Kamuolinis žaibas – magija ar gamta?

Vienu keisčiausiu gamtos reiškinių, vis dar neištirtu mokslo, drąsiai galima vadinti kamuolinį žaibą. Šis natūralus fenomenas įkvėpė ne vieną rašytoją ir dailininką. Pasakojimai apie oru skriejančius ir tarsi protingas sutvėrimas besielgiančius ugnies rutulius gyvuoja nuo senovės, – rašo “Vakaro žinių” priedas “Geras!”.

Baugios istorijos

Jau senovės graikai pasakojo apie paslaptingus ore plaukiojančius ugnies kamuolius.

Vienas pirmųjų kamuolinio žaibo pasirodymo atvejų aprašytas dar XVII a. 1638 metais Anglijoje per audrą didžiulis ugnies kamuolys įsiveržė į Devono miesto bažnyčią, sprogo ir nusinešė 4 žmonių gyvybes, dar apie 60 sužeidė. Tuomet tai buvo pavadinta pragaro ugnimi, kuria neva šėtonas užpuolė tikinčiuosius.

Teigiama, kad su kamuoliniu žaibu susidurti teko ir paskutiniajam Rusijos carui Nikolajui II. Jam kartu su savo seneliu Aleksandru II dalyvaujant pamaldose Aleksandrijoje, į bažnyčią įskrido ugnies kamuolys. Žaibas pajudėjo Nikolajaus link, tačiau kai jau buvo visai šalia, netikėtai pakeitė kryptį ir išskriejo pro bažnyčios vartus į parką. Caras tai palaikė Dievo ženklu, įrodančiu jo galybę.

XX a. pradžioje savo dienoraštyje kamuolinį žaibą aprašė žymus britų okultistas Aleisteris Crowley. Su šiuo gamtos fenomenu jis susidūrė Nju Hempšire (JAV). Besislėpdamas nedidelėje pašiūrėje nuo nelauktai užklupusios audros ir perkūnijos jis vos už pusmetrio nuo savęs pastebėjo kabantį švytintį rutulį. Po kelių akimirkų rutulys sprogo ir A.Crowly buvo šokiruotas, bet visiškai sveikas.

Apie susitikimus su kamuoliniais žaibais pasakoja ir gausus būrys Antrojo pasaulinio karo pilotų ir net povandeninių laivų jūreivių.

Mokslininkai nesutaria

Kamuolinis žaibas yra fenomenalus atmosferos reiškinys. Iki šiol paslaptingojo reiškinio priežastys yra neaiškios, filmuotos medžiagos taip pat trūksta. Yra paskelbta daug kamuolinį žaibą paaiškinančių hipotezių, tačiau nė viena jų nėra patvirtinta eksperimentais.

Pirmasis kamuolinio žaibo fenomeną dar 1855 metais moksliškai aprašė prancūzų akademikas Francois Arago. 1904 metais šį reiškinį tirti ėmė kroatų mokslininkas Nikola Tesla. Spėjamos kamuolinio žaibo sandaros principu N.Tesla JAV vyriausybės užsakymu bandė sukurti plazmos ginklą, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta iki mokslininko mirties 1943-aisias.

Viena populiariausių tyrimų teorijų teigia, kad kamuoliniai žaibai yra plazmos rutuliai, susidarantys įprastam žaibui trenkus į žemę. Nuo aukštos temperatūros atsiranda silicio, kurio gausu dirvožemyje, garai. Jie oksiduojasi ir dega, suformuodami švytinčius kamuolius, paprastai vadinamus kamuoliniais žaibais.

Kitos teorijos teigia, kad šie plazmos kamuoliai susiformuoja dėl žaibo iškrovos poveikio elektromagnetiniams laukams, o radikaliausi mokslininkai įsitikinę, jog kamuoliniai žaibai – tai miniatiūrinės juodųjų skylių kopijos Žemės atmosferoje.

Sintetinis žaibas

Kadangi kamuolinis žaibas yra ypač retas gamtos reiškinys, mokslininkai, norėdami nuodugniau jį ištirti ir kartu patvirtinti savo hipotezes, laboratorijose siekia sukurti dirbtinius jo atitikmenis.

1991 metais dviem japonų mokslininkams pavyko laboratorijoje sukurti plazmos rutulius naudojant mikrobangas. Tie rutuliai pereidavo medines lentas jų nepažeisdami. Tačiau teigti, jog tai ir yra kamuoliniai žaibai nesiryžo net patys mokslininkai, nes eksperimento sąlygos per daug skyrėsi nuo natūralios aplinkos, kai perkūnijos metu susiformuoja šis gamtos reiškinys.

Kiek vėliau naudodami mikrobangas, sukurti plazmos rutulius laboratorijoje sugebėjo ir du Tel Avivo (Izraelis) universiteto mokslininkai. Tam jie pasitelkė prietaisą, pagamintą iš įprastos 600 vatų galios buitinės mikrobangų krosnelės magnetrono. Jie sufokusavo mikrobangas į 1 kubinio centimetro dydžio specialų cheminį ruošinį. Po akimirkos, spindulį nukreipus į šoną, išsilydęs medžiagos lašelis pakibdavo ore ir tapdavo apie 3 cm dydžio ugnies kamuoliu, gyvuojančiu kelias sekundės dalis.

Dar daugiau laboratoriniuose tyrimuose pasistūmėjo brazilai. Jie elektros išlydžiais veikė silicio plokšteles ir taip gaudavo teniso kamuoliuko dydžio plazmos rutulius, kurie gyvuodavo nuo 2 iki 5 sekundžių. Bent vienas iš šių dirbtinių žaibų išsilaikė apie 8 sekundes – tiek, kiek paprastai išgyvena ir jo gamtinis brolis.

Gyvoji ugnis

Anot liudininkų pasakojimų, kamuoliniai žaibai paprastai būna nuo golfo kamuoliuko iki krepšinio kamuolio dydžio. Jie būna mėlynai žalsvi, balti arba oranžiniai. Dažniausiai nuo žaibo sklinda sieros, amoniako ar net ozono kvapas.

Stebėtina, tačiau liudininkai teigia, kad kamuoliniai žaibai neskleidžia šilumos. Užfiksuoti keli atvejai, kai plazmos kamuoliai išlydė metalinius daiktus, stiklą, užvirė vandenį, tačiau šalia buvę plastmasiniai daiktai liko visiškai sveiki.

Įdomiausias ir bene keisčiausias kamuolinio žaibo bruožas – judėjimas. Šie ugnies rutuliai gali judėti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai, bet kuria kryptimi. Jie sukasi apie savo ašį, arba juda netaisyklingais viražais, tarsi krentantys lapai.

Neretai kamuoliniai žaibai mėgdžioja netoliese esančių objektų judėjimą, todėl teigiama, jog susidūrus su šiuo gamtos reiškiniu geriau sustingti. Kartais šie gyvieji ugnies kamuoliai tarsi tyrinėja kitus objektus, prie jų prikimba. Ypač žaibus traukia metaliniai ir magnetiniai paviršiai. Pasitaiko atvejų, kai kamuolinis žaibas suyra ir susidaro keli mažesni kamuoliukai.

Kamuoliniai žaibai neretai įskrieja ir į patalpas. Į jas jie patenka pro praviras duris ar langus, ventiliacijos angas, dūmtraukius ar net elektros rozetes.

Lauke griaudžiant perkūnijai pasistenkite sandariai uždaryti duris, langus ir orlaides, kitaip ir į jūsų namus gali užsukti šis be galo įdomus, tačiau ne mažiau pavojingas svečias.