Ar moku aš saugoti paslaptis?
Išmokau vaikystėje, tačiau žmonės man nepatikėdavo paslapčių, nes buvau "per maža". Taip kad pateisinsiu jų požiūrį ir atskelisiu tai ką mačiau ir patyriau savo akimis.
Mano istorija prasidėjo nuo to(greičiausiai dar anksčiau, ko neminėsiu), kad gūdžaiis pakliuvo man į akis vienas video, kuriame vaikinukas demonstravo telekinėzę verčiant puslapius neprisilietus ir naikinant debesis žvilgsniu. Aš, galvodama "kodėl gi nepabandžius" išejau į lauką, pasigavau akimis vieną mažą debesėlį tarp kitų ir "ketinimo" pagalba jį išvaikiau. Argi nestebuklinga? Visai ne, tada galvojau, nes paprasčiausiai galėjau akimis pagauti jau nykstantį debesėlį ir taip sau bandyti įrodyti, kad tai tikra. Dėja, paklauskit savęs ar tai tikra? Aš pasilikau sau abejonę.
Šiek tiek vėliau, vieną gražų, visiškai giedrą dieną išėjus į lauką, eilinį kartą užsirūkyti, pažvelgus į tuščią dangų, prisiminiau debeselius ir galvojau "kodėl gi ne?" t.y. kodėl nesukūrus vieno. Nusibriežiau žvilgsniu tam tikrų dviejų linijų susidurimus, t.y., nuo namo stogo krašto link medžio viršūnės(viena linija) ir nuo kito medžio viršunės prie kito stogo kampo (kita linija) ir jų susikertimo vietą pažymėjau kaip tašką, kūriame ir keitnau sukūrti debesėlį. Žiūrėjau, žiūrėjau, ir nieko, po kelių minučių dėmesį pertraukė kaimynas išėjęs į lauką kažką daryti. Po minutės prisiminiau aš savo debesėlį ir pakeliu galvą ir ką matau? Spėkyt. Taip mažą debesėlį toje pačioje vietoje kur žiūrėjau, liūdną ir vienišą visame danguje vienintelį. Taigi atmečiau visas abejones, kad tai netikra. Tačiau užgriūvo atsakomybės jausmas "o kas jei taip galima išbalnasuoti visus orus?". Taigi tai ir jus galite apie tai pagalvoti, kas kontroliuoja orus. Daugiau debeselių "neketinau".
Užsireginau facebooke, pabandymui, po kiek laiko ten pasirodė skelbimas, t.y. reklama psichologo. Taigi aš pagalvojau "kodėl gi ne?", nors žinojau ko laukti iš mūsų psichologų. Taigi nuėjau ir labai stipriai nusideginau, taip kad nemačiau jokių išeičių iš padeties.
Pasinaudojau viena vienintele man tada šovusia galva išeitimi, parašyti viešai "šauksmą", nors žinojau kad tai beprasmiška t.y. iš pradžių aš tiesiog laukiau kol tam tikri įvykiai susidės tam tikra tvarka ir ipabandyti "o kas jeigu?" ir kartu sudėjau viską ką žinojau ir kartu pabandžiau padėti ir keitiems ir gal būt dar ir sau. Tiesiog, ieškojau paskutinę viltį(nors kuo pukiausiai žinojau, kad jos nėra), kaip žinia viltis durniu motina. Taiip kad aš visdėlto pabandžiau. Ir laukiau, laukiau, o jėgos seko. Taip kad geriau žmonėms nežinoti kada jų laikas išeiti.
Taigi pasirodė atgalinis ryšys, "šauksmas" taip pat tik į susibūrimą, dėja aš nieko negalėjau padaryti, padėti ir maniau jau kad tai, bent jau man jau beprasmiška. Ieškojo vadų, aš nebegalėjau, galvojau gal kitam skirta, ko aš abejojau.
Vėliau po keliu mėnesių, "užpuolė" mane facebooke, nors nieko tenais nedariau.
Galit galvoti, kad aš koks savymila narcizas, jums leidžių, nes tai beprasmiška.
Galit galvoti, kad nerimta, irgi leidžiu, nes tai irgi beprasmiška.
Paskui pasipylė žiniasklaidoje įvykiai susiję su manimi (tiksliau pastebėjau kelis straipsnius ir anksčiau prieš fb užpuolimą, bet nekreipiau į tai didelio dėmesio), kuriuos aprašiau kitoje savo temoje "Creative nutikimai".
O kur sakote čia buvo NSO? Tuoj papasakosiu.
