Žmonijos priešistorė

Ateities nulemtumo ar nevienareikšmiškumo problema nuo seno yra viena didžiausių mįslių, kurią įminti stengiasi geriausi žmonijos protai – filosofai, mokslininkai, religiniai veikėjai. Viskas, kas atsitinka, yra jau iš anksto nulemta, o gal ateitis visiškai priklauso nuo žmogaus poelgių?

Vienareikšmiško atsakymo nėra. Mes pernelyg mažai žinome apie mus supantį pasaulį, kad susidarytume tvirtą nuomonę. Ir visgi egzistuoja nuomonė, kad Kūrėjas valdo mūsų pasaulį, įsikišdamas tik globaliu mastu ir nulemdamas ateitį tik kokių 30 proc. Kas liko – žmonijos reikalas. Kaip pasiklosit, taip išsimiegosit.

Bet grįžkim prie piramidžių ir atlantų.

Jau absoliučiai patikimai nustatyta ir pasaulio mokslinės bendruomenės patvirtinta, kad Gizos piramidės proporcijose užšifruoti pagrindiniai Žemės rutulio matmenys, Žemės metų trukmė, Žemės ąšies precesijos dydis, taip pat visa eilė kitų fundamentalių parametrų.

Šiuolaikiniai specialistai – profesionalai statybos srityje, vertindami piramides jų statymo sudėtingumo požiūriu, ne kartą yra pareiškę, kad esant šiuolaikiniam mokslo ir tokio komplekso statybos lygiui, procesas būtų labai problematiškas. Ir kalba čia eina ne vien apie tai, kaip galima pajudinti tokius gigantiškus blokus. Pavyzdžio dėlei, štai tokia mažai kam žinoma detalė.

Meridianinė Didžiosios piramidės ąšis nukrypsta nuo tikrosios krypties „šiaurė-pietūs“ viso labo 360 laipsnio, kai tuo tarpu Grinvičo observatorijos pastatas turi nukrypimą tais pačiaias parametrais 960 laipsnio kampu. T. y. 3 kartus didesniu. O akmenų dėjimo preciziškumas Piramidės apdailoje pranoksta keraminių plytelių ant kosminio kelto „Šatlas“ dėjimo preciziją.

1978 metais grupė japonų tyrinėtojų pamėgino pastatyti 11 metrų aukščio piramidę, naudodamiesi tais pačiais metodais, kuriais, pasak oficialaus mokslo, naudojosi statybose senovės egiptiečiai. Japonų piramidžių statytojai dosponavo mūsų civilizacijos patirtimim ir žiniomis ir turėjo priėjimą prie visų mūsų mokslo pasiekmų. Tačiau jiems nieko nesigavo. Rezultate pasaulį išvydo knyga „Kaip nepastatėm piramidės“. Dėl to tvirtinti, kad visa tai padaryti sugebėjo pirmykščiai piemenys ir medžiotojai, kaip daro ortodoksalūs egiptologai, yra mažų mažiausia juokinga. Civilizacija, suprojektavusi ir pastačiusi Gizos kompleksą, ne tik nenusileido mūsiškei, bet ir daugelyje sričių mus pranoko.

Civilizacijos vystymasis laike, kaip tai galima aiškiai matyti mūsų civilizacijos pavyzdžiu, charakterizuojamas vis sudėtingėjančiomis technologijomis. Visai kitokį vaizdą matome, stebėdami senovės egiptiečius. Čia nuo pradinio aukšto lygio eina laipsniškas, bet nenumaldomas slydimas į žemesnį lygį. Tai gali reikšti tik viena: senovės Egipto civilizacijos atsiradimas yra ne vystymosi, bet paveldėjimo rezultatas.

Pradinis postūmis buvo gautas iš kitos, nepalyginamai aukščiau išsivysčiusios civilizacijos – atlantų. Todėl ir informacija, kurią projektuotojai užšifravo Gizos komplekse, yra daug rimtesnė: galbūt ši informacija padės mums įveikti sunkumus savo vystymesi, kurių, matyt, nesugebėjo įveikti atlantai.

Tai kokį gi perspėjimą norėjo mums perduoti Didžiosios piramidės projektuotojai ir statytojai? Jau minėtas straipsnio pradžioje J. Menšovas mano, kad Gizos piramidžių komplekse užšifruotas įspėjimas apie tai, kad laikotarpyje tarp 2008 ir 2050 metų Žemė bus paveikta cikliško poveikio, kuris, galbūt, gręsia globaline katastrofa arba naujo tvano, arba kosminio kataklizmo pavidalu.

Yra ir kitų mokslininkų įspėjimų apie galimas būsimaskatastrofas. N. A. Žarvinas dėl prasidedančio globalinio atšilimo ir, atitinkamai, šiaurės rytų Amerikos litosferos plokštės svorio sumažėjimo dėl Grenlandijos ledų tirpimo pranašauja šuolinį šios plokštės pakraščio pakylėjimą. Tai gali privesti iki šios plokštės ribos su kaimynine riftine zina atotrūkio.

To rezultate gali atsibusti „vulkanų valdovas“: visa povandeninė riba tarp kaimyninių plokščių pavirs grandioziniu povandeniniu vulkanu, kurio ilgis sieks tūkstančius kilometrų. Staigus litosferos plokštės pajudėjimas iškart dešimtimis ar net šimtais metrų, atvers okeano vandeniui priėjimą prie įkaitusių Žemės gelmių. Į orą pakils milijardai tonų garų ir pelenų. Daugeliui dešimtmečių Žemę apgaubs migla ir juodos liūtys liesis nesiliaudamos daugybę dienų ir naktų. Gigantiški cunamiai smogs pakrančių rajonams. Ir po viso to planetos laukia naujas ledynmetis.

Iš esmės visa tai primena tvano, aprašyto Biblijoje, ir kituose mus pasiekusiuose šaltiniuose, laikus. Šios hipotezės autoriaus argumentacija atrodo pakankamai įtikinamai. Bet kokiu atveju N. A. Žarvinas teisus viename: jei yra bent nedidelė tikimybė, kad įvykiai klostysis panašiu būdu, reikia imtis aktyvių pasaulio mokslo bendruomenės pastangų, kad būtų patikrinti jo duomenys ir būtų įsitikinta jų patikimumu arba, priešingai, klaidingumu.

Akademinio mokslo snobizmas šiuo atveju visiškai ne vietoje, kadangi kalba eina apie žmonijos išlikimą. Tikėsimės, kad blaivus protas visgi paims viršų, ir tokie tyrimai bus atlikti. Tokiu atveju, netgi jei viskas pasitvirtins, katastrofos bus galima išvengti palaipsniui mažinant įtampą palei riftinę zoną, naudojant tam metodikas, kuriomis disponuoja mūsų civilizacija. Kitaip sakant, tai bus lėtas garo nuleidimas iš katilo, neleidžiant jam sprogti. Svarbiausia nepavėluoti.

Kai dėl kosminių grėsmių, tai jos, nors ir tikėtinos, bet vargu ar gali kelti rimtą pavijų eant dabartiniam mūsų civilizacijos lygiui. Šiais laikais kolektyviniais veiksmais žmonija gali laiku aptikti tokią grėsmę ir ją pašalinti, jei, pavyzdžiui, kalba eina apie susidūrimą su kometa, asteroidu ar netgi maža planeta. Kasdien tūkstančiai teleskopų naršo kosmoso gelmes, todėl panašūs dangaus objektai nepastebimi pas mus „neatsėlins“. O aptikus juos iš didelio nuotolio, pakanka net nežymaus poveikio, kad objektas pakeistų orbitą ir pralėktų saugiu nuo planetos atstumu. Toks poveikis gali būti padarytas tiksliai nutaikyta raketa su branduoliniu užtaisu.

Mes apžvelgėm dvi iš labiausiai tikėtinų priežasčių, kurios, matyt, pražudė atlantų civilizaciją, ir padarėme išvadą, kad dabartinis mūsų technikos lygis leidžia mums susidoroti su šiomis grėsmėmis, jei pavojus bus pastebėtas laiku. Tai ką gi – galima spjauti į protėvių perspėjimus ir nusiraminti? Nedarykim skubotų išvadų. Tiriant visą medžiagą apie atlantų civilizaciją, kuri mus pasiekė, susidaro įspūdis, kad jų civilizacija smarkiai skyrėsi nuo mūsiškės.

Turint galvoje, kad iškasenų atsargos planetoje yra nepaliestos, galim padaryti išvadą, kad iš visų anksčiau Žemėje egzistavusių civilizacijų tik mūsiškė nuėjo technogeniniu vystymosi keliu, kuris reikalauja plataus tų iškasenų naudojimo. Kai dėl atlantų, tai jie sutelkė savo apgrindinespastangas kosminių ryšių tyrimams ir savitarpio kosminio poveikio tarp Žemės ir saulės sistemos apskritai, iš vienos pusės, ir Galaktika bei visa Visata iš kitos.

Kitaip sunku paaiškinti, kodėl iki galutinės paskutinių atlantų civilizacijos židinių žūties prieš 1200 metų prieš mūsų erą jie nenustojo statyti visame pasaulyje vis naujas ir naujas observatorijas. Prisiminkime kad ir Stounhendžą Anglijoje, Nabtu Egipte arba Arkaimą Urale. Kodėl atlantai taip įdėmiai žvelgė į kosmoso gelmes? Ką jie vylėsi ten aptikti?

Pagal: rusarticles.com