Nematomas žmogus

Viena pasiligojusi moteris klausė, ar verta išleisti viską, ką ji turi, kelionei į Indiją pas vieną garsų šventą žmogų. Atsakiau, kad nesiimtų spresti, nei ar verta keliauti, nei ar šis žmogus šventas. “Betgi jis gydo ir materializuoja iš oro įvairius daiktus: jis tikrai šventasis”,- įtikinėjo egzotiškojo stebokladario gerbėja.

Kodėl jos argumentai neįrodo žmogaus šventumo? Todėl, kad žmogus iš prigimties yra įdvasinta būtybė; visiems mums tuteikta vienokių ar kitokių dvasios dovanų, kurios savaime nedaro mūsų šventų. Juk mes nelaikome šventaisiais kompozitorių ar dailininkų, nors itin ryškūs gabumai šiose sriryse pasitaiko taip pat retai kaip sugebėjimas materializuoti smėlį ar iš biolauko diagnozuoti žmogaus ligą ir ją pagydyti savo (ar šalia esančios minios) bioenergija. Tad sugebėjimas gydyti yra ne žmogaus dovana Dievui, o Dievo – žmogui. Aš pažystu vienintelį, kuris sako, kad beveik kiekvienas iš mūsų pasistengęs galėtų tapti šiokiu tokiu sensatyvu ir net pajegtų daryti stebūklus, pavyzdžiui, galėtų iš oro imti trūkstamų mikro elementų.

Tačiau šis vilnietis nė nemano steigti stebūkladarių sensatyvų mokyklos, nes puikiai žino, kad fenomenalūs sugebėjimai gali sužlugdyti morališkai silpną žmogų, ne šie (ir bet kurie kiti gabumai) kelia daug pagundų, iš kurių garbėtroška – ne pati didžiausia. Antai viename dokumentiniame JAV filme pasakojama apie žmogų, kuris sugebėjo matarializuoti nuodingas medžiagas. Jomis šis žmogus svaigino tuos, kuriuos norėjo nužudyti. Fenomenalūs gabumai padėjo nusikaltėliui įveikti visas klųtis; dižiausią malonumą jam teikė ne pinigai, o žudynės, tad jis tapo profesionaliu žudiku. Galiausiai nusikaltėlis pateko už grotų itin saugomame kalėjime, bet ir iš ten jis sugebėjo pabėgti tiesiog išgaruodamas iš seifą primenančios kameros.

Paranormalius reiškinius tyrinėjantys specialistai neįstengė paaiškinti, kaip jis sugebėjo tai padaryti. Beje, tai ne vienintelis žmogaus dematerializacijos atvejis. Per seansus, kurių metu mediumai meterializuodavo įvairias judančias figūras, patys mediumai tapdavo nematomi. Štai mediumė Esperans rašo, kad per vieną tokį seansą jai ėmė skaudėti pakaušį ir, norėdama apmalšinti skausmą, laikė už galvos sunertas rankas. Panorusi jas nuleisti ant kelių, Esperans su siaubu pamatė, kad kelių nėra, drabužiai tiesiog tabalavo ant kėdės. Šalia sėdėjo kiti seanso dalyviai, ir Esperans paprašė, kad jie ją apžiūrėtų. Penki žmonės aiškiai matė, kad telikusi Esperans galva, rankos, pečiai ir krūtinė iki juosmens, o kūno apačios nebuvo. Įdomu, kad ponia Esperans juto nematomas kūno dalis, bet, bandydama jas paliesti užčiuopdavo tik drabužius. Ir ši būsena tęsėsi daugiau nei valandą.

Kaip žmogus tampa nematomas? Kur “išgaruoja” jo kūnas? Kaip sakėme, mokslas neįstengė atsakyti į šiuos klausimus. Vis dėlto galima spėti, kad ir tai yra mūsų dvasinių galių pasireiškimas. Jeigu turėtume jų pakankamai, matyt, galėtume keisti savo materialaus kūno tankį. Štai Biblijoje rašoma, kad prisikėlęs Kristus ėjo kiaurai pro uždarytas duris, Jis čia tapdavo matomas, čia išnykdavo. Šventasis Paulius rašo, kad tokie bus ir prisikėlusiųjų žmonių dvasiniai kūnai. Na, o dabar mes tik retkarčiais galime stebėti fenomenus, kurie rodo, kad ir dabartinis mūsų juslinis kūnas gali labiau paklusti dvasiai.

Dvasios primatą kūnui rodo ir toks faktas. Vienas pusamžis fermeris JAV dėl nelaimingo atsitikimo neteko rankos. Kartu jis prarado ir norą gyventi. Apatiją padėjo įveikti atsitikimas, dėl kurio jis vos neprarado savo vaikaičio. Išdykėlis berniukas užsiropštė po daržinės stogu ir, vaikščiodamas jo konstrukcijomis paslydo ir pakibo ore, laikydamasis rankomis.Išgirdęs vaiko riksmą, senelis įbėgo vidun, užlipo po stogu, bet, būdamas vienarankis, negalėjo pasiekti berniuko. Koljis bandė kažkaip ir laikytis, ir siekti jo, vaikas visai nusilpo ir buvo bekrentąs, bet kažkokia jėga pačiupo ir patraukė jį aukštyn. Berniukas aiškino jautęs ranką. Taigi senelis sugriebė vaiką amputuota ranka, o tiksliau, energetiniu jos fantomu.