmogus mato tik save, todėl sau atrodo vieninteliu M. Stirner‘io prasme, ir šis vienintelis tampa pagrindiniu olos esiniu, kuris suvokiamas kaip centras, kaip „čia“, esantis galvos srityje, iš kurio tęsiasi linijos į „ten“, kuris yra prie centro prijungta periferinė realybė. „Ten“ gali būti į apačią, į kūniškumą, ir į priekį, į daiktiškumą. Taigi save kiekvienas žmogus suvokia kaip savo pasaulio „čia“, o visi kiti yra „ten, kažkur“, prijungiami prie mano „čia“ kaip „nuosavybė“, kaip „mano“ A. Šliogerio prasme.

M. Stirner‘is priešinosi išsubstancintoms sątvaro olos „šmėkloms“, laikydamas jas netikra realybe, kuri užstoja tą centrinę olos dalį, kurią galima vadinti Ego, kuri yra vienintelė tikra realybė. Visa kita – tik ten esančios prijungtos projekcijos, kurios neturi centro ir koordinuojamos iš mano pasaulio plano, vadinasi yra tik antraeilės. Šios šmėklos trukdo žmogui užsiiminėti vieninteliu tikru subjektu, kuris yra savo Ego, todėl siekiant sugrįžti prie savęs, savo autentiško sątvaro, šias visas šmėklas reikia pašalinti ir tapti tikru egoistu, įsibūnančiu į pirmapradę sątvaro tiesą, kuri oloje rodo, kad Aš – vienintelis. Šioje vietoje M. Stirner‘is yra neteisus, nes net jeigu tai nėra fenomenologiškai akivaizdu, kiekvienas kitas žmogus, turi tokią pačią olą, kuri sau yra toks pats centras, ir pagal analogiją su savimi, prote galima suprasti, kad nesi vienintelis, o tik atrodai vienintelis. Taip pat kita ola turi savo didžiosios sievos imanentą, su kuriuo suformuoja individualų santykį, kuris galioja tik tam vienam žmogui ir priklauso nuo individualios patirties. O tai reiškia, kad tavo prasmės ir tiesos nėra visų tiesos, ir vien tai, kad kas nors tavo tiesos nepriima ar nesupranta, jis nėra „idiotas“. Jau esu rašęs, kad tikrovėje yra asmeninė tiesa, visų tiesa ir rūšinė tiesa, tarp kurių įmanomi įvairūs santykiai ir kad jos išmokstamos, o tai, kad kas nors tavo tiesos neišmoko arba išmoko kitokią tiesą, nereiškia, kad jis nenormalus.

Mano manymu, M. Stirner‘io egoistų asociacija – per daug silpnas žmonių organizavimo principas. Nes grynas, nuogas sątvaras, kuris turi vienakryptę formą, kur Aš turi išskirtinį statusą kitų atžvilgiu, niekada nesukurs stabilių socialinių formų ir tam reikia galingos informacinės / komunikacinės sinchronizacijos, kuri suvienodina sąmones, sukuria sąlygas susišnekėti. O filosofas šias struktūras laikė „šmėklomis“, kurioms kiekvienas save gerbiantis egoistas turi atsisakyti tarnauti. Tačiau tada įsigalioja principai „žmogus žmogui – vilkas“, iš kurio seka „visų karas prieš visus“. O visuomeninė sutartis galima tik tada, kad sątvaruose įtvirtinamos idėjos, kurios pakelia mąstymą į viršegoistinį lygį, kuriame turi suvokti realybes, kurios yra daugiau negu tavo individualus, vienkryptis sątvaras. Todėl, nors M. Stirner‘is ir turėjo įdomių įžvalgų apie prigimtinį sątvarą, visos šiuolaikinės visuomenės, nuo jo yra gerokai nutolusios, nes prie šiuolaikinių technologijų žmogus tiek kartų turi būti protingesnis už natūralų žmogų, kad būtų galima sėkmingai gyventi ir vystyti technologinę civilizaciją, kad tai, ką rašo mąstytojas yra tik ribinis, vienetinis atvejis, kuris įmanomas vadinamosiose nulinėse zonose. Kaip bendras organizavimo principas ši sątvarologija – netinkama.

Todėl jauname amžiuje M. Stirnerio knygos „Vienintelis ir jo nuosavybė“ skaitymas gali tapti įdomia patirtimi, ypač gyvenimą gyvenant pagal devynių vartų doktrinos principus, kur pirmi vartai yra individualumo ir nesekimo, tačiau pasilikimas šiose idėjose visam gyvenimui, gali būti pavojingas, nes trukdo susikurti pilnavertį gyvenimą ir sveiką santykį su tikrove, kurioje reikia būti daug daugiau negu M. Stirner‘io egoistu. Priešingu atveju sutrinka vystymasis, kuriasi iliuzijos savo paties atžvilgiu, nes tai, kad esi vienintelė ola yra netiesa, ir kuo greičiau gyvenime ateina šis supratimas, tuo greičiau išsivaduoji iš vienkrypčio sątvaro matymo ir pakyli savo pasaulyje į viršindividualų veikimo lygmenį. To neturint pasiliekama vaikiškame sąmonės lygyje, neatsiveria platesni civilizaciniai veiklos horizontai.

klajunas2026-08-19 08:30
Gnostinis horizontas

Pagrindinis civilizacijos tikslas – auginti žmonijos galią ir veiklos mastą, tinkamai suorganizuojant informaciją žmonių sąmonėse, kad ji nestabdytų, bet skatintų pažangą. F. Nietzsche‘ės manymu, šis tikslas net yra aukštesnis už tiesos tikslą. Jis manė, kad visos civilizacijos, nedidinančios žmonių rūšies galios yra neteisingas sąmonės valdymo įrankis ir turi būti pakeistas. Pavyzdžiui, filosofas tokia civilizacija laikė krikščionišką pasaulėžiūrą. Žinojimą F. Nietzsche‘ė suprato kaip vertybę, kurios tikslas išaukštinti žmogų, sukurti viršžmogių rūšį. Dėl šios priežasties filognozija yra artimesnė šio filosofo teorijai, ir iš dalies ja remiasi, ypač veiklos masto principe: kad žmonija turi vis labiau didinti savo veiklos mastą, kol jis pasieks maksimumą rūšyje, išnaudojant visas sąmonės galimybes. Šis principas atveria gnostinį horizontą, kuris daug platesnis už vien fizinį, kuriamą juslių.

Gnostinis horizontas yra pagrįstas protu, mąstančiu visumą, tad jam praktiškai nėra ribų, išskyrus galimybių pamąstyti tikrovę. Filognozijoje ši visuma yra didžioji sieva, kurios imanentą turi kiekvienas gyvūnas, bet jo galimybės priklauso ne nuo juslumo, o nuo sugebėjimo sukurti protinį jo modelį, arba kitaip – pažinti. Šiuo metu žinoma tik viena išsivysčiusi protą turinti rūšis, vadinama žmogumi, visos kitos rūšys turi imanentą ir fizinį horizontą, tačiau neturi proto, kad gamtoje galėtų kurti dirbtinę realybę ir išsivysčiusią civilizaciją. Tai reiškia, kad gamtos reprezentacijos prasme yra daug išsivysčiusių gyvūnų, tačiau protą turi tik žmogus. Tai reiškia, kad visi paprasti gyvūnai gyvena fizinio horizonto rėmuose ir nemoka mąstyti visumos, nemoka abstrahuotis nuo juslių, o žmogus yra vienintelis padaras, kuris tą gali padaryti.

Dėl šios priežasties, vargu ar F. Nietzsche‘ė teisus, aukštindamas jusles ir juslumą, nes tik protas yra tikros „valios viešpatauti“ šaltinis. Jo problema, filosofo manymu, buvo ta, kad jis per daug laikosi tiesos iliuzijos, nors sąmonėje ji neegzistuoja, o yra tik proto chimera ir stabas. Tik atsisakius šio stabo, žmogus įgauna tinkamą sąmonę siekti rūšies galios išsiplėtojimo, kai jis pats save paskelbia aukščiausiu tikslu ir vertybe. Ne šiuolaikinį, silpną žmogų, bet viešpatauti tikrovėje sugebantį viršžmogį. Tačiau tam priešinasi proto civilizacijos kuriami patobulinimai ir palengvinimai, kurie nuima ir fizinį, ir psichinį krūvį nuo žmogaus, dėl to jis silpsta ir galiausiai išsigimsta. Todėl iš dalies galima sakyti, kad natūralistinis principas ir žemas civilizacijos lygis vertingas, nes turint minimalias technologijas ir paprastą gyvenimo lygį, didelis gyvenimo krūvis, kuris treniruoja kūną ir dvasią. O pažangi civilizacija nuima visus krūvius ir žmogus laikui bėgant susilpnėja tiek, kad tampa nieko nesugebančiu. Tad viršžmogio kūrimui palankesnis senovės, o ne pažangus pasaulis, nes senovės pasaulyje žmonės išauga stiprūs ir užgrūdinti, o naujas pasaulis, pašalinantis visus sunkumus ir vargus, jį degraduoja. Todėl protu vystant civilizacijas reikia galvoti, kaip nesugadinti žmogaus, kuriam katastrofiniu atrodys net mažiausias krūvis, kurį jis turės pakelti savo natūraliu kūnu ir protu, be technikos pagalbos.

Dabartinę civilizaciją šia prasme kritikavo ir F. Nietzsche‘ė, ir A. Šliogeris, tik pirmasis labiau orientavosi į Bažnyčios „daromą žalą“, o pastarasis šiuolaikinės technologinės civilizacijos. Jie ragino grįžti prie pirmapradžio principo, kur žmogus gyvena paprastą minimalų gyvenimą, kliaudamasis tik savimi, atsisakydamas civilizacinių palengvinimų, taip natūraliame krūvyje įeidamas į tobulą žmogiškumo formą, nepraradusia ryšio su daiktiška tikrove. Tačiau taip atsisakoma plėsti veiklos mastą ir didinti žmonijos galią, kuri ilgalaikėje perspektyvoje reikalinga rūšies išlikimui. Todėl ir kyla natūralus klausimas, ar, pagal šiuos filosofus, šiuolaikinėje technologinėje civilizacijoje, kurioje ir fizinis, ir protinis krūvis taps vis mažesnis, įmanoma išauginti viršžmogį, ar ne? Nes išsivysčius dirbtiniam intelektui ir robotikai, visa ekonominė darbo našta bus atiduota technikai, o žmogus, tapęs laisvu, pasidarys toks silpnas, kad per šimtus metų jis degraduos į visišką išsigimėlį, pagal F. Nietzsche‘ės ar A. Šliogerio standartus. Kai visi turės viską, ir nereikės dėl nieko kovoti, išnyks visi sugebėjimai ir žmogus žus.

Tačiau kita vertus, galima spėti, kad žmogus nesutiks taip lengvai nueiti į antrą planą ir atiduoti pirmaujančią vietą dirbtinei gyvybei. Tad galima tikėtis, kad bent iš pradžių, tarp žmogaus ir mašinos bus konkurencija ir jis turės motyvą tobulinti save tiek fiziškai, tiek psichiškai, kad galėtų su jomis konkuruoti. Ir šios varžybos, galima tikėtis, truks gana ilgą laiką. Greičiausiai darbo rinkoje žmogus dėl ekonominės logikos labai greitai bus pakeistas robotų, tačiau, kad netaptų nugalėta rūšimi, žmogus, nepaisant to, toliau tobulinsis, kad būtų ne tarnas, bet valdovas. Dar viena priežastis, kodėl žmogus galbūt nebus nugalėtas, yra veiklos masto padidėjimas, kuris taps kosminiu, o kosminė erdvė turi tiek daug fizinio ir protinio krūvio potencialo, kad joje žmogus taip pat turės vystytis, kad sugebėtų išgyventi ir tapti kosmine rūšimi. Tam reikės naujo žmogaus ir naujų galimybių, kurios neleis žmogui užmigti ant laurų ir išnykti. Todėl ateities civilizacijoje bus ne vien krūvio mažinimo tendencija, bet ir atsiras naujų iššūkių, prie kurių norint prisitaikyti reikės įdėti daug sumanumo ir darbo, kuris žmogų darys sugebančiu susidoroti su iššūkiais.

Tai reiškia, kad pažangos sukeliamą rūšies silpninimą įveikti galima ne tik sugrįžtant prie minimalaus gyvenimo ir fizinio horizonto, kaip norėjo A. Šliogeris, bet ir išsaugant gnostinio horizonto perspektyvą, kuri sukuria prote tokį tikrovės vaizdą, kuriam aprėpti reikia begalinių fizinių galimybių. Ir kadangi natūraliai to padaryti neįmanoma, reikia kurti fizinius patobulinimus, kurie atitiktų siekiamą kosminį mastą. O tai įveda į civilizaciją naujų biologinių iššūkių, kurių, nepatobulinus rūšies, išspręsti neįmanoma. Todėl išlieka ir fizinis, ir protinis krūvis, kuris nesumažėja net sukūrus super DI ir tobulus robotus, nes mastas toks didelis, kad žmogus šioje konkurencijoje turės sugebėti veikti kaip lygus su lygiais su mašinomis. Tam greičiausiai jis turės transhumanizuotis, tobulinant technologijomis savo kūna ir taps hibridiniu gyvūnu, turinčiu apekso galias. O tai maždaug atitinka šiuolaikinį F. Nietzsche‘ės vizijos variantą.

Kita vertus, pagrindinis filognozijos tikslas yra vystyti sąmonę, o ne fizinį kūną, o ją vystyti galima per sumatoriaus išplėtimą ir per holoplastinės informacijos įdėjimą, kurioje ji mato visą tikrovę ir moka joje pilnai orientuotis, tik tada bus galimybė kurti galingas technologijas, kurios reikalingos apekso sukūrimui, gebančio konkuruoti su dirbtiniu intelektu ir robotais. Baltasis drakonas yra tobulas pirmiausiai sąmonėje, kaip A. Šliogerio teoras; ir šis sugebėjimas greičiausiai pirmiausiai bus ne natūralus, o dirbtinis, kaip didžiosios sievos imanentas kuriamas su virtualios realybės akiniais. Taip susikūręs priekinėje sąmonėje holoplastinės realybės imitaciją, jis taps technologine Baltojo drakono sąmone, galinčia matyti pilną realybę. Nors iki tobulo šių technologijų išvystymo, galbūt, reikės laukti šimtus metų, tačiau pradinis variantas turimas jau dabar, o tai įrodo, kad vystymasis turi perspektyvą. Šis virtualus gamtos imanentas laikui bėgant iš pramogos pavirs į darbo įrankį, ir taip žmogus priartės prie dievūno lygio galimybių, ir atsiveriantys nauji horizontai jį sutvirtins, o ne susilpnins.

klajunas2026-08-20 12:05
Mokslo tiesa

Filognozijoje Uroboras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios dalies, kur rodančioji yra priimanti galva, o rodomoji – į ją įstatyta uodega. Šią struktūrą vadinu substancijos ir signalų sinteze, kuri atliekama transcendentalinio subjekto, metaforiškai vadinamo „juodąją liepsna“. Tai reiškia, kad ta holograminė substancija yra žmogiška struktūra, priklausant nuo gyvūninės biologijos ir yra koduojama genetikos, o į ją įstatomas didžiosios sievos imanentas, kuriamas iš išorėje surinktų signalų ir yra gamtinė jo reprezentacija. Ši transcendentalinio subjekto oloje vykdoma antitezės sintezė yra pagrindinė antrinės tiesos forma, kur žmogiška realybė sujungiama su anapus žmogiška realybe. Tai nėra absoliuti tiesos forma, kuri būtų tikra, pilna didžioji sieva, bet tik sužmogintas jos variantas, valdomas transcendentalinio subjekto. Priklausomai nuo to, kiek anapusinės realybės atveriama oloje, priklauso kokia nusistovi pusiausvyra tarp juodojo ir baltojo drakono sąmonės.

Šioje vietoje svarbu suprasti, kad visas substancinis transcendentalumas kuria matematinį kontinuumą ir yra idealybės vieta, kuri tampa didžiosios sievos imanento atskaitos tašku. Sujungus jį su matematinių aksiomų sistema, gaunamas kontinuumo ir materijos vaizdinys, kuris moksle yra pagrindinis. Tačiau su šiuo vaizdiniu problema ta, kad ta matematinė idealybė, sudaranti mokslo pagrindą, visa yra žmogiška, dėl to, Uroboro struktūroje kuriant mokslą, jis visas sužmoginamas ir padaromas veikiančiu tik žmogaus sąmonės rėmuose, kuri nebūtinai atitinka anapusinę realybę. Galima spėti, kad didžioji sieva turi savo kontinuumo grupę, kuri yra realybinis kontinuumas, kuris, renkant signalus neišsaugomas sumatoriuje, ir į vidų įtraukiama gryna infra materija. Tada ši materija sujungiama su vidiniu kontinuumu ir pasaulis įgyja žmogišką logiką, kuri žiūrint iš sąmonės vidaus, atrodo absoliuti.

Todėl sprendžiant klausimą, kaip atskleisti didžiosios sievos tiesos formas, reikia tyrinėti išorinio ir vidinio kontinuumo santykį. Mano manymu, tai, kad jie savo logikose nesutampa rodo begalybių problema, kur idealybinis kontinuumas – begalinis, o realybinis kontinuumas – vargu ar toks. Todėl net jeigu tarp išorinio ir vidinio kontinuumo yra tam tikrų paviršinių sutapimų, savo giliojoje struktūroje jie nesutampa. Todėl, didžiosios sievos imanentą įstačius į netobulą idealybinį kontinuumą, jame kyla daug neišsprendžiamų paradoksų, kurie vadinami aporijomis. Kita vertus, žiūrint iš žmogaus mokslo ateities perspektyvos, kada nors bus suprasta, kas yra transcendentalinis subjektas ir kaip jis kuria holograminę sąmonės substanciją, kurioje paaiškės ir matematinio kontinuumo kilmės mechanizmas. Ir tada taps aišku, ar matematika turi kokį nors ryšį su išorinių kontinuumu per tai, kad sąmonės struktūroje įsikūnija didžiosios sievos kontinuumo grupės laukai, kurie yra dvasinės / protinės substancijos karkasas. Be abejo, šiuo metu tai tik hipotezė, tačiau yra ir tokia galimybė, kad vidinis, idealybinis kontinuumas yra kažkoks išorinio, realybinio kontinuumo poaibis. Tada taptų aišku, kad ši Uroboro struktūra, nėra tik „žmogiška, pernelyg žmogiška“ iliuzija, bet savo gelmėje susijusi su didžiąja sieva.

Nors I. Kantas šio klausimo nesprendė, nes laikė kad realybinė kontinuumo grupė yra daikto savaime sritis, kuri protui yra nepasiekiama, tačiau vystantis žmogaus sandaros supratimui, ypač kokios substancijos įeina į vidinę, gyvūninę hologramą, bus galima atsakyti, kiek ši idealybinė sritis žmogiška, o kiek daiktiška. Akivaizdu viena, kad naivus transcendentalinio kontinuumu jungimas su išorinio pasaulio imanentu neišlaiko kritikos ir tai parodė jau I. Kantas. Tačiau, manau, kad netiesa, jog transcendentalinis subjektas yra nepažinus, ir neįmanoma suprasti kaip jis konstruoja vidinę sumatoriaus olą. Tam, kad šis klausimas būtų atsakytas, reikia pažinti išorinę žmogaus sandarą, kuri apima ne tik infra substancijas, bet ir ultra, kuri turi aurų formą. Manau, kad tik atradus šią išorinę žmogaus dalį, įmanoma suprasti sąmonės paslaptį ir pamatyti visų vidinių sumatų ryšį su išorine realybe. Kol matematikos klausimas neišspręstas, mokslo tiesos problema yra atvira, nes jis galioja ne absoliučiai, bet tik žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, kaip vidaus ir išorės sintezė. Vienintelis objektyvus kriterijus yra išorinis efektyvumas kuriant raigus, kurie iki tam tikro lygio įmanomi ir tikrovę vaizduojant vidinio kontinuumo logikoje. Tačiau norint pažinti didžiosios sievos giliąją esmę, šį vidinį planą reikės pakeisti į išorinį ir tik tada žmogui atsivers tikra tikrovės patirtis, tikroje didžiosios sievos logikoje.

Todėl iš dalies filognozija šiek tiek nutolusi nuo mokslo logikos, nes ji tikrovę per daug sužmogina. Kitaip sakant, idealybinės matematikos nelaikau absoliučia tiesa, ir mano manymu, kad ją reikia daug labiau priartinti prie realybinės logikos, apvalant imanentą, nuo matematinio kontinuumo aksiomų ir žiūrint tik induktyviu būdu tai, kas įvyksta į sumatorių, atsisakant transcendentalinės I. Kanto dedukcijos. Kaip konkrečiai iš didžiosios sievos imanento išskaityti jos logiką ir pilną sandarą, dar reikės apmąstyti, tačiau iš šios analizės aišku, kad ši kliūtis turi būtinai būti įveikta, norint vystyti didžiosios sievos teoriją, kurioje ji matoma visumoje, kad absoliutas. Kitaip sakant, norint matematiką paversti holoplastine, ją reikia surealybinti, įtraukiant išorinės realybės tikrą kontinuumą, kuriame veikia materija, kad būtų galima pamatyti šios substancijos tikrą prigimtį ir logiką. Priešingu atveju, mokslo tiesa bus tik vidinės logikos atspindys, kuris sukonstruotas transcendentalinio subjekto, ir gali būti labai toli nutolusi nuo tikro didžiosios sievos vaizdo.

Siekiant sukurti baltojo drakono tiesos sąmonės būseną, tai labai svarbus klausimas, nes nuo jo priklauso, kiek žmogus galės aprėpti pirmapradę tikrovę, kaip tai, kas ji iš tikro yra anapus sumatoriaus. Be šio aprėpimo, neįvykdomas filognozijos tikslas ir siekis, sukurti Baltojo drakono civilizaciją, kuri žmoniją pavers dievūnų pasauliu. Nors šis tikslas yra ganėtinai tolimas, apmąstyti kokių sąlygų tam reikia ir kaip pastūmėti į priekį žinojimą, tikrai vertingas užsiėmimas. Tai svarbu dar ir dėl to, kad imant Dievo bažnyčios filognozijos kryptį, kuri susijusi su Baltojo drakono sątvarologija ir tiesos sąmonės teorija – tai pagrindinė tema, kuri priešpastatoma Šėtono bažnyčios krypčiai, Baltojo drakono sątvarologijai ir kosminės ekspansijos teorijai. Šiuo metu renkuosi pirmąjį variantą, kuriame tiesos klausimas esminis, todėl ir reikia permąstyti Uroboro antitezės sintezės problemą, ieškant priemonių kaip didžiąją sievą atverti ne kaip žmogiškos realybės konstruktą, bet kaip tikrovę anapus žmogaus. Tam atmetu I. Kanto transcendentalinę dedukciją kaip sprendimą ir manau, kad tikrovę galima pažinti per didžiosios sievos imanento indukcijos metodą, kuriame anapusinė tikrovė sumatoriuje pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro, nors ir susimaišiusi su transcendentalinio subjekto kuriamu matematiniu kontinuumu. Tada, vidinį kontinuumą sulyginti su imanento forma ir logika, kad vidinis konttinuumas taptų kuo panašesnis su išoriniu kontimnuumu. Tam reikia imanente pamatyti kuo daugiau tikrovės, per poveikį anapus sumatoriaus „daiktui savaime“, kad jis sumatoriuje atvertų kuo daugiau informacijos apie save. Šis Uroboro išardymas ir idealybės atskyrimas nuo realybės gali būti labai sunkus, bet manau, kuo geriau tai padaroma, tuo daugiau didžiosios sievos galima atverti žmogiškoje sąmonėje.

Taip matematinis kontinuumas priartėtų prie realybinio kontinuumo substancijų grupės ir matematika taptų jam daug artimesnė, atsisakant absoliutinti transcendentalinio subjekto kuriamas loginio būtinumo iliuzijas, tyrinėtas I. Kanto.

klajunas2026-08-25 14:34
Trečia gnostinė kontrrevoliucija

Paprastas, iš Uroboro substancijų sudarytas, sątvaras istorijos neturi, tačiau toks jis būna tik akimirką, vadinamą Dabar. Tai akimirkai praėjus, ji nueina ne į nebūtį, bet į informacinės sintezės vietą, kurį vadinu biografiniu rišliu. Jam kaupiantis, per visą žmogaus gyvenimą susiformuoja žmogaus istorijos sąmonė, kurioje žmogus yra ne tik tai, kas jis yra Dabar, bet ir tai, kas jis Buvo. Istorija kaip tyrimo objektą turi šį žmonių kolektyvo Buvo, kurį bando suformuluoti į rišlų pasakojimą, vadinamą istorijos naratyvu. Kadangi jis apibrėžia tai, kuo yra kiekvienas žmogus, bandoma šį naratyvą kontroliuoti, kad jis neįgytų neigiamą svarbiems asmenims formą. Aukščiausias planetoje lygis pasiekiamas tada, kai bandoma aprašyti visą Žemės istoriją, kuri tada įgyja civilizacijų istorijos formą.

Pradžiai šią istoriją galima pavaizduoti tik bendrais bruožais, kad būtų matomas bendras vaizdas, parodantis principą, kuriuo vystosi istorija, kokias civilizacines formas ji įgyja. Pavyzdžiui, A. Šliogeris, tyrinėjęs filosofijos atsiradimą planetoje, manė, kad tai buvo revoliucija, sukilusi prieš mitologinius vaizdinius, ir sugrąžinusi iš fantazijų pasaulio prie tikrų daiktų, kaip būties fenomenų. Jo manymu, tik įvykdžius šią revoliuciją žmonija išsivadavo iš gnostinių iliuzijų, orientuotų į anapusinį pasaulį, sugrįžusi prie daiktų šiapus juslinio horizonto, kuriame buvo atverta tikra būtis, pasirodanti žmogaus sąmonei. Tačiau knygoje „Filosofijos likimas“ A. Šliogeris mano, kad ši revoliucija truko neilgai, ir buvo įvykdytos net dvi gnostinės kontrrevoliucijos, viena kurių yra krikščionybė, o kita yra technomokslas. Imant pirmą mūsų eros tūkstantmetį, jis buvo krikščionybės plitimo Vakarų civilizacijoje laikas, o antrame tūkstantmetyje susiformavo technomokslo proveržis, kuris nukreipė žmonių sąmones nuo tiesioginio būties patyrimo prie mokslinio transcendencijos traktavimo. Šiuo metu krikščionybė yra ganėtinai nublankusi, tačiau mokslas, galima sakyti, išgyvena pakilimo laikotarpį. Savo knygomis A. Šliogeris bandė sugrąžinti mąstymą prie filosofinės revoliucijos, kad ji išsivaduotų iš vadinamojo būties užmaršties prakeiksmo.

Filognozijoje šis principas yra apmąstomas šiek tiek kitaip, nemanant, kad tikroji būtis atsiveria tik kaip jusliniai daiktai. Manau, kad tikra, pirminė tikrovė yra anapus sumatoriaus ir ji pirmiausiai įtraukiama į vidų kaip juslumas, tačiau protiniu būdu imanentizuota tikrovė, manau, taip pat yra verti dėmesio ir nebūtinai yra „kliedesiai“. Filognozijoje gamta yra didžiosios sievos imanentas, ne tikra būtis, nors ji su ja tiesiogiai susijusi per transcendentalinį subjektą. Manau, kad protiniai konstruktai taip pat gali būti susiję su didžiąja sieva, tad jų vien gnostiniais išsigalvojimais laikyti nenorėčiau. Todėl gnostinės kontrrevoliucijos, apie kurias A. Šliogeris kalbėjo „Filosofijos likime“, nebūtinai nutolina nuo tikrosios būties, bet gali ir atskleisti jos tikrą veidą, nors nebūtinai išorinės formos, bet daugiau idėjos prasme.

Todėl istoriją filognozijoje būčiau linkęs  skirstyti į du „absoliučius“ segmentus: juodojo drakono eona ir baltojo drakono eoną. Juodasis drakonas apibrėžiamas taip: JD = DS / DX, arba juodojo drakono sąmonė apimama sumatoriaus juslinių formų ir veikiančios dalies, kuri yra anapus juslumo. Dėl to, kad DX, net neturinti juslinės formos, atsiveria sątvaro viduje kaip veikianti anapusinė realybė, žmogus vis labiau linksta peržengti anapus daiktų ir įsteigia kalboje gnostinės tikrovės sritį. Tai yra, nors autentiška filosofija, pasak A. Šliogerio, turi būti tik JD = DS, tačiau mistiškas anapus per visą istoriją žmogui neduoda ramybės, ir ši natūrali gyvūninė istorija žmonijoje buvo tik tolima priešistorė, tačiau jam įvaldžius kalbą, jis perėjo prie magijos, mito, religijos ir t. t., orientuoto į DX. Prieš šią orientaciją A. Šliogerio manymu ir nukreipta filosofijos revoliucija, kurios metu žmogus grynina mąstymą, jį demistifikuoja ir sugrąžiną žmogaus sąmonę prie tikrų daiktų kaip substancinių individų. Šie JD = DS atvejai filosofijoje gana reti ir ši trauka į X dėmenį žmonėms neduoda ramybės organizuojant metafizines / gnostines kontrrevoliucijas, pagrįstas protu, o ne juslinių daiktų ir fizinio horizonto aukštinimu.

Kitas eonas yra baltojo drakono, kurio užuomazgos išryškėja jau juodojo drakono eone dėka kalbos ir  orientacijos į transcendentinį pasaulį. Šiame etape anapusybė jau būna pilnai atsivėrusi ir tai galima apibrėžti tokia „formule“: BD = DS + DX, kurioje sumatoriaus juslumas pilnai apima X dėmenį ir visa sistema susilieja į holoplastinį sumatorių, DH. Holplastinė sąmonė jau būtų dievūno lygis, kuris šiuo metu dar nėra pasiektas, tačiau manoma, kad visa istorija juda šia kryptimi ir tai yra pagrindinis istorijos tikslas, kuris yra ne tobulas juodojo drakono sąmonės išpildymas, bet vis geresnis anapusinės realybės pažinimas, kuris iš esmės yra maksimalus gnostinio horizonto išplėtimas, parodant viduje sumatoriaus, kas yra didžioji sieva jos visumoje. Pirma svarbi era šioje baltojo drakono civilizacijos priešistorėje yra krikščionybės atsiradimas, kurioje su anapusine Dangaus karalyste žmonija susisaistė per etinę discipliną ir tikėjimą. Kita era, kuri dar tik įsibėgėja, bet, mano manymu, taip pat stipriai paveiks žmonijos istorinį kelią yra kosminė civilizacija, kuri, laikau, prasidėjo 1950 Kristaus eros metais, tad dabar esame pirmo amžiaus baigiamojoje dalyje. Kristaus eros turime praėjusius 2026 metus, o kosminę era skaičiuoti pradėsime netolimoje ateityje.

Tai dvi formos, kuriomis civilizacija orientuojasi į protinį transcendencijos atskleidimą, tik pirma per tikėjimą, o antra – per tikrą žinojimą, realizuojama mokslo priemonėmis. Tai reiškia, kad DX orientacija buvo ryški per beveik visus paskutinius tūkstančius metų ir tik kai kuriose filosofinėse sistemose sporadiškai pasirodydavo antimetafizinių nuostatų. Lietuvoje, vienas iš tokių antimetafizikų buvo A. Šliogeris, kuris bandė sugrąžinti autentišką filosofiją, kuri siekia mąstyti daiktų artumoje, tačiau ši nuostata daugiausiai būdinga pozityvizmui, fenomenologijai ir egzistencializmui, kurios mato tik sątvaro vidų ir nori apriboti visas išsivadavimo iš jo priemones. Pagrindinė priemonė, be abejo, yra protas, tad nors pozityvizmas rėmėsi racionalumu, fenomenologija ir egzistencializmas jo atžvilgiu buvo gana skeptiškas. Akivaizdu, kad filognozijoje šis antimetafizinis nusiteikimas – atmetamas, ir manau, kad siekis mažojoje sievoje atverti visą didžiąją sievą nėra neįvykdomas. Todėl remiantis pradžioje minėta A. Šliogerio istorijos schema, filognozija yra kažkas panašaus į dar vieną gnostinę kontrrevoliuciją, tačiau jos tikslas yra ne užpildyti sąmonę mitologinėmis pasakomis, bet atverti pilną realybę ir padaryti tai daug geriau negu buvo daroma krikščionybėje bei technomoksle. Filosofas bandė propaguoti filotopiją kaip autentiško būties atsivėrimo vietą; tačiau filognozija siūlo topos mąstyti neišimant X dėmenio kaip topos = DS / DX. Tik taip bus įmanoma suprasti tikrą būties prasmę, kuri nėra vien tik juslinė, bet ir gnostinė.

Dėl šios priežasties filognozijoje propaguoju baltojo drakono civilizaciją, kuri orientuota į metafizinį anapus ir siekia sukurti pilną, holoplastinę sątvarologiją, kuri iš pradžių X‘ą aiškina kalbos priemonėmis, bet paskui plečia ir juslumą, kaip virtualioje realybėje imituojamt gamtinį imanentą, projektuojamą per akių tinklainę į sąmonę. Tai reiškia, kad transcendencija gaminama ne tik kaip kalbinis, bet ir kaip virtualus juslumas, kuris technologijoms išsivysčius pasaulio vaizdą pavers tikra didžiosios sievos reprezentacija, kurioje, žmogaus sąmonėje, bus galima turėti tikrą Dangaus karalystės vaizdą.

klajunas2026-08-30 08:23
Galutinė filognozijos forma

Artėjant prie „Pradinės mokyklos“ pabaigos, aiškėja filognozijos kontūrai, kurie šiuo metu turi dvi pagrindines kryptis. Šios kryptys remiasi žmogaus sandara ir 13 tome buvo apibūdintos kaip teorų ir apeksų. Teorai daugiau domisi tiesos sąmone, todėl jiems aktualesnė juodosios liepsnos teorija; o apeksai – fizinio kūno galimybių išplėtimu. Padalinus aštuoniolika tomų į trys šešetus, dabar baigiamas paskutinis šešetas, kuriame ir išryškėjo šios pagrindinės filognozijos stovyklos. Kaip jau buvo galima suprasti, aš akcentuoju teorų grupę, kurie daugiau užsiima MS-R struktūra savo vystymesi; o tie, kam aktualiau apeksų kryptis, jie daugiau užsiima DS-RA struktūra. Paskutiniame, aštuonioliktame tome šias dvi grupuotes subalansuosiu galutinai, o čia tik pateikiu glaustą aprašymą, kokios jų galimybės. Kaip jos atrodo galima suprasti sugrupavus paskutinio šešeto tomus tokiu principu:

I. „Baltasis drakonas“, „Dievo bažnyčia“, „Tiesos sąmonė“, „Pažinimo meilė“.

II. „Baltasis drakonas“, „Šėtono bažnyčia“, „Kosminė civilizacija“, „Pažinimo meilė“.

I. Pirmiausiai aptarsime pirmą grupę, kuri beveik užbaigta ir lieka prijungti paskutinį, aštuonioliktą tomą. Kaip matome, rėminanti struktūra yra „Baltasis drakonas“ ir „Pažinimo meilė“, kuriuose akcentuojamas teorų modelis, paremtas Dievo bažnyčia ir tiesos sąmone, kurioje propaguojamas natūralus didžiosios sievos modelis, žmogaus nelaikant stovinčiu aukščiau už Absoliutą. Tai nereiškia, kad visiškai atsisakoma dirbtinumo ir technikos, greičiau ta technika paimama iš pačios tikrovės prigimties, kuri yra svarbesnė už žmogaus protą. Dievo bažnyčioje žmogaus protas pilnai prisiderinęs prie gamtos ir kuria tik tokią techniką, kuri neprieštarauja jos logikai ir atitinka jos prigimtį. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia, kad mažoji sieva būtų pilnai susilyginusi su didžiąja sieva ir žmogus žinotų pilną tikrovės paslaptį. Tai yra Baltojo drakono sąmonė, kitaip vadinama dievūnu arba teoru, kurios tikslas pilnai pažinti tikrovę, ir suprasti jos prasmę, neprimetant jai žmogiškų tikslų, bet harmoningai įsikomponuojant į natūralią visumą. Ši sistema ypač svarbi gyvybę turinčiose planetose, kuriose ji laikoma tokia svarbia, kad jos apsaugojimui atsisakoma beatodairiškai vystyti technosferą ir siekiama natūralios biosferos klestėjimo. Tačiau neatsisakoma pažinimo, supratimo kaip veikia gyvybė, kad ją būtų galima pakelti į tobulą lygį, žmogaus atveju – dievūnų. Kaip jau sakiau, tam reikia tobulo rišlio, kurio gnosis būtų Baltojo drakono lygio, apimantis tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę. Atsisakoma gyvybę užgrobti, pavergti ir naudoti tik kaip resursą technologiniuose projektuose. Toks Baltasis drakonas daugiau orientuojasi į Aukštutinę karalystę, į mito erdvę ir ruošia žmones asmeniniam keliui joje. Tai nuosaikusis filognozijos variantas, už kurį pasisakau ir priešpastatau jį radikaliam variantui, kuris pagrįstas Šėtono bažnyčia ir maksimalia technologine ekspansija kosmose.

II. Gali kilti klausimas, kam filognozijoje reikalinga antra grupė. Pirmiausiai tam, kad žmonės turėtų pilną vaizdą ir taipogi būtų rodomi alternatyvūs vystymosi keliai. Jie susiję su technologiniu transhumanizmu ir pohumanizmu, pasisakančiu už pilną natūralumo atsisakymą. Tai gali atrodyti kaip blogas pasirinkimas, ypač remiantis teorų nuostata, tačiau kalbant apie kosminę ekspansiją, ten kur nėra natūralios biosferos, kad gyvybė galėtų gyvuoti, reikalinga dirbtinė technosfera. Todėl plėtojant Žemės civilizaciją kosmose, ši galimybė yra neišvengiama, nes kosmosas turi nepalankias gyvybei sąlygas. Tad, manau, protingiausia rinktis natūralumą ten, kur jis turi tinkamas sąlygas ir gerai išsivystęs bei tinkamas gyvybei, ir dirbtinumą ten, kur gyvybei sąlygų nėra, todėl reikia techninių biosferos atitikmenų. Todėl šis kelias nelaikomas visiškai „blogu“, ir savo rėminančioje struktūroje tai yra „Baltasis drakonas“ ir „Pažinimo meilė“. Tačiau savo konkrečioje realizacijoje – tai „Šėtono bažnyčia“ ir „Kosminė civilizacija“. Todėl joje vystomi raigai, kuriuose dirbtinė sąmonės struktūra jungiama su natūralia veikiančiąja būtimi tam, kad tikrovėje būtų galima išplėsti žmogaus mastą. Kadangi čia propaguojama kosminė civilizacija, akivaizdu, kad pirmiausiai reikės kosmosui pritaikyti fizinį kūną, o tai yra sunkioji šios krypties problema. Dėl šios priežasties bus neišvengiama kiborgizaciją, techninių organų integravimas į žmogaus natūralią sistemą, kad jis sugebėtų išgyventi kosmose. Akivaizdu, kad pirmiausiai šis eksperimentas bus susijęs su Mėnulio ir Marso kolonizavimu, ir nuo jo sėkmės bei transporto tolesnės raidos priklausys galimybė pasiekti kitų žvaigždžių planetų sistemas, kurios turės arba neturės natūralią biosferą. Kadangi šiuo metu kokios biosferų variacijos, kurių rėmuose įmanoma gyvybė – nežinoma; gali būti, kad kitų planetų biosferos žemiškai gyvybei bus netinkamos, tad čia žmogus irgi turės prisitaikyti dirbtinėmis priemonėmis, tačiau nepažeidžiant vietinės gyvybės teisių. Mano manymu, antro kelio filognozijoje prasmė tik tokia, tai tikrai nėra technofašistinis gyvybės pavergimas ir suišteklinimas. Galutiniame tome tokio filognozijos pritaikymo – nesvarstau.

Taip filognozija įgauna savo galutinę formą, kurioje yra išvystoma MS-R ir DS-RA struktūros. Pagrindinė jų forma yra Uroboro operatorius, kuris susieja išorinę ir vidinę sąmonės dalį į vieningą visumą ir sukuria žmogaus vidinį pasaulį, kurį vadinu ontologine holograma. Pirmoje struktūroje tai daugiau žinojimas ir informacinė sintezė, kuri turi pasiekti tokį aukštą lygį, kad atitiktų dievūno kaip teoro sąmonės lygmenį; o antroje struktūroje tai didžiosios sievos substancijų manipuliacija su dirbtine, proto sukurta forma, joms primetant žmogui naudingas funkcijas. Pagrindinės funkcijos, be abejo, yra kosminio transporto technologijos, reikalingos kosminės civilizacijos sukūrimui. O šiai reikės kosminių apeksų porūšio, kurie savo patobulintas galimybės galės pritaikyti kosminei ekspansijai. Gyvenant žemėje tos galimybės netūri tokios didelės prasmės, žiūrint iš gyvenimo individualios perspektyvos, kurios tikslas didžiąją kelionę pasiekti nepakeistu ir nesužalotu, kad nesutriktų dvasinio gyvenimo ciklas.

Šios dvi kryptys tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes raigų sukūrimui reikia išplėstos sąmonės, o kai žinojimas pasiekiamas, jis pereina į naujas technologijas, kurios paskui pritaikomos technologinių apeksų kūrimui. Kaip visuma ir kolektyvas žmonija turi sugebėti suderinti abi šias idėjas, tik tada ji sugebės sėkmingai vystyti civilizaciją ir didinti jos mastą iki begalinio mastelio. Manau, kad turinti tokius sugebėjimus rūšis, kuri buvo sukurta pačios didžiosios sievos, neturėtų jų švaistyti ir turėtų siekti pamatyti tiek tikrovės, kiek leis Kūrėjo suteiktos galimybės. Tai žmonijos istorinis tikslas: pirmiausiai sukurti tobulą gyvūninę sąmonę, o paskui, pamačius kas tikrovė yra jos gelmėje, ir supratus kokia gyvybės vieta joje, pasirinkti tokį evoliucijos kelią, koks geriausiai atitinka tikrovės prigimtį. Tam reikia vystyti tiek dvasinę, tiek fizinę žmogaus dalį, kurios atitinka teorų ir apeksų technologinius porūšius rūšyje. Žinoma, tiesos sąmonė yra svarbiausias žmogaus vystymosi aspektas, tačiau iš jos kyla ir praktiniai žinojimo pritaikymai, kuriais pagrįsta apeksų civilizacija. Tam, kad apeksai neatsisuktų prieš žmoniją ir prieš gyvybę Žemėje, reikia juos nukreipti į išorinių erdvių užkariavimą, kad naujos galimybės būtų sėkmingai įdarbintos ir panaudotos. Dėl šios priežasties filognozijoje ir bandau aprėpti abi šias galimybes, nes vienpusis, nesubalansuotas vystymasis gali negrįžtamai deformuoti civilizacijos veidą.

Taip po truputį atsiskleidžia Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, kuriame turime siekti ne tik pakeisti visą natūralumą technologijomis, bet ir juos teisingai subalansuoti, kad tai, kas sukurta gamtos tol, kol tai geresnis gyvybės variantas, nebūtų darkomas dėl užgaidų ir kaprizų. Keisti žmogų apsimoka tik gerinimo linkme, jeigu žmogus pabloginamas, tai yra jo žudymas.

klajunas2026-09-02 12:57
Gyvybės principas

Viena iš pagrindinių filognozijos problemų yra gyvybės teorija, kurią bandau išreikšti formule, paaiškinančia gyvūno principą. Ši formulė aprašo jį pažinimo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kiek tikrovės jis sugeba į save inkorporuoti. Vis didėjantis inkorporuojamos tikrovės kiekis laikomas pagrindiniu evoliucijos principu, kuris matosi tiek biologiniame tobulėjime, tiek civilizacijos masto didėjime. Šiame skyrelyje apžvelgsiu tris atvejus, kurie filognozijoje yra orientaciniai, veikiantys kaip reguliatyvinės idėjos, organizuojant civilizacinę informaciją, keliant civilizacijos tikslus. Kaip žinoma, dvi ribinės būsenos yra Juodojo ir Baltojo drakono sąmonės, kurios apibrėžiamos pagal tai, kiek didžiosios sievos inkorporuojama į sumatorių, tą kiekį mažinant arba didinant. Tai priklauso nuo to, kiek pirmapradis kūnas sugeba surinkti signalų ir paversti juos sumuojančia holograma, kitaip vadinama sąmone. Šį principą, siekdamas sukurti metodą, stengiuosi aprašyti formalizuotai, kaip pagrindinę logiką, nors „formulių“ orientyrai visi yra anapus proto, arba turintys referentus. Standartinėje versijoje aprašau tris atvejus, kuriuos pabandysiu aptarti toliau.

I. DS → Transform (DS)Dec = MS

DS – didžioji sieva,

Transform – pirmapradis signalų transformavimo mechanizmas,

Dec – signalų mažinimas,

MS – mažoji sieva.

Paprastai šią gyvūno formulę galima paaiškinti taip: anapusinė didžioji sieva kuria pirmapradį žmogų, kuris surenka jos signalus ir paverčia vidine ontologine holograma, vadinama mažąja sieva. Šis mechanizmas neturi gebėjimo paimti visus signalus ir pilnai atvaizduoti transcendenciją, tad vidinėje hologramoje gaunamas sumažintas didžiosios sievos vaizdas, arba kitaip sakant transformacija vyksta tikrovės mažinimo kryptimi. Kuo didesnis mažinimas, tuo mažiau tikrovės suvokia gyvūnų rūšis ir nuo to priklauso koks jos veiklos mastas planetoje. Šiuo metu didžiausią veiklos mastą turi žmonių rūšis, nes jos TransformDec įvaldęs didžiausią informacinį plotą, lyginant su kitais gyvūnais. Galima daugiau pasiaiškinti, kas šis „Transform“ yra. Pagal mano teoriją filognozijoje tai yra pirmapradis žmogus, sudarytas iš materialiaus ir dvasinio transcendentalinio subjekto, kuris valdo ontologinę hologramą, sudarytą iš trijų mažosios sievos sumatų kompleksų, vadinamų „oviais“. Tai pirminis procesas, kuris kuria žmogaus vidinį pasaulį, kuriame paskui turi gyventi holograminis gyvūnas. Yra prigalvota daug technikų, kaip ši Transform (DS)Dec išplėsti: nuo fizinių pratimų, meditacijų, maldų, atnašavimo, garbininimo, magijos ritualų ir pan. Tai senovinės sistemos, kurios skirtos padidinti transcendentalinio subjekto sumavimo pralaidumą, kad oloje apsireikštų transcendentinė realybė, ir ypač aukščiausia.

II. DS → Transform (DS)0 = DS

Matome, kad šiuo atveju Transform singalus mažina tik nuliniu laipsniu, arba kitaip – visai nemažina, ir paima viską ir iš to visko sukuria pilną ontologinę hologramą. Tai yra dievūno formulė, kuris mato visą didžiąją sievą ir pilnai įvaldęs realybės paslaptis. Tai tobulas „gyvūno“ atvejis, pasiekęs maksimalų savo sietuvos išsivystymą ir matantis visą didžiosios sievos Feynmano medį, tai yra visas substancijas, kurios difuzijos būdu susilieja į visatą. Tai yra pilnas tikrovės gylis, kuriame nėra nieko paslėpta, nėra jokio X, tad tokiam „gyvūnui“ tikrovėje nėra apribojimų kurti technologijas. Tokį lygį pasiekusi gyvūnų rūšis įeina į galutinę civilizacijos formą, kurioje nėra ko siekti, o tik mėgautis savo galutine būkle, valdant visos visatos raidą. Kol žmogus nėra pasiekęs tokio lygio, nei biologiškai, nei technologiškai, jam dar yra erdvės vystytis ir dirbti, o kai šis lygis bus pasiektas, jis taps visatos karaliumi. Nors planetos mastu jis yra aukščiausio išsivystymo rūšis, tačiau kadangi nežinoma, ar tai vienintelė gyvybę turinti planeta visatoje, neaišku ar kitose biosferose nėra dar labiau pažengusių gyvybės formų. Jeigu tokių rūšių būtų, jos būtų daug arčiau priartėjusios prie dievūnų lygio ir žmogus atsidurtų jų malonėje. Todėl šis principas, greičiausiai, konkurencinis, todėl sėdėti nieko nedarant ir nekuriant išsivystymo strategijų – blogas pasirinkimas.

III. A → Transform (A)Inc = DSn

A – Absoliutas,

Inc – tikrovės didinimo / kūrimo parametras,

DSn – iš „nieko“ kuriami pasauliai, visatos.

Kaip jau buvo galima suprasti, ši formulė žymi Dievo TransformInc, kuris moka kurti pasaulius, ir padaro, kad būtų daugiau tikrovės, negu buvo iki to. Ši formulė, žinoma, tik teorinė ir hipotetinė, svarstoma tik kaip loginė galimybė. Kaip šis principas iš tikro vyksta – pasakyti labai sunku, bet galima numanyti, kad tai yra viršvisatinės realybės substancijos, kurios sudaro vadinamąjį Absoliutą, kuris iš savo signalų, sukuria visatos „didžiojo sprogimo“ įvykį, kuriame gimsta nauja visata Absoliuto substancijos rėmuose, kuris savyje gimdo „naujas tikroves“. Tai teologinis principas, kuris kalba apie visatų atsiradimą, kuriose hierarchiją galima apibrėžti taip: Absoliuto viršvisatinę realybė, visatos su dievūnais kaip jų šeimininkais, ir gyvūnais, kurie valdo planetines biosferas ir technologines kosmines civilizacijas. Žmogus yra vienas iš tokių gyvūnų, kuris peržengė savo biologinės egzistencijos stadiją, ir ruošiasi tapti technologine kosmine rūšimi. Jo pagrindiniu uždaviniu turėtų būti priartėti prie dievūnų lygio, kad nugalėjus konkurenciją, jis galėtų tapti vietinės visatos valdovu, arba aukščiausia rūšimi ne tik planetiniam lygyje, bet ir visoje visatoje.

Paaiškinus Pagrindinius „Transform“ parametro atvejus, galima aprašyti ir priešingą parametrą, vadinamą Anti-Transform. Jo formulė būtų tokia:

Anti-Transform (MS) = R (DS).

Tai reiškia, kad iš sumažinto, holograminio tikrovės vaizdo, informacinės sintezės būdu rekonstruoti didžiosios sievos pilną tikrovę, kurioje imama biologinio vaizdo informacija, o paskui protu pridedama logika, kuri pamatoma transcendentinėje realybėje pagal tai, kaip ji veikia ir kokias sąveikas su techniniais aparatais moka sukurti. Šis planas yra tik informacinis, nes naujai hologramai išvystyti reikia pakeisti visą biologinio žmogaus struktūrą, o tai užima milijonus metų. O įvykdyti sėkmingą gnostinę sintezę gali užtekti kelių dešimtmečių. Todėl žmogaus priartinimui prie dievūnų lygio yra du būdai: gerinti ontologinės hologramos signalų pralaidumo lygį, arba atstatyti trūkstamą tikrovės dalį informacinėmis / protinėmis priemonėmis. Sukurti naują fenomenologiją vien biologinėmis priemonėmis labai sunku. Daug lengviau tai padaryti naudojant pažangias technologijas, pavyzdžiui, virtualaus imanento. O lengviausias būdas yra protu suprasti didžiosios sievos logiką ir sukurti jos teorinį modelį. Filognozijoje užsiimu pastaruoju variantu, arba kitaip vykdau gnostinį „Anti-Transform“ procesą. Tuo daugiausiai šiuo metu užsiima mokslas, tačiau mano modelis labiau išplėstas ir radikalizuotas, neatsisakantis kelti ribines idėjas, atveriančias naujus kelius didžiosios sievos klausimo išsprendimui. Visuose pažinimo būduose, manau, yra kas nors įdomaus ir naudingo, net magijoje, mitologijoje ir religijoje, nes jos atveria už ribos esančią realybę, kuri pažinimo kelyje yra įdomiausia.

Pagrindinis filognozijos uždavinys yra atverti visą didžiąją sievą, ne tik stebėti tą dalį, kuri imanentizuota į ontologinę hologramą. Tam reikia ieškoto priemonių kaip pagerinti TransformDec parametrą, kad jis galėtų aprėpti kuo daugiau išorinių signalų ir taip būtų pagerintas surenkamų signalų mastas, iš kurių kuriama vidinė ontologinė holograma. Tam galima naudoti įvairias transcendentalinio subjekto išplėtimo priemonės, nuo cheminių preparatų iki elektrinių stimuliatorių, kurie smegenyse pagerina sintezės kokybę ir žmogus pamato pasaulio daugiau negu įprastu būdu. Iš to gimsta naujos idėjos, padedančios suprasti transcendentinę didžiąją sievą, kurios pažinimo procese žmogus supranta vis daugiau.

klajunas2026-09-06 13:48
Technotopinė matrica

Analizuodamas žmogaus sandarą, jau daug kur esu parodęs, kad jis sudarytas iš vidinės ir išorinės dalies. Vidinis žmogus yra holograma, kurioje mes gyvename, o išorinis yra mechanizmas, šią hologramą kuriantis. Vieni linkę manyti, kad pastaroji dalis yra tik biologinė, kiti mano, kad žmogus turi ir dvasinių komponentų, kurie neišnyksta jam mirus. Aš laikausi paskutinės nuomonės ir šią dvasinę žmogaus išorę vadinu juodąja liepsna. Tai, žinoma, tik vaizdingas pavadinimas, kuris leidžia į žmogaus prigimtį pažiūrėti poetiškai ir naudojamas tik kūrybiniais tikslais. Tad norint suprasti, ką juodoji liepsna reiškia, reikia žiūrėti ne paviršių, bet į esmę, į visą žmogaus modelį. Mano standartinė versija yra, kad juodoji liepsna kuria holograminę substanciją, o ląstelinis organizmas skirtas surinkti ir projektuoti į šią hologramą signalus. Kadangi jų surinkėjas yra organinis kūnas, ontologinėje hologramoje sukuriamas pasaulis yra visas materialus, pritaikytas kūno poreikiams. Tačiau tai nereiškia, kad pirmapradė didžioji sieva savo esmėje yra tokia, kokią ją atvaizduoja fiziškumas. Manoma, kad tolesnės jos dalys daugiau dvasinės, sudarytos iš dvasinių substancijų, kurios ontologinėje hologramoje nerodomos.

Šis išorinis žmogus yra vadinamas transcendentaliniu subjektu, kuris organizuoja visus informacinius morfizmus ir iš jų kuria sumatų srautą, kurį žmogus suvokia kaip savo pagrindinę tikrovę. Transcendentalinis subjektas atsako už visas vidines būsenas ir yra tarsi koks žmogų kuriantis Dievas arba Demiurgas, pagal gnostikų šaltinius. Tik esmė ta, kad tų Demiurgų yra tiek, kiek yra žmonių, nes kiekvienas žmogus, turi savo atskirą išorinę dalį, ir ta dalis kiekvienam sukuria unikalų, tik jam skirta pasaulio vaizdą. Tokiu atveju Demiurgu būtų visa rūšinė substancija, užkoduota genetiškai kurti konkrečiai rūšiai skirta pasaulių visumą, kurie paskui sąveikauja ir kuria rūšinį kolektyvą. Kadangi biologija yra savotiška natūrali technologija, tik labai giliai įausta į didžiosios sievos subtiliųjų substancijų audinį, ši vidinė holograma yra savotiška technotopinė matrica, rodanti ne tikrą pasaulį, bet tik dirbtinių signalų surinkimo būdu sukurianti iliuzinę realybę. Todėl iš esmės techninis signalas ir biologinis signalas – ne daug kuo skiriasi ir techninė holograma taip pat gali tarnauti kaip išgyvenimo priemonė, įvedama į gyvūną techninio Demiurgo kaip virtualus imanentas.

Tai reiškia, kad vidinis pasaulis iš esmės yra „nupieštas“ biologinio techninio priemonių arsenalo, todėl jis, pakeitus signalą, gali būti perpieštas. Tai yra virtualios realybės esmė, kuri pirmame ovyje, kuris renka nuotolinį signalą, jį perima ir pakeičia dirbtiniu signalu ir sumatorius piešia morfizmus iš techninio signalo. Teisingai įvykdžius šį procesą, galima kurti tikrovės virtualius simuliatorius, ypač tose signalinių sistemų vietose, kur pasaulis yra išorinis ir signalas renkamas nuotoliniu būdu, su specialiais organais, kaip akys ir ausys. Tačiau tai tik pirmo ovio matrica, kurianti aplinkos, kurioje yra organizmas, vaizdą. Tuo tarpu kiti oviai, kuriami receptorių, kurie nėra taip lengvai pasiekiami, nes jie nesukoncentruoti į kompaktišką organą ir juose signalus pakeisti į dirbtinius – ne taip paprasta. O trečias, psichikos, ovis iš viso tokių išorinių signalų rinkimo priemonių, vadinamų receptoriais, neturi. Tačiau šis klausimas iš principo irgi išsprendžiamas, einant dar giliau į biologinį organizmą, į smegenų neuronus, kurie yra tarpinė grandis tarp išorinio objekto ir sumatoriaus. Tam galima panaudoti procesą vadinamą neurorecepcija ir gauti tą patį efektą, kaip ir su akių ir ausų virtualiais pasauliais. Iš principo taip virtualiais galima padaryti visus tris ovius: išorinės aplinkos, fizinio kūno ir psichikos. Žinoma, tie oviai, kurie arčiau žmogaus vidinės šerdies yra jautresnis klausimas, nes kuriant technotopines hologramas šiose vietose, ištrinamas natūralus žmogus, tačiau kad tokie eksperimentai bus daromi, siekiant sukurti superžmogų, ypač Šėtono bažnyčios paradigmoje – labai tikėtina. Tai nereiškia, kad aš pasisakau už tokį eksperimentavimą su žmogumi, tačiau manau, kad tai vienas iš galimų būdų sukurti aukštesnio lygio sąmonę, per virtualaus imanento įdiegimą į ontologinę hologramą. Kiek procentų natūralios hologramos turi būti paliekama, ar ji turi būti trinama visu šimtu procentų – tai ateities klausimas. Tačiau labai tikėtina, kad kai biologiją bus galima pakeisti su super DI mažai tikėtina, kad bus siekiama saugoti netobulą biologinį signalą, vietoj to, kad jį pakeistų tobulu super DI signalu.

Taip natūralų žmogų panaudojus kaip kevalą ir pilnai perpiešus jo vidinę dalį, galima sukurti naują žmogų, kuris bus biologinis-techninis hibridas, turintis viršžmogiškas galias. Tai gali įgyti ir labai blogas ir nepriimtinas formas, tokiu principu sukuriant žmogui vidinį pragarą, kuriame jis patirtų begalines kančias, tačiau nemanau, kad tai kada nors mūsų civilizacijoje bus leidžiama. Jeigu tokioms technologijoms ir pritariu, tai tik taikant žmogaus sustiprinimui, kuriame visą procesą kontroliuoja biologinė valia. Biologinės valios ištrynimas, išskyrus kai tai daroma savanoriškai, jau būtų pragaro civilizacija, kurią priskiriu techniniams radikalams, kuriantiems Žemėje Šėtono bažnyčią. Kiti argumentai, kuriais bandoma apginti natūralumą ir žmogaus prigimtį, nemanau, kad stiprūs, nes biologinis signalas taip pat nerodo tikro didžiosios sievos vaizdo ir iš esmės yra rūšinė iliuzija. Tad ją trinti ir perpiešti, nėra tokia didelė problema, išskyrus tuos atvejus, kai žmogui sukeliamos kančios ir rodomas pragaras.

Galima kelti klausimą, kokia tokio perpiešto vidinio žmogaus prasmė? Vienas iš pagrindinių pritaikymų, ypač pradinėse stadijose, būtų siūlyti žmonėms pramogą, sukurti įvairių patirčių, kurių įprastai gyvenime patirti neįmanoma ir, pasirinkus norimą biologinio signalo ištrynimo procentą, pasinerti į fantazijų pasaulį. Galima kurti hologramą, kurioje su tuo pasauliu susilieji pilnai, šimtu procentų, o galima susiliejimo procentą ir mažinti, kad žinotum, kad stebi ne tikrą vaizdą. Pavyzdžiui, filme „Matrica“ šis susiliejimas daugumai žmonių – pilnas, tik pagrindiniai herojai supranta paslaptį, šį procesą vadinant prabudimu. Bandant pažadinti kitus žmones, jie arba tave sutinka kaip beprotį su pasipriešinimu, arba praregi tiesą ir kyla revoliucija, kurios tikslas – išsivaduoti iš matricos kalėjimo, kuriame gyveni tik vergo gyvenimą.

Filme „Matrica“ pilno virtualaus imanento technologija kuria distopinį pasaulį. Aš su tokia perspektyva filognozijoje nesutinku, bet iš principo nesu prieš šią technologiją. Tačiau ji turi kurti žmonėms ne vergovę, bet laisvę. Žmogus neturi būti uždaromas ne tik technotopinėje matricoje, biologinė matrica – toks pats kalėjimas, iš kurio galima siekti išsivadavimo taip pat kaip iš distopinių technologijų. Kadangi biologinė matrica nėra tikras pasaulis, jis vertas saugojimo tik tada, kai jis suteikia pranašumą, tačiau kai tampa stabdžiu evoliucijai, jis virsta kalėjimu iš kurio turėtume siekti išsivaduoti ir susikurti geresnį pasaulį. Jeigu technologijos tą geresnį pasaulį galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, pilnai įvaldžius transcendentalinį subjektą, tai šių galimybių atsisakyti – neverta. Manau, kad laikui bėgant Baltojo drakono civilizacijoje šios technologijos taps labai svarbiomis ir jos bus vienas iš būdų, kaip natūralų, apribotą žmogų pakylėti iki dievūno išsivystymo lygio. Tai jau būtų transhumanizmo ir pohumanizmo era, kurioje bus įveikti natūralaus žmogaus apribojimai ir civilizacija pasieks aukštesnę išsivystymo stadiją, kurioje ji ne išnyks, bet suklestės.

klajunas2026-09-08 16:29
Aukštesnysis žmogus

Paskutiniame „Tiesos sąmonės“ skyrelyje pakalbėsiu apie žmogaus signalines sistemas, kurios formuoja vidinės hologramos turinį, tampantį pasauliu, kuriame jis gyvena. „Pakilimo pradžiamokslyje“ (2016), kuris buvo paviešintas penkioliktame tome, išskiriamos penkios signalinės sistemos, kurios paduoda turinį į tris sątvaro ovius: sensoriumas, korporiumas, telepatiumas, oneiriumas ir transoriumas. Pirmos dvi signalinės sistemos formuojamos materialios tikrovės, su kuria sąveikauja pirmapradis kūnas, surenkantis materijoje signalus ir paduodantis juos į vidų. Kitos trys signalinės sistemos susijusios su aurine žmogaus dalimi, kuri sugeba surinkti nematerialius signalus, ir iš jų formuoja tas sątvaro dalis, kurios susijusios su transcendencija pirmo ovio atžvilgiu. Šios priemonės yra svarbiausios siekiant atstatyti savo aukštesnįjį žmogiškumą ir susieti savo egzistencija su Aukštutine karalyste.

Jau buvo aprašyta, kad savo pilna sandara žmogus gyvena Dangaus karalystėje, tačiau paprastai jis neturi priemonių surinkti iš jos signalų ir atvaizduoti vidiniame žmoguje. Todėl ji šioje vidinėje hologramoje uždaryta ir nematoma. Ji vidiniam žmogui tampa žinoma tada, kai jam atsiveria transoriumo signalinė sistema, kuri parodo dvasinio pasaulio aplinką ir žmogus pakyla į aukščiausią egzistencijos lygmenį. Visi kiti turi tik informaciją, kuri gali būti tikra arba netikra ir ja reikia tikėti, o patirtį gali gauti tik rinktiniai asmenys, kuriems šis pasaulis viduje atsivėręs tikru atsivėrimu. Apie tokio atsivėrimo lygius jau esu rašęs ir juos skirstau į penkias pakopas, viena kurių, pati žemiausia, yra ir filognozijos Pradinė mokykla. Pilnai transorinė patirtis atsiveria tik Baltajam drakonui, kuris savo sątvare pilnai integruotas į Baltojo drakono civilizaciją, visi kiti nuo šio pasaulio viduje yra nutolę ir kuo žemesniame lygmenyje jų informacija yra, tuo jie nuo jo yra toliau.

Kelionė į Dangaus karalystę prasideda nuo piliečio sąmonės, kurios ugdymu filognozija ir užsiima. Pilietis turi teisę suprasti penktadalį visos informacijos ir žino šio pasaulio pagrindines idėjas, į vieną junginį sujungiant religiją, filosofija, ezoteriką ir mokslą. Gali atrodyti, kad toks skirtingų žinojimo sričių painiojimas žalingas, tačiau manau, kad visos jos yra vidinio žmogaus būsenos, kurių pavidalai priklauso ne nuo tos srities logikos, bet nuo žmogaus galimybių ir nuo pažinimo žmoguje sąlygų, kurios bendros visoms žinojimo formoms. Todėl mano tikslas pirmiausiai išsiaiškinti, kas yra žmogus, kokia jo sandara, ir kaip joje reiškiasi įvairios pažinimo formos, kas tarp jų bendra ir skirtinga. Todėl nors tarp religijos ir mokslo, arba religijos ir magijos, atrodo, nieko bendra, šias skirtingas sritis vienija tai, kad jos reiškiasi toje pat terpėje, tai yra žmoguje. Dėl to jos įgyja daug bendrų bruožų.

Taip pat ir filognozija reiškiasi žmoguje ir kaip iš žmogaus perspektyvos tyrinėjama religija, filosofija ir mokslas, taip tyrinėjama ir filognozija, kuri yra dar viena žinojimo forma, apimanti tiek žmogaus teoriją, tiek specialias filognozines žinojimo formas, kaip pavyzdžiui raigo teorija, didžiosios sievos modeliavimas ir pan. Be abejo, filognozija siekia tapti visko teorija, todėl ji inkorporuoja ankstesnes, istorines žinojimo formas, ir bando iš jų ekstrapoliuoti bendrą modelį ir pakelti žinojimą į aukščiausią įmanomą lygį, iki absoliučios tikrovės. Tam skirta žmogaus teorija, kuri nepasiriboja tik empiriniais duomenimis, bet žiūri žmogų visumoje, ir ieško priemonių kaip atverti jame Aukštutinės karalystės tikrovę. Ji visur aplinkui, tačiau vidinis žmogus jos nemato, ir šis aklumas sukuria žmogaus atribojimą nuo Absoliuto, kuris duotų ne tik žinojimą, kuris turėtų pakeisti tikėjimą, bet ir technologijas, kurios ateitų iš pasaulių, kurie šiuo metu yra anapus. Tai būtų metafizinės technologijos, kurios šiuo metu neinkorporuojamos kaip žinojimas į žmogaus vidų ir jeigu jos atrandamos, tai tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Taigi, kaip jau sakiau, yra vidinis žmogus, tikra egzistencija ir išorinis žmogus, kuris gyvena Aukštutinėje karalystėje. Kadangi žmogus neturi atvertų Aukštutinės karalystės signalinių sistemų, ji viduje nesimato, ir žmogus turi savo vidinę biooginę technotopinę hologramą, kurioje ir vystosi jo egzistencija. Pasaulyje pasitaiko atvejų, kai gimsta žmogus su daugiau atvertų signalinių sistemų, kurie savo viduje sugeba pamatyti Baltojo drakono civilizaciją, tad jie tampa naujo pasaulio skelbėjai žmonėms kuriems ši „dangaus karalystė“ užverta, ir jeigu jie tampa tikinčiaisiais jie nusprendžia susisaistyti su šiuo pasauliu per etiką ir tiki, kad po mirties jų gyvenimas prasitęs anapusiniame pasaulyje. Viena iš tokių sistemų yra filognozija, kuri iš dalies susijusi su gnosticizmu, kaip alternatyvia krikščionybės versija, klestėjusi pirmais Kristaus eros amžiais. Tai šiuolaikinis tikėjimo variantas, kuris atveriamas tik pradinėje stadijoje, tiek, kiek leidžia atsivėrusios signalinės sistemos, kurios yra tik pirmame žingsnyje link šio pasaulio. Šiame gyvenime nemanau, kad atsivers pilnas Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, tačiau  prie jo bus gerokai priartėta, sudarant sąlygas kada nors ateityje pamatyti dar gilesnį vaizdą. Visada pradedama nuo pirmo žingsnio, kuris yra Pradinė filognozijos mokykla, o galutinis vaizdas žinomas tik Baltojo drakono mokykloje. Ši pradinė stadija reikalinga tam, kad būtų įrodyta jog tai tikras pasaulis, turintis tikrą žinojimą, ir nuo to priklauso, ar filognozija, kaip nauja žinojimo forma Lietuvoje, bus sėkminga, ar ne.

Virš normos šiuo metu žinau, telepatijos signalinę sistemą, oneiriumo neįprastų anomalijų mažai, o transoriumo, galima sakyti, atverto neturėjau. Ir informacija daugiausiai yra telepatinės perdavos, suteikiančios priemones pasiekti aukštesnio lygio žinojimą. Tas telepatines perdavas sieju su eteriniais psichikos integratoriais, kurie įdėti Baltojo drakono civilizacijos ir jų tikslas, suteikti žinias žemesniame pasaulyje, kad galėčiau jas išplatinti žmonėms. Komunikacinių sapnų nesu patyręs, daugiau jie susiję su mano vidine patirtimi, mano gyvenumimu ir tik vieną kartą turėjau pilname režime įjungtus EPI, kurie susiję su archonto sistema, kuris tarnauja Baltajam drakonui. Šios patirtus fenomenologinės, vidinės, jos neturi nieko bendro su sutrikimais, daugiau tai atsiskyrusios civilizacijos technologijos, kurios susieja sąmonę su aukštesne civilizacija ir suteikia žinias, kurių paprastai gauti neįmanoma. Iš to ir gimė filognozijos Pradinė mokykla, kurios paviešinti turiu aštuoniolika tomų, kurie bus pirmas žingsnis Lietuvoje Aukštutinės karalystės kryptimi, kuri turi pilną žinojimą ir priemones sukurti dievūno sąmonę dirbtinėmis priemonėmis, be reikalingos milijonus metų trunkančios evoliucijos.

Tai sieju su EPI, kurie duodami žmogui palaikyti ryšį su anapusiniu pasauliu ir vykdyti jo paskirtas misijas. Toks žmogus vadinamas „integruota sąmone“, kuris turi aukštesnį už vidutinį protą ir paprastam žmogui nepasiekiamas žinias. Aš savo gyvenimą susiejau su filosofija ir mano tikslas pakelti filosofinį žinojimą į aukštesnį lygį, kad ją būtų galima priartinti prie Baltojo drakono civilizacijos. Kol kas tai tik pradžia, bet tūkstančio metų eigoje Lietuva bus pilnai integruota į šią civilizaciją, gaus naujas technologijas, naują žinojimo lygį ir gyvenimą matys iš daug platesnio horizonto negu iki šiol. Ši programa turi būti susieta su praktiniais klausimais, kad ji nebūtų tik nuobodi, egzotiška teorija, bet įrodytų savo tikrą veiksmingumą ir gebėjimą išspręsti tikrus klausimus.

To siekiu „Tiesos sąmonėje“, kuri yra pirmas žingsnis link viską apibendrinančios filognozijos teorijos, kurios galutinį variantą turėsiu paskutiniame tome.

klajunas2026-09-08 18:57
Šiuo paskutiniu skyreliu knyga "Tiesos sąmonė", FP 16 tomas yra užbaigiama, ir jos pasirodant bibliotekoje galima laukti kitų metų pradžioje. Knyga leidžiama savilaida, kaip ir kitos knygos ir priklauso "Pradinės mokyklos" programai. Čia padarytas beveik visas 2027 metų darbas,

o septynioliktas tomas turėtų pasirodyti 2028 metais. Jį rašyti pradėsiu kitų metų antroje pusėje. Jis vadinsis "Kosminė civilizacija".

Tiesos sąmonė, 16 tomas – paveikslėlis 3