Pasaulio pabaiga įvyks jau šios kartos gyvenime

“Pasaulio pabaiga – tai matematinė realybė ir tai įvyks jau šios kartos gyvenime”, – sako Vladimiras Bodiakinas, matematikas, tiriantis šią problemą.

Laikrodis – ar smėlio, ar elektroninis – tikina, kad laikas yra linijinis – užvakar buvo lygiai toks pat pusvalandis, kaip ir šiandien.

Bet kas liečia evoliuciją – ar gyvą materiją, ar bendruomenę, kastuvus ar eskalatorius – laikas smarkiai greitėja. Turbūt kiekvienas yra pastebėjęs per biologijos pamokas: gyvybė Žemėje vystėsi nuo paprasčiausių formų milijardus metus, pirmos stuburinės būtybės dominavo šimtus milijonų metų, žinduoliai – milijonus, o protingi, galima pasakyt, tokie, kaip aš ir jūs- tik šimtus tūkstančius metų.

Skaitydamas akademiko D.S. Lichačiovo knygą “Epochos ir stiliai”, pastebėjau jo sudarytą evoliucijos eigą: romaniškas stilius viešpatavo Europos mene beveik tūkstantį metų, gotika – pusę tūkstančio, Renesansas – mažiau kaip tris amžius, Baroko – du amžius, Klasicizmas – pusantro, Eklektika tilpo į mažiau kaip šimtą metų, modernas prasisuko per dvidešimt, artdeko – net per penkiolika, o po karo stiliai taip greitai keitėsi, kad net ne visada spėji atskirt. Bet prasmė nepasikeitė – laiko atskaitos taškai sutankėjo.

Deja, mūsų mokslų akademijose nėra taikomųjų eschatologinių ar laiko tyrimų. Tačiau man pavyko rasti specialistą, besidominantį evoliucinės baigties problema. Tai yra Vladimiras Bodiakinas – Maskvos fizikos instituto dėstytojas, fizikos ir matematikos mokslų kandidatas. Jo kabinete pilna grafikų, kurie įrodo globalaus kataklizmo artėjimą.

Pavyzdžiui, manufaktūrinės gamybos epocha abscisės ašyje užima daugmaž pusmetrį, industrinė epocha – dvidešimt centimetrų, informacinė epocha (esanti dabar ir artėjanti prie pabaigos) užima tris centimetrus, o sekančiai po jos noosferinei epochai lieka milimetrai. Kas toliau?

Kitame grafika horizontalioje ašyje taip pat yra laikas, tik jau milijardai metų. Kairėje dalyje nupieštas nedidelė elipsė – tai augalai, kurių gyvenimo arealas metrų ribose. Šiek tiek didesnė elipsė – gyvūnų, kurių gyvenimo arealas – kilometrai – juk toliau nei lūšis, nei antilopė nenubėgs. Dar kairiau – žmogus – jo įtakos sfera matuojama tūkstančiai kilometrų. Galų gale elipsė, reiškianti virš protą, tęsiasi per visą visatą.

Vienas svarbesnių evoliucinės problemos supratimo grafikų pavaizduoja palyginimą, kaip keičiasi priklausomai nuo laiko resursai (masė, tūris, laikas, sugaištas pagaminti produktą) ir informacijos resursas, t.y. žinių lygis. Resursų kreivė nuo senovės laikų švelniai auga, pasiekia savo maksimumą mūsų laikais, ir ateinančiu amžiaus ketvirčiu staigiai nukrenta. Sukauptų žinių kreivė taip pat lėtai auga visos istorijos metu, mūsų laikais smarkiai suka į viršų ir eina į begalybę, vis artėjant, bet neliečiant ordinatės, pažymėtos skaičiumi 2030.

– Kaip jūs apskaičiavot šia datą? – klausiu mokslininko.

– Skaičius, be abejo, apytikslis. Bet daugmaž tarp 2030 ir 2050 metais nuoseklus civilizacijos vystymas baigsis. Atsitiks kažkoks įvykis, reiškiantis fazinį perėjimą.

– Iš kur tokios žinios?

– Mes tyrėm informacinės skaičiavimo technikos evoliuciją. Juk visai nesvarbu, kokią evoliucijos seką tirti – tendencija bendra. Visi mūsų epochos dėsningumai baigiasi begalinėm mažėjančiomis sekomis.

– Bet atleiskite, tokia prognozė primena būrimą iš kortų – ilgas kelias, čirvų karalius, kryžių interesas…

– Va kaip tik būrimais mes neužsiimam. Bet stengiamės suprasti einamas tendencijas. Jūs matote ant grafiko – resursų reikalavimas gamyboj smarkiai krenta, tačiau informacinis resursas auga. Dviejų kreivių susikirtimo taške, kuris atsitiks jau tuoj, atsitiks niekad nebuvęs žmonijos istorijoje faktas – informacija taps brangesnė už materialinį resursą. Pažiūrėkit į Japoniją – resursų jie jokių neturi, bet užtai intelekto, žinių kultas, informacinės technologijos padarė šalį pasaulio lyderiu. Šiuolaikinės nanotechnologijos tikina, kad bet kurių molekulių pakanka, kad pagaminti bet kokią medžiagą. Kaip matot, resursas minimalus. Bet informacija didžiulė.

– O ką reiškia resursų kreivės susikirtimas su horizontalia ašimi? Argi pasaulis gali egzistuoti su nuliniais resursais?

– Gali, bet ne toje materialinėje formoje, kaip mes įpratom.

– Tai ką, patapsim šviesa mintančiais angelais?

– To niekas nežino. Tik vieną galima pasakyt užtikrintai – kai informacija taps brangesnė už resursus, pasaulis įstos į nestabilios evoliucijos fazę. Gal, fazinis perėjimas leis žmogui kurt naujas visatas, o gal neatsargus mokyklinio laboratorinio darbo rezultatas prives prie branduolinės sintezės, ir baigsis visa evoliucija Žemėje. Apokalipsės neišvengsim, bet patys renkamės, kokia ji bus – šviesus ar tamsus.

Interviu iš laikraščio “Gazeta NGN”