Dingstantys žmonės

Vera iš nedidelio miesto Tolimuosiuose Rytuose užėjo į pašto skyrių, kad išsiųstų laišką draugei. Prie langelio stovėjo keli žmonės. Atsistojusi už vyriškio, ji jo paklausė, ar jis paskutinis. Atsakymo nebuvo. Tada uždavė klausimą iš naujo. Nulis dėmesio! “Visokių keistuolių pasitaiko” – pagalvojo Vera.

Priėjusi prie langelio, ji paprašė duoti du pašto ženklus. Jokios reakcijos. Žiūrėdama tiesiai į ją, mergina langelyje kreipėsi į moterį, stovėjusią už Veros. Supratusi, kad jos nemato ir negirdi, sutrikusi Vera metėsi prie išėjimo ir įsibėgėjusi atsitrenkė į ką tik įėjusį vaikiną. Jos riksmas buvo girdimas net gatvėje. Ačiū Dievui! Pastebėjo. Tiesa, vėliau Vera vėl patirdavo nematomumo priepuolius – nuo 2 iki 20 minučių trukmės.

Anglijoje pagyvenusi ledi dingo iš vyro akiračio, kuris net 10 minučių ieškojo jos po visą namą tuo metu, kai ji ramiausiai sėdėjo kambaryje ant sofos priešais televizorių. Kai ji papasakojo, kad nė minutei niekur nebuvo išėjusi ir netgi atsišaukė į jo šauksmus, tasai nepatikėjo ir pajuokavo, kad juodviejų jau nebe tas amžius, kad šitaip pokštautų.

Netikėto išnykimo atvejis užfiksuotas Permėje. Aleksandras pietavo kavinėje. Buvo karšta ir jis pakabino švarką ant kėdės nugarėlės. Baigęs pietus, ėmė šaukti oficiantą, kad užsimokėtų. Tačiau tasai, nors ir bėgiojo pirmyn atgal už kelių žingsnių nuo Aleksandro, niekaip nereagavo į jo kvietimus. Galiausiai susinervinęs, jis metė pinigus ant stalo ir atsistojo… Švarko ant kėdės nugarėlės nebebuvo.

“Ne mano diena…” – pagalvojo Aleksandras. Švarko buvo gaila. Suieškojęs kavinės šeimininką, jis sukėlė skandalą. Tas pasišaukė oficiantą: “Jūs išėjote nesusimokėjęs! Tada aš paėmiau jūsų švarką. Jau jo tai tikrai sugrįšite”. – atšovė tasai. “Protas pasimaišė” – suriko išvestas iš kantrybės Aleksandras. – “Aš niekaip negalėjau jūsų prisišaukti, kad paimtumėte pinigus!” “Bet jūs gi išėjote” – tvirtino oficiantas. Tik tada Aleksandras ėmė įtarti, kad kažkas čia negerai.

Ir jau visai neįtikėtina istorija nutiko su jaunavedžiais iš Chabarovsko jų pirmają naktį. Nuotaka, jauna ir nepatyrusi, labai nervinosi. Andrejus buvo pirmas vyras jos gyvenime ir jai norėjosi tik vieno – įsisprausti į kamputį, užmerkti akis, pasidaryti nematoma… Įsivaizduokite, taip ir atsitiko. Tik ką buvo – ir staiga nebėra, dingo iš lovos tiesiog apstulbusio ir išsigandusio vyro akyse. Jaunosios “pabėgimas” truko ištisas 4 minutes. Kai jis prie jaunos žmonos pasakojo apie tai pažįstamas seksopatologui, ji verkė ir tvirtino, kad nieko panašaus negalėjo būti ir kad Andrejus paisto visiškus niekus.

Visi “nematomieji” tikina, kad netgi nepastebėjo jiems nutikusios metamorfozės: pasaulis aplink juos išlikdavo visiškai normalus. Jie supratimo neturėjo, kad pavirto “vaiduokliais”.

Netikėtų dingimų fenomenas senas kaip pasaulis. Senoviniuose indų manuskriptuose, datuojamuose 2500-1500 metais prieš Kristų, aprašyti ritualai, kurių pagalba galima tapti nematomu. XIII šimtmetyje triukas su išnykimu tampa populiariausias Europoje. Panašiais dalykėliais smaginosi ir tautos, kultivavusios stebuklus ir burtus: Šiaurės ir Užpoliarės, pietų Amerikos, Australijos aborigenai… XV amžiaus Europoje paplito taip vadinamas rozekrucianizmas: religinė tėkmė, pavadinta įkūrėjo Rozi Kruzi vardu. Jo postulatuose aprašyti būdai, kaip su debesų, kurie supa žmogaus kūną, pagalba pasidaryti nematomu aplinkiniams.

Yra žinoma, kad išnykimo mokslas dėstomas naujose alternatyvinėse mokyklose ir Jelena Blavatskaja, Teosofų draugijos įkūrėja, aiškino, kad susikoncentravimo metu aplink kūną atsiranda laisvųjų elektronų, sukuriančių debesio pavidalą. Jie visiškai sugeria šviesą, todėl stebėtojo akis žmogaus nemato. Tokių debesų sukūrimo metodai aprašyti įvairių draugijų dokumentuose, bet jie saugomi griežtoje paslaptyje.

O kaip gi su tais, kurie išnykdavo “šiaip”, nebūdami mistikais, pašvęstaisiais, burtininkai ir senų raštų žinovais? Anomalių reiškinių tyrinėtojai nežino atsakymo į šį klausimą.

“Чудеса. Загадки. Тайны” №5 (40) 2007 г.