Skip to main content

Roanoke: kolonija, kuri dingo palikusi tik žodį „CROATOAN“

1590 m. rugpjūtis. Anglų laivai artėja prie Roanoko salos (Roanoke) Šiaurės Amerikos pakrantėje. Jūreiviai pučia trimitą ir traukia senas angliškas dainas – kad krante išgirstų, jog atvyko draugai, o ne priešai. Jiems vadovauja Džonas Vaitas (John White), grįžtantis pas daugiau nei šimtą žmonių, kuriuos prieš trejus metus paliko šioje laukinėje žemėje. Tarp jų – jo duktė ir anūkė, kuriai rugpjūčio 18-ąją sukanka lygiai treji. Tačiau atsakymo nėra. Tik vėjas, tuščia gyvenvietė ir vienas žodis, išraižytas mediniame stulpe: CROATOAN.

Pirmoji anglų šeimų kolonija Amerikoje

XVI a. pabaigoje Anglija tik pradėjo varžytis su Ispanija dėl Naujojo pasaulio. Seras Volteris Rolis (Walter Raleigh) gavo karalienės Elžbietos I leidimą kurti koloniją Šiaurės Amerikoje. Pirmasis bandymas 1585–1586 m. žlugo: kariai ir tyrinėtojai susipyko su vietos gyventojais, ėmė stigti maisto, ir jie grįžo į Angliją. Netrukus atplaukęs paramos laivas saloje rado tuščią stovyklą ir paliko čia nedidelį būrį vyrų. Kai 1587 m. atvyko nauji naujakuriai, iš to būrio rado tik vieno žmogaus kaulus. Taigi Roanoko sala jau tada turėjo niūrią reputaciją.

1587 m. atvyko visai kitokie žmonės – ne kareiviai, o šeimos: apie 115 vyrų, moterų ir vaikų. Jų gubernatoriumi tapo dailininkas ir kartografas Džonas Vaitas. Netrukus, rugpjūčio 18 d., jo duktė Eleonora Der (Eleanor Dare) pagimdė mergaitę. Virdžinija Der (Virginia Dare) laikoma pirmuoju anglų vaiku, gimusiu Amerikoje.

Atsargų trūko, tad kolonistai įkalbėjo Vaitą plaukti į Angliją pagalbos. Jis išvyko dar tais pačiais metais, manydamas, kad grįš po kelių mėnesių. Prieš išplaukdamas jis susitarė su naujakuriais: jei jie persikels kitur, turės išraižyti naujos vietos pavadinimą, o jei išsikels dėl pavojaus – šalia išraižyti kryžių.

Trejų metų uždelsimas

XVI a. anglų burlaiviai audringame Atlante – tapybos stiliaus iliustracija

Likimas buvo negailestingas. Anglijoje Vaitas pateko į karo su Ispanija sūkurį: 1588 m. prie krantų artėjo Ispanijos Armada, o visi tinkami laivai buvo reikalingi gynybai. Bandymas išplaukti su keliais mažais laivais baigėsi nesėkme. Tik 1590 m. Vaitas pagaliau pasiekė Roanoko salą.

Tai, ką jis rado, iki šiol kelia šiurpą. Namai buvo ne sudeginti, o išardyti. Gyvenvietę juosė aukšta medinė užtvara, kurios jam išvykstant dar nebuvo. Ant vieno jos stulpo didžiosiomis raidėmis buvo išraižytas žodis CROATOAN, o ant medžio netoliese – raidės CRO. Kryžiaus, sutarto pavojaus ženklo, nebuvo. Nebuvo nei kūnų, nei kapų, nei kovos pėdsakų. Vaito skrynios, užkastos žemėje, buvo atkastos ir išdraskytos, o jo knygos, paveikslai ir žemėlapiai – supuvę nuo lietaus.

Žodis, kuris turėjo viską paaiškinti

Iš pirmo žvilgsnio užuomina atrodė aiški. Kroatoanu vadinta sala į pietus nuo Roanoko (dabartinės Hateraso salos dalis), kurioje gyveno draugiški kroatoanų indėnai. Iš ten buvo kilęs ir Mantėjas (Manteo) – indėnas, lankęsis Anglijoje ir padėjęs kolonistams. Vaitas buvo įsitikinęs, kad jo artimieji saugūs ir laukia ten.

Tačiau nusigauti iki Kroatoano jam nepavyko. Užklupo audra, laivai neteko inkarų, įgula nenorėjo rizikuoti, ir ekspedicija pasuko atgal į Europą. Vaitas daugiau niekada nebegrįžo į Ameriką. Vėlesniame laiške jis rašė, kad savo artimuosius patikėjo Visagalio globai. Kas nutiko daugiau nei šimtui žmonių, iki šiol niekas tiksliai nežino.

Teorijos: nuo asimiliacijos iki prakeiksmo

Senas akvarelinis Šiaurės Karolinos pakrantės žemėlapis su atkeltu lopinėliu ir paslėptu forto ženklu
  • Jie tapo kroatoanais. Populiariausia teorija – kolonistai persikėlė pas draugiškus indėnus ir ilgainiui susiliejo su jais. 1709 m. anglų keliautojas Džonas Losonas (John Lawson) rašė, kad Hateraso indėnai pasakoję, jog kai kurie jų protėviai buvo baltieji, mokėję „kalbėti knygoje“, o tarp jų pasitaikydavo pilkų akių. Archeologai Hateraso saloje rado XVI a. europietiškų daiktų, nors ar jie priklausė būtent dingusiems kolonistams, vis dar ginčijamasi.
  • Jie patraukė į šiaurę. Kolonija iš pradžių turėjo kurtis prie Česapiko įlankos. Kai kurie tyrėjai mano, kad dalis naujakurių iškeliavo būtent ten.
  • Jie žuvo. Vėlesniuose anglų šaltiniuose užsimenama apie gandus, kad kolonistus galėjo išžudyti galingos Povatanų genčių sąjungos kariai. Kiti spėja, kad juos pražudė badas, ligos, uraganas ar ispanai.
  • „Vietovė X“. 2012 m. Britų muziejuje saugomame Vaito žemėlapyje po priklijuotu lopinėliu buvo aptiktas paslėptas forto ženklas. Netoli tos vietos Šiaurės Karolinoje archeologai vėliau rado to laikotarpio angliškos keramikos.

Yra ir mistiškesnių versijų. Paslapčių mėgėjai kalba apie prakeiksmą, apie dingimą be jokių pėdsakų, o kai kurie – net apie ateivius. Tokioms teorijoms įrodymų nėra, tačiau jos puikiai parodo, kaip stipriai šis atvejis veikia vaizduotę. 1937 m. pasirodė vadinamieji Der akmenys – neva Eleonoros Der išraižyti pranešimai apie kolonijos likimą. Vėliau dauguma tyrėjų juos pripažino klastote.

Ką žinome ir kas lieka paslaptimi

Istorikai šiandien didžiąja dalimi sutaria, kad kolonistai greičiausiai ne „išgaravo“, o išsisklaidė: dalis galėjo apsigyventi tarp vietinių genčių, kiti – žūti nuo bado, ligų ar susirėmimų. Žodis CROATOAN be pavojaus kryžiaus rodo, kad išvykimas buvo greičiausiai planuotas. Tačiau tiesioginio įrodymo, kur dingo Virdžinija Der ir kiti, nėra iki šiol.

Kolonijos vieta šiandien saugoma kaip Fort Rolio nacionalinė istorinė vietovė (Fort Raleigh National Historic Site), o vasaromis Roanoko saloje vaidinamas spektaklis „Prarastoji kolonija“, statomas nuo 1937 m. Paslaptis gyva jau daugiau nei keturis šimtmečius. Panašių istorijų rasite mūsų paslaptingų vietų skyriuje. O jūs kaip manote – kur iškeliavo Roanoko kolonistai? Pasidalykite savo versija komentaruose.

Šaltiniai

Komentarų dar nėra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Gerbkite kitus – įžeidžiantys komentarai ir reklama šalinami automatiškai.

Diskutuokime ir Facebook'e! Kasdien – paslaptys, naujienos ir vardadienių sveikinimai.

Sekti Anomalija.lt Facebook'e