Atgiję paveikslai

Nors tokiu nutikimu sunku patikėti, tačiau paaiškinti jo kitaip, kaip negirdėta anomalija, irgi neįmanoma. Prancūzų aktorė Nikolė Sulaž su draugu atvyko į Sankt Peterburgą susipažinti su šio seno miesto įžymybėmis. Vieną dieną jos draugas sunegalavo ir pasiliko viešbutyje, o Nikolė nuvyko į Rusų muziejų.

Praėjusi Vrubelio, Nesterovo, Polenovo sales, Nikolė atsidūrė Repino kūrinių ekspozicijos salėje. Aktorės žvilgsnį prikaustė paveikslas “Volgos burliokai”. Žiūrėdama į šį paveikslą, ji taip įsijautė į nužmoginto žmogaus būseną, kad, regis, fiziškai pajuto jo kančią ir fizinę jėgą.

Staiga Nikolė pamatė, jog kažkas tame paveiksle sujudėjo: ten nupieštas stiprus burliokas, lyg išsilaisvindamas iš pakinktų, mostelėjo rankomis ir pasuko prie jos. Ji greitai pajuto stiprų prakaito, naminio tabako kvapą ir vos neapalpo iš išgąsčio… Grubios, saulėje iki juodumo įdegusios burlioko rankos čiupo ją ir suplėšė ant krūtinės palaidinę…

Griūdama ant grindų, ji dar išgirdo, kaip ciksi krisdamos ištrūkusios palaidinės sagutės. Prie jos palinko klaikiai atrodanti žmogysta. Paskutinis vaizdas, ką ji matė prieš visiškai netekdama sąmonės, – šiurkščia barzda apžėlęs veidas ir klaiki burna, besiartinanti prie jos lūpų…

Aišku, išgirdęs tokią istoriją, dažnas pirmiausia pasakys: “Tai – haliucinacijos!”. Bet kaip tada paaiškinti aktorės siaubingą išgąstį ir suplėšytus drabužius?

Kadangi tai įvyko užsienio pilietei, susidomėjo ir spaudos darbuotojai. Štai ką papasakojo žurnalistams Rusų valstybinio muziejaus darbuotojas Borisas Kosolapovas:

“Tai įvyko apie pusę penkių vakaro. Mes netikėtai išgirdome moters klyksmą. Nubėgęs į Repino salę, aš išvydau gulinčią ant grindų moterį sudraskytais drabužiais. Kūkčiodama ji kažką pasakojo prancūziškai, rodydama į menininko paveikslą “Volgos burliokai”. Tačiau aš nesupratau, kuo dėtas paveikslas ir ko ji klykia: viskas buvo savo vietose, visi paveikslai kabojo kaip kaboję. Tačiau kai aš moterį pakėliau, manydamas, jog ji netyčia pargriuvo paslydusi, sunerimau pamatęs ant jos nugaros mėlynę ir kraujuojantį nudrėskimą. Tuo metu jau atėjo muziejaus saugotojai su gydytoju ir moterį išvedė.”

Išties tai – įdomus įvykis. Tačiau muziejaus darbuotojams jis nebuvo didelė naujiena. Ir būtent jie pirmieji paneigė versiją, jog visa tai – tik haliucinacija ar koks suvaidintas triukas. Priešingai: jie tvirtino, jog panašūs įvykiai – ne retenybė.

Pasitaiko jų ir kitų šalių muziejuose. 1996 metais Prado muziejuje Madride grupės japonų turistų akivaizdoje iš Velaskeso paveikslo “išlipo” karys pėstininkas, nusišlapino ant grindų ir grįžo į savo vietą paveiksle! O Paryžiuje, Orso muziejuje Renuaro gražuolė net dešimtį minučių šokiravo grupę moksleivių, žargstydama prieš juos kojas.

Suprantama, jog tokius reiškinius sunku įtikinamai paaiškinti. Egzistuoja tokia versija: didieji menininkai, kurdami savo paveikslus, įdeda į juos ne tik dalį savo širdies, psichikos galių, bet ir daug vidinės energijos, kurią papildo žiūrovai, analizuojantys jų turinį, kurdami vaizdinius, kaip visa tai atrodytų realybėje. Ta energija kaupiasi šimtmečius ir, pasiekusi kritišką ribą, sprogsta, virsdama gyvu reiškiniu. Paskui vėl viskas grįžta į savo vietas.

Parengė: Eugenija Antanaitytė, šaltinis: Dienraštis “Klaipėda”