Išmokite atskirti energetinius vampyrus, tarp žmonių! O galbūt jūs vienas iš jų?

Visai neseniai sunerimęs draugas paklausė: jeigu aš pasikraunu energijos būdamas tarp žmonių, tai nejaugi aš vampyras? Tuomet susimąsčiau, kad jau gana seniai nebeskirstau žmonių į vampyrus ir donorus. Tiesiog atradau kitą energijos tekėjimo suvokimą. Šis supratimas manyje įnešė nemažai pasitikėjimo ir ramybės, todėl mielai juo pasidalinsiu rašo samoningumas.lt

Mano suvokimu, kiekvieną akimirką per mus teka dieviškoji gyvybinė energija. Ta energija nuolat srūva per mus, nepriklausomai ar mes ją sąmoningai suvokiame ar ne. Mes nuolat maudomės nuolatiniame energijos vandenyne. Įkvepiame ir iškvepiame. Mums visai nereikia šios energijos nusipelnyti, mums nereikia būti kažkuo, veikti kažką, pasiekti kažką, atitikti tam tikras normas, kad galėtume būti šios energijos dalimi. Tai yra tiesiog mūsų prigimtinė teisė, mūsų esmė.

Kartais, dažniausiai kai patys to nepastebime, mes netyčia nuo šio srauto bandome atsiriboti. Visiškai nuo jos atsiriboti tiesą sakant neįmanoma, tačiau šiek tiek “prisukti” tėkmę galima. Energija nuolat seka mintį. Ir jeigu mes paskęstame negatyviame mąstyme, ribojančiuose įsitikinimuose, baimėse ir nepasitikėjime, tuomet energijos srautai yra blokuojami fiziniame, emociniame ar mentaliniame kūne. Jeigu būdami tėkmėje, mes nuolat jaučiame palaimos būseną, besąlyginę meilę ir džiaugsmą, tai užsiverdami nuo srauto, mes jausime visai kitą emocijų paletę. Gabūt tai bus nerimas, gal liūdesys, gal pavydas, baimė ar tiesiog nuovargio jausmas. Kad ir kuris bebūtų jausmas, tai tik signalas, kad tai, ką šiuo metu mąstome, veikiame ar kuo tikime, ne visai dera su mūsų “aukštesniuoju aš”. Jei gana subtiliai jaučiame savo fizinį kūną, nesunkiai pastebėsime, kad tomis akimirkomis įsitempia skrandžio sritis, spazmuoja pilvą, spaudžia gerklę, tirpsta rankos ar svaigsta galva. Tai dar vienas ženklas, primenantis – atsipalaiduok, atsiverk meilei, paleisk tai, kas įkalina tavo mintis ir jausmus.

Lygiai taip ir su žmonėmis. Kai esame tarp jų, nejučia pradedame reaguoti į juos. Jeigu esame iš tų žmonių, kurie paprastai linkę slėpti nuo kitų žmonių savo trūkumus ar net savo gražiąją pusę, pastebėsime, kad pabendravę tampame pavargę, irzlūs ir nelaimingi. Jei esame iš tų, kurie kituose mato tik jų trūkumus, juos tyliai ar garsiai smerkia ir kritikuoja, kurie jų bijo ar nori įtikti, kurie trokšta kitus kontroliuoti ar kaip tik priešingai, tikisi, kad jiems viskas bus pasakyta, nurodyta, tokiu atveju bendravimas taip pat neteiks daug džiaugsmo. Siekdami pakeisti kitą ar pakeisti save, mes pabėgame iš čia ir dabar būsenos, atsiribojame nuo sklandžios energijos tėkmės, tad natūraliai pavargstame. Ir tai netgi mažai susiję su kitu žmogumi. Tiesiog reaguodami į kitą žmogų, mes pasirenkame priimti save ar ne, mylėti save ar ne. Kuomet mes priimame save tokius, kokie esame, kai mylime savo talentus, grožį, lygiai kaip ir netikėtas emocijas, silpnybes, žemiškus netobulumus, tuomet nebesislapstome ir būdami su kitais būname maksimaliai atsipalaidavę ir patiriame džiaugsmo ir meilės energijos srautą. Kai mums atrodo, kad mus myli ir priima, visgi pirmiausia mes tais momentais priimame patys save. O kiti tai tik atspindi.

Pastebėk, kada bandai atsiskirti nuo visaapimančios meilės energijos tėkmės. Ką tuo metu mąstai, galvoji, jauti? Koks poreikis slypi po šiuo troškimu. Ar tu sieki kito žmogaus pritarimo? Gal nori atrodyti geresnis nei esi? Gal nori save pakeisti? Gal nori pakeisti kitą? Gal trokšti patirti saugumą? O gal nori išsiskirti? Gal sieki meilės ir vienio būsenos, pamiršdamas, kad tu pats ir esi ta būsena?

Kad ir koks bebūtų troškimas, jis ateina iš trūkumo, iš tikėjimo, kad tau reikia kažką padaryti, kad būtum sraute. Geriausia, ką gali padaryti, tai paleisti šį trūkumą, paleisti šį troškimą.
Ar galėtum tai paleisti?
Ar paleistum, jei galėtum?
Kada?
Šaltinis samoningumas.lt