Slaptas verslininkų susitarimas: daiktai privalo tarnauti trumpai

Ar pastebėjote, kaip greitai pradėjo išsieikvoti telefonų ir kompiuterių akumuliatoriai? Ar susidūrėte su spausdintuvais, kurie nustoja spausdinti, nors ir užtaisyti rašalu ar toneriu? – klausia alternatyvių naujienų portalas versijos.lt.

O ar pastebėjote, kad pigiau nusipirkti naują daiktą, nei suremontuoti seną? Kad garantijos laikas stambiai buitinei technikai neviršija 3 metų? O juk senos spausdinimo mašinėlės dirba ir šiandien, nekalbant jau apie mūsų senelių geležinius virtuvės rakandus.

Kas vyksta?

Šiuo metu visi gamintojai, nepriklausomai nuo šalies ir laisvosios rinkos, priversti paklusti nerašytam įstatymui: „jeigu prekė gera – greitai ją nustos gaminti“. Kai tik visi norintys įsigys kažką, kas pagaminta „amžiams“ – tai bus gamintojo verslo pabaiga. Jeigu žmonės nustos pirkti, sustos apskritai visa ekonomika – bent jau tas jos modelis, kai turtingieji darosi vis turtingesni, o varguoliams pinigų pakanka tik būtiniausioms reikmėms, ir tai geriausiu atveju.

Specialistai ją taip ir vadina – „augimo ekonomika“, ir jos esmė slypi ne tame, kad reikia patenkinti vartotojo poreikius (nors dauguma tuo šventai tiki), o „augime vardan paties augimo“. Įdomu, kad visas „civilizuotas“ pasaulis šiandien gyvena, vadovaudamasi vėžio ląstelės principu. Bet ar susimąsto kada pati liga, kad kuo greičiau ji progresuoja, tuo greičiau artėja ir jos pačios galas?

Dar iki vidutinio statistinio šiuolaikinio žmogaus gimimo jam jau numatytas vaidmuo. Iš pradžių jis auklėjamas vartotojiškumo dvasia, paskui – be paliovos dirba, kad be paliovos pirktų naujus daiktus vietoje tų, kurie sugenda iš karto, kai tik padengiamas jiems pirkti paimtas kreditas. Labiau pasiturintiems žmonėms scenarijus truputį kitoks: jiems įteigiama, kad jie nebus laimingi, kol nepasinaudos stilistų ir dizainerių paslaugomis, neįsigys naujausių modelių telefono ir aksesuarų, automobilių ir panašių brangiai kainuojančių žaisliukų, kurie keičiami kas porą metų ir dažniau.

Apskritai paėmus, marketologai iškasė tris duobes pirkėjo kelyje: kreditas, reklama ir suplanuotas susidėvėjimas. Pastarasis jau seniai tapo privalomu punktu inžinerijos ir dizaino mokyklose: būsimi specialistai turi atsižvelgti savo darbe į vyresnybės verslo planą ir kurti rafinuotą šlamštą su labai trumpu galiojimo terminu.

Kaip viskas prasidėjo?

Pirma suplanuoto susidėvėjimo auka tapo, kaip nebūtų keista, progreso simbolis – elektros lemputė. 1924 metais, per Kalėdas, keli neįvardinti finansininkai susitiko Ženevoje ir sukūrė kartelį FEB, kuris oficialiai niekad neegzistavo, tačiau įvedė tvirtą kontrolę lempučių gamyboje. FEB suvienijo gamintojus iš viso pasaulio, tarp jų yra ir tokie žinomi gigantai kaip olandų Philips ir vokiečių Osram.

Pirmoji Edisono lempa, pasirodžiusi prekyboje 1881 metais, buvo apskaičiuota 1500 darbo valandoms, o iki 1924 metų šis laikas buvo padidėjęs iki 2500 valandų. Tačiau FEB sukūrė specialų komitetą ir ištisą biurokratinį aparatą, kuris įpareigojo gamintojus apriboti lempų darbo limitą ne daugiau kaip 1000 valandų.

Kompanijas, kurios nesilaikė šios normos, kartelis baudė baudomis iki to laiko, kol pasaulis negavo dar prastesnės kokybės lempų. Beje, per sekančius dešimtmečius buvo išrasta ir užpatentuota daugybė įvairiausių ilgaamžių lempų, kurios taip ir nepateko į rinką – jų darbo laikas siekė net 100 000 valandų ir vienos tokios lempos galėjo užtekti keturioms žmonių kartoms.

Vartotojiškos visuomenės gimimas

Sendinamų daiktų idėja greičiausiai gimė dar pramoninės revoliucijos laikais. Perėjimas prie mašininės gamybos ne tik sumažino prekių savikainą bei palengvino darbą gamintojui, šis perėjimas pagreitino ir gamybos tempus. O Amerikoje prasidėjo „saldusis gyvenimas: visko apstu, viskas pigu. Žmonės galėjo sau leisti daiktus jau ne būtinybei prispaudus, o savo malonumui. Tačiau amerikiečiai visgi nespėjo išpirkti visko, kas buvo pagaminama. Jau 1928 metais spaudoje nuskambėjo perspėjimas: „prekės, kurios nesusidėvi – tragedija verslui“. Sekančiais metais vertybinių popierių birža patyrė katrastrofą ir JAV prasidėjo beprecedentiška krizė. Iki 1933 metų kas ketvirtas amerikietis tapo bedarbiu.

Suplanuoto susidėvėjimo idėją Niujorke paskelbė stambus nekilnojamo turto magnatas Bernardas Londonas. Jis pasiūlė išeiti iš aklavietės apribojant prekių galiojimo laiką, tačiau eiliniam žmogui netgi krizės metu šie žodžiai nuskambėjo įžeidžiančiai. Dėl to oficialiai Londono idėja buvo atmesta, kai tuo tarpu praktikoje visko – nuo taburečių iki moteriškų reikmenų laukė tas pats likimas, kaip pas elektros lemputę. Būtent taip Amerika pamažu išbrido iš krizės: atsirado paklausa naujoms prekėms, vadinasi, ir darbo jėgai.

Ryškus dirbtinio senėjimo pavyzdys – chemijos giganto DuPont atrastas revoliucinis sintetinis audinys nailonas, iš kurio buvo sukurtos itin tvirtos moteriškos kojinės. Tiek tvirtos, kad jas naudodavo netgi automobiliams buksyruoti. Atsipeikėjusi, korporacija skubiai pakeitė nailono formulę, kad tokiomis kojinėmis jau nebegalėtų naudotis jas nusipirkusių moterų proanūkės. Šiandien moteriai pakanka kelis kartus užsidėti kojines ir jos jau pradeda irti. Patiems chemikams tai buvo tikras moralinis išbandymas: kam daryti blogiau, vietoje to, kad tobulintum? Tačiau verslas yra verslas.

1954 metais Bruksas Stivensas, pramonės dizaineris ir inžinierius, pasiūlė papildomą idėją „kaip priversti pirkėjus vėl ir vėl sugrįžti į parduotuvę“. Tegu daiktas techniškai išlieka daugmaž nesugedęs, užtat galima be galo kaitalioti to paties produkto dizainą, kad vakarykštis modelis atrodytų jau „nebemadingas“ ir nebe toks geras, kaip daiktas iš reklaminio klipo. Nuo to momento prasideda klasikinis marketingas, kurio pagrindas – pirkėjo noras įsigyti tai, ko jam iš esmės nelabai ir reikia.