Kelionės laike ir Visatos juodosios skylės

Mintyse norom nenorom iškyla vaizdinai iš kažkada žiūrėtų fantastinių filmų, kuriuose laiko tuneliai jungia skirtingus pasaulius, arba fantastiškas svirteles, kuriomis nustatoma data ir akies mirksniu filmo herojai atsiduria glūdžiuose viduramžiuose ar dar baisiau, dinozaurų gadynėje, o gal net ir tolimoje ateityje. Kiekvienas kažkada esame susimąstęs ar paprasčiausiai pasvajojęs apie kelionę laiku…

Šiame straipsnyje pabandysime patyrinėti mokslininkų teorijas ir išsiaiškinti visai žmonijai be galo įdomų faktą: ar bus kada nors sukurta laiko mašina, ar įmanomos kelionės laike?

Egzistuoja teorija, kad erdvėje yra vadinamos kirminų skylės, kurios viena su kita jungiasi vadinamosiomis gerklėmis. Jos jungia skirtingus erdvės taškus ir jose galima keliauti šviesos greičiu. Jomis būtų galima nukeliauti į tas vietas, apie kurias šiandieninis astronautas nė nesvajoja. Kyla natūralus klausimas: kas sugalvojo kirminų skylių terminą ir apskritai, kaip galėjo šauti tokia idėja.

Atsakymas labiau nei akivaizdus. 1930 metais jas matematiškai apskaičiavo ne kas kitas, o genijus Albertas Enšteinas. Jos dar vadinamos Enšteino tiltu. Pagal šia Enšteino reliatyvumo teoriją, teoretiškai tiltas paprasčiausiai jungia skirtingus erdvės taškus laike. Enšteinas šią teoriją išvedė studijuodamas juodąsias skyles.

Juodoji skylė, tai vieta erdvėje, kur pasireiškia ypatingai didžiulė gravitacija ir gravitacija yra tokia milžiniška, kad iš juodosios skylės negali ištrūkti niekas, netgi šviesa. Pagal Enšteino teoriją, kirminų skylės laikas nuo laiko tai atsiranda, tai vėl išnyksta ir jeigu objektas atsirastų jų nykimo momentu, jis būtų sutraiškytas, nes tuo metu kai kirminų skylių ryšys nutrūkinėja, jos labai susiaurėja (lyg temptumėm kramtomą gumą kol nutruks).

Jeigu kada nors bus fiziškai atrastos kirminų skylės, mes greičiausiai galėsime dideliu greičiu nukeliauti į kitą galaktiką, tačiau niekada nežinosime, kas mūsų ten laukia… Taip, gal jos realiai egzistuoja, galbūt jos yra žvaigždžių branduoliuose ir galbūt žmonija jas kažkada suras pasinaudos jomis, bet kaip reikės grįžti atgal į žemę?

Visgi Enšteino teorija pastaraisiais metais atgijo, kadangi buvo įrodyta, kad laikas , skirtingose erdvės vietose slenka skirtingu greičiu ir objektai judėdami skirtingu greičiu patiria skirtingus laiko skirtumus. Tai leidžia daryti drąsią išvadą: tolimoje ateityje žmogus keliaus laiku!

Štai objektas judėdamas šviesos greičiu patiria laiko lėtėjimą, nei statinis. Taip pat tie objektai, kurie yra arčiau gravitacijos kūno, pvz. planetos, sensta lėčiau nei tie, kurie yra atvirame kosmose. Kuo gravitacijos laukas stipresnis, tuo laikas labiau lėtėja. Pavyzdžiui žemėje laikas eina šiek tiek lėčiau nei GPS palydove, nes palydovas yra toliau nuo žemės gravitacijos lauko.

Žinomai tai GPS inžinieriai suprato ir pakoregavo laikrodžius, kad šie kosmose eitų mažumėlę lėčiau, priešingu atveju GPS mums duomenis rodytų neteisingu laiku ir keliaudami iš Londono į Vilnių, kelionę ko gero užbaigtumėm kažkur Lenkijoje.

Patys tiksliausi žemėje yra atominiai laikrodžiai. Mokslininkai, norėdami ištirti laikų skirtumą keliaujant dideliu greičiu, tyrimui paėmė du identiškus atominius laikrodžius iš kurių vieną paliko žemėje, o kitą įdėjo į kosminį laivą. Abiejų laikrodžių duomenys buvo lyginami iš kosminio laivo siunčiamų signalų. Laikrodis kosminiame laive tiksėjo greičiau. Taigi kelionė į ateitį galima. Ar galima keliauti į praeitį?

Keliauti į praeitį teoriškai galima, bet tai jau kur kas sudėtingiau nei keliauti ateitin. Mat praeities kelionėje atsiranda “senelio paradoksas”, t.y. jeigu aš nukeliauju į praeitį ir nužudau savo senelį, vadinasi jis neturės vaikų ir aš negimsiu, vadinasi negalėsiu keliauti laiku.

Taigi, jei kelionė į praeitį ir galima, tačiau ar bus galima ją keisti? Bet vis dėlto tolimoje ateityje, mūsų pro pro pro pro pro vaikaičiai sugebės keliauti laiku ir jeigu kada nors kas nors pasibels jums į duris ir tvirtins kad yra jūsų pro pro vaikaitis, neužtrenkite durų, nes taip tikrai ir gali būti.

Pagal Enšteino teoriją greta juodųjų skylių turi egzistuoti ir baltosios, tik pastarosios pagal singuliarinę teoriją priešingai nei juodosios skylės, spinduliuoja energiją ir meta materiją į kosmosą. Labai tikėtina, kad baltoji skylė – tai ir buvęs mūsų didysis sprogimas, kurio pasekoje esame ir mes.

Ir gali būti, kas galaktikos tai tarsi muilo burbulai vonioje: vieni sprogsta, o kiti atsiranda. Taigi išeitų, kad baltosios skylės – naujų galaktikų atsiradimo kaltininkės, o didieji sprogimai vyksta nuolatos. Manoma, kad baltosios skylės yra nestabilios ir vėliau jos tampa juodosiomis skylėmis. Niekas nėra aptikęs baltųjų skylių, tačiau juodosios skylės realiai yra.

Juodąsias skyles aptikti sunku, nes jos yra juodos. Tačiau jas galima pastebėti kai į save įsiurbia dujas. Prieš keletą metų viešai kalbant apie juodąsias skyles buvo galima būti išjuoktam o šiandien mokslininkai jau gali pateikti tūkstančius juodųjų skylių nuotraukų.

Yra dviejų tipų juodosios skylės. Vienos vadinamos Žvaigždžių masės juodosiomis skylėmis, kurių masė tris – trisdešimt kartų didesnė už mūsų Saulės masę ir paskaičiuota, kad mūsų Paukščių tako galaktikoje tokių juodųjų skylių yra apie šimtas milijonų… Panašūs skaičiai yra ir gretimose galaktikose.

Kitas tipas – Super masyviosios juodosios skylės. Jos milijonus ar net milijardus kartų sunkesnės už mūsų Saulę. Manoma, kad šios monstrės yra kiekvienos didesnės galaktikos centre. Ne išimtis ir mūsų galaktika. Nesvarbu kokios kilmės yra juodoji skylė, nes ir viena ir kita yra kosmoso kanibalės, kadangi viskas, kas yra aplinkui yra praryjama ir niekas iš jų neištrūksta. Teoriškai jei žmogus atsidurtų netoli juodosios skylės tai jos didžiulė gravitacija žmogų suspaustų geriausiu atveju iki spagečio dydžio.

Įdomu, jeigu mes į juodąją skylę įmestumėm, sakykim, enciklopediją. Ar ji pradingtų” O gal ji kažkur nukeliautų?